Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2023-10-12 · Civilinė byla Nr. e2YT-14583-1200/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-10-12
Bylos Nr.
e2YT-14583-1200/2023
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09789-2023-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aušra Mazaliauskienė
Pareiškėjas
C. C.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-14583-1200/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09789-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1; 3.4.5.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 12 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aušra Mazaliauskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo C. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė

Šalies argumentai

1. pareiškėjas C. C. kreipėsi į teismą prašydamas, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.), gimęs 1908 m. rugpjūčio 1 d., Viekšniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

2. Pareiškėjas nurodo, kad pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kartu pateikė ir turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo tėvas S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.), gimęs 1908 m. rugpjūčio 1 d., Viekšniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti pareiškėjo tėvo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

3. Pareiškėjo teigimu faktą, kad pareiškėjo tėvas S. C. buvo Lietuvos Respublikos pilietis patvirtina šie įrodymai: 1) S. C. Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13915, kuriame nurodoma, jog S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.) gimė Viekšniuose 1908 m. rugpjūčio 1 d., pilietybė – Lietuvos; 2) pranešimas apie S. C. mirtį, kuriame nurodoma, kad S. C. gimė 1908 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje, mirė Johanesburge (Pietų Afrikoje) 1990 m. spalio 25 d., kad S. C. vaikai – S. C., R. C. ir C. C. (pareiškėjas), S. C. tėvai – R. C. ir A. C.; 3) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio 28 d. pažyma apie mirtį Nr. (P1-442)P2-900, kurioje nurodoma, kad žydų bendruomenių archyviniame fonde, Mažeikių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad 1931 m. rugsėjo 18 d. Viekšniuose mirė R. (taip dokumente) K., A. Š. (taip dokumente) sūnus, gimęs 1857 metais. Pažymoje nurodoma, kad R. K. – žydų tautybės Lietuvos pilietis; 4) 1924 m. lapkričio 6 d. laivo, pavadinimu „Gloucester Castle“, keleivių sąrašas, į kurį įrašytas pareiškėjo tėvas S. K., 16 metų amžiaus, kurio pilietybė – Lietuvos, kuris 1924 m. lapkričio 6 d. iš Londono (Jungtinė Karalystė) uosto išvyko į Pietų Afriką.

4. Pareiškėjo vertinimu, pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjo tėvas gimė ir gyveno Lietuvoje, išvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, Lietuvos Respublikos piliečio statusu buvo pripažįstamas Pietų Afrikoje. Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo tėvo tėvas (t. y. pareiškėjo senelis) buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo tėvas atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1, 4 punktų kriterijus ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 38 straipsnio 5 dalis).

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo prašymą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokio susirašinėjimo su užsienio valstybių įstaigomis, patvirtinančio, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, todėl pareiškėjo pareiškimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnio nuostatų. Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuonis, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 26 d. pranešimu pareiškėją prašė pateikti C. C. gimimo liudijimą, S. C. (S. K.) natūralizacijos liudijimą, 2020 m. vasario 11 d. Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento pažymos apie S. C. natūralizaciją, S. C. pranešimo apie mirtį, 1924 m. lapkričio 6 d. laivo, pavadinimu ,,Gloucester Castle, keleivių sąrašą, informaciją iš archyvinių duomenų bazės apie S. K. atvykimą legalizuotus ar patvirtintus pažyma (Apostille), užsienio notaro patvirtintą C. C. Pietų Afrikos Respublikos paso kopijos tikrumą legalizuotą ar patvirtintą pažyma (Apostille). Pareiškėjas įrodinėja juridinę reikšmę turintį faktą dokumentais, kurie nėra legalizuoti ar tinkamai patvirtinti ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kad negali gauti legalizuotų ir tinkamai patvirtintų dokumentų, todėl manytina, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas šioje byloje yra apeiti teisės aktų reikalavimus dokumentų teikimui Migracijos departamentui Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūroje.

