- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2-700-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00047-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- D. V., A. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-360-544/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Technikonus“ ieškinį atsakovams D. V. ir A. K. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Technikonus“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų D. V. ir A. K. solidariai 189 977,63 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Žalos atsiradimas grindžiamas tuo, kad atsakovai, iki bankroto bylos iškėlimo buvę bendrovės vadovais arba faktiškai šias pareigas ėjusiais asmenimis, neperdavė teismo paskirtam bankroto administratoriui į BUAB „Technikonus“ balansą įrašyto turto.
2. Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą už ieškinio sumą. Ieškovės teigimu, ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, o ieškinio suma atsakovams, kaip fiziniams asmenims, yra didelė, ir tai kelia grėsmę, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – areštavo atsakovui D. V. ir A. K. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises už 189 977,63 Eur, o tokio turto atsakovams neturint ar turint nepakankamai – nurodė areštuoti pinigines lėšas, esančias atsakovų vardu atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas kitus asmenis, išskyrus atsakovams mokamas išmokas, kurios kilusios iš darbo teisinių santykių, socialinio draudimo išmokas, ligos, nedarbingumo ir kitokias pašalpas, stipendiją, pensiją bei 189 977,63 Eur ieškinio sumos sumokėjimą BUAB „Technikonus“ pagal šį ieškinį.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, pateikdama teismui rašytinius įrodymus, kurie, jos nuomone, patvirtina, jog atsakovai padarė nurodyto dydžio nuostolius bankrutavusiai bendrovei.
5. Teismas pažymėjo, kad 189 977,63 Eur dydžio ieškinio sumą dviejų fizinių asmenų atžvilgiu yra pagrindas vertinti kaip didelę, o tai apsunkintų būsimo teismo sprendimo, jei ieškinys būtų patenkintas, įvykdymą ar padarytų jį negalimu. Pagal viešuosiuose registruose esančius duomenis apie atsakovų gaunamas pajamas ir jų vardu registruotą turtą, teismo vertinimu, galima preliminariai spręsti, kad atsakovų valdomo turto (pajamų) vertė yra kur kas mažesnė, nei prašomi priteisti nuostoliai. Ši aplinkybė, atsižvelgiant ir į ginčo aplinkybes bei galimos civilinės atsakomybės pobūdį – atsakomybė bendrovės vadovams už galimą fiduciarinių pareigų, numatytų imperatyvių teisės normų, pažeidimą, t. y. didelio masto neigiamų padarinių kilimo tikimybė, teismo įsitikinimu, leidžia pagrįstai spręsti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja tikimybė, kad atsakovai gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti. Kartu teismas akcentavo, kad ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, pareikštu ieškiniu siekianti apginti pačios bendrovės, jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, taigi, byloje egzistuoja viešasis interesas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas D. V. atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovui D. V. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir ieškovės prašymą atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
6.1. Nutartis priimta neatlikus preliminaraus (prima facie) ieškinio pagrįstumo įvertinimo ir (arba) klaidingai įvertinus ieškovės nurodytas aplinkybes. Nutartis motyvuojama išimtinai tik tuo, kad teismas preliminariai įvertino ir pripažino tikėtina ieškinio sumą – t. y. prašomos priteisti žalos dydį. Tačiau teismas taip pat privalėjo bent preliminariai įvertinti, ar savo ieškinyje ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nors tikėtinai pagrindė visų kitų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti buvimą – t. y. abiejų be išimties atsakovų neteisėtus veiksmus, kaltę, o taip pat priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir reikalaujamų priteisti nuostolių. Ieškovė napagrindė net tikėtinai civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų. Ieškovė turėjo įvardinti konkrečius atsakovo D. V. veiksmus, kurių rezultate atsirado ieškovės prašomi priteisti nuostoliai, nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias atitinkamų veiksmų neteisėtumą, pagrįsti šias faktines aplinkybes leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau tai nepadaryta. Pati ieškovė nurodo ir prideda tai patvirtinančius įrodymus, kad bankroto bylos iškėlimo metu D. V. nedirbo bendrovėje, taigi, neturėjo savo žinioje jokio bendrovės turto ir negalėjo jo perduoti bankroto administratoriui. Ieškovės BUAB „Technikonus“ bankroto administratorius 2018 m. rugsėjo 11 d. veiklos ataskaitoje tiesiogiai pripažino kreditoriams ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kad bendrovės vadovu nuo 2017 m. spalio 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo A. K.. Jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrįsti ir kaltė bei priežastinis ryšys tarp kokių nors apelianto veiksmų ir reikalaujamos iš jo priteisti žalos. Galiausiai, ieškovė ne tik nenurodo, kokias konkrečiai fiduciarines pareigas pažeidė D. V., tačiau nenurodo ir kuo pasireiškė atsakovų solidarioji atsakomybė. Ieškinyje nėra nurodyta ir faktiškai nebuvo jokių bendrų de jure ir de facto vadovų veiksmų, prisidėjimo prie veiksmų ar neteisėtų veiksmų provokacijos. Taigi, net ir vertindamas byloje esančius įrodymus preliminariai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti solidariosios atsakomybės taikymo galimybės.
6.2. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad bet kuris atsakovas atlieka nors kokius veiksmus, kurie rodytų vengimą vykdyti būsimą teismo sprendimą ar siekimą sumažinti šio sprendimo įvykdymo galimybes. Nutartimi atsakovui D. V. buvo pritaikytos itin didelio masto ir ypatingai varžančios jo teises laikinosios apsaugos priemonės, nes nutarta areštuoti ne tik jo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, bet ir turtines teises bei pinigines lėšas. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nepagrindė, kodėl šiuo atveju turi būti taikomas ne tik nekilnojamųjų ir kilnojamųįų daiktų, bet ir turtinių teisių bei piniginių lėšų areštas. Nutartyje teismas taip pat nemotyvavo, kuo šis atvejis yra išimtinis ir dėl ko atsakovams turėtų būti taikomas ir piniginių lėšų areštas. Taigi, teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
6.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamiems tikslams. Areštavus visą D. V. turtą ir visas turimas pinigines lėšas už beveik 190 000 Eur sumą, yra itin apsunkintas jo kasdienis gyvenimas, tikėtina, didės įsiskolinimai kreditoriams, todėl nutartimi yra pažeidžiama interesų pusiausvyra bei socialinio gyvenimo stabilumas. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į ilgą bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose trukmę.
Atsiliepimas