Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta 30 MGL (1 500 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

III. Apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas – pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir nuteistojo V. L. atžvilgiu priimtinas naujas nuosprendis.

10. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog būtent nuteistojo V. L. veiksmai nulėmė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios D. Š. sveikata, dėl to nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

11. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo V. L. veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. L., vairuodamas automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), artėdamas prie lygiareikšmių kelių sankryžos su dešinėje pusėje esančiu pravažiavimu, buvo neatidus ir neatsargus, nedavė kelio jam iš dešinės pusės artėjančiam, V. M. vairuojamam, automobiliui BMW E46, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė, o dėl įvykio metu patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio BMW E46 keleivės D. Š. sveikata.

12. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2021).

14. KET 115 punkte numatyta, kad, kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka Taisyklėse neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės, o KET 155 punkte nustatyta, jog lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms, jeigu transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi.

15. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis ir įvertinusi apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko ne sankryžoje, dėl to nėra pagrindo taikyti dešinės pusės pirmumo taisyklės.

16. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. lapkričio 22 d. eksperto V. M. išvadoje Nr. MV 2021-66 nustatyta, kad automobilių susidūrimo momento automobilio „Volvo S60“ priekis buvo kiek didesniu nei 2 m atstumu iki važiuojamųjų dalių sankirtos artimesnės ribos, todėl V. L. atžvilgiu negaliojo KET 115 punkto reikalavimas (2t., b. l. 2–12). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išvados pagrįstumą patvirtina ir LTEC ekspertų 2022 m. sausio 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-2932 (1) užfiksuoti duomenys (2 t., b. l. 28–35). Ekspertų apskaičiavimu po eismo įvykio automobilis „Volvo S60“ stovėjo priekine dalimi apie 3,1 m neprivažiavęs važiuojamųjų dalių sankirtos (2 t., b. l. 32, 35). Komisinę ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad techniniu požiūriu eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų įvykio dalyvių veiksmai, tačiau ekspertizės akte pirmosios instancijos teismo konstatuotas V. L. KET 115 punkto pažeidimas, t. y. kad V. L. nepraleido jam iš dešinės pusės važiavusio automobilio, nebuvo nustatytas (2 t., b. l. 28–35). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme ekspertas V. Matusevičius paaiškino, jog nagrinėjamoje situacijoje netaikytina dešinės rankos taisyklė, nes susidūrimas įvyko ne sankryžoje, o jam pritarė ekspertas H. Vaitiekūnas, parodęs, kad eismo įvykis įvyko ne dėl dešinės pusės taisyklės. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, remiasi ekspertų išvadomis tiek, kiek jos sutampa su kitais bylos duomenimis, taip sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę.

17. Aptarti duomenys leidžia neabejotinai spręsti, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl V. L. kaltės dėl KET 155 punkto pažeidimo neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, todėl skundžiamu nuosprendžiu V. L. nepagrįstai pripažintas kaltu pažeidęs KET 155 punkto reikalavimus ir sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios D. Š. sveikata. Pažymėtina tai, kad apeliacinio proceso metu valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, pateikė prašymą pakeisti V. L. pareikštą kaltinimą nurodydamas iš esmės skirtingas faktines veikos aplinkybes.

18. Pirmiausia, pastebėtina tai, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-265-693/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-7-66-648/2018, 2K-218-976/2022). Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos apeliacinės instancijos teisme dalyviai buvo informuoti apie pateiktą prokuroro prašymą dėl kaltinimo keitimo, dėl to, įvykdžius baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą kaltinime nurodytų veikos esminių faktinių aplinkybių keitimo procedūrą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija apelianto veiksmus (neveikimą) vertina ir naujai pareikšto kaltinimo kontekste.

19. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad eismo įvykyje dalyvavo du vairuotojai, t. y. V. L., kuris vairavo automobilį „Volvo S60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir V. M., vairavęs automobilį BMW E46, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje LTEC 2020 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2279 (20) nustatyta, kad automobilio „Volvo S60“ vairuotojas V. L., artėdamas prie dešinėje esančio pravažiavimo, nedavė kelio iš dešinės pusės išvažiavusiam automobiliui BMW E46, dėl to jie susidūrė. Būtent šie V. L. veiksmai, specialisto vertinimu, techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga (1 t., b. l. 80–83). Priešingą išvadą padarė advokato V. Griežės prašymu tyrimą atlikęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertas V. M., nustatęs, kad eismo įvykis kilo dėl automobilio BMW vairuotojo veiksmų, prieštaravusių KET 9 ir 102 punktų (tikėtina, kad ir 108 punkto) reikalavimams (2 t., b. l. 2–12). Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta komisijinė ekspertizė, kurią atlikę LTEC ekspertai padarė išvadą, kad techniniu požiūriu eismo įvykis kilo dėl abiejų automobilių vairuotojų veiksmų. Ekspertų vertinimu, V. L., dėl dešinėje priparkuotų automobilių važiuodamas važiuojamosios dalies kaire puse, nepasirinko tokio greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to iš dešinėje esančio lygiareikšmio kelio išvažiavus automobiliui BMW E46 susidūrė su juo, o V. M. dėl jam kairėje stovinčių automobilių riboto matomumo sąlygomis taip pat nepasirinkto tokio greičio, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to įvažiavęs į kelią nesustabdė automobilio ir susidūrė su „Volvo S60“. Be to, ekspertai nustatė, kad V. M., artėdamas prie kelių važiuojamųjų dalių sankirtos ir išvažiuodamas iš jos, nevažiavo važiuojamosios dalies dešine puse (2 t., b. l. 28–35).

20. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad KET reikalavimus pažeidė abu vairuotojai, padarė nepagrįstas išvadas dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo V. L. padarytų KET pažeidimų ir įvykio metu kilusių padarinių.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017, 2K-18-976-2021, 2K-141-697/2021 ir kt.). Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-127/2010, 2K-204-895/2018, 2K-26-648/2019 ir kt.). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais.

22. Pirmiausia, nepriklausomai nuo to, kad skundžiamu nuosprendžiu neteisingai nustatytas V. L. padarytas KET pažeidimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas nepagrįstu bei nemotyvuotu ir dėl to, jog jame nebuvo išanalizuoti automobilį BMW E46 vairavusio V. M. veiksmai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-97-976/2020). Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nagrinėjamoje byloje abu eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai pažeidė KET reikalavimus, neįvykdė aptartos pareigos priežastinį ryšį pagrįsti abiejų eismo įvykio dalyvių, t. y. V. L. ir V. M., veiksmų analize.

23. Pažymėtina, kad tiek LTEC specialistas M. Možeika, tiek ir ekspertai, atlikę komisijinę ekspertizę, padarė išvadą, jog negalima nustatyti, kokiu greičiu prieš pat susidūrimą važiavo automobiliai BMW E46 ir „Volvo S60“ (1 t., b. l. 80–83; 2 t., b. l. 28–35). Vertinant, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-251-458/2019, 2K-97-976/2020, 2K-95-697/2020). Ekspertizės akto išvados yra techninio pobūdžio išvados dėl eismo įvykio, o kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama teismo pagal bylos aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Ekspertizės išvada teismo turi būti vertinama kaip vienas iš įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2013, 2K-99-628/2020). Nors eismo įvykį tyrę ekspertai negalėjo nustatyti tikslių transporto priemonių greičių, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kiti byloje surinkti duomenys, kurie, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, laikytini įrodymais baudžiamojoje byloje, leidžia vertinti prieš eismo įvykį buvusį automobilių greitį ir daryti atitinkamas išvadas dėl eismo įvykį sukėlusių vairuotojų veiksmų KET laikymosi prasme, sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp jų veiksmų ir kilusių padarinių.

24. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. L. teigė, kad jis važiavo minimaliu greičiu, o automobilio BMW greitis buvo didelis – šis važiavo kaire kelio puse, gal 25–30 km/h greičiu (1 t., b. l. 159–160). Tai, kad prieš susidūrimą su automobiliu BMW važiavo labai lėtai V. L. nuosekliai teigė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodydamas, jog jis važiavo ne didesniu nei 5 km/h greičiu, o jam iš dešinės pusės automobilis BMW į kelią įsuko dideliu greičiu (1 t., b. l. 70–71, 93–95). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021).

28. Šiame kontekste pastebėtina tai, kad V. M. baudžiamojoje byloje buvo apklaustas liudytoju. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Šis draudimas konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad fizinis asmuo negali duoti tokių parodymų savanoriškai, t. y. niekino neverčiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Teisėjų kolegija laikosi nuomonės, kad nagrinėjamu atveju turi būti atsižvelgta į minėto principo prasmę, nes V. M. nelaikytinas neutraliu liudytoju.

29. Analizuojant nukentėjusiosios D. Š. parodymus atkreiptinas dėmesys į jų nenuoseklumą. Ikiteisminio tyrimo metu D. Š. parodė, kad važiuojant (duomenys neskelbtini) gatvėje, priartėjus prie sankryžos, V. (past. – V. M.) sustojo, apsidairė. Ji kelio nestebėjo, nematė iš kairės artėjančio automobilio. V. M. pradėjus važiuoti, iš karto buvo smūgis. Nukentėjusiosios teigimu, ji nematė, kokiomis dalimis automobiliai susidūrė, tačiau taip pat parodė, kad smūgis buvo į automobilio BMW priekį, labiau į vairuotojo pusę (1 t., b. l. 54–55). Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji parodė, kad negali pasakyti, ar automobilis prilėtėjo, ar sustojo, nes jai buvo šokas, tačiau žino, jog greičio tikrai nebuvo (1 t., b. l. 160). Nukentėjusiosios parodymų vertinimo kontekste atkreiptinas dėmesys į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos 2020 m. balandžio 22 d. tarnybiniame pranešime dėl D. Š. apklausos užfiksuotas aplinkybes. Nuotolinės apklausos metu D. Š. parodė, kad stovint prie sankryžos ji matė, kaip atvažiuoja automobilis „Volvo“, ji matė artėjantį automobilį gal iki 5 m atstumu (1 t., b. l. 36–37). Vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad skundžiame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog nukentėjusioji parodė, jog automobilio „Volvo“ vairuotojas ant posūkio gazavo, nes tokia aplinkybė nėra užfiksuota nė viename nukentėjusiosios D. Š. apklausos protokole.

30. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad tiek nukentėjusioji D. Š., tiek ir liudytoja U. J. yra artimais ryšiais susijusios su, atitinkamai, V. M. bei V. L., tačiau šios aplinkybės neleidžia nukentėjusiosios ir liudytojos parodymus savaime laikyti nepatikimais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiosios D. Š. parodymai (kaip ir automobilį BMW vairavusio V. M. parodymai) nepaneigia, jog V. L. iš tiesų važiavo nedideliu greičiu, o V. L. nurodytas automobilio BMW greitis, t. y. apie 25–30 km/h, nežymiai didesnis už V. M. nurodytą greitį, kuriuo, pastarojo teigimu, jis važiavo.

31. KET 127 straipsnyje numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

32. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. L. parodė, kad jo dešinėje stovintys keturi automobiliai jam visiškai blokavo matomumą, artėdamas prie sankryžos jis atidžiai dairėsi, ar nėra kliūties, ir jam artėjant į jį įsirėžė automobilis BMW (1 t., b. l. 159). Tai, kad dešinėje kelio pusėje stovėję automobiliai blokavo matomumą, V. L. nuosekliai teigė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 70–71, 93–95). Aplinkybes dėl matomumą ribojančių, kelkraštyje pastatytų automobilių, patvirtina ir nukentėjusiosios D. Š. bei liudytojos U. J. parodymai (1 t., b. l. 54–55, 60–61, 160, 185). Be to, 2020 m. kovo 28 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės ir fotolentelėje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad įvykio metu (duomenys neskelbtini) gatvėje dešinėje pusėje automobilio „Volvo S60“ judėjimo kryptimi draudžiamoje vietoje (iš byloje esančių įvykio vietos nuotraukų matyti, kad toje vietoje pastatytas sustoti arba stovėti draudžiantis ženklas (KET 332 punktas)) buvo pastatyti automobiliai, dėl kurių V. L. turėjo važiuoti priešpriešine eismo juosta ir kurie, V. M. atliekant manevrą į kairę, ribojo matomumą. Dėl to nagrinėjamoje byloje ginčo nėra.

33. Sugretinus proceso metu duotus proceso dalyvių parodymus, spręstina, kad automobilio BMW E46 vairuotojas V. M., jam matomumą ribojant kairėje pusėje pastatytiems automobiliams, į kairę suko konkrečioje situacijoje per dideliu greičiu, tinkamai neįsitikinęs, jog atlikti manevrą yra saugu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamoje situacijoje, esant ribotam matomumui, net ir turėdamas važiavimo pirmenybę prieš automobilį „Volvo S60“, V. M. turėjo pristabdyti automobilį ir įsitikinti, kad ne tik jis mato situaciją kelyje, į kurį planavo sukti, bet ir tai, jog jo vairuojamas automobilis yra matomas kitiems eismo dalyviams. Šias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina ir įsitikinimą jomis sustiprina, be kita ko, komisijinę ekspertizę atlikusių ekspertų išvada, kad V. M., vairuodamas automobilį BMW ir sukdamas į kairę, nepasirinko saugaus greičio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokios išvados daromos vertinant buvusią eismo įvykio situaciją, įvykio kilimo mechanizmą, to jokiu būdu nenagrinėjant liudytojo V. M. kaltumo aspektu. Atsižvelgiant į eismo įvykio metu buvusią situaciją kelyje, akivaizdu, kad pasirinktas V. M. greitis nesudarė galimybių atsargiai atlikti manevrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, siauroje gatvėje, kurioje kelkraštyje stovintys automobiliai itin apribojo matomumą, V. M. greitis buvo per didelis tam, kad vairuotojas galėtų tinkamai pažiūrėti ir į kairę, ir į dešinę bei saugiai atlikti manevrą.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2013, 2K-99-628/2020).

35. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad jei automobilio „Volvo S60“ vairuotojas būtų praleidęs kliūtį, t. y. automobilį BMW E46, eismo įvykis nebūtų kilęs, laikytina nepagrįsta. Pabrėžtina, kad V. L. su V. M. vairuojamu automobiliu BMW E46 susidūrė dar neprivažiavęs kelių sankirtos, į kurią įvažiuodamas būtų turėjęs praleisti iš dešinės atvažiuojančias transporto priemones, o pagal byloje nustatytas įvykio aplinkybes V. L. negalėjo važiuoti dešine (savo eismo) kelio puse dėl draudžiamoje vietoje stovėjusių automobilių. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nesudaro pagrindo paneigti komisinę ekspertizę atlikusių ekspertų išvados, kad, be kita ko, ir V. L. nepasirinko saugaus greičio, nes akivaizdu, jog net ir toks nedidelis jo vairuojamo automobilio greitis nebuvo pakankamas išvengti eismo įvykio ar sušvelninti jo padarinius, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju automobilį „Volvo S60” vairavęs V. L., atsižvelgiant į V. M. aptartus veiksmus, kurie taip pat vertintini, kaip KET pažeidimai, neturėjo objektyvių galimybių išvengti eismo įvykio.

36. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką nustatant asmens kaltę būtina įvertinti ir tai, ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017 ir kt.). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017, 2K-335-303/2018 ir kt.). Remiantis aptarta teismų praktika ir atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad V. L. negalėjo numatyti, jog automobilį BMW E46 vairavęs V. M. į kelių sankirtą įvažiuos ir iš jos išvažiuos kaire kelio puse, nes V. L. tik pradėjus manevrą – siekiant apvažiuoti jo eismo pusėje stovėjusius automobilius ir dėl to išvažiavus į priešpriešinio eismo pusę – jam kliūčių kelyje nebuvo, taip pat nebuvo ir iš dešinės pusės (iš kurios vėliau išvažiavo V. M. vairuojamas automobilis) artėjančių kliūčių.

37. Pažymėtina, kad be visų specialiųjų reikalavimų KET įtvirtinta ir bendro pobūdžio pareiga eismo dalyviams elgtis saugiai ir atsakingai, t. y. eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 9 punktas). Nagrinėjamu gi atveju akivaizdu, kad automobilį BMW E46 vairavęs V. M., net ir sukdamas į kairę, turėdamas pirmumo teisę prieš automobilį „Volvo S60“ vairavusį V. L., tačiau pagal nagrinėjamo įvykio aplinkybes suvokdamas, jog jo matomumą (tiek jam pačiam matyti situaciją kelyje, tiek ir jo paties automobilį matyti kitiems eismo dalyviams) itin riboja draudžiamoje vietoje pastatyti automobiliai, elgėsi neatsargiai, nepasirinko saugaus greičio, vadinasi, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad būtų išvengta eismo įvykio.

38. Aptartos išvados pagrįstumą sustiprina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. lapkričio 22 d. eksperto V. M. išvadoje Nr. MV 2021-66 pateikta automobilyje BMW E46 išsiskleidusių oro pagalvių priežastį pagrindžianti loginė grandinė. Išvadoje nurodyta, kad saugos oro pagalvės, apsaugančios nuo frontalinio smūgio suveikia, kai yra įvykdytos dvi sąlygos: pirma, „smūginis poveikis veikė automobilį daugiau iš priekio <...>“; antra, „smūginis poveikis buvo atitinkamo stiprumo <...>“. Eksperto vertinimu, jei prieš susidūrimą automobilis BMW būtų sustojęs, tai negalima pagrįsti saugos oro pagalvių suveikimo, nes nebūtų įvykdyta pirmoji sąlyga. Vadinasi, prieš pat susidūrimą automobilis BMW judėjo ne mažesniu kaip 15 km/h greičiu (šiuo atveju būtų įvykdyta antroji sąlyga) (2 t., b. l. 2–12).

39. Remiantis kasacinio teismo praktika šio privataus eksperto išvada baudžiamojo proceso įstatymo prasme nelaikytina nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), todėl tiriama ir vertinama kaip konsultacinė išvada, t. y. dokumentas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 95–96 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-122-303/2020 ir kt.), kartu su kitais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-303/2022). Pažymėtina, kad šis dokumentas yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021). Nagrinėjamu atveju privataus eksperto konsultacinė išvada visumoje su kitais bylos duomenimis sudaro loginę grandinę ir patvirtina teisėjų kolegijos padarytą išvadą, kad ne V. L. veiksmai, nors ir taip pat pažeidžiantys KET reikalavimus, buvo pagrindinė sąlyga, lėmusi eismo įvykio, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios D. Š. sveikata, kilimą.

40. Remdamasi byloje surinktais anksčiau aptartais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jei automobilį BMW E46 vairavęs V. M. būtų pasirinkęs saugų greitį (KET 127 punktas) ir laikydamasis KET 108 punkto reikalavimų, prieš įvažiuodamas į sankirtą, tinkamai įvertinęs situaciją, tiek jis, tiek ir automobilį „Volvo S60“ vairavęs V. L. būtų turėję didesnę galimybę pamatyti vienas kitą ir laiku sustabdyti automobilius, nes, kaip galima spręsti iš eismo įvykio nuotraukų (tai konstatavo ir ekspertai), automobilių susidūrimas įvyko ne sankirtoje, o netoli jos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad, be kita ko, V. M. veiksmai itin reikšmingai apribojo tiek jo paties, tiek ir V. L. galimybę pamatyti kelyje atsiradusią kliūtį ir išvengti eismo įvykio.

41. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju V. L. veiksmai, prieštaraujantys KET reikalavimams, taip pat buvo padarinių atsiradimo sąlyga, nes negalima atmesti galimybės, jog tuo atveju, jeigu jis būtų laikęsis KET reikalavimų, eismo įvykio pasekmes būtų kitokios. Vis dėlto, byloje esantys duomenys, tarp jų ir gauti apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu atlikus dalinį įrodymų tyrimą, nesudaro pagrindo kategoriškai spręsti, kad automobilį „Volvo S60“ vairavusio V. L. veiksmai, net ir neatitikę KET reikalavimų, patys savaime būtų sukėlę pasekmes ir tuo atveju, jeigu BMW E46 vairavęs V. M. būtų pasirinkęs saugų greitį ir į sankirtą įvažiavęs bei iš jos išvažiavęs dešine kelio puse, t. y. jeigu būtų laikęsis KET nustatytų reikalavimų transporto priemonę vairuojančiam asmeniui. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. L. padarytą KET pažeidimą lėmė objektyvios aplinkybės, jis neturėjo galimybės važiuoti dešine kelio puse dėl kitų vairuotojų, galimai pažeidusių KET, pastatytų automobilių. Gi V. M., įvažiuodamas į sankirtą, turėjo galimybę elgtis nepažeisdamas KET ir važiuoti dešiniau.

42. Kadangi, net atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, negalima pašalinti abejonių, kad būtent V. L. padarytas KET pažeidimas buvo priežastiniu ryšiu susijęs su BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytomis pasekmėmis, t. y. negalima daryti išvados, kad būtent jo veiksmai lėmė kilusius padarinius, konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu V. L. nepagrįstai pripažintas kaltu dėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, sukėlusio eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios D. Š. sveikata. Tai sudaro pagrindą nuteistojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti. Nenustačius būtinojo priežastinio ryšio tarp V. L. padaryto KET pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei 329 straipsnio 1 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byloje priimtinas naujas nuosprendis – V. L. išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo

43. Iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš V. L. valstybės naudai prašoma išieškoti 240 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

44. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad V. L. pasirinktas gynėjas advokatas dėl objektyvių priežasčių negalėjo dalyvauti procese, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal BPK 50 straipsnio 5 dalį ir 51 straipsnio 3 dalį nuteistojo V. L. gynėja buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė.

45. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

46. Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos galėtų būti ieškotos tik iš kaltu pripažinto asmens. Nagrinėjamu atveju nuteistojo V. L. apeliacinis skundas tenkintinas ir jis dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintinas, dėl to, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš V. L. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

tenkinti V. L. apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš V. L. neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.