Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. B. apeliacinį skundą su atsakovės L. M. prisidėjimu prie apeliacinio skundo dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-602-314/2019 pagal ieškovo P. Z. ieškinį atsakovams K. B., A. M. ir L. M., trečiasis asmuo T. S., dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.1. Bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas ir nuo bylos iškėlimo turėjo susiformavęs išankstinę nuomonę, nes tarp tų pačių šalių ir dėl tos pačios ieškovo 36 150 Eur skolos ginčą sprendė jau trečią kartą. Kadangi visose nagrinėtose bylose iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovo 36 150 Eur skolos priteisimo ir išieškojimo, bylos šalys tapačios, todėl teisėjas pats privalėjo nusišalinti nuo nagrinėjamos bylos.

18.2. Sprendime buvo konstatuota, kad atsakovui A. M. procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad A. M. atlieka (duomenys neskelbtini) Respublikos Aukščiausiojo Teismo paskirtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę ir realiai negali pasinaudoti jokiomis Civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) numatytomis procesinėmis teisėmis. A. M. neturi pakankamų lietuvių kalbos žinių, kad galėtų savarankiškai rengti specifinius teisinius dokumentus. Dėl kalinimo sąlygų A. M. gaunama ir siunčiama korespondencija, pokalbiai telefonu yra griežtai ribojami.

18.3. Spręsdamas sandorio negaliojimo klausimą dėl valios trūkumų, teismas faktiškai nesiaiškino tikrosios šalių valios ir ketinimų, kai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose šalių tikrosios valios požymiai yra esminiai, konstatuojant sandorio apsimestinumo faktą.

18.4. Sprendimas priimtas remiantis tik vienos iš ginčijamo sandorio šalių, t. y. K. B., parodymais bei paaiškinimais, turi akivaizdžių trūkumų, prieštarauja teismų praktikai, dėl to yra neteisėtas ir visiškai nepagrįstas.

21. 2019 m. gruodžio 16 d. gautas ieškovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašoma iš apeliančių lygiomis dalimis ieškovo naudai priteisti 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

22. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsakovės prisidėjimą prie apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

24. Atsakovė K. B. kartu su apeliaciniu skundu pateikė darbo sutartį. Teisėjų kolegija, susipažinusi su K. B. 2019 m. sausio 21 d. su UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta darbo sutartimi, vertina, kad atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas bylos nagrinėjimo neužvilkins, yra susijęs su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, ir sprendžia, jog atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas priimamas ir vertintinas visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).

25. Atsakovė K. B. (toliau – atsakovė arba apeliantė) apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

26. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017).

27. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Bylos duomenimis, atsakovė nušalinimo teise nepasinaudojo. Atsakovė, grįsdama tariamą teismo šališkumą, remiasi tik deklaratyviais samprotavimais ir prielaidomis, tačiau nenurodo jokių pagrįstų aplinkybių ar argumentų, tikėtinai pagrindžiančių, kad teismas buvo šališkas, taip pat ji nepateikia tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Vien ta aplinkybė, kad teisėjas 2015 m. birželio 16 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė kreditoriui P. Z. priteisti iš skolininko A. M. 36 150 Eur skolą, 5 penkių procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, Druskininkų miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. eL2-705-314/2015, CPK 179 straipsnio 3 dalis), 2016 m. birželio 14 d. nutartimi nustatė skolininko A. M. turto dalį, esančią sutuoktinės L. M. gaunamame darbo užmokestyje (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, Druskininkų miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2VP-484-314/2016, CPK 179 straipsnio 3 dalis), nėra pakankama išvadai, jog teisėjas jau turėjo išankstinę nuomonę, todėl buvo šališkas. Pažymėtina, kad CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą siejamas su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės. Anksčiau išnagrinėtose bylose teisėjas nebuvo išreiškęs teisinio vertinimo dėl pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumo, kuris yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nelaikytina, kad teisėjas turėjo išankstinę nuomonę nagrinėjamu atveju ir pats turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Aplinkybė, kad kai kuriuos procesinio pobūdžio klausimus teisėjas sprendė ir procesinį sprendimą priėmė ne atsakovės naudai, savaime nerodo jo šališkumo atsakovės atžvilgiu.

28. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję su tuo, kad atsakovas A. M. atlieka (duomenys neskelbtini) Respublikos Aukščiausiojo Teismo paskirtą 8 metų laisvės atėmimo bausmę ir dėl kalinimo sąlygų realiai negali pasinaudoti jokiomis CPK numatytomis procesinėmis teisėmis, nagrinėjamu atveju yra nereikšmingi, kadangi apeliantė šiuo aspektu teikia argumentus ne gindama savo pažeistą ir jai pačiai priklausančią teisę, o kito asmens, nebūdama nei subjektu, ginančiu viešąjį interesą įstatymo pagrindu, nei CPK nustatyta tvarka įgaliotu asmeniu. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atsakovė L. M. iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir apeliantė, kuriuos teisėjų kolegija atmeta. Pati L. M. dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ją atstovavo kvalifikuotas teisininkas – advokatas, byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti apie sutuoktinių priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl L. M. negali ginčyti teismo sprendimo teisėtumo menamu, t. y. galinčiu būti, bet galinčiu ir neegzistuoti, pagrindu, kad A. M. realiai negalėjo pasinaudoti jokiomis procesinėmis teisėmis. Jau pats procesinių dokumentų įteikimas šeimos nariams laikomas tinkamu, todėl būtent L. M. esant pirmai galimybei privalėjo pranešti sutuoktiniui apie procesą civilinėje byloje ir turėdama daugiau galimybių dėl neapribotos laisvės pati, arba per atstovą, galėjo ir privalėjo pasirūpinti, kad A. M. galėtų pasinaudoti galimomis CPK numatytomis šalies procesinėmis teisėmis (CPK 123 straipsnio 3 dalis, CK 3.27 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Vien ta aplinkybė, kad A. M. jam teikiamus dokumentus atsisakė priimti, su jais susipažinti ir pasirašyti bet kokius dokumentus jam adresuotus iš oficialių Lietuvos Respublikos įstaigų ir dėl to parašė pareiškimą dalyvaujant (duomenys neskelbtini) viršininko pavaduotojui, leidžia spręsti, kad jis pats byla nesidomi ir nelaiko, jog jo teisės yra pažeistos.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo eigą, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus neturi pagrindo spręsti, kad šalims buvo suteiktos nevienodos galimybės naudotis procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teisėjo byloje atlikti procesiniai veiksmai nepažeidė rungimosi, dispozityvumo, betarpiškumo šalių lygiateisiškumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo ar kooperacijos principų, nustatytų CPK 12–14 straipsniuose, 17 straipsnyje, 7 straipsnyje ir 8 straipsnyje. Nagrinėjamu aspektu apeliantės teikiami argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija iš civilinės bylos medžiagos nenustatė, kad ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šalims būtų suteikęs skirtingas teises ir (ar) pareigas procese, nustatęs nevienodus ir (ar) neprotingus terminus procesiniams dokumentams ir (ar) įrodymams pateikti, tokiu būdu ribojant teisę tinkamai ginti savo įrodinėjamą poziciją. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas apie ginčijamo sandorio apsimestinumo faktą, todėl teigti, jog nebuvo pasiektas teisingas materialinio ginčo rezultatas, pagrindo nėra. Įrodymų įvertinimas yra sunkiausiai formalizuotam reglamentavimui pasiduodanti teismo procesinės veiklos dalis, nes tai iš esmės yra logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas. Įstatymas nustato tik tai, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams, išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnio nuostatos). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento. Galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti objektyvią tiesą.

30. Esminis ginčas byloje kilo dėl apsimestinio sandorio ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nustatant tikrąsias apsimestinio sandorio šalis.

31. Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu, kad apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

32. Sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, visų pirma svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Taigi esminė įrodinėtina aplinkybė yra ta, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, ar sutartyje kaip pirkėjas nurodytas asmuo sutampa su faktiškai turtą įsigijusiu ir už jį atsiskaičiusiu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; kt.).

33. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus duomenis ir paaiškinimus, nustatė, kad ginčijamas sandoris (t. y. 2014 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis (2014 m. balandžio 10 d. susitarimas pakeisti sutartį) dėl žemės sklypo ir pastato-gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini)) yra apsimestinis; tikrieji turto pirkėjai (įgijėjai) yra atsakovai A. M. ir L. M., o atsakovė (apeliantė) K. B. ginčo sandoryje buvo statytinė.

34. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

35. Faktinės bylos aplinkybės nustatomos atliekant įrodymų vertinimą. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009).

36. Iš ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog sandorio kaina sudarė 110 000 Lt (31 858,20 Eur) sumą. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo pateiktus įrodymus apie K. B. gautas pajamas ir padarė iš esmės pagrįstą išvadą, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu gautas pajamas atsakovė neturėjo finansinės galimybės įsigyti ginčo turtą. Nors apeliantė ir pripažino, kad visos reikiamos sumos ji neturėjo, tačiau, apeliantės teigimu, teismui jos nurodytos aplinkybės, kad trūkstamą sumą ji pasiskolino iš artimų žmonių (skolinosi iš 6 asmenų, iš kiekvieno maždaug po 20 000 Lt), notarinėje pirkimo–pardavimo sutartimi konstatuotas pinigų perdavimo faktas, reiškia, kad būtent ji atliko mokėjimą pagal sutartį. Anot apeliantės, ieškovas turėjo pareigą įrodyti, jog buvo priešingai. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

37. Apeliantė, teigdama, kad už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą ji atsiskaitė su pardavėju, negali apsiriboti vien teiginiais, kad turėjo santaupų, trūkstamą sumą pasiskolino, bet ir privalo pateikti nurodytas aplinkybes pagrindžiančius atitinkamus įrodymus. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje (nutarties 34 pastraipa). Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakovei perkėlė paskolos suteikimo, panaudojimo ir grąžinimo aplinkybių įrodinėjimo (neigimo) pareigą.

38. Vien tai, kad 2014 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.2 punkte nurodyta, jog pardavėjo atstovas patvirtino, kad šios sutarties 4.1.1 punkte nurodytą sumą (t. y. 110 000 Lt) pardavėjas gavo iš pirkėjo pavedimu prieš šios sutarties pasirašymą ir jokių pretenzijų dėl šios sumos sumokėjimo neturi, nepatvirtina, nei aplinkybės, kad mokėjimą už įsigyjamą turtą atliko būtent pati apeliantė, nei aplinkybės, kad mokėjimas buvo atliktas apeliantės lėšomis.

39. Pirmosios instancijos sprendimo motyvuojamoji dalis neleidžia daryti išvados, kad ieškovas buvo atleistas nuo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Teismas vertino abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus, atsižvelgė į šalių paaiškinimus, vertino nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją.

40. Teismo 2019 m. rugsėjo 3 d. posėdžio metu atsakovė K. B. paaiškino (sprendimo motyvuojamoji dalis; išklausytas 2019 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio garso įrašas), kad visos reikalingos pinigų sumos neturėjo, todėl pasiskolino iš motinos, brolio, draugės tėvų, kitų artimų žmonių. Viso skolinosi iš 6 asmenų, iš kiekvieno maždaug po 20 000 Lt. Paskolos sutarčių sudariusi nebuvo, todėl pagrįsti dokumentais aiškinamos aplinkybės negali, skolas šiems kreditoriams jau sugrąžino. Pinigus už perkamą ginčo turtą mokėjo iš savo sąskaitos per du kartus pavedimais. Pirmą kartą sumokėjo 100 000 Lt, kitą 10 000 Lt. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais leistinais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai).

41. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą (CK 6.871 straipsnio 1 dalis) fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 litų. Tačiau, CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

42. Apeliantė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, kad ji iš savo lėšų įsigijo nekilnojamąją turtą (CPK 12, 178 straipsniai). Nors teisėjų kolegija iš dalies laiko įtikinamais apeliantės teiginius, kad skolinantis iš artimų asmenų rašytinės paskolos sutartys nebuvo sudarytos, tačiau apeliantė, kurią atstovavo ir kvalifikuotas teisininkas – advokatas, tokių aplinkybių neįrodinėjo ir kitais įrodymais – liudytojų parodymais (pvz. pinigus skolinusių asmenų parodymais). Be to, pastebėtina, kad ir pats apeliantės (pagal pateiktą darbo sutartį ji dirba buhaltere) aiškinimas dėl finansinės galimybės įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą yra stokojantis logikos, t. y. anot apeliantės, ji neturėjo visos reikalingos sumos (t. y. turėjo kažkiek santaupų), todėl iš 6 asmenų pasiskolino maždaug po 20 000 Lt iš kiekvieno (t. y. pasiskolino apie 120 000 litų), tačiau, kaip matyti iš pirkimo–pardavimo sutarties, už įsigytą turtą ji sumokėjo 110 000 litų. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste paskolos (-ų) sudarymo fakto nustatymas remiantis vien apeliantės paaiškinimais, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

43. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginių įrodymų, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

44. Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija, kai sandorio pripažinimas apsimestiniu įrodinėjamas tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Kaip jau minėta, apeliantei nepateikus rašytinių sutarčių, nepateikta ir jokių kitų objektyvių duomenų, pagrindžiančių sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, kuriomis ji rėmėsi tiek atsikirsdama į ieškinį, tiek pateikdama apeliacinį skundą. Nepagrįstas ir jos deklaruojamas ginčo turto įsigijimo tikslas – planuotas persikėlimas gyventi į (duomenys neskelbtini). Apeliantei tvirtinant, kad pinigus už perkamą ginčo turtą mokėjo iš savo sąskaitos per du kartus pavedimais, neįtikina bent tokių rašytinių įrodymų nepateikimo į bylą aplinkybė. Vien tai, jog atsakovių K. B. ir L. M. paaiškinimai sutampa dėl aplinkybių, jog A. M. ir L. M. šeima ginčo name apsigyveno iki jo įsigijimo 2011 arba 2012 metais, o K. B. įsigijus namą, ši leido jame be nuomos mokesčio gyventi sesers šeimai, su kuria santykiai yra labai geri, grįsti tarpusavio pasitikėjimu ir pagalba, nesudaro pagrindo pripažinti įrodytomis aplinkybėmis, kad tikroji būsto pirkėja yra apeliantė. Byloje be įgaliojimo išdavimo iš esmės nėra kitų duomenų, pagrindžiančių, kad K. B. atliko kokius nors aktyvius veiksmus tam, kad įgytų ginčo turtą ir valdytų jį kaip nuosavą. Nors pirkimo–pardavimo sutartyje apeliantė nurodyta kaip pirkėja, iš esmės ji nedalyvavo turto įgijimo procese. Akivaizdu, kad abi atsakovės, turinčios vienodą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nebuvo suinteresuotos objektyviu ir visišku aplinkybių dėl ginčo turto įsigijimo nustatymu. Tačiau šiuo atveju egzistuoja kitos faktinės aplinkybės, įgalinančios A. M. ir L. M. pripažinti tikraisiais turto pirkėjais, kurias teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas: 1) atsakovai A. M. ir L. M. su vaikais apsigyveno ginčo name 2012 metais; 2) atsakovas A. M. buvo vienintelis akcininkas UAB (duomenys neskelbtini), kuri 2016 m. birželio 21 d. teismo pripažinta bankrutavusia, nepatenkinus visų 188 134,39 Eur kreditorių reikalavimų; 3) atsakovė L. M. nenustatytiems kreditoriams turi nesumokėtų skolų apie 100 000 Eur; 4) atsakovas A. M., veikdamas sutuoktinės (L. M.) sesers atsakovės K. B. išduoto įgaliojimo pagrindu, 2014 m. kovo 4 d. (su 2014 m. balandžio 10 d. pakeitimu) sudarė gyvenamojo namo, kuriame gyvena pirkimo–pardavimo sutartį; 5) atsakovė K. B. įsigijo ginčo nekilnojamąjį turtą būdama skolinga kreditoriui už butą, esantį (duomenys neskelbtini); 6) atsakovė K. B. (duomenys neskelbtini) ginčo name nei iki namo įsigijimo, nei po įsigijimo negyvena. Taigi faktinės bylos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindo išvadai, kad atsakovai A. M. ir L. M. turėjo arba turi didelių skolinių įsipareigojimų nenustatytam skaičiui kreditorių nenustatytas pinigines sumas. Byloje esančių įrodymų visuma kaip labiausiai tikėtiną leidžia vertinti situaciją, kad tuo atveju, jei atsakovai A. M. ir L. M. būtų įgiję nuosavybės teise ginčo turtą, šis turtas galėtų būti panaudotas tenkinant jų kreditorių reikalavimus. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad A. M. ir L. M. turėjo aiškų motyvą ginčo turto įgijimą vykdyti per statytinį ir taip užtikrinti normalias šeimos gyvenimo sąlygas.

45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti faktai patvirtina, jog ginčijamu sandoriu būtent A. M. ir L. M. ketino įgyti ir įgijo teises ir pareigas pagal ginčijamą sutartį, t. y. jie yra faktiniai pirkėjai pagal ginčijamą sutartį (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, kurią pagal kasacinio teismo praktiką ir turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

46. Apibendrinat tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė, tinkamai aiškino ginčijamos sutarties nuostatas, jos šalių valią ir elgesį, todėl pagrįstai ginčijamą sutartį pripažino apsimestine, konstatuodamas, kad tikrieji ginčo turto pirkėjai (įgijėjai) yra A. M. ir L. M. (CK 1.87 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

47. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais ir teismo ištirtais bei įvertintais duomenimis (ieškovo paaiškinimais ir teiginiais jo procesiniuose dokumentuose, teismų kitose bylose priimtais procesiniais dokumentais), tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad ieškovas P. Z. nėra ginčijamo sandorio šalis, tačiau savo suinteresuotumą ginčyti šiuos sandorius ir savo teisių pažeidimą grindžia tuo, kad A. M. yra jo skolininkas, tačiau turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą įsiskolinimą, neturi, o įgydamas ginčo turtą svetimu vardu, siekė išvengti skolinių įsipareigojimų vykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad apsimestinis sandoris yra niekinis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-378/2019; kt.). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tokiu atveju pagal ieškovo reikalavimą ginčo sandorį pripažinus apsimestiniu ir nustačius tikrąją ginčo sandorio šalį – turto pirkėjus, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad teismas skundžiamu sprendimu absoliučiai paneigė K. B. konstitucinę teisę į privačios nuosavybės neliečiamumą, nes iš neteisės teisė neatsiranda ir ji negali būti ginama.

48. Ankstesnėje nutarties dalyje (42 pastraipa) teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, jog ji iš savo lėšų įsigijo nekilnojamąją turtą. Taigi apeliantė byloje neįrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas jos lėšomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir nustačius, kad pagal šį sandorį turto pirkėjai (įgijėjai) yra sutuoktiniai A. M. ir L. M., restitucija, priteisiant apeliantei pirkimo–pardavimo nurodytą bendra daiktų kainą, negali būti taikoma.

49. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovų ieškovo naudai priteisė 3 456,89 Eur (po 1 152,30 Eur iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o viso su žyminiu mokesčiu – po 1 403,96 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliantė teigia, kad ieškovo patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra nepagrįstos, neprotingos ir per didelės. Teisėjų kolegija, spręsdama ar ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal įstatymą nėra per didelės, atsižvelgia į tai, kad ieškovo advokatas jo vardu surašė procesinius dokumentus: ieškinį (2 127 Eur), 5 kitus įvairaus turinio dokumentus (358,08 + 370,68 +370,68 + 93,57 + 93,57 = 1 286,58 Eur); atstovavo ieškovą teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 3 (suapvalinus) val. (280,71 Eur), todėl pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio rekomendacijas, maksimali šalies patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma būtų 3 694,29 Eur (neskaitant pasirengimo teismo posėdžiui laiko). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Rekomendacijose nurodytą maksimalų užmokesčio dydį ir priteistą ieškovo patirtų išlaidų sumą, įvertinusi bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir kokybę, sprendžia, kad mažinti pirmosios instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo.

50. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės.

51. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog įstatymo nustatyta teismo pareiga motyvuoti priimtą teismo procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑287/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Darytina išvada, kad kiti apeliacinio skundo ar prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, dėl to teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

52. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovių apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. spalio 21 d. nutartimi buvo atidėjęs K. B. 717 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos priteistina valstybei atidėto žyminio mokesčio suma – 717 Eur (CPK 84 straipsnis).

54. Iš apeliantės ieškovui, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 968 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 717 Eur (septynis šimtus septyniolika eurų) žyminio mokesčio, sumokant jį Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovės K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui P. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.