Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio investicijos“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. e2-1152-752/2022 (dėl perkėlimo į kitus metus bylai suteiktas naujas Nr. e2-1750-752/2023) pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Žaliakalnio investicijos“ patikslintą ieškinį atsakovėms daugiabučio namo savininkų bendrijai „SPR monolitas 2“, daugiabučio namo savininkų bendrijai „Monolitas-3“, bendrijai „Monolito garažai“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, pagal ieškinį – uždaroji akcinė bendrovė „Juice & water group“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“, bei pagal atsakovių daugiabučio namo savininkų bendrijos „SPR monolitas 2“, daugiabučio namo savininkų bendrijos „Monolitas-3“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Žaliakalnio investicijos“, uždarajai akcinei bendrovei „Juice & water group“, bendrijai „Monolito garažai“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, pagal priešieškinį – uždaroji akcinė bendrovė „Polygrade“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Litchema“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kauno apylinkės teisme 2019 m. kovo 18 d. buvo iškelta civilinė byla dėl naudojimosi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Žaliakalnio investicijos“ (1141/2390 dalis) ir Lietuvos Respublikai (1249/2390 dalys) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. 1901-0130-0116, esančiu Kaune, Savanorių pr. 168, tvarkos nustatymo. Ieškovė UAB „Žaliakalnio investicijos“ siekia, kad būtų nustatyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka pagal UAB „Banesta“ 2022 m. balandžio 7 d. parengtą „Sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą teisminiam nagrinėjimui“. Tuo tarpu daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – DNSB) „SPR monolitas 2“ ir DNSB „Monolitas-3“ įsitikinusios, kad naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka turi būti nustatyta pagal mažosios bendrijos (toliau – MB) „DVG planai“ 2020 m. liepos 8 d. parengtą Žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą M 1:500. Byla išnagrinėta, procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2023 m. kovo 7 d.

2. Atsakovės DNSB „SPR monolitas 2“ ir DNSB „Monolitas-3“ 2022 m. lapkričio 24 d. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovei UAB „Žaliakalnio investicijos“ ginčo žemės sklypo dalyje, kuri MB „DVG planai“ 2022 m. balandžio 25 d. parengtame žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane M 1:500 yra pažymėta indeksu „A3“ (1 623 m²), vykdyti užtvarų įrengimo darbus (tame tarpe pavesti tą daryti kitiems asmenims) bei uždrausti užtvaras naudoti (t. y. blokuoti laisvą patekimą į nurodytą žemės sklypo dalį). Nurodė, kad iš esmės pats esmingiausias skirtumas tarp ieškovės plano ir atsakovių plano yra toks, kad žemės sklypo dalį, kuri atsakovių plane yra pažymėta indeksu „A3“ (1 623 kv. m.) ieškovė siekia prisiskirti savo asmeniniam naudojimui (indeksai „A“, „B“, „C“, „H“ – pagal ieškovės planą), paliekant atsakovėms (gyvenamojo namo gyventojams) tik tam tikrus priėjimus prie gyvenamojo namo. Tuo tarpu pagal atsakovių planą žemės sklypo dalis „A3“ yra priskirta bendrai (kartu) naudotis tiek ieškovei, tiek atsakovėms. Nors byla dar nėra išnagrinėta, žemės sklype be atsakovių pritarimo ir žinios buvo pradėti vykdyti pakeliamų užtvarų statybos / įrengimo darbai, ieškovei siekiant suvaržyti dabar esantį laisvą patekimą į žemės sklypo dalį, nurodant, kad tol, kol vyksta teisminis ginčas, ketinama leisti patekti į užtveriamą žemės sklypo dalį vienam automobiliui nuo vieno buto. Tačiau, anot atsakovių, vienas butas (jame gyvenantys asmenys) gali naudotis ir naudojasi keliomis transporto priemonėmis, taip pat sulaukia svečių, atvažiuojančių su savo transporto priemonėmis. Be to, tol, kol nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, ieškovė neturi teisinio pagrindo blokuoti laisvo patekimo į jokią žemės sklypo dalį, kadangi visas žemės sklypas kol kas yra naudotinas bendrai. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų sudarytos sąlygos realiam teismo sprendimo įvykdymui ir atitinkamai atsakovių / bendrijų narių (gyventojų) teisių ir interesų apgynimui. Juolab, kad ieškovė nėra pateikusi į bylą jokių duomenų, kad dabartinis bendras žemės sklypo naudojimas sukelia jai kokias nors neigiamas pasekmes.

3. Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius atsiliepime į atsakovių prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašymo pagrįstumą vertinti ir sprendimą priimti paliko teismo nuožiūra, visapusiškai įvertinus bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus. Pažymėjo, kad, jos nuomone, kol nenustatyta naudojimosi tvarka žemės sklypu, laikytina, kad visas žemės sklypas yra priskirtinas bendram naudojimui, todėl ieškovė nepagrįstai siekia apriboti asmenų patekimą į tam tikrą žemės sklypo dalį, kai nėra nustatyta naudojimosi tvarka tarp bendrasavininkų.

4. Ieškovė UAB „Žaliakalnio investicijos“ atsiliepime į atsakovių prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, prašė jo netenkinti. Anot ieškovės, priešieškinis yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi bendrijos prašo nustatyti naudojimosi sklypu tvarką, pagal kurią visas sklypas būtų naudojamas bendrai. Tuo tarpu, ieškovės įsitikinimu, tai, kad sklype nėra numatyta jokių atskiro naudojimo plotų bendraturčiams, iš esmės paneigia pačią naudojimosi tvarkos nustatymo instituto esmę ir rodo bendrijų tvarkos nepagrįstumą. Be to, kiemo aikštelė, kurios unikalus Nr. 4400-2620-3747, kaip statinys, nuosavybės teise priklauso tik ieškovei. Priešieškinyje nereiškiama jokių reikalavimų dėl teisės bendrijoms naudotis kiemo aikštele suteikimo. Taigi, net jei byloje bendrijoms būtų pripažinta teisė naudotis žeme, tai savaime nesukurtų joms teisės naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančia kiemo aikštele, nes sklypas ir kiemo aikštelė yra atskiri daiktai. Kas reiškia, kad priešieškiniu prašoma nustatyti tvarka yra neįmanoma įgyvendinti. Ieškovė, įgijusi patalpų ir statinių sklype, kartu gavo ir statinių dokumentaciją, įskaitant 2015 metų prekybos paskirties pastato statybos užbaigimo projektą, pagal kurį yra suprojektuotas aptariamų kelio užtvarų kiemo aikštelėje statymas. Ieškovė informavo bendrijas apie ketinimus įrengti kelio užtvarus bei pateikė bendrijoms tiek pranešimą, tiek projekto ištrauką, iš kurios matyti suprojektuoti kelio užtvarai, ir netgi elektroninę excel lentelę gyventojų, kurie naudosis kelio užtvarais, telefono numeriams suvesti. Tai patvirtina, kad ieškovė siekia sudaryti galimybę, iki įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu bus išnagrinėta byla, kiekvienam butui / patalpai, esančiam sklype stovinčiuose pastatuose, išskyrus tuos, kurie yra išsipirkę stovėjimo vietą požeminiame garaže, nemokamai statytis kiemo aikštelėje po vieną automobilį, kadangi sklype vietų nepakanka, kad nuo kiekvieno buto tilptų bent po vieną automobilį. Tie, kas turi išsipirkę vietas požeminiame garaže, galimybę statytis automobilį jau turi. Kiemo aikštelė dažnai būna ankštai užstatyta automobiliais, o požeminis garažas būna pustuštis. Ieškovė sklype turi daug patalpų, yra jų išnuomavusi kitiems asmenims – verslo subjektams, tačiau dėl kiemo aikštelės nuolatinio perpildymo automobiliais, jos jiems dažnai nelieka, be to, būna užpildyta pašalinių asmenų automobiliais. Bendrijų pretenzija yra nesąžininga ir pažeidžia ieškovės nuosavybės teises bei neturi ryšio su byloje reiškiamais bendrijų reikalavimais. Ieškovė akcentavo, kad, jei įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui kelio užtvarų veikimo sąlygos neatitiktų teismo sprendimo, užtektų tik pakoreguoti užtvarų valdymo sistemos duomenis, užtvarų net nereikėtų šalinti, todėl teismo sprendimo įvykdymo niekaip neapsunkintų ir nepadarytų neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 6 d. nutartimi tenkino dalį atsakovių DNSB „SPR monolitas 2“ ir DNSB „Monolitas-3“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. iki bylos išnagrinėjimo uždraudė ieškovei UAB „Žaliakalnio investicijos“ ginčo žemės sklypo dalyje, kuri MB „DVG planai“ 2022 m. balandžio 25 d. parengtame Žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane M 1:500 yra pažymėta indeksu „A3“ (1 623 kv. m.), ir, kurioje įrenginėjamas užtvaras, blokuoti laisvą patekimą į nurodytą žemės sklypo dalį. Teismas kitą prašymo dalį atmetė.

6. Teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašančios atsakovės tikėtinai pagrindė savo reikalavimą procesiniuose dokumentuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu spręsdamas ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, teismas laikė, kad ieškovė jai priklausančiame statinyje (kiemo aikštelėje) turi teisę atlikti suplanuotus darbus, t. y. įrengti užtvarus. Be to, anot teismo, užtvarų įrengimas savaime nedaro galimo atsakovėms palankaus teismo sprendimo įvykdymo neįmanomu, kadangi vien kelio užtvarų įrengimas niekaip neįtakoja naudojimosi žemės sklypu sąlygų. Tačiau, kol byla neišnagrinėta ir nenustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, ieškovė, teismo vertinimu, neturi pagrindo riboti patekimo į žemės sklypą, todėl uždraudė ieškovei blokuoti laisvą patekimą į ginčo žemės sklypo dalį, MB „DVG planai“ 2022 m. balandžio 25 d. parengtame Žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane M 1:500 pažymėtą indeksu „A3“ (1 623 kv. m.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Žaliakalnio investicijos“ Kauno apygardos teismo prašo panaikinti dalį Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir šioje dalyje priimti naują nutartį – atsakovių DNSB „SPR monolitas 2“ ir DNSB „Monolitas-3“ 2022 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti visa apimtimi. Tuo atveju, jeigu teismas dėl kokių nors priežasčių nuspręstų palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės nuomone, turėtų būti pakeista jų apimtis, t. y. draudimas riboti patekimą per užtvarą turėtų būti taikomas tik gyventojų atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiai argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neteisėtai ir nepagrįstai bei nepakankamai motyvuotai sprendė, kad priešieškinis yra tikėtinai pagrįstas. Anot apeliantės, priešieškiniu prašoma nustatyti tvarka yra neįmanoma įgyvendinti, kadangi, net jei byloje būtų pripažinta teisė bendrijoms naudotis žeme, tai savaime nesukurtų joms teisės naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančia kiemo aikštele, nes sklypas ir kiemo aikštelė yra atskiri daiktai. Taigi, net priešieškinio tenkinimo atveju, bendrijos neįgytų teisės naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančia kiemo aikštele. Jau vien dėl to jie realiai negalėtų naudotis bendrijų tvarkoje indeksu „A3“ (1 623 m²) pažymėtu sklypo plotu, dėl kurio skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės;

1.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nesant jokios grėsmės, kad nepritaikius bendrijų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Anot apeliantės, ginčo pobūdis yra toks, kad apskritai negalėtų kilti grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes sklypo bendraturčiai turi teisę naudotis sklypu ir nesant naudojimosi tvarkos nustatymo, t. y. kol ji nėra nustatyta, jie ja ir nėra saistomi – sklypu gali naudotis kitaip. Tuo tarpu patvirtinus naudojimosi tvarką, būtent tokia tvarka ir bus vykdoma, nepaisant to, kad kažkuriems iš bendraturčių gali tekti pakeisti savo naudojimosi sklypu pageidavimus ir įpročius;

1.3. Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės laikinai patvirtino bendrijų pageidaujamą naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką (suteikė galimybę joms laikinai iš anksto gauti tai, ko jos siekia gauti savo priešieškiniu), kas lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos neteisėtai ir nepagrįstai;

