Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-703-513/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-06-12
Bylos Nr.: e2A-703-513/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-05887-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė
Atsakovas: V. A. G., K. Š.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-703-513/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05887-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1; 2.1.2.7; 2.6.11.16; 2.11; 2.1.1.3.10; 2.6.1.1; 3.1.1.2.22; 3.3.1.18.2; 3.3.1.20

(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 12 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. A. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovams V. A. G., K. Š., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Tomadas“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. A. G. ir K. Š. 2 862,23 Eur skolą pagal 2017 m. birželio 28 d. ieškovės su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytą Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 30-ST2-98-(5.20), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminariu sprendimu ieškinys patenkintas.

3. Atsakovas V. A. G. 2019 m. rugpjūčio 29 d. pareiškė prieštaravimus dėl ieškovės ieškinio ir preliminaraus sprendimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimu paliktas nepakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminarus sprendimas, kuriuo ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinys buvo patenkintas ir priteista solidariai iš atsakovų V. A. G., K. Š. 2 862,23 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 32 Eur žyminio mokesčio ieškovės UAB „Tomadas“ naudai.

5. Teismas nustatė, jog 2017 m. spalio 23 d. transporto priemonė „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta. Transporto priemonės savininkas priverstinio nuvežimo dieną buvo atsakovas V. A. G., automobilis nuvežtas dėl automobilio valdytojo atsakovo K. Š. padaryto baudžiamojo nusižengimo. Ieškovė 2018 m. liepos 2 d. su pranešimu kreipėsi į atsakovą V. A. G. ir 2018 m. lapkričio 16 d. su pranešimu kreipėsi į atsakovą K. Š., jais pranešė apie susidariusią skolą ir pareikalavo kuo skubiau atsiimti automobilį bei apmokėti jo nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-223-729/2018 patenkintas atsakovo V. A. G. prašymas ir jam grąžinta transporto priemonė. Atsakovai iki šiol transporto priemonės neatsiėmė.

6. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 33 straipsnio 6 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Atsakovo V. A. G. argumentus, kad nėra atsakingas už šias išlaidas, nes priverstinio transporto priemonės nuvežimo metu (2017 m. spalio 23 d.) jau nebuvo šios transporto priemonės savininkas, buvo ją pardavęs atsakovui K. Š., teismas vertino kaip neįrodytus. Teismas nustatė, jog viešajame registre kaip transporto priemonės savininkas vis dar nurodytas V. A. G., atsakovai rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų sutarties egzistavimą, pinigų sumokėjimo ir transporto priemonės perdavimo pirkėjui faktus. Teismas pažymėjo, jog CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas, CK 6.311 straipsnis, Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 260, įtvirtina privalomą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties rašytinę formą. Taip pat teismas nurodė, jog CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti. Dėl to teismas konstatavo, kad vien atsakovų paaiškinimų nepakanka įrodyti faktui, jog transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovų buvo sudaryta ir įvykdyta.

7. Teismas konstatavo, kad ieškovė – automobilio saugotoja – nėra atsakinga už tai, kad atsakovai nesusitaria dėl disponavimo automobiliu aplinkybių, todėl atsakovui V. A. G. neįrodžius, jog transporto priemonės nuvežimo dieną jis nebuvo transporto priemonės savininkas, abu atsakovai turi pareigą ieškovei solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas ieškovės saugojimo aikštelėje.

8. Teismas nurodė, jog pagal Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 30-ST2-98-(5.20) 8 punktą nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos taikant sutarties 1 ir 2 prieduose nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga), ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir (ar) valdytojas. Sutarties 1 priede nurodyta, jog transporto priemonės pasauga Klaipėdos mieste ir rajone kainuoja 10,51 Eur už vieną parą. Teismas pažymėjo, jog nors atsakovas V. A. G. ginčijo paslaugos kainą, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, kurie įrodytų transporto priemonės saugojimo kainos nepagrįstumą.

9. Teismas nustatė, jog atsakovai žinojo apie transporto priemonės pasaugą, tačiau suprasdami, jog teks atsiskaityti su ieškove, tinkamai nesirūpino savo turtu, delsė atsiimti transporto priemonę siekdami išvengti prievolės ieškovei, nors ieškovė pagal sutarties nuostatas tinkamai ir laiku informavo atsakovus apie transporto priemonės pasaugą.