6. Migracijos departamentas nesutinka dėl Pietų Afrikos S. C. išduoto natūralizacijos liudijimo įrodomosios reikšmės; šis dokumentas nėra patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka; net jei būtų preziumuota, kad natūralizacijos liudijime žodžio „nationality“ reikšmė yra pilietybė (kai pilietybė anglų kalboje – „citizenship“), teismui nepateiktas susirašinėjimas su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu S. C. buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis, kai pagal Lietuvos Respublikos archyvų duomenis S. C. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo. Pranešimas apie S. C. mirtį nėra patvirtintas pažyma (Apostille), pažyma (Apostille) patvirtintas tik notaro, tvirtinančio dokumento kopiją, parašas. Faktas, kad R. K. 1931 m. rugsėjo 18 d., buvo Lietuvos Respublikos pilietis nepatvirtina pareiškėjo tėvo S. C. (S.; S. K.) Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi tuo metu S. C. jau buvo pilnametis (23 m.), be to pareiškėjo giminystės ryšys su R. K. (R. C.) taip pat nėra tinkamai patvirtintas (pažyma (Apostille) patvirtintas tik notaro, tvirtinančio dokumento kopiją, parašas). Teismui pateiktas išrašas iš laivo keleivių sąrašo neįrodo, kad S. K. pilietybė buvo Lietuvos, nes keleivių sąrašas į lietuvių kalbą yra išverstas netiksliai (nepilnai): (8) stulpelio viršuje parašyta „country of which citizen or subject“ (angl. k.) lietuviškai– „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“. Valstybės subjektais galėjo būti laikomi ir užsieniečiai (kurie kaip subjektai tuo laikotarpiu egzistavo). Pareiškėjas teismui nepateikė susirašinėjimo su Jungtinės Karalystės kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu S. K. buvo įrašytas į keleivių sąrašą (ar buvo įrašytas kaip Lietuvos Respublikos pilietis, ar tik kaip Lietuvos Respublikos subjektas). Atsižvelgiant į Lietuvos valstybinių archyvų duomenis, kad nėra duomenų apie minėto asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, labiau tikėtina, jog minėtas asmuo iš Lietuvos galėjo išvykti su vidau reikalų ministerijos leidimu.

Atsiliepimas

7. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. rugsėjo 25 d. gauti papildomi pareiškėjo paaiškinimai, kuriuose pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento atsiliepime išdėstyta pozicija. Nurodo, kad į Migracijos departamentą kreipėsi du kartus. Pirmą kartą pasikreipus pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus 2020 m. liepos 23 d. įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. 1V-745. Pasinaudodamas Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise, 2022 m. balandžio 29 d. pareiškėjas antrąkart kreipėsi į Migracijos departamentą, pateikdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo kartu su naujai surinktais dokumentais, patvirtinančiais pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrįstumą. Išnagrinėjęs pareiškėjo antrąjį prašymą, Migracijos departamentas nusprendė, kad pateiktų dokumentų visgi nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis; iš rašto turinio akivaizdu, kad Migracijos departamentui yra reikalingi papildomi dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjo tėvo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, o pareiškėjas daugiau dokumentų neturi ir pateikti negali, todėl pareiškėjas pasinaudojo procesine teise kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant tinkami realizuoti teisę į pilietybės atkūrimą.

Šalies argumentai

8. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pareiškime nurodė, jog Migracijos departamentui pateikė visus turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę: visus gautus atsakymus iš valstybinių archyvų, taip pat turimus Pietų Afrikoje išduotus dokumentus, visus kitus gautus duomenis ir dokumentus iš duomenų bazių. Taigi pateiktų dokumentų visuma patvirtina, kad, siekdamas įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas kreipėsi į visas įmanomas institucijas ir informaciją surinko tiek iš Lietuvos, tiek iš įvairių užsienio valstybių archyvų. Taip pat pareiškėjas išnaudojo ir privalomą neteisminę procedūrą.

9. Pareiškėjas pažymi, kad visi dokumentai, pateikti suinteresuotam asmeniui ir teismui, yra patvirtinti dokumentų tvirtinimo pažymomis Apostille vadovaujantis 1961 m. Hagos Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo nuostatomis. S. C. (S. K.) natūralizacijos liudijimo kopija ir S. C. pranešimo apie mirtį kopija, kurie išduoti Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento bei Nacionalinio archyvo saugyklos, patvirtinti notaro bei dokumentų tvirtinimo pažymomis Apostille, tiksliai laikantis oficialios Pietų Afrikos Respublikos institucijos, kuruojančios dokumentų legalizavimo Pietų Afrikos Respublikoje procedūras. Informacija apie S. K. atvykimą į Pietų Afriką yra iš viešai prieinamos archyvinių žydų geneologijos ir imigracijos į Pietų Afriką duomenų bazės: https://jewishroots.uct.ac.za/Shipping.aspx; šio viešo šaltinio pateikiami duomenys atitinka į bylą pateiktame keleivių sąraše nurodytą informaciją. Išrašas iš viešai prieinamos duomenų bazės yra teisės aktų leistinas įrodymas, jam tvirtinimo Apostille reikalavimas nėra taikomas.

10. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento argumentais dėl pateiktų dokumentų įrodomosios vertės, nes pareiškėjo tėvo pilietybę, gimimo (gyvenimo) Lietuvoje faktą patvirtina ne vien pareiškėjo tėvo natūralizacijos liudijimas, bet ir kiti įrodymai: duomenys apie pareiškėjo tėvo gimimo vietą Lietuvoje, jo turėtą Lietuvos pilietybę, pareiškėjo senelio (tėvo tėvo) mirtį; keleivių sąrašas, duomenų bazės Jewishroots informacija. Pareiškėjas remiasi visuma nurodytų įrodymų, o ne išimtinai vienu rašytiniu dokumentu. 1924 m. lapkričio 6 d. „Gloucester Castle“ keleivių sąraše įrašytas pareiškėjo tėvas S. K., dokumente nurodyta jo pilietybė – Lietuvos. Teismų praktikoje keleivių sąrašas yra laikomas tiesioginiu bei pakankamu įrodymu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti.

11. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Pareiškimas tenkinamas.

Dėl išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos

12. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas, kaip vieną iš nesutikimo su pareiškimu argumentų, nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu nėra galimas, kadangi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuonis.

13. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, siekdamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi pateikti prašymą vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Minėto straipsnio 2 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pridėti kartu su prašymu, kai asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, tarp jų – dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (2 punktas).

14. Dokumentais, patvirtinančiais, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikytini: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Jeigu šių nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).

15. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, t. y. Migracijos departamentas, konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.

16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (nauja redakcija nuo 2023 m. vasario 3 d.) (toliau – Aprašas) 13 punkte nurodyta, kad institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Tokiu atveju Aprašo 80 punkte nustatytų terminų skaičiavimas nepradedamas, o pradėtas skaičiuoti terminas sustabdomas ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų gavimo atitinkamoje institucijoje dienos (Aprašo 81 straipsnis). Aprašo 80 punkte nurodyta, kad asmens prašymas išduoti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymas išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą ir prie jo pridedami dokumentai turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo atitinkamo prašymo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos. Aprašo 82 punkte nustatyta, kad jeigu Migracijos departamentas priima sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas arba darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo priėmimo išsiunčia prašymą pateikusiam asmeniui šį sprendimą per MIGRIS.

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pateikė duomenis, kad kreipėsi į šias įstaigas: Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą, Pietų Afrikos vidaus reikalų departamentą, Nacionalinį archyvą Pietų Afrikos Respublikoje, Nacionalinį archyvą Jungtinėje Karalystėje, ieškojo duomenų ir dokumentų duomenų bazėse.

18. Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 2203-PILATK-0209 paprašė pareiškėjo papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius S. C. (S. K.), gim. 1908 m. rugpjūčio 1 d., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę; išvardino Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje nurodytus dokumentus, kurie laikomi patvirtinančiais kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; papildomai nurodė patikslinti ir papildomai pateikti S. C. gimimo liudijimą, natūralizacijos liudijimą, 2020 m. vasario 11 d. Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento pažymą apie S. C. natūralizaciją, S. C. pranešimą apie mirtį, 1924 m. lapkričio 6 d. laivo „Gloucester Castle“, keleivių sąrašą, informaciją iš archyvinių duomenų bazių apie S. K. atvykimą, legalizuotus ir patvirtintus pažyma (Apostille). Pažymėjo, kad pateiktuose dokumentuose pažyma (Apostille) patvirtintas tik notaro, tvirtinančio dokumento kopiją, parašas. Nurodė pateikti notaro patvirtintą C. C. Pietų Afrikos Respublikos paso kopijos tikrumą legalizuotą arba patvirtintą pažyma (Apostille). Rašte pažymėta, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas bus nutrauktas. Taip pat nurodyta, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Taigi, minėtu raštu pareiškėjas buvo informuotas, kad jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos.