1.4. Ieškovei nuosavybės teise priklausančioje kiemo aikštelėje už automobilių statymą šiuo metu nėra imamas mokestis, tuo tarpu šalia esančios viešos automobilių stovėjimo vietos yra apmokestintos, dėl ko būtent kiemo aikštelėje automobilius, siekdami išvengti mokėjimo už automobilio stovėjimą, stato pašaliniai asmenys. Atsižvelgiant į tai, ieškovės įsitikinimu, kelio užtvarai bet kuriuo atveju yra neišvengiamai reikalingi ir jų naudojimas pats savaime bendrijų teisių niekaip negali pažeisti, kadangi ieškovės įrenginėjamų kelio užtvarų naudojimas įgalintų užkirsti kelią ieškovei nuosavybės teise priklausančios kiemo aikštelės perpildymui pašalinių asmenų automobiliais. Juolab, kad kiemo aikštelė, kaip atskiras daiktas, yra išimtinai ieškovės nuosavybė, todėl nėra jokio pagrindo ją naudoti kaip viešo naudojimo aikštelę;

1.5. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi ryšio su byloje pareikštais priešieškinio reikalavimais, dėl ko yra pažeistas proporcingumo principas, kadangi teismas iš esmės uždraudė ieškovei kelio užtvarus naudoti santykiuose su pašaliniais asmenimis. Tačiau priešieškiniu yra reiškiami reikalavimai dėl bendrijų tariamų teisių, o ne dėl pašalinių asmenų, paliekančių automobilius kiemo aikštelėje, teisių gynimo. Taigi, tokios padėties „įšaldymas“ (status quo) peržengia bendrijų pareikštų reikalavimų ribas, todėl yra neteisėtas;

1.6. Bendrijų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nesąžiningas, kadangi: (i) ieškovė, kaip kiemo aikštelės savininkė, net tik pati dažnai neturi kur pasistatyti savo automobilius, bet ir, esant poreikiui, turės remontuoti kiemo aikštelę savo lėšomis; (ii) ieškovei, kaip verslo subjektui, turinčiam daug patalpų ginčo sklype, yra trukdoma verstis patalpų nuomos veikla, nes ieškovės nuomininkams yra reikalingos automobilių stovėjimo vietos (klientams priimti, krovinius atsivežti ir kt.), tačiau dėl kiemo aikštelės nuolatinio perpildymo automobiliais, jos jiems praktiškai nelieka. Ieškovė jau yra gavusi kelis įspėjimus iš nuomininkų dėl to, kad neišsprendus šio klausimo, bus nutraukinėjamos nuomos sutartys, kas sukeltų ieškovei reikšmingos žalos; (iii) gyventojai sąmoningai nesinaudoja turima požemine automobilių stovėjimo aikštele, kuri nuolat yra pustuštė, o stato automobilius kiemo aikštelėje, taip specialiai aštrindami situaciją; (iv) ieškovė, būdama sąžininga, gerbdama vykstantį teismo procesą, geranoriškai siekia sudaryti galimybę, iki įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu bus išnagrinėta byla, kiekvienam butui / patalpai, esančiam ginčo sklype stovinčiuose pastatuose, išskyrus tuos, kurie yra išsipirkę stovėjimo vietą sklype esančiame požeminiame garaže, nemokamai statytis ieškovei priklausančioje kiemo aikštelėje po vieną automobilį, kas laikytina sąžiningu ir protingu nemokamo pasinaudojimo kiemo aikštele sąlygų butų savininkams sudarymu.

8. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinės instancijos teismo prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes, kol nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, ieškovas neturi teisinio pagrindo blokuoti laisvo patekimo į jokią žemės sklypo dalį, kadangi visas žemės sklypas kol kas yra naudotinas bendrai;

2.2. Ieškovei priklausanti kiemo aikštelė yra priklausinys, kuris tarnauja tiek ieškovės, tiek atsakovių poreikiams tenkinti, t. y. patalpų ir butų savininkų transporto priemonių parkavimui, todėl ieškovė neturi jokios teisės riboti žemės sklypo naudotojams naudotis kiemo aikštele ir po ja esančia žeme.

9. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės DNSB „SPR monolitas 2“ ir DNSB „Monolitas-3“ apeliacinės instancijos teismo prašo Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

3.1. Klausimai, kuriuos atskirajame skunde kelia ieškovė, visiškai nepagrįstai yra keliami sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Ieškovės atskirajame skunde dėstomi argumentai yra vertintini, nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant byloje galutinį teismo procesinį sprendimą, o ne sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Ieškovės keliami klausimai reikalauja įrodymų tyrimo ir vertinimo, byloje taikytinų teisės aktų ir normų nustatymo, teisės normų aiškinimo ir taikymo, ir atitinkamai į juos galės ir turės būti atsakoma byloje priimant galutinį teismo sprendimą. Tuo tarpu šiame etape nurodyti ieškovės argumentai nevertintini ir niekaip nepagrindžia atsakovių priešieškinio prima facie nepagrįstumo;

3.2. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės byloje užtikrina šalių interesų pusiausvyrą bei yra ekonomiška, adekvati ir proporcinga siekiamam tikslui priemonė. Tuo tarpu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, net ir patenkinus atsakovių byloje pareikštą priešieškinį ir žemės sklypo dalį „A3“ (1 623 kv. m.) priskyrus bendram naudojimui, atsakovės / gyvenamojo namo gyventojai vis tiek negalės laisvai / savo nuožiūra naudotis aptariama žemės sklypo dalimi, kadangi ši dalis jau bus užblokuota įrengtomis naudojamomis pakeliamomis užtvaromis ir naudojama pagal ieškovės dabar atsakovėms ketinamą primesti tvarką (1 automobilis nuo 1 buto ir stovėjimo apmokestinimas). Tokiu atveju atsakovėms dar reikės siekti, kad ieškovė išardytų įrengtas užtvaras ir / arba sudarytų sąlygas per užtvaras nemokamai pravažiuoti visiems gyventojams / gyventojų svečiams su visomis jų turimomis transporto priemonėmis (t. y. atsakovėms galimai reikės siekti, kad užkardų valdymo sistema būtų atitinkamai pakeista / perprogramuota). Jeigu ieškovė nesutiks šito padaryti gražiuoju, atsakovėms reikės inicijuoti dar vieną teisminį procesą. Taigi, akivaizdu, kad byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vien šio teisminio proceso galimai nepakaks tam, kad gyventojai galėtų naudotis žemės sklypu pagal byloje nustatytą naudojimosi tvarką (t. y. pagal atsakovių planą);

3.3. Pirmosios instancijos teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis užtikrinta, jog, dar nesant priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, ieškovė neprimestų savo tvarkos kitiems žemės sklypo naudotojams (tame tarpe jokia forma neblokuotų laisvo patekimo į šiai dienai dar bendrą žemės sklypą), yra užtikrinama, kad valstybinė žemė (valstybės turtas) būtų naudojama laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos;

3.4. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai sukelia žymiai mažesnes neigiamas pasekmes nei jų netaikymas (objektyvių duomenų apie neigiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes byloje apskritai nėra). Ieškovės finansinė nauda (komerciniai interesai), t. y. siekis gauti kiek įmanoma daugiau pelno, šiuo atveju neturėtų būti vertinama, kaip objektyviai svarbesnė nei bendrijų (gyventojų) gerbūvis ir siekis užtikrinti, kad byloje priimtas teismo sprendimas būtų realiai ir tinkamai įvykdomas. Taigi, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra įtvirtinta status quo situacija ir yra sudarytos sąlygos realiam teismo sprendimo įvykdymui ir atitinkamai bendrijų narių (gyventojų) teisių ir interesų byloje apgynimui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Todėl toliau spręstinas klausimas dėl skundžiamos nutarties materialinių aspektų (turinio) teisėtumo / neteisėtumo.

11. Byloje kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas priėmė tokį sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, t. y., kad ginčas vyksta dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, todėl pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis iš esmės užfiksavo esamą padėtį (status qua) – kol byla neišnagrinėta ir nenustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, uždraudė ieškovei blokuoti laisvą patekimą į ginčo žemės sklypo dalį, kurioje yra įrengta ieškovei nuosavybės teise priklausanti kiemo aikštelė. Apeliantė įsitikinusi, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neteisėtai, nepagrįstai, be to, neproporcingai pažeidžia jos interesus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

13. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja abi šios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ir, nors apeliantė šias išvadas kvestionuoja, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja, o tik papildo juos, atsakydamas į esminius atskirojo skundo argumentus, reikšmingus teisingam bylos išnagrinėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

14. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš priešieškinio turinio, atsakovės DNSB „SPR monolitas 2“ ir DNSB „Monolitas-3“ suformulavo priešieškinio dalyką (savo reikalavimą), taip pat įvardijo reikalavimo faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie priešieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, jų manymu, pagrindžiančius dokumentus. Toks reikalavimas gali būti teisme pareikštas, o jo pagrįstumo įvertinimo ir galimo patenkinimo arba nepatenkinimo klausimas yra sprendžiamas priimant galutinį teismo procesinį sprendimą, išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovių pateikto priešieškinio turinį, daro išvadą, kad pareikštas reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Apeliantės nurodomi argumentai dėl priešieškinio nepagrįstumo šioje proceso stadijoje nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Be to, apeliantės argumentai dėl priešieškinio nepagrįstumo pilna apimtimi bus įvertinti bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl dėl jų, sprendžiant priešieškinio tikėtino pagrįstumo klausimą, plačiau nepasisakoma.

15. Sprendžiant ar šiuo atveju egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pažymėtina, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).

16. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi yra pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, numatyta CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte – draudimas imtis tam tikrų veiksmų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šią laikinąją apsaugos priemonę teismas taiko tuomet, kai byloje siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; teismas gali taikyti ginčo situaciją laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (pvz. žr. Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-180-264/2018; Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-524-883/2018).

17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje byloje kilęs dėl naudojimosi UAB „Žaliakalnio investicijos“ (1141/2390 dalis) ir Lietuvos Respublikai (1249/2390 dalys) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kurio unikalus Nr. 1901-0130-0116, esančiu Kaune, Savanorių pr. 168, tvarkos nustatymo. Ieškovė UAB „Žaliakalnio investicijos“ vykstant bylos nagrinėjimui, t. y. dar nesant priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų išspręstas ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimas, žemės sklype pradėjo vykdyti pakeliamų užtvarų statybos / įrengimo darbus. Dėl to atsakovės, siekdamos užtikrinti esamą padėtį, teismo prašė, be kita ko, uždrausti ieškovei blokuoti laisvą patekimą į dalį ginčo žemės sklypo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši laikinoji apsaugos priemonė išlaiko esamą padėtį iki naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, taigi yra proporcinga, ja išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra (nesuteikiant pranašumo nei vienai iš šalių). Ir, nors atsakovių prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka atitinka šiuo metu esamą padėtį, susidariusi situacija, neleidžia spręsti, kad šiuo atveju prioritetas laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra suteiktas atsakovėms. Priešingai, nagrinėjamu atveju yra įtvirtinta status quo situacija ir yra sudarytos sąlygos realiam teismo sprendimo įvykdymui. Tik nustačius teismo sprendimu naudojimosi žemės sklypu tvarką bus aišku kuria žemės sklypo dalimi kiekviena iš ginčo šalių turės teisę naudotis. Nesant tokios tvarkos, ir suteikus galimybę naudotis ieškovei tam tikra žemės sklypo dalimi, kaip tik būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Nors ieškovė ir nurodė, kad kol nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, ieškovė ir bendrijų nariai žemės sklypu gali naudotis kitaip (pavyzdžiui, suteikiant galimybę kiekvienam butui / patalpai, esančiam ginčo sklype stovinčiuose pastatuose, išskyrus tuos, kurie yra išsipirkę stovėjimo vietą sklype esančiame požeminiame garaže, nemokamai statytis ieškovei priklausančioje kiemo aikštelėje po vieną automobilį), tačiau būtent kitokios tvarkos vienašališkas nustatymas (ne teismo sprendimu), nesant visų naudotojų susitarimo, nėra galimas. Tuo tarpu, jeigu ieškovė iš tiesų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patiria / patirs kokius nors finansinius nuostolius, galės pasinaudoti CPK 146 straipsnio 2 dalyje ar kitose normose įtvirtintais nuostolių atlyginimo institutais.

18. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.