- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-27
- Bylos Nr.
- e2S-1280-854/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11766-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Pareiškėjas
- L. M. E.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) L. M. E. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. E. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas L. M. E. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užpildydamas specialią formą, taip pat pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, informavo, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl neturėdamas kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, pareiškėjas kreipėsi į teismą pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
3. Pasak pareiškėjo, jo giminystės ryšį su seneliu patvirtina šie dokumentai: 1) pareiškėjo L. M. E. P. Afrikos Respublikoje išduotas gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, jog pareiškėjo motina yra R. S. M.; 2) pareiškėjo motinos R. S. M. Pietų Afrikos Respublikoje išduotas gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantis, jog pareiškėjo motinos tėvas (pareiškėjo senelis) yra H. I. M.; 3) 2019 m. sausio 15 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma, patvirtinanti, kad pareiškėjas yra H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomo kaip C. I. M.) vaikaitis.
4. Aplinkybę, jog pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., patvirtina šie įrodymai: 1) pareiškėjo motinos R. S. M. Pietų Afrikoje išduotas gimimo liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); šis dokumentas patvirtina, kad pareiškėjo senelis H. I. M. gimė Lietuvoje; 2) 1947 m. liepos 19 d. Pietų Afrikoje išduotas Natūralizacijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini); šis dokumentas patvirtina, kad H. I. M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.) gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. Taip pat nurodoma, kad jo tėvai buvo S. L. M. ir S. R. K.. Šiame dokumente nurodoma, kad pareiškėjo senelio H. I. M. (anksčiau žinomo kaip C. M.) ir jo tėvų pilietybė yra Lietuvos; 3) Jungtinės Karalystės Nacionaliniame archyve saugomas 1921 m. sausio 19 d. Keleivių, vykusių laivu „Gascon“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašas. Šiame dokumente nurodoma, kad C. I. M. kartu su savo tėvu S. L. M. 1921 m. sausio 19 d. išvyko į Pietų Afriką. Minėtame dokumente nurodoma, kad C. I. M. ir jo tėvas yra Lietuvos piliečiai; 4) 2019 m. sausio 15 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma. Šiame dokumente nurodoma, kad H. I. M. (H. I. M.) (anksčiau žinomas kaip C. I. M., S. L. M. (anksčiau – M.) sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje) su savo tėvu bei broliais ir seserimis, 1921 m. atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos, būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Taip pat nurodoma, kad lietuviškas vardas C. I. M. Pietų Afrikoje buvo pakeistas į H. I. M. (H. I. M.); 5) 2018 m. lapkričio 21 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-3020, kuria patvirtinama, jog dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis būtų netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, nerasta.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos administracinės procedūros, todėl prieštarauja, jog teismo tvarka būtų nustatinėjamas prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas. Prašė pareiškimą palikti nenagrinėtą.
6. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. (15/3-7) 10K-9392 paprašė pareiškėjo atstovo papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo senelio C. I. M., gimusio (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos, ir sustabdė pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Migracijos departamentas taip pat paprašė pareiškėjo atstovo, negalint pateikti papildomų dokumentų, informuoti apie tai bei patvirtinti, kad atstovaujamo asmens prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtų išnagrinėtas pagal anksčiau pateiktus dokumentus ir priimtas sprendimas.
Šalies argumentai
7. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo atstovas 2020 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, nors pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nėra nutrauktas, Migracijos departamentas apie tai, kad pareiškėjas nepateiks papildomų dokumentų, nėra informuotas ir atitinkamai nėra priimtas sprendimas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Taip pat pažymėjo, kad jau po kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 13 d.) pareiškėjo atstovas pateikė Migracijos departamentui lydraštį su papildomais dokumentais (1921 m. sausio 19 d. keleivių vykusių laivu, pavadinimu „Gascon“, į Pietų Afriką, sąrašo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą). Pasak Migracijos departamento, pareiškėjo atstovas piktnaudžiauja juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutu taip siekdamas išvengti administracinių procedūrų, taikomų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimui. Pažymėjo, kad pareiškėjas neteismine tvarka vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjo L. M. E. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą.
