Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-28 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5229-96/2014 pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui P. D. dėl turto esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe padalijimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atsakovo P. D. priešieškinį dėl turto esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe padalijimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė su patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti buvus žodinį šalių susitarimą dėl kilnojamojo turto (žemės ūkio technikos) pasidalijimo ir nustatyti, kad 1994 metais šalims pasidalijant santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą ieškovei atiteko grūdinis kombainas SK-5 „Niva“, o atsakovui atiteko valstiečių ūkis; žemės ūkio technika: traktorinės akėčios, pradalgių skleistuvas, trąšų barstytuvas, srutovežis ZŽV, priekaba, kultivatorius, traktorinė žoliapjovė, traktorinis šieno/ šiaudų presas, traktorinis grėblys, traktorius MTZ-80, pakrovėjas PG, traktorinė grūdų sėjamoji, 3 traktoriai MTZ, traktorinis vartytuvas, traktoriniai bulvių sodinimo ir kasimo padargai, sunkvežimis GAZ, kranas, kita žemės ūkio technika; 2) padalinti santuokoje įgytą turtą ir ieškovei bei atsakovui natūra kiekvienam priteisti po 1/2 dalį žemės sklypo, 1/2 dalį turtinės teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais: malkinę, tvartą, 2 daržines, sandėlį, klėtį, sandėlį su rūsiu, 4 ūkio pastatus, 3 stogines, kiemo statinius (išvietę, šulinius), esančius (duomenys neskelbtini) (viso turto už 64 000 Lt); 3) butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe; 3) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog butą, ieškovė įgijo įgyjamosios senaties pagrindu; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos santuoka su atsakovu buvo sudaryta 1978-03-17, o nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu 1994-05-25. Ištuoka buvo įregistruota 1998-10-23. Skyrium jie pradėjo gyventi apie 1993 metus. Santuokos metu jie įgijo šį turtą: sodybą, žemės sklypą. Sodyba nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Santuokos nutraukimo metu šis turtas nebuvo padalintas. Jie pasidalijo žodiniu susitarimu turėtą žemės ūkio techniką. Ieškovei atiteko kombainas, o atsakovui valstiečio ūkis bei didžioji dalis žemės ūkio technikos. Šalys vėliau jiems atitekusią techniką pardavė ir už gautas lėšas kiekvienas įsigijo nekilnojamąjį turtą. Ieškovė įsigijo butą, o atsakovas žemės sklypą Riešės seniūnijoje, Didžiosios Riešės k., Vilniaus rajono sav. Šį sklypą atsakovas pardavė. Butas ieškovės įsigytas už jos asmenines lėšas, gyvenant skyrium, po santuokos nutraukimo, todėl jis jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Šiame bute atsakovas negyveno, nereiškė pretenzijų, nerodė noro juo naudotis, jis buvo išlaikomas ieškovės, registruotas jos vardu, dėl ko atsakovo reikalavimas dėl buto yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, prašė šį terminą taikyti ir atsakovo reikalavimą dėl buto atmesti. Butas buvo įgytas po poros metų, kai šalys nustojo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Nuo pat buto įsigijimo, 1996 metų atsakovas nereiškė valios butu naudotis ar jį valdyti, jo neišlaikė, nesiekė įforminti savo nuosavybę ir beveik 20 metų neteikė į butą jokių pretenzijų ir taip atsisakė šio turto. Butą valdė, išlaikė ieškovė, todėl ji prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog butą ieškovė įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Senaties terminas žemės sklypui ir sodybos padalijimui, pasak ieškovės, nėra taikomas. Po santuokos nutraukimo ji sodybą prižiūrėjo, naudojosi ir nori toliau naudotis, dėl ko prašė padalinti žemės sklypą ir sodybą natūra po 1/2 dalį kiekvienam (T. 3, b. l. 121-130).

Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė: 1) žemės sklypą ir butą pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; 2) gyvenamąjį namą su didžiąja dalimi priklausinių priteisti atsakovui natūra, įpareigojant atsakovą ieškovei išmokėti kompensaciją už 1/2 dalį pastatų vertės (7 500 Lt), o atitinkamą dalį priklausinių pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuokoje šalys įgijo sodybą. Žemės sklypas buvo suteiktas atsakovui valstiečio ūkiui steigti. Atsakovas jį nupirko iš valstybės ir sumokėjo už jį dalinai savo bei savo tėvo investiciniais čekiais, taip pat skolintais grynais pinigais, gavus paskolą. Savų lėšų sutuoktiniai neturėjo, tad dalis žemės, visa žemės ūkio technika valstiečių ūkiui steigti buvo įsigyta už skolintus pinigus, kuriuos atsakovas grąžino vienas. Pasak atsakovo, po santuokos nutraukimo šalys sutarė gerai. Jis gyveno sodyboje su sūnumi, o ieškovė bute su dviem vaikais. Ieškovė su vaikais vasarą atvažiuodavo į sodybą, o jis žiemą gyvendavo ir dirbdavo Vilniuje. Atsakovas dalyvavo buto pirkime, atliko jo remontą. Jo įsigytą sklypą jis pardavė su ieškovės sutikimu. Vėliau jų santykiai pablogėjo, jie nepalaikė ryšių iki 2010 metų, kai ieškovė jam paskambino ir pareiškė norą pailsėti sodyboje, kai jo nebus. Būdama sodyboje ji savo iniciatyva pakeitė 4 langų stiklus, nušienaudavo žolę, yra pasodinusi gėlių bei nudažiusi name lubas, grindis, tačiau daugiau jokio jos indėlio į sodybą nebuvo. Pasak atsakovo, turi būti dalinamas tik turtas, šalių įsigytas iki 1993 metų ir išlikęs iki santuokos išregistravimo momento bei esantis šiuo metu, t. y. sodyba. Ją prašo priteisti atsakovui. Kadangi žemės sklypas buvo nupirktas už atsakovo lėšas, o butas už parduotą kombainą, už kurį paskolą grąžino atsakovas, todėl šis turtas pripažintinas atsakovo asmeniniu turtu. Nepripažino, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl kilnojamųjų daiktų pasidalijimo (T. 3, b. l. 1-6).

Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas nepripažino ieškovės ieškinio ir prašė jį atmesti (T. 3, b. l. 147-158).

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo priešieškinį jo nepripažino ir prašė priešieškinį atmesti (T. 3, b. l. 95-107).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-28 priėmė sprendimą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies padalinant santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei priteisti natūra butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), 176 000 Lt vertės, atsakovui priteisti natūra žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) 11; turtinę teisę į pastatą – gyvenamąjį namą su priklausiniais: malkine Nr. 2I/m, tvartu Nr. 3I/m, 2 daržinėm Nr. 4I/m ir 5I/m, 2 sandėliais Nr. 8I/m ir 101/m (su rūsiu), klėtim Nr. 9I/m, 4 ūkio pastatais Nr. 11I/m, 141/m, 15I/m ir 16I/m, išviete, 3 šuliniais, 2 stoginėm Nr. 121/m ir Nr. 131/m, esantį (duomenys neskelbtini) 11, 64 000 Lt vertės. Taip pat teismas nusprendė įpareigoti ieškovę išmokėti atsakovui 56 000 Lt kompensaciją už jai natūra tenkančią didesnę turto dalį, o kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 1 386 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 3 100 Lt žyminio mokesčio, 109,10 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžeto pajamas; priteisti iš ieškovės 2 440 Lt žyminio mokesčio, 109,10 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžeto pajamas; atlikti išieškomų iš atsakovo ir jam mokamų ieškovės sumų užskaitą ir atlikus užskaitą įpareigoti ieškovę išmokėti atsakovui 54 614 Lt kompensaciją. Teismas nustatė, kad nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas praleido senaties terminą santuokiniam turtui padalyti (butui ir kitam turtui). Šalys neginčija, kad santuokos metu buvo įgyta sodyba, kuri (ir jos priklausiniai) nėra registruota ir kuria ieškovė naudojosi po santuokos nutraukimo. Kaip sodybos priklausiniai yra dalinami tik išlikę priklausiniai, kurie buvo pastatyti iki santuokos pasibaigimo. Teismas sprendė, kad žemės sklypas yra įgytas santuokos metu už sutuoktinių bendras lėšas ir yra bendroji jungtinė nuosavybė (dalintinas turtas). Teismas nustatė, kad byloje nėra leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog šalys pasidalijo kilnojamąjį turtą ieškovės nurodytu būdu iki santuokos pasibaigimo. Už kombainą gautos lėšos netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu turtu ir priklauso abiems sutuoktiniams, nes santuoka nebuvo pasibaigusi ir turtas nebuvo padalintas. Ieškovė 1995-07-20 kombainą pardavė už 38 000 Lt, atsakovo sutikimo šio kombaino pardavimui nėra, tačiau jis šio pardavimo neginčijo. Butas buvo įsigytas už sutuoktinių lėšas, todėl jis netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu turtu. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo, jog butą ji įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, nes teismas sprendė, kad atsakovas (buvęs sutuoktinis) po santuokos nutraukimo neišreiškė valios nesinaudoti turtu ir nevaldyti jo kaip savo, jis tik buvo pasyvus ta prasme, kad nesiekė turto įforminimo savo vardu ir įstatymas nevertė jo to daryti, kol jis realiai turtu naudojasi, jį valdė ir tam nebuvo trukdoma. Reikalavimai įforminti nuosavybę savo vardu turėjo būti realizuoti per tris metus nuo tada, kai iškilo reali grėsmė jo nuosavybės teisei. Nors šalys skirtingai aiškina aplinkybes dėl buto naudojimosi, priežiūros, remonto ir gyvenimo jame, tačiau atsakovas neturėjo grėsmės savo, kaip bendrosios nuosavybės dalyvio, statusui, nes šalių turtas nebuvo padalintas, o butu, pasak atsakovo, jis naudojosi, kaip ir ieškovė sodyba. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo pareikštas byloje, kuri nagrinėjama ginčo teisena, pažeidžiant Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 530 – 533 straipsnių nuostatas ir esant ginčui dėl buto valdymo, todėl šis reikalavimas ieškinyje ieškovės iš viso negalėjo būti reiškiamas. Teismas padalino sutuoktinių turtą (žemės sklypą, sodybą ir butą), atsižvelgdamas į ieškovės nurodytą žemės sklypo ir sodybos vertę (64 000 Lt) bei į buto vertę (176 000 Lt) pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Nė vienas iš sutuoktinių neįrodė egzistuojant realiam pagrindui netaikyti sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl teismas visą sutuoktinių įgytą turtą padalino natūra (tokia galimybė objektyviai egzistuoja) lygiomis dalimis po 1/2 dalį kiekvienam, pinigine išraiška po 120 000 Lt. Sodyba, žemės sklypas bei butas nebuvo dalinami tarp šalių natūra dalimis, nes šalių santykiai yra konfliktiški. Kadangi ieškovei natūra priteista daugiau turto nei atsakovui, tai ji įpareigota išmokėti atsakovui 56 000 Lt kompensaciją už jai natūra tenkančio turto didesnę dalį (T. 3, b. l. 187-193).

Ieškovė (apeliantė) J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-28 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškovės 2014-02-12 patikslinto ieškinio reikalavimus visiškai. Priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Iki šiol nė viena šalis neprašė dalinti santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų (jų buvimo šalys neneigia) ir tai patvirtina, kad turtas šalių buvo pasidalintas. Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK) nebuvo nustatyta imperatyvi įstatymo norma, reikalaujanti tam tikros susitarimo pasidalinti kilnojamuosius daiktus formos. Teismo sprendime nurodytus važtaraščius į bylą pateikė atsakovas, pažymėdamas, kad vykdo teismo 2013-03-27 nutartį ir teikia į bylą jo išsaugotus dokumentus apie turėtą žemės ūkio techniką bei transporto priemones. Būtent pagal šiuos įrodymus buvo sudarytas kilnojamųjų daiktų, šalių pasidalintų 1994 metais, sąrašas. Aplinkybė, kad atsakovas pateikė tik išsaugotus dokumentus, suponuoja išvadą, jog pasidalintų kilnojamųjų daiktų buvo ir daugiau nei byloje pateikta įrodymų. Sprendime konstatuotas faktas, jog atsakovas neigia buvus šalių žodinį susitarimą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir paties atsakovo pozicijai. Teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymų turinį ir pažeidė įrodymų vertinimo principus.

