Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 1 (vienerių) metų ir 1 mėnesio laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo laikotarpiu nekeisti gyvenamosios vietos be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos žinios, dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, arba mokytis. Į E. M. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. spalio 26 d. 10.37 val. iki 2020 m. spalio 27 d. 11.54 val. (dvi dienos), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienomis.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo J. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo jam iš E. M. priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1 600 Eur proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nuteistajam kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, motyvai, kuriais remiantis atmesta nuteistojo iškelta įvykio versija, be to, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018, 2K-148-719/2020).

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, aptartų taisyklių nepažeidė. Skundžiamame teismo nuosprendyje byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatinėjamos leistinais įrodymais – tiesioginių ir netiesioginių įvykio liudytojų parodymais bei procesų dalyvių parodymus patvirtinančiais ar paneigiančiais dokumentais, o teismo išvados daromos remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, be kita ko, pašalinant abejones dėl bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su nukentėjusiajam sukeltų sužalojimų mastu, apibūdinančių nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyvųjį požymį – padarinius. Analizuodama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Taigi, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai vertinami kaip visuma, o ne konkuruojantys elementai, kurie yra įrodinėjami (konstatuojami) tapačių teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

8. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas įrodymų pakankamumo aspektu, nurodant, jog nuosprendis grindžiamas išskirtinai nukentėjusiojo parodymų nuoseklumu, teigiant, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis neigė kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, nurodydamas prieštaringas įvykio aplinkybes, kurias paneigė byloje esančių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad nuteistasis E. M. konflikto metu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į kairę veido pusę (kairės ausies ir kairio skruosto sritį), sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, t. y. nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, ir juos patvirtinančių netiesioginių įrodymų visuma, šiuos įvertinus pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

9. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, pabrėžtina tai, jog įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-226-976/2020 ir kt.). Taigi nesant skunde nurodomų „nesuinteresuotų“ tiesioginių įvykio liudytojų, byloje svarbiausi įrodymų šaltiniai – asmenų parodymai, jų nuoseklumas, taip pat netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys pastarųjų nurodomas aplinkybes. Tokiu būdu faktas, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nagrinėjamoje byloje buvo grindžiamos vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtino byloje esantys netiesioginiai įrodymai, pripažinus nuteistojo parodymus nepatikimais, nesuteikia pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, kadangi byloje surinkti įrodymai sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę.

10. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad protokole-pareiškime nukentėjusysis nurodė, jog nuteistasis E. M. keikė jį necenzūriniais žodžiais, trenkė dešinės rankos kumščiu į kairę ausį-žandą (t. 1, b. l. 2). Detalizuojant pareiškime nurodytas aplinkybes, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 2; 22-23), bei tiriant ikiteisminio tyrimo duomenis teisme, teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes nuosekliai apibūdindamas įvykio chronologiją, nuteistojo atlikus veiksmus, smūgio sudavimo aplinkybes, bei sukelto sužalojimo lokalizaciją. Nukentėjusysis J. T. teisme paaiškino, kad jis sustojo kelkraštyje dėl įvykusio eismo įvykio, kai jį, eismo įvykio metu, kliudė nuteistasis. Nuteistasis jį aplenkė ir sustojo priekyje, po to kartu su liudytoju A. M. išlipo iš transporto priemonės. Priėjęs prie jo automobilio, nuteistasis necenzūriniais žodžiais jį iškeikė, pasakė: „dalbajobas, ko čia išsipisinėji“, sudavė smūgį dešiniu kumščiu į kairės ausies apatinę dalį, žando dalį, po to pasakė – „gaidy, ateik čia, dabar susimokėsi ir galėsi važiuoti“. Pabrėžė, jog smūgis buvo ganėtinai stiprus, nespėjo sureaguoti. Įvykis truko neilgai, minutę – dvi. Liudytojas tuo metu stovėjo nuteistajam už nugaros, nieko nedarė, nesikišo, tačiau jis (nukentėjusysis) negalėjo prognozuoti abiejų asmenų (nuteistojo ir liudytojo) veiksmų, todėl apsisaugodamas atsitraukė kiek galėjo toliau. Po smūgio, kai jis (nukentėjusysis) pradėjo kviesti policiją, nuteistasis nusiramino, grįžo į automobilį. Pabrėžtina, jog analogiškas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes pastarasis nurodė tiek pranešdamas apie įvykį Bendrojo pagalbos centro darbuotojui (t. 1, b. l. 6, 44), tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojams (t. 1, b. l. 35; 49-51).

11. Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, būtent nukentėjusiojo parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, ir tai iliustruoja apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą. Į įvykio vietą atvykęs ir betarpiškai su nukentėjusiuoju bendravęs policijos pareigūnas D. K., apklaustas kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad į įvykio vietą atvyko per 7 minutes, kur juos pasitiko nukentėjusysis. Pastarasis pareigūnams nurodė aukščiau aptartas analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, užfiksuotas protokole-pareiškime bei vėlesnėse apklausose, o šio parodymų patikimumą patvirtino objektyvūs duomenys – policijos pareigūno parodymai, jog matėsi paraudimas nukentėjusiojo nurodytose srityse (ausies ir žando), dėl to jo kolega, pasinaudodamas tarnybiniu telefonu, padarė nuotraukas, kuriose užfiksuotas sužalojimas, t. y., paraudimas (t. 1, b. l. 30-31); fotolentelė Nr. 1, kurioje užfiksuotas nukentėjusysis, matoma liudytojo apibūdinta paraudusi kairės pusės ausis (t. 1, b. l. 12). Iš 2020 m. spalio 28 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistės R. G. išvados Nr. G 3146/2020 (01) matyti, jog apžiūrint nukentėjusįjį, čiuopiant, pastarasis nurodė skausmingumą kairio ausies kaušelio apatinėje dalyje, kaklo kairėje pusėje (t. 1, b. l. 55). Specialistė R. G. apklausta teisme taip pat paaiškino, jog, jei asmuo nebūtų sureagavęs į jos paspaudimą, išvadoje nerašytų, kad skausminga.

12. Taigi, nagrinėjamoje byloje fizinio skausmo sukėlimo aplinkybes apibūdina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, o jų pagrįstumą pagrindžia nustatytas faktas, jog, nors nurodomas smūgis nebuvo pakankamas kūno audinių vientisumo pažeidimui, tačiau šis sukėlė laikiną odos paraudimą lokalizuotoje, nukentėjusiojo nurodomoje, kūno vietoje. Pastabėtina, jog būtent nukentėjusiojo nurodomas smūgio sudavimo mechanizmas atitinka policijos pareigūnų nustatytą ir užfiksuotą paraudimo lokalizaciją, kuris, pabrėžtina, pasireiškė lokalizuotoje vietoje, kas nebūdinga nuteistojo apibūdinamam įprastam veido paraudimui. Įrodomumo prasme svarbu ir tai, kad apartas pojūtis nagrinėjamoje byloje atskleistas ne tik paties nukentėjusiojo parodymais, jog jis patyrė fizinį skausmą, tačiau šis buvo išreikštas akivaizdžiai – tai užfiksavo tiek policijos pareigūnai, tiek į įvykio vietą atvykę medicinos darbuotojai. Iš esmės analogiškai toks padarinių atsiradimo vertinimas pateikiamas ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-128-895/2019).

13. Skunde keliama versija dėl nukentėjusiojo sąmoningo objektyvios tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo, susijusios su jam sukeltų sužalojimų mastu – nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau, visų pirma, pabrėžtina tai, jog ši versija nepaneigia jau nustatyto fizinio skausmo sukėlimo fakto. Antra, nukentėjusysis iš esmės neiškreipė faktinių aplinkybių – jos realiai egzistavo, o jų faktinis ir teisinis vertinimas priklauso specialistų ir teismo kompetencijai. Nagrinėjamu aspektu nukentėjusysis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, jog po nuteistojo panaudoto fizinio smurto šiam skaudėjo paveiktą vietą, ką nurodė ir privalomos periodinės profilaktinės sveikatos patikrinimo metu, kuomet Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos medicinos centro konsultacijų skyriuje nukentėjusiajam buvo konstatuotas kairės ausies kaušelio apatinio trečdalio patinimas. Nukentėjusįjį sveikatos patikrinimo metu apžiūrėjusi gydytoja K. K. teisme parodė, kad atlikdama apžiūrą, pirmiausia apklausė asmenį, ar turi nusiskundimų ir tada asmuo pasakė, kad skauda ir nurodė, kad jam sudavė. Specialistė nurodė, jog jai tai nebuvo panašu į uždegimą, nes tokiais atvejais būna kiti požymiai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis neiškreipė faktinių aplinkybių, o šių vertinimas, reikalaujantis specialiųjų žinių, tiek nustatant priežastinį ryšį, tiek kilmę, nepriklauso nuo nukentėjusiojo valios.