9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
10. Teismas nustatė, kad 2019 m. sausio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pateikdamas užpildytą specialią formą. Migracijos departamentas 2020 m. kovo 6 d. raštu „Dėl dokumentų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui“ Nr. (15/3-7) 10K-9392, išsiųstu pareiškėjo atstovui advokatui Dainiui Ambrazaičiui el. paštu ((duomenys neskelbtini)), prašė papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo senelio C. I. M., gimusio (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos. Migracijos departamentas sustabdė pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 punktu. Iš pareiškėjo atstovo taip pat buvo paprašyta, negalint pateikti papildomų dokumentų, informuoti Migracijos departamentą bei patvirtinti, kad atstovaujamo asmens prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtų išnagrinėtas pagal anksčiau pateiktus dokumentus ir priimtas sprendimas.
11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurias analizavo Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020. Pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas minėtu 2020 m. kovo 6 d. raštu prašė papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo senelio C. I. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykimą iš Lietuvos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovas neinformavo Migracijos departamento, kad papildomų dokumentų nepateiks ir kreipėsi tiesiogiai į teismą, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pažymėjo, kad jau po kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 13 d.) pareiškėjo atstovas Migracijos departamentui vis dėlto pateikė papildomus dokumentus (1921 m. sausio 19 d. keleivių vykusių laivu, pavadinimu „Gascon“, į Pietų Afriką, sąrašo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą), tačiau šių dokumentų Migracijos departamentas neturėjo galimybės įvertinti, kadangi pareiškėjas jau buvo pasikreipęs į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.
Atsiliepimas
12. Teismas atsižvelgdamas į Migracijos departamento atsiliepime į pareiškimą išdėstytus argumentus ir paties pareiškėjo 2020 m. birželio 22 d. teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus, sprendė, kad pareiškėjo atstovas, turėdamas Migracijos departamento prašomus dokumentus, tačiau tiesiogiai kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekia išvengti administracinių procedūrų, taikomų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimui. Nurodė, kad tokiais savo veiksmais pareiškėjo atstovas piktnaudžiauja teisės kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutu.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas Migracijos departamente nėra nutrauktas ir iki šiol nepriimtas sprendimas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, todėl pareiškėjas ne teismine tvarka vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
14. Pareiškėjas L. M. E. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį kreipimuisi dėl aplinkybės, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar jo palikuonis, nustatymo teismo tvarka pakanka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių šiuos duomenis. Minėta teisės norma nenustato, kokiu būdu ar forma, ar momentu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija turi (gali) konstatuoti, kad reikalaujamus duomenis patvirtinančių dokumentų nėra pakankamai. Taip pat nėra įtvirtinto reikalavimo, jog duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka tik po to, kai yra priimtas galutinis kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti patenkinti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą.
14.2. Pareiškėjas neturi Migracijos departamento 2020 m. kovo 6 d. prašomų pateikti įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių kad jo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tiek iki 2020 m. kovo 6 d. rašto, tiek po to papildomai pateikti dokumentai tik netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
14.3. Faktą, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų Migracijos departamentui nepakanka nustatyti, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bei priimti sprendimui patvirtina ir tolimesnė Migracijos departamento pozicija – Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad pagal teismui pateiktus dokumentus (tarp kurių pateiktas ir minėtas 1921 m. sausio 19 d. keleivių sąrašas, į kurį įrašytas Pareiškėjo senelis) negalima teigti, kad pareiškėjo senelis iki išvykimo į Pietų Afriką buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
14.4. Teismo pozicija, kad pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą, bet turėjo laukti administracinės procedūros tęsimo bei kad pareiškėjas vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, yra visiškai nepagrįsta. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad Migracijos departamentas vertina, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nėra pakankami priimti sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimo.
