Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Technikonus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-360-544/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Technikonus“ ieškinį atsakovams D. V. ir A. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.4. Duomenys, esantys 2018 m. vasario 7 d. ir 2018 m. kovo 27 d. balansuose, yra išvestiniai ir savaime nepatvirtina nei faktinės bendrovės turto būklės, nei jo egzistavimo natūra, todėl turi būti vertinami ir kitų įrodymų kontekste, kurių (kitų įrodymų) ieškovė neteikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

17. Atsakovas D. V. prašo naujų įrodymų nepriimti ir nesutinka su apeliantės argumentais, kad būtinybė šiuos įrodymus pateikti iškilo tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Nuo pat bylos proceso pradžios atsakovai, atskirsdami į apeliantės argumentus, teigė ir įrodinėja aplinkybę, kad bendrovė vykdė veiklą, jos turto būklė ir apimtis keitėsi dėl įprastinių gamybos procesų.

18. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, siekiant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme, privalu pagrįsti objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausantį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo savalaikį pateikimą ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.

19. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu užtikrinamas proceso koncentruotumas ir ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis), siekiama panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, o bylos dalyviai skatinami veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019).

20. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai kartu reiškia, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys turi bendradarbiauti bei siekti civilinių santykių stabilumo per įmanomai trumpiausią laiką atkūrimo. Todėl byloje dalyvaujantys asmenys patys turi būti aktyvūs tiek rinkdami įrodymus, tiek ir teikdami teismui prašymus bei reaguodami į byloje esančius reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.

22. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad tokio pobūdžio duomenų, atsižvelgiant ir į atsikirtimų į ieškinį turinį, nebuvo galima pateikti į bylą anksčiau, t. y. ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantės teisė įrodinėti ir teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme nebuvo nei suvaržyta, nei apribota. CPK 137 straipsnyje numatyta, kad ieškovas jau savo ieškinyje privalo nurodyti įrodymus, patvirtinančius jo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamąsias vietas ir kitokių įrodymų buvimo vietą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, pateikti prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas negali pateikti, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų (CPK 135 straipsnio 2 dalis). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir tretieji asmenys pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu turi pateikti teismui visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Kitaip tariant, teikti įrodymus savo pozicijai pagrįsti apeliantė turėjo pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, o ne tada, kai jos reikalavimai buvo atmesti. Todėl apeliantės teikiamus naujus įrodymus teisėjų kolegija atsisako priimti.

Dėl juridinio asmens valdymo organo atsakomybės pagrindų

23. Juridinio asmens valdymo organams nevykdant ar netinkamai vykdant jų kompetencijai priskirtas pareigas, jiems, be kitų atsakomybės rūšių, gali kilti civilinė atsakomybė. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir padarytos žalos faktą, jos dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, atitinkamai, tokiu atveju jau turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).

24. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49-686/2017).

25. Viena iš bendrovės vadovo pareigų nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ): bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas); už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas).

26. Pareigą rūpintis finansine atskaitomybe taip pat detalizuoja ir kiti įstatymai, reglamentuojantys finansinę juridinių asmenų atskaitomybę. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti pirminės apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalį ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą. Pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus.

27. Taigi vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

29. Pagal ginčo situacijos metu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas turėjo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. To paties straipsnio 7 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.

30. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo reikalavimą grindė būtent aptartoje teisės normoje įtvirtintos pareigos netinkamu įvykdymu, teigdama, kad abu atsakovai yra solidariai atsakingi už bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą, nes neperdavė bankroto administratorei viso balanse nurodyto bendrovės turto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovui D. V. pareiga perduoti turtą apskritai nekilo, kadangi jis bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo vadovas, juo buvo atsakovas A. K., tačiau, teismo vertinimu, apeliantė neįrodė ir šio atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. to, kad jis perdavė ne visą bendrovės turtą, kuris bankroto bylos iškėlimo metu buvo bendrovėje.