14. Iš 2021 m. vasario 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistės R. G. išvados Nr. pG 202/2021 (01) matyti, kad nustatyto patinimo, kuris gydytojos įvertintas kaip sumušimas, kilmės nustatyti nepavyko (t. 1, b. l. 59-60). Išvadą pateikusi specialistė R. G. teisme parodė, kad jai apžiūrint nukentėjusįjį nebuvo matyti patinimų ir vizualių traumavimo požymių, dėl to ji padarė pirminę išvadą, kad nėra sužalojimų. Taip pat nurodė, jog negalėjo nustatyti, kodėl atsirado patinimas apžiūrint gydytojui otorinolaringologui, todėl trūko duomenų dėl trauminės kilmės. Specialistė pabrėžė, jog patinimas galėjo atsirasti ir dėl uždegimo. Įvertinus tai, jog specialistė negalėjo atmesti, kad nurodomas sumušimas galėjo atsirasti ir vėliau, ar tai, kad, pavyzdžiui, patinimą nulėmė uždegiminis procesas, neaiškumai vadovaujantis in dubio pro reo principu dėl inkriminuoto nežymaus sveikatos sutrikdymo buvo aiškinami kaltininko naudai ir pašalinti iš kaltinimo. Pastaroji aplinkybė, priešingai nei teigiama skunde, taip pat iliustruoja tai, jog nuosprendis nebuvo grindžiamas išskirtinai nukentėjusiojo parodymais, šiems suteikiant išskirtinę reikšmę.

15. Taigi, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo parodymai dėl esminių nuteistajam inkriminuojamų aplinkybių iš esmės nekito ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, o nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, inkriminuotas nuteistajam, patvirtina byloje esantys netiesioginiai įrodymai, priešingai nei nuteistojo. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog, išlipęs kartu su keleiviu A., nuėjo prie nukentėjusiojo, stovėjo maždaug 3 metrų atstumu, pasakė jam: „kaip tu važiuoji“. Po žodinės pastabos nukentėjusysis pasakė, kad kviečia policiją. Kol laukė atvykstančių pareigūnų jie su draugu A. sėdėjo automobilyje (t. 1, b. l. 116-117, 124). Nuteistasis taip pat nurodė, jog policijos pareigūnai atvyko maždaug po 15 minučių, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog šie atvyko po 7 minučių, kurie atvykę į įvykio vietą nustatė galimo fizinio smurto panaudojimo požymius nukentėjusiojo veide, tačiau pastarųjų nuteistasis nenurodė, nors tiesiogiai bendravo su nukentėjusiuoju. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis vis dėlto papildė pirminių apklausų nurodytas aplinkybes naujomis, teigdamas, jog sustojus, nuteistasis išlipo iš vairuotojo pusės, kolega išlipo iš keleivio pusės, tuo metu nukentėjusysis stovėjo šalikelėje prie savo automobilio paraudusiu veidu ir visą laiką kalbėjo telefonu. Paklausė nukentėjusiojo: „ką jis daro, kaip jis vairuoja“. Kolega, kuris stovėjo šalia jo, pasakė, kad reikia kviesti policiją, nukentėjusysis pasakė, kad jau iškvietė policiją, jie grįžo į savo automobilį, laukė policijos. Iš aptartų parodymų turinio seka, jog nuteistasis, siekdamas pateisinti savo veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nuslėpė dalį įvykio aplinkybių, vėlesnių apklausų metu pirmosios instancijos teisme papildė pirminius parodymus iš esmės naujomis aplinkybėmis apie nukentėjusiojo fiziologinę būseną. Tai iliustruoja, jog apklausiamas nuteistasis nenurodė aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, tačiau pateikė savo iškeltą versiją – suderintus parodymus su baudžiamosios bylos medžiaga, be kita ko, negalėdamas nuosekliai apibūdinti nukentėjusiojo atliekamų veiksmų jam išlipus iš transporto priemonės, kuriuos šis tiesiogiai stebėjo.