10. Teismas pažymėjo, jog ieškovė iš atsakovų galėjo reikalauti atlyginti už transporto priemonės pasaugos laikotarpį nuo jos priverstinio nuvežimo dienos (2017 m. spalio 23 d.) iki Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacijos pateikimo apie grąžintiną transporto priemonę (2018 m. rugsėjo 19 d), tačiau ieškovė pasirinko trumpesnį laikotarpį iki 2018 m. liepos 19 d. taip sumažindama atsakovų patiriamas išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) V. A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį ir 2019 m. rugpjūčio 8 d. preliminaraus sprendimo dalį, kuriomis jam taikyta solidarioji atsakomybė su kitu atsakovu ir iš jo solidariai priteista 2 862,23 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidos, ir prašo ieškinį jam atmesti arba sumažinti priteistą sumą.

Žemesnės instancijos teismas

12. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes.

13. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė tinkamai ir laiku jį, kaip automobilio savininką, informavo apie priverstinai nuvežtą ir ieškovės saugomą automobilį. Nurodo, jog automobilis priverstinai nuvežtas 2017 m. spalio 23 d., o ieškovė jam dėl automobilio atsiėmimo ir skolos pranešė tik 2018 m. liepos 2 d., praėjus net 252 dienoms. Argumentuoja, jog pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis). Nurodo, jog ieškovės ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytos Sutarties 7.6 punkte nurodyta, kad ieškovė įsipareigoja imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Pareiga pranešti savininkui apie jo saugomą automobilį kyla ir iš CK 6.229 straipsnio 3 dalies. Argumentuoja, jog ieškovė nenurodė, kodėl net 252 dienas delsė jam pranešti apie saugomą automobilį, mano, kad toks informavimas negali būti laikomas tinkamu. Pažymi, jog jo, kaip savininko, pareiga pasirūpinti savo turtu nepaneigia ieškovės, kaip turto saugotojos, pareigos pranešti savininkui apie su jo turtu atliekamus veiksmus, juo labiau kad automobilio valdytojas įvykio ir priverstinio nuvežimo metu buvo visai kitas asmuo – atsakovas K. Š., o jis pats yra senyvo amžiaus (tuo metu jam buvo 72 metai) ir teisinių žinių neturintis žmogus, todėl turėjo būti pripažinta, kad ieškovė nepateisinamai ilgai (net 9 mėnesius) nesiėmė jokių veiksmų, kad praneštų automobilio savininkui apie jo pareigą atsiimti automobilį ir sumokėti už jo saugojimą. Mano, kad, įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, sąžiningumo ir protingumo principus, byloje turėjo būti konstatuota, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas atleisti atsakovą V. A. G. nuo išlaidų už automobilio priverstinį nuvežimą ir jo saugojimą mokėjimo ieškovei arba priteisti mažesnio dydžio išlaidas vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 4 dalimi, 6.259 straipsnio 1 dalimi.

Šalies argumentai

14. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilio paros saugojimo įkainis (10,51 Eur) yra pagrįstas ir nėra pagrindo jį sumažinti. Pažymi, jog teismų praktikoje tokie įkainiai mažinami įvertinus pačios ieškovės neveikimą, kaip ir nagrinėjamu atveju. Taip pat kasacinis teismas išaiškino, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Nurodo, jog automobilio vertė 700 Eur, todėl jo saugojimo vieną parą kaina 10,51 Eur negali būti laikoma teisinga ir proporcinga. Ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kokias sąnaudas patyrė saugodama automobilį, rėmėsi vien aplinkybe, kad įkainis yra nustatytas su policija sudarytoje Sutartyje. Pažymi, jog ieškovės įkainis nebuvo skelbiamas viešai, nors pareigą viešai skelbti savo įkainį ieškovei numatė Sutartis (7.12 punktas). Tai reiškia, kad ieškovė pažeidė Sutartį, o tai sąlygojo informacijos apie įkainį neprieinamumą ne tik atsakovui, bet ir kitiems asmenims.