31. Savo nesutikimą su tokiomis teismo išvadomis apeliantė grindžia netinkamai paskirstytos šalims įrodinėjimo naštos, įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklių pažeidimo argumentais. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, pasisako dėl civilinės atsakomybės instituto atsakovams taikymo, įvertindama kiekvieno jų atliktų veiksmų teisėtumą ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

Dėl atsakovo D. V. civilinės atsakomybės sąlygų

32. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad VĮ ,,Registrų centras“ juridinių asmenų registro išrašo duomenimis atsakovas D. V. 2017 m. spalio 4 d. buvo paskirtas (išrinktas) UAB ,,Technikonus“ vadovu, kad 2017 m. gruodžio 20 d. atsakovas D. V. pateikė prašymą bendrovės akcininkui G. S. dėl atleidimo iš darbo, kurį pastarasis patenkino, nurodydamas, kad atsakovas nuo 2018 m. sausio 10 d. atleidžiamas iš direktoriaus pareigų, iki naujojo vadovo paskyrimo vadovu paskiriant direktoriaus pavaduotoją A. K. (atsakovą); kad 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymu atsakovas A. K. iki 2018 m. sausio 5 d. buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, 2018 m. sausio 4 d. įsakymu iki akcininko sprendimo dėl vadovo paskyrimo priėmimo. Pažymėtina, kad pačios apeliantės bankroto administratorės 2018 m. rugsėjo 11 d. parengtoje ataskaitoje nurodoma, kad bendrovės vadovu (laikinai einančiu direktoriaus pareigas) nuo 2017 m. spalio 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas A. K..

33. Kaip nustatyta skundžiamu teismo sprendimu, 2018 m. birželio 25 d. turto bei ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktus, kurie buvo sudaryti vykdant Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą apeliantės bankroto byloje Nr. B2-410-544/2018, taip pat pasirašė ir bendrovės turtą bankroto administratorei perdavė ne VĮ ,,Registrų centras“ sistemoje vadovu nurodytas atsakovas D. V., o atsakovas A. K..

34. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs tokią teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad faktiniu įmonės vadovu ir yra pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).

35. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalyse, kt.), specialiuosiuose įstatymuose (BAĮ, ĮBĮ ir kt.), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos. Faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas – sudarinėti sandorių bendrovės vardu, pasirašinėti oficialių bendrovės dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

36. Nagrinėjamos bylos atveju yra visiškai akivaizdu, kad ieškovės faktiniu vadovu, nepriklausomai nuo VĮ ,,Registrų centras“ duomenų bazėje esančios informacijos, buvo atsakovas A. K.. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, šiam bendrovės darbuotojui bendrovės savininkas (akcininkas) pavedė vykdyti vadovo funkcijas iki bus priimtas kitas sprendimas. Akcininkui G. S. adresuotame D. V. 2017 m. gruodžio 20 d. prašyme atleisti jį iš darbo yra įrašytas akcininko pavedimas (viza) direktoriaus pavaduotojui A. K. vadovauti bendrovei iki naujo jos vadovo paskyrimo.

37. Be to, tokią faktinę aplinkybę patvirtina ne tik akcininko priimti sprendimai ar paties atsakovo A. K. elgesys, ėmus vykdyti bankroto bylą nagrinėjančio teismo įpareigojimą vadovui dėl bendrovės turto ir dokumentų perdavimo, grąžinant nuomotojui išsinuomotas patalpas, bet ir šio atsakovo 2019 m. birželio 4 d. vykusiame teismo posėdyje duoti paaiškinimai. Šio atsakovo teigimu, atsakovas D. V. dėl sveikatos būklės ir kitų aplinkybių nusprendė atsisakyti vadovo pareigų, toks jo prašymas faktiškai buvo patenkintas ir šias pareigas perėmė atsakovas A. K. (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:21:34). Atsakovo D. V. 2017 m. gruodžio 20 d. prašyme akcininkui įvardyta ir konkreti ankstesnio, nei pasibaigs 3 mėnesių bandomasis periodas, atsisakymo vadovauti bendrovei priežastis – ilgametis UAB „Technikonus“ vadovas A. K. iki šiol delsia vykdyti akcininkų 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paruošti ir pasirašyti bendrovės pasirašytų sutarčių ir turto perdavimo aktą, todėl jis nematąs toliau galimybių tinkamai vadovauti bendrovei ir prisiimti atsakomybę prieš jos akcininkus.

