Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. N. ieškinį atsakovui R. V. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama iš atsakovo priteisti be pagrindo įgytą 7 447 Eur sumą, tai yra ieškovės investuotas lėšas į atsakovui priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad su atsakovu kartu gyventi pradėjo 2006 m. kaip faktiniai sutuoktiniai. Vėliau, ieškovei pastojus, šalys nusprendė įsigyti atskirą butą šeimai ir taip pagerinti gyvenimo sąlygas. 2008 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovo vardu buvo įgytas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Šiam būstui įsigyti atsakovas iš Danske Bank pasiskolino 19 000 Eur. Pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta didesnė buto kaina, siekiant gauti kreditą. Ieškovė su atsakovu gyveno šiame bute, vedė bendrą ūkį. 2009 m. birželio 5 d. jiems gimė dukra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. birželio 3 d. pervedė 7 447 Eur savo lėšų į Danske Bank esančią atsakovo sąskaitą, iš kurios buvo dengiamas būsto kreditas. Atsakovas šią sumą gavo be jokio teisėto pagrindo, todėl turi ją grąžinti ieškovei. Pažymėjo, kad šalių šeimyniniai santykiai nutrūko 2017 m., bet ieškovė su dukra liko gyventi atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus byloje ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad ieškovė klaidina teismą, nurodydama, jog ji neva savo vardu mokėjo kredito įmokas bankui už atsakovą jos (ieškovės) lėšomis. Atsakovas neginčija, kad ieškovė iš tiesų kartais įnešdavo grynųjų pinigų į atsakovo sąskaitą, skirtą paskolos bei palūkanų mokėjimui, tačiau šie pinigai buvo ne ieškovės, bet atsakovo. Paaiškino, kad butas buvo pirktas už 49 235,40 Eur, o ne už 20 000 Eur, kaip teigia ieškovė, buto įsigijimui buvo panaudota banko paskola, o likusi pinigų suma, kurios trūko, buvo sumokėta iš atsakovo santaupų. Atsakovas taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į pirminį ieškovės ieškinį, nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, teismui patenkinus ieškinį ir pripažinus, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, prašė pripažinti, kad ieškovė ir atsakovas kreditą pagal kredito sutartį paėmė bendrai ir jo vykdymą privalo bankui vykdyti solidariai. Trečiojo asmens nuomone, ieškovės reikalavimas, kuriuo ji prašė pripažinti ginčo butą ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe yra nepagrįstas, kadangi ieškovė neprisidėjo prie nekilnojamojo turto pirkimo, o jos įnašas sudarė tik 7 447 Eur grąžinant kredito dalis ir mokant palūkanas.

Ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad santuoka su atsakovu nebuvo sudaryta, kadangi šeima neturėjo pinigų, kad susitvarkytų reikalingus dokumentus. Atsakovo darbo specifika, tokia, kad žiemos metu jis dažniausiai būdavo be darbo ir registruodavosi darbo biržoje. 2012 m. - 2014 m. ieškovė išvyko dirbti į Vokietiją, atsakovas taip pat bandė darbintis Vokietijoje, bet jam ten darbas nepatiko. 2014 m. ieškovė įnešdavo grynus pinigus į savo banko sąskaitą, nes užsienyje dirbančios dukros jai duodavo pinigų.

Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pinigai, kuriuos ieškovė įnešė į atsakovo banko sąskaitas, buvo panaudoti atsakovo interesais ir jo naudai. Šiais pinigais jis praturtėjo. Banko išrašai pateikti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2016 m. birželio 3 d., tai yra iki tada, kai paskolos administravimą faktiškai perėmė kitas bankas. Ieškovė neigia, kad naudojosi atsakovo banko kortele. Dalis atsakovo pajamų buvo naudojama pragyvenimui. Ieškovė buvo atsakingesnė, ji savo lėšomis dengė kreditą. Ieškinio dalyką ieškovė keitė, nes nenorėjo tapti atsakovo bendraskole bankui. Pažymėjo, kad ieškinio senatis nėra praleista.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, paaiškino, kad ieškovė niekuo nepagrindė mažesnės buto kainos. Pažymėjo, kad atsakovas visada dirbo, gaudavo pajamas, išlaikė šeimą, mokėjo paskolą. Patvirtino, kad kartais atsakovas nuimdavo pinigus nuo savo banko sąskaitos ir duodavo juos, kad ieškovė įneštų į banko sąskaitą, iš kurios buvo mokamas kreditas ir palūkanos. Jis pats elektronine bankininkyste nesinaudojo, todėl jam paprasčiau buvo įnešti grynus pinigus į banką, arba tai paprašydavo padaryti ieškovės. Atstovas taip pat nurodė, kad ieškovė keitė ieškinio dalyką, o tai prilyginama bylos pralaimėjimui toje ieškinio dalyje, todėl prašo ieškovei nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

Liudytoja L. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškove pažįstama apie 10 metų. 2009 m. liudytoja dirbo Vokietijoje, ieškovė paprašė padėti jai susirasti darbą, nes turėjo problemų su pinigais. Liudytoja ieškovei davė kontaktus, kad susisiektų su galimais darbdaviais Vokietijoje. Koks jos darbo užmokestis buvo Vokietijoje, liudytoja nežino. Kai ieškovė gulėjo ligoninėje, liudytojos paprašė sumokėti už jos butą Danske bank paskolą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovas ir Danske bank (Danske bank ir AB „Swedbank“ pasirašė perdavimo – priėmimo aktą, kurio pagrindu nuo 2016 m. birželio 4 d. Danske bank perleido kredito įstaigai AB „Swedbank“ visas savo, kaip kreditoriaus, teises ir pareigas, kylančias iš su R. V. sudarytos būsto kredito sutarties) 2008 m. lapkričio 20 d. pasirašė kredito sutartį Nr. BPLIE200805759, kuria atsakovui buvo suteiktas 34 465 Eur kreditas buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. 2008 m. lapkričio 21 d. atsakovas sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, buto kaina 49 235,40 Eur (170 000 Lt). Sutarties 2.1.1. punkte numatyta, kad 51 000 Lt pirkėjas sumokėjo pardavėjams, o pardavėjai šiuos pinigus gavo prieš šios sutarties sudarymą. 119 000 Lt pirkėjas įsipareigojo pervesti į pardavėjo sąskaitą per 30 dienų nuo šios sutarties patvirtinimo. Klaipėdos miesto 7 – ojo notarų biuro 2008 m. gruodžio 9 d. pakvitavimu nustatyta, kad atsakovas buto, adresu (duomenys neskelbtini), pardavėjams sumokėjo 119 000 Lt ir įvykdė piniginę prievolę pagal 2008 m. lapkričio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartį.

Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko duomenimis butas, adresu (duomenys neskelbtini), 2008 m. lapkričio 21 d. įregistruotas atsakovo nuosavybės teise. 2009 m. birželio 5 d. ieškovė ir atsakovas susilaukė dukters A. V.. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos socialinio reikalų departamento civilinės metrikacijos ir registracijos skyriaus 2019 m. vasario 5 d. pažyma nustatyta, kad ieškovė ir jos nepilnametė duktė gyvenamąją vieta deklaravo adresu, (duomenys neskelbtini) nuo 2009 m. liepos 20 d.