2. Spręsdamas klausimą dėl buto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, t. y. rėmėsi SŠK, o ne Civiliniu kodeksu (toliau – CK), kaip to reikalauja CK 25 straipsnio 1 dalis. Byloje nekilo ginčo, jog butas įgytas už pinigines lėšas, gautas pardavus kombainą, tačiau teismas netinkamai nustatė šių piniginių lėšų teisinį statusą. Priešingai nei nurodo teismas, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pripažino kilnojamųjų daiktų pasidalinimo susitarimą, kuris pakeitė kilnojamųjų daiktų, tarp jų ir kombaino, teisinį režimą. Teismas, padalindamas lygiomis dalimis visą išlikusį turtą, neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas jam šalių susitarimu atitekusį turtą iššvaistė, t. y. pardavė žemės ūkio techniką, o vėliau ir už gautas lėšas įsigytą žemės sklypą Didžiojoje Riešėje. Faktą, jog butas buvo laikomas asmenine ieškovės nuosavybe, patvirtina byloje surinkti ir teismo netirti įrodymai.

3. Net jei teismas nebūtų nustatęs buvus žodinį šalių susitarimą dėl kilnojamųjų daiktų pasidalinimo ir jei butą būtų laikęs bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šį turtą teismas vis tiek privalėjo pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe kitu pagrindu – įgyjamosios senaties pagrindu. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimu ir neįvertino byloje nustatytų faktų, kad atsakovas savo veiksmais atsisakė nuo nuosavybės, o ieškovė sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai išlaikė turtą ir jį valdė. Pateikdamas reikalavimą dalinti butą, atsakovas pažeidė CK 3.129 straipsnyje numatytą ieškinio senaties terminą, nes jo teisė buvo pažeista nuo ištuokos įregistravimo momento (pats atsakovas savo teisių pažeidimo laiką traktuoja nuo 1999 m.).

4. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, teisės aktus pritaikė formaliai ir neįsigilindamas į susiklosčiusias faktines aplinkybes, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (T. 4, b. l. 1-10).

Atsakovas P. D. atsiliepimu į ieškovės skundą prašo skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Atsakovo buvusio atstovo ieškovės pusei teiktos pozicijos negalima tapatinti su paties atsakovo pozicija, nes atsakovas buvusį atstovą pakeitė, įtaręs, kad šis dirba ne išimtinai kliento interesais, o ieškovei naudinga linkme, ką patvirtina aplinkybė, jog derinta taikos sutartis nebuvo pasirašyta. Kombainas pirktas už paskolą ir 1994 m. gruodžio mėn. buvo įkeistas (jau po santuokos nutraukimo, bet prieš buto pirkimą), todėl, jei tikėti ieškove, kad šalys pasidalino kilnojamąjį turtą, tai ieškovė privalėjo prisiimti kartu su įgyjamu daiktu (kombainu) susijusias prievoles (įkeitimą, kuris seka paskui daiktą). Tačiau ieškovė jokios paskolos už jokį kilnojamąjį turtą niekada nedengė, ką pati patvirtino teismo posėdžio metu. Nesuprantama, kokiu būdu lėšos, gautos už kombainą, kurį ieškovė pardavė nepaisant įkeitimo fakto ir esamos paskolos, kurios nedengė, gali būti pripažįstamos ieškovės asmenine nuosavybe. Tai, kad atsakovas išpardavinėjo techniką, negalėdamas padengti įsiskolinimų, bei gautas lėšas naudojo toms pačioms paskoloms dengti, negalima laikyti disponavimu turtu savo nuožiūra ar iššvaistymu. Minėtais veiksmais atsakovas siekė išsaugoti pagrindinį turtą – sodybą. Ieškovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ji iš pat pradžių bandė suklaidinti teismą teigdama, kad atsakovas neva savo reikmėms įsigijo žemės sklypą Riešėje, o vėliau jį savo nuožiūra pardavė, nors byloje yra įrodymai, kad minėtas žemės sklypas buvo parduotas su ieškovės sutikimu (T. 1, b. l. 73).

2. Atsakovas dalyvavo 1995-08-08 pasirašant buto pirkimo-pardavimo sandorį, prisidėjo prie buto remonto. Atsakovui niekada (iki ieškovės ieškinio pareiškimo) nekilo įtarimas apie būtinybę atlikti buto registraciją savo vardu, nes jo teisė gyventi bute niekada nebuvo varžoma.

3. Įgyjamosios senaties pagrindu negali būti įgyjamas savas daiktas, net jei jis priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ar dėl kokių nors priežasčių yra registruotas vieno asmens (siekiančio nustatyti juridinį faktą) vardu. Vienintelis būdas tapti vienasmeniu savininku tokiu atveju būtų tas, jei atsakovas aiškiai išreikštų poziciją dėl atsisakymo naudotis turtu ar valdyti jį kaip savą, bet byloje tokių aplinkybių nustatyti negalima. Net ir siekiant nustatyti senaties termino pažeistoms teisėms ginti pradžią, ji gali būti skaičiuojama nebent nuo ieškovės reikalavimo (ieškinio) pareiškimo.

4. Nesant jokio susitarimo tarp šalių dėl turto pasidalijimo, negalima kalbėti ir apie tariamai pasidalinto turto vertę. Jei kiltų būtinybė nustatyti tuo metu buvusio turto vertę, tai ši turėtų būti apskaičiuojama kaip turto ir įsiskolinimo, už kurį šis turtas įgytas ir kurį užtikrino šio turto įkeitimas, balansinė vertė, kuri buvo minusinė (T. 4, b. l. 17-27).

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė padalinant ginčo šalių santuokoje įgytą turtą tokiu būdu: ieškovei priteisti natūra butą, o atsakovui – žemės sklypą bei turtinę teisę į pastatą – gyvenamąjį namą su priklausiniais, be to, įpareigojant ieškovę išmokėti atsakovui 56 000 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės (apeliantės) apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymų turinį ir pažeidė įrodymų vertinimo principus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos įrodymų ir faktinių aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar neatskleista bylos esmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog tarp ginčo šalių nebuvo sudarytas žodinis susitarimas dėl kilnojamųjų daiktų (žemės ūkio technikos) pasidalinimo. Esą iki šios bylos iškėlimo nė viena šalis neprašė dalinti santuokoje įgytų kilnojamųjų daiktų (jų buvimo šalys neneigia), SŠK nebuvo nustatyta imperatyvi įstatymo norma, reikalaujanti tam tikros susitarimo pasidalinti kilnojamuosius daiktus formos, o važtaraščius, pagal kuriuos buvo sudarytas kilnojamųjų daiktų, šalių pasidalintų 1994 metais, sąrašas, į bylą pateikė atsakovas, pažymėdamas, kad vykdo teismo 2013-03-27 nutartį ir teikia į bylą jo išsaugotus dokumentus apie turėtą žemės ūkio techniką bei transporto priemones. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei vienas iš anksčiau nurodytų apeliacinio skundo argumentų nepatvirtina, kad apeliantė ir atsakovas 1994 metais, nutraukdami santuoką, sudarė žodinį susitarimą, pagal kurį apeliantei atiteko (perėjo jos asmeninėn nuosavybėn) kombainas, o atsakovui – visa kita apeliantės paskutiniame patikslintame ieškinyje nurodyta žemės ūkio technika. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad TĮS-kombainą „Niva“ P. D. 1994-12-27 įkeitė bankui, užtikrindamas suteiktą kreditą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė akivaizdžiai prieštarauja apeliantės nurodytiems teiginiams, kad ginčo šalys kilnojamuosius daiktus pasidalino nutraukiant santuoką 1994-05-25, ir kad TĮS-kombainas „Niva“ šalių susitarimu jai atiteko asmeninės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (1997-04-23 Konfidencialumo sutartis Nr. 98C-03 (joje nurodytas P. D. kontaktinis telefonas, kuris buvo įrengtas ginčo bute), 1999-06-28 Sutartis dėl automobilio perdavimo) paneigia apeliantės teiginį, jog ginčo šalys bendrą ūkį nustojo vesti dar 1993 metų pabaigoje. Apeliantės reikalavimu (T. 1, b. l. 97-98) atsakovo į bylą pateikti važtaraščiai (T. 1, b. l. 106-116) patvirtina tik faktą, kad važtaraščiuose nurodyta žemės ūkio technika kaip krovinys buvo krovinio siuntėjo Rokiškio valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės išsiųstą krovinio gavėjui ūkininkui D., be to, minėtuose važtaraščiuose nenurodyta, kada tai buvo padaryta (iki šalių skyrybų ar po to). Tai, kad atsakovas pateikė tik jo išsaugotus dokumentus, suponuoja išvadą, kad jam, kaip ūkininkui, buvo išsiųsta ir daugiau žemės ūkio technikos, tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kokius kilnojamuosius daiktus ginčo šalys pasidalino 1994 metais, vykstant skyryboms. Pasak apeliantės, sprendime konstatuotas faktas, jog atsakovas neigia buvus šalių žodinį susitarimą, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir paties atsakovo pozicijai. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmuose procesiniuose dokumentuose, parengtuose ir pasirašytuose pirminio atsakovo atstovo, su kuriuo sudarytą teisinių paslaugų teikimo sutartį atsakovas nutraukė 2013-10-07 (T. 2, b. l. 102), atsakovas nurodė, jog sutinka su tuo, kad šalys žodiniu susitarimu pasidalino kilnojamuosius daiktus (T. 2, b. l. 67), tačiau pabrėžė, kad nesutinka su apeliantės argumentais, jog už kilnojamųjų daiktų pardavimą atitekusios lėšos ir įgyti daiktai tapo asmenine šalių nuosavybe, be to, vėliau, atstovaujamas kito advokato, atsakovas nurodė, kad tokio žodinio susitarimo jis nepripažįsta (T. 3, b. l. 5) ir tokia pozicija atsakovo atstovės buvo išsakyta paskutinio teismo posėdžio metu. Aplinkybė, kad atsakovas pakeitė savo poziciją dėl ne/sutikimo buvus šalių žodinį susitarimą pasidalinti kilnojamuosius daiktus, nepaneigia to fakto, kad paskutinė atsakovo pozicija, į kurią ir turi būti atsižvelgiama, buvo ta, jog nebuvo jokio žodinio susitarimo pasidalinti kilnojamuosius daiktus. Advokato, taigi ir byloje užimamos strateginės gynybinės pozicijos pasikeitimas nėra draudžiamas. Šalis (apeliantė) privalo įrodyti (CPK 178 straipsnis) buvus šalių žodinį susitarimą pasidalinti kilnojamuosius daiktus, jeigu kita tokio tariamai buvusios susitarimo šalis neigia šio susitarimo egzistavimą. Anksčiau nurodyti argumentai patvirtina, kad apeliantė minėtų įrodymų nepateikė, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ieškinys dalyje dėl pripažinimo žodinio susitarimo dėl kilnojamojo turto padalijimo ir šio turto padalijimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pagrindinė priežastis, kodėl apeliantė siekė įrodyti susitarimo dėl kilnojamųjų daiktų pasidalinimo egzistavimą, buvo ta, jog įrodžiusi, kad butą apeliantė nusipirko už pinigus, gautus pardavus jai vienai nuosavybės teise priklausiusį kombainą, nebūtų pagrindo šį nekilnojamąjį turtą įtraukti į ginčo šalių dalintino santuokoje įgyto turto sąrašą, vertinant, kad apeliantei butas priklauso asmeninės nuosavybės teise. Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantė pardavė kombainą, o atsakovas pardavė kitą žemės ūkio techniką, kaip ir ginčo dėl to, kad visa žemės ūkio technika buvo įsigyta už pasiskolintas lėšas (T. 3, b. l. 162-163, 172-174) ir šių paskolų grąžinimui apeliantė neskyrė savo asmeninių lėšų. 2014-03-10 teismo posėdžio metu apeliantė teigė (duomenys iš garso įrašo), kad paskolas, imtas iki apeliantės išvykimo į Vilnių, ginčo šalys realiai grąžino ir apeliantė nieko nežino apie paskolas, paimtas po išsiskyrimo. Byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kokio dydžio paskolos buvo paimtos su tikslu investuoti lėšas į ginčo šalių, kaip ūkininkų (nors ūkininku laikomas tik atsakovas, tačiau byloje nėra ginčo, kad apeliantė iki skyrybų savo darbu prisidėjo prie ūkio priežiūros), vykdomą veiklą iki jų skyrybų, taip pat nėra duomenų, kokia tiksli šių paskolų dalis buvo grąžinta iki skyrybų. Faktas, kad ir po skyrybų šiam ūkiui buvo teikiamos paskolos, prie kurių grąžinimo apeliantė neprisidėjo. Taip pat byloje nustatyta, kad apeliantė 1995-07-20 pardavė kombainą (T. 1, b. l. 30-31), kuris, kaip minėta, dar 1994-12-27 buvo įkeistas (T. 3, b. l. 159). Taigi byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės teiginį, kad paskolas, imtas iki apeliantės išvykimo gyventi atskirai į Vilnių, ginčo šalys realiai grąžino iki išsiskyrimo. Tokiu būdu byloje lieka nenuginčytas atsakovo teiginys, kad už kombaino, kurį ieškovė pardavė, nepaisydama įkeitimo fakto ir esamos paskolos, kurios nedengė, pardavimą apeliantės gautos lėšos negali būti pripažįstamos jos asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo butas buvo įsigytas už sutuoktinių lėšas ir jis netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu. Aplinkybė, kad apeliantė viena šį butą prižiūrėjo (mokėjo komunalinius mokesčius), nes nuolatos ten gyveno, nepaneigia minėtos išvados.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad net jei teismas nebūtų nustatęs buvus žodinį šalių susitarimą dėl kilnojamųjų daiktų pasidalinimo ir jei butą būtų laikęs bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šį turtą teismas vis tiek privalėjo pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe kitu pagrindu – įgyjamosios senaties pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad pagal įgyjamąją senatį gali būti įgyjamas tik tas daiktas, kuris buvo sąžiningai įgytas asmens, kuris nėra daikto savininkas (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), o apeliantė, kaip ginčo buto savininkė, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota nuo 1995-08-21 (T. 1, b. l. 15). Minėta aplinkybė taip pat patvirtina, kad apeliantė šioje byloje negali reikšti reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog butą, apeliantė įgijo įgyjamosios senaties pagrindu (CPK 445 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį pakeisti ar panaikinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 3 000 Lt (T. 4, b. l. 33-35). Toks atsakovo prašymas tenkintinas iš dalies. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis (8.11 punktas), atsižvelgiant į tai, kad atsakovą apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats atstovas kaip ir pirmosios instancijos teisme, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, iš ieškovės atsakovui priteistinų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 1 000 Lt.

Kadangi dalies žyminio mokesčio (1 480 Lt) už apeliacinį skundą mokėjimas ieškovei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-28 nutartimi buvo atidėtas iki bus priimtas apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas šioje byloje (T. 4, b. l. 13), todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, ieškovė įpareigotina sumokėti 1 480 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-28 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo P. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Įpareigoti ieškovę J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą sumokėti 1 480 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt litų) žyminio mokesčio, pinigus sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.