Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-48-449/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-01-10
Bylos Nr.: 1A-48-449/2024
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. V.
Nukentėjusysis: Ž. Ž.

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.14.1.1Vagystė (BK 178 str. 1 d.)
1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.14.4.2.1Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę (BK 181 str. 2 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-449/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09767-2022-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.14.1.1; 1.2.14.3.1; 1.2.14.4.2.1; 2.4.6.4.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui,gynėjui Pauliui Svirskiui,nuteistajam A. V.,nukentėjusiajam Ž. Ž.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį 40 (keturiasdešimčiai) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Iš nuteistojo A. V. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam Ž. Ž..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2021 m. gruodžio mėnesį – 2022 m. sausio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodamas psichinę prievartą, vertė Ž. Ž. kas mėnesį perduoti turtą – pinigus 500 Eur sumą, po ko Ž. Ž. jam, A. V., nemokant jo, A. V., nurodytos pinigų sumos, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2022 m. kovo 22 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), miške, šalia X miesto kapinių, su G. B., kuris dėl nusikalstamos veikos nėra kaltas, atvyko G. B. vairuojamu automobiliu Š. O., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini), miške, šalia X miesto kapinių, ir sustojo priešais stovėjusį nukentėjusiojo Ž. Ž. naudojamą automobilį B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po ko G. B. liko automobilyje, o A. V., išlipęs iš automobilio, ėjo link nukentėjusiojo Ž. Ž. ir šaukė ant jo priekaištaudamas dėl neatvykimo į susitikimą ir pinigų nemokėjimo, po ko išsitraukė iš krepšio daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir, jį nukreipęs į nukentėjusįjį Ž. Ž., priėjo bei vieną kartą koja spyrė pastarajam į šoną bei liepė klauptis. Ž. Ž. atsiklaupus, vieną kartą koja spyrė jam į galvą ir, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai reikalavo perduoti turtą – pinigus, kas mėnesį po 500 Eur, po ko nukreipė daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, į Ž. Ž. naudojamo automobilio B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), salone buvusį šunį, o tuo pasinaudojęs nukentėjusysis Ž. Ž., palikęs automobilį B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš įvykio vietos pabėgo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, A. V., sėdo į automobilį B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir juo iš įvykio vietos išvažiavo, t. y. panaudodamas fizinį smurtą Ž. Ž. atžvilgiu, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai reikalavo kas mėnesį perduoti turtą – pinigus, bei, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą, J. Ž. priklausantį automobilį B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2 700 Eur vertės, ir jame buvusius Ž. Ž. priklausančius mobilaus ryšio telefonus „I“ 60 Eur vertės ir ,,N“ 40 Eur vertės bei Y veislės šunį 500 Eur vertės.

2. Be to, A. V. neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, disponavo psichotropinėmis medžiagomis – Y, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 bei 2013 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-1254, yra psichotropinė medžiaga, o būtent: nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, prie savęs rankoje, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 1,020 g psichotropinės medžiagos – Y iki 2022 m. kovo 22 d., 21 val. 25 min., kai šias psichotropines medžiagas asmens kratos, atliktos (duomenys neskelbtini) tualeto patalpose, metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Nuteistojo A. V. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti ir A. V. dėl visų kaltinimų išteisinti, o nukentėjusiojo Ž. Ž. civilinį ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad A. V. nukentėjusiojo atžvilgiu padarė kokią nors BK uždraustą veiką, Ž. Ž. ieškinį palikti nenagrinėtu arba sumažinti priteistą sumą iki ne didesnės nei 300 Eur sumos.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas A. V. pripažino kaltu remdamasis iš esmės nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymais, nes kiti įrodymai yra arba išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų ir savarankiškos įrodomosios vertės neturi, arba jie nepatvirtina kaltinime nurodytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių, arba paneigia nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymus.

3.2. Pasak nuteistojo gynėjo, pripažįstant A. V. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, teismas turėjo įrodyti, jog A. V. 2022 m. kovo 22 d. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį; A. V. 2022 m. kovo 22 d. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą; A. V. automobilį ir jame buvusius daiktus pagrobė siekdamas negrįžtamo svetimo turto užvaldymo ir atitinkamos žalos padarymo. Gynėjo nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, kad 2022 m. kovo 22 d. kas nors būtų smurtavęs Ž. Ž. atžvilgiu. Kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. V. kaltės yra grindžiami tik nukentėjusiojo parodymais. Skunde cituojama nukentėjusiojo Ž. Ž. 2022 m. kovo 22 d. apklausa ir nurodoma, kad joje, pasak gynėjo, iš esmės jo ginamasis nėra niekuo kaltinamas. Tik antroje apklausoje nukentėjusysis nurodė, jog 2022 m. kovo 22 d. prieš jį smurtavo A. V.. Daugiau jokių bylos duomenų, kad A. V. 2023 m. kovo 22 d. (iš tikrųjų 2022 m. – past.) būtų naudojęs smurtą prieš Ž. Ž., nėra. O kai kurie bylos duomenys, nuteistojo gynėjo nuomone, leidžia pagrįstai abejoti minėtais nukentėjusiojo parodymais. A. V. kategoriškai neigia naudojęs smurtą Ž. Ž. atžvilgiu, taip pat ir 2022 m. kovo 22 d. Liudytojas G. B. neparodė, jog įvykio metu būtų smurtaujama. Iš liudytojo P. K. parodymų ir vaizdo įrašų matosi, kad A. V. jokio krepšio neturėjo. Nuteistojo gynėjo nuomone, šie įrodymai paneigia nukentėjusiojo parodymus apie tariamai A. V. turėtą ginklą, o tuo pačiu kelia abejonių ir dėl kitų Ž. Ž. parodymų teisingumo. Be to, ir specialisto išvadoje G 1722/2022(01) nurodyta, kad objektyvių sužalojimo požymių Ž. Ž. nenustatyta. Iš pareigūnų įrašų Nr. 14, 16, 18 analizės (2 t., 14-21 b.l.) matosi, kad nukentėjusysis nė karto nenurodė, jog A. V. būtų iš jo reikalavęs pinigų ar atiduoti automobilį, ar kokį kitą turtą, kad būtų naudojęs smurtą jo atžvilgiu.

3.3. Aptartos aplinkybės, gynėjo nuomone, leidžia pagrįstai teigti, jog smurto naudojimas Ž. Ž. atžvilgiu prieš paimant automobilį neįrodytas. Neįrodytas ir joks turto reikalavimas. Skunde nurodoma, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog nusikalstama veika, numatyta BK 180 straipsnio 1 dalyje, padaryta nebuvo. Pasak gynėjo, į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, taip pat skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė ir dėl skunde aptartų įrodymų – body c am įrašų, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

3.4. Gynėjas pažymi, kad, net ir hipotetiškai teigiant, jog smurtas Ž. Ž. atžvilgiu buvo naudojamas, būtina atsižvelgti ir į subjektyviuosius veikos požymius. LAT senato nutarime Nr. 52 Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose (Teismų praktika Nr. 23), be kita ko, nurodyta, kad nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Jei asmuo naudoja fizinį smurtą neturėdamas tikslo pagrobti svetimo turto, tokia veika plėšimu nelaikoma. Be to, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos padarymą, gali būti konstatuojama, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2012).

3.5. Gynėjas nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog prieš nukentėjusįjį Ž. Ž. buvo naudojamas smurtas. Pasak jo, nėra jokių duomenų, kad smurtas prieš Ž. Ž. būtų naudojamas siekiant užvaldyti svetimą turtą. Jo ginamasis A. V. teisme paaiškino, dėl kokių priežasčių paėmė automobilį, jog nesiekė jo ar jame esančių daiktų negrįžtamai užvaldyti. Pasak gynėjo, iš bylos duomenų matosi, jog betarpiškai po automobilio paėmimo A. V. nuvyko pas Ž. Ž. ir, paties nukentėjusiojo teigimu, siūlė tartis (2 t., 14-21 b.l. pareigūnų body c am įrašas Nr. 12). Gynėjas daro išvadą, kad A. V. nukentėjusiajam negrasino, iš jo nieko nereikalavo. Be to, jo ginamasis iš automobilio nieko nepaėmė (telefono, banko kortelės ir t.t.). Skunde nurodoma, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog byloje nenustatyta ne tik fizinio smurto naudojimo prieš nukentėjusįjį faktas, bet ir A. V. tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos padarymą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo gynėjo nuomone, A. V. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai, kadangi nėra bent dviejų nusikalstamos veikos elementų – fizinio smurto naudojimo ir tyčios, todėl nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.6. Skunde nurodoma, kad vien ta aplinkybė, jog prieš nukentėjusįjį 2022 m. kovo 22 d. smurtas nebuvo naudojamas, paneigia A. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo gynėjo nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų, jog A. V. iš Ž. Ž. būtų reikalavęs kokio nors turto ir būtų naudojęs psichinę prievartą.

3.7. Pats nukentėjusysis nenurodo konkrečių turto reikalavimo aplinkybių. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją Ž. Ž. parodė, kad įvykis vyko mieste mėnesį prieš automobilio paėmimą, vėliau nurodė, jog gruodį ar sausio pabaigoje, taip pat parodė, kad A. V. buvo pas jį užvažiavęs į namus neblaivus, tačiau nenurodė, ko jis norėjo ir pan. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. V. buvo kaltinamas neteisėtus veiksmus atlikęs 2021 m. gruodžio mėnesį – 2022 m. sausio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku. Gynėjo nuomone, tokia kaltinimo formuluotė neatitinka pamatinių įtariamojo ir kaltinamojo teisių žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir teikti paaiškinimus bei gintis nuo jam reiškiamo kaltinimo. Esant tokiam kaltinimui A. V. iš esmės buvo atimama teisė gintis ir pateikti aplinkybes, rodančias, kad jis negalėjo padaryti nusikaltimo, nes tuo metu buvo kitur. Jeigu kaltinime būtų nurodyta nusikalstamos veikos padarymo data, vieta ir laikas, tai jo ginamojo pateiktas aplinkybes apie tai, jog jis negalėjo padaryti nusikaltimo, nes tuo metu buvo kitur, būtų galimybė patikrinti ir jis galėtų veiksmingai apsiginti nuo kaltinimo. Pasak gynėjo, valstybės kaltintojui pasirinkus tokią kaltinimo formuluotę ir nedėjus pastangų objektyvioms įvykio aplinkybėms nustatyti, apkaltinamojo nuosprendžio A. V. atžvilgiu priėmimas laikytinas neteisėtu ne tik dėl toliau nurodytų įrodymų trūkumo, bet ir dėl neapibrėžto kaltinimo. Skunde nurodoma, kad A. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, iš esmės buvo grindžiama tik Ž. Ž. parodymais. Pasak gynėjo, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, be kita ko, nukentėjusiojo parodymus patvirtina tiek jo motina J. Ž., tiek jo sugyventinė A. A., tačiau iš esmės neatskleidė šių liudytojų parodymų turinio. Nukentėjusysis Ž. Ž. parodė, kad jo pokalbį, kai A. V. reikalavo pinigų, girdėjo liudytoja A. A.. Tačiau ši liudytoja tokių nukentėjusiojo paaiškinimų nepatvirtino. Ji parodė, kad apie A. V. neteisėtus veiksmus ji sužinojo tik iš paties Ž. Ž. pasakojimo. Liudytoja J. Ž. pati jokio smurto kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nėra mačiusi. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad apie kokius nors reikalavimus Ž. Ž. liudytoja parodė tik praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po įvykio. Todėl, gynėjo nuomone, nukentėjusiojo teiginių apie neva iš jo reikalautų kokių nors pinigų ir smurto naudojimo jo atžvilgiu, be jo paaiškinimų, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Priešingai, byloje esančių duomenų visuma tokius nukentėjusiojo parodymus paneigia. A. V. kategoriškai neigia reikalavęs piniginių lėšų iš Ž. Ž. ir jo atžvilgiu naudojęs kokią nors prievartą. Pasak nuteistojo gynėjo, priešingai, nei nurodo nukentėjusysis, nėra duomenų, kad A. V. būtų apgadinęs J. Ž. automobilį. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad, be išlūžusio bamperio, kitų vizualiai matomų sugadinimų nėra. Be to, iš pareigūnų įrašų (2 t., 14-21 b. l.) matosi, kad Ž. Ž. neužsiminė policijos pareigūnams nei apie tai, jog iš jo būtų reikalaujama kokio nors turto ar pinigų, nei apie kokio nors smurto naudojimą. Iš įrašo Nr. 16 matosi, jog pasakodamas apie įvykį pareigūnams Ž. Ž. nurodė nežinantis, dėl kokių priežasčių A. V. 2022 m. kovo 22 d. taip pasielgė. Tai, pasak gynėjo, parodo, jog nukentėjusysis nenurodė apie kokį nors neteisėtą reikalavimą. Taip pat ir iš įrašo Nr. 18 matosi, kad nukentėjusysis nieko nenurodo apie kokį nors neteisėtą reikalavimą, nes paklaustas pareigūno dėl kokio nors ankstesnio konflikto, Ž. Ž. nurodė nežinantis, ko iš jo norėjo A. V.. Tuo tarpu liudytojas R. B. patvirtino A. V. paaiškinimus, kad pastarasis savo jėgomis bandė išsiaiškinti jo motinos valties dingimo ir brolio automobilio sudeginimo aplinkybes.

3.8. Skunde nurodoma, kad byloje yra nukentėjusiojo Ž. Ž. susirašinėjimas su asmeniu, įvardintu XXX (1 t., 86-103 b.l.). Gynėjo nuomone, nukentėjusysis teisme nenuoširdžiai nurodė, kad šio asmens nepamena. Iš susirašinėjimo turinio akivaizdu, kad XXX yra policijos pareigūnas, vykdantis kriminalinę žvalgybą, kuriam galimai buvo žinomi kažkokie reikalai tarp A. V. ir Ž. Ž., nes iš 2022 m. kovo 22 d. 12.45 val. susirašinėjimo matosi, jog pareigūnas klausia, ar A. V. buvo atvykęs dėl to pačio. Pasak gynėjo, šis nukentėjusiojo nenuoširdumas, taip pat kelia abejonių apkaltinamąjį nuosprendį grįsti nevienareikšmiškais nukentėjusiojo parodymais.

3.9. Skunde nurodomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis ir pažymima, kad šis BPK straipsnis aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas – proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams. Šioje byloje pareigūnas, Ž. Ž. įvardintas kaip XXX, jokių veiksmų neatliko, nors iš Ž. Ž. jau buvo gavęs informacijos apie A. V.. Todėl, nuteistojo gynėjo nuomone, akivaizdu, kad A. V. veiksmų niekas nesureikšmino ir nelaikė galimai daroma nusikalstama veika.

3.10. Skunde atkreipiamas dėmesys į pagrindinius reikalavimus įrodymams, kurie išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse, taip pat nurodomos ir BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys bei pažymima, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra ne kartą konstatavęs, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste (pavyzdžiui, LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83/2011).

3.11. Gynėjo nuomone, jau aptarti nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, šioje byloje nelaikytini įrodymais dėl kelių priežasčių. Pirma, jie yra nepatikimi, nes yra prieštaringi, kiti bylos duomenys jų nepatvirtina, o kai kurie duomenys net ir paneigia. Pavyzdžiui, Ž. Ž. skirtingai nurodo laiką, kada iš jo tariamai buvo reikalaujama mokėti pinigus; skirtingai įvardino tariamai A. V. turėtą ginklą (nuo kažkokio daikto krepšyje, pistoleto iki šautuvo) ir kt. Antra, jau aptarti nukentėjusiojo parodymai šioje byloje nelaikytini įrodymais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, kadangi jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Gynėjas nurodo, kad jokie proceso veiksmai nepatvirtina nukentėjusiojo duotų parodymų dėl psichologinio smurto ir reikalavimo mokėti periodinius mokėjimus 2021 m. gruodžio mėnesį – 2022 m. sausio mėnesį. Taip pat jokie proceso veiksmai nepatvirtina nukentėjusiojo duotų parodymų dėl fizinio smurto vartojimo 2022 m. kovo 22 d., o tariamas ankstesnis smurtas su dabartine byla kaltinimo iš viso nebuvo siejamas. Be to, 2022 m. kovo 17 d. susirašinėjime su pareigūnu, įvardintu XXX, Ž. Ž. nurodo, kad jo ieškojo toks A iš (duomenys neskelbtini). Tai, gynėjo nuomone, patvirtina, jog gali būti ir kitų asmenų, turinčių kokių nors sąskaitų su nukentėjusiuoju. Todėl Ž. Ž. duoti parodymai nelaikytini įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme.

3.12. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad vertinant įrodymus, turėtų būti vertinamas ir bylos kontekstas. Tiek liudytojas V. G., tiek nukentėjusysis parodė, kad dėl nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymų, duotų liudytojo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje, V. G. nekilo jokių neigiamų pasekmių. Gynėjas nurodo, kad iš pažymos apie nukentėjusiojo baustumus matosi, jog Ž. Ž. daug laiko leidžia įvairiuose laisvės apribojimuose, yra narkotines medžiagas vartojantis, neturintis legalaus pragyvenimo šaltinio asmuo. Nuteistojo gynėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kaltinimas ir nukentėjusiojo parodymai dėl neva iš jo reikalautų piniginių lėšų nėra logiški, nes Ž. Ž. neturi ir objektyviai nėra pajėgus mokėti tokias pinigų sumas. Kita vertus, vertinant nukentėjusiojo asmenybę, pasak gynėjo, akivaizdus jo suinteresuotumas, jog A. V. būtų pripažintas kaltu pagal kuo sunkesnį BK straipsnį, kadangi nuo to priklauso priteistinos neturtinės žalos dydis.

3.13. Skunde nurodoma, kad pareiškime dėl civilinio ieškinio nukentėjusysis Ž. Ž. nurodė reikalaujamą sumą, tačiau nenurodė apie kokius nors neteisėtus A. V. veiksmus ar patirtos moralinės žalos priežastis. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad Ž. Ž. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat nenurodė konkrečiai dėl kokios veikos ir dėl kokių A. V. veiksmų patyrė neturtinę žalą. Gynėjo nuomone, nukentėjusiojo civilinį ieškinį teismas turėjo palikti nenagrinėtu arba tenkinti ne didesnėje nei 300 Eur sumoje.

4. Teismo posėdyje nuteistojo A. V. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis A. V. prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, jį pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras prašo nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi nesutikimo argumentai tik dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jokių nesutikimo argumentų skunde nenurodoma dėl nuteistojo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina šią bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

Dėl BPK pažeidimų

6. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo apie tai, kad kaltinimo formuluotė, jog A. V. neteisėtus veiksmus atliko 2021 m. gruodžio mėnesį – 2022 m. sausio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, pažeidžia nuteistojo teisę į gynybą. Gynėjo nuomone, tokiu būdu iš A. V. buvo atimta teisė gintis, pateikti aplinkybes, rodančias, kad jis negalėjo padaryti nusikaltimo, nes tuo metu buvo kitur. Tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos matosi, kad A. V. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios turėjo gynėją, kuris dalyvaudavo atliekant įvairius ikiteisminio tyrimo veiksmus, jam buvo suteikta teisė teikti dokumentus, pateikti prašymus, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir visos kitos teisės, tačiau iš bylos matosi, kad jokių prašymų, susijusių su ikiteisminio tyrimo papildymu ar kitokių prašymų, skundų, nušalinimų nuteistasis nepareiškė. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. kovo 23 d., 2022 m. gegužės 10 d. ir 2022 m. birželio 30 d. A. V. pranešus apie įtarimus, po to vykusių apklausų metu pats nuteistasis, dalyvaujant gynėjui, nors neprisipažino kaltu, pirmose dvejose apklausose atsisakė duoti parodymus, tačiau vėliau davęs parodymus jis patvirtino, kad įtarimus perskaitė ir kad tie įtarimai jam yra aiškūs ir suprantami (3 t., 52-53, 54, 55-57, 58, 59-61, 62-64 b.l.). 2022 m. rugsėjo 13 d. A. V. vėl pranešus apie įtarimus, nuteistasis, dalyvaujant gynėjui, susipažino su įtarimų turiniu, tačiau atsisakė pasirašyti (3 t., 79-81 b.l.). Paskutinį kartą 2022 m. spalio 20 d. pranešus nuteistajam apie įtarimus ir po to vykusios apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, jis vėl atsisakė duoti parodymus (3 t., 86-88, 89 b.l.). Taigi, nors A. V. iš esmės ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė tik vieną kartą, kitus kartus atsisakė, tačiau šios apklausos metu jis patvirtino, jog jam įtarimai jam yra aiškūs ir suprantami. Pažymėtina, kad visose ikiteisminio tyrimo apklausose dalyvavo tas pats gynėjas, kuris ir pateikė apeliacinį skundą. Pabaigus ikiteisminį tyrimą nei A. V., nei jo gynėjas, taip pat tas pats gynėjas, kuris ir padavė apeliacinį skundą, susipažinę su bylos medžiaga jokių prašymų tikslinti įtarimus ar kitaip papildyti ikiteisminį tyrimą nepareiškė. Jokių prašymų nebuvo pareikšta ir pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Prokurorui perskaičius kaltinamąjį aktą, A. V. pareiškė, kad tai, kuo yra kaltinamas, jis suprato. Visa tai patvirtina, kad įtariamojo, o po to kaltinamojo A. V. teisė žinoti kuo jis yra įtariamas ir kaltinamas, t. y teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, taigi ir A. V. teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pažeista. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija jokių kitų esminių BPK reikalavimų pažeidimų irgi nenustatė.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas A. V. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagrindė tik nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymais. Gynėjo nuomone, nukentėjusiojo parodymai nelaikytini įrodymais, nes jo parodymai yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, priešingai, nukentėjusiojo parodymus paneigia kiti įrodymai, be to, nukentėjusiojo parodymų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

8. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių, kurios turi reikšmės nuteistojo kaltei pagrįsti ar paneigti, išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais vadovaudamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėjamų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo A. V. gynybinę poziciją, tiek byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai.

Žemesnės instancijos teismas

9. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431-746/2015, 2K-73-689/2018, 2K-65-648/2021, 2K-118-458/2021 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, nors, kaip jau minėta, teismas vertindamas įrodymų visumą, atmesdamas A. V. keliamas versijas, BPK pažeidimų nepadarė, vis dėlto iš pirmosios instancijos teisiamųjų posėdžių protokolų matosi, kad tiek nuteistasis A. V., tiek ir nukentėjusysis Ž. Ž. buvo apklausti lakoniškai, jų ankstesni ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisme nebuvo perskaityti, todėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas, A. V. ir Ž. Ž. buvo apklausti papildomai bei perskaityti jų ankstesni duoti parodymai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų teismas galėjo ir neperskaityti teisiamojo posėdžio metu, taip pat ir net nevertinti tų parodymų nuosprendyje, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, tiek A. V., tiek Ž. Ž. ankstesnių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymas teisme svarbus tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat vertinant ir jų pačių parodymų nuoseklumą bei patikimumą.

Dėl nuteistojo A. V. nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje

10. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis prievartavo nukentėjusiojo Ž. Ž. turtą – pinigus.

11. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad A. V. kaltė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo grindžiama tik nukentėjusiojo parodymais, kuriuos paneigia kiti įrodymai. Tuo tarpu A. V. versiją, kad savo jėgomis bandė išsiaiškinti jo motinos valties dingimo ir brolio automobilio sudeginimo aplinkybes, gynėjo nuomone, patvirtina liudytojas R. B..

12. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. V. parodė, kad 2020 m. kovo mėn. iš jo motinos buvo pavogta valtis. Jis sužinojo, kad tai padarė Ž. Ž.. Po daugiau nei mėnesio jis šventė vienoje kompanijoje su Ž. Ž., kuris buvo su šunimi. Nukentėjusysis erzino šunį ir tas šuo užpuolė jį, A. V., ir įkando į ranką. Jis sudavė smūgius šuniui ir nukentėjusiajam, nes, jo nuomone, taip elgtis negalima. Po savaitės prie jo namų stovėjusio automobilio visos padangos buvo subadytos, o Naujųjų Metų išvakarėse buvo padegtas jo brolio automobilis. Jis pradėjo aiškintis, kas galėjo padegti automobilį. Surinkti informaciją jam padėjo G. B., kuris pasakė, jog prieš kelias dienas iki įvykio matė, jog Ž. Ž. lankėsi tame rajone, kur gyvena jo brolis. Todėl nukentėjusiajam kelis kartus skambino, buvo pas jį nuvažiavęs pasikalbėti, bet Ž. Ž. nenorėjo su juo kalbėtis. 2022 m. kovo 22 d. buvo nuvažiavęs pas nukentėjusįjį į namus, tačiau jo namuose nebuvo. Jo motina paskambino jam ir jie telefonu pasikalbėjo, nukentėjusysis sakė pas jį atvažiuos. Jis išsikvietė taksi ir važiavo į autoservisą. Bevažiuojant pamatė Ž. Ž.. Išlipęs iš automobilio priėjo prie nukentėjusiojo. Galbūt pakeltu tonu paklausė, kodėl nuo jo slapstosi. Paklausė jo, kur jis buvo Naujųjų Metų išvakarėse. Nukentėjusysis pasimetė. Tuo metu sulojo šuo, kuris buvo nukentėjusiojo automobilyje. Išsigandęs pro pravirą langą nustūmė šunį, o tuo metu Ž. Ž. pabėgo.

13. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. V. parodė, kad 2021 m. balandžio mėn. pabaigoje, gegužės mėn. pradžioje dingo jo motinos valtis. Jis surinko informaciją, jog tai galėjo padaryti Ž. Ž.. Taip pat nukentėjusįjį įtarė ir dėl jo brolio automobilio padegimo. Dėl to jis galimai nuo 2021 m. gruodžio mėn. skambindavo nukentėjusiajam ir norėdavo su juo susitikti pasikalbėti. Nukentėjusysis jo vengė. Jis iš nukentėjusiojo jokių pinigų nereikalavo ir jam negrasino, o tik norėjo susitikti pasikalbėti. 2022 m. kovo 22 d. nuvažiavo į Ž. Ž. namus, tačiau jo namuose nebuvo. Nukentėjusiojo motinos telefonu pasikalbėjo su nukentėjusiuoju, kuriam pasiūlė susitikti, tačiau suprato, kad Ž. Ž. su juo nesusitiks. Tada jis išsikvietė taksi ir važiavo į autoservisą. Pamatė nukentėjusiojo automobilį ir sustojo kitoje kelio pusėje. Išlipęs iš automobilio pakeltu tonu paklausė nukentėjusiojo, kodėl jis su juo nesusitinka. Ž. Ž. atsakė, kad dirba, yra užsiėmęs. Tada jo paklausė, kur jis buvo Naujųjų metų išvakarėse. Tuo metu sulojo nukentėjusiojo automobilyje buvęs šuo. Jis atsisuko į šunį ir tuo metu nukentėjusysis pabėgo. Tai, kad Ž. Ž. pradėjo bėgti, jam sukėlė dar daugiau įtarimų.

Žemesnės instancijos teismas

14. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. V. paaiškino, kad iš karto po sulaikymo atsisakė duoti parodymus, o davė parodymus praėjus trims mėnesiams po jo sulaikymo, nes buvo supykęs, jog jį suėmė ilgam laikui. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nuteistojo A. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

15. Kaip minėta, iš karto po sulaikymo 2022 m. kovo 23 d. A. V. kaltės nepripažino ir atsisakė duoti parodymus (3 t., 54 b.l.), taip pat ir 2022 m. gegužės 10 d. jis atsisakė duoti parodymus (3 t., 58 b.l.). 2022 m. birželio 30 d. įtariamuoju apklaustas A. V. parodė, kad savo kaltės dėl turto prievartavimo ir plėšimo nepripažįsta. Jis parodė, kad Ž. Ž. ieškojo, nes įtarė, jog nukentėjusysis 2021 m. vasaros pradžioje pavogė jo motinos valtį, taip pat nukentėjusiojo ieškojo, nes jis šių Naujųjų Metų naktį padegė jo brolio automobilį. G. B. matė, kad prieš dvi dienas iki padegimo Ž. Ž. automobiliu važinėjo jo brolio gyvenamosios vietos rajone. Tai, kad brolio automobilis buvo padegtas, jis nusprendė pats, o ką nustatė gaisrinės pareigūnai, nežino, su jais nebendravo. Jis su Ž. Ž. norėjo pakalbėti apie tuos įvykius. Jis nukentėjusiajam skambindavo, o 2023 m. kovo 22 d. buvo nuvažiavęs į jo namus. Ž. Ž. namuose nebuvo, jo motina jam paskambino ir jis pakalbėjo su nukentėjusiuoju, sakė, jog gali privažiuoti, tačiau nukentėjusysis nenorėjo su juo susitikti. Jis paprašė Ž. Ž. atvažiuoti pas jį į namus. Išsikvietė taksi, atvažiavo A. B., kuris turėjo jį nuvežti į servisą. Važiuojant pamatė nukentėjusiojo automobilį ir patį nukentėjusįjį. Išlipęs iš automobilio jis priėjo prie Ž. Ž. ir galimai pakeltu tonu paklausė, kodėl jis slapstosi. Nukentėjusysis atsakė, kad buvo užsiėmęs, dirbo. Tada jis jo paklausė, kur buvo Naujųjų Metų naktį. Nukentėjusysis nieko neatsakė. Tuo metu sulojo nukentėjusiojo automobilyje buvęs šuo, jis atsisuko į šunį, o Ž. Ž. pabėgo (3 t., 62-64 b.l.). Po šių perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apeliacinės instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad pripažįsta, jog kontaktavo su nukentėjusiuoju Ž. Ž., pas jį buvo nuvažiavęs, taip pat su juo kalbėjosi telefonu, jam skambindavo, išskyrus 2022 m. sausio mėn. Nuteistasis pripažįsta, kad 2022 m. kovo 22 d. susitiko su nukentėjusiuoju ir tarp jų įvyko konfliktas, tačiau jokio smurto prieš jį nenaudojo, jam negrasino.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistojo A. V. parodymai patvirtina, kad nuteistasis nuo 2021 m. gruodžio mėn. skambindavo nukentėjusiajam Ž. Ž. ir reikalaudavo susitikti, o nukentėjusysis jo vengė. 2022 m. kovo 22 d. nuteistasis buvo nuvažiavęs ir į nukentėjusiojo namus, tačiau ir tada nukentėjusysis nenorėjo su juo susitikti, apie tai jam pasakė telefonu. Nepaisant to, tą pačią dieną pamatęs Ž. Ž., pakeltu tonu nuteistasis priekaištavo, kad jis vengia susitikimo su juo. Kai nuteistojo dėmesys nukrypo į nukentėjusiojo automobilyje buvusį šunį, Ž. Ž. pabėgo. Tokias paties nuteistojo A. V. nurodytas aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai bei kiti bylos įrodymai. Apie tai dar bus pasisakyta. Tačiau nuteistojo A. V. versijos, jog tariamai jis norėjo su Ž. Ž. pasikalbėti dėl jo įtarimų, jog pastarasis pavogė jo motinos valtį ir padegė jo brolio automobilį, nurodomos ir apeliaciniame skunde, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Priešingai, kiti bylos įrodymai šią jo versiją paneigia. Be to, nuteistojo versija prieštarauja ir elementariai logikai.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad šią versiją A. V. nurodė praėjus daugiau kaip trims mėnesiams nuo jo sulaikymo, t. y. tik 2022 m. birželio 30 d. įtariamojo apklausoje. Iki tol ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus. Iš garso ir vaizdo įrašų apžiūros protokolo (2 t., 14-20 b.l.) matosi, jog sulaikymo metu A. V. policijos pareigūnams apie jo šeimos narių valties vagystę ar automobilio sudeginimą irgi nieko nenurodė, jis aiškino, jog nukentėjusysis pardavinėja narkotines medžiagas nepilnamečiams. 2022 m. kovo 24 d. sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo A. V. taip pat aiškino apie tai, kad Ž. Ž. pardavinėja narkotines medžiagas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jeigu nuteistasis A. V. tikrai su Ž. Ž. būtų norėjęs pasikalbėti vien tik dėl jo keliamų įtarimų nukentėjusiojo atžvilgiu, apie tai iš karto būtų nurodęs jį sulaikiusiems pareigūnams ar apie tai iš karto būtų nurodęs duodamas parodymus, o ne atsisakydamas juos duoti. Logikai prieštarauja ir nuteistojo A. V. nurodomos datos apie tai, kada neva įvyko šie įvykiai (valties vagystė, automobilio padegimas) ir siekis apie juos pasikalbėti su nukentėjusiuoju. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. V. nurodė, jog jo motinos valtis buvo pavogta maždaug 2020 m. kovo mėn., o apeliacinės instancijos teisme jis aiškino, kad šis įvykis įvyko 2021 m. balandžio mėn. pabaigoje – gegužės mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad valtis neva buvo pavogta 2021 m. vasario pradžioje. A. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo brolio automobilis buvo padegtas Naujųjų metų naktį, o teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad automobilis buvo sudegintas Naujųjų metų išvakarėse. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį dar ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. V. tvirtino, jog nepažįsta G. B., pats liudytojas G. B. teisminio nagrinėjimo metu taip pat teigė, jog nuteistojo nepažinojo, tačiau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau teigia, kad informaciją apie tai, jog brolio automobilį galėjo padegti Ž. Ž., gavo būtent iš G. B.. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo parodymų ir jo keliamų versijų teisingumo. Jeigu šie įvykiai, dėl kurių neva ir siekė pasikalbėti su nukentėjusiuoju, būtų buvę tiek svarbūs nuteistajam, tai jis žinotų tikslias šių įvykių datas. Apie tai, kad A. V. brolio automobilis apskritai buvo padegtas, nepatvirtino pats jo brolis liudytojas E. V.. Nors pirmosios instancijos teisme liudytojas R. B. parodė, kad 2022 m. kovo mėn. pabaigoje pas jį atvykęs A. V. buvo blogai nusiteikęs, sakė, jog dėl jo brolio sudeginto automobilio ir jo motinos pavogtos valties, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai šiuos liudytojo parodymus įvertino kaip siekį padėti nuteistajam patvirtinti jo keliamą versiją. Teismas pagrįstai nurodė, kad sunkiai galima įsivaizduoti, jog A. V. buvo susikrimtęs taip stipriai dėl seniai įvykusių įvykių, jog tai aplinkiniams krito į akis. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis Ž. Ž. ir pats paneigė nuteistojo A. V. keliamas versijas, kad jis vogė ar padegė nuteistojo šeimos narių turtą.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog nuteistojo A. V. parodymai nebuvo nuoseklūs, tyrimo metu keitėsi priklausomai nuo byloje surinktų įrodymų. Keliamos A. V. versijos, kad jis su nukentėjusiuoju norėjo susitikti pasikalbėti dėl įtarimų, jog nukentėjusysis prisidėjo prie jo šeimos nariams įvykusių įvykių, jau buvo atmestos. Tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai viso ikiteisminio ir teisminio proceso metu buvo nuoseklūs, jo parodymus, priešingai nei nurodo nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, patvirtina ir kiti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

19. Galima sutikti su tuo, kad pirmoje ikiteisminio tyrimo apklausoje, kuri vyko tą pačią dieną po 2022 m. kovo 22 d. įvykių, nukentėjusysis Ž. Ž. apie tai, jog nuteistasis A. V. iš jo reikalauja mokėti kas mėnesį po 500 Eur, nenurodė, tačiau jau kitą dieną, 2022 m. kovo 23 d., nukentėjusysis parodė, kad nuteistasis iš jo reikalauja kas mėnesį perduoti jam pinigus. Ž. Ž. paaiškino, jog pirmoje apklausoje šių aplinkybių nenurodė, nes buvo susijaudinęs. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad tai suprantama ir logiškai paaiškinama, nes tuo metu jam buvo svarbiausia susigrąžinti automobilį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš garso ir vaizdo įrašų apžiūros protokolo (2 t., 14-20 b.l.) matosi, jog iš karto po 2022 m. kovo 22 d. įvykių bendraudamas su policijos pareigūnais nukentėjusysis, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nors konkrečių turto prievartavimo aplinkybių ir nenurodė, tačiau jau tada jis aiškino, kad A. V. nuolat iš jo kažko nori, o jis jo vengia. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino ir apie tai, kad pirmoje ikiteisminio tyrimo apklausoje nenurodė apie 2022 m. kovo 22 d. A. V. naudotą smurtą, apie jo turėtą ginklą, nes buvo šoko būsenoje. Tačiau tiek apie smurtinius nuteistojo veiksmus, tiek apie tai, jog įvykio metu nuteistasis turėjo ginklą, nukentėjusysis, kaip ir apie iš jo reikalaujamus perduoti nuteistajam pinigus, parodė visų kitų apklausų metu.

20. Iš karto po įvykio kitą dieną nukentėjusysis Ž. Ž. parodė, kad A. V. reikalavo kas mėnesį mokėti po 500 Eur. Šie jo parodymai buvo nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo 2022 m. kovo 23 d. ir 2022 m. gegužės 27 d. vykusių apklausų metu nukentėjusysis Ž. Ž. parodė, kad 2021 m. gruodžio mėn. A. V. liepė kas mėnesį mokėti po 500 Eur už tai, kad jį saugotų nuo asmens, kuris buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme dėl jo duotų parodymų. A. V. nuolat jam skambindavo, tačiau jis jo vengdavo. 2022 m. kovo 22 d. atsiliepus į motinos skambutį kalbėjo A. V., kuris norėjo su juo susitikti, nurodė, kad turi pas jį atvykti, nes kitu atveju jį sumuš. Apie 15 val. prie jo automobilio sustojo kitas automobilis, iš kurio išlipo A. V.. Nuteistasis agresyviai nusiteikęs, pakeltu tonu klausdamas, kodėl nemoka pinigų, ėjo link jo ir iš krepšio išsitraukė šaunamąjį ginklą. A. V. dešine koja spyrė jam į kairįjį šoną, nukreipė į jį ginklą ir liepė klauptis. Jis atsiklaupė. A. V. dešine koja spyrė jam į galvą. Tuo metu jo šuo, kuris buvo automobilyje, pradėjo pulti A. V. pro pravertą langą. A. V. atsisuko į šunį ir užsimojo trenkti, o jis tuo metu pabėgo iš įvykio vietos (1 t., 177-179, 193-194 b.l.). Pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2022 m. birželio 7 d. nukentėjusysis Ž. Ž. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus ir parodė, kad 2021 m. gruodžio – sausio mėn. A. V. pradėjo reikalauti kas mėnesį mokėti jam po 500 Eur už tai, kad jis būtų apsaugotas nuo kitų asmenų smurtinių veiksmų, nes, pasak A. V., dėl jo kaltės buvo nuteistas asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė. A. V. darė spaudimą, jam skambindavo, jis buvo išsigandęs, nuteistojo vengdavo. 2022 m. kovo 22 d. paskambinęs A. V. pasakė, jog reikia susitikti. Jis nurodė, kad yra išvykęs. Būdamas aikštelėje prie kapinių pamatė atvažiuojantį automobilį, kuriame šalia vairuotojo G. B. sėdėjo A. V.. Nuteistasis rėkdamas klausė, kodėl jis nepakelia neatsiliepia telefonu, klausė, ar jis pamišo mokėti pinigus. A. V. koja spyrė jam į kairįjį šoną. Nuo smūgio jis parklupo, tada A. V. smūgiavo koja jam į galvą, bet pataikė į ranką. A. V. turėjo ginklą, kurį išsitraukė iš rankinės. Jis pabėgo iš įvykio vietos (2 t., 1-4 b.l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis Ž. Ž. parodė iš esmės tokias pat aplinkybes apie A. V. reikalavimą mokėti kas mėnesį pinigus, apie jo naudotą smurtą, apie turėtą ginklą (1 t., 190-192 b.l.). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat parodė, kad dar iki įvykio A. V. jam skambindavo, sakydavo, jog reikia susitikti. Nuteistasis reikalavo pas mėnesį mokėti po 500 Eur už tai, kad dėl jo kaltės nuteistas asmuo laisvės atėmimo bausme. 2022 m. kovo 22 d. A. V. taip pat teiravosi dėl pinigų, klausė, kodėl jis jo vengia. Įvykio metu nuteistasis smūgiavo jam į šoną ir galvą. Be to, A. V. turėjo ginklą ir juo grasino. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis Ž. Ž. patvirtino anksčiau ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus ir parodė, kad nuo 2021 m. gruodžio mėn. A. V. vertė mokėti jam po 500 Eur kas mėnesį už tai, kad davė nepalankius parodymus jo draugo atžvilgiu. Jis jam nuolat skambindavo. 2022 m. kovo 22 d. nuteistasis prieš jį ir smurtavo.

Žemesnės instancijos teismas

21. Nukentėjusiojo nuoseklius parodymus patvirtina liudytojos J. Ž. ir A. A. parodymai bei kiti bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja Ž. Ž. parodė, kad iki 2022 m. kovo 22 d. A. V. atvažiuodavo į jų namus, skambindavo ir sakydavo, jog iš jos sūnaus reikia pinigų, nes Ž. Ž. davė parodymus ir dėl to kitas asmuo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Įvykio dieną atvažiavęs A. V. teiravosi Ž. Ž., taip pat sakė, jog jis jam mokės. Ji paskambino savo sūnui ir perdavė telefoną A. V., jie kalbėjosi, Ž. Ž. atsisakė su juo susitikti. Ji matydavo, kad A. V. pravažiuodamas pro jos namus laukia, kada Ž. Ž. pasirodys. Įvykio dieną A. V. sumušė Ž. Ž.. Kita liudytoja A. A. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė apie nuteistojo A. V. neteisėtus veiksmus. Ji parodė, kad 2021 m. pabaigoje ar 2022 m. pradžioje į Ž. Ž. namus buvo atėjęs A. V. ir nukentėjusįjį sumušė. Nukentėjusysis jai paaiškino, kad taip nuteistasis pasielgė dėl jo duotų parodymų nuteistojo draugo atžvilgiu. A. V. skambindavo nukentėjusiajam, sakydavo, jog jis turi mokėti pinigus. Nukentėjusysis jai pasakojo, kad įvykio dieną jam skambino A. V., jis jo vengė. Tą dieną A. V. sumušė Ž. Ž., be to, nuteistasis turėjo ginklą.

22. Nors liudytojos J. Ž. ir A. A. tiesiogiai dalies įvykių nematė, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas jų parodymus atmesti. Teismų praktikoje pažymima, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį svarbu tai, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymus, kad A. V. vertė nukentėjusįjį perduoti turtą – pinigus, nuteistasis jam nuolat skambindavo, jo ieškodavo, patvirtina ir jo parodymus apie tai, kad 2022 m. kovo 22 d. A. V. prieš jį smurtavo bei bei tai, jog jis turėjo ginklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šių liudytojų parodymus, kurie patvirtina nukentėjusiojo duotus parodymus. Be to, Ž. Ž. parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai.

23. Tarnybiniame pranešime dėl išklotinių analizės ir mobiliojo telefono apžiūros protokole nurodyti duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. V. skambindavo nukentėjusiajam (1 t., 86-89, 91-102 b.l., 4 t. 75-77 b.l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad aplinkybė, jog praktiškai visais atvejais Ž. Ž. neatsiliepdavo į nuteistojo skambučius, patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jis vengė su nuteistuoju bendrauti, žinodamas A. V. reikalavimus. Mobiliojo telefono apžiūros protokole užfiksuotas nukentėjusiojo ir asmens „XXX“ susirašinėjimas patvirtina A. V. neteisėtus veiksmus – vertimą nukentėjusįjį perduoti turtą – pinigus. Iš šio susirašinėjimo matosi, kad 2022 m. kovo 22 d. nuteistasis buvo atvažiavęs į Ž. Ž. namus, jam skambino, norėjo su juo susitikti. Susirašinėjimo turinys patvirtina, kad A. V. reikalauja iš nukentėjusiojo pinigų už tai, kad jaustųsi saugus, jo nesumuštų kiti asmenys (1 t., 86-89, 91-102 b.l.). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad šis susirašinėjimas patvirtina, jog nukentėjusysis bendravo su policijos pareigūnu, kuris vykdė kriminalinę žvalgybą. Byloje nėra jokių duomenų apie taikytus kriminalinės žvalgybos veiksmus, tokie skunde nurodomi gynėjo pasvarstymai niekuo nepagrįsti. Be to, tai, kad Ž. Ž. šio – „XXX“ – asmens nepamena, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Kaip minėta, nukentėjusiojo Ž. Ž. parodymus patvirtina ir kiti įrodymai.

24. Tai, kad 2022 m. kovo 22 d. nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį bei su savimi turėjo daiktą, panašų į ginklą, patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo parodymai ir kiti jau aptarti įrodymai, bet ir specialisto išvada Nr. G 1722/2022(01) (1 t., 189 b.l.). Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad 2022 m. kovo 24 d. apsilankymo pas gydytoją metu Ž. Ž. nurodė skausmingumą kairėje pusėje tarp šonkaulių. Būtent apie šioje srityje suduotą A. V. smūgį ir parodė nukentėjusysis. Garso ir vaizdo įrašų apžiūros protokolai patvirtina, kad iš karto po 2022 m. kovo 22 d. įvykio nukentėjusysis Ž. Ž. pas jį atvykusiam A. V. nurodo, kad nuo jo pabėgo, nes jis buvo įrėmęs šautuvą jam į galvą. Apie tai, kad nuteistasis šio įvykio metu turėjo šautuvą, nukentėjusysis pasakė ir atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., 181-182 b.l., 2 t., 14-20 b.l.).

25. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis Ž. Ž. parodė, kad A. V. vertė jį perduoti pinigus, nes dėl jo duotų parodymų jo draugas nuteistas laisvės atėmimo bausme. Už tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu nebūtų panaudotas smurtas, A. V. reikalavo kas mėnesį perduoti jam pinigus. Pats liudytojas V. G. teisiamojo posėdžio metu paneigė šį nuteistojo pretekstą verčiant nukentėjusįjį perduoti jam pinigus ir patvirtino, kad Ž. Ž., kuris irgi toje pačioje byloje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, parodymai jo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje neturėjo jokios įtakos nuteisiant jį laisvės atėmimo bausme.

26. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos šio BK straipsnio 2 dalį atsakė tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelę turtinę žalą.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis A. V., panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį Ž. Ž. perduoti turtą – pinigus. Nėra abejonių, kad prievartaudamas turtą nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. A. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Todėl nuteistasis A. V. pagrįstai pripažintas kaltu ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (nusikalstamos veikos padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusią įstatymo redakciją).

Dėl nuteistojo A. V. nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje

28. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2022 m. kovo 22 d. po A. V. panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį Ž. Ž., kuris pasinaudojęs tuo, kad nuteistojo dėmesys nukrypo į jo automobilyje buvusį šunį, nukentėjusysis, palikęs automobilį, iš įvykio vietos pabėgo. Nuteistasis įsėdo į nukentėjusiojo automobilį, kuriame buvo rakteliai, ir juo iš įvykio vietos išvažiavo, šiuo automobiliu nuvažiavo iki garažų ir ten automobilį paliko.

29. Apie tokias pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes iš esmės parodė ir pats nuteistasis A. V.. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad susitikimo su Ž. Ž. metu nukentėjusiojo automobilyje sulojo šuo, jo dėmesys nukrypo į tą šunį ir tuo metu nukentėjusysis iš įvykio vietos pabėgo. Jis pamatė, kad nukentėjusiojo automobilyje yra raktelis, todėl nusprendė paimti jo automobilį ir kažkur pastatyti, nes galvojo, kad tada Ž. Ž. turės su juo pasikalbėti. Tuo automobiliu jis nuvažiavo iki pirmojo pasitaikiusio garažo ir ten paliko automobilį. Jis paprašė nepažįstamo vyro jį pavežti iki miesto. Grįžęs į namus pasiėmė savo automobilį ir nuvažiavo pas nukentėjusįjį, tačiau jis nenorėjo su juo kalbėtis. Todėl išvažiavo ir netrukus buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. V. taip pat parodė, kad po to, kai nukentėjusiojo automobilyje buvęs šuo sulojo ir jis į jį nusisuko, Ž. Ž. pabėgo. Jis pamatė, kad nukentėjusiojo automobilyje palikti rakteliai, todėl nusprendė jo automobilį pastatyti bet kur. Jis galvojo, kad tada nukentėjusysis turės su juo susitikti ir pasikalbėti. Nukentėjusiojo automobilį paliko prie pirmo pasitaikiusio garažo. Nepažįstamo vyro paprašė pavėžėti. Grįžęs į namus jis pasiėmė savo automobilį ir nuvažiavo pas nukentėjusįjį. Ž. Ž. su juo nebendravo, todėl išvažiavo iš jo namų ir netrukus jį sustabdė policijos pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad po to, kai Ž. Ž. iš įvykio vietos pabėgo, jis galvojo, kaip su nukentėjusiuoju susitikti ir pamatė, jog nukentėjusiojo automobilyje yra rakteliai, todėl sugalvojo jo automobiliu nuvažiuoti iki kito kaimo ir ten jį palikti. Važiuodamas nukentėjusiojo automobiliu pamatė garažų masyvą ir sugalvojo ten palikti automobilį. Tada paprašė nepažįstamo vyro jį pavežti. Grįžęs į namus pasiėmė savo automobilį ir nuvažiavo pas Ž. Ž., tačiau nukentėjusysis su juo nesikalbėjo, todėl išvažiavo ir netrukus buvo sulaikytas policijos pareigūnų (3 t., 62-64 b.l.).

30. Šiuos nuteistojo A. V. parodymus patvirtina ir kiti įrodymai. Nukentėjusysis Ž. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose taip pat parodė, kad po A. V. panaudojo smurto prieš jį, kai nuteistojo dėmesys nukrypo į šunį, jis pradėjo bėgti link namų, matė, kad nuteistasis nuvažiuoja jo automobiliu. Liudytojas G. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad į įvykio vietą nuvežė A. V., kuris kalbėjosi su Ž. Ž., tačiau po kurio laiko nuteistasis jam pasakė, kad gali važiuoti, nes yra nebereikalingas. Liudytojų J. Ž. ir A. A. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad įvykio dieną buvo pagrobtas Ž. Ž. automobilis. Nukentėjusysis iš įvykio vietos parbėgo į namus ir buvo iškviesta policija. Įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., 57-73 b.l.) patvirtina, kad nuteistasis, iš įvykio vietos paėmęs nukentėjusiojo automobilį B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir juo nuvažiavęs iki garažų, adresu (duomenys neskelbtini), ten jį ir paliko. Tai, kad būtent A. V. šį automobilį nuvarė prie garažų, patvirtina ir specialisto išvada Nr. 11-750(22), 11-934(22) (1 t., 133-141 b.l.). Kaip parodė pats A. V., liudytojo P. K. parodymai patvirtina, kad jis A. V. pavežė nuo garažų į miestą. Iš vaizdo ir garso įrašų apžiūros protokolo matosi, kad po to, kai nuvaręs nukentėjusiojo automobilį, su savo automobiliu A. V. nuvažiavo pas nukentėjusįjį ir atsakydamas į klausimą, kodėl paėmė automobilį, nuteistasis, rodydamas į Ž. Ž., nurodė, jog dėl to, jog jis bėgo (1 t., 181-182 b.l.).

31. Ne tik paties nuteistojo parodymai, tačiau ir jau išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad 2022 m. kovo 22 d. po panaudoto smurto prieš Ž. Ž., nukentėjusiajam pabėgus, A. V. sėdo į nukentėjusiojo automobilį B, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir juo išvažiavo iš įvykio vietos. Nukentėjusiojo automobilį A. V. paliko prie atsitiktinių garažų. Tokius nuteistojo A. V. neteisėtus veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad šie neteisėti nuteistojo A. V. veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, pranešė teisminio nagrinėjimo dalyviams apie galimybę pakeisti nuteistajam kaltinimą iš BK 181 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją). Pats nuteistasis A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko, kad jis neteisėtais veiksmai padarė vagystę.

32. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą.

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2009, Nr. 2K-245-696/2015, Nr. 2K-82-139/2015, Nr. 2K-272-648/2015). Juose išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Tuo tarpu kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nors vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018, 2K-251-495/2020, 2K-219-495/2022). Vis dėlto, nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2013, 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018). Pagal teismų praktiką vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-243-699/2018, 2K-94-303/2019, 2K-183-511/2019). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai svetimą turtą (pvz., automobilį), norėdamas juo pasinaudoti ir neturėdamas tikslo pasisavinti, tačiau būdamas abejingas jo likimui (gali jį išmesti, atiduoti, palikti bet kur ir pan.), be turto savininko sutikimo ar jam nežinant užvaldo asmuo, kurio su turto savininku nesieja jokie šeimos, darbo, sutartiniai ar panašūs santykiai, ir tarp jų nėra (nebuvo) nusistovėjusi praktika, leidžianti naudotis svetimu turtu savininkui sutikus, tokia veika paprastai kvalifikuotina kaip vagystė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212-511/2023). Sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal 180 straipsnį ar pagal BK 178 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu.

34. Nagrinėjamoje byloje, nors ir nustatyta, kad įvykio metu prieš nukentėjusįjį Ž. Ž. nuteistasis A. V. smurtavo, tačiau nustatytos aplinkybės, kaip teisingai nurodoma ir apeliaciniame skunde, nepatvirtina, jog prieš fizinio smurto panaudojimą, jo panaudojimo metu ar iš karto po jo panaudojimo nuteistasis turėjo tikslą pasisavinti kokį nors nukentėjusiojo turtą. Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad psichinį ir fizinį smurtą Ž. Ž. atžvilgiu nuteistasis naudojo prievartaudamas turtą – savo naudai versdamas nukentėjusįjį perduoti pinigus. Byloje nenustatytas A. V. sumanymas pagrobti Ž. Ž. priklausantį turtą – automobilį. Pats nuteistasis parodė, kad sumanymas paimti ir nuvaryti nukentėjusiojo automobilį į bet kurią kitą vietą ir ten jį palikti kilo tik tuo metu, kai iš įvykio vietos nukentėjusysis pabėgo. Be to, tiek A. V., tiek ir Ž. Ž. bei liudytojai parodė, kad po to, kai nuteistasis pagrobė automobilį, A. V. nuvyko pas nukentėjusįjį, nes, kaip pats nuteistasis parodė, tikėjosi, jog nukentėjusysis jau dabar tikrai su juo pasikalbės. Nėra abejonių, kad įsėsdamas į svetimą nukentėjusiojo automobilį, juo išvykdamas iš nusikaltimo įvykio vietos bei pastatydamas atsitiktinoje vietoje nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. A. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. V. neteisėtus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo A. V. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija), galiojusioje veikos padarymo metu, buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, tam, kas pagrobė automobilį, tačiau jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu 2023 m. birželio 1 d., BK 178 straipsnis buvo pakeistas ir kvalifikuotos automobilio pagrobimo sudėties jame nebeliko. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Todėl nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuojama ne į BK 178 straipsnio 2 dalį, bet į BK šiuo metu galiojančios redakcijos 178 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo A. V. nusikalstamos veikos, numatytos 259 straipsnio 1 dalyje

36. A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai laikė psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti.

37. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde dėl šios nusikalstamos veikos jokių nesutikimo argumentų neišdėstė, tačiau skunde nurodė prašymą panaikinti visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Šiuo nuosprendžiu A. V. buvo pripažintas kaltu bei nuteistas ir už šią BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

38. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti.

39. Pirmosios instancijos teisme A. V. prisipažino kaltu padaręs BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Jis parodė, kad po sulaikymo pas jį policijos pareigūnas rado Y tablečių. Tokius nuteistojo parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas N. Č. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad policijos komisariato tualete pas A. V. rado tabletes ir jas paėmė. Iš A. V. asmens kratos protokolo matosi, kad būdamas tualete nuteistasis rankose laikė tabletes „Y“, pakelyje buvo 10 tablečių (3 t., 22-25 b.l. – patikrinti, ar perskaitytas). Specialisto išvada Nr. IBPS-V-890052-22 patvirtina, kad šių iš nuteistojo paimtų tablečių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – Y, jo masė yra 0,020 g. (3 t., 34-37 b. l.). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis šias psichotropines medžiagas neteisėtai laikė savo reikmėms. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. pagrįstai pripažintas kaltu už neteisėtą disponavimą – laikymą – psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

Dėl paskirtų bausmių

40. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

41. Šiuo nuosprendžiu nuteistojo A. V. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį spręstinas ir naujos bausmės paskyrimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą klausimas. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų.

42. Nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už vagystę teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad A. V. padarė baigtą, tyčinį, tačiau nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matosi, kad A. V. anksčiau teistas, teistumai neišnykę, baustas ir administracine tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors ir padaręs teisingą išvadą, kad A. V. teistumai neišnykę ir kad jis yra recidyvistas, šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) nepripažino. A. V. oficialiai nedirba, iš „Sodra“ duomenų matosi, kad paskutinį kartą jis dirbo iki 2000 m. spalio 23 d. Nuteistasis neregistruotas ir Užimtumo tarnyboje, savo pageidavimu nutraukė darbo paieškas 2022 m. kovo 14 d. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į konkrečias nusikaltimo aplinkybes, į tai, kad nuteistasis A. V. iš anksto neplanavo vagystės, šis jo sumanymas kilo staiga, be to, tik trumpą laiką jis naudojosi pagrobtu svetimu Ž. Ž. automobiliu, paliko jį bet kur ir apie tai pats pranešė nukentėjusiajam. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nuteistajam A. V. parenka švelnesnės rūšies bausmę – areštą. Pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto. Teisėjų kolegija nuteistajam bausmės dydį nustato artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyto arešto vidurkiui.

43. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam A. V. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas atsižvelgė į A. V. asmenybę (anksčiau teistas, teistumai neišnykę, laikomas recidyvistu, baustas administracine tvarka), taip pat į tai, kad šias nusikalstamas veikas nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis padarė baigtus nusikaltimus. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta veika – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagal BK 181 straipsnio 2 dalį taip pat nenustatyta. Tuo tarpu teismas A. V. atsakomybę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad kaltininkas pripažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. V. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą BK sankcijos vidurkiui, o pagal BK 259 straipsnio 1 dalį jam paskyrė švelnesnės rūšies bausmę – areštą, kurio dydis mažesnis už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatyto arešto vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, už šiuos nusikaltimus pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės nei rūšimi, nei dydžiu negali būti vertinamos aiškiai per griežtomis ir jas švelninti pagrindo nėra. Beje, to neprašoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde.

44. BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei padaromos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalį bausmių apėmimą teismas taiko, kai 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Atsižvelgiant į tai, kad A. V. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 2 dalyje, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, teisėjų kolegija skiria A. V. galutinę subendrintą bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, griežčiausia pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta bausme apimant švelnesnes bausmes. Nors iš dalies tenkinant gynėjo apeliacinį skundą, nuteistojo A. V. teisinė padėtis buvo palengvinta perkvalifikuojant jo nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau švelninti nuteistajam pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, o taip pat ir galutinę subendrintą bausmę pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio

45. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

46. Nukentėjusysis Ž. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., 5 b.l.). Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. V. priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam.

47. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš A. V. priteisti neturtinės žalos atlyginimą Ž. Ž., iš esmės motyvuodamas tuo pačiu argumentu, jog nėra duomenų, kad nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiame nuosprendyje jau pasisakė dėl A. V. neteisėtų veikų, taip pat ir apie tai, kad prievartaudamas turtą nuteistasis prieš Ž. Ž. ir smurtavo. Galima sutikti su tuo, kad nukentėjusysis pareiškime dėl civilinio ieškinio konkrečiai nenurodė nuteistojo neteisėtų veiksmų, dėl kurių jam padaryta neturtinė žala. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad civiliniams ieškiniams, kurie pareiškiami baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, pagal galiojančią teisminę praktiką keliami daug mažesni reikalavimai formos ir turinio prasme negu ieškiniams civilinėse bylos. Apie patirtus neigiamus išgyvenimus, kuriuos sukėlė A. V. neteisėti veiksmai, nukentėjusysis Ž. Ž. parodė pirmosios instancijos teisme. Jis nurodė, kad neturtinę žalą sudaro jo patirti pergyvenimai įvykio metu, taip pat jo emocinė būklė, baimė. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, net ir po įvykių praėjus tam tikram laikui apie tai jam sunku kalbėti, stengiasi apie įvykius pamiršti. Jis net nenori viešai sakyti, kur šiuo metu yra, nes išgyvena, jog kas nors dar gali įvykti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad Ž. Ž. civilinį ieškinį teismas turėjo palikti nenagrinėtu, atmeta ir argumentus dėl priteistos neturtinės žalos dydžio.

48. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Nukentėjusiojo paaiškinimus apie jo neigiamus išgyvenimus dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų teismas įvertino kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Teismas įvertino tai, kad nors A. V. neteisėti veiksmai sunkių pasekmių nukentėjusiajam nesukėlė, tačiau ilgą laiką trukęs persekiojimas ir panaudotas fizinis smurtas Ž. Ž. neabejotinai kėlė baimę, stresą, neigiamus išgyvenimus. Teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusysis nebuvo visiškai psichologiškai sugniuždytas, nors ir pasyviai, turėjo jėgų priešintis A. V. reikalavimams (neatsakinėdamas į skambučius, vengdamas susitikimų), be to, netgi svarstė galimybę prieš nuteistąjį priešintis fiziškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur neturtinė žala nukentėjusiajam Ž. Ž. yra teisinga ir sąžininga suma kompensuoti jo patirtus neigiamus išgyvenimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo A. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę 60 (šešiasdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir Panevėžio apygardos teismo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. V. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėAiva SurvilienėLinas Šiukšta