Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1292-1187/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-07-30
Bylos Nr.: e2A-1292-1187/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08815-2023-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės Sutelktinio finansavimo, uždarajai akcinei bendrovei „Pranašumas“
Ieškovas: E. A.

Kategorijos

2.6.8.8pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.8.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.11.6pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1292-1187/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08815-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.8.11.2; 2.6.11.1; 2.6.11.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Ievos Navickaitės–Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. A. (E. A.) ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Pranašumas“ ir uždarajai akcinei bendrovei Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir hipotekos panaikinimo, tretieji asmenys – antstolės Asta Stanišauskaitė ir Aurelija Puodžiukienė, Vilniaus apygardos prokuratūra, notarė Rima Vižinytė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. A. (E. A.) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Pranašumas“ ir UAB Sutelktinio finansavimo platformai „Profitus“ (toliau – UAB ,,Profitus“), prašydamas: 1) pripažinti ieškovui nuosavybės teises į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš ieškovo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Pranašumas“ 7 243,20 Eur – turto kainos dalį; 3) pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, registruotą 2022 m. vasario 15 d. IDK Nr. 30000112724253, sudarytą tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Profitus“ dalyje, kuria kreditoriui UAB „Profitus“ buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 13 d. ieškovas ir atsakovė UAB „Pranašumas“ sudarė Preliminariąją nepastatyto buto/turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 20200513/1 (toliau – Preliminarioji sutartis), kurios pagrindu UAB „Pranašumas“ įsipareigojo parduoti ieškovui 25 kv. m. gyvenamosios paskirties, vieno kambario butą su balkonu (plotas 2,8 kv. m.) pirmame aukšte, UAB „Pranašumas“ statomame daugiabučiame gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

3. Pagal Preliminariąją sutartį UAB „Pranašumas“ buvo sumokėtas 45 000 Eur avansas. Pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2020 m. lapkričio 30 d. Šalys 2021 m. kovo 4 d. ir 2022 m. rugsėjo 1 d. sudarė Preliminariosios sutarties pratęsimus, kuriais buvo pratęsiamas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti iki 2021 m. gegužės 3 d., o vėlesniu pratęsimu – iki 2023 m. vasario 28 d. Iki šiol šalys nėra sudariusios pagrindinės turto pirkimo – pardavimo sutarties.

4. Atsakovė UAB „Pranašumas“ faktiškai perdavė turtą ieškovui valdyti ir naudoti nuo 2022 m. sausio mėn., ieškovas savo lėšomis yra pilnai įrengęs įsigytą butą. Ieškovas yra sumokėjęs 86,13 proc. kainos (45 000 Eur). Kadangi buvo pastatytas didesnis butas (vietoje 25 kv. m., 27,07 kv. m.), padidėjus buto plotui jo galutinė kaina yra 52 243,20 Eur. Ieškovas buvo ir yra pasirengęs sumokėti likusią turto kainą (7 243,20 Eur), ši buto kainos dalis UAB „Pranašumas“ nebuvo sumokėta dėl pačios atsakovės veiksmų ir kaltės, todėl ieškovas prašo pripažinti, kad jis yra įgijęs nuosavybės teisę į ginčo butą.

5. Taip pat nurodė, jog atsakovė UAB „Pranašumas“ sudarė hipotekos sandorius po to, kai buvo faktiškai pardavusi ir perdavusi butą ieškovui, šiuo metu yra pradėta priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūra kreditoriui UAB „Profitus“ ir taikomi ribojimai – apribota valdymo ir disponavimo teisė, todėl ieškovas taip pat prašė pripažinti atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Profitus“ 2022 m. vasario 14 d. hipotekos sandorį, Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 dalyje, kuria yra įkeistas ginčo butas, negaliojančiu, nes minėto sandorio sudarymo metu ieškovas jau buvo tapęs ginčo buto savininku ir jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įkeistas be ieškovo žinios ir sutikimo, užtikrinant UAB „Pranašumas“ prievoles.

Atsiliepimas

6. Atsakovė UAB „Pranašumas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsakovė UAB „Profitus“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ieškovas pagal Preliminariąją sutartį nuosavybės teisių į ginčo butą neįgijo, todėl ieškovo sutikimas ginčijamo hipotekos sandorio pasirašymui nebuvo reikalingas.

7. Trečiasis asmuo Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir įrodymais, kadangi neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Nurodė, kad jeigu teismas ieškovui pripažintų nuosavybės teisę į ginčo turtą, prokuroras turėtų pagrindą spręsti dėl ginčo daiktui paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo. Trečiasis asmuo notarė Rima Vižinytė atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį toje dalyje, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, dėl kitos ieškinio pagrįstumo dalies spręsti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei byloje esančiais įrodymais teismo nuožiūra ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Tretieji asmenys antstoliai atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai: pripažino ieškovui nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); priteisė atsakovei UAB „Pranašumas“ 7 243,20 Eur buto, esančio (duomenys neskelbtini) kainos dalį; pripažino negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, registruotą 2022 m. vasario 15 d. IDK Nr. 30000112724253, sudarytą tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Profitus“ dalyje, kuria kreditoriui UAB „Profitus“ buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Nustatyta, kad ieškovas nuosavybės teise turi 11 nekilnojamojo turto objektų, iš kurių 2 žemės sklypai su statiniais, 2 žemės sklypai ir 7 butai. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, ieškovas nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. registravo individualią „Nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo“ veiklą pagal verslo liudijimą. 2022 m. deklaracijoje ieškovas deklaravo 750 Eur pajamų pagal verslo liudijimą. Deklaracijos už 2023 m. pateikimo terminas 2024 m. gegužės 1 d. (t. y. dar nesuėjęs). 2020 m. ir 2021 m. ieškovas neturėjo verslo liudijimo ir pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos nedeklaravo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ginčo butą yra išnuomojęs.

8.2. Teismo vertinimu, ieškovas yra vartotojas, kadangi jo pajamos pagal verslo liudijimą iš turto nuomos yra labai mažos, didžioji dalis turto nėra nuomai tinkama ir jokių pajamų iš šio turto ieškovas negauna. Nekilnojamojo turto nuoma nėra pagrindinė ieškovo veikla, kuri užtikrintų jam nuolatines ir pagrindines pajamas, o ginčo butas nėra nuomojamas. Preliminari ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta dar 2020 m., t. y. iki ieškovo motinos mirties (2022 m.), turto paveldėjimo ir individualios veiklos registravimo pagal verslo liudijimą, todėl teismas sprendė, kad ginčo butą ieškovas ketino įsigyti asmeninių poreikių tenkinimui. Ieškovas, turėdamas keliuose miestuose nekilnojamojo turto nėra laikytinas verslininku, nes dalį turto nuosavybės teise įgijo jį paveldėjęs, o kitą dalį turto yra įgijęs siekiant apsaugoti santaupas nuo jų nuvertėjimo.

