Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-4366-328/2021 pagal pareiškėjos Z. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys R. M., A. M., V. F., Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė J. P.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.3. Pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad pareiškėja, įgyvendindama savo teises priimti palikimą, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Palikėja S. M. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėja su ieškiniu dėl testamento nuginčijimo į teismą kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 2 d. Tiek minėto ieškinio surašymo ir civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek šio pareiškimo pateikimo metu pareiškėjai atstovauja advokatas, todėl akivaizdu, jog pareiškėja žinojo apie įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, tačiau ji teisės aktuose nustatytu terminu dėl palikimo priėmimo nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų rašytinių įrodymų, pateiktų su apeliaciniu skundu

10. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

11. Apeliantė pateikė naujus įrodymus – duomenis apie teisę į darbingumo ir paramos išmoką (ESA) Jungtinėje Karalystėje, 2018 m. gruodžio 19 d. ESA pranešimą apie pareiškėjai skirtos darbingumo ir paramos išmokos dydžio pakeitimą su vertimu į lietuvių kalbą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti įrodymai patvirtina aplinkybes, susijusias su apeliantės pajamomis, taip pat galimybe dirbti, todėl yra susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Be to, poreikis pateikti minėtus duomenis atsirado pirmosios instancijos teismui, be kita ko, konstatavus, jog byloje pateiktų duomenų nepakanka pripažinti, kad pareiškėja yra visiškai nedarbinga ir negali gauti papildomų pajamų, todėl darytina išvada, jog apeliantė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija priima naujus įrodymus ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl teisės į privalomąją palikimo dalį

12. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai jos motinos S. M. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buvo reikalingas išlaikymas.

13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių sumažėjusias pareiškėjos galimybes dirbti ar gauti pajamas kitu būdu, nors suinteresuotas asmuo R. M. pareiškėjos pateiktų duomenų apie jos pajamas ir darbingumą nenuginčijo. Be to, pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų pakankamumo, jis turėjo sudaryti galimybę šalims pateikti papildomus įrodymus. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, turi teisę į privalomąją palikimo dalį.

15. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).

16. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).

17. Kadangi teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant dėl tokios teisės įgijimo. Išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį vertinant nagrinėjamos bylos kontekste testatoriaus teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

18. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016)

19. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016).

20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ir suinteresuoti asmenys V. Fominienė, A. M. ir R. M. yra palikėjos S. M., mirusios (duomenys neskelbtini), vaikai. Palikėja (testatorė) S. M. 2009 m. rugpjūčio 6 d. sudarė testamentą, juo visą jai priklausantį turtą paliko suinteresuotam asmeniui (sūnui) R. M. Suinteresuotas asmuo R. M. 2019 m. spalio 15 d. pareiškimu priėmė palikimą, atsiradusį po motinos S. M. mirties.

21. Atsižvelgus į anksčiau nurytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl išlaikymo reikalingumo svarbu įvertinti duomenis apie apeliantės pajamas, galimybes jų gauti, turtą ir būtinuosius poreikius palikimo atsiradimo dieną, t. y. (duomenys neskelbtini)

22. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 22 d. iki 2007 m. lapkričio 21 d. pareiškėjai buvo nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, nuo 2007 m. lapkričio 22 d. iki 2009 m. lapkričio 21 d. – 40 proc. darbingumo lygis, nuo 2009 m. lapkričio 19 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d. – 60 proc. darbingumo lygis. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nuo 2012 m. rugsėjo mėn. gyvena užsienio valstybėje, 2017 m. birželio 1 d. jai išduotas leidimas nuolat gyventi Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje. Hillingdon‘o apgyvendinimo reikalų poskyrio 2014 m. sausio 29 d. pranešimu pareiškėja informuota, kad jos paraiška dėl būsto suteikimo išnagrinėta ir nustatyta, jog: 1) pareiškėja, vadovaujantis 1996 m. Būsto įstatymu, laikytina neturinčia namų; 2) pareiškėja turi teisę gauti skubią pagalbą; 3) pareiškėja neturi namų ne dėl tyčinių jos veiksmų. Hillingdon‘o gyvenamosios nuomos grupės rezidavimo paslaugų skyriaus 2019 m. sausio 30 d. pranešimu pareiškėja informuota, kad jai suteikta ilgalaikė lanksčių sąlygų nuoma iki 2024 m. sausio 28 d. Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog nuo 2019 m. balandžio 12 d. pareiškėjai skiriama apie 151,89 Eur (128,45 GBP) darbo ir paramos pašalpa. 2019 m. pareiškėjai buvo suteikta apie 7 837,91 Eur (6 628,36 GBP) pašalpa, 2020 m. – apie 7 940,34 Eur (6 714,99 GBP), 2021 m. kovo mėn. – apie 617,96 Eur (522,60 GBP), 2021 m. balandžio mėn. – apie 907,65 Eur (785,20 GBP, 2021 m. gegužės mėn. – apie 304,43 Eur (262,60 GBP).

23. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog palikimo atsiradimo metu pareiškėjos turtinė padėtis buvo prasta, t. y. jos pajamas sudarė valstybės (Jungtinės Karalystės) skiriama darbo ir paramos pašalpa, jai buvo suteikta valstybės (Jungtinės Karalystės) pagalba gyvenamajam būstui išsinuomoti.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėja nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad jos pajamos yra nepakankamos būtiniesiems poreikiams tenkinti ir jai reikalinga papildoma finansinė parama. Nors pareiškėja nurodė, kad išlaidos jos būtiniesiems poreikiams tenkinti sudaro apie 731,95 Eur (619 GBP) per mėnesį, tačiau nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Šiuo atveju nenustatyta, jog pareiškėja yra visiškai nedarbinga, kadangi įvertinus byloje pateiktų kompetentingų Jungtinės Karalystės institucijų raštų turinį, nėra pagrindo konstatuoti, jog pašalpa pareiškėjai skirta dėl nedarbingumo. Apeliantė su šiomis aplinkybėmis nesutinka, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ir, teismui kilus abejonių dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų pakankamumo, nesudarė galimybės pareiškėjai pateikti papildomus įrodymus.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

26. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, tokios teisės bendrais procesiniais atvejais neturėjimas nereiškia, kad teismui įrodinėjimo procese tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Vis dėlto teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Taigi tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga.

27. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ta aplinkybė, jog atsakovas neįrodo savo atsikirtimų pagrindo, savaime negali lemti išvados, jog ieškinys yra pagrįstas, jei ieškovo pateikti įrodymai nėra pakankami tokiai išvadai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).

28. Taip pat pažymėtina, kad nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta; taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Kaip minėta, teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2008).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodė, kad jos būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga apie 731,95 Eur (619 GBP) suma per mėnesį. Pažymėtina, jog nors pareiškėja nepateikė konkrečių duomenų apie būtiniesiems poreikiams tenkinti patiriamas išlaidas, tačiau pareiškime nurodytą sumą grindė internete skelbiama informacija apie pragyvenimo išlaidas Jungtinėje Karalystėje. Suinteresuotas asmuo, atsikirsdamas į pareiškėjos pareikštą reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjos nurodytų aplinkybių, susijusių su jos išlaidomis būtiniesiems poreikiams tenkinti, neginčijo. Taigi šiuo atveju pareiškėja neturėjo pagrindo spręsti, kad minėtos aplinkybės sudaro ginčo dalyką ir pareiškėja turi pateikti papildomus duomenis šioms aplinkybėms pagrįsti. Nagrinėjamu atveju abejonės dėl išlaidų būtiniesiems poreikiams tenkinti kilo būtent pirmosios instancijos teismui, tačiau nenustatyta, kad pastarasis būtų pasiūlęs pareiškėjai pateikti papildomus duomenis, pavyzdžiui, duomenis apie minimalų darbo užmokestį Jungtinėje Karalystėje palikimo atsiradimo metu ir pan., nurodytoms aplinkybės pagrįsti, išaiškinęs pareiškėjai, kad jos pareiškime pateiktos nuorodos į interneto svetaines anglų kalba, todėl teismui turi būti pateiktas jų vertimas į proceso, t. y. lietuvių, kalbą.

30. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėja aplinkybę apie tai, kad dėl savo sveikatos būklės negali dirbti ir gauti papildomų, grindė byloje pateiktais duomenimis apie jai paskirtą darbo ir paramos pašalpą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kokiu pagrindu skiriama minėta pašalpa. Vis dėlto nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pasiūlęs pareiškėjai pateikti papildomus duomenis, susijusius su jai paskirtos darbo ir paramos pašalpos skyrimo pagrindu ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog kartu su apeliaciniu skundu pareiškėja pateikė 2018 m. gruodžio 19 d. ESA pranešimą apie jai paskirtos darbingumo ir paramos išmokos dydžio pakeitimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėja priskirta paramos grupei, todėl neprivalo dalyvauti jokioje su darbu susijusioje veikloje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasiūlė pareiškėjai pateikti papildomų duomenų apie jos sveikatos būklę, pagrindžiančių, kad pareiškėja iš esmės negali dirbti ir tokiu būdu gauti papildomų pajamų.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat konstatavo, kad pareiškėja turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, tačiau šio turto nenaudoja (sklypai apleisti). Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio turto vertės, t. y. kokią įtaką šis turtas turi pareiškėjos turtinei padėčiai, nedetalizavo ir nepagrindė, kokias pajamas pareiškėja gali gauti iš jo naudojimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog pareiškėja šio turto vertę grindžia Nekilnojamojo turto registro duomenimis, tačiau minėta vertė buvo nustatyta prieš 14 m. ir neatitinka realios šio turto vertės. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas nepatikslino šalių įrodinėjimo pareigos šiuo klausimu, nepasiūlė suinteresuotam asmeniui pateikti duomenis, paneigiančius Nekilnojamojo turto registre nurodytų duomenų apie ginčo turto vertę teisingumą.

32. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, t. y. pareiškėjai jos motinos S. M. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, t. y. nepatikslino šalių pareigos įrodinėti ir nepasiūlė joms pateikti papildomų faktinių duomenų (įrodymų) aplinkybėms, sudarančioms faktinį pareiškimo pagrindą, pagrįsti (CPK 178, 212, 225 straipsniai). Pirmosios instancijos teismui neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso, nebuvo atskleista bylos esmė, t. y. nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais CPK 327 straipsnyje nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).

34. Iš naujo spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai jos motinos S. M. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buvo reikalingas išlaikymas, pirmosios instancijos teismas turi pasiūlyti pateikti šalims papildomus duomenis, pagrindžiančius jų nurodytas aplinkybes, t. y. duomenis apie pareiškėjos išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti, sveikatos būklę palikimo atsiradimo metu, galimybę dirbti ir gauti papildomas pajamas, turto vertę ir pan., taip pat įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto verte, jo įtaka pareiškėjos finansinei padėčiai.

Dėl termino palikimui priimti atnaujinimo

35. Tarp šalių kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Apeliantės teigimu, ji laiku kreipėsi į notarę dėl palikimo priėmimo, tačiau buvo informuota, kad ji nėra palikėjos S. M. įpėdinė pagal testamentą, todėl nepateikė pareiškimo dėl palikimo priėmimo. Paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, pareiškėja ėmėsi veiksmų palikėjos testamentui nuginčyti, vėliau – kreipėsi į teismą dėl privalomosios palikimo dalies. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjos valią priimti palikimą.

36. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad palikimas gali būti priimtas dviem būdais: pradėjus faktiškai jį valdyti bei įpėdiniui padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pagal CK 5.50 straipsnio 3 dalį nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir šis terminas nėra naikinamasis. Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, CK 5.57 straipsnis numato galimybę kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, tai yra, kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių.

37. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant įpėdinio elgesį būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014, 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-378/2017).

38. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis).Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014, 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2015; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012).

39. Pažymėtina, kad terminas palikimui priimti gali būti atnaujinamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatyme nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant svarbių realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti terminą priimti palikimą po jos motinos S. M. mirties ((duomenys neskelbtini)). Nurodo, jog 2019 m. spalio 30 d. ji buvo atvykusi pas notarę priimti palikimo, tačiau sužinojo, kad S. M. 2009 m. rugpjūčio 6 d. testamentu visą turtą paliko suinteresuotam asmeniui R. M.. Paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, pareiškėja ėmėsi veiksmų S. M. testamentui nuginčyti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjos argumentas apie tai, kad, pareiškus ieškinį dėl testamento nuginčijimo, ji neturėjo pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, vertintini kritiškai, kadangi net ir nuginčijus testamentą, pareiškėja turi priimti palikimą teisės aktuose nustatyta tvarka, t. y. įstatyme nustatytu terminu kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netyrė ir nevertino aplinkybių apie tai, ar pareiškėja ėmėsi veiksmų palikimui priimti, t. y. ar pareiškėja iš tiesų kreipėsi į notarę dėl palikimo priėmimo, kodėl, nusprendusi ginčyti testamentą, pareiškėja nepateikė notarei pareiškimo dėl palikimo priėmimo ir pan. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl to, kaip vertinti pareiškėjos veiksmai pateikiant teismui ieškinį dėl testamento nuginčijimo ir pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo valios priimti palikimą prasme.

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų bylai išspręsti, t. y. neatskleidė bylos esmės.

Dėl procesinės bylos baigties

43. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės, ir pagal byloje pateiktus įrodymus, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti teisiniai pagrindai perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

44. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Skundžiamą apylinkės teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.