Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Dariaus Kantaravičiaus, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. R. ir nukentėjusiosios L. V. J. atstovo advokato Rimanto Čatrausko apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 150 MGL dydžio bauda. Nustatytas 12 mėnesių baudos sumokėjimo terminas.

Nuteistajam I. R. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš I. R. L. V. J. priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 3 706 eurus patirtų išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. I. R. Alytaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu pažymėtu Nr. 1, vairuodamas automobilį ,,K. S.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 30, 127, 128 punktų reikalavimus, tai yra, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų iš dešinės į kairę (pagal jo važiavimo kryptį) perėjoje įėjusią pėsčiąją L. V. J., nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, nes to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, buvo slidus kelias, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo susidariusios kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams ir savo vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė per pėsčiųjų perėją iš dešinės į kairę ėjusią L. V. J., tuo padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą dėl diafragmos plyšimo, trauminio hematorakso, skrandžio plyšimo, blužnies plyšimo, dešinio šlaunikaulio lateralinio krumplio, abiejų blauzdikaulių lateralinių krumplių, kairio blauzdikaulio medialinio krumplio sąnarinių lūžimų, kairės šlaunies žaizdos.

2. Nuteistasis I. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 20 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad byloje nebuvo vykdomas teisingumas vadovaujantis lygybės principu – dėl nežinomų aplinkybių kaltinimo pusei buvo teikiamos privilegijos teismui tenkinant visiškai visus prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo prašymus, tačiau nebuvo tenkinami I. R. prašymai, buvo siekiama apriboti jo teises. Buvo nepriimta eksperto V. M. išsami ekspertinė išvada, patvirtinanti ir įrodanti, jog nagrinėjamoje situacijoje vairuotojas neturėjo techninių galimybių išvengti susidūrimo, nes pėsčioji, staigiai išėjusi į kelio važiuojamąją dalį, sudarė avarinę situaciją, kai nepaisydama atvažiuojančio automobilio kirto kelią neįsitikinusi saugumu ir galimybe automobiliui sustoti. Nukentėjusioji nuolat teikė melagingus liudijimus - melavo apie esmines bylos aplinkybes. Nors buvo įspėta apie atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, tyčia klaidino teismą melagingai nurodydama susidūrimo su automobiliu vietą, siekė nuslėpti, jog į kelią išėjo prisidengusi išskleistu skėčiu, dėl to ir nematė atvažiuojančios transporto priemonės (šį faktą nukentėjusioji nuolat slėpė ikiteisminio tyrimo metu, tvirtindama esą skėčio neturėjo, pakartotinai ją apklausiant nurodė, jog nešė jį suskleistą rankinėje, ir tik apklausiant trečią kartą prisipažino, jog melavo bei patvirtino, kad skėtį nešėsi rankoje išskleistą.

