- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-13
- Bylos Nr.
- e2S-1529-221/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-09-3-00396-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Atsakovas
- K. B., A. M., L. M.
- Ieškovas
- P. Z.
- Trečiasis asmuo
- T. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. B. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. Z. ieškinį atsakovams K. B., A. M. (A. M.), L. M., trečiajam asmeniui T. S. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir pirkėjo teisių perkėlimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti 2014 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-1333, 2014 m. balandžio 10 d. susitarimą pakeisti sutartį, notarinio registro Nr. 1-2260, sudarytus tarp trečiojo asmens T. S. ir atsakovės K. B. dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo atsakovės K. B. vardu, apsimestiniais ir perkelti pirkėjo teises pagal šią sutartį ir jos pakeitimą atsakovams A. M. ir L. M. po ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kiekvienam, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovas prašyme nurodė, kad egzistuoja sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – ieškovas pagrindė ieškinio reikalavimus rašytiniais įrodymais, teismo sprendimas gali pasunkėti dėl galimo nesąžiningo elgesio, perleidžiant ar kitaip apsunkinant turtą, dėl kurio yra kilęs ginčas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Alytaus apylinkės teismas 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies: taikė laikinąsias apsaugos priemones ir atliko įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamajam turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantiems atsakovei K. B.
Teismas konstatavo, kad, teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, ginčo turtas pereitų atsakovų A. M. ir L. M. nuosavybėn, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Nors ieškovas prašė areštuoti ginčo turtą, tačiau teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga taikyti švelnesnę laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė K. B. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovo teiginys, kad 2014 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovės K. B. ir trečiojo asmens T. S., yra apsimestinis sandoris nėra pagrįstas leistinais rašytiniais įrodymais, o yra jo asmeninė nuomonė, įsitikinimas, gandai ar nusistatymas. Aplinkybė, jog atsakovei K. B. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena jos sesuo L. M. su dviem nepilnamečiais vaikais, savaime nėra pagrindas pripažinti 2014 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu. Ieškovas pateikė teismo įsakymą dėl skolos priteisimo, rodantį, jog atsakovas A. M. buvo skolingas ieškovui, tačiau nebuvo pateikta rašytinių ar kitų įrodymų, jog ginčijamas sandoris apsimestinis. Tik išsamiai ištyrus bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir atsikirtimus į juos, bus nustatyta, ar ieškovo nurodomos aplinkybės dėl sandorio apsimestinumo yra pagrįstos ir teisingos.
Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat nepateikė duomenų, kad atsakovė K. B. elgiasi nesąžiningai, ketina perleisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą. Gyvenamajame name neatlygintinės panaudos teise gyvena atsakovė L. M. su dviem nepilnamečiais vaikas. Šeima neturi galimybės išsinuomoti kitą būstą rinkos kainomis ar įsigyti nuosavybės teise gyvenamąją patalpą, nes vaikų tėvas atsakovas A. M., kuris visada išlaikė šeimą, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Baltarusijos Respublikoje. Atsakovė K. B., suprasdama sesers padėtį ir būsto reikalingumą šeimai, neketino ir neketina perleisti ginčo turtą. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti savitikslės ir taikomos kiekvienu atveju, kai ieškovas pateikia ieškinį.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
6.1. Atskirajame skunde atsakovė K. B. neteigia ir neįrodinėja, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės kokiu nors būdu pažeidžia atsakovės K. B. teises ir teisėtus interesus.
6.2. Atskirasis skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais, jog neįrodytos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Nėra pagrindo sutikti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų: ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Atsiliepimuose į ieškinį pateikti duomenys patvirtina ieškinio argumentus.
6.3. Ieškovas pateikė konkrečius įrodymus apie atsakovės K. B. ir kitų atsakovų sąsajas (atsakovei K. B. priklausė nekilnojamasis turtas, kuriame buvo registruota atsakovui A. M. priklausančios bendrovės buveinė), giminystės ryšius. Atsakovės K. B. pateikta panaudos sutartis, nors ir negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, patvirtina ieškovo poziciją, kad ginčo turtu naudojasi tikrieji jo savininkai. Aplinkybė, kad atsakovė K. B. neketina perleisti ginčo turto, nepagrindžia nutarties neteisėtumo ir rodo, kad taikomas įrašas viešame registre nepažeidžia atsakovės K. B. teisių ir teisėtų interesų.
Atsakovė L. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį patenkinti, pritardama atskirojo skundo argumentams.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria iš dalies patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės K. B. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
Atsakovės K. B. teigimu, šiuo atveju nėra nė vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir bylos šalių argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su tokia atsakovės K. B. pozicija.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų, pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovė K. B. iš esmės neginčija aplinkybės, kad ieškovo pateikto ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. suformuluoti ieškinio reikalavimai, ieškinio faktinis ir teisinis pagrindai, pateikti įrodymai, kurie, ieškovo įsitikinimu, patvirtina jo nurodytus argumentus ir reikalavimus. Atsakovės K. B. nurodyta aplinkybė, kad, jos nuomone, ieškovas nepateikė leistinų rašytinių įrodymų ieškinio reikalavimams pagrįsti, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų, kadangi ieškovo pateiktų įrodymų įrodomoji vertė, kaip nurodo ir atsakovė K. B., gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, pateikti naujus įrodymus ir t. t. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad ieškovas būtų pasirinkęs akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas, buvimą.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant ir (ar) kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017, 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017).
Nagrinėjamoje byloje draudimo perleisti nuosavybės teises į konkretų, ginčo sandoriais atsakovei K. B. perleistą nekilnojamąjį turtą nustatymo poreikį suponuoja pats ieškinio dalykas – reikalavimas, pripažinus ginčo sandorius apsimestiniais, pirkėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti atsakovams A. M. ir L. M. Draudimo perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą nustatymas užkerta kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai ir atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas akivaizdžiai apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymą. Įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas netrukdo atsakovei K. B. įgyvendinti jos turimas ginčo turto naudojimo, valdymo teises, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovės K. B. teisių ir teisėtų interesų, kadangi, kaip teigia atsakovė K. B., ji neketina ginčo nekilnojamojo turto perleisti tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013). Dėl to aplinkybė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė K. B. ketina perleisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą, savaime nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti 2014 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-1333, 2014 m. balandžio 10 d. susitarimą pakeisti sutartį, notarinio registro Nr. 1-2260, sudarytus tarp trečiojo asmens T. S. ir atsakovės K. B. dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įsigijimo atsakovės K. B. vardu, apsimestiniais ir perkelti pirkėjo teises pagal šią sutartį ir jos pakeitimą atsakovams A. M. ir L. M. po ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kiekvienam. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir atliko įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamajam turtui – žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantiems atsakovei K. B., t. y. pritaikė tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeidžiančios asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.
Atsakovė K. B. su atskiruoju skundu pateikė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. birželio 9 d. rašto Nr. 52-S-28461 kopiją. Kadangi atsakovė L. M. tą patį raštą yra pridėjusi prie atsiliepimo į ieškinį, kuris yra priimtas į bylą, atsakovės K. B. su atskiruoju skundu pateikto rašto kopiją atsisakytina priimti.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, atsakovė K. B. atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2018 m. gegužės 15 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.