14.5. Migracijos departamento 2020 m. kovo 6 d. raštas savo turiniu visiškai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, nes jau šiuo raštu buvo konstatuota, kad pareiškėjo pateikti dokumentai Migracijos departamentui nėra pakankami. Analogiškomis aplinkybėmis nagrinėtose bylose, teismas yra nurodęs, kad Migracijos departamento raštai, kuriais prašoma pateikti papildomus duomenis, kurių pareiškėjai neturi, sudaro procesines galimybes kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tai nelaikytina išankstinės tvarkos nesilaikymu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1397-643/2020). Taip pat, teismų praktikoje nurodoma, jog tai, kad Migracijos departamento raštas nėra pateiktas atitinkama sprendimo forma, nelaikytina, jog pareiškėjas negali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-3018-1080/2020).
14.6. Kadangi aplinkybės dėl duomenų nepakankamumo turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei nustatyti buvo konstatuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos, tai sudarė sąlygas pareiškėjui kreiptis dėl šių duomenų nustatymo teismo tvarka remiantis netiesioginiais įrodymais, kaip nurodyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje.
Šalies argumentai
14.7. Teismo nutartyje dėstomi teiginiai, jog po rašto gavimo Migracijos departamentas turėjo būti informuotas, kad pareiškėjas papildomų dokumentų nepateiks, yra nepagrįsti. Analogiškoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1397-643/2020 pažymėjo, kad „Pareiškėja kreipėsi su prašymu, kurį Migracijos departamentas išnagrinėjo atsakydamas raštu „Dėl dokumentų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui“, taigi laikytina, kad pareiškėja tinkamai įgyvendino Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies reikalavimus, o papildomas pareiškėjos informacijos teikimas institucijai apie tai, kad jokių papildomų dokumentų ji neturi, būtų perteklinis bei formalus“.
14.8. Skundžiamoje nutartyje teismas neteisingai nurodo, kad 1921 m. sausio 19 d. keleivių sąrašo kopija Migracijos departamentui buvo pateikta 2020 m. gegužės 13 d., kadangi ji buvo pateikta 2020 m. balandžio 22 d.
14.9. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas teisme nėra kliūtis tęsti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir priimti sprendimams dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentui nusprendus, jog į pareiškėjo bylą pateiktų dokumentų ir papildomų paaiškinimų pakanka teikti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui siūlymui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimo, civilinė byla gali būti nutraukta (pvz. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2YT-8342-631/2020).
Atsiliepimas
15. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Sprendimus pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir Aprašo 20.5 papunktį priima ne Migracijos departamento valstybės tarnautojas ar darbuotojas, tačiau direktorius. Pareiškėjui, vadovaujantis Aprašo 8 punktu, buvo išsiųstas prašymas pateikti papildomus dokumentus, nustatytus Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse. Pareiškėjas po minėto rašto gavimo kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o vėliau Migracijos departamentui pateikė papildomus dokumentus, nors pareiškime teismui teigė, kad prašomų papildomų dokumentų neturi ir negali pateikti.
15.2. Pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie tai, kad norėtų nutraukti administracinę pilietybės atkūrimo procedūrą. Pareiškėjui nebūtina laukti, kol sueis vienerių metų terminas nuo rašto išsiuntimo dienos, nustatytas Aprašo 20.4 papunktyje, kad pareiškėjo dokumentai būtų išnagrinėti. Jeigu pareiškėjas po rašto gavimo būtų informavęs Migracijos departamentą, kad jis daugiau dokumentų nepateiks, Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus.
15.3. Migracijos departamentas nėra konstatavęs, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, kad jo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas būtų išspręstas administracine tvarka, todėl nėra jokių duomenų galinčių paneigti išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės neteisminės pareiškimo nagrinėjimo tvarkos.