38. Apeliantė tokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas D. V. po patenkinto jo prašymo (atsistatydinimo iš direktoriaus pareigų) atliko kurias nors bendrovės vadovui priskiriamas funkcijas ar priėmė su bendrovės valdymu ir veikla susijusius sprendimus, nepateikė. Atsakovas D. V. 2019 m. birželio 4 d. teismo posėdyje patvirtino nusprendęs pasitraukti iš bendrovės vadovo pareigų, kai po jo iniciatyva pradėtos bendrovės turto inventorizacijos paaiškėjo finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyto trumpalaikio turto vertės neatitikimas realiai situacijai, tam įtakos turėjo ir pablogėjusi jo sveikata (teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:56:00). Pažymėtina, kad inventorizuoto turto ir apskaitos duomenimis užfiksuoto turto verčių neatitikimo buvimą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. direktoriaus D. V. 2017 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 2017/ V-17/05 su nustatytu reikalavimu direktoriaus pavaduotojui A. K., vyr. buhalterei R. V. ir sandėlininkui D. Š. pateikti rašytinius paaiškinimus dėl inventorizacijos, pradėtos buvusio direktoriaus A. K. 2017 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. V-17/04 pagrindu, metu nustatytų materialinių vertybių ir apskaitos duomenų neatitikimų.

39. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas D. V. negali būti laikomas atsakingu už apeliantės įrodinėjamos žalos atsiradimą, nes nebuvo jos faktiniu vadovu, vadinasi, neatliko ir negalėjo atlikti tokių neteisėtų veiksmų, kaip bendrovės turto dalies neperdavimas bankroto administratorei, padarė ne vienintelio fakto, kad jis vadovavęs labai trumpai – tik 3 mėnesius – pagrindu. Teismas tokios išvados priėjo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, t. y. tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus.

40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai išsprendė atsakovo D. V. civilinės atsakomybės klausimą, nenustatęs jokių jo neteisėtų veiksmų ir kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Kaip buvo pasisakyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimas yra nukreiptas specialiam civilinės atsakomybės subjektui – bendrovės valdymo organui. Atsakovas D. V. negali būti laikomas atsakingu už apeliantės įrodinėjamos žalos atsiradimą, kadangi nevaldė bendrovės turto (tokios vertės turtas, kurį apeliantė reikalauja jai perduoti, ankstesnio vadovo jam net nebuvo perduotas) ir nebuvo jos vadovu (valdymo organu) bankroto bylos iškėlimo metu, atitinkamai, jam nekilo ir pareiga jį perduoti. Apeliantė jokių svarių teisinių argumentų, galinčių lemti kitokią išvadą dėl šio atsakovo civilinės, juo labiau – solidarios atsakomybės, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nepateikė, kitokią savo nuomonę grįsdama vien subjektyviais pasvarstymais apie solidarios civilinės atsakomybės su faktiniu vadovu A. K. taikymą.

Dėl atsakovo A. K. civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas A. K. netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą bendrovėje. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nors netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas savaime yra neteisėtas veiksmas, tačiau žalos atlyginimo prievolė dėl to vadovui kyla tik jeigu nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys taip neteisėtais pripažintų veiksmų ir žalos, kaltė) (CK 6.246–6.249 straipsniai), o žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga gali būti konstatuota tik tada, jeigu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo yra prarastas bendrovės turtas arba atsiranda kitų turtinių neigiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017).

42. Apeliantė savo nesutikimą su ta teismo sprendimo dalimi, kuria buvo išspręstas atsakovo A. K. civilinės atsakomybės klausimas, be kita ko, grindžia argumentais, kad teismas, konstatavęs, jog buhalterinė apskaita bendrovėje buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to balanse nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, nepagrįstai šį pažeidimą įvertino kaip nepakankamą civilinei atsakomybei taikyti, taip pat nepagrįstai sprendė, kad būtent apeliantei teko pareiga įrodyti, jog bendrovė faktiškai turėjo daugiau turto nei buvo perduota.