8.3. Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal preliminarią sutartį 2020 m. gegužės 13 d. Atsakovei 1 sumokėjo grynaisiais pinigais 5 000 Eur, pavedimais: 2020 m. birželio 12 d. – 15 000 Eur, 2020 m. liepos 8 d. – 10 000 Eur. Taigi, ieškovas 2020 m. liepos 8 d. už ginčo butą Atsakovei 1 pagal preliminarią sutartį buvo sumokėjęs 62,50 proc. viso buto kainos. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Atsakovė 1 neįvykdė savo įsipareigojimų, todėl šalys papildomais susitarimais 2021 m. kovo 4 d. ir 2022 m. rugsėjo 1 d. pratęsė pagrindinės sutarties sudarymą iki 2021 m. gegužės 3 d. ir iki 2023 m. vasario 28 d., atitinkamai ieškovas 2021 m. kovo 4 d. ir 2022 m. rugsėjo 1 d. pavedimais Atsakovei 1 papildomai sumokėjo 10 000 Eur ir 5 000 Eur. Taigi, bylos nagrinėjimo metu ieškovas pagal preliminarią sutartį Atsakovei 1 yra sumokėjęs 93,75 proc. viso buto kainos, ginčo butas ieškovui yra perduotas nuo 2022 sausio mėn., ir ieškovas jį yra visiškai įrengęs.

8.4. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad egzistuoja pagrindas pripažinti ieškovo, kaip pirkėjo, nuosavybės teisę į ginčo butą pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį, nes ieškovas už ginčo butą buvo sumokėjęs iš esmės beveik visą kainą (93,75 proc.; buto kaina padidėjo po atliktų kadastrinių matavimų paaiškėjus, jog ginčo buto plotas yra ne 25 kv. m., o 27,21 kv. m.), o tai galima vertinti kaip buto statybos finansavimą savo lėšomis ir aktyvų prisidėjimą prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo. Ginčo butas yra realiai perduotas ieškovui ir pilnai įrengtas bei ieškovo naudojamas. Pagrindinė sutartis sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nesudaryta dėl Atsakovės 1 įsipareigojimų kitiems kreditoriams ir ginčo buto įkeitimo šiems įsipareigojimams užtikrinti be ieškovo žinios. Aplinkybė, jog sumokėta ne visa ginčo turto kaina, neeliminuoja ieškovo pasirinkto savo pažeistų teisių gynimo būdo taikymo.

8.5. Teismas, atmesdamas Atsakovės 2 argumentus dėl ieškovo nerūpestingumo, sutiko su ieškovu, kad hipotekos sutarties sudarymo metu, preliminariąja sutartimi ieškovo siekiamas įgyti butas nebuvo pastatytas ir identifikuotas, todėl ieškovas neturėjo galimybės šios sutarties išviešinti viešajame registre. Teismas taip pat pažymėjo, kad Atsakovės 1 vadovas teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad Atsakovei 2 buvo žinoma apie preliminarių sutarčių sudarymą, kadangi Atsakovė 1 Atsakovei 2 nuolatos teikė finansinės atskaitomybės dokumentus, kuriuose atsispindėjo ir Atsakovės 1 piniginių lėšų srautai, be to, Atsakovei 2 paskolos buvo grąžinamos iš preliminarių nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių gautų lėšų.

8.6. Byloje nustatyta, kad ginčijama hipoteka ginčo butui registruota nuo 2022 m. vasario 15 d. sutartine hipoteka Nr. 8-14723. Teismas konstatavo, kad atsakovėms 2022 m. vasario 4 d. sudarant paskolos sutartį Nr. 16-2202-5 ir prievolių pagal šią sutartį įvykdymą užtikrinant 2022 m. vasario 14 d. sutartine hipoteka Nr. 8-1426, ieškovas buvo ginčo turto savininku. Nustačius, kad ginčo hipoteka buvo sudaryta be ieškovo žinios ir sutikimo, taip pažeidžiant jo nuosavybės teisę, teismas sprendė, jog sutartinė hipoteka Nr. 8-1426 laikytina prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.37, 4.185, 4.186 straipsniai), todėl pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

8.7. Teismas atmetė Atsakovės 2 argumentus, kad sudarydama ginčijamą hipotekos sandorį ji veikė sąžiningai, nes bylos nagrinėjimo metu Atsakovės 1 vadovas patvirtino, kad Atsakovė 2 žinojo apie sudarytas preliminarias pirkimo – pardavimo sutartis, Atsakovei 1 hipotekos sutarties 7.2 punkte deklaruojant visų šiam sandoriui sudaryti gautų trečiųjų asmenų sutikimus, Atsakovė 2 realiai nesidomėjo šių sutikimų faktiniu egzistavimu, todėl argumentus, kad Atsakovė 2 išnaudojo visas protingas pastangas įsitikinti Atsakovės 1 nurodytų duomenų realumu, atmetė kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Profitus” (Atsakovė 2) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Ieškovas teiginių apie ginčo Preliminariosios sutarties sudarymo metu egzistavusį siekį apsirūpinti gyvenamuoju būstu ne tik niekaip nepatvirtino, bet, netgi priešingai, – sudarė objektyvų pagrindą konstatuoti, jog minimas siekis iš ieškovo pusės liko neįrodytas, bei labiau tikėtinu faktu pripažinti ginčo buto įsigijimą kitais, negu ieškovo apsigyvenimo minimame nekilnojamojo turto objekte, tikslais. Atleisdamas ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, tinkamai neatskleidė bylos esmės bei dėl šios priežasties priėmė neteisėtą sprendimą.

9.2. Į skundžiamame sprendime cituotą kasacinio teismo išaiškinimą įtraukdamas savo paties atliktus pakeitimus, t. y. teiginius, jog ne visą kainą sumokėjęs pirkėjas (vartotojas) pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį, neva, turi būti ginamas, pripažįstant jam visišką ginčo objekto nuosavybės teisę, ne tik pardavėjo (verslininko) nemokumo situacijoje, bet ir esant „kitiems veiksmams“/egzistuojant pardavėjo „netinkamos veiklos rizikai“, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklę esmingai pakeitė – savo nuožiūra praplėtė jos taikymo ribas, kadangi apie jokias kitas aplinkybes, išskyrus pardavėjo bankrotą (nemokumą), kaip pagrindą pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį ginti ne visą būsto kainą sumokėjusį pirkėją, kasacinio teismo praktikoje nėra pasisakyta.