Danske bank 2019 m. sausio 11 d. pateikė informaciją, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d. ieškovė atliko grynųjų pinigų 4 690,40 Eur (16 195 Lt) ir 2 756,88 Eur operacijas į sąskaitas, kurios priklausė atsakovui. 2012 m. vasario 22 d. pirkimo –pardavimo sutarties pagrindu ieškovė pardavė jai priklausiusį butą, adresu (duomenys neskelbtini) už 2 896,20 (10 000 Lt). 2019 m. liepos 15 d. Danske bank pateikė informaciją apie mokėjimus, atliktus pagal atsakovo vardu 2008 m. lapkričio 20 d. sudarytą kredito sutartį ir nurodė, kad ieškovė, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d. atliko grynųjų pinigų įnešimo operacijas į atsakovo sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) (LT;EUR), (duomenys neskelbtini) (LT;EUR), taip pat nurodė, kad kredito sutarties mokėjimai buvo atliekami per nurodytas sąskaitas.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, kadangi aplinkybė, kad ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui iškovei tapo žinoma nuo 2008 m. lapkričio 21 d., be to, 2008 m. ji įnešė tam tikrą sumą atsakovo vardu paimtos paskolos dengimui. Ieškovės atstovė nurodė, kad ieškinio senatis nėra praleista, kadangi ieškovė ginčo bute gyvena ir juo naudojasi iki šiol, lėšos buvo panaudotos kredito dengimui, todėl procesas buvo tęstinis.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Bendroji taisyklė, apibrėžianti ieškinio senaties termino pradžios momentą, yra įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ir numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pateikimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas įgytas 2008 m. Ieškovė dar 2008 m. įnešė pirmuosius įnašus paskolos dengimui už ginčo butą, tačiau byloje nustatyta ir tai, kad šalys bendrai gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį atsakovui priklausančiame ginčo bute iki 2017 m. gruodžio mėn., todėl ieškovė pagrįstai manė ir tikėjosi, kad šalys gyvena šeimos bute. Kaip nurodo ieškovė, šalys bendro gyvenimo metu buvo susitarusios, kad turtas bus įgytas iš abiejų sugyventinių bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas. Ir tik sužinojusi, kad atsakovas nesutinka, kad ieškovė taptų ginčo buto bendrasavininke, jai tapo žinoma, kad jos teisė pažeidžiama, todėl ieškovė tik po šalių bendro gyvenimo pabaigos 2017 metais turėjo ir galėjo suvokti esant galimą jos teisių pažeidimą.

Todėl atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo dar 2008 m. lapkričio 21 d., įregistravus VĮ Registrų centre juridinį faktą, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo butas, ir būtent nuo šio momento ieškovei tapo žinoma, jog jos teisė pažeidžiama. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė dėl savo pažeistos teisės gynimo į teismą kreipėsi praleidusi įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2019 m. kovo 13 d., taigi nuo ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, vėliau 2019 m. liepos 17 d. pakeitus ieškinio dalyką ir prašant iš atsakovo priteisti be pagrindo įgytas lėšas, nepraėjo daugiau nei 10 metų.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Nagrinėjamu atveju šalys neginčijo, kad kartu gyveno ir bendrai tvarkė ūkį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties dėl ginčo nekilnojamojo turto įgijimo (sukūrimo) bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ieškovei pakeitus ieškinio dalyką, turto bendrumo šalys neįrodinėjo, neginčijo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas atsakovo asmeninės nuosavybės teise.

Taigi, pakeitus ieškinio dalyką, byloje tarp šalių – buvusių faktinių sutuoktinių – kilo ginčas dėl buto esančio (duomenys neskelbtini), įgijimui panaudotų lėšų kilmės. Ieškovės teigimu, šis nekilnojamasis turtas buvo įgytas šalims gyvenant kartu kaip šeima, vedant bendrą ūkį ir kiekvieno jų bei bendromis lėšomis. Atsakovui nepripažįstant bendrosios dalinės nuosavybės, prašo jos lėšomis įneštą 7 447 Eur sumą priteisti iš atsakovo, nes šia suma jis nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita. Atsakovas teigė, kad butas buvo įgytas jo asmeninėmis lėšomis ir už jam suteiktas kredito lėšas, jam siekiant butą įgyti būtent asmeninės nuosavybės teise.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktas). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).

Ieškovė savo reikalavimo teisės atsakovui atsiradimo faktiniu pagrindu nurodė tai, jog ji įvykdė atsakovo, kaip skolininko, prievolę kreditorei Danske Bank. Šias aplinkybes ieškovė įrodinėja Danske Bank 2019 m. sausio 11 d. pateikta informacija, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d. ieškovė atliko grynųjų pinigų 4 690,40 Eur (16 195 Lt) ir 2 756,88 Eur operacijas į atsakovo sąskaitas, per kurias buvo atliekami kredito sutarties mokėjimai. Taigi ieškovė perdavė Danske Bank 7447 Eur sumą, kuri buvo skirta atsakovo turtinei prievolei, atsiradusiai kredito sutarties pagrindu, įvykdyti. Įvertinus ieškovės nurodytą reikalavimo teisės atsiradimo faktinį pagrindą, kai ji, būdama trečiasis asmuo skolininką R. V. ir kreditorę Danske Bank (šiuo metu – AB Swedbank) siejančios prievolės atžvilgiu, įvykdė skolininko prievolę kreditorei, atitinka CK 6.50 straipsnyje įtvirtintas teisinis pagrindas.

CK 6.50 straipsnyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, o CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui.

CK 6.50 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, yra įstatyme nustatytas reikalavimo teisės perėjimo kitam asmeniui atvejis – cesija (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už pradinį skolininką įstatymo pagrindu įvyksta subrogacija, t. y. jis perima kreditoriaus reikalavimą pradiniam skolininkui ir įgyja regreso teisę į pradinį skolininką.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu kartu gyventi pradėjo 2006 m. kaip faktiniai sutuoktiniai, santuokos neįregistravo. Atsakovas neginčija fakto, kad šalys, nurodytu laikotarpiu gyveno kartu kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, augino vaiką ir bendrai sprendė visus tiek ūkinius, tiek piniginius klausimus. Be to, šalys patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas iš pradžių gyveno ieškovei nuosavybės teise priklausiusiame bute, vėliau nusprendė įsigyti kitą butą ir pagerinti gyvenimo sąlygas. 2008 m. lapkričio 20 d. atsakovo vardu buvo įgytas butas, adresu (duomenys neskelbtini), už atsakovui pagal kredito sutartį suteiktas kredito lėšas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė nebuvo bendraskolė pagal kredito sutartį, be to, nelaidavo už atsakovo prievoles.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas laikėsi pozicijos, jog ieškovės prašoma priteisti jos sumokėta kredito įmokų suma buvo mokama iš atsakovo lėšų. Atsakovo teigimu, jis duodavo ieškovei grynuosius pinigus, kuriuos ji įnešdavo į jo banko sąskaitą būsto kredito dengimui. Pažymėtina, jog atsakovas savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad abi bylos šalys tam tikrais laikotarpiais dirbo ir gavo tam tikro dydžio pajamų. Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovo vardu esančioje SEB banko sąskaitoje (sąskaitos išrašas pateiktas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 15 d. pajamų negauta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nurodė, jog būtent į šią banko sąskaitą buvo pervedamas jo darbo užmokestis. Analizuojant tą patį banko išrašą, nustatyta, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 18 d. atsakovas taip pat pajamų negavo. Nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. atsakovas kas mėnesį gaudavo 650 Lt socialinę nedarbo išmoką. 2012 m. spalio mėn. ši išmoka sudarė 346,67 Lt, 2013 m. balandžio 22 d. - 293,55 Lt, 2012 m. balandžio 12 d. atsakovui pervesta 592 Lt Gyventojų pajamų mokesčio, 2013 m. rugsėjo 17 d. atsakovas gavo 816,86 Lt pajamų iš draudimo bendrovės. Taigi nurodytu laikotarpiu atsakovas darbinių pajamų į banko sąskaitą negavo. Kitas laikotarpis, kai atsakovas darbinių pajamų negavo, buvo nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad atsakovas pajamas už darbą gaudavo grynaisiais pinigais, dirbdavo atsitiktinius darbus, tačiau šių aplinkybių nepagrindė jokias įrodymais, nenurodė, kokie tai buvo darbai, kada buvo dirbami. Atsakovas tokių teiginių nepatvirtino nei rašytiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Vertinant atsakovo turtinę padėtį, pažymėtina ir tai, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas priverstinis skolų išieškojimas vykdomosiose bylose, kurias vykdė antstolės Marija Trijonė ir Viktorija Vėliuvienė. Tai patvirtina atsakovo banko sąskaitos duomenys (elektroninės bylos 1 tomas b. l. 138-142). Taip pat analizuojant nurodyto laikotarpio sąskaitos išrašą, nustatyta, kad iš atsakovo nuskaitytas komisinis mokestis už pinigų pervedimą į kitą banką internetu, todėl ši aplinkybė paneigia atsakovo atstovo paaiškinimus, kad atsakovas elektronine bankininkyste nesinaudojo. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu gavo darbinių pajamų ir turėjo galimybių vykdyti savo kreditinius įsipareigojimus.

Priešingai, iš pažymos apie asmens socialinį draudimą matyti, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų Lietuvoje. 2009 m. ieškovės draudžiamosios pajamos sudarė 4 302 Eur (14 853,18 Lt), tame tarpe vaiko priežiūros išmoka 4 625,18 Lt. 2010 m. ieškovės gaunama vaiko priežiūros išmoka sudarė 4 010 Eur (13 843,99 Lt), 2011 m. jos pajamos buvo 1 922 Eur (6 635,92 Lt), 2012 m. – 1 301 Eur (4 493,20 Lt), 2013 m. – 969 Eur (3345,45 Lt), 2014 m. – 4 004 Eur (13 823,99 Lt), 2015 m. – 2 816,18 Eur, 2016 m. – 4 527,30 Eur. Be to, ieškovės sąskaitos išrašai patvirtina, kad ji turėjo grynųjų pinigų, gavo darbinių ir su tuo susijusių pajamų. Tiek ieškovė, tiek teismo posėdžio metu apklausta liudytoja L. P. patvirtino, kad ieškovė 2012 m. - 2014 m. dirbo viešbutyje Vokietijoje. Ieškovės darbo grafikas buvo slenkantis, Vokietijoje ji išbūdavo apie 2 mėn. ir grįždavo namo. Ieškovė Vokietijoje uždirbdavo apie 800 Eur, pragyvenimas nekainavo. Ieškovės teigimu, jų šeima tuo metu pragyveno iš ieškovės turimų lėšų, kurias sudarė ieškovės atlyginimas, pinigai už ieškovei priklausančio buto nuomą (2009 - 2011 m.), išmoka vaikui, ieškovės invalidumo pašalpa, vėliau buvo gautos 2 896,20 Eur (10 000 Lt) lėšos, pardavus ieškovei priklausantį butą. 2012 m. vasario 22 d. ieškovė pardavė jai priklausantį butą, todėl būtent tais metais turėjo pinigų įmokų mokėjimui. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovei nuo 2015 m. birželio mėn. nustatytas invalidumas, už kurį taip pat gaunamos valstybės išmokos, be to, ieškovė ir toliau dirbo ir dirba. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad ji ėmė greituosius kreditus atsakovo paskolos dengimui, kuriuos ji pati ir grąžindavo. Atsakovo atstovas nurodė, kad pas ieškovę, kaip ir pas atsakovą, buvo laikotarpių, kai ieškovė pajamų negaudavo. Įrodymų, kiek ji uždirbo Vokietijoje, nėra. Šiuo atveju teismas pažymi, kad aplinkybę, jog ieškovė dirbo Vokietijoje, patvirtina liudytojos L. P. parodymai, todėl tikėtina, kad dirbdama užsienyje ieškovė už tai gaudavo ir pajamų. Tuo tarpu atsakovas savo darbinių pajamų gavimo nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais.

Iš Danske banko pateiktos informacijos apie atliktus mokėjimus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 3 d. ieškovė atliko grynųjų pinigų 4 690,40 Eur (16 195 Lt) ir 2 756,88 Eur, iš viso 7 447,28 Eur, įnešimo operacijas į sąskaitas, kurios priklausė atsakovui ir per kurias buvo dengiamas kreditas. Aukščiau aptarti šalių banko sąskaitų išrašai ir duomenys apie gautas pajamas patvirtina ieškovės, priešingai nei atsakovo, galimybę savo lėšomis dengti paskolą už atsakovą.

Svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad į atsakovo banko sąskaitą įnešti pinigai ieškovei nepriklausė. Atsakovo sąskaitų išrašuose užfiksuotos įvairios einamosios išlaidos bei pinigų išgryninimo faktai nepatvirtina, kad šiuos pinigus atsakovas perduodavo ieškovei, kad ši dengtų kreditą. Paprastai, grynieji pinigai asmeniui gali būti reikalingi ir kasdienių šeimos poreikių tenkinimui, mokesčių mokėjimui ar kitoms būtinosioms išlaidoms. Taigi nesant duomenų apie atsakovo iš sąskaitos nuimtų pinigų panaudojimą, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo perduoti ieškovei. Be to, ieškovės įnašai atlikti laikotarpiais, kada atsakovas darbinių pajamų neturėjo. Tuo tarpu ieškovės banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad ieškovė pajamų turėjo, todėl galėjo mokėti kredito įmokas už atsakovą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Danske Bank jam suteikto kredito lėšomis. Dalį kredito įmokų – 7 447,28 Eur, vykdydama atsakovo prievolę sumokėti bankui pagal 2008 m. lapkričio 21 d. atsakovo ir Danske Bank sudarytą kredito sutartį, sumokėjo ieškovė. Pagal trečiojo asmens pateiktus duomenis ieškovės pinigų įnešimo operacijos atliktos į atsakovui priklausančias sąskaitas, iš kurių buvo dengiamas kreditas. Teismas konstatuoja, kad šios nustatytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, jog atsakovo prievolę, kylančią iš 2008 m. lapkričio 21 d. kredito sutarties, sumokėti kredito įmokas įvykdė trečiasis asmuo (ieškovė), todėl trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Byloje nėra duomenų, kad kredito sutartyje šalys buvo įtvirtinusios, jog kreditas gali būti grąžinamas tik paties atsakovo. Ieškovė ir atsakovas gyveno faktiniuose šeimyniniuose santykiuose, atsakovas žinojo apie ieškovės atliekamus mokėjimus ir tam neprieštaravo. Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai, nes ieškovė iš dalies įvykdė prievolę už atsakovą ir dėl to jai perėjo kreditoriaus teisė (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

Remiantis išdėstytais argumentais bei aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, ieškovės reikalavimai, kaip pagrįsti, tenkintini, tik ne vadovaujantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o CK 6.50 straipsnio pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Atsakovas prašo ieškovei nepriteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, kadangi ji keitė ieškinio dalyką, o tai prilyginama bylos pralaimėjimui toje ieškinio dalyje.

Nors bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, tačiau įstatymai (CPK 42 straipsnio 1 dalis) nustato ir tokią dispozityvumo principo išraišką kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą).

Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas yra ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Tuo atveju, jeigu ieškovas keičia abu ieškinio elementus (ir dalyką, ir pagrindą), laikoma, kad jis ne tikslina ieškinį, o reiškią naują ieškinį. Nagrinėjamu atveju, ieškovė, pasinaudodama jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, keitė ieškinio dalyką, tačiau nekeitė ieškinio faktinių aplinkybių (pagrindo), be to, tai darė pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškinio dalyko pakeitimas negali būti prilyginamas bylos pralaimėjimui ir tai nelaikytina pagrindu ieškovei nepriteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 168 Eur žyminis mokestis ir 1000 Eur už teisines paslaugas.

Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir advokatų darbo bei laiko sąnaudas, į tai, kad patirtos išlaidos neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio, patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 168 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis) ir 1000 Eur išlaidos advokato pagalbai (CPK 98 straipsnis). Kadangi už pirminį ieškinį ieškovė sumokėjo 293 Eur žyminį mokestį, o pakeitus reikalavimus, privaloma mokėti žyminio mokesčio suma sumažėjo, ieškovei grąžintina permokėta 125 Eur dydžio žyminio mokesčio dalis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 268 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. V. 7 447 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) skolos ir 1 168 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. N..

Grąžinti ieškovei D. N. 125 Eur (vieno šimto dvidešimt penkių eurų) žyminio mokesčio dalį (mokėjimo užduoties kodas Liteko sistemoje ZH34972).

Sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.