2.2. Skundo autorius pažymi, kad nebuvo paskirta pakartotinė autotechninė ekspertizė, kadangi atlikta ekspertizė akivaizdžiai nepilna ir neteisinga, surašyta nenaudojant jokių tikslių įvykio vietos apžiūros ir nustatymo duomenų, paremta prielaidomis ir spėjimais neturint jokių tikslių duomenų, o būtent - tikrųjų važiuojamosios dalies ir perėjos parametrų, nukentėjusiosios įžengimo į važiuojamąją dalį vietos (kai perėja netaisyklingos formos, o perėjos kraštinės yra skirtingo ilgio), nukentėjusiosios ėjimo trajektorijos bei kodėl yra akivaizdūs prieštaravimai tarp nukentėjusiosios duotų parodymų ir eksperto išvados (susidūrimo vieta nebuvo ir negalėjo būti ties kelio vidurio ašine linija). Taip pat teismas netenkino prašymo skirti pakartotiną medicininę ekspertizę, nors byloje esančios dvi medicininės ekspertizės viena kitai prieštarauja - pirmojoje eksperto U. išvadoje nurodyta, jog vidaus organų sužalojimai padaryti “kietu buku daiktu”, tačiau tas pats ekspertas jau kitoje ekspertizėje, atliktoje grupėje su ekspertu G., paneigė prieš tai duotas išvadas ir nurodė, jog negali patvirtinti, kad vidaus organų sužalojimai patirti susiduriant su automobiliu (būtent vidaus organų sužalojimo aplinkybės byloje tiesiogiai lemia veikos kvalifikavimą, nes kiti sužalojimai (ne vidaus organų) nelaikytini sunkiais. Taip pat teismas nevertino, jog apelianto prašymai skirti pakartotiną medicininę ekspertizę buvo susieti ir su tuo, jog ekspertai netiesiogiai padarė iki to neminėtą prielaidą, jog vidaus organų sužalojimai atsirado po susidūrimo su automobiliu “nukentėjusiajai krentant”, o tai reiškia, jog sužalojimai atsirasti galėjo ir kitomis aplinkybėmis (ją gabenant, perkeliant, operuojant ar pan.), arba dėl to, jog, kaip matyti iš nukentėjusiosios ligos istorijos dokumentų, jai iki eismo įvykio buvo daug kartų darytos įvairios vidaus organų operacijos paveikiant/pjaunant pilvo pleurą, diafragmą - buvo pašalinta tulžis, operuota skrandžio opa, gydyta blužnis, ji turi blužnies disfunkcija (naudoja kraują skystinančius vaistus), bei diafragmos anomalinį paslinkimą. Visa tai galėjo turėti įtakos vidaus organų galimo pažeidimo laipsniui bei sudaryti sąlygas pažeidimams atsirasti. Papildomos medicininės ekspertizės tikslu turėjo būti objektyvios tiesos nustatymas - ar tokie vidaus organų sužalojimai galėjo atsirasti asmeniui esant sveikam, be chroninių ligų ir neturėjus vidaus organų operacijų. Vertinant tai, jog nusikaltimu nurodytas neatsargus veikimas, nenukreiptas konkrečiai prieš nurodytą asmenį, žinant nukentėjusiosios ligos būklę, teismas neturėjo individualizuoti atsiradusių pasekmių su I. R. veiksmais ar nukentėjusiosios individualumu sergant įvairiomis ligomis, o turėjo nustatyti, kaip ir ar galėjo toks eismo įvykis pažeisti vidutiniškai sveiko žmogaus vidaus organus. Būtent dėl to ekspertui turėjo būti teikiamas klausimas, kokią įtaką vidaus organų pažeidimams atsirasti turėjo nukentėjusiajai atliktos vidaus organų operacijos bei chroninės ligos. Tačiau teismas pakartotinos ekspertizės neskyrė, nesudarydamas lygių sąlygų šalims byloje gauti objektyvius ekspertinius vertinimus, atitinkančius konkrečią situaciją.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netenkino prašymo išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės dokumentus apie perėjos eismo įvykio vietoje įrengimą, būtinus teisingai ekspertizei atlikti, nors pagal ikiteisminio tyrimo metu pareikalautos informacijos (duomenys neskelbtini) savivaldybė nepateikė prašomos informacijos ir dokumentacijos. Ikiteisminio tyrimo metu buvo prašoma pateikti kelio atkarpos projektą, kuris pateiktas nebuvo. Buvo tik nurodyta, jog yra projektiniai siūlymai dėl perėjos įrengimo, tačiau nei duomenų apie perėjos tikruosius/teisėtus parametrus (horizontalaus žymėjimo), nei apie perėjos ilgį/plotį bei vietą kelyje taip ir nebuvo pateikta. Taip pat nebuvo pateiktas gatvės atkarpos su perėja statybos leidimas, darbų užbaigimo aktas, pripažinimo darbų atitinkančiais normatyviniai dokumentai ir darbo rezultato tinkamu naudotis dokumentas. Perėjos įrengimo privalomi projektiniai dokumentai aiškiai reglamentuoti statybos normatyviniuose aktuose bei turi atitikti jų reikalavimams dėl perėjos matomumo, pločio neįrengiant salelių, maksimalaus ilgio, kt., bei tik esant tokiems teisės aktus atitinkantiems dokumentams pėsčiųjų perėja turi teisinį perėjos statusą ir atitinkamą saugos režimą. Neteisėtai, be statybą leidžiančių dokumentų įrengtas žymėjimas nėra laikytinas perėja. Tik atitinkančios perėjų organizavimo taisyklių reikalavimams pėsčiųjų perėjos laikomos saugiomis ir teisėtai įrengtomis. Perėja, kurioje įvyko eismo įvykis, įrengta be jokių projektinių dokumentų (jie nebuvo pateikti), ji neatitinka techninių reikalavimų, dėl to nelaikytina teisėta ir saugi. Pažymėtina tai, jog važiuojamąja dalimi artėjant prie perėjos - jos horizontalaus žymėjimo nesimato, nes ši yra įkalnės viršuje, todėl automobiliui judant įkalnės kryptimi vairuotojas negali matyti perėjos pločio, jos žymėjimo pradžios ir parametrų. Būtent dėl to ekspertams nustatant įvykio aplinkybės buvo ypač svarbu pateikti jiems tikrus projektinius dokumentus (tuo labiau, kai eismo įvykio schemoje pažymėti visiškai kiti perėjos parametrai, ji nėra stati, jos kraštų ilgiai nesutampa, horizontalių linijų skaičius abejose kelio pusėse skiriasi, o dalis horizontalių linijų nėra pilnos). Akivaizdu, jog atliekant ekspertizę specialistai turėjo vadovautis konkrečiais projektiniais dokumentais, kurių byloje nebuvo. Dėl to Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai padarė esminę klaidą, kai neturėdami objektyvių duomenų, neapžiūrėję ir neišmatavę įvykio kelio atkarpos ir žymėjimo vietoje, naudojo netinkamus, neteisingus, realybės neatitinkančius bei nepatikimo elektroninio šaltinio “google.maps” duomenis, todėl padarė neteisingą išvadą apie 3,3 metrų atstumą, kurį nukentėjusioji esą praėjo per perėja iki susidūrimo. Naudojant tikrus eismo įvykio vietos duomenis, surinktus eismo įvykio vietoje, matyti, jog minėtas nueitas atstumas nebuvo didesnis nei 2.25 metro. Būtent teisingas perėjos matmenų ir galimai nueito pėsčiosios atstumo nustatymas turi esminę reikšmę, nes, kaip nustatyta eksperto V. M. išvadoje, vertinant automobilio sustojimo vietą, jo galimo judėjimo ir kitus parametrus, panaudojant specialią modeliavimo programą, automobilis judėjo kelio trajektorija kai pėsčioji praėjo ne daugiau nei 2,25 metro nuo įžengimo į važiuojamąją dalį. Tai įrodo, jog vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Be to, skundo autorius pažymi, jog esant situacijai, kai nėra perėjos projektinių dokumentų, kai nėra teisės aktus atitinkančių duomenų apie perėjos parametrus, kai ekspertinė išvada, kuria vadovavosi teismas, atlikta naudojant netikrus ir antrinius duomenis, kai įvykio vietos schema nėra tiksli, o perėja natūroje neatitinka perėjai keliamų reikalavimų - teismas turėjo atlikti teisminį eksperimentą – tai yra nustatyti įvykio vietoje, kokie duomenys yra tikri bei tikslūs, kieno parodymai teisingi, bei kokiais duomenimis reikia vadovautis ekspertams nustatant, tokioje situacijoje vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netenkino prašymo skirti statybinę ekspertizę nustatyti ar eismo įvykio vietoje esanti perėja yra saugi, kuri yra reikalinga nustatyti tinkamą civilinį atsakovą. Kaip minėta, perėjos įrengimo teisėtumui patvirtinti nesurinkta jokių įrodymų, o pateikti dokumentai byloja, jog perėja įrengta neteisėtai, be statybą leidžiančio dokumento, projekto, pripažinimo perėja tinkama naudotis. Apklausiant policijos darbuotojus teisme jie pažymėjo, jog perėją įrengus ant kalniuko, jos horizontalus žymėjimas nematomas, ji yra nesaugi. (duomenys neskelbtini) mieste buvusios įstrižos keliui perėjos (įrengtos ne statmenai važiuojamosios dalies) palaipsniui yra naikinamos, pertvarkomos jas įrengiant tinkamai. Taigi civiliniam atsakovui nustatyti teismas privalėjo įvertinti už perėjos įrengimą atsakingų asmenų veiksmus ir juos įtraukti į procesą.

2.5. Pažymima, kad teismas be pagrindo rėmėsi vien tik Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada, padaryta naudojant neteisingus duomenis. Išvada ne tik nėra objektyvi, bet net ir joje pačioje nurodoma, kad ekspertai išvadai pateikti remiasi specialistės L. medžiaga. Pastaroji ydinga, nes joje nesiremiama jokiais byloje surinktais įrodymais/faktiniais duomenimis apie tai, kokie tikslūs kelio važiuojamosios dalies ir perėjos išmatavimai, kurioje vietoje nukentėjusioji įžengė į perėją, kiek ja praėjo, kur įvyko susidūrimas, o pati išvada prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, neva susidūrimas įvyko ties gatvės ašine linija. Be to, specialisto išvadą surašant byloje dar nebuvo surinkti visi įrodymai - nebuvo liudytojos J. ir nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolų, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad vairuotojui nukentėjusioji nebuvo matoma, kol pastaroji neišžengė iš už jai kliūtimi tapusios liudytojos J. (pastaroji buvo arčiau atvažiuojančio automobilio ir užstojo vairuotojui kitą pėsčiąją), bei jog pati nukentėjusioji nematė atvažiuojančio automobilio tiek būdama už kitos pėsčiosios, tiek ir dėl to, jog buvo užsidengusi skėčiu nuo lietaus (nukreipusi skėtį į atvažiuojančio automobilio pusę), tačiau nepaisant akivaizdaus pavojaus ir neįsitikinusi saugumu įžengė į važiuojamąją dalį. Tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytoja siekė nuslėpti tikras įvykio aplinkybes - melagingai nurodė įvykio vietą (ties gatvės ašinę linija), melavo dėl nešamo skėčio rankose (tai sakė, jog jo neturėjo, tai melavo, jog nešė neišskleistą rankinėje, o galiausiai pripažino, jog jį buvo išskleidusi ir juo naudojosi), melavo dėl jos sveikata ir eismo įvykiu neva nesusirūpinusio apelianto (tačiau kai tik teismo posėdžio metu jai buvo priminta, jog buvo kalbėta sujos dukra ir yra susirašinėjimo žinutėmis išrašai teisme - melagingus parodymus paneigė), o vėliau nurodė, jog žinojo, kad apeliantas daug kartų skambino dukrai, kalbėjo su ja, teiravosi kuo gali jai padėti), melavo, jog nevaikšto (į teismo posėdį tyčia atvyko vežimėlyje), nors teismo medicininiuose dokumentuose fiksuota, jog ji neužilgo po reabilitacijos vaikšto, jai skirta mankšta (kurios ji nurodžiusi nelanko). Apeliantas nepraėjus daug laiko po eismo įvykio keletą kartų matė nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) turguje apsiperkančia, be jokių pagalbinių medicininių prietaisų. Dar daugiau, nukentėjusioji pareiškė absoliučiai nepagrįstą ieškinį siekdama praturtėti (jos pavedimu advokatas nuolat reikalavo apelianto už atsisakymą nuo kaltinimų sumokėti nukentėjusiajai ir jos dukrai ypač didelę pinigų sumą). Teisminio nagrinėjimo metu apklausti įvykio vietoje dirbę policijos darbuotojai patvirtino, jog įvykio schemą sudarė nesilaikant įstatymų, ją surašė ne įvykio vietoje, jos nepateikė pasirašyti nei įvykio dalyviams, nei liudytojams, nes kitiems. Taigi pirminių įvykio vietoje fiksuotų duomenų byloje nesurinkta, nukentėjusiosios ir liudytojos dukros J. parodymai melagingi, tyčia klaidinantys ir netikri, o ekspertizės išvados, kuriomis rėmėsi teismas yra abejotinos ir neatitinka pilnumo ir objektyvumo reikalavimų.

2.6. Nuteistojo nuomone, civilinio ieškinio patenkinimui teismas neturėjo pagrindo ne tik dėl to, jog nebuvo surinkta pakankamų ir neabejotinų įrodymų dėl apelianto kaltės, bet ir dėl to, jog pats teismas nustatė nukentėjusiąją J. pažeidus Kelių eismo taisykles. Teismas privalėjo vertinti, net ir esant vairuotojo kaltei, pėsčiosios ir vairuotojo atsakomybės padalinimo klausimą, įvertinant pačios nukentėjusiosios kaltę ir atitinkamai žalą sumažinant. Vertinant tai, jog, kaip minėjo nukentėjusioji, ji matė atvažiuojantį automobilį prieš žengdama į važiuojamąją dalį, bet nesiekė išvengti susidūrimo su automobiliu ir toliau ėjo per važiuojamąją dalį (jos pačios žodžiai “šaukiant vairuotojui ir mojuojant rankomis”) - nukentėjusioji turėjo visas galimybes išvengti atsiradusių pasekmių, bet to nesiekė, klaidingai manydama, kad kaip pėsčioji neturi jokių kelių eismo dalyvio pareigų. Tačiau pėstysis pats privalo laikytis kelių eismo taisyklių ir jų nepažeisti - pagal Saugaus eismo keliais įstatymo 15 str. 3 d. 4p. draudžiama “išeiti iš už <...> kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių“. Būtent nukentėjusiosios J. padarytas pažeidimas buvo esminis ir sukėlęs atsiradusias pasekmes. Nenustatyta, jog vairuotojas viršijo greitį, ar kad automobilis neatitiko techninių reikalavimų. Be to, objektyvi galimybė vairuotojui matyti nukentėjusiąją buvo minimali dėl to, jog ši ėjo/stovėjo šalia kitos pėsčiosios, todėl atsidūrė už kliūties, o išžengimo iš už kliūties momentu automobiliui esant itin arti (kai nėra techninės galimybės išvengti susidūrimo) vairuotojas jau nebeturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo ir sustoti nekliudant pėsčiosios. Be to, civiliniu atsakovu turėjo būti patraukta (duomenys neskelbtini) savivaldybė, nes perėja įrengta be statybos leidimo, projekto, nepripažinus jos statybos tinkama, o perėja saugia. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms ieškinys neturėjo būti tenkinamas jokia dalimi.

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios J. advokatui skirtų išlaidų priteisimas neturi pagrindo, nes jos neatitinka Teisingumo ministerijos nustatytų įkainių, bei niekaip nėra pateisintos. Byloje pastarasis nesurašė nei vieno procesinio dokumento, tik dalyvavo keliuose posėdžiuose ir galimai apklausose (protokoluose tai nepažymėta). Nesuprantama, kokiu pagrindu išlaidos priteisiamos J., kai visi mokėjimai advokatui atlikti ne jos, o J. Nepateikta jokių konkrečių duomenų apie tai, kaip apskaičiuojamos atliktos paslaugos ir už ką mokama. Taigi, už advokato paslaugas neturi būti priteisiama ne tik dėl to, jog neįrodyta apelianto kaltė, bet ir dėl to, jog nepagrįsta nei išlaidų suma, nei atliktos paslaugos.

2.8. Be to, skunde pažymima, kad nors teisiniu požiūriu apeliantas laiko, kad kaltė neįrodyta, moraline prasme atsakomybė nebuvo paneigiama, nes yra visiškai suprantama, kad dėl padidinto pavojaus šaltinio atsiradusios pasekmės, nors joms atsirasti įtakojo nukentėjusiosios J. veiksmai, sukėlė nuostolius ir išgyvenimus. Tačiau taikymas nurodyto dydžio baudos nėra atitinkantis įvykio aplinkybių ir atsakomybės paskirstymo. Vairavimo teisių apribojimas netaikytinas, nes nėra privalomas, o praktikoje taikomas tik kaip papildoma bausmė. Apeliantas per ypač ilgą vairavimo praktiką neturėjo jokių eismo įvykių, šio įvykio metu buvo blaivus, vairavo techniškai tvarkingą ir apdraustą automobilį, neviršijo nustatyto greičio. Nukentėjusiajai pilnai atlyginta materiali žala, draudimo sumokėtas neturtinės žalos atlyginimas, padengtos gydymo išlaidos, nepareikštas ligonių kasos ieškinys atlyginimui priteisti. Apeliantas nei iki įvykio, nei po jo praėjus keturiems metams neturėjo jokių eismo įvykio pažeidimų. Be to, atsižvelgiant į apelianto darbo pobūdį (dirba kelių įmonių direktoriumi, atstovauja vadovaujamoms įmonėms teismuose, organizuoja įmonių veiklą įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose) yra būtina galimybė nuolat vairuoti automobilį darbo reikalais. Yra atnaujinta vairuotojo medicininė apžiūra ir fizinė būklė pripažinta tinkama vairavimui be jokių išlygų. Be to, nors nustatytas ribojimas vairuoti dviem metams, nuo įvykio suėjus keturių metų terminui ribojimo taikymas tapo savaime neaktualus, nes yra suėjęs. Papildomai bausmei taikyti išnyko pagrindas dėl per ilgo bylos nagrinėjimo.

3. Nukentėjusiosios L. V. J. atstovas advokatas Rimantas Čatrauskas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, priteisiant nukentėjusiajai iš nuteistojo 75 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat iš nuteistojo I. R. priteisti turėtas apeliacinio proceso išlaidas.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. V. J. (duomenys neskelbtini) d. eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl ko ji iki šiol priversta gydytis ir atlikinėti reabilitacijas. Nukentėjusios būklė (duomenys neskelbtini) d. buvo stabilizuota (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini) d. gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) klinikose, (duomenys neskelbtini) d. gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini) d. dėl insulto perkelta į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur gydyta iki (duomenys neskelbtini) d. gydėsi VšĮ (duomenys neskelbtini) centre. Nukentėjusiajai atlikta daugybė operacijų ir tai patvirtina kartu su ieškiniu pateikti medicininiai dokumentai ir atliktos teismo ekspertizės. Nukentėjusioji iki šiol nėra pilnai atsistačiusi ir gali judėti tik vaikštynių bei vežimėlio pagalba. Šiuo metu dėl aukštų uždegiminių rodiklių, patirto insulto, buvo delsiama daryti kojų operacijas. Nukentėjusiosios kojos po įvykio buvo 8 savaites imobilizuotos, tai reiškia, kad nukentėjusioji galėjo tik gulėti lovoje. Dėl ilgo gulėjimo atrofavosi raumenys. Ateityje dar numatomos operacijos bei ilga ir sudėtinga, pastovi reabilitacija. Dėl patirtų traumų ir lūžių, nukentėjusiajai teko iškęsti daugybę operacijų, ji neteko vidaus organų, ilgą laiką buvo prikaustyta prie lovos, kas sukėlė daug fizinio ir psichologinio skausmo, išgyvenimų bei nepatogumų.

3.2. Pažymima, kad nukentėjusiosios dėl eismo įvykio patirti žalingi padariniai yra labai sunkūs - ji tapo savarankiškai nevaikštanti, visiškai priklausoma nuo kitų asmenų, po įvykio negali pasirūpinti savimi. Dėl skrandžio rezekcijos, pas nukentėjusiąją sutriko virškinimas, jį jaučia pastovų skausmą, privalo griežtai reguliuoti mitybą, gerti vaistus. Dėl pašalintos blužnies, nusilpo imuninė sistema, nukentėjusioji tapo neatspari virusams ir bakterijoms, dėl ko dažnai serga. Dėl Covid 19 situacijos šalyje, lankymasis sveikatos įstaigose gydymo ir reabilitacijos klausimais tapo mirtinai pavojingas. Be te, byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad teigiamų prognozių dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės ateityje nėra, visiškas pasveikimas negalimas, ieškovė privalės nuolat vartoti vaistus, dalyvauti įvairiose reabilitacijos procedūrose. Visą laikotarpį po eismo įvykio ir šiuo metu nukentėjusioji pastoviai jaučia skausmą, dėl ko priversta nuolatos vartoti nuskausminamuosius vaistus.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji gyvena daugiabučio namo be lifto penktame aukšte esančiame bute. Tai reiškia, kad ji yra iš esmės įkalinta bute. Pagerinti buitį, pakeisti gyvenamąją vietą į labiau pritaikytą neįgaliems asmenims, nukentėjusioji neturi lėšų. Pažymima, kad nukentėjusiosios artimieji taip pat patyrė ir patiria daug nepatogumų ir išgyvenimų. Po sužalojimo L. V. J. negali savimi savarankiškai pasirūpinti, yra visiškai priklausoma nuo kitų asmenų. Nukentėjusiosios artimieji kiekvieną dieną pasikeisdami ją prižiūri, aprūpina maistu ir vaistais. Dėl to jie praranda pajamas, neturi laisvalaikio ir visi yra pastovioje įtampoje.

3.4. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, L. V. J. patirtus ir patiriamus išgyvenimus, socialinę atskirtį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė šiam klausimui išspręsti reikšmingą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, taip iš esmės pažeidė BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios atstovo skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiosios atstovo skundą tenkinti.

Nukentėjusiosios atstovo advokato Rimanto Čatrausko apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo I. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju, nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl I. R. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, taip pat skunde nesutinkama su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone, numatyta BK 68 straipsnyje. Nukentėjusios atstovo apeliaciniame skunde nesutinkama su priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

7. Nuteistasis I. R. nuo pat tyrimo pradžios kaltu prisipažino, tačiau mano, jog eismo įvykio kilimui įtakos turėjo neatsargus nukentėjusiosios elgesys. Nuteistasis apklausiamas nurodė, kad esant blogoms oro sąlygoms, važiavo (duomenys neskelbtini) gatve ir prie pėsčiųjų perėjos matė šviesiai apsirengusią moterį, kuri nebuvo dar įžengusi į pėsčiųjų perėją. Tuomet staigiai iš už jos į pėsčiųjų perėją išėjo moteris su skėčiu, kurios skėtis ir striukė neišsiskyrė iš aplinkos, todėl jis nespėjo sustabdyti automobilio ir partrenkė pėsčiąją.

8. Apklausiama nukentėjusioji L. V. J. nurodė, kad ji įžengusi į pėsčiųjų perėją tolumoje pamatė atvažiuojantį automobilį, tačiau manė, kad jis automobilį sustabdys ir ją praleis. Nukentėjusiosios nuomone, jis ją turėjo pastebėti, skėtį nešėsi rankose, nebuvo jo išsiskleidusi.

9. Liudytoja M. J. apklausiama nurodė, kad jos mama L. V. J. į pėsčiųjų perėją įžengė pirmoji, o liudytoja matydama atvažiuojantį automobilį sustojo tik įžengusi į pėsčiųjų perėją.

10. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo nekvestionuojamos byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, jog nuteistasis I. R. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. 1, savo vairuojamo automobilio „K. S.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekine dalimi partrenkė ėjusią nukentėjusiąją L. V. J., kuri kontakto su transporto priemone metu patyrė sužalojimus. Tačiau nuteistasis I. R. teigia, kad iš byloje surinktų duomenų negalima daryti neginčytinos išvados, jog jis pažeidė KET 9, 30, 127, 128 punktų reikalavimus, ir, kad būtent šie jo padaryti pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Anot jo, Kelių eismo taisyklių reikalavimus aptariamu atveju pažeidė ir nukentėjusioji, kurios veiksmų atitikties KET reikalavimams apylinkės teismas tinkamai nevertino, jos padaryti pažeidimai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Nuteistojo teigimu, jis neturėjo objektyvios techninės galimybės išvengimo susidūrimo su pėsčiąja, todėl jo veiksmuose nėra BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir jis turi būti išteisintas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas netenkino minėto prašymo, prašo panaikinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones.

11. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų Kelių eismo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą. Išvada apie priežastinį ryšį tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tokioje situacijoje, kai kelių eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, teismas privalo atsakyti į klausimą, kurio eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal BK 281 straipsnį klausimą, teisingas priežastinio ryšio nustatymas situacijose, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, galimas tik atsakius į klausimą, kurio iš jų padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis, t. y. kurie kelių transporto eismo saugumą pažeidžiantys veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Darant išvadas dėl priežastinio ryšio tokiais atvejais, reikia nustatyti, ar kiekvieno ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina, lemiama, o ne atsitiktinė padarinių kilimo sąlyga, taip pat atsakyti į klausimą, ar analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010).

12. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, spręsdamas dėl I. R. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, eismo įvykio mechanizmui, priežastiniam ryšiui tarp eismo dalyvių veiksmų ir kilusių padarinių nustatyti, skyrė pakankamai dėmesio, ištyrė ir išanalizavo visus šių aplinkybių nustatymui reikšmės turinčius įrodymus. Teismas vertindamas, kurio iš asmenų veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykį, atsižvelgė į specialistų išvadose ir ekspertizės akte pateiktus duomenis, ekspertų ir specialistų duotus paaiškinimus, liudytojų, nukentėjusiosios, nuteistojo I. R. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolus ir kitus rašytinius duomenis, iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją vertino visumos aspektu, tai yra taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnis.