9.3. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtos bylos atveju pardavėjo (Atsakovės 1) nemokumas nebuvo konstatuotas, priešingai – tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog Atsakovė 1 atitiko mokios įmonės statusą. Taigi, įstatymų leidėjui labai aiškiai išreiškus valią, kad pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį visiška (o ne dalinė) pirkėjo nuosavybės teisė į gyvenamąjį būstą įgyjama tik nuo visos šio turto kainos sumokėjimo bei, nesant pardavėjo (Atsakovės 1) nemokumo, t. y. situacijos, su kuria kasacinis teismas susiejo pastarosios taisyklės išimtį (savo praktikoje išskirdamas galimybę įgyti visišką nuosavybės teisę jau po dalinio atsiskaitymo už turtą), teisinis pagrindas skundžiamu sprendimu pripažinti ieškovui visišką nuosavybės teisę į ginčo butą neegzistavo.

9.4. Įvertinus faktą, jog sumos (ne daugiau kaip 76,56 proc. ginčo buto kainos) sumokėjimas iki ginčo buto įkeitimo Atsakovei 2 momento nei didžiosios dalies, nei tuo labiau visos ginčo buto kainos sumokėjimui nėra ir negali būti prilyginamas, konstatuotina, kad ieškovas (nesumokėjęs visos ginčo buto kainos ar didžiosios (esminės) jos dalies) visiškos nuosavybės teisės į ginčo butą analizuojamu momentu negalėjo įgyti, todėl jo sutikimas viso pastarojo turto įkeitimui nebuvo reikalingas.

9.5. Analizuodamas ieškovo atliktus mokėjimus bei jų proporciją ginčo buto kainai, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne faktine, o preliminaria aptariamo turto kaina, kuri, atlikus ginčo preliminariosios sutarties 4.1.1.1 punkte numatytus skaičiavimus, žymiai pasikeitė, t. y. vietoje preliminariai numatytų 48 000 Eur tapo 52 243,20 Eur. Kadangi ieškovas atsakovų atžvilgiu pareikštu ieškiniu reikalavo pripažinti jo nuosavybės teisę į 52 243,20 Eur kainuojantį ginčo butą, skirtingai nei aiškinama skundžiamame sprendime, ieškovas, atskirais etapais atlikęs Atsakovės 1 naudai bendrą 45 000 Eur dydžio mokėjimą, 93,75 proc. ginčo buto kainos niekada nepasiekė; didžiausia jo pasiekta riba (jau po ginčo buto įkeitimo Atsakovei 2) sudarė tik 86,14 proc. Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas pagal preliminarią sutartį Atsakovei 1 yra sumokėjęs 93,75 proc. viso buto kainos prieštarauja faktinei situacijai – yra neatitinkantis tikrovės. Taikydamas CK 6.401 straipsnio 5 dalį, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, dėl kokios priežasties ne visos kainos dalies sumokėjimas sudarė pakankamą pagrindą pripažinti visišką ieškovo nuosavybės teisę į ginčo butą, bet ne, pavyzdžiui, spręsti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės pripažinimo variantą, kuris daug labiau atitiktų tarp šalių susiklosčiusius santykius.

9.6. Pirmosios instancijos teismo išdėstyti teiginiai, jog ginčo hipotekos sutarties teisėtumą kvestionuojantis ieškovas tariamai neturėjo galimybės įregistruoti ginčo Preliminariosios sutarties viešame registre, neatitinka tikrovės. Nuo ginčo buto suformavimo kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto/jo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (2021 m. balandžio 16 d.) iki ginčo hipotekos sutarties pasirašymo (2022 m. vasario 14 d.) praėjo beveik vieneri metai. Toks laiko tarpas buvo daugiau negu pakankamas ginčo Preliminariosios sutarties teisinės registracijos veiksmams pradėti ir atlikti. Ieškovas, elgdamasis nerūpestingai, ginčo Preliminariosios sutarties išviešinimu visiškai nesirūpino, su tuo susijusių veiksmų neinicijavo. Toks ieškovo pasyvumas bei absoliutus nesirūpinimas savo teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas. Neišviešinto sandorio pagrindu pripažindamas ginčo hipotekos sutartį negaliojančia, pirmosios instancijos teismas su sandorių teisine registracija susijusias teisės normas pritaikė netinkamai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu Atsakovės 1 vadovo išdėstyti teiginiai (kiek tai susiję su tariamu Atsakovės 2 informavimu apie sudarytas preliminariąsias sutartis) neatitinka jokių patikimumo kriterijų – pirmosios instancijos teismas jais neturėjo pagrindo vadovautis.

9.7. Atsakovė 2 yra sąžininga hipotekos kreditorė. Tai reiškia, jog, vadovaujantis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, net ir pripažinus ginčo hipotekos sutartį negaliojančia, tokia situacija prielaidų pačios ginčo buto hipotekos panaikinimui/išregistravimui negali sudaryti.

Atsiliepimas

10. Ieškovas E. A. (E. A.) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Vien aplinkybė, kad ieškovas nepersikėlė nuolat gyventi į Vilnių bei toliau gyvena Klaipėdoje ir kad ieškovui nuosavybės teise priklauso kito nekilnojamojo turto, pati savaime neįrodo, kad ieškovas Preliminariąją sutartį, kuria įsigijo ginčo butą, sudarė verslo tikslais. Apeliantė nepagrindė aplinkybių, kad sudarydamas Preliminariąją sutartį ieškovas siekė patenkinti ne savo asmeninius poreikius, tačiau siekė su verslu susijusių komercinių tikslų (CPK 178 straipsnis).

10.2. Net ir nustačius, kad ieškovas nesumokėjo visos perkamo ginčo buto kainos, 7 243 Eur nesumokėjimas palyginus su sumokėta suma (45 000 Eur), nepaneigia fakto, jog ieškovas iš esmės už turtą atsiskaitė, todėl vien likusios sumos nesumokėjimas nesudarytų pagrindo nepripažinti daiktinių teisų atsiradimo fakto.

10.3. Atsižvelgiant į tai, kad juridinis faktas dėl sudarytos nekilnojamojo daikto preliminariosios pirkimo pardavimo sutarties VĮ Registrų centre gali būti registruojamas tik įregistruotiems objektams/patalpoms, nesant įregistruoto ginčo buto, tokio juridinio fakto įregistruoti galimybės objektyviai nebuvo. Aplinkybė, kad ieškovas nebuvo išviešinęs Preliminariosios sutarties sudarymo fakto, savaime nepaneigia ieškovo, kaip nekilnojamojo turto įgijėjo, teisių bei teisėtų interesų.

10.4. Pažymėtina, kad ankstesnė hipoteka, o tiksliau 2021 m. kovo 26 d. sutartinė hipoteka Nr. 2875, įregistruota ne konkrečiai ginčo butui, o žemės sklypui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatui, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu ginčo butas, kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas Nekilnojamojo turto registre registruotas nuo 2020 m. gruodžio 22 d.