43. Teismas, priimdamas sprendimą dėl konkretaus ginčo, vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių, o savo išvadas dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo turi grįsti tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias, vykdydamos savo procesines pareigas, yra pateikusios ginčo šalys. CPK 12 ir 178 straipsniuose yra įtvirtinta kiekvienos šalies pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), kitaip tariant, ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti.

44. Taigi remiantis aptarta bendrąja taisykle, pareiškus reikalavimą vadovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. kad konkretus turtas buvo prarastas būtent dėl vadovo neteisėtų veiksmų ir taip bendrovei padaryta turtinė žala (nuostoliai), tenka ieškovui. Todėl ir apeliantei teko pareiga įrodyti, kad buvęs jos teisinis, o vėliau ir faktinis vadovas, atsakovas A. K., neišsaugojo ir neperdavė bankroto administratorei dalies jo dispozicijoje buvusio konkretaus bendrovės turto, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius aptartas faktines aplinkybes.

45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliante, kad tam tikrais atvejais įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas objektyviai tampa neįmanomas dėl paties vadovo elgesio, pavyzdžiui, kai vadovas netinkamai organizuoja finansinę apskaitą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl išimties iš bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės taikymo bei išaiškinęs, kad tokioje situacijoje įrodinėjimo našta perkeliama vadovui, o šiam atsiranda pareiga įrodyti, kad turtas (arba kuri nors jo dalis) nebuvo prarastas, arba buvo neišsaugotas ne dėl vadovo kaltės, arba buvo panaudotas bendrovės veikoje, su jos ūkine veikla susijusiais tikslais. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, nes turtas, nors tinkamai ir neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas bendrovės veikloje ar išsaugotas, tačiau netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti bendrovės turto sudėtį ir jo realų kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos bendrovei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne bendrovės tikslais ir interesais. Todėl bendrovės vadovas, kuris, būdamas atsakingas už turto realizavimą ar kitokį panaudojimą, nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie turto judėjimą bendrovėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

46. Taigi apeliantės pozicija, kad vien tai, jog apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir dėl to neįmanoma nustatyti bendrovės finansinės padėties, negali būti aiškinama kaip vadovo atsakomybę šalinanti aplinkybė, o įrodinėjimo našta negali būti perkeliama bendrovei, yra teisinga ir su ja teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, kad atsakovui A. K. civilinė atsakomybė nekyla, padarė įvertinęs ir ištyręs visumą byloje esančių įrodymų, o ne tik patį faktą, kad neįmanoma nustatyti bendrovės buvusio turto sudėties ir jo vertės.

47. Kaip buvo nurodyta pirmiau, apeliantė savo reikalavimą grindė 2018 m. vasario 7 d. atsakovo A. K. sudarytu preliminariu balansu, 2018 m. birželio 25 d. turto bei ilgalaikio turto priėmimo–perdavimo aktais, iš kurių matyti, kad faktiškai bankroto administratorei buvo perduotas 62 159,37 Eur vertės turtas, nors pagal 2018 m. vasario 7 d. balansą turto (ilgalaikio ir trumpalaikio) vertė yra 252 137 Eur.

48. Dėl įmonės balanso, kaip tinkamos ir leistinos įrodinėjimo priemonės žalos faktui bei dydžiui nustatyti, ne kartą yra pasisakęs kasacinis teismas, pažymėjęs, kad, vertinant jame esančius duomenis, taip pat yra reikalinga vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir tik iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės, duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą ir darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013; 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015).