15. Apeliantas nurodo, jog atleisti jį nuo atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga, tačiau teigia, jog neteisinga, kad jis turi atsakyti už sūnėno nusikalstamą veiką, taip pat neteisinga, kad ieškovė delsė jam pranešti apie saugomą automobilį, nes būtų ėmęsis veiksmų ir saugojimo išlaidos nebūtų tiek išaugusios.

16. Apelianto teigimu, byloje liko teisiškai neįvertinta aplinkybė, kad 2017 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos apskrities VPK nutarimu automobilis buvo grąžintas atsakovui K. Š., o ne jam. Teigia, jog tai reiškia, kad už automobilio saugojimo išlaidų sumokėjimą nuo 2017 m. gruodžio 28 d. buvo atsakingas tik atsakovas K. Š., kuris nevykdė prievolės atsiimti automobilį, ieškovė neinformavo jo, kad atsakovas K. Š. nutarimo nevykdo ir automobilio neatsiima. Pažymi, jog 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimas buvo panaikintas tik 2018 m. liepos 19 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-223-729/2018 ir tik nuo šios datos jam atsirado galimybė atsiimti automobilį iš ieškovės ir jis informavo ieškovę, kad atsisako automobilio, kad iš jo vertės būtų padengta bent dalis saugojimo išlaidų. Taigi, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ieškovei liko 700 Eur vertės automobilis, todėl bent šia suma skola turėjo būti sumažinta.

17. Teigia, jog nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, prašydama priteisti skolą tik už laikotarpį iki 2018 m. liepos 19 d., sumažino atsakovų išlaidas. Pažymi, jog ieškovė neatsisakė savo teisės ateityje išreikalauti iš atsakovų išlaidas už vėlesnį automobilio saugojimo laikotarpį.

18. Taip pat nurodo, jog tarp jo ir K. Š. nėra jokio nesutarimo dėl disponavimo automobiliu aplinkybių. Nurodo, jog tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1-223-729/2018, kurioje atsakovas K. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, tiek ir šioje civilinėje byloje abu atsakovai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad automobilis buvo parduotas K. Š. ir kad būtent K. Š. buvo šio automobilio savininkas, nepaisant rašytinės sutarties ir registravimo VĮ „Regitra“ fakto nebuvimo. Teigia, jog ieškovė pagal Sutarties 7.6 punktą privalėjo nedelsiant po priverstinio nuvežimo išsiaiškinti automobilio savininką ir jam pranešti apie jo pareigą atsiimti automobilį, tačiau nepateisinamai ilgai to nedarė, o tai sąlygojo smarkiai išaugusias automobilio saugojimo išlaidas.

Atsiliepimas

19. Ieškovė UAB „Tomadas“ atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo civilinę bylą ir priėmė teisingą sprendimą vadovaudamasis CPK 185 straipsnio reikalavimais, išanalizavo ginčo esmę, teisingai taikė materialinės teisės normas, o absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šalies argumentai

20. Ieškovė nurodo, jog bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą abiem atsakovams buvo žinoma nuo pat automobilio priverstinio nuvežimo momento, taip pat Klaipėdos apskrities VPK atstovas patvirtino, kad apie transporto priemonės buvimo vietą atsakovai informuoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nė vienas iš jų nepareiškė noro nei atlyginti išlaidas už menkaverčio automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nei jį atsiimti. Mano, kad apeliantas tik siekia išvengi išlaidų ieškovei atlyginimo apeliuodamas savo amžiumi, automobilio verte ir panašiomis aplinkybėmis, kurios neturi įtakos jo prievolės vykdymui, ir dėl savo neveikimo siekia visą atsakomybę perkelti ieškovei. Argumentuoja, jog esminis yra ne momentas, kada ieškovė apeliantui pateikė pretenziją dėl įsiskolinimo ir pareikalavo atsiimti priverstinai saugomą automobilį, bet automobilio priverstinis nuvežimas vykdant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą, kurį įvykdžius solidariai abiem atsakovams kilo prievolė atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalies nuostatas.