15.4. Pareiškėjas atskirajame skunde melagingai nurodo, kad atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą, Migracijos departamentas nurodė, jog papildomai pateiktas dokumentas – 1921 m. sausio 19 d. keleivių sąrašas nepatvirtina, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškimą pažymėjo, kad šis dokumentas yra išduotas užsienio valstybės atitinkamos institucijos ir jis nėra legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille) taip, kaip to reikalauja Aprašo 5 punktas, todėl dokumentas neturi įrodomosios galios. Šio dokumento turinio, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamentas nevertino ir atitinkamai nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, būtinų priimti procedūrinį sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
kontatuoja:
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
18. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo pagrįstumo
19. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-790-943/2017). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
20. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užpildydamas specialią formą. Pareiškėjas prašyme nurodė bei Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, pasak jo, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis H. I. (H. I.) M. (anksčiau žinomas kaip C. I. M.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2020 m. kovo 6 d. raštu informavo pareiškėjo atstovą, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl paprašė papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius šias aplinkybes. Migracijos departamentas rašte nurodė, kad sustabdo pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, kuris bus tęsiamas, pateikus prašomus duomenis. Be to, paprašė pareiškėjo atstovo, negalint pateikti papildomų dokumentų, informuoti apie tai bei patvirtinti, jog papildomi dokumentai teikiami nebus, kad atstovaujamo asmens prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo būtų išnagrinėtas pagal anksčiau pateiktus dokumentus ir priimtas sprendimas.
22. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai (susirašinėjimas elektroniniais laiškais) patvirtina, kad pareiškėjo atstovas Migracijos departamentui 2020 m. balandžio 22 d. elektroniniu paštu išsiuntė papildomus dokumentus – 1921 m. sausio 19 d. keleivių vykusių laivu, pavadinimu „Gascon“, į Pietų Afriką, sąrašo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą. Apie minėtų dokumentų gavimą suinteresuotas asmuo pareiškėjo atstovui patvirtino 2020 m. balandžio 23 d. elektroniniu laišku. Taigi šiuo atveju priešingai nei nurodo suinteresuotas asmuo savo procesiniuose dokumentuose bei pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, papildomi dokumentai Migracijos departamentui buvo pateikti ne 2020 m. gegužės 13 d., tačiau 2020 m. balandžio 22 d., apie jų gavimą patvirtinant 2020 m. balandžio 23 d. Pareiškėjas į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi 2020 m. balandžio 23 d., t. y. tą pačią dieną, kuomet gavo Migracijos departamento atsakymą dėl papildomų dokumentų gavimo.
23. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Migracijos departamento 2020 m. kovo 6 d. raštas sudarė jam prielaidas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes minėtu raštu konstatuota, jog pareiškėjo pateikti dokumentai Migracijos departamentui nėra pakankami. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentui 2020 m. balandžio 22 d. papildomai pateikti įrodymai tik netiesiogiai patvirtina nurodytas aplinkybes, tačiau jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjas Migracijos departamentui nėra pateikęs, nes jų neturi. Pasak pareiškėjo, institucijos informavimas apie tai, kad jokių papildomų dokumentų jis neturi, būtų perteklinis bei formalus. Be to, pažymi, kad pats Migracijos departamentas savo atsiliepime į pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodo, kad pagal teismui pateiktus dokumentus (tarp kurių pateiktas ir 1921 m. sausio 19 d. keleivių sąrašas, į kurį įrašytas Pareiškėjo senelis) negalima teigti, kad pareiškėjo senelis iki išvykimo į Pietų Afriką buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pasak pareiškėjo, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas teisme nėra kliūtis tęsti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir priimti sprendimą. Tokiu atveju, Migracijos departamentui nustačius, kad pateiktų dokumentų ir papildomų paaiškinimų pakanka teikti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui siūlymui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pareiškėjui, civilinė byla galėtų būti nutraukiama. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, sprendžia, kad jie nepagrįsti dėl žemiau nurodytų motyvų.
