- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-215-777/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-01191-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- E. S.
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
- 2.6.8.3Vartojimo sutartis
- 2.6.16.9Išperkamoji nuoma
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei E. S. dėl nesumokėtos nuomos įmokos, netesybų, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė 2021 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 252,89 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 227,60 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovei ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo buvo įteikti CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (asmeniškai) 2021 m. lapkričio 8 d. Per teismo nustatytą terminą atsakovė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Plungės apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 252,89 Eur nesumokėtos nuomos įmokas, 22,76 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (275,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 85,97 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, nustatytos faktinės aplinkybės:
4.1. Nurodė, jog atlikus formalų ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų – 2020 m. birželio 3 d. –nuomos sutarties Nr. BK-022119 ir turto perdavimo–priėmimo akto, pretenzijos, 2020 m. lapkričio 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2020-11/01, 2020 m. lapkričio 16 d. pranešimo dėl kreditoriaus pasikeitimo, vertinimą ir atsakovei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo piniginės prievolės ieškovei įvykdymą, darytina išvada, kad pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priteisti skolą, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiama 252,89 Eur nesumokėtų nuomos įmokų.
4.2. Nurodė, kad atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, taip pat į tai, kad atsakovė yra vartotoja, į prašomą priteisti delspinigių sumą, kuri artima skolos už daikto nuomą sumai, taip pat įvertinus tai, jog ieškovė tokio delspinigių dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, konstatavo, kad prašomi priteisti 0,5 procentų delspinigiai pažeidžia vartotojo kaip silpnesnės šalies interesus, ir neproporcingai užtikrina juridinio asmens, užsiimančio ūkine – komercine veikla, interesus, todėl yra pagrindas juos sumažintini. Spręsdamas, koks delspinigių dydis nagrinėjamu atveju atitiktų sąžiningumo ir protingumo kriterijus, pirmosios instancijos teismas orientaciniu dydžiu laikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytus netesybų dydžius ir delspinigius nagrinėjamoje byloje sumažino iki 22,79 Eur (252,89 Eur × 0,05 proc. × 180 d.).
4.3. Nurodė, kad toks delspinigių dydis užtikrins šalių interesų pusiausvyrą bei nesuteiks nei vienai iš šalių perdėto pranašumo. Be to, ši teismo praktika atitinka naujausią aukštesnės instancijos teismų praktiką dėl delspinigių mažinimo bylose su ieškove.
4.4. Nurodė, kad atsakovė privalo mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (275,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir priteisti ieškovei iš atsakovės 227,60 Eur delspinigių. Taip pat perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Prašė priteisti jai iš atsakovės 17 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – LR VKĮ) nuostatomis, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėjo, kad išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-022119 bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, jog: „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1,00 Eur“. Mano, kad pradinis kreditorius ir atsakovė sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Darė išvadą, kad tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ.
6.2. Teigia, jog teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos doktrina ir sąžiningumo bei protingumo principais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Mano, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų.
6.3. Akcentavo, kad atsakovė, sudarydama sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nebuvo gauta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo (juos sumažinant) teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovės 2020 m. birželio 3 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-022119, pagal kurią atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas XIAOMI-Xiaomi Redmi Note 8T 32 GB, Dual-259342RS03251, 12 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 22,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais pagal sutartyje nurodytą grafiką. Atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, nemokėjo už suteikto daikto nuomos paslaugas ir negrąžino išnuomoto daikto. Taip pat nustatyta, kad tarp ieškovės ir pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ 2020 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-11/01, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido reikalavimo teisę į esamą skolą pagal anksčiau nurodytą išperkamosios nuomos sutartį.
12. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Įvertinus faktines bylos aplinkybes konstatuotina, jog byloje nėra ginčo, jog išperkamosios nuomos sutartimi, sudaryta tarp pradinės kreditorės ir atsakovės, prekę (telefoną) įsigijo asmeniškai fizinis asmuo iš juridinio asmens – verslo subjekto. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad ginčo teisiniai santykiai yra kilę iš vartojimo teisinių santykių ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovę laikė vartotoja bei silpnesniąja šalimi.
13. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Kasacinis teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, išsamiai ir aiškiai apibendrino kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.
14. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi LR VKĮ nuostatomis, nes įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėjo, kad pagal išperkamosios nuomos sutarties Nr. BK-022119 bendrąsias sąlygas pradinis kreditorius ir atsakovė sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Darė išvadą, kad tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
15. Akcentuotina, jog siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
16. Iš skundžiamo teismo sprendimo už akių motyvų matyti, jog pirmosios instancijos teismas mažino iš atsakovės priteistinų delspinigių dydį remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendimą sumažinti priteistiną delspinigių dydį priėmė atsižvelgdamas į sutartinių teisinių santykių pobūdį, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, ji, sudarydama sutartį, buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pirmosios instancijos teismo atliktas aplinkybių vertinimas nepažeidžia ieškovės kaip kreditorės teisių į patirtų nuostolių kompensavimą, kartu užkertant kelią nukentėjusiajai šaliai (ieškovei) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (atsakovės) sąskaita.
17. Pagal kasacinio teismo praktiką, fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019).
18. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vartojimo kredito įstatyme nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014), o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vartotojų teisių apsaugos nuostatas, Vartojimo kredito įstatymo nuostatas ir taikydamas jas netiesiogiai, tik atsižvelgdamas kaip į orientacinį kriterijų, vertindamas delspinigių dydžio klausimą CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste, t. y. jei netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali jas sumažinti, konstatuoja, kad Sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo, kaip silpnesnės šalies, interesus ir pernelyg neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine komercine veikla, interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sumažino delspinigių dydį iki 0,05 procentų už apeliantės prašomas 180 dienų, o toks delspinigių dydis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo.
20. Įvertinus visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
21. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat prašo perskaičiuoti pirmosios instancijos teisme patirtų bei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teigia, jog nustačius, kad jos reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkintinas visa apimtimi, turi būti pakeista ir sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodant, kad apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 138 Eur.
22. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl teisėtai ir pagrįstai proporcingai sumažino ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kadangi skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl delspinigių priteisimo paliekama nepakeista, pagrindo perskaičiuoti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas nėra. Ši skundžiamo sprendimo už akių dalis taip pat paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylos baigties
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą už akių, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
24. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
25. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.