21. Nurodo, jog tada, kai gauna informaciją iš VPK apie tai, jog transporto priemonė yra grąžintina, ieškovė informuoja transporto priemonių savininkus / valdytojus apie būtinybę atsiimti saugomą transporto priemonę ir sumokėti transportavimo ir saugojimo išlaidas. Teigia, jog šiuo atveju, nepaisant ieškovės užklausų, Klaipėdos apskrities VPK tik 2018 m. rugsėjo 19 d. informavo, kad automobilis nuosavybės teise priklauso apeliantui. Pažymi, jog apeliantas iki pat 2018 m. liepos 17 d., kai kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą dėl 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio kopijos išdavimo siekdamas atsiimti automobilį, pats nesiėmė jokių priemonių laiku susigrąžinti automobilį, o rūpintis pradėjo tik tada, kai jam buvo pareikšti reikalavimai, taigi, pats savo neveikimu prisidėjo prie priverstinio saugojimo išlaidų didėjimo. Argumentuoja, jog apelianto nurodomos CK 6.38 straipsnio nuostatos ir pasenusi teismų praktika neaktuali šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011 išaiškino, jog trečiojo asmens reikalų tvarkymas negali būti taikomas priverstiniam transporto priemonių nuvežimui ir saugojimui ir įtvirtino taisyklę, kad šiems santykiams taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis). Taip pat argumentuoja, jog nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.248 straipsnį, nes jokio žalos atlyginimo nereikalauja.

22. Apeliantui argumentuojant, kad net 252 dienas buvo delsiama pranešti apie automobilio saugojimo vietą, teigia, jog apeliantai iš viso nėra suinteresuoti pasiimti automobilį ir sumokėti įsiskolinimą, kuris didėja. Teigia, jog apeliantas, atsiskaitęs su ieškove ir atsiėmęs automobilį, gali pareikšti reikalavimus atsakovui K. Š. regreso tvarka.

23. Pažymi, kad nors bylas nagrinėjantiems teismams ir yra numatyta galimybė sumažinti priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos įkainį, tačiau tai yra daugiau išimtis iš taisyklės. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nenumatyta galimybė besąlygiškai mažinti priverstinio transporto priemonių nuvežimo paslaugos įkainius, ypač, kai ginčo atveju pats apeliantas nuo automobilio priverstinio nuvežimo nesirūpino savo turtu ir neketino atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Taip pat nurodo, jog priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugos kaina nepriklauso nuo transporto priemonės vertės, o tuo atveju, jeigu asmuo, net raginamas atsiimti transporto priemonę, to nepadaro, jis pripažintinas nerūpestingu, o kartu ir atsakingu už išlaidų atsiradimą, net jeigu tos išlaidos gerokai viršija transporto priemonės vertę, kadangi saugotojas negali nustoti saugoti jam perduotą transporto priemonę.

24. Argumentuoja, jog apeliantas nepagrįstai sau naudingai interpretuoja Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-223-729/2018. Teigia, jog šia nutartimi ne tik nuspręsta grąžinti automobilį jo savininkui – apeliantui, bet ir aiškiai konstatuota, jog atsakovas K. Š. nusikalstamą veiką padarė kitam asmeniui priklausančiu automobiliu. Dėl to šia nutartimi automobilis grąžintas teisėtam savininkui.

25. Pažymi, jog neįgijo nuosavybės teisės į automobilį, todėl nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ieškovei yra paliktas automobilis. Taip pat pažymi, jog, priešingai apelianto teiginiams, kad abu atsakovai nuosekliai laikėsi pozicijos, jog automobilis parduotas K. Š., atsakovai, siekdami išvengti prievolės, kaip tik neigė automobilio nuosavybės teisę priverstinio nuvežimo metu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

27. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

28. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos preliminaraus sprendimo ir galutinio teismo sprendimo dalį, kuria solidariai iš jo priteistas įsiskolinimas ieškovei UAB „Tomadas“ už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir transporto priemonės saugojimą. Pažymėtina, jog pagal CPK 428 straipsnio 8 dalį preliminarus sprendimas neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje vertina apskųstos Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.).

30. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

31. Nustatyta, jog 2017 m. spalio 23 d. transporto priemonė „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstinai nuvežta, nes automobilį K. Š. vairavo apsvaigęs nuo alkoholio. K. Š. įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-223-729/2018 pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

32. Ieškovė UAB „Tomadas“ 2017 m. birželio 28 d. su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 30-ST2-98-(5.20), kurios 1 punktu ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. 2017 m. rugsėjo 1 d. ieškovė su VPK pasirašė susitarimą dėl sutarties papildymo Nr. 30-ST2-122-(5.20), kuriuo Sutartį papildė 2.5 punktu, kuriame numatyta, jog už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą pagal BK 281 straipsnio 7 dalies nuostatas su ieškove atsiskaityti pareiga kyla transporto priemonės savininkui ir valdytojui solidariai. Ši nuostata atitiko ginčo teisinių santykių metu galiojusios Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcijos (nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 33 straipsnio 6 dalies nuostatas. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis ieškovė UAB „Tomadas“ pareiškė ieškinį solidariesiems atsakovams automobilio savininkui V. A. G. ir valdytojui K. Š. Atsakovas V. A. G. įrodinėjo, kad priverstinio automobilio nuvežimo metu jis nebebuvo jo savininkas.

33. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog viešajame Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre kaip automobilio „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas automobilio priverstinio nuvežimo, ginčijamo sprendimo priėmimo metu ir šiuo metu nurodytas apeliantas V. A. G.. Nors apeliantas argumentavo, kad automobilį dar 2017 m. pavasarį pardavė K. Š., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. A. G. šių teiginių neįrodė ir rašytiniais įrodymais nepaneigė viešojo registro duomenų apie tai, kad automobilio savininkas yra jis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

34. Atsakovai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pripažino, kad rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė ir jo nuosavybės K. Š. vardu neįregistravo, nes siekė išvengti K. Š. transporto priemonės arešto ir išieškojimo iš jos vykdomosiose bylose. Atsakovas K. Š. pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, jog savo nuosavybės teisės į automobilį neįregistruoja dėl šios civilinės bylos. Pažymėtina, jog nors atsakovai rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, jie pripažino ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sandoris buvo vykdomas, t. y. iš sutartos 300 Eur automobilio kainos K. Š. sumokėjo 250 Eur, o V. A. G. perdavė K. Š. automobilį, taigi sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių neatitinka pirmosios instancijos teismo išvados, kad neįrodytas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties egzistavimas, pinigų už automobilį perdavimo pardavėjui ir transporto priemonės perdavimo pirkėjui faktai. Pažymėtina, jog tiek ikiteisminio tyrimo (2017 m. spalio 24 d. įtariamojo K. Š. ir 2017 m. gruodžio 21 d. liudytojo V. A. G. apklausos protokolai, e. b. l. 118–119, 121), tiek baudžiamosios bylos Nr. 1-223-729/2018, tiek šios civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovų pozicija dėl automobilio savininko buvo nuosekli. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu Klaipėdos apskrities VPK 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimu pagal K. Š. prašymą automobilis jam ir buvo grąžintas, tačiau, kaip matyti iš jo paaiškinimą pirmosios instancijos teisme, automobilio neatsiėmė, nes suprato, kad jis gali būti konfiskuotas. K. Š. pozicija pasikeitė tik šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, t. y. nors jis ir pripažino pirkęs iš savo dėdės automobilį, 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštu nurodė, kad automobilis jam nereikalingas, prašymo jį grąžinti nerašė, o jeigu automobilį prašo grąžinti V. A. G., tegul jis ir sumoka už automobilio saugojimą. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas K. Š. pripažįsta nusipirkęs automobilį, tačiau nesudaro su atsakovu V. A. G. rašytinės sutarties ir neregistruoja savo nuosavybės teisės tik siekdamas išvengti galimo išieškojimo už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktas, numatantis privalomą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties rašytinę formą, o CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiam faktui įrodyti. Tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju automobilio pirkimo–pardavimo sutarties egzistavimas buvo įrodinėjamas ne liudytojų, bet pačių sandorį sudariusių šalių paaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad atsakovas V. A. G. manė pardavęs automobilį K. Š. ir nebelaikė jo savo nuosavybe, liudija ir jo elgesys nagrinėjamoje situacijoje, t. y. ilgą laiką neatsiimant automobilio iš saugojimo aikštelės. Pažymėtina, jog byloje taip pat nėra duomenų apie tai, ar Klaipėdos apskrities VPK pranešė registre nurodytam automobilio savininkui apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, nes iš bylos duomenų matyti, jog ši informacija buvo pateikta tik transporto priemonės valdytojui K. Š., o, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu apklausiant K. Š. kaip įtariamąjį ir V. A. G. kaip liudytoją jie abu parodė, kad automobilio savininkas yra K. Š.

36. Taip pat pažymėtina, jog, spręsdamas dėl automobilio savininko ir kartu dėl V. A. G. solidariosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai viešojo registro duomenimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, jog yra registruojama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi, ir pirkimo–pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018). Kasacinis teismas nurodytose nutartyse taip pat išaiškino, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre. Taigi, nagrinėjamu atveju viešojo registro duomenys leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 33 straipsnio 6 dalies požiūriu, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešojo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, o teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta praktika ir 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo metu atsakovas V. A. G. jau nebebuvo jos savininkas (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien formalus teisės normų taikymas nagrinėjamu atveju nebus suderinamas su teismo vykdomu teisingumu. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012). Nors atsakovai nesudarė rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, nors tokia sutarties forma yra privaloma pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punktą, tačiau pačių atsakovų veiksmai, įrodantys sutarties egzistavimą, jų nuosekli pozicija, kad nuo 2017 m. pavasario automobilio savininkas yra K. Š., jo veiksmai siekiant susigrąžinti automobilį, t. y. prašymas Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Klaipėdos apskrities VPK 2017 m. gruodžio 28 d. nutarimas grąžinti automobilį būtent jam, pasikeitusi K. Š. pozicija ir jo paties patvirtinimas, kad nesudaro rašytinės automobilio pirkimo–pardavimo sutarties ir jo nuosavybės teisės neregistruoja savo vardu būtent dėl šios nagrinėjamos civilinės bylos, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas V. A. G. automobilio priverstinio nuvežimo metu jau nebebuvo jo savininkas, todėl neturi pareigos atsakyti pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 33 straipsnio 6 dalį. Šios išvados nekeičia Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-223-729/2018 konstatuota aplinkybė, jog K. Š. vairavo dar ne jam priklausantį automobilį, nes automobilis nebuvo įregistruotas jo vardu ir nebuvo sudaryta jo pirkimo–pardavimo sutartis. Civiliniame ir baudžiamajame procese įrodinėjami skirtingi faktai, galioja skirtingos įrodinėjimo taisyklės, baudžiamajame procese galioja nekaltumo prezumpcija, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai, todėl baudžiamojoje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo klausimas pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 33 straipsnio 6 dalį (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

39. Teismas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus vertina ne formaliai, o logiškai. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio dalies atsakovui V. A. G. patenkinimas šioje byloje prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atskleidė bylos esmę ir vertino įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą ginčijamą sprendimo dalį, todėl ši sprendimo dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atsakovui V. A. G. atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai, įvertinus aplinkybę, kad atsakovas K. Š. sprendimo neskundė, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir plačiau dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų, taip pat ir už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą, atlyginimą, kurios priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atmetus ieškinį, iš ieškovės UAB „Tomadas“ atsakovui V. A. G. priteistinas 508,20 Eur patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginimas.

41. Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas patenkintas, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad apeliantas sumokėjo 32 Eur žyminį mokestį ir 169,40 Eur advokatei už apeliacinio skundo parengimą, todėl iš ieškovės jam priteistinas 201,40 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo V. A. G. solidariai su atsakovu K. Š. priteista 2 862,23 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 32 Eur žyminio mokesčio ieškovės UAB „Tomadas“ naudai, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui V. A. G. atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ atsakovo V. A. G. naudai 508,20 Eur (penkis šimtus aštuonis eurus 20 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ atsakovo V. A. G. naudai 201,40 Eur (du šimtus vieną eurą 40 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Irma ČuchrajJolanta GailevičienėAušra Maškevičienė