49. Atsakovų teigimu, balanse buvo nurodyta neteisinga informacija apie bendrovei priklausančio turto vertę. Abu atsakovai, teikdami paaiškinimus 2019 m. birželio 4 d. vykusiame teismo posėdyje, tvirtino, kad faktiškai bendrovės trumpalaikis turtas buvo žymiai mažesnės vertės nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Atsakovas D. V. paaiškino, kad jo inicijuotos inventorizacijos metu buvo nustatyta, kad trumpalaikio turto (atsargų) faktiškai buvo apie 136 000 Eur mažiau nei nurodyta apskaitoje (teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:55:00; nuo 01:01:46). Teigia, kad buhalterė atsisakė pateikti paaiškinimus dėl tokios situacijos, sandėlininkas išėjo iš darbo, be to, paaiškėjo, kad su juo nebuvo sudaryta materialinės atskaitomybės sutartis (tesimo posėdžio garso įrašas nuo 00:56:00). Atsakovas A. K. paaiškino, kad tokia situacija – apskaitoje nurodytos turto vertės neatitikimas faktinei turto vertei – susidarė dėl padidėjusios gamybos apimties, kai nebuvo spėjama apskaityti projektuose panaudojamų medžiagų kiekio (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:17:38). Pažymėjo, kad 2/3 atsargų buvo gamybos procese, o ne sandėlyje, todėl jų apskaitymas tapo sudėtingas (teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:18:37).

51. Tokie duomenys suponuoja išvadą, kad atsakovas A. K. neužtikrino tinkamos bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimo ir tai yra neteisėtas veiksmas, tačiau tik neteisėto vadovo veikimo žalos atlyginimo prievolei atsirasti nepakanka (šios nutarties 41 punktas). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas gali būti teisėtai panaudotas įmonės veikloje, nors po to nebuvo nurašytas pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

52. Nagrinėjamu atveju atsakovų įrodinėta situacija, kad neperduota turto dalis buvo faktiškai panaudota bendrovės veikloje, yra labiau tikėtina, nei netikėtina. Tokius jų argumentus, kad atsargos buvo naudojamos bendrovės veikloje, kad veikla faktiškai buvo vykdoma, atsakovų išdėstytus dar pradinėje šios bylos stadijoje, galinčių paneigti kitokių duomenų apeliantė į bylą ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neteikė. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2018 m. rugsėjo 11 d. parengtoje BUAB ,,Technikonus“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodoma, jog 2018 m. balandžio 26 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktu buvęs vadovas bankroto administratorei perdavė bendrovės dokumentus. Visgi šis dokumentų perdavimo–priėmimo aktas su ieškiniu ar kitais procesiniais dokumentais į bylą nėra pateiktas, todėl objektyviai nėra galimybės nustatyti, kokie konkrečiai dokumentai (duomenys) buvo perduoti bankroto administratorei. Tokiu atveju apeliantės pozicija, kad turtas negalėjo būti panaudotas bendrovės veikloje, nes tokia nebuvo vykdoma, stokoja pagrįstumo. Apeliantė, siekdama paneigti atsakovų atsikirtimus, turėjo pareigą pateikti juos paneigiančius įrodymus, tačiau to nepadarė, nors tam turėjo visas galimybes.

53. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą ar, priešingai, nebuvimą teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu (ar neįrodytu), jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (nebuvimu). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

54. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009). Taigi teismo išvados gali būti grindžiamos ir didesnio tikėtinumo taisykle, o teismas gali nuspręsti, kad vieno ar kitokio fakto buvimas (nebuvimas) labiau tikėtinas, nei netikėtinas. Kitaip tariant, įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu).

55. Atsižvelgiant į minėtą tikimybių pusiausvyros principą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju teismas neprivalėjo nustatyti, kokia konkreti bendrovės turėtų medžiagų ir atsargų dalis buvo panaudota jos veikloje, užteko tikėtinai nustatyti, jog didžioji dalis ar beveik visos apskaitytos medžiagos buvo panaudotos vykdant bendrovės veiklą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą dėl labiau tikėtino didelės dalies balanse apskaitytų medžiagų panaudojimo bendrovei vykdant savo veiklą, o kita turto dalis buvo perduota administratorei. Tokia galimybė visiškai įmanoma, atsižvelgiant į apeliantės vykdytos veiklos specifiką, užfiksuotą ir bankroto administratorės 2018 m. rugsėjo 11 d. veiklos ataskaitoje (kitų mašinų ir įrangos didmeninė prekyba, inžinerijos veikla ir su ja susijusios techninės konsultacijos, pramoninių mašinų ir įrangos įrengimas) bei VĮ ,,Registrų centras” įregistruotą licencijuojamą veiklą (potencialiai pavojingų įrenginių (liftų ir eskalatorių) nuolatinė priežiūra, licencija įregistruota nuo 2014 m. kovo 27 d.; veiklą jonizuojančios spinduliuotės aplinkoje branduolinės energetikos objekte, licencija įregistruota nuo 2017 m. liepos 19 d.).

56. Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, apribojo apeliantei galimybę kitais būdais ginti bendrovės ir jos kreditorių teises, taip pat nėra pagrįsti, tokio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Pareiga suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką tenka reikalavimą reiškiančiam asmeniui, teismas už ieškovą to nedaro ir negali daryti (CPK 13 straipsnis). Apeliantė pareiškė reikalavimą dėl žalos, patirtos neperdavus viso bendrovės apskaitoje užfiksuoto turto, atlyginimo. Todėl teismas tik šiose ribose ir išnagrinėjo šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 2 dalis), o momentas, kada bendrovė tapo faktiškai nemokia, kada jos vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo nustatinėjimas ir nesudarė nagrinėjamos bylos dalyko. Todėl nesutiktina su apeliantės pozicija, kad šios bylos rezultatas savaime eliminuoja galimybę pareikšti reikalavimą dėl žalos, patirtos laikus nesikreiptus dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo.

57. Apibendrindama argumentus teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šį konkretų ginčą išsprendė teisingai, padaręs išvadą, kad vien netinkamas atsakovo A. K. buhalterinės apskaitos organizavimas žalos apeliantei nesukėlė, jai padarytos šio atsakovo neteisėtais veiksmais žalos fakto apeliantė neįrodė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

58. Atsakovas D. V. prašė priteisti iš apeliantės 1 089 Eur išlaidas, patirtas ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Kadangi bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą apeliantei, atitinkamai, tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju prašymą pateikusio atsakovo, patirtas dėl prasidėjusio apeliacinio proceso išlaidas.

59. Atsakovo D. V. prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio (1 289 Eur x 1,3). Atsakovo prašomos atlyginti 1 089 Eur atstovavimo išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios ginčą šalies, t. y. apeliantės (jos administravimui skirtų lėšų) (CPK 98 straipsnis).

60. Be to, atsakovui D. V. atlygintinos ir jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su jo atskirojo skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, nesutikdamas su aptarta teismo nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, už kurį sumokėjo 38 Eur žyminį mokestį ir patyrė 300 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

61. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-700-516/2019, atsakovo atskirąjį skundą patenkino ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį panaikino, ir šį klausimą išsprendė iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje pažymėjo, kad nors atsakovo D. V. atskirasis skundas faktiškai tenkinamas ir atsakovas iki atskirojo skundo nagrinėjimo pradžios pateikė prašymą priteisti dėl šio skundo rengimo ir pateikimo patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje stadijoje, įvertinus, kad atsakovui palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (apskųstas apeliacinės instancijos teismui) nesprendžiamas, išaiškino atsakovui, kad dėl šių išlaidų priteisimo jis turi teisę kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį teismą.

62. Paliekant nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovui D. V. iš apeliantei skirtų administravimo lėšų priteistinos ir jo išlaidos, patirtos už jo atskirojo skundo parengimą, t. y. 300 Eur, kurios neviršija Rekomendacijų 8.15 punkte nurodytų maksimalių dydžių (935,70 Eur x 0,4). Žyminio mokesčio už atskirąjį skundą atsakovas mokėti neturėjo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl jam grąžintas 38 Eur žyminis mokestis, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas bei 3 ir 5 dalys).

63. Taigi iš viso iš apeliantės atsakovui D. V. priteistina 1 389 Eur (1 089 Eur + 300 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Technikonus” (juridinio asmens kodas 302033532) administravimui skirtų lėšų D. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 389 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Grąžinti D. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį.