Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dianos Labokaitės, Rūtos Palubinskaitės, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei R. L. dėl skolos ir kitų sumų priteisimo ir atsakovės R. L. patikslintą priešieškinį dėl nuostolių, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

13.3. Atsakovė yra klaidingai apskaičiavusi bei sumokėjusi žyminį mokestį. Žyminis mokestis turėtų būti mokamas tiek nuo ieškinio, tiek nuo priešieškinio sumos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

4. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas. Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad tarpininkė I. K., veikianti UAB „NTA21 amžius“ vardu, atstovaujanti atsakovę R. L. (pardavėją), ir ieškovas A. V. (pirkėjas) 2023 m. sausio 2 d. sudarė Rezervavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo. Sutartis ieškovo nepasirašyta, tačiau ginčo dėl sutarties sudarymo ieškovas neginčijo. Šalys neginčija aplinkybių, jog apie atsakovės parduodamą turtą ieškovas sužinojo iš Facebook puslapyje patalpinto skelbimo, kad Rezervavimo sutartis buvo sudaryta ieškovui neapžiūrėjus turto, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 3 d. iki 2023 m. rugpjūčio 1 d. yra sumokėjęs 13 400 Eur sumą už parduodamą turtą, kad pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kad ieškovas 2023 m. rugpjūčio mėnesį kurį laiką buvo apsistojęs gyvenamajame name.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).

8. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; kt.).

9. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021).

10. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo, nes byloje esančių įrodymų visumą ištyrė, įvertino, pasisakė, kuriais įrodymais ir kokia apimtimi vadovaujasi, kuriuos įrodymus ir kokiais motyvais vadovaudamasis atmeta (CPK 185 str.), todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo ar teismo išvadų nemotyvavimo.

Dėl susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo

11. Atsakovės teigimu, teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl nepagrįstai iš jos priteisė 13 400 Eur skolą, nors 2 000 Eur ieškovas sumokėjo tarpininkei I. K.. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad Rezervavimo sutartis laikytina preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi dar ir todėl, kad joje numatytos įsipareigojimų nevykdymo sankcijos.

12. Kaip jau minėta, Rezervavimo sutartis buvo sudaryta tarp pardavėjos R. L. atstovės I. K., veikiančios UAB „NTA21 amžius“ vardu ir ieškovo A. V.. Rezervavimo sutarties 1 punkte buvo numatyta, kad pirkėjas A. V. per 2 darbo dienas sumoka tarpininkei 2 000 Eur rezervavimo mokestį, kuris pagal sutarties 2 punktą, jei šalys įvykdo šios sutarties sąlygas, bus įskaičiuojamas į pardavimo kainą. Parduodamo nekilnojamojo turto kaina nurodyta sutartyje yra 25 400 Eur (sutarties skirsnio „Pardavėjo ir jo atstovo įsipareigojimai 1 p.).

13. Ieškovas 2023 m. sausio 3 d. pervedė į I. K. sąskaitą 2 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „Rezervacija (duomenys neskelbtini)“, be to, 2023 m. vasario 1 d. I. K. sumokėjo dar 2 000 Eur, kurie vėliau buvo pervesti į atsakovės sąskaitą. Ieškovas į atsakovės R. L. sąskaitą pervedė 9 400 Eur (2023 m. kovo 1 d., 2023 m. kovo 30 d., 2023 m. gegužės 4 d., 2023 m. gegužės 31 d., 2023 m. liepos 4 d., 2023 m. rugpjūčio 1 d. pavedimai).

14. Vertinant Rezervavimo sutartį kaip atskirą sutarties rūšį, svarbu akcentuoti tai, kad Lietuvos teisės aktuose nėra išskiriama tokia sutarčių rūšis. Tokia sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip avansinė sutartis ir kaip preliminarioji sutartis. Analizuojant tokio pobūdžio sutartį reikia žiūrėti į kontekstą ir ko šalys siekė sudarydamos Rezervavimo sutartį. Jei Rezervavimo sutarties tikslas yra sudaryti preliminariąją sutartį, tai bus laikoma ketinimų protokolu, jei tikslas – pagrindinė sutartis, bus laikoma preliminariąja sutartimi. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia svarbu nustatyti, ar Rezervavimo sutartis kvalifikuotina preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi, kurią pasirašius, remiantis sutarties 3 punktu, kilo pareiga atsiskaityti už suteiktas tarpininkės (pardavėjos atstovės) suteiktas paslaugas.

15. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį.

16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-381/2023). Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2010).

17. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog Rezervavimo sutartis buvo sudaryta ieškovui neapžiūrėjus parduodamo turto. Rezervacijos sutartyje nėra aiškiai išreikštų įsipareigojimų ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį. Sutarties skirsnio „Pardavėjo ir jo atstovo įsipareigojimai 2 punkte numatyta, jog pardavėja įsipareigoja iki 2024 m. kovo 24 d. su pirkėju sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Sutartyje nėra numatyti pirkėjo įsipareigojimai nupirkti turtą. Sutartyje taip pat nėra tiksliai identifikuotas parduodamas turtas, aptarti individualūs parduodamo turto požymiai (žemės sklypo, namo plotas, paties turto būklė – sienos, grindys, daiktai, kurie yra paliekami ir jų būklė), mokamo avanso dydis, turto perdavimo terminas, atsiskaitymo būdas, kainos sumokėjimo terminas, jei jos mokėjimo terminas bus išskaidytas atskirais mokėjimais (tikslūs terminai ir šių mokėjimų dydžiai).

18. Iš Sutarties skirsnio „Pardavėjo ir jo atstovo įsipareigojimai“ 3 punkto turinio nustatyta, kad iki nurodyto termino (tikėtina 2024 m. kovo 24 d.) nespėjus sudaryti preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties, laikoma, kad šalių ikisutartiniai santykiai pasibaigė dėl pardavėjos kaltės pažeidus bendradarbiavimo pareigą. Ir tokiu atveju atstovas grąžina pirkėjui sumokėtą rezervacijos mokestį. Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki 2024 m. kovo 30 d. (sutarties skirsnio Baigiamosios nuostatos 1 p.).

19. Rezervavimo sutarties skirsnio „Pirkėjo įsipareigojimai“ 3 punkte nurodyta, kad pirkėjui nebendradarbiaujant (t. y. bent kartą neatvykus į rengiamą susitikimą ar vengiant pasirašyti preliminarią sutartį) ir dėl to nespėjus sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties iki šios sutarties pabaigos, laikoma, kad šalių ikisutartiniai santykiai pasibaigė dėl pirkėjo kaltės pažeidus bendradarbiavimo pareigą. Tokiu atveju, pirkėjo sumokėtas mokestis lieka atstovui.

20. Analizuojant sutarties turinį svarbu pažymėti tai, kad joje nurodyta, jog sutarties šalys susitarė iki tam tikros datos sudaryti preliminariąją sutartį. Tokiu atveju svarbu dar kartą paminėti, kad jei Rezervavimo sutarties tikslas yra sudaryti preliminariąją sutartį, tai toks susitarimas bus laikomas ketinimų protokolu. Ketinimų protokolas, kaip atskira sutarties rūšis, Lietuvos teisės aktuose taip pat nėra išskiriama. Ketinimų protokolas dažniausiai pasirašomas siekiant įforminti šalių ketinimus bendradarbiauti ir ateityje sudaryti pagrindines sutartis atitinkamiems susitarimams įgyvendinti. Juo įprastai įforminami derybų metu pasiekti susitarimai dėl tolesnio bendradarbiavimo, o tai daugiau moralinis įsipareigojimas, nenumatantis sankcijų ar kitų pasekmių nevykdymo atveju.

21. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, ginčo sutartyje nurodytą turto kainą ir sumokėto mokesčio dydį, taip pat atsižvelgusi tiek į ginčo sutarties lingvistinį aiškinimą, jos turinį ir sąlygų tarpusavio ryšį, tiek į subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą, šalių tikslą ir tikruosius ketinimus, jų derybas ir elgesį po sutarties sudarymo, sprendžia, kad ginčo šalys sudarė turto Rezervavimo sutartį ir nėra pagrindo ginčo sutarties kvalifikuoti preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi.

Dėl skolos (avanso priteisimo)

22. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės 13 400 Eur sumokėtą sumą už planuojamą įsigyti nekilnojamąjį turtą.

23. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog 2 000 Eur rezervavimo mokesčio suma buvo įskaičiuota į ieškovo, kaip avansą, sumokėtą 13 400 Eur sumą. Apeliantė nesutikdama su teismo išvada, skunde teigia, jog ieškovas be pagrindo prašė priteisti iš atsakovės 2 000 Eur rezervavimo mokesčio, nes ši suma buvo sumokėta tarpininkei I. K., o kadangi pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, ji negalėjo būti priteista iš atsakovės.

24. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas nebendradarbiavo su pardavėja ar jos atstove, nepasirašė ar vengė pasirašyti jam pateiktą preliminarią sutartį, atvykti pas notarą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymui, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo preliminari ir / ar pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės ir, kad jis netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Rezervavimo sutartį, todėl nėra pagrindo šiuo atveju taikyti šios sutarties 3 punkto nuostatų.

25. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju svarbu įvertinti, ar pareiga atsakovei atsiskaityti su ieškovu atsirado kitu pagrindu.

26. Pirmiausia pažymėtina, kad šalys neginčija aplinkybės, kad atsakovę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo procese atstovavo I. K., veikianti UAB „NTA 21 amžius” vardu. Atsakovė R. L. ir UAB „NTA 21 amžius“ 2022 m. rugpjūčio 17 d. sudarė Tarpininkavimo sutartį Nr. NTA-21A-170822J. Šalys sutarė, kad atlyginimas už tarpininko suteiktas paslaugas įeina į šiame punkte nustatytą parduodamo turto kainą (26 800 Eur) (sutarties 2.2. p.); kad klientas (nagrinėjamu atveju atsakovė) įgalioja tarpininką (UAB „NTA 21 amžius”) sudaryti su pirkėju turto Rezervavimo sutartį, pirkėjui pageidaujant, kliento vardu sudaryti su pirkėju preliminarią turto pirkimo – pardavimo sutartį) (sutarties 2.4. p.); kad klientas suteikia teisę tarpininkui šios sutarties vykdymo tikslais be atskiro pranešimo perduoti savo įgaliojimus bet kuriam UAB „NTA 21 amžius” darbuotojui ir (arba) franšizės turėtojui. Bet kurie veiksmai ir susitarimai, kuriuos šios sutarties vykdymo tikslais atliko ar sudarė ne tarpininkas tiesiogiai, o bet kuris kitas UAB „NTA 21 amžius” darbuotojas ir (arba) franšizės turėtojas, bus laikomi atliktais ar sudarytais tarpininko (sutarties 2.5. p.). Mokestis už tarpininkavimo paslaugas yra ne mažesnis kaip 1 815 Eur, įskaitant PVM (sutarties 5.1 p.).

27. Kaip jau minėta, Rezervavimo sutarties 2 punkte buvo numatyta, kad jei šalys įvykdo šios sutarties sąlygas, ieškovo sumokėtas rezervavimo mokestis bus įskaičiuojamas į pardavimo kainą. Parduodamo nekilnojamojo turto kaina nurodyta sutartyje yra 25 400 Eur. Rezervavimo sutarties 4 punkte nurodyta, kad atsisakius pirkti nekilnojamąjį turtą, pirkėjas (ieškovas) sutinka, jog sumokėtas 2 000 Eur rezervavimo mokestis liktų atstovui.

28. Pažymėtina, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6. 189 str. 1 d.).

29. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020). Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo nuoseklioje ir išplėtotoje praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad ieškovas A. V., sudarydamas sutartį su UAB „21 amžius” vardu veikiančia I. K., atstovaujančia pardavėją R. L., buvo įsitikinęs atsakovės suteiktais įgaliojimais atstovauti pardavėją ir veikti pardavėjos vardu. Sutartyje buvo numatyta, jog sumokėtas rezervavimo mokestis bus įskaičiuotas į perkamo turto kainą. Taigi, byloje įrodyta, jog I. K., sudarydama Rezervavimo sutartį su ieškovu, veikė pagal pardavėjos nurodymus, jos naudai ir interesais, ir todėl jos sudaryta sutartis įpareigoja atstovaujamąją. (atsakovę).

31. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad rezervacijos mokestis yra įskaitomas į parduodamo turto kainą (sutarties 2 p.), jei šalys įvykdo susitarimo sąlygas. Rezervavimo sutartis nėra įvykdyta, t. y. iki numatyto termino (2024 m. kovo 24 d.) preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, todėl teismas, ieškovo prašymu, pagrįstai taikė Sutarties skirsnio „Pardavėjo ir jo atstovo įsipareigojimai” 3 punkte numatytas teisines pasekmes, nes ieškovas pagal sutartį yra sumokėjęs 2 000 Eur avansą, kuris turėjo būti įskaičiuotas į perkamo nekilnojamojo turto kainą.

32. Be to, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje susitarimas dėl tarpininkavimo, parduodant nekilnojamąjį turtą, kvalifikuojamas kaip atlygintinų tarpininkavimo paslaugų teikimo rezultato sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42-378/2018; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-701/2018).

33. Apibendrinant tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė ieškovui iš atsakovės, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamo teismo sprendimo dalies dėl ieškinio patenkinimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl priešieškinio reikalavimų

34. Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimų dėl 4 400 Eur (dėl sumažėjusios pardavimo kainos) motyvuodamas tuo, jog byloje nepateikti įrodymai dėl ko kito (sumažėjo) namo pardavimo kaina.

36. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant šalių ginčą svarbu, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika, atsižvelgus į subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą ir teksto lingvistinį aiškinimą, nustatyti tikrąją ginčo sutarties šalių valią, tikruosius ketinimus, tikslą ir sutarties esmę, įvertinti jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Be to, šalys sutarties sąlygas nustato savo nuožiūra (CK 6.156 str. 4 d.). Taigi, sutarties esmė yra šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Šalys turi teisę laisvai nuspręsti, su kuo pradėti derėtis dėl sutarties sudarymo, su kuo ir kokiomis sąlygomis sudaryti sutartį, koks bus sutarties turinys. Kitaip tariant, šalys laisvos derėtis ir sudaryti sutartis tokias, kokių nori, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

37. Pažymėtina ir , kad prievolė atlyginti nuostolius kyla ne tik tuomet, kai sudaryta preliminarioji sutartis (CK 6.165 str. 4 d.), bet taip pat ir nesant sudarytos preliminariosios sutarties pagal Civilinio kodekso 6.163 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto, kaip jau buvo paaiškinta ir anksčiau, pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.163 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, kad nepasiekiamas šalių susitarimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

38. Kasacinio teismo praktikoje civilinės atsakomybės pažeidus pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose taikymo klausimu laikomasi pozicijos, kad turi būti ginamas tikrumo interesas, o tam tikrais atvejais – ir lūkesčio interesas. CK 6.163 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį. Taip pat pažymėta, kad, pirma, šaliai draudžiama vesti derybas, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2009). Taigi, būtent šalies nesąžiningas elgesys yra vertinamas kaip neteisėti veiksmai sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, kai šalis atsisako sudaryti sutartį. Dėl to nagrinėjamojoje byloje civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma pirkėjui galėtų būti taikoma tik įrodžius jo nesąžiningus veiksmus.

39. Nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta, kad 2023 m. sausio 2 d. sudarė Rezervavimo sutartį dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo už 25 400 Eur sumą. Sutarties pagrindu buvo sumokėta 13 400 Eur suma, kuri, ieškovo įsitikinimu, garantavo nekilnojamojo turto įsigijimą. Pažymėtina, kad pagal sutarties 2 punktą, vienašaliu pardavėjo įsipareigojimu, buvo numatyta sudaryti preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį tik ateityje, t. y. ne vėliau kaip iki 2024 m. kovo 24 d. Kitaip tariant, šalys siekė tik ateityje sudaryti turto pirkimo – pardavimo sutartį, į jos nuostatas įtraukiant Rezervavimo sutartyje nurodytas sąlygas dėl turto kainos, rezervavimo mokesčio įskaitymo į kainą. Taip pat nustatyta, kad po Rezervavimo sutarties pasirašymo ieškovas dalimis mokėjo už planuojamą įsigyti turtą. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad Rezervavimo sutartis buvo sudaryta ieškovui neapžiūrėjus parduodamo nekilnojamojo turto. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas atsisakė pirkti nekilnojamąjį turtą tik tada, kai atvyko ir jį apžiūrėjo. Byloje pateikta video medžiaga, nuotraukos patvirtina, jog parduodamo turto būklė neatitiko skelbime pateikto turto aprašymo ir nuotraukų.

40. Apibendrindama tai, kad išdėstyta aukščiau bei įvertinusi sudarytos Rezervavimo sutarties pobūdį, kurios paskirtis labiau moralinio įsipareigojimo pobūdžio, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirkėjas nevykdydamas Rezervavimo sutarties sąlygų, susijusių su preliminariosios sutarties pasirašymu dėl parduodamo turto būklės, nors visa laiką dalimis mokėjo už planuojamą įsigyti turtą, nuo pat sutarties sudarymo veikė nesąžiningai, t. y. turėjo pagrįstą lūkestį nesudaryti preliminariosios ir pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ginčo šalių pateiktus paaiškinimus bei dokumentus, vadovaudamasi pirkimo – pardavimo sutartinių teisinių santykių reglamentavimu, nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčių vykdymą įtvirtinančiomis nuostatomis, teismų praktika, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės reikalavimo atlyginti parduodamo nekilnojamo turto kainos skirtumą (4 400 Eur), kuris apskaičiuotas vadovaujantis Rezervavimo sutartyje nurodyta nekilnojamo turto kaina bei kaina, už kurią turtas buvo parduotas (25 400 – 21 000).

Dėl bylos baigties

42. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintos. Ieškovo turtėtos bylinėjimosi išlaidos, priteistinos iš atsakovės.

46. Ieškovas nurodė, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, bei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.) pateikė jas patvirtinančius įrodymus (2024 m. liepos 17 d. sąskaita už teisines paslaugas ADV Nr. 643/24, sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas).

47. Nagrinėjamu atveju ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteistinos iš atsakovės (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 3 d. palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.