10.5. Atsakovė 1, žinodama apie įkeičiamo turto faktinę padėtį, privalėjo informuoti Atsakovę 2 apie preliminariojo sandorio su ieškovu egzistavimą, nurodyti aplinkybę, jog ieškovas įkeičiamą turtą jau faktiškai valdo ir naudoja. Tačiau Atsakovė 1 to nepadarė, priešingai – hipoteka įkeitė ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, be kita ko, Hipotekos sutartyje nurodydama, kad įkeičiami daiktai nėra perleisti kitiems asmenims, dėl jų nėra sudaryta preliminariųjų sutarčių, nėra kitų apribojimų disponuoti įkeičiamais daiktais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai gynė ieškovo, kaip sąžiningo ginčo buto savininko ir vartotojo, nuosavybės teises.

11. Notarė Rima Vižinytė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti dalyje, kuria skundžiamas sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 (toliau – Hipoteka) sandorio pripažinimas negaliojančiu, atmesti dalyje dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti Rimos Vižinytės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių notarės pažeidimų tvirtinant Hipoteką; nenustatė jokių aplinkybių, kurios buvo ar turėjo būti žinomos notarei prieš tvirtinant Hipoteką, dėl kurių notarė būtų turėjusi atsisakyti sudaryti šį sandorį. Net ir pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu, tokia situacija prielaidų pačios buto hipotekos panaikinimui/išregistravimui negali sudaryti.

11.2. Notarė sutinka su Atsakovės 2 argumentu, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma CK 4.197 straipsnio 6 dalis, kuri numato sąžiningo hipotekos kreditoriaus teises. Notarė sutinka, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Atsakovės 2 nesąžiningumo, tai grindė vieninteliu motyvu – teismo posėdyje išsakytais Atsakovės 1 vadovo teiginiais.

11.3. Ieškovas, mokėdamas už ketinamą įsigyti objektą beveik visą kainą, privalėjo pats būti rūpestingas ir atsargus bei pasirūpinti savo interesų apsauga (o pagrindinis būdas tai padaryti – įregistruoti tokį sandorį). To nepadaręs, būtent ieškovas turi prisiimti kilusias pasekmes, o tokios pasekmės negali būti perkeltos sąžiningam hipotekos kreditoriui, ką šiuo atveju nepagrįstai padarė pirmosios instancijos teismas.

11.4. Notarė neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad Hipotekos sandoris galėtų pažeisti kokių nors trečiųjų asmenų interesus, nes ginčo butas jau buvo apsunkintas pirmine hipoteka kito kreditoriaus (ne ieškovo) naudai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės nevertino spręsdamas dėl ieškovo rūpestingumo ir atsakingumo tiek sudarant preliminarią sutartį, tiek ją vykdant.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas pripažino ginčo butą ieškovo nuosavybe bei pripažino negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį dalyje, kuria kreditoriui UAB „Profitus“ buvo įkeistas ginčo butas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos sustabdymo

15. Apeliantė UAB „Profitus” (Atsakovė 2) prašo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Aukščiausiajame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e3K-3-124-403/2024. Apeliantė nurodo, kad minėtoje kasacinėje byloje keliamų klausimų atžvilgiu suformuota kasacinio teismo praktika turės esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą.

16. Pagal CPK 162³ straipsnį bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 163 straipsnio normos nustato privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji civilinės bylos sustabdymo pagrindai. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2009).

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs abejose bylose sprendžiamus reikalavimus ir jų teisinį ryšį (nagrinėjamu atveju nėra nustatyti privalomieji bylos sustabdymo pagrindai), taip pat tai, kad nutartis Lietuvos Aukščiausiajame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024 priimta 2024 m. birželio 19 d., t. y. iki nutarties nagrinėjamoje byloje priėmimo ir paskelbimo, neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija dėl egzistuojančio poreikio sustabdyti nagrinėjamą bylą. Esant paminėtoms aplinkybėms atsakovės UAB „Profitus” prašymas dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo atmetamas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

19. 2020 m. gegužės 13 d. ieškovas ir atsakovė UAB „Pranašumas“ (toliau – ir Atsakovė 1) sudarė Preliminariąją nepastatyto buto/turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 20200513/1 (toliau – Preliminarioji sutartis), kuria Atsakovė 1 (pardavėja) įsipareigojo parduoti gyvenamosios paskirties, vieno kambario butą (plotas 25 kv. m.) su balkonu (plotas 2,8 kv. m.) pirmame aukšte, pardavėjos statomame daugiabučiame gyvenamajame name, esantį sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 8–15).

Žemesnės instancijos teismas

20. 2020 m. gegužės 13 d. sudarant Preliminariąją sutartį ieškovas Atsakovei 1 sumokėjo grynaisiais pinigais 5 000 Eur. 2020 m. birželio 12 d. pavedimu – 15 000 Eur; 2020 m. liepos 8 d. pavedimu – 10 000 Eur (e. t. 1, b. l. 16–18).

21. Preliminariosios sutarties 3.1. punktu Atsakovė 1 (pardavėja) įsipareigojo pastatyti daugiabutį namą, kuriame bus turtas, įregistruoti turtą Nekilnojamojo turto registre, iki 2020 m. rugpjūčio 30 d. Šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę sutartį per 60 kalendorinių dienų nuo statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos (Preliminariosios sutarties 3.3. punktas) (e. t. 1, b. l. 9).

22. Atsakovei 1 neįvykdžius įsipareigojimų preliminariojoje sutartyje nustatytais terminais, 2021 m. kovo 4 d., o vėliau 2022 m. rugsėjo 1 d. pratęstas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti iki 2021 m. gegužės 3 d., o vėlesniu pratęsimu – iki 2023 m. vasario 28 d. (e. t. 1, b. l. 22–23). Šalys pagrindinės buto pirkimo – pardavimo sutarties nėra sudariusios.

23. Atitinkamai pagal Preliminariąją sutartį ieškovas Atsakovei 1 papildomai sumokėjo 2021 m. kovo 4 d. pavedimu – 10 000 Eur; 2021 m. rugsėjo 24 d. pavedimu – 5 000 Eur) (e. t. 1, b. l. 19–20). Iš viso pagal Preliminarią sutartį Atsakovei 1 buvo sumokėta 45 000 Eur.

24. 2020 m. rugsėjo 17 d. atsakovės sudarė etapinio išmokėjimo paskolos sutartį Nr. 16-2009-3, kuria UAB „Profitus“ (Atsakovė 2) suteikė UAB „Pranašumas“ (Atsakovei 1) 1 200 000 Eur paskolą nekilnojamojo turto vystymui 15 mėn. terminui (e. t. 1, b. l. 153–170).