24. Pareiškėjas atskirajame skunde cituoja teismų procesinius sprendimus (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020) kuriuose iš esmės pasisakyta, kad Migracijos departamento raštai, kuriais prašoma pateikti papildomus duomenis, kurių pareiškėjai neturi, sudaro procesines galimybes kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir tai nelaikytina išankstinės tvarkos nesilaikymu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, sprendžia, kad pareiškėjo minimų civilinių bylų ir šios civilinės bylos ratio decidendi nesutampa. Pareiškėjo minimose civilinėse bylose susiklostė situacija, kai Migracijos departamentas raštais paprašė pareiškėjų pateikti papildomus dokumentus ir pareiškėjai, jų neturėdami, neatlikdami daugiau jokių veiksmų (neinformuodami Migracijos departamento, neteikdami jam papildomų dokumentų) kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nagrinėjamu atveju šios bylos faktinės aplinkybės yra kitokios, kadangi po Migracijos departamento 2020 m. kovo 6 d. rašto, kuriuo pareiškėjo buvo paprašyta pateikti papildomus dokumentus, pareiškėjas Migracijos departamentui visgi papildomus dokumentus pateikė (2020 m. balandžio 22 d.) ir gavęs patvirtinimą apie jų gavimą dar tą pačią dieną (2020 m. balandžio 23 d.) kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taigi pareiškėjas, nesulaukęs Migracijos departamento atsakymo dėl pateiktų dokumentų įvertinimo ir/ar sprendimo priėmimo, iškart kreipėsi į teismą ir lygiagrečiai pradėjo kitą procesą dėl to paties fakto nustatymo.
25. Pažymėtina, kad dėl to, jog pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų nepakaks nustatant pareiškėjo norimas aplinkybes, iš esmės nusprendė pats pareiškėjas, spręsdamas dėl pateiktų duomenų įrodomosios galios, įrodymų rūšies (tiesioginis, netiesioginis), nesulaukdamas tokius sprendimus daryti įgaliotos Vyriausybės institucijos – Migracijos departamento pozicijos, įtvirtintos rašto ar kitokia forma, kuri bent netiesiogiai leistų teigti, jog pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų nepakanka nustatyti norimą faktą. Pareiškėjo teiginiai, kad praktikoje pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai paprastai nėra pakankami norimam faktui nustatyti, nesudaro pagrindo ignoruoti nustatytą išankstinę tokių prašymų nagrinėjimo tvarką.
26. Paminėtina, kad nors pareiškėjas teigia, jog Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškimą pats konstatavo, jog pagal pateiktus dokumentus negalima teigti, kad pareiškėjo senelis iki išvykimo į Pietų Afriką buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau susipažinus su Migracijos departamento pozicija, išdėstyta tiek atsiliepime į pareiškimą, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą, matyti, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo 2020 m. balandžio 22 d. papildomai pateikto dokumento turinio, tačiau sprendė, jog toks dokumentas neturi įrodomosios galios, kadangi jis nėra legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kiltų kliūčių pateiktą dokumentą apostilizuoti, o Migracijos departamentui nurodžius būtent tik tokį formalų jo trūkumą, nėra pagrindo sutikti, kad procedūra baigta ir išankstine prašymo nagrinėjimo tvarka yra pasinaudota. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. yra nepagrįsti.
27. Pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas nėra kliūtis Migracijos departamentui tęsti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad privalomos išankstinės tvarkos nustatymas teisės akte savaime suponuoja išvadą, kad jos turi būti laikomasi iki kreipimosi į teismą dienos, o nustatytos išankstinės procedūros kreipiantis į teismą turi būti baigtos. Išankstinės procedūros iki kreipimosi į teismą inicijavimas (šiuo atveju – jos tęsimas), lygiagrečiai pradedant teisminį procesą dėl to paties fakto nustatymo, prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau taip pat ir ekonomiškumo, proceso koncentracijos, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netoleruotina situacija, kai pareiškėjas, siekdamas nustatyti norimą juridinį faktą, tai daro tuo pačiu metu pajungdamas kelių valstybės institucijų (Migracijos departamento ir teismo) tiek finansinius, tiek žmogiškuosius išteklius. Migracijos departamentui nepriėmus sprendimo, t. y. rašto ar kitokia forma nekonstatavus, kad duomenų tikrai nepakanka norimam faktui nustatyti, ir/ar jam nenutraukus pareiškėjo inicijuotos administracinės procedūros, konstatuotina, kad pareiškėjui neatsirado teisė kreiptis į teismą, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi.
Dėl bylos baigties
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas ir po civilinės bylos iškėlimo nustatęs, kad pareiškėjas nesilaikė įstatyme imperatyviai nustatytos privalomos ikiteisminės tvarkos ir šia tvarka dar yra galimybė pasinaudoti, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
pareiškėjo L. M. E. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.