Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Tomos Laurinaitienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. K., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, išteisintas, neįrodžius, kad J. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

J. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. K. civilinis ieškinys dėl 7 000 Eur žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2024 m. birželio 8 d. apie 00 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) laiptinėje ir prie jos, konflikto metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė, nenustatytą kiekį smūgių nukentėjusiajam G. K. į įvairias kūno vietas, padarydamas muštinę – plėštinę žaizdą apatinėje lūpoje, 21–22 dantų lūžius, 11 danties panirimą, kas nukentėjusiajam G. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

3. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 1 metų laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnio 2 dalį, 4 dalį, 5 dalį, 6 dalį ir bausmės vykdymą atidėti 1 metų laikotarpiui, įpareigojant asmenį 6 mėnesių laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Taip pat prašoma tenkinti G. K. civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti bei priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Tomos Laurinaitienės apeliacinis skundas atmetamas.

7. Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, savo išvadas dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyvių požymių egzistavimo privalo pagrįsti įrodymais, juos įvertinti, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Remiantis kasacinio teismo praktika, esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-144-511/2025).

8. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021). Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021, 2K-227-976/2021).

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvus, neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir nepagrįsto J. K. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašė visus teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, juos įvertino laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, pateikė išsamius įrodymų vertinimo motyvus, savo išvadas dėl išteisinimo pagrindo, kurios teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrįstos. Pažymėtina, kad dėl visų prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė skundžiamame nuosprendyje ir tai, kad prokurorė tapačias aplinkybes vertina priešingai nei pirmosios instancijos teismas ir priimtas procesinis sprendimas prokurorės netenkina, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą bei pagrįstą skundžiamą nuosprendį.

10. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad viso proceso metu J. K. savo kaltės nepripažino, teigė nukentėjusiojo nemušęs. Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad parvažiavus su drauge liudytoja P. L., lipant laiptinėje laiptais, iš buto (duomenys neskelbtini) aukšte išvirto žmonės nukentėjusysis buvo visas kruvinas, jo marškinėliai suplėšyti, nukentėjusiojo brolis buvo kruvinas, nukentėjusiojo tėčio nosis buvo kruvina, o pas nukentėjusiojo mamą buvo mėlynė po akimi. Minėti asmenys rėkavo, o draugei (P. L.) paklausus, kas vyksta, jai sakė nesikišti. Tada nukentėjusiojo mama su tėvu stovėjo, o nukentėjusysis su broliu krito, išvirto, ant žemės nenukrito. Išteisintasis su drauge lipo į viršų, o minėti asmenys toliau mušėsi, spiegė. Jis draugę palydėjo iki buto, kur trumpai pabuvo ir išėjo, kai atvažiavo policija (2 t., b. l. 92). Analogiškas aplinkybes parodė ir liudytoja apklausta P. L. (2 t., b. l. 118). Pirmosios instancijos teismo išvadą, jog J. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, patvirtina ir vaizdo įrašas „(duomenys neskelbtini)“, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusiojo motinai pasakius, kad bus rašomas pareiškimas, išteisintasis klausia, dėl ko ant jo bus pareiškimas, o nukentėjusiojo motinai nurodžius, kad dėl to, jog išmušė dantis, išteisintasis nurodo „aš prie jūsų sūnaus net neprisiliečiau“. Taip pat J. K. pareigūnams pasakoja: „Čia tie išlindo, daužėsi, aš vieną čiupau, apsikabinau, nes puolė ant mamos, tas kitas pasakė tu velnias, aš nustūmiau ir padėjau gražiai kalbėtis. Tas protauja labiau, o tas šokinėja visą laiką, jie susimušė su broliu vėl tarpusavy. Aš nei vieno smūgio nei vienam nesudaviau.“ (įrašo laikas nuo 00:13:54). Taigi, ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, ir vėliau pirmosios instancijos teisme J. K. parodymai dėl to, kad nesumušė nukentėjusiojo, buvo nuoseklūs. Pažymėtina ir tai, kad „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuoti duomenys patvirtina išteisintojo nurodytą aplinkybę apie nukentėjusiojo motiną: liudytoja P. L. sako „va tu tai velnias gyvenimo (necenzūrinis žodis), pridaužęs mamą ir (necenzūrinis žodis), gerai jautiesi (necenzūrinis žodis)“ „bet šitas (necenzūrinis žodis), pridaužęs mamą, ir gerai jautiesi (necenzūrinis žodis)“ įrašo laikas nuo 00:00:25); įraše taip pat užfiksuota, kad laiptais nusileidžia vaikinas ir P. L. sako „išsigandau, atbėgau“, P. L. atsako „nebijok, viskas gerai“, vaikinas sako „ne, nu tai ką aš žinau, šaukia ant motinos...“, P. L. sako „ne, tai čia jau viskas normaliai“ (įrašo laikas nuo 00:00:55).