13. Pažymėtina, kad eismo įvykių bylose vertinant, kurio asmens veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, o atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimą gautos specialistų išvados yra svarbus informacijos šaltinis, kuris teismo yra vertinamas vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, tame tarpe ir specialistų bei ekspertų išvadas, nepaisė BPK 20 straipsnio nuostatų ir tai turėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

14. Kaip matyti, šioje byloje, siekiant nustatyti, kurio iš eismo dalyvių veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykį, buvo atlikti keli specialių žinių reikalaujantys tyrimai ir gautos išvados. Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad tikėtinas toks, šio eismo įvykio mechanizmas – I. R. vairuojamas automobilis ,,K. S.“ važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, tikėtina vairuotojo nurodytu 40 km/h greičiu. Automobiliui artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties pastatu Nr.1, į (duomenys neskelbtini) g. važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje automobilio atžvilgiu iš dešinės išėjo L. V. J. ir ėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę. Automobilis ,,K. S.“ priekinės dalies dešiniąja puse, kliudė ėjusią pėsčiąją nemažesniu nei 3,3 m atstumu nuo dešiniojo šaligatvio. Nuo smūgio pėsčioji buvo nublokšta į priekį ir į dešinę, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi, o automobilis sustabdytas už pėsčiųjų perėjos apie 9,5 atstumu (matuojant iki automobilio priekio). Tikėtina, kad pėsčioji L. V. J. automobilio ,,K. S.“, vairuojamo I. R., buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose nemažesniu nei 3,3 m atstumu nuo dešiniojo šaligatvio.

15. Byloje taipogi buvo pateikta ir Lietuvos teismo ekspertizės (duomenys neskelbtini) d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame užfiksuota, kad tikėtinas toks šio eismo įvykio mechanizmas - I. R. vairuojamas automobilis ,,K. S.“ važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, vairuotojo nurodytu 40 km/h greičiu. Automobiliui artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties pastatu Nr. 1, į (duomenys neskelbtini) g. važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjoje automobilio atžvilgiu iš dešinės išėjo pėsčioji L. V. J. ir ėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę. Automobilis ,,K. S.“ priekinės dalies dešiniąja puse, kliudė ėjusią pėsčiąją ne mažesniu nei 3,3 m atstumu nuo dešiniojo šaligatvio. Nuo smūgio pėsčioji buvo nublokšta į priekį ir į dešinę, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi, o automobilis sustabdytas už pėsčiųjų perėjos apie 9,5 m atstumu (matuojant iki automobilio priekio). Tikėtina, kad pėsčioji L. V. J. buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose ne mažesniu nei 3,3 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo ramiu tempu, tai tokiu atveju jai įžengus į pėsčiųjų perėją, automobilis „K. S.“, važiuojantis 40 km/h greičiu, buvo ne mažesniu kaip 37,7-45,5 m atstumu, važiuojantis 50 km/h greičiu - ne mažesniu kaip 46,2-56,0 m atstumu, važiuojantis 60 km/h greičiu - ne mažesniu kaip 53,4-65,1 m atstumu iki partrenkimo vietos (priklausomai nuo pėsčiosios judėjimo greičio). Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo greitu tempu, tai tokiu atveju jai įžengus į pėsčiųjų perėją, automobilis „K. S.“, važiuojantis 40 km/h greičiu, buvo ne mažesniu kaip 27,5-36,6 m atstumu, važiuojantis 50 km/h greičiu - ne mažesniu kaip 33,5-44,9 m atstumu, važiuojantis 60 km/h greičiu - ne mažesniu kaip 38,1-51,9 m atstumu iki partrenkimo vietos. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo ramiu tempu, tai tokiu atveju kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojas I. R., važiuodamas 40-50-60 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo greitu tempu, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojas I. R., važiuodamas 40-50 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo greitu tempu, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojas I. R., važiuodamas 60 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, tikėtina, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Tikėtina, kad pėsčioji L. V. J. buvo partrenkta pėsčiųjų perėjos ribose ne mažesniu nei 3,3 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Apskaičiuoti, kokiu greičiu eismo įvykio metu važiavo automobilis „K. S.“, negalima. Automobilis „K. S.“ vairuotojo I. R. nurodytas 40 km/h važiavimo greitis eismo įvykio metu yra tikėtinas. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo ramiu tempu, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojas I. R., važiuodamas 40-50-60 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo greitu tempu, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojas I. R., važiuodamas 40-50 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį ėjo greitu tempu, tai tokiu atveju buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojas I. R., važiuodamas 60 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, tikėtina, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojo I. R. veiksmai,- artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės (t. y. tuo momentu, kai pėsčioji įžengė į gatvės važiuojamąją dalį) ir ją partrenkė,- techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu ir buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti. Buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „K. S.“ vairuotojo I. R. veiksmai, - artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės (t. y. tuo momentu, kai pėsčioji įžengė į gatvės važiuojamąją dalį) ir ją partrenkė-buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti.

16. Taigi, net ir atlikus papildomą tyrimą, (duomenys neskelbtini) d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) duota ekspertų išvada dėl eismo įvykio kilimo pagrindinės sąlygos nepasikeitė. Vadinasi, tiek specialisto išvadoje, tiek ir ekspertizės akte būtent I. R. veiksmai – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų iš dešinės į kairę (pagal jo važiavimo kryptį) perėjoje įėjusią pėsčiąją ir dėl to buvo partrenkta pėsčioji – techniniu požiūriu įvertinti kaip pagrindinė priežastis sąlygojusi eismo įvykio kilimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės buvo atliktos laikantis BPK numatytos tvarkos, specialių žinių reikalaujančius tyrimus atliko tokią teisę turintys subjektai, teiktos išvados dėl eismo įvykį sąlygojusios priežasties yra neprieštaringos, be to, išvadas ekspertai teikė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės, todėl tyrimus atlikusių ekspertų kompetencija ir jų pateiktomis išvadomis abejoti nėra objektyvaus pagrindo.

17. Atsižvelgiant į tai, kad byloje konstatuota, jog KET taisykles eismo įvykio metu pažeidė ne tik nuteistasis, bet ir nukentėjusioji, byloje buvo būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju įvertino kiekvieno iš eismo dalyvių padarytų pažeidimų įtaką eismo įvykiui. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nukentėjusioji, net ir judėjusi greitu tempu per pėsčiųjų perėją, pasirodydama priešais I. R. automobilį negalėjo būti tiek netikėta, kad nuteistasis nebūtų galėjęs to numatyti. Spręsdamas priežastinio ryšio ir vairuotojos I. R. kaltės klausimą, teismas atsižvelgė į nuteistojo pasirinktą važiavimo greitį, nuteistojo asmenines savybes bei konkrečios įvykio vietos specifiką, kuri reikalauja ypatingo vairuotojų atidumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad eismo įvykio vietoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. 1, yra būdingas intensyvus eismas, nes netoliese yra autobusų stotis, į kurį kirsdami gatvę juda pėstieji, taip pat intensyvesnis autobusų eismas. Pagrįstai buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pėsčiųjų perėja buvo aiškiai pažymėta kelio ženklais, be to, į nukentėjusiosios perėjos kirtimo kryptį, būdą, vairuotojo galimybę ją pastebėti. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis Alytaus apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad jei nuteistasis būtų buvęs pakankamai atidus, būtų sulėtinęs greitį, esant nustatytoms aplinkybėms, jis būtų turėjęs galimybę matyti pėsčiųjų perėjoje einančią L. V. J., ir net jei liudytoja M. J., kuri nuteistojo teigimu, užstojo jam nukentėjusiąją, tai jis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numatyti, kad bet kuriuo metu į pėsčiųjų perėją gali įžengti pėsčiasis. Taigi nuteistojo sprendimas susidariusioje situacijoje neįsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiųjų, nesumažinti greičio ar nestabdyti automobilio, buvo aiškiai netinkamas. Pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-655/2007, 2K-158/2009, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012, 2K-31/2013, 2K-25-489/2017). Žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje partrenkusio vairuotojo kaltės paprastai nepašalina tokios aplinkybės, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiuojanti ar sustojusi transporto priemonė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2010, 2K-25-489/2017). Jeigu einantis per perėją pėsčiasis yra sužalojamas, paprastai neįmanoma įrodyti, kad jis neturėjo teisės eiti per perėją ir negalėjo tikėtis, kad bus vairuotojo praleistas; ekspertų ir specialistų skaičiavimai dėl techninių galimybių laiku sustoti automobiliui judant tam tikru greičiu negali būti vertinami vairuotojo naudai, nes jo pareiga yra visada prireikus sustoti prieš pėsčiųjų perėją, prie kurios turi būti artėjama ne maksimaliu leistinu toje vietoje (gatvėje), o saugiu greičiu; jei vairuotojas dėl kokių nors priežasčių nemato, kas vyksta perėjoje, jis turi judėti itin lėtai arba prieš perėją visiškai sustoti, net jei joje nėra pėsčiųjų, bet vairuotojas nėra tuo įsitikinęs ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2008).

18. Minėta, kad eismo įvykis, kurio metu nukentėjusioji L. V. J. buvo sunkiai sužalota I. R. vairuojamo automobilio, įvyko nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, nuteistajam I. R., kaip nustatyta byloje, pažeidus KET 9, 30, 127, 128 punktų reikalavimus. Vadinasi, situaciją, dėl kurios nuteistasis prarado techninę galimybę laiku sustabdyti automobilį ir išvengti sunkiu sveikatos sutrikdymu pasibaigusio susidūrimo su nukentėjusiąja, sukūrė pas nebūdamas pakankamai atidus (artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido iš dešinės pusės pagal jo vairuojamo automobilio važiavimo kryptį perėjoje judančio pėsčiojo).

19. Apeliaciniame skunde ir duodamas parodymus teisme nuteistasis akcentavo, jog nukentėjusioji judėjo ne pėsčiųjų perėjoje, o už jos ribų. Nors pagal bylos duomenis tiek Alytaus apylinkės teismas, tiek aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog eismo įvykis įvyko pėsčiųjų perėjoje, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009).

20. Nuteistasis I. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė eksperto V. M. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad vertinant automobilio sustojimo vietą, jo galimo judėjimo ir kitus parametrus, panaudojant specialią modeliavimo programą, automobilis judėjo kelio trajektorija kai pėsčioji praėjo ne daugiau nei 2,25 metro nuo įžengimo į važiuojamąją dalį. Tai įrodo, jog vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo, nes pėsčioji, staigiai išėjusi į kelio važiuojamąją dalį, sudarė avarinę situaciją, kai nepaisydama atvažiuojančio automobilio kirto kelią neįsitikinusi saugumu ir galimybe automobiliui sustoti. Nuteistojo nuomone, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas esant prieštaravimų tarp specialisto išvados, ekspertizės akto ir eksperto V. M. išvados privalėjo skirti papildomą ekspertizę.

21. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog eksperto V. M. išvada, kuri BPK prasme nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), todėl buvo įvertinta kaip konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-122-303/2020), kartu su kitais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą buvo apklausti šioje byloje tirto eismo įvykio kilimo mechanizmą nustatę ekspertai, tačiau teismui jokių abejonių jų pateiktų specialių tyrimų išsamumu ir pagrįstumu nekilo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti pakartotinį tyrimą dėl to, kad jokių papildomų duomenų nebuvo nustatyta, ekspertų išvados tarpusavyje esminių prieštaravimų neturėjo, o galimi prieštaravimai buvo aptarti apklausiant abu išvadas pateikusius specialistus. Primintina ir tai, kad eksperto išvada yra tik prielaida teisinėms išvadoms formuotis, todėl teismas ją vertina tiek atsietai, tiek ir kitų įrodymų kontekste.

22. Nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas klausimas, dėl pėsčiųjų perėjos teisėtumo, tačiau pėsčiųjų perėjų įrengimas ir atitikimas teisės aktams nėra šios baudžiamosios bylos ginčo dalykas, todėl plačiau dėl šių argumentų nepasisakoma.

23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai, kurių vertinimo analizę atliko ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neabejotinai patvirtina nuteistojo I. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje padarymo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai.

Dėl specialiosios teisės atėmimo

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad I. R. vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų iš dešinės į kairę (pagal jo važiavimo kryptį) perėjoje įėjusią pėsčiąją L. V. J., nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, nes to reikėjo dėl susidariusių aplinkybių, buvo slidus kelias, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, visiškai nesustabdė transporto priemonės, neapvažiavo susidariusios kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams ir savo vairuojamo automobilio priekine dalimi partrenkė per pėsčiųjų perėją iš dešinės į kairę ėjusią L. V. J.. Eismo įvykio metu nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į I. R. asmenybę, bylos aplinkybes paskyrė jam vieną baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

25. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Viena iš BK 67 straipsnyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra uždraudimas naudotis specialia teise. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešiotis ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teisė, tai yra teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Pagal teismų praktiką, BK 281 ir 281¹ straipsniuose numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai skiriamos su uždraudimu naudotis specialiąja teise susijusios baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taip pat būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti ne tik eismo įvykio aplinkybes, bet ir kaltininko elgesį po eismo įvykio.

26. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad I. R. neatsargų nusikaltimą padarė būdamas blaivus, už analogiškos veikos padarymą anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka baustas 7 kartus, yra dirbantis. Nustatyta I. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veikos padarymui įtakos turėjo neatsargus nukentėjusiosios elgesys. Be to, po nagrinėjamo eismo įvykio praėjo daugiau kaip 4 metai ir visą šį laiką I. R. teisę vairuoti transporto priemones turėjo, per šį laikotarpį nusižengimų nebuvo užfiksuota. Nors aplinkybė, kad teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbo poreikiams tenkinti, nelaikytina išskirtine, leidžiančia vienareikšmiškai neskirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau visų aptartų aplinkybių visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad baudžiamo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas I. R., atsižvelgiant į aukščiau nurodytas jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, darbinius santykius, taip pat į praėjusį laikotarpį nuo eismo įvykio, tampa nepagrįstu ir neproporcingu suvaržymu. O vien tai, kad I. R. nusikalstamą veiką įvykdė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones negali būti ir nėra absoliutus pagrindas taikyti jam šią baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija sprendžia, kad BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas I. R. šiuo atveju yra perteklinis, jis prieštarauja vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Dėl to skundžiamas Alytaus apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, panaikinant skundžiamo nuosprendžio dalį, kurioje nuteistajam I. R. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl neturtinės žalos dydžio

28. Nukentėjusiosios L. V. J. atstovas advokatas Rimantas Čatrauskas apeliaciniu skundu prašo nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš I. R. 75 000 eurų neturtinės žalos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos buvo tenkintas iš dalies ir nukentėjusiosios naudai priteista 10 000 eurų.

29. Nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (kasacinį nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį.

30. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. V. J. pasinaudojo savo teise ir pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai iš I. R. 75 000 eurų neturtinės žalos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pati nukentėjusioji neatsargiai, tai yra neįsitikinusi saugumu, neapsižvalgiusi, įžengė į perėją, todėl teismas pagrįstai pripažino ją pažeidus KET 44 punkto reikalavimą, pagal kurį įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajai atitinka teismų praktikoje priteisiamų sumų dydžius – pagal susiformavusią teismų praktiką eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013, 2K-52-942/2016, 2K-61-696/2016, 2K-154-699/2016, 2K-25-489/2017, 2K-155-511/2017, 2K-94-696/2017). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, priteisdamas nukentėjusiajai šią sumą neturtinei žalai atlyginti, sumažinęs pastarosios civiliniu ieškiniu prašomos atlyginti žalos dydį, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose bei nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mastą ir pobūdį.

31. Neabejotina, kad nukentėjusioji dėl neatsargių I. R. veiksmų patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl nustatytino neturtinės žalos dydžio, konstatuotina, kad nukentėjusiosios atstovo nurodomos aplinkybės dėl nukentėjusiosios patiriamų iki šiol išgyvenimų, baimės, patiriamos įtampos, jog yra senyvo amžiaus ir tapo nejudri, pasunkėjo galimybė savarankiškai atlikti asmeninės higienos procedūras, apsirūpinti buityje, buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo į jas buvo atsižvelgta sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą. Skundžiamame nuosprendyje, priešingai nei teigia nukentėjusiosios atstovas, ne tik deklaratyviai, tačiau išsamiai ir motyvuotai baudžiamosios bylos aplinkybės buvo įvertintos bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste. Kadangi Alytaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 7 d. nuosprendis dalyje dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio yra teisėtas ir pagrįstas, šioje dalyje jis paliekamas nepakeistas, o nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

32. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniu skundu prašo priteisti iš I. R. nukentėjusiosios turėtas apeliacinio proceso išlaidas. Iš advokato Rimanto Čatrausko pateiktų duomenų matyti, kad nukentėjusioji advokatui už apeliacinio skundo parengimą ir advokato atstovavimą teismo posėdžiuose apeliacinėje instancijoje sumokėjo 804 eurus (8 t. b.l. 47-51).

33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

34. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat procesinių dokumentų - apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą - surašymas. Nagrinėjamu atveju, apeliacinius skundus pateikė tiek nuteistasis, tiek nukentėjusiosios atstovas. Nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų priteisimo ir jų dydžio nustatymo, prašymas išieškoti iš nuteistojo I. R. 804 eurus nukentėjusiosios turėtų išlaidų už jai suteiktas advokato teisines paslaugas apeliaciniame procese netenkinamas.

35. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė patikslintą (duomenys neskelbtini) d. pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl teisinės pagalbos teikimo I. R. nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas Vytautas Gineika teikė teisinę pagalbą I. R. ir šios teisinės pagalbos suma yra 252 eurai. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata I. R. buvo išaiškinta siunčiant jam pranešimą apie paskirtą antrinę teisinę pagalbą jam teikiančio gynėjo paskyrimą. Šiuo atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nukentėjusiosios atstovo ir nuteistojo I. R. apeliacinius skundus. Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikęs advokatas dalyvavo visuose apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. I. R. yra darbingo amžiaus, jokių argumentų dėl jo sunkios finansinės padėties. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės už nuteistajam I. R. suteiktą teisinę pagalbą patirta ir prašoma išieškoti išlaidų suma yra protinga ir atitinka jo turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta rašytiniais duomenimis, todėl ji išieškotina iš I. R. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nukentėjusiosios L. V. J. atstovo advokato Rimanto Čatrausko apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo I. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2021 m. liepos 7 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu I. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo I. R. valstybės naudai 252 eurus valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.