Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Energy Projects“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Kloneta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic Energy Projects“ dėl sandorių pripažinimo galiojančiais ir nuosavybės teisės pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.2. Dalis ieškinio reikalavimų yra tiesiogiai susiję su nekilnojamojo turto nuosavybės statuso pasikeitimu. Siekiant užtikrinti status quo, laikinosios apsaugos priemones taikomos neatsižvelgiant į tikėtiną atsakovės nesąžiningumą.

9.4. Įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo apriboja tik vieną iš nuosavybės teisės sudėtinių dalių – disponavimą, taip tiesiog draudžiant jį perleisti. Jis neužkirstų kelio atsakovei naudotis turtu, jį nudėvėti, sugadinti ar kitaip sumažinti jo vertę. Turto areštas būtinas siekiant apsaugoti turtą, jo vertę ir būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

11. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teisme, nepriėmimo

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas; 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-823/2024, 72 punktas).

15. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2025 m. liepos 24 d. nekilnojamojo turto objektų paieškos pagal juridinį asmenį duomenis – apeliantei priklausančio nekilnojamojo turto sąrašą.

16. Apeliantė 2025 m. rugsėjo 5 d. pateikė naujus įrodymus – nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) vertinimo išvadas.

17. Priėmus naujus rašytinius įrodymus, būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, nes ieškovė nebuvo suteikta galimybė dėl jų pareikšti savo nuomonę. Be to, apeliantės pateikti nauji rašytiniai įrodymai apie jos valdomą turtą nepatvirtina ir nepaneigia grėsmės būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas daro išvadą, kad nurodyti nauji įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimo ir dėl to atsisako priimti juos į bylą

Dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo

18. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomos sąlygos, kurioms esant, gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti nurodytų priemonių.

19. Teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovės reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., tai yra tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-867-330/2022; 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-950-370/2025, 21 punktas).

20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra iš aiškinta, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik išsamių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2025 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-340-912/2025, 33 punktas).

21. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino tikėtiną ieškinio pagrįstumą. Apeliantė nurodo, kad šalių sudarytos natūrinių mainų sutartys yra niekinės, nes jos sudarytos rašytine, bet ne notarine forma. Atsakovė neperdavė ieškovei turto pagal natūrinių mainų sutartis. Faktinės aplinkybės neatitinka nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Ieškovė pasirinko neleistiną teisių gynimo būdą. Be to, pagal mainų sutartį, daiktas turi būti manomas į daiktą, bet ne į paslaugas.

22. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad jos nurodytos aplinkybės galės būti įvertintos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, išklausius šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, ištyrus rašytinius įrodymus. Spęsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės ir išsamiai nevertina nurodytų faktinių aplinkybių bei teisinių argumentų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė reikalavimus kildino iš šalių sudarytų natūrinių mainų sutarčių. Ieškovė nurodė faktines aplinkybes, argumentus, kuriais grindė ieškinį, pridėjo juos patvirtinančius rašytinius įrodymus. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė būtų pasirinkusį neleistiną jos teisių gynybos būdą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė esant tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlygą, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Apeliantės nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, dėl kurių ji nesutinka su jai pareikštu ieškiniu, nevertinamos šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl išsamiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimui įvykdyti vertinimo

23. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-80-516/2025, 18 punktas).

24. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Dėl to laikinųjų apsaugos priemonių, kaip asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022; 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-80-516/2025, 21 punktas).

25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė ne apeliantės nesąžiningumu, bet poreikiu išlaikyti ginčo nekilnojamojo turto status quo, kad išvengtų teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą, jeigu nėra duomenų dėl akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo ir neperspektyvumo, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015). Vien tik aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas (priteistas) natūra, yra pas atsakovus, turinčius teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-859/2014). Be to, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo turtui ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ar kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) iki ginčo galutinio išsprendimo ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kuriam ji taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-516/2023, 27 punktas).

26. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą taip pat reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-714-798/2021; 2025 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-770-553/2025, 21 punktas).

27. Apeliantė teigia, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržė atsakovės teises ir interesus, nes ieškovės atliktų darbų vertė mažesnė negu areštuoto nekilnojamojo turto vertė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškovė prašė areštuoti konkretų nekilnojamąjį turtą, kurį apeliantė įsipareigojo perduoti jai mainų sutartyse. Areštuoto turto vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant ne į ieškovės atliktų darbų vertę (byloje nėra pareikšto reikalavimo priteisti už atliktus darbus), bet į ieškinio dalyką. Areštuoto nekilnojamojo turto vertė neviršija ieškovės pareikštų reikalavimų (pripažinti nuosavybės teisę į žemės sklypus ir gyvenamuosius namus) vertės.

28. Apeliantės argumentai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingos, nes sumenkino jos, kaip patikimos nekilnojamojo turto vystytojos reputaciją, sumažino galimybę pritraukti potencialius klientus, nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Asmuo, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, patiria suvaržymų ir nepatogumą. Jeigu dėl ieškovės prašytų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo apeliantė patirs nuostolių, ji įgys teisę reikalauti juos atlyginti (CPK 146 straipsnis). Apeliantė nepaneigė grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui, taip pat nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį.

29. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųsta nutartimi teisingai pritaikė proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti apskųstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.