11. Nors prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog išteisintojo ir liudytojos P. L. parodymai, fiksuoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, tam tikrose aplinkybėse skiriasi (teigia, kad konflikte nedalyvavo, atėjo tik pareigūnams atvykus, tačiau vaizdo įrašuose matyti, kad atvykus policijos pareigūnams jie jau buvo, liudytoja P. L. teiraujasi medikų, ar galėtų apžiūrėti, ar jos koja nelūžo iš naujo, liudytojai patvirtino, kad girdėjo bei matė tiek vyrus, tiek moteris, kad viena buvo su sužalota koja, J. K. aiškina, kad išgirdęs triukšmą su kaimynu nusileido pasižiūrėti, pamatė muštynes, vienas iš sūnų puolė mamą, tada vieną čiupo, taip pat nors J. K. teigė, kad jis bei jo draugė įvykio dieną alkoholio nevartojo, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad liudytoja P. L. yra akivaizdžiai neblaivi), tačiau kaip minėta, dėl esminės aplinkybės, t. y. dėl nukentėjusiojo sumušimo, tiek išteisintojo, tiek liudytojos P. L. parodymai išliko nuoseklūs viso proceso metu, ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, todėl aptarti prokurorės išteisintojo ir liudytojos parodymus netikslumai nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais, kad J. K. nukentėjusiojo nesumušė.

14. Taigi, priešingai nei nurodo prokurorė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nukentėjusiojo ir jo šeimos narių pozicija, jog nukentėjusįjį G. K. sumušė kaimynas iš (duomenys neskelbtini) aukšto, atsirado tik nukentėjusiajam ir jo tėvams likus bute vieniems be pareigūnų ir pamačius dantų būklę. Nors prokurorė skunde teigia, kad nukentėjusysis dar iki to laiko pareigūnams nurodė, jog „įsivėlė kaimynai“, tačiau pats žodis „įsivėlė“ konkrečiai nereiškia, jog kažkas iš kaimynų nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo. Be to, iš aukščiau aptartų duomenų, užfiksuotų vaizdo įrašuose, matyti, kad ir vėliau, po to kai nukentėjusysis ir liudytoja J. K. ėmė teigti, jog nukentėjusįjį sumušė J. K., liudytojas A. K. neigė, jog nukentėjusįjį sumušė kas nors iš kaimynų, pati liudytoja J. K. nurodė pareigūnams palikti mus ramybėje, kad viskas rytoj pasimirš bei kad pareigūnai niekur nieko netrauktų. Taip pat prokurorė akcentuoja tai, kad o iš vaizdo įrašų matyti, jog pareigūnui pasiteiravus G. K., kodėl jis iš pat pradžių nenurodė aplinkybės, jog dantis jam išmušė kaimynas, G. K. paaiškino, kad dėl to, jog buvo sumuštas. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiojo paaiškinimas yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nes iš pradžių pakankamai ilgą laiko tarpą, nors ir būdamas sumuštas, nukentėjusysis pats teigė, jog konfliktas vyko tarp šeimos narių.

16. Taigi, byloje aptarti duomenys patvirtina, su tuo sutinka ir prokurorė, kad nagrinėjamu atveju vyko du konfliktai – iš pradžių bute Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame dalyvavo nukentėjusysis bei liudytojai J. K., A. K. ir G. J. K., kurio metu susistumdė nukentėjusysis G. K. ir liudytojo A. K. bei vienas kitam smūgiavo, po to daugiabučio laiptinėje, kur be minėtų asmenų buvo ir išteisintasis su liudytoja P. L. bei lauke prie laiptinės, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą, pagrįstai sprendė, jog jie nepatvirtina, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent J. K..

17. Abejoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu nesudaro pagrindo ir skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuoti J. K. žodžiai nukentėjusiajam „tu ateik čia (necenzūrinis žodis), nes dar kartą pamatysi (necenzūrinis žodis)“ bei kad bylos duomenimis nustatyta, jog J. K. buvo susitikęs su nukentėjusiuoju. Visų pirma, prokurorės nurodytame vaizdo įraše užfiksuoti kitokie žodžiai, nei nurodo prokurorė, o būtent „tu (necenzūrinis žodis), nuimk (necenzūrinis žodis) gazą, nes (necenzūrinis žodis) čia“ (įrašo laikas nuo 00:04:44). Pastarieji žodžiai jokiu būdu nepatvirtina aplinkybės, kad išteisintasis būtų vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, juo labiau, kad nei viename iš byloje esančių įrašų nefiksuota, kokios aplinkybės buvo iki aptariamų J. K. ištartų žodžių nukentėjusiajam nuo to momento, kai nukentėjusysis nuo daugiabučio laiptinės prieigos ėjo iki buto Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. nefiksuota, kokios aplinkybės lėmė tokią J. K. reakciją į nukentėjusįjį. Juo labiau, kad priešingai nei nurodė prokurorė, žodžiai „nes dar kartą pamatysi“ net nebuvo pasakyti, tuo tarpu pasakyta frazė „nuimk gazą“ rodo, kad J. K. liepė nukentėjusiajam nurimti. Taip pat prokurorės nurodoma aplinkybė, jog J. K. po įvykio buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, nesudaro pagrindo išvadai, kad J. K. sumušė nukentėjusįjį. Akivaizdu, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo buvo, dėl to ginčo byloje nėra, vyko ikiteisminis tyrimas, liudytoja J. K. taip pat patvirtino, kad buvo reikalaujama, jog J. K. sumokėtų už nukentėjusiojo dantų tvarkymą, pats išteisintasis taip pat neginčijo aplinkybės, kad po įvykio buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, tačiau kaip nukentėjusiojo ir išteisintojo bendravimas po įvykio įrodo J. K. kaltę, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nepagrindžia ir pati prokurorė apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aptarti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs bei nepaneigiantys skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo.

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. K. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas taip pat ir liudytojos R. S. parodymais, kuri buvo apklausta ir teisiamajame posėdyje bei patvirtino, kad pati matė, jog būtent J. K. sumušė nukentėjusįjį (2 t., b. l. 119). Pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymus vertino itin kritiškai, su kuo iš esmės nesutinkama apeliaciniame skunde. Įvertinus skundžiamos nutarties motyvus ir išvadas dėl aptariamos liudytojos parodymų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ir argumentuotai nurodė, kodėl liudytojos R. S. parodymus vertina kritiškai, su tuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Visų pirma pažymėtina, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas šios liudytojos parodymus vertino kritiškai ne vien dėl to, jog šią liudytoją nurodė nukentėjusysis (1 t., b. l. 28) ir liudytoja J. K. (2 t., b. l. 108) bei kad ši liudytoja nėra įvardinta 2024 m. birželio 19 d. tarnybiniame pranešime dėl bendravimo su kaimynais, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 148), tokią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė ir kitais byloje nustatytais duomenimis. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, liudytoja R. S. vienintelė teigė aiškiai mačiusi tiek išteisintąjį, tiek nukentėjusįjį, tiek kitus asmenins, nurodė visų asmenų veiksmus, tačiau nustatyta, kad liudytoja gyvena bute Nr. (duomenys neskelbtini), ji pati nurodė, jog įvykį matė per galutinio kambario langą, t. y. trečias langas nuo laiptinės kairėje pusėje (1 t., b. l. 23), kuris buvo uždarytas, įvykis buvo naktį – tamsiu paros metu, vaizdo įrašai patvirtina, kad pakankamai tamsu buvo ir prie laiptinės, taip pat nustatyta, kad apklausti liudytojai O. P., R. K., D. A., A. M., t. y. asmenys skambinę į Bendrąjį pagalbos centrą bei matę tam tikras įvykio aplinkybes, nurodė, jog buvo tamsu, kad prie laiptinės šviesa tai užgesdavo, tai užsidegdavo bei kad negalėjo matyti asmenų veidų. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurias pagrįstai ir teisingai vertino pirmosios instancijos teismas (liudytojos nurodytą stebėjimo vietą, jos parodymus lyginant su kitų liudytojų parodymais), sutiktina su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog liudytojos R. S. parodymai turi būti vertinami kritiškai. Pastarosios išvados niekaip nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, jog liudytoja J. K. parodė, kad jai sekančią dieną po įvykio nuėjus pas kaimynę liudytoją R. S. tapo žinoma, jog minėta liudytoja matė, kad įvykio metu nukentėjusysis sėdėjo suklupęs, o J. K. spardė jam į dantis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytoja buvo surasta ne policijos pareigūnų, vykdžiusių kaimynų apklausą, o ją nurodė nukentėjusysis bei liudytoja J. K. – nukentėjusiojo motina, t. y. asmenys, iš esmės suinteresuoti bylos baigtimi, todėl sugretinus pastarąsias aplinkybes su aukščiau nurodytomis, priešingai nei teigia prokurorė, pirmosios instancijos teismas pagrįsta liudytojos R. S. parodymus vertino itin kritiškai.

19. Kaip teisingai pažymėjo prokurorė apeliaciniame skunde, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad nukentėjusiajam konstatuoti mechaniniai sužalojimai (muštinė-plėštinė žaizda apatinėje lūpoje, 21–22 dantų lūžis, 11 danties panirimas) atspindi vieną ar daugiau nurodytos kūno srities trauminių kontaktų su kietu buku daiktu ar įrankiu. Taip pat nurodoma, kad be kita ko duomenų, prieštaraujančių užduotyje nurodytoms traumos aplinkybėms, t. y. sumuštas, suduodant smūgius į įvairias kūno vietas rankomis bei kojomis, nėra. Todėl sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad nukentėjusiajam konstatuotas sužalojimas galėjo įvykti dėl vieno trauminio veiksmo, o ne dėl kaltinime nurodytų smurtinių veiksmų intensyvumo, naudojant kojas ir rankas, kadangi tai prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, jog apylinkės teismas aptariamu atveju padarė ne byloje surinktų įrodymų pagrindu pagrįstą išvadą, o prielaidą, nors nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Vis dėlto, pastarosios aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kadangi aptartos aplinkybės niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje neįrodyta, kad būtent J. K. sužalojo nukentėjusįjį.

20. Prokurorė skunde taip pat teigia, kad išteisintojo ir nukentėjusiojo išvaizda, užfiksuota įvykio metu darytuose vaizdo įrašuose, kurią įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo kategoriškai teigti, jog J. K. konflikte nedalyvavo, tačiau pažymėtina, jog skundžiamame nuosprendyje ir nekonstatuota, jog išteisintasis iš viso nedalyvavo konflikte. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos negalima daryti kategoriškos išvados, jog nukentėjusysis buvo sužalotas tik konflikto su J. K. metu. Priešingos išvados daryti pagrindo nesudaro ir skunde akcentuojamos pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog vaizdo įrašas patvirtina, kad ant J. K. dešinės rankos dalies tarp riešo ir alkūnės matyti nedideli įdrėskimai, o ant dešinės kojos kelnių dalies žemiau kelio – pabaltavimai, nes kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra galimybės nustatyti, kokio pobūdžio yra minėti įdrėskimai ir pabaltavimai. Taip pat vaizdo įraše „(duomenys neskelbtini)“ užfiksuota, jog pareigūnas paprašo J. K. parodyti krumplius ir konstatuoja kad nieko nėra (įrašo laikas nuo 00:13:54). Be to, jau minėta, kad byloje ginčo dėl to, kad nagrinėjamo įvykio metu viename iš konfliktų dalyvavo tiek nukentėjusysis, tiek išteisintasis, nėra, tačiau byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusysis buvo sužalotas tik konflikto su J. K. metu.

21. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ko prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

22. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. sausio 19 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina suma – 137,50 Eur už J. K. suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (3 t., b. l. 7).

23. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su advokato darbo apmokėjimu, galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-162-648/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, 2K-46-895/2015, 2K-24-654/2023).

24. Baudžiamojo byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris buvo paduotas išteisintojo J. K. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais (prašant priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį), tačiau šis apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, be to, išteisintasis J. K. Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio neskundė. Būtinybė skirti išteisintajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri išteisintajam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo jo valios.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintojo J. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Tomos Laurinaitienės apeliacinį skundą.

Nepriteisti iš J. K. valstybės naudai 137,50 Eur (vieno šimto trisdešimt septynių eurų penkiasdešimties euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. sausio 19 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.