19. Teismas nepritaria Migracijos departamento pozicijai dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų netinkamo patvirtinimo. 1961 m. Hagos konvencija dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo buvo pasirašyta siekiant panaikinti užsienio valstybėse išduotų dokumentų diplomatinį ir konsulinį legalizavimą tam, kad būtų supaprastintas dokumentų, išduotų vienoje valstybėje, autentiškumo patvirtinimas kitoje valstybėje, kurioje tas dokumentas turės būti naudojamas. Valstybėse – 1961 m. Hagos konvencijos dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo narėse dokumento autentiškumo nustatymas yra supaprastintas iki vienos procedūros – pažymos Apostille gavimo; šias pažymas išduoda įgaliotos kiekvienos valstybės institucijos, kurios valstybės – 1961 m. Hagos konvencijos dėl dokumentų legalizavimo panaikinimo narės paskiria pagal 3 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

20. Pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – Konvencija) 1 straipsnį ši Konvencija taikoma dokumentams, išduotiems vienos iš susitariančiųjų Valstybių teritorijoje ir pateikiamiems kitos susitariančiosios Valstybės teritorijoje: a) valstybės jurisdikcijai priklausančių valstybinių institucijų arba pareigūnų išduodami dokumentai, įskaitant ir tuos, kuriuos išduoda prokuroras, teismo pareigūnas arba teismo vykdytojas („huissier de justice“); b) administraciniai dokumentai; c) notariniai aktai ir d) fizinių asmenų pasirašytų dokumentų oficialūs patvirtinimai: dokumentų registracijos arba jų buvimo tam tikrą dieną patvirtinimai; parašų oficialūs ir notariniai paliudijimai. Pagal to paties straipsnio nuostatas Apostille nėra tvirtinami diplomatinių ir konsulinių pareigūnų išduoti dokumentai bei administracijos dokumentai, tiesiogiai susiję su prekybos arba muitinės operacijomis, nes jiems Konvencijos nuostatos netaikytinos.

21. Vienintelis formalumas, kurio galima reikalauti, kad būtų patvirtintas parašo tikrumas, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigos ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumas, yra patvirtinimas 4 straipsnyje nurodyta pažyma, kurią išduoda dokumento kilmės valstybės kompetentinga valstybinė institucija (Konvencijos 3 straipsnis). Pagal Konvencijos 5 straipsnį, pažyma išduodama pasirašiusiojo arba kiekvieno asmens, kuriam priklauso dokumentas, prašymu. Tinkamai užpildyta, ji patvirtina parašo tikrumą, dokumentą pasirašiusiojo asmens pareigas ir, kai reikia, dokumente esančio antspaudo arba ženklo tapatumą. Pažymoje esantys parašas, antspaudas ir ženklas netvirtinami. Konvencijos 6 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena susitariančioji Valstybė paskiria, atsižvelgiant į jų vykdomas funkcijas, atitinkamas valstybines institucijas, kurioms suteikiama teisė išduoti 3 straipsnio 1 dalyje numatytą pažymą.

22. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013 teisėjų kolegija pažymėjo, kad Apostille patvirtina dokumento kilmę; ji patvirtina asmens parašo ar įstaigos antspaudo arba ženklo tapatumą, taip pat pasirašiusio asmens pareigas, tačiau Apostille nėra tvirtinamas dokumento turinys ar jame nurodytos informacijos tikrumas bei patikimumas, tačiau aplinkybės, ar asmens pasirašytas dokumentas yra notarinis aktas (1 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ar notarinis parašo paliudijimas (1 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nustatymas yra fakto klausimas.

23. Taigi iš esmės dokumentų legalizacija yra tik formalumas, kurio galima reikalauti konvencijoje numatytais atvejais. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo pateiktais dokumentais neįžvelgia pagrindo išvadai, kad jie netinkamai apostilizuoti – ant pateiktų dokumentų apostilė (pažyma) sudaryta pagal Konvencijos priedo formos ir turinio reikalavimus, tuo tarpu šių dokumentų turinys vertintinas kartu su kitais dokumentais, siekiant nustatyti pareiškėjo prašomą faktą.

24. Įvertinęs pareiškėjo teismui pateiktus dokumentus ir aplinkybę, kad Migracijos departamentas neginčija, jog tie patys, t. y. taip pat apostilizuoti dokumentai buvo pateikti su prašymu Migracijos departamentui, sprendžia, kad minėtu Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 26 d. raštu iš esmės konstatuotas pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakankamumas.

25. Teismas pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamento raštai, kuriais prašoma pateikti papildomus duomenis, kurių pareiškėjai neturi, sudaro procesines prielaidas kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tai nelaikytina išankstinės tvarkos nesilaikymu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020; 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1397-643/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1611-567/2020; 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-431-340/2023).

26. Be to, kaip matyti iš suinteresuoto asmens atsiliepimo į prašymą, suinteresuoto asmens pozicija dėl pareiškėjo turimų dokumentų nepasikeitė, t. y. suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Migracijos departamento raštu prašomus dokumentus jis bandė gauti – nėra pateiktas tai patvirtinantis susirašinėjimas su Lietuvos ir užsienio institucijomis, todėl mano, kad pareiškėjo pareiškimas neatitinka pareiškimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo keliamų sąlygų.

27. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad Migracijos departamentui yra pateikęs visus turimus dokumentus Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalies ir 7 straipsnio 4 punkto nustatytu pagrindu ir kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą neturi, todėl ir kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

28. Teismo vertinimu, Migracijos departamento 2022 m. rugsėjo 26 d. raštas iš esmės patvirtina, kad pareiškėjo turimų ir Migracijos departamentui pateiktų dokumentų nepakako nustatyti, jog pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei priimti sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimo. Taigi, nepaisant to, kad Migracijos departamento rašte nurodyta, jog „šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį“, rašto turinys savo esme atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

29. Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, neturėdamas tiesioginių įrodymų, jog pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes vien pareiškėjo turimų dokumentų pagrindu Migracijos departamentas nors nepriėmė galutinio sprendimo dėl pilietybės (ne)atkūrimo, iš esmės netiesiogiai, konstatavęs, jog turimų dokumentų nepakanka pilietybės atkūrimui (pareikalavęs papildomų dokumentų). Teismo vertinimu, šiuo atveju papildomas suinteresuoto asmens informavimas apie ketinimą neteikti daugiau dokumentų, kurių pareiškėjas neturi, ir galutinio sprendimo laukimas pareiškėjui būtų betikslis ir, teismo vertinimu, būtų pernelyg formalus. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pozicijos laikosi teismai panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1280-854/2020; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1611-567/2020; Panevėžio apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-523-739/2020).

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

30. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas nustato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalimi, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne dėl kiekvieno asmens, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę.

31. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatomi tik kai: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010).

32. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).

33. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi vertinti visą bylos medžiagą pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Taigi, teismas gali atitinkamą faktą pripažinti nustatytu tik įsitikinęs, kad iš įrodymų visumos tokį faktą galima pripažinti (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, 32 punktas).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaidos būtų motyvuotos, t. y. kad būtų pagrįstos byloje esančiais įrodymais ir priešingų išvadų tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

35. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas C. C. kreipėsi į teismą prašydamas, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.), gimęs 1908 m. rugpjūčio 1 d., Viekšniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Prašymui pagrįsti pateikė: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 25 d. pažymą Nr. R4-638 „Dėl duomenų apie S. K. pateikimo“, kurioje nurodoma, jog dokumentų, patvirtinančių, kad S. K. (K.), gim. 1908 m. Viekšniuose arba Mažeikiuose gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus bei dokumentų, patvirtinančių jo išvykimą iš Lietuvos ir iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; 2) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2022 m. vasario 7 d. atsakymą Nr. (P1-960) P2-1524, kuriame nurodoma, jog Lietuvos valstybės istorijos archyvas Viekšnių ir Mažeikių žydų bendruomenių 1907-1909 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie S. K. gimimą negali; 3) S. C. Pietų Afrikoje išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13915, kuriame nurodoma, jog S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.) gimė Viekšniuose 1908 m. rugpjūčio 1 d., pilietybė – Lietuvos; 4) pranešimas apie S. C. mirtį, kuriame nurodoma, kad S. C. gimė 1908 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje, mirė Johanesburge (Pietų Afrikoje) 1990 m. spalio 25 d., nurodoma, jog S. C. vaikai – S. C., R. C. ir C. C. (pareiškėjas), S. C. tėvai – R. C. ir A. C.; 5) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio 28 d. pažyma apie mirtį Nr. (P1-442)P2-900, kurioje nurodoma, kad žydų bendruomenių archyviniame fonde, Mažeikių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad 1931 m. rugsėjo 18 d. Viekšniuose mirė R. (taip dokumente) K., A. Š. (taip dokumente) sūnus, gimęs 1857 metais. Pažymoje nurodoma, kad R. K. – žydų tautybės Lietuvos pilietis; 6) 1924 m. lapkričio 6 d. laivo, pavadinimu „Gloucester Castle“, keleivių sąrašas, į kurį įrašytas pareiškėjo tėvas S. K., 16 metų amžiaus, kurio pilietybė – Lietuvos, kuris 1924 m. lapkričio 6 d. iš Londono (Jungtinė Karalystė) uosto išvyko į Pietų Afriką.

36. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, formuodamas oficialią konstitucinę doktriną, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais, 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime išaiškinta, kad pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai.

37. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

38. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 dalis). Remiantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (2 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė neatkuriama, jeigu yra šio įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių (3 dalis); Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą (4 dalis).

39. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.

40. Kaip jau minėta, remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

41. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

42. Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 punktas).

43. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 punktas).

44. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokio asmens sąvoka neapima tik asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokias aplinkybes pareiškėjo tėvo atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. R4-638 „Dėl duomenų apie S. K. pateikimo“ nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjo tėvo netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta.

45. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktame pranešime apie S. C. mirtį, nurodyta, kad S. C. gimė 1908 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje, mirė Johanesburge (Pietų Afrikoje) 1990 m. spalio 25 d., nurodoma, jog S. C. vaikai – S. C., R. C. ir C. C. (pareiškėjas), S. C. tėvai – R. C. ir A. C.. Šiuo atveju svarbi Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio 28 d. pažyma apie mirtį Nr. (P1-442)P2-900, kurioje nurodoma, kad žydų bendruomenių archyviniame fonde, Mažeikių žydų bendruomenės mirties metrikų knygoje įrašyta, kad 1931 m. rugsėjo 18 d. Viekšniuose mirė R. (taip dokumente) K., A. Š. (taip dokumente) sūnus, gimęs 1857 metais. Pažymoje nurodoma, kad R. K. – žydų tautybės Lietuvos pilietis. Aptarti duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjo tėvo tėvas (pareiškėjo senelis) buvo žydų tautybės, Lietuvos pilietis. Taigi, pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas pareiškėjo tėvas pateko į asmenų, kurie yra Lietuvos piliečio vaikai, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktas).

46. Be to, pareiškėjo prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, pareiškėjas taip pat pateikė viešai prieinamus duomenis iš Pietų Afrijos žydų duomenų bazės SA Jewish Rootsbank, kurioje nurodyta, kad S. K. 17 m. amžiaus, kilmės miestas Viekšniai, 1924 m. gruodžio 1 d. atvyko į Keiptauną, laivo pavadinimas „Gloucester Castle“. Pareiškėjas taip pat pateikė laivo „Gloucester Castle“ keleivių sąrašą, kuriame įrašytas pareiškėjo tėvas S. K., 16 metų amžiaus, kurio pilietybė – Lietuvos, kuris 1924 m. lapkričio 6 d. iš Londono (Jungtinė Karalystė) uosto išvyko į Pietų Afriką. 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą; 5 straipsnyje buvo nurodyta, kad pasas negali būti išduotas ne Lietuvos piliečiui, o Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie išduodami Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Taigi, esant nurodytų aplinkybių visumai, labiau tikėtina, kad pareiškėjo tėvas, išvykdamas iš Lietuvos 1924 metais, turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju oficialiai jis ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės į Keiptauną (Pietų Afrikos Respubliką), jei nebūtų Lietuvos pilietis ir neturėtų asmens tapatybę patvirtinančio dokumento.

47. Atsižvelgiant į aptartas teisės aktų nuostatas, pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjo tėvas galėjo būti laikomas Lietuvos piliečiu pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio nuostatas, teismas sprendžia, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų visuma pagrindžia tikėtiną aplinkybę, kad pareiškėjo tėvas, išvykdamas iš Lietuvos 1924 m., turėjo Lietuvos pilietybę, nes priešingu atveju pareiškėjo tėvas oficialiai ne tik nebūtų galėjęs išvykti iš Lietuvos, bet ir keliauti iš Jungtinės Karalystės (Pasų įstatų 5 straipsnis). Priešingos aplinkybės, kad pareiškėjo tėvas galėjo gyventi Lietuvoje kaip svetimos valstybės pilietis, nenustatytos. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi tiesioginių Lietuvos archyvų išduotų dokumentų, nereiškia, kad jis negali remtis kitais įrodymais, o suinteresuotas asmuo nenurodė teisinių argumentų, kodėl pareiškėjas negalėjo remtis į bylą pateiktų įrodymų visuma.

48. Įvertinęs pareiškime, rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus pareiškėjo paaiškinimus, pateiktų rašytinių įrodymų visumą, teismas sprendžia esant pagrindui tenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.), gimęs 1908 m. rugpjūčio 1 d., Viekšniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

49. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjui yra reikalingas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 279 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo C. C., gimusio 1946 m. lapkričio 4 d., tėvas S. C. (anksčiau žinomas kaip S. K.), gimęs 1908 m. rugpjūčio 1 d., Viekšniuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Juridinis faktas pareiškėjui nustatomas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Aušra Mazaliauskienė