25. 2020 m. rugsėjo 18 d. hipotekos sutartimi (notarinio registro Nr. 7977), kuria įkaito davėja Atsakovė 1 įsipareigojimų pagal 2020 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartį Nr. 16-2009-3 įvykdymo užtikrinimui įkeitė Atsakovei 2 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); būsimą nekilnojamąjį turtą (pastatą), kuriam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir iš jo suformuotus nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąsias patalpas Nr. 1, 2, 3, 4, 5, esančias (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 129–135).

26. 2021 m. kovo 24 d. atsakovių sudaryta etapinio finansavimo paskolos sutartimi Nr. 16-2103-11, Atsakovė 2 suteikė Atsakovei 1 paskolos refinansavimui 1 200 000 Eur paskolą 15 mėn. terminui (e. t. 1, b. l. 98–113).

27. 2021 m. kovo 26 d. atsakovės sudarė sutartinę hipoteką (notarinio registro Nr. 2875), kuria įkaito davėja Atsakovė 1 įsipareigojimų pagal 2021 m. kovo 24 d. etapinio finansavimo paskolos sutartį Nr. 16-2103-11 įvykdymo užtikrinimui įkeitė Atsakovei 2 gyvenamąjį pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 143–148).

28. 2022 m. sausio mėn. Atsakovė 1 perdavė ieškovui valdyti ir naudoti ginčo butą, kuris ieškovo yra visiškai įrengtas.

29. 2022 m. vasario 7 d. sudaryta Paskolos sutartimi Nr. 16-2202-7 Atsakovė 2 refinansuodama Atsakovės 1 įsipareigojimus pagal 2021 m. kovo 24 d. paskolos sutartį Nr. 16-2103-11, suteikė 48 300 Eur paprastąją paskolą 6 mėn. terminui (e. t. 1, b. l. 114–126).

30. 2022 m. vasario 14 d. atsakovės sudarė hipotekos sutartį (notarinio registro Nr. 8-1423), kuria įkaito davėja Atsakovė 1 įsipareigojimų pagal 2022 m. vasario 7 d. paskolos sutartį Nr. 16-2202-7 įvykdymo užtikrinimui įkeitė kreditorei – Atsakovei 2 butą, esantį (duomenys neskelbtini) (e. t. 1, b. l. 136–142).

Dėl Preliminariosios nepastatyto buto pirkimo – pardavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties

31. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovą vartotoju, Preliminariąją sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi ir ieškovui, kaip vartotojui, taikė įstatyme nustatytą teisių apsaugą. Apeliaciniame skunde UAB „Profitus” (Atsakovė 2), be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ir Atsakovės 1 sudarytą Preliminariąją sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį netinkamai nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. nepagrįstai ieškovą pripažino vartotoju. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

32. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą.

33. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė, apimanti atskiras sutarčių rūšis (CK 6.160 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad vartojimo sutarties objektu, gali būti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis daiktas, todėl tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsauga turi būti užtikrinta ne tik sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį kaip pagrindinę, bet ir kaip papildomą, organizacinę sutartį, taip pat esant ikisutartiniams teisiniams santykiams (sudarant preliminariąsias sutartis).

34. Kasacinio teismo praktika dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo yra gausi ir išplėtota – remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 31, 32 punktus; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).

35. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Atsakovės 2 į bylą pateiktas 2023 m. liepos 17 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas (e. t. 1, b. l. 81) patvirtina, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 8 gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektai, todėl ieškovas nelaikytinas vartotoju. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta nepagrįstu.

36. Visų pirma, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso, pavyzdžiui, nuo asmens einamų pareigų, įgyto išsilavinimo, turimo turto ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, vartotojo sąvoka yra siejama su konkrečia sutartimi, konkrečiu sutartiniu teisiniu santykiu. Todėl kiekvienos konkrečios sutarties atžvilgiu būtina nustatyti, kokią funkciją asmuo atlieka tame sandoryje – ar asmuo veikia verslo, ar ne verslo tikslais. Taip yra todėl, kad, vienas ir tas pats asmuo skirtinguose sandoriuose gali būti ir vartotojas, ir verslininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 24 punktas).

37. Galiausiai, kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Taigi taikomas statinis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu. Toks požiūris remiasi nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 29 punktas).

38. Taigi, sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje, jos sudarymo metu, pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir UAB „Pranašumas“ (Atsakovė 1) dar 2020 m. gegužės 13 d. sudarė Preliminariąją nepastatyto buto/turto pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu Atsakovė 1 (pardavėja) įsipareigojo parduoti gyvenamosios paskirties, vieno kambario butą (plotas 25 kv. m.) su balkonu (plotas 2,8 kv. m.) pirmame aukšte, pardavėjos statomame daugiabučiame gyvenamajame name. Šalių sudarytos Preliminariosios sutarties objekto pobūdis sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas Preliminarią nepastatyto buto pirkimo – pardavimo sutartį sudarė siekdamas tenkinti asmeninius savo poreikius – apsirūpinti gyvenamąja patalpa. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovas nepersikėlė nuolat gyventi į Vilnių bei ir toliau gyvena Klaipėdoje, pati savaime neįrodo, kad ieškovas Preliminariąją sutartį sudarė verslo tikslais.

39. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas teiginių apie ginčo Preliminariosios sutarties sudarymo metu egzistavusį siekį apsirūpinti gyvenamuoju būstu neįrodė, o pirmosios instancijos teismas išvadas ieškovo teisinio statuso klausimu grindė vien deklaratyviais ieškovo teiginiais, be jokio teisinio pagrindo atleisdamas jį nuo įrodinėjimo pareigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, jog siekiant, kad vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 39 punktas). Taigi pareiga paneigti ieškovo kaip vartotojo prezumpciją šioje byloje teko būtent Atsakovei 2.

40. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo veiksmuose, sudarant Preliminariąją sutartį buvo versliškumo požymių. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis ieškovas 2020 m. ir 2021 m. neturėjo verslo liudijimo ir pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos nedeklaravo, individualią „Nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo“ veiklą pagal verslo liudijimą registravo nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., atitinkamai 2022 m. deklaracijoje deklaravo 750 Eur pajamų pagal verslo liudijimą (e. t. 2, b. l. 89).

41. Byloje nėra duomenų, kad Preliminariosios sutarties pagrindu įsigytą butą ieškovas ketino nuomoti (parduoti), ar ginčo butą yra faktiškai išnuomojęs, taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyti duomenys dėl dalies turimo nekilnojamojo turto (ne ginčo buto) nuomos ir iš šios veiklos gaunamų pajamų dydžio nesudaro pagrindo išvadai nei dėl vykdytos (vykdomos) nuomos tęstinumo, nei dėl ženklaus iš patalpų nuomos gaunamų pajamų dydžio, taigi nesudaro ir pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, sudarydamas Preliminariąją sutartį siekė ne asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo kaip vartojimo teisinių santykių padaryta tinkamai aiškinant vartotojo kaip vartojimo sutarties šalies sąvoką bei taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Dėl sumokėtos ginčo buto kainos dalies ir CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymo (ne)pagrįstumo

43. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju, pripažįstant ieškovo, kaip pirkėjo, nuosavybės teisę į ginčo butą taikoma CK 6.401 straipsnio 5 dalies norma. Teismas nustatė, kad ieškovas už ginčo butą yra sumokėjęs iš esmės beveik visą kainą (93,75 proc.), pagrindinė sutartis Preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nesudaryta dėl Atsakovės 1 (UAB „Pranašumas“) veiksmų, ginčo butas yra realiai perduotas ieškovui ir pastarojo visiškai įrengtas bei naudojamas. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas sumokėjo ne visą turto kainą nesudaro pagrindo nepripažinti ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą.

44. Apeliantės UAB ,,Profitus“ (Atsakovės 2) vertinimu, skundžiamu sprendimu teismas ieškovo nuosavybės teisę į ginčo butą pripažino nepagrįstai, kadangi nesumokėjęs visos ginčo buto kainos ieškovas visiškos nuosavybės teisės į ginčo butą negalėjo įgyti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

45. Pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo. Šioje teisės normoje nėra reglamentuotos pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo tvarkos, kai pirkėjas yra sumokėjęs ne visą, o dalį sutartyje numatytos statybos kainos.

46. Pasisakydamas dėl minėtos CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja. Nesant reglamentuotos situacijos dėl statomo gyvenamojo namo ar buto nuosavybės teisės, kai pirkėjas sumoka ne visą, o dalį jo kainos, tokio objekto nuosavybės teisės klausimas turi būti nustatomas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į sumokėtą kainos dalį, sukurto objekto dalį, į tai, ar gyvenamasis namas ar butas perduotas pirkėjui, ir pan. Be to, įstatymo nedraudžiama pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos. Kai nekilnojamojo daikto pirkėjas – vartotojas – už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui, tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, vartotojas gali būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-611/2017, 36 punktas).

47. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytais kasacinio teismo išaiškinimais, CK 6.401 straipsnio 5 dalies norma nekilnojamojo turto pirkėjams – vartotojams – suteikia teisę ginti savo teises pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą, jei pirkėjas už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui, tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto ar kitų veiksmų.

48. Į bylą pateikti įrodymai, kaip minėta, patvirtina, kad 2020 m. gegužės 13 d. sudarant Preliminariąją sutartį ieškovas Atsakovei 1 sumokėjo grynaisiais pinigais 5 000 Eur; 2020 m. birželio 12 d. pavedimu – 15 000 Eur; 2020 m. liepos 8 d. pavedimu – 10 000 Eur (e. t. 1, b. l. 16–18). Atsakovei 1 neįvykdžius įsipareigojimų preliminariojoje sutartyje nustatytais terminais ir šalims pratęsus terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti pagal Preliminariąją sutartį ieškovas Atsakovei 1 papildomai sumokėjo 2021 m. kovo 4 d. pavedimu – 10 000 Eur; 2021 m. rugsėjo 24 d. pavedimu – 5 000 Eur) (e. t. 1, b. l. 19–20). Taigi iš viso pagal Preliminarią sutartį Atsakovei 1 buvo sumokėta 45 000 Eur. 2022 m. sausio mėn. Atsakovė 1 perdavė ieškovui valdyti ir naudoti ginčo butą, kuris ieškovo yra visiškai įrengtas.

49. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog vertindamas ieškovo atliktus mokėjimus bei jų proporciją ginčo buto kainai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ne faktine, o preliminaria aptariamo turto kaina. Pažymėtina, kad Preliminariąja sutartimi sutarta 48 000 Eur kaina buvo nustatyta už butą, kurio plotas 25 kv. m. Pardavėjai įregistravus butą Nekilnojamojo turto registre paaiškėjo, kad jis 2,21 kv. m viršija Preliminariojoje sutartyje įtvirtintą plotą, todėl buto kaina perskaičiuota taikant sutartyje sulygtą 1 920 Eur už kvadratinį metrą tarifą ir sudaro 52 243,20 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškovo Atsakovės 1 naudai sumokėtą ginčo buto kainos dalį (93,75 proc.) paskaičiavo tiek nuo preliminarios ginčo buto kainos (48 000 Eur), tiek ir nuo perskaičiuotos 52 243,20 Eur kainos, skundžiamo sprendimo 50 punkte nurodydamas, kad sumokėta kainos dalis sudaro 86,13 proc. Teisėjų kolegijos vertinimu nustačius, kad ieškovas sumokėjo 86,13 proc. ginčo buto kainos dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pirkėjas už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, o likusi kainos dalis (7 243,20 Eur) nesudaro pagrindo nepripažinti ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą.

50. Atsakovė 2 apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad visos perkamo būsto kainos nesumokėjęs pirkėjas (vartotojas) CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant jam nuosavybės teisę į statomą būstą gali būti ginamas tik pardavėjo bankroto (nemokumo) atveju. Atsakovės 2 vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos sumokėjusiam pirkėjui (vartotojui) nuosavybės teisė gali būti pripažįstama ir esant kitiems veiksmams (egzistuojant pardavėjo netinkamos veiklos rizikai) nepagrįstai praplėtė CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymo ribas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

51. Kasacinio teismo praktikoje, kaip minėta, yra konstatuota, kad nesant reglamentuotos situacijos dėl statomo gyvenamojo namo ar buto nuosavybės teisės, kai pirkėjas sumoka ne visą, o dalį jo kainos, tokio objekto nuosavybės teisės klausimas turi būti nustatomas kiekvienu atveju atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).

52. Dėl CK 6.401 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių; tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį; sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2008). Teisinis santykių reguliavimas pagal CK 6.401 straipsnį skirtas užtikrinti būtent pirkėjo – fizinio asmens, siekiančio įsigyti butą ar namą, t. y. patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą, interesus, kai jis sudaro preliminariąją sutartį dėl dar statomo (būsimo) gyvenamojo būsto pirkimo ir savo lėšomis finansuoja statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015).

53. Atsižvelgiant į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.401 straipsnio reglamentavimas skirtas būtent pirkėjo (fizinio asmens), kuris laikomas silpnesniąja sandorio šalimi interesams užtikrinti ir šio straipsnio pagrindu įtvirtinta teisių apsauga yra platesnė nei preliminariosios sutarties pažeidimo atveju, apeliantės pozicija, kad visos perkamo būsto kainos nesumokėjęs pirkėjas (vartotojas) gali būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant jam nuosavybės teisę į statomą būstą išimtinai tik pardavėjo bankroto (nemokumo) atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų šios normos paskirties ir tikslo.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovui nuosavybės teisę į ginčo butą CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl preliminariosios sutarties išviešinimo pareigos ir hipotekos kreditoriaus (ne)sąžiningumo

55. Atsakovė 2 UAB ,,Profitus“ apeliacine tvarka taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, registruotą 2022 m. vasario 15 d. IDK Nr. 30000112724253, sudarytą tarp Atsakovės 1 ir Atsakovės 2 dalyje, kuria Atsakovei 2 buvo įkeistas ginčo butas tuo pagrindu, kad sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms – Hipotekos sutarties sudarymo metu ieškovas jau buvo ginčo buto savininku, taigi butas Atsakovei 1 UAB „Pranašumas“ nebepriklausė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 4.37, 4.185, 4.186 straipsniai).

56. Vertinant apeliacinio skundo argumentą dėl paties ieškovo nesąžiningumo, neišviešinant ginčo buto Preliminariosios sutarties viešajame registre, reikšmės, aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, jog galiojantis teisinis reguliavimas (CK 4.254 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.401 straipsnis) nesudaro pagrindo pritarti pozicijai, kad pirkėjas (vartotojas), pagal preliminariąją sutartį finansavęs gyvenamojo namo ar buto statybą, turi pareigą įregistruoti tokį sandorį, o neįvykdęs šios pareigos, negali remtis šiuo sandoriu prieš trečiuosius asmenis (nagrinėjamu atveju ? prieš hipotekos kreditorę). Toks teisės aiškinimas reikštų ne tik tai, kad paneigiamas teisinis reguliavimas, pagal kurį tik į įstatymų nustatyta tvarka suformuotą ir įregistruotą nekilnojamojo turto objektą gali būti registruojamos teisės, bet ir tai, kad iš asmens reikalaujama neįmanomo (įregistruoti teises į objektą, kuris nėra įregistruotas dėl to, kad dar nėra sukurtas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024, 46 punktas).

57. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, jog aplinkybė, kad ieškovas nebuvo išviešinęs Preliminariosios sutarties sudarymo fakto, savaime nepaneigia ieškovo, kaip nekilnojamojo turto įgijėjo, teisių bei teisėtų interesų, todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui netaikė CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatytų sandorio neįregistravimo teisinių padarinių.

58. Atsakovės 2 UAB ,,Profitus“ teigimu, ji yra sąžiningas hipotekos kreditorius, kadangi iš Atsakovės 1 UAB „Pranašumas“ gavo patvirtinimą, kad įkeičiamas turtas nėra suvaržytas, šių duomenų patikimumą UAB ,,Profitus“ patikrino viešuosiuose registruose, ginčijama hipotekos sutartis patvirtinta notarine tvarka, todėl atsakovės UAB ,,Profitus“ teisės turėtų būti ginamos CK 4.197 straipsnio 6 dalies pagrindu, pagal kurį sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako.

59. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo notarė Rima Vižinytė prašo jį tenkinti dalyje, kuria skundžiamas Hipotekos sandorio pripažinimas negaliojančiu, nurodo, kad net ir pripažinus Hipotekos sandorį negaliojančiu, tokia situacija prielaidų pačios ginčo buto hipotekos panaikinimui (išregistravimui) negali sudaryti.

60. CK 4.197 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako; kai hipotekos sandoris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu ir nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus, viešame registre įregistruota hipoteka baigiama ir išregistruojama iš viešo registro pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.

61. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta išimtis, kada hipotekos teisė hipotekos kreditoriui išlieka, net jeigu hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Ši teisės norma nustato hipotekos kreditoriaus, kaip daiktinės teisės turėtojo, teisės gynimo būdą, kai nuginčijamas hipotekos sandoris. Tokia hipotekos kreditoriaus daiktinė teisė išlieka, kai tai nustatoma teismo sprendimu, kuriuo hipotekos sandoris pripažintas negaliojančiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015).

62. Taigi tais atvejais, kai ginčijama įkaito davėjo nuosavybės teisė į hipoteka įkeistą daiktą, hipotekos kreditorius, kaip trečiasis asmuo nuosavybės įgijimo sandorio šalių atžvilgiu, gali gintis kaip sąžiningas hipotekos (daiktinės teisės) įgijėjas, prašydamas palikti jam hipotekos teisę, jei apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjo įgyjant nuosavybę, hipotekos kreditorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tas kreditorius, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo dėl hipotekos sandorio sąlygų ir objekto, galimų negaliojimo pagrindų. Tokie duomenys gaunami iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš turto savininko ar jo atstovo paaiškinimų, iš registrų ar kitų asmenų, oficialių ir privačių šaltinių. Taigi hipotekos kreditorius, prašydamas teismo jam palikti hipotekos teisę pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, ir turi teisę prašyti teismo ginti jo, kaip sąžiningo kreditoriaus, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580-686/2015).

63. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Profitus“, kaip hipotekos kreditoriaus sąžiningumo, rėmėsi išimtinai vien tik Atsakovės 1 vadovo teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Atsakovei 1 deklaruojant, jog visi Hipotekos sandoriui sudaryti reikalingi trečiųjų asmenų sutikimai yra gauti, Atsakovė 2 realiai nesidomėjo šių sutikimų faktiniu egzistavimu, taigi neišnaudojo visų galimybių įsitikinti Atsakovės 1 nurodytų duomenų realumu.

64. Šiame kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, jog verslo subjektas, kurio pagrindinė veikla susijusi su nekilnojamojo turto plėtotojų konkrečių projektų, be kita ko, daugiabučių statybos, finansavimu, turi žinoti apie pardavėjų šioje verslo srityje įprastai taikomą praktiką, kai butai pardavinėjami iš anksto, t. y. dar neužbaigus statybų, sudarant preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis su būsto pirkėjais. Todėl tokiais atvejais kreditorius, siekdamas hipoteka užsitikrinti suteiktos paskolos ar kredito grąžinimą, turi pasidomėti ir įsitikinti, ar plėtotojo pasiūlytas įkeisti konkretus nekilnojamasis daiktas – butas, esantis objekte, kurio statybą kreditorius finansuoja, iš tikrųjų nėra parduotas kitiems asmenims. Tam nepakanka patikrinti viešo registro duomenis ir remtis paties skolininko, kaip įkaito davėjo, pareiškimais ir (ar) patvirtinimais. Tokią informaciją rūpestingas ir apdairus kreditorius gali objektyviai patikrinti ir kitais būdais (pavyzdžiui, kaip potencialus pirkėjas kreipdamasis į pardavėją dėl galimybės įsigyti konkretų butą (ar nerezervuotas), patikrindamas, ar faktiškai pastatytu butu niekas nesinaudoja, jo neįsirenginėja, jame negyvena ir pan.). Taigi, atsižvelgiant į nurodytos verslo srities ypatumus, hipotekos kreditoriui, siekiančiam pagrįsti savo, kaip daiktinės teisės (hipotekos) įgijėjo, sąžiningumą, tokiais atvejais turi būti keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, nes jis finansavimo teisiniuose santykiuose veikia kaip profesionalas (verslininkas). Hipotekos kreditorius turi pagrįsti, jog tinkamai įvykdė minėtą pareigą, t. y. ėmėsi visų įmanomų protingų priemonių patikrinti, ar nėra hipotekos sandorio teisinių trūkumų, dėl kurių toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Neįrodžius tokių aplinkybių, hipotekos kreditorius negali būti laikomas sąžiningu prieš trečiuosius asmenis (t. y. negalėjusiu žinoti, kad įkeičiamas turtas iki hipotekos sandorio sudarymo buvo parduotas ir skolininkui nuosavybės teise nebepriklauso) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024, 34 punktas).

65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Atsakovei 2 neįrodžius, jog ji faktiškai negalėjo žinoti Hipotekos sutarties teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą šį sandorį pripažinti negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės UAB „Profitus“ argumentus dėl hipotekos kaip daiktinės teisės išsaugojimo CK 4.197 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

66. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė notarei Rimai Vižinytei (toliau – Notarė) iš Atsakovės 1 ir Atsakovės 2 po 732,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

67. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Notarei bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos nepagrįstai, kadangi Notarės atsiliepimo į ieškinį turinys, taip pat bylos nagrinėjimo metu išdėstyta pozicija, t. y. prašymas atmesti ieškovo ieškinį toje dalyje, kuria reikalaujama pripažinti negaliojančia Hipotekos sutartį, o kitus reikalavimus prašant išspręsti teismo nuožiūra, patvirtina, kad Notarės ir apeliantės (Atsakovės 2) suinteresuotumas bylos baigtimi sutapo, taigi bylinėjimosi išlaidų atlyginimas Notarei turėjo būti priteistas iš ieškovo. Teisėjų kolegija sutinka su minėtais apeliacinio skundo argumentais.

68. Bylos duomenimis nustatyta, kad Notarė 2023 m. rugpjūčio 7 d. teismo nutartimi į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukta UAB „Profitus“ (Atsakovės 2) prašymu. Bylą nagrinėjęs teismas jokių Notarės pažeidimų, tvirtinant Hipotekos sandorį nenustatė, taigi, kaip pagrįstai nurodoma Notarės atsiliepime į apeliacinį skundą, Notarė į bylą buvo įtraukta Atsakovės 2 iniciatyva ir, atitinkamai, Atsakovės 2 rizika.

69. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, yra įtrauktas į bylą vienos iš šalies prašymu (rizika), šiai šaliai ir tenka rizika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-922-407/2020).

70. Tačiau, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, teisę į byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi tuo atveju, jeigu byloje yra priimamas jiems palankus sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-1075/2023).

71. Ieškovas ieškiniu reiškė tris reikalavimus: 1) pripažinti ieškovui nuosavybės teises į Butą; 2) priteisti iš ieškovo atsakovei 7 243,20 Eur – turto kainos dalį; 3) pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, registruotą 2022 m. vasario 15 d. IDK Nr. 30000112724253, sudarytą tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Profitus“ dalyje, kuria kreditoriui UAB „Profitus“ buvo įkeistas Butas. Notarė atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį toje dalyje, kurioje prašoma pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, dėl kitos ieškinio pagrįstumo dalies spręsti teismo nuožiūra. Taigi, Notarei, prašant ieškinį atmesti dalyje ir pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį pilnai, vertintina, kad šioje dalyje buvo priimtas Notarei nepalankus sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes. Įvertinus tai, kad Notarė pirmosios instancijos teisme pasisakė tik dėl Hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, spręstina, kad Notarė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

72. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

73. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra procesinis prašymas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kitoks išsprendimas nevertintinas kaip materialinio teisinio reikalavimo išsprendimas ir nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (žr. pvz.: Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1275-1043/2023; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-485-863/2024).

74. Notarė prašo priteisti 866,36 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Notarė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti dalyse, kuriose skundžiamas Hipotekos sandorio pripažinimas negaliojančiu ir Notarės bylinėjimosi išlaidų priteisimas. Kadangi apeliaciniu skundu buvo skundžiamas visas sprendimas ir apeliacinis skundas dėl materialinių reikalavimų atmestas, vertintina, jog apeliacinės instancijos teisme Notarei taipogi buvo priimtas dalyje nepalankus sprendimas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Notarė atsiliepime į apeliacinį skundą pasisakė tik dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Hipotekos sandorio pripažinimas negaliojančiu ir bylinėjimosi išlaidų, vertintina, jog Notarė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

75. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą priteisti jo naudai iš apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau konkrečios sumos nenurodė ir išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą nepateikė. 2024 m. birželio 11 d. 17 val. 10 min. 29 s. ieškovas pateikė procesinį dokumentą – prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, juo prašė iš atsakovės priteisti 1 200 Eur apeliaciniame teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą, taip pat kaip šio prašymo priedus pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus. Šis ieškovo procesinis dokumentas su priedais pateiktas tą pačią dieną, kurią apeliacinio teismo teisėjų kolegija teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo šią civilinę bylą ir priėmė nutartį teismo nutarties priėmimą ir paskelbimą atidėti. Teisėjų kolegijos nutartis atidėti teismo nutarties priėmimą ir paskelbimą teisėjų baigta pasirašyti 2024 m. birželio 11 d. 12 val. 4 min. 53 s. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, juos pateikė jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Priežasčių, kodėl toks prašymas ir šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai negalėjo būti pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, ieškovas nenurodė ir nepagrindė. Dėl to ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti ieškovui E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teises į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pranašumas“, juridinio asmens kodas 303180994, 7 243,20 Eur (septynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt tris eurus 20 ct) buto, esančio (duomenys neskelbtini) kainos dalį.

Pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 14 d. Sutartinės hipotekos Nr. 8-1423 sandorį, registruotą 2022 m. vasario 15 d. IDK Nr. 30000112724253, sudarytą tarp atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Pranašumas“, juridinio asmens kodas 303180994, ir uždarosios akcinės bendrovės Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“, juridinio asmens kodas 304570552, dalyje, kuria kreditorei uždarajai akcinei bendrovei Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“ buvo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui E. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Pranašumas“, juridinio asmens kodas 303180994, ir uždarosios akcinės bendrovės „Sutelktinio finansavimo platforma „Profitus“, juridinio asmens kodas 304570552, po 1 287,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 16 d. nutartimi c. b. Nr. e2-897-984/2024 byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo.“.

Teisėjai Virginijus KairevičiusIeva Navickaitė–SakalauskienėTatjana Žukauskienė