16. Šių teismo išvadų nepaneigia ir byloje apklausto liudytojo, keleivio, kuris vyko kartu su nuteistuoju, A. M. parodymai. Šiuo aspektu būtina pabrėžti, jog tai lėmė ne išskirtinai nustatyti jo ryšiai su nuteistuoju, tačiau ir jų neatitikimas patikimumo savybei, kadangi, įspėtas dėl atsakomybės teisme, pastarasis nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodydamas aplinkybes, kurios negali nei patvirtini, nei paneigti byloje nustatytų aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. pabrėžė, jog iš transporto priemonės išlipo kartu su nuteistuoju, priėjus prie nukentėjusiojo nuteistasis ir nukentėjusysis apsižodžiavo. Nurodė, jog visą laiką savo akiratyje matė nuteistąjį E., todėl negalėjo būti tokios situacijos, kad galėjo nepamatyti ar nepastebėti E. suduoto smūgio nukentėjusiajam (t. 1, b. l. 26-27). Tiriant ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas A. M. paneigė savo pirminius parodymus, teigdamas, jog iš automobilio pirmas išlipo tik nuteistasis, o jis liko sėdėti automobilyje keleivio vietoje. Nurodė, jog nuo nuteistojo išlipimo, iki jo išlipimo, praėjo minutė ar dvi. Pastarosios aplinkybės ne tik prieštarauja jo pirminiams parodymams, tačiau ir kitų proceso dalyvių parodymams: tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis nuosekliai nurodė, jog iš transporto priemonės E. M. ir A. M. išlipo kartu, pastarasis stovėjo nuteistajam už nugaros, tiesiogiai stebėjo įvykio aplinkybes. A. M. teisme neneigė, jog palaiko ryšius su nuteistuoju, po nagrinėjamo įvykio susitikdavo su juo, o iš jo parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu šis tiesiogiai davė nuteistajam palankius parodymus, o teisminio nagrinėjimo metu, paneigęs pirminius parodymus, nuslėpė nuteistajam galimai nepalankias aplinkybes, tai iliustruoja tiesioginį liudytojo suinteresuotumą ir dėl to jo parodymai negali būti laikomi patikimais. Pabrėžtina ir tai, jog nustačius šiuos neatitikimus bei pagarsinus pirminius parodymus, liudytojas A. M. parodymų pakeitimą pateisino proceso trukme, tačiau kartu tik vėlesnėje proceso stadijoje nurodė iš esmės naujai paaiškėjusias aplinkybes, jog, kai sėdėjo automobilyje, pralėkė sunkvežimis, galimas įvykio liudytojas, kurio numerius šis bandė užfiksuoti. Nepaisant to, šio liudytojo parodymai taip pat prieštarauja ir nuteistojo parodymams. Pastarasis nepatvirtino nuteistojo teisme naujai nurodytų aplinkybių dėl nukentėjusiojo fiziologinės būklės – dėl neaiškių priežasčių paraudusio veido, teisme pabrėždamas, kad nepastebėjo jokių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno. Bylos duomenimis nustatytas liudytojo tiesioginis suinteresuotumas, be kita ko, pasireiškiantis ir parodymų pakeitimu, paneigia įrodymams keliamą leistinumo reikalavimą, todėl šio liudytojo parodymai nepripažintini įrodymu baudžiamojoje byloje.

17. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme pakartotinai sugretinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą, konstatuotina, jog E. M., suduodamas dešinės rankos kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam J. T. į kairės pusės veido sritį (ausį ir žandą), sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Įvertinus byloje nustatytus nuteistojo atliktus veiksmus, jų būdą, konstatuotina, jog nuteistojo suduodamo smūgio lokalizacija, t. y. smūgis nukentėjusiajam į galvos sritį, rodo tai, kad nuteistasis suvokė, kad naudodamas smurtą prieš nukentėjusįjį, daro pavojingą veiką, numatė, kad padarinių kilimo – sveikatos sutrikdymo tikimybė buvo dėsningai numatoma, t. y. kad dėl tokios veikos gali būti sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, ir jų siekė. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes daro išvadą, jog E. M. sukėlė J. T. fizinį skausmą veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai E. M. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

18. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje nustatytos visos būtinos materialios sąlygos kilusiai neturtinei žalai atlyginti, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog būtent nuteistojo E. M. nusikalstama veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga – dėl tyčinių nusikalstamų nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus. Atsižvelgus į visas reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę ir kt., teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiojo patirtą neturinę žalą pinigais, nustatė teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, dėl to nėra pagrindo atmesti nukentėjusiojo ieškinio, taigi nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų.

19. Nukentėjusiojo J. T. įgaliotasis atstovas pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui, kuriuo prašoma atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu ir atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys 600 Eur sumokėjimą už suteiktas teisines paslaugas (t. 2, b. l. 111-113).

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

21. Įvertinus tai, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas ir pateikimas teismui yra viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo procese formų, o nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, laikytina, kad nukentėjusysis J. T. turi teisę į minėtų išlaidų (ar jų dalies) atlyginimą. Sprendžiant dėl proceso išlaidų dydžio pastebėtina tai, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, byloje nebuvo pateikta naujų duomenų, nukentėjusiojo atstovas jo interesus gynė ir pirmosios instancijos teisme, taigi, jam gerai buvo žinomos bylos aplinkybės, apeliacinis skundas ir baudžiamoji byla nėra didelės apimties, apeliaciniame skunde keliami įrodymų vertinimo klausimai buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, taigi, byla nelaikytina sudėtinga. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. M. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo J. T. atstovo advokato Mindaugo Zalepūgos prašymą dėl proceso išlaidų tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo E. M. priteisti J. T. naudai 400 (keturis šimtus) Eur proceso išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.