Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovei L. B. dėl turto atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal L. B. priešieškinį D. B. dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas priėjo prie išvados, jog nepavykus gyvenamuoju namu naudotis ieškovei ir atsakovei kartu, pasiskirsčius patalpomis, yra pagrįstas ieškovės noras atidalinti jos turto dalį nuo atsakovės turto dalies. Norint ginčo name įrengti du visiškai atskirus turto vienetus, iš esmės reikėtų perstatyti namą ir iš naujo įrengti visas naujas komunikacijas, o tai sukeltų dar didesnius konfliktus tarp bendraturčių, bei kainuotų neproporcingai dideles išlaidas ir nežinia, kas jas turėtų patirti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad nėra galimybės atidalyti daiktą – gyvenamąjį namą, natūra, nes toks atidalinimas būtų labai brangus ir nė viena iš šalių to nesiekia. Bylos šalims iš esmės nebendradarbiaujant ir nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, šiuo atveju namų valdos atidalijimo būdas, išmokant kitai šaliai kompensaciją pinigais, pripažintinas tinkamu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.2. 2/5 dalies namų valdos iš atsakovės paėmimas turi būti vertinamas kaip esminis atsakovės, kaip savininkės, teisių pažeidimas.

10.8. Teismas ignoravo aplinkybę, jog atsakovė sutiko sumokėti ieškovei kompensaciją dėl didesnės atsakovei tenkančios naudotis turto dalies.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, o atsakovės priešieškinis atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

16. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomais argumentais, pažymi, jog teikiami dokumentai laikytini nesusijusiais su byloje nagrinėjamais klausimais. Byloje užtenka duomenų ieškovės apeliaciniam skundui išnagrinėti ir teismo procesiniam sprendimui priimti, todėl atsakovės teikiami nauji įrodymai nepriimami į bylą.

Dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybė neliečiama, o 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, inter alia (be kita ko), reiškia, jog savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės; turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas yra išplėtoti bei detalizuoti CK normose.

20. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisiniai santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami civilinės teisės normų. Civiliniai santykiai reguliuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais principais (CK 1.2 straipsnio 1 dalis). Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

21. CK 4.80 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (1 dalis); jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (2 dalis). CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

22. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingus teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011).

24. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valios, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007). CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be savininko sutikimo atsidalijamam bendraturčiui galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, palyginti su kitų bendraturčių, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą dėl bendraturčių poreikių naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012).

26. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.81 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Be to, bendraturčiui paskiriamos naudoti dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tarp ginčo šalių susiklostė ilgai besitęsiantys itin konfliktiški santykiai. Atsakovė prašė jai priskirti ne tik geresnes, bet ir didesnes patalpas, nei jai priklausanti dalis bendrojoje nuosavybėje, tačiau nepasiūlė ieškovei atitinkamos kompensacijos. Dėl to teismas laikė atsakovės siūlomą naudojimosi tvarką neteisinga, pažeidžiančia proporcingumo principą, ir priešieškinį atmetė. Spręsdamas dėl atidalinimo būdo, teismas pabrėžė, kad ginčo namas pastatytas vienai šeimai: jame įrengta bendra šildymo sistema, naudojamas vienas šildymo katilas, yra tik po vieną elektros, vandens ir nuotekų įvadą. Siekiant šiame name sukurti du visiškai atskirus turto vienetus, faktiškai tektų perstatyti pastatą ir įrengti naujus inžinerinius tinklus. Tai ne tik pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų, bet ir, tikėtina, sukeltų dar didesnius konfliktus tarp bendraturčių. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turto atidalijimas natūra yra negalimas, todėl tikslinga taikyti atidalinimo būdą, kai vienai iš bendraturčių išmokama kompensacija. Skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad priteisus kompensaciją ieškovei iš atsakovės teismo sprendimą būtų sudėtinga įvykdyti dėl atsakovės finansinės padėties, tuo tarpu ieškovė atsakovei priklausančią kompensaciją galėtų sumokėti iš karto po sprendimo įsiteisėjimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškovei priteisti atsakovės turto dalį, o atsakovei iš ieškovės – 24 400 Eur kompensaciją.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (plačiau žr. šios nutarties 23 punktą), pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo turto atidalinimą su kompensacijos priteisimu laikė kraštutine, paskutine priemone, kuri taikytina tik tada, kai kiti atidalinimo būdai ar atsakovės prašymas nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką yra pagrįstai atmesti kaip neefektyvūs ar neproporcingi. Byloje nustatyta, kad ginčo namas iš esmės skirtas vienos šeimos gyvenimui. Jame įrengti bendri elektros, vandens bei kiti skaitikliai, įrengta bendra šildymo sistema, veikianti su vienu šildymo katilu. Tokios aplinkybės sudaro technines ir faktines kliūtis suformuoti dvi savarankiškas, visiškai nepriklausomas gyvenamąsias patalpas. Akivaizdu, jog atsižvelgiant į turto būklę ir konstrukcines ypatybes, tiek atidalinimas natūra, tiek naudojimosi tvarkos nustatymas, patalpas pritaikant atskirų šeimų poreikiams, pareikalautų neproporcingai didelių išlaidų. Be to, tokie sprendimai neišvengiamai skatintų naujų konfliktų tarp bendraturčių atsiradimą, nes šalių santykiai jau dabar yra itin konfliktiški, konfliktai yra įsisenėję ir besitęsiantys.

29. Nacionalinėje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereikia kitų bendraturčių sutikimo, nes bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas susijęs su interesų derinimu, nuosavybės teisės ribojimais, bendraturčių ginčais, todėl vieno savininko buvimas gali labiau atitikti atidalijamų savininkų interesus – viena vertus, gauti už parduodamą dalį pinigus, kita vertus, sumažinti bendraturčių skaičių arba panaikinti bendrąją dalinę nuosavybę, t. y. galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju racionaliausia išeitis yra ginčo šalių atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė anksčiau bandė sutarti su atsakove dėl naudojimosi patalpomis, kai tam tikrose namo dalyse gyveno ieškovės sūnus. Vis dėlto dėl kilusių konfliktų tokia situacija tapo nebeįmanoma, ir ieškovės sūnus turėjo išsikelti. Ši aplinkybė patvirtina, kad realus šalių tarpusavio sugyvenimas viename name yra komplikuotas ir faktiškai neįgyvendinamas. Nustatyta ir tai, kad atsakovė šiuo metu naudojasi patalpomis, esančiomis pirmame aukšte, kurios yra geresnės kokybės, pritaikytos pastoviam gyvenimui. Atsakovės siūlomoje naudojimosi tvarkoje taip pat nustatytas tolimesnis šių patalpų naudojimas, kas teismui leidžia pagrįstai manyti, kad tokios tvarkos nustatymas įtvirtintų esamą disproporciją, neatitinkančią bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros. Tokiu būdu pati atsakovės siūloma tvarka neatitinka proporcingumo principo ir nėra suderinama su abiejų šalių interesais. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad ieškovei tektų didesnio ploto, tačiau negyvenamosios paskirties patalpos, nėra reikšminga, nes tai neatitiktų ieškovės teisėtų interesų turėti tinkamai naudojamą gyvenamąjį būstą – prastos būklės, bet didesnės negyvenamosios patalpos (malkinė) nėra tinkama priemonė kompensuoti gyvenamųjų patalpų praradimus. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo namas yra faktiškai neatidalinamas natūra. Atsižvelgiant į šalių santykių konfliktiškumą, ginčo objekto specifiką (neproporcingai didelių investicijų reikalaujantį ginčo namo pritaikymą dviems savininkams) bei į tai, jog proporcinga naudojimosi tvarka nėra įmanoma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tinkamiausias ir labiausiai šalių interesus atitinkantis sprendimas yra turto padalijimas, priteisiant vienam iš bendraturčių kompensaciją už jo turimą dalį. Toks atidalinimo būdas užtikrina teisinį aiškumą, ekonominį racionalumą, užkerta kelią tolimesniems konfliktams ir atitinka tiek šalių interesų pusiausvyrą, tiek teisingumo principą.

31. Kaip nurodyta anksčiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje, sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitam bendraturčiui ir kt. (plačiau žr. šios nutarties 25 punktą).

32. Pasisakant dėl atsakovės, kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkės, intereso naudotis ginčo turtu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis interesas nelaikytinas svarbesniu nei ieškovės interesas. Nors atsakovė nurodė turinti sveikatos problemų, jai nustatytas neįgalumas, kartu su ja gyvena neįgalus sūnus, tačiau nustatyta, kad atsakovė yra darbinga ir turi darbą, t. y. gauna pajamas. Byloje taip pat nenustatyta, jog ginčo turtas būtų specialiai ar išskirtinai pritaikytas atsakovės sveikatos būklei ar jos šeimos poreikiams. Kaip pati atsakovė nurodė, jos pageidavimą naudotis pirmojo aukšto patalpomis lemia apsunkintas lipimas laiptais, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pakankamo pagrindo suteikti jai prioritetinę teisę į ginčo turtą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei priteisus kompensaciją už jos turimą dalį nėra pagrindo manyti, jog ji negalėtų įsigyti kitų gyvenamųjų patalpų, labiau atitinkančių jos nurodomus poreikius bei sveikatos būklę. Pažymėtina ir tai, jog turto padalijimas sumokant kompensaciją užtikrina šalių interesų pusiausvyrą bei proporcingumą: atsakovės nuosavybės teisė nėra paneigiama, o jai suteikiama galimybė disponuoti gautomis lėšomis pagal savo poreikius, įskaitant ir įsigyti gyvenamąsias patalpas, labiau tinkamas jos individualiai situacijai.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakovės gyvenimu ginčo turte, jos emociniu ryšiu bei finansine padėtimi. Vien tik emocinis ryšys su ginčo turtu ir faktas, kad atsakovė jame gyveno tam tikrą laiką, nelaikytini pakankamu pagrindu, dėl kurio ieškovei priklausanti turto dalis turėtų būti priteista atsakovei. Tokia aplinkybė nesudaro pakankamo teisinio pagrindo paneigti ieškovės teisę į nuosavybę ir neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo. Be to, nustatyta, kad atsakovės turima turto dalis (2/5) yra mažesnė už ieškovės turimą dalį (3/5). Tuo atveju, jei turtas būtų priteisiamas atsakovei, jai tektų pareiga sumokėti ieškovei 36 600 Eur kompensaciją. Atsižvelgiant į atsakovės finansinę padėtį bei turimų pajamų dydį, kyla pagrįstų abejonių, ar atsakovė turėtų realią galimybę tokią kompensaciją sumokėti laiku, tinkamai ir taip, kad nebūtų pažeidžiami ieškovės interesai. Priešingos aplinkybės nustatytos ieškovės atžvilgiu: byloje konstatuota, kad ji turi galimybę iš karto po teismo sprendimo įsiteisėjimo išmokėti atsakovei priklausančią kompensaciją. Tokia situacija užtikrina sprendimo įvykdomumą, šalių teisių pusiausvyrą bei ekonomiškai racionalų ginčo išsprendimą. Teisėjų kolegija taip pat pakartotinai pažymi, jog kompensacija bendraturčiui gali būti priteisiama ir be jo sutikimo, jei išnaudotos visos kitos galimybės padalyti turtą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau toks padalijimas neišvengiamai pažeistų daikto paskirtį arba pareikalautų neproporcingų išlaidų (plačiau žr. šios nutarties 25 punktą). Tokiu atveju bendraturčio nuosavybės teisės nėra pažeidžiamos, nes jam atlyginama už turimos dalies perleidimą pinigais. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateikta ginčo turto vertė yra netgi didesnė nei atsakovės nurodyta. Tai reiškia, jog atsakovei priteista kompensacijos suma yra jai palanki, proporcinga ir atitinka teisingumo principą.

34. Taigi iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl šalių reikalaujamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų – nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės – taikymo, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes vertino, kuris iš šalių reikalaujamų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų atitinka įstatymų reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo, šalių interesų gynimo ir derinimo principus. Tai vertindamas pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, analizavo ir vertino ir tai, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą nustatyti naudojimosi tvarką nepaisant ieškovės prieštaravimų, ar šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu laikytinas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, atsižvelgė į dalis bendrosios nuosavybės teisėje (nustačius naudojimosi ginčo turtu tvarką atsakovė naudotųsi didesne turto dalimi, nei jai priklauso bei geresnėmis patalpomis), naudojimosi daiktu racionalumo, patogumo kriterijus ir motyvavo, kodėl ieškovės prašomas atidalinimo būdas priteisiant kompensaciją labiau atitinka abiejų šalių teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atmesti atsakovės reikalavimą priešieškinio reikalavimą dėl naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymo, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalį ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo.

35. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo bei tinkamai nustatė, jog ginčo turto atidalinimas natūra nėra galimas. Atsižvelgus į ginčo namo ypatumus, šalių santykių konfliktiškumą ir atsakovės finansines galimybes, labiausiai šalių interesus atitinkantis sprendimas yra priteisti atsakovei kompensaciją už jos turimos dalies perleidimą ieškovei. Toks atidalinimo būdas užtikrina teisingą šalių interesų pusiausvyrą, nepažeidžia atsakovės nuosavybės teisių ir leidžia iš esmės išspręsti ginčą ekonomiškai bei racionaliai.

36. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

37. Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo šiam ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. vasario 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

39. Atsakovės apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl jai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

40. Ieškovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas), atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl 500 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės yra tenkinamas ir ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2025 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.