Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Plungės miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui A. A. dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo panaikinimo ir ginčo nagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ su patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarimą ir išspręsti ginčą iš esmės – atsakovo A. A. reikalavimus ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl automobilio prikimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo, 12 200 Eur už automobilį sumokėtos kainos ir 473,26 Eur automobilio variklio gedimo nustatymo išlaidų priteisimo pripažinti nepagrįstais ir juos atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

17. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė pardavėjos atsakomybę dėl parduoto daikto trūkumų reglamentuojančias teisės normas.

Dėl šalių santykių kvalifikavimo

18. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012).

19. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčas yra kilęs iš vartojimo teisinių santykių tarp vartotojo ir pardavėjos, kadangi vartotojas (atsakovas) yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su pardavėja su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o pardavėja (ieškovė) yra verslininkė, vykdanti komercinę veiklą. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti CK 6.228¹ straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą. Atsižvelgiant į tai, kad šalys sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas vartotojo keliamo reikalavimo pardavėjai pagrįstumą, vadovavosi vartojimo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių vykdymą įtvirtinančiomis nuostatomis, taip pat kitomis prievolinius teisinius santykius nustatančiomis normomis.

Dėl ginčo esmės

20. Ginčas tarp vartotojo ir pardavėjos iš esmės kilo dėl nustatytų automobilio trūkumų ir vartotojo pardavėjai keliamo reikalavimo – nutraukti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus (12 200 Eur) ir atlyginti turtinę žalą (automobilio patikros išlaidas) (473,26 Eur), iš viso – 12 673,26 Eur.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, aptardamas naudoto daikto įsigijimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020, nurodė, kad CK nuostatos neįtvirtina specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl tokiais atvejais yra taikomos CK XXIII skyriaus taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Iš šios nuostatos matyti, jog parduodamo daikto kokybę garantuoja pardavėjas. CK 6.333 straipsnis įtvirtina pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei keliamus reikalavimus. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

22. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl naudoto daikto kokybės, yra nurodęs, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Plėtodamas nurodytą teismų praktiką, aiškinančią parduodamo naudoto daikto kokybę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, pirma, kadangi CK normos nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

23. Pirkėjas, įsigijęs daiktą, neatitinkantį jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pirkėjas gali pareikšti reikalavimą grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

24. Nagrinėjamu atveju vartotojas, remdamasis šia nuostata, reikalauja nutraukti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus, kadangi, vartotojo teigimu, automobilis turi variklio trūkumų ir šie trūkumai buvo automobilio įsigijimo metu. Pardavėja, ginčydama šią aplinkybę, nurodė, kad, šalims sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, automobilis buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, t. y. atitiko šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas. Tuo labiau, kad sutarties sudarymo dieną pats atsakovas A. A. atliko automobilio privalomąją techninę apžiūrą ir pripažino, kad automobilis, įskaitant jo variklį, sutarties sudarymo metu veikė be priekaištų. Ieškovės teigimu, kadangi vartotojas įsigijo naudotą automobilį, kuris buvo veikiamas eksploatacijos sąlygų, įsigydamas automobilį, vartotojas prisiėmė dėl to kilusią riziką, be to, atsakovas automobilį daugiau nei mėnesį naudojo intensyviai, neatlikdamas jokios variklio techninės patikros ir priežiūros. Taigi, apeliantė, teigdama, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu automobilis buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, šiuos savo teiginius išimtinai grindžia dviem argumentais: 1) automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra; 2) tariamai pats atsakovas pripažino, jog sutarties sudarymo metu variklis sugedęs nebuvo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija 2021 m. rugsėjo 15 d. nutarime, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog galiojanti techninė apžiūra nereiškia, kad automobilis neturi paslėptų defektų, kadangi atliekant techninę apžiūrą yra atliekama vizuali automobilio apžiūra, automobilis nėra ardomas ir tikrinamos visos dalys ir jų veikimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis kasacinio teismo praktika, kai yra sprendžiamas klausimas, ar perkamas daiktas atitiko jam keliamus bendruosius reikalavimus, nepakanka vien konstatuoti fakto, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra ir automobilis pripažintas tinkamu eksploatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2003, 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 2017 m. spalio 17 d. nutartį Nr. 3K-3-373-701/2017). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog privalomoji techninė automobilio apžiūra nėra skirta atskleisti visus galimus automobilio trūkumus, ji skirta tik įvertinti automobilio būklę saugumo požiūriu, suteikiant galimybę jį naudoti eisme, todėl ir atitinkantis techninius reikalavimus automobilis gali būti pripažintas neatitinkančiu kokybės reikalavimų. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės argumentai apie tai, kad ginčo automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra, nepaneigia fakto, jog automobilis turėjo paslėptų trūkumų.

26. Pažymėtina, kad parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti, t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016).

27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju tiek atsakovo 2021 m. gegužės 14 d. pateiktoje pretenzijoje ieškovei, tiek 2021 m. birželio 17 d. pateiktame prašyme Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai nurodyta, kad bandomojo važiavimo metu automobilis neskleidė jokių pašalinių garsų, automobilio važiavimas ir trauka buvo geri. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis vien šiais subjektyviais atsakovo pastebėjimais, negalima daryti išvados, kad automobilis neturėjo trūkumų. Pažymima, kad šie subjektyvūs atsakovo teiginiai reiškia tik tai, kad akivaizdžių trūkumų atsakovas pirkimo metu nepastebėjo, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad automobilio variklio trūkumų nebuvo. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, jis nėra technikos profesionalas ir trūkumų jis galėjo nepastebėti, o tuo labiau kad, kaip paaiškėjo vėliau, automobilis turėjo ne šiaip „plika akimi“ matomus trūkumus, bet trūkumus, kuriuos pastebėti buvo galima tik išardžius automobilio variklį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į liudytojo V. T. teisme nurodytą aplinkybę, kad variklio garsą, indikuojantį, kad su varikliu kažkas negerai, galima paslėpti, naudojant tam tikrus specialius skysčius.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nesant kitų objektyvių įrodymų, remiantis vien atsakovo (pirkėjo) nurodomomis aplinkybėmis apie tinkamą automobilio techninę būklę sandorio sudarymo metu ir atlikta automobilio privalomąja technine apžiūra, kurios metu nenustatyta jokių transporto priemonės trūkumų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad automobilis pardavimo metu neturėjo variklio trūkumų, kurie paaiškėjo praėjus mėnesiui nuo parduoto automobilio eksploatavimo pradžios.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad atsakovas įsigytą automobilį eksploatavo „intensyviai“, tačiau tokius argumentus teismas atmeta kaip nepagrįstus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo automobilio įsigijimo dienos iki automobilio sugedimo atsakovas nuvažiavo tik 1 547 km. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 1 547 km nuvažiuotas atstumas per maždaug mėnesį laiko nepatvirtina „intensyvaus“ automobilio eksploatavimo fakto. Logiška teigti, kad bet koks pirkėjas, įsigijęs pakankamai brangią transporto priemonę (bylos duomenimis, automobilis pirktas už 12 200 Eur), tikėtųsi su ja nuvažiuoti gerokai daugiau nei 1 547 km, kol reikės keisti variklį, todėl yra pagrindas manyti, kad jei būtų žinojęs šią aplinkybę, atsakovas, kaip ir bet kuris kitas asmuo, niekada šio automobilio nebūtų pirkęs.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde apeliantė neteisingai interpretuoja liudytojo V. T. paaiškinimus, teigdama, kad liudytojo V. T. teiginiai, jog sutarties sudarymo dieną atsakovo prašymu pristačius ginčo automobilį į servisą ir atliekant automobilio patikrą nebuvo įmanoma nustatyti galimo automobilio veleno dužimo ateityje, reiškia tai, kad automobilio alkūninis velenas dužo atsitiktinai. Teisėjų kolegija, pritardama atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktiems atsakovo argumentams, turi pagrindą teigti, jog analizuojamais teiginiais liudytojas norėjo pasakyti, kad, atliekant įprastą automobilio patikrą, negalima nustatyti automobilio alkūninio veleno nusidėvėjimo laipsnio, nes tam reikia ardyti automobilio variklį, todėl tokie gedimai įprastos apžiūros metu nėra konstatuojami. Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, tai tik patvirtina, kad alkūninis velenas dužo ne dėl atsitiktinių aplinkybių, o todėl, kad buvo visiškai nusidėvėjęs, o vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aspektu tai reiškia, kad daiktas buvo parduotas su paslėptais defektais.

31. Pažymėtina, kad, vartojimo prekės kokybės trūkumams paaiškėjus per CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą, preziumuojama, kad jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per šešis mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais perdavimo ar suteikimo vartotojui metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su prekės, paslaugos ar jos trūkumo pobūdžiu. Pagal aptartą CK 6.363 straipsnio 11 dalį, vartotojas turi įrodyti daikto neatitikimo egzistavimą ir tai, kad neatitikimas išaiškėjo per šešis mėnesius nuo daikto pateikimo. Civilinis kodeksas nepreziumuoja daikto trūkumo fakto, t. y. neeliminuoja vartotojo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius daikto trūkumo egzistavimo faktą. Aptarta prezumpcija švelnina vartotojo įrodinėjimo naštą, tačiau nepanaikina pareigos įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir paneigti pardavėjo įrodymus, kuriais jis gina savo poziciją dėl atsakomybės už automobilio trūkumus, – priešingu atveju pardavėjui atsirastų neįveikiama kliūtis nuginčyti šią prezumpciją.

32. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo ribas priešingai nurodytoje normoje aprašytoms jos taikymo sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės argumentais neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, jog pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsni 1 dalis). Įprasti reikalavimai CK apibrėžiami kaip galimybė parduotą prekę tam tikrą laiką naudoti tam, kam ji paprastai naudojama (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis). CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Šios bendrosios prekių kokybės nuostatos taikomos taip pat vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims kartu su papildomomis ir palankesnėmis vartotojui nuostatomis, reglamentuojamomis CK 6.363 straipsnio 1–3 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).

33. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė teigia, kad atsakovas turėjo pareigą įrodyti automobilio gedimo priežastis ir tai, jog variklio gedimas kilo dėl ieškovės nuo atsakovo nuslėptų automobilio techninės būklės priežasčių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokia ieškovės pozicija yra klaidinga. Pagrindinė pardavėjo pareiga pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra perduoti pirkėjui sutartį atitinkančią prekę. Kaip jau minėta, vartojimo prekės kokybės trūkumams paaiškėjus per CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, preziumuojama, kad jeigu neįrodoma kitaip, prekės ar paslaugos trūkumai, išaiškėję per šešis mėnesius nuo prekės perdavimo ar paslaugos suteikimo, laikomi buvusiais perdavimo ar suteikimo vartotojui metu. Nagrinėjamu atveju automobilio trūkumai išaiškėjo anksčiau nei per 6 mėnesius, todėl taikoma CK 6.363 straipsnio 11 dalyje numatyta prezumpcija, o tai reiškia, jog pareigą įrodyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatyti automobilio trūkumai yra neteisingi ar atsiradę ne automobilio pirkimo metu, turėjo ne atsakovas, o ieškovė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vartotojas, šiuo atveju atsakovas, turi įrodyti tik prekės neatitikimo egzistavimą, tačiau jis neturi įrodyti nei jo priežasties, nei nustatyti, kad neatitikimo kilmė yra susijusi su pardavėja. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad aplinkybė, ar daikto trūkumas „išaiškėjo“, ar „atsirado“, suponuoja vieną ir tą pačią išvadą – kad daiktas yra su trūkumais (nekokybiškas), todėl ta aplinkybė, ar daikto trūkumas „išaiškėjo“, ar „atsirado“, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto kokybę, taikant CK 6.363 straipsnio 11 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, ieškovė, siekdama išvengti šios prezumpcijos taikymo, galėjo bandyti ją nuginčyti, tačiau pardavėja nepateikė jokių įrodymų ar pagrįstų paaiškinimų, kurie paneigtų CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytą prezumpciją.

34. Nagrinėjamu atveju aktuali naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-403/2022. Šioje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl pardavėjo atsakomybės pirkėjui už naudoto daikto (automobilio) kokybę. Ginčui spręsti buvo taikomos ir vartojimo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Minėtoje byloje esminė problema – po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo paaiškėjo, kad yra susidėvėję variklio žiedai. Kasacinis teismas padarė išvadą (aktualią ir nagrinėjamu atveju), kad pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai (patikrinti perkamą daiktą) negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti daikto kokybę, neeliminuoja pardavėjo atsakomybės. Teismas akcentavo, kad ieškovui, kuris teisinių santykių su atsakovu aspektu yra vartotojas, įrodinėjimo našta švelninama, kai trūkumai paaiškėja per 6 mėn. nuo prekės pateikimo. Neatitikties kokybės reikalavimui prekės pateikimo metu prezumpciją tokiu atveju turi paneigti verslininkas.

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės nurodytų argumentų, kad automobilio gedimas galėjo atsirasti dėl netinkamos priežiūros, t. y. dėl to, kad atsakovas laiku neatlikto variklio alyvos keitimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas į šiuos argumentus atsižvalgė, juos aptarė, dėl jų pasisakė, darydamas išvadas pagal byloje esančius įrodymus ir taikydamas galiojančias teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esantį automobilių „(duomenys neskelbtini)“ centro elektroninį laišką (kuriame nurodyta, kad ginčo automobilio rekomenduojamas variklio alyvos keitimo intervalas yra 20 000 km, o nesilaikant rekomendacijų, galimi variklio gedimai, alkūninio veleno susidėvėjimas ar net jo skilimas), ieškovės atstovo paaiškinimus ir liudytojo V. T. patvirtintą aplinkybę, kad laiku neatliktas variklio alyvos keitimas didina variklio susidėvėjimą, nurodė, jog neturi pagrindo nesutikti su tuo, jog variklio gedimą gali sąlygoti laiku neatliktas tepalų keitimas.

36. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, kada ginčo automobiliui paskutinį kartą buvo keista variklio alyva, todėl, atsižvelgiant į tai, kad automobilio variklio alyva yra keičiama tam tikrais intervalais, nėra pagrindo spręsti, ar nagrinėjamu atveju automobilio tepalų keitimo intervalas apskritai buvo viršytas ir jei taip, tai kiek viršytas. Be to, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į pirmosios instancijos teismo posėdyje V. T. nurodytą aplinkybę, kad mėnesį viršytas tepalų keitimo intervalas, nuvažiavus 1 500 km, neturėtų padaryti įtakos variklio sugedimui, o tokią įtaką galėtų padaryti, kai yra viršijama 20–30 tūkstančių kilometrų ir daugiau. Teisėjų kolegija turi pagrindą manyti, kad automobilio variklis, neturintis trūkumų, negali sugesti, automobiliu nuvažiavus tik 1 547 km, nepriklausomai nuo to, keista variklio alyva ar ne. Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad byloje taip pat nustatyta, jog atsakovas jau buvo pasikeitęs pavarų dėžės tepalus, o tai suponuoja išvadą, jog atsakovas rūpinosi ir tinkamai prižiūrėjo įsigytą transporto priemonę, todėl yra pagrindas manyti, jog atsakovas būtų pasikeitęs ir variklio alyvą.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, jog teismui buvo pateiktas bylos šalių 2021 m. gegužės 3 d. susirašinėjimas, neva netiesiogiai patvirtinantis, kad ieškovės atstovas atskleidė esminę informaciją atsakovui apie būtinumą įsigijus automobilį keisti visas jo alyvas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes byloje minėto susirašinėjimo tarp šalių apie būtinybę keisti variklio alyvą, vos tik įsigijus automobilį, nėra pateikta.

38. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad bylos šalys, sudarydamos pirkimo– pardavimo sutartį, nesulygo dėl garantinio termino, todėl, apeliantės teigimu, ieškovė automobiliui garantijos nesuteikė, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, pažymėdama tai, kad CK numato dviejų rūšių daikto kokybės garantijas – garantiją pagal įstatymą (teisinę garantiją) ir komercinę (sutartinę) garantiją. Garantija pagal įstatymą – tai pardavėjo patvirtinimas, kad perduodami pirkėjui daiktai jų perdavimo momentu yra: tinkamos kokybės, t. y. atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (aprašymą, pavyzdį, modelį ir turi savybes, kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis) ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus – CK 6.333 straipsnio 1 dalis, 6.363 straipsnio 2 dalis); tinkami naudoti pagal įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį (CK 6.333 straipsnio 4 dalis); neturi paslėptų daiktų trūkumų (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Toks pardavėjo patvirtinimas yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (CK 6.317 straipsnio 1 dalis, 2 dalis; 6.363 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, garantija pagal įstatymą yra pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę. Tai privaloma teisinė apsauga, kuri kyla iš įstatymo ir nesiejama su sutartimi. CK 6.228¹⁴ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kokybės garantija (komercinė garantija) – verslininko (pardavėjo ar gamintojo) įsipareigojimas vartotojui grąžinti sumokėtą prekės ar paslaugos kainą, pakeisti, sutaisyti prekę ar kitaip pašalinti prekės ar paslaugos trūkumus, kai prekė ar paslauga neatitinka garantijos dokumente ar reklamoje, pateikiamoje sudarant sutartį ar iki jos sudarymo, numatytų sąlygų ar reikalavimų, kurie nesusiję su prekės ar paslaugos atitiktimi sutarčiai. Kokybės garantija (komercinė garantija) yra laikoma papildoma (savanoriška) garantija (paslauga) šalia įstatymo nustatytos garantijos, tačiau tokios sąlygos negali varžyti įstatymais suteiktų vartotojų teisių dėl garantijos pagal įstatymą (pavyzdžiui, riboti įstatymo nustatytos garantijos termino, teisių gynimo būdų pagal įstatymo nustatytą garantiją ir pan). Taigi, nagrinėjamu atveju nors šalys pirkimo–pardavimo sutartyje ir nenumatė komercinės garantijos, taikoma įstatymo nustatyta garantija ir apeliantės teiginiai, kad ji nesuteikė automobiliui jokios garantijos ir dėl to nėra atsakinga, yra visiškai nepagrįsti.

39. Taigi byloje nustačiusi, kad atsakovas negali naudotis ginčo automobiliu pagal tiesioginę jo paskirtį, taip pat kad, įsigydamas automobilį, atsakovas visų transporto priemonės trūkumų nežinojo, jų neatskleidė pardavėja, trūkumai išaiškėjo netrukus po sutarties sudarymo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ginčo automobilio trūkumai negalėjo atsirasti dėl atsakovo veiksmų ir dėl atsakovo kaltės, trūkumų vizualiai nebuvo matyti, jie nebuvo akivaizdūs, vadinasi, buvo paslėpti, todėl bet koks atidus pirkėjas nebūtų galėjęs jų pastebėti be specialaus tyrimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirkėjas (atsakovas) įrodė, jog transporto priemonės trūkumai atsirado iki daikto perdavimo, todėl atsakovas pagrįstai reikalavo taikyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą – grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

43. Ieškovės (apeliantės) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovas A. A. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 200 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), nusprendžia, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš ieškovės atsakovui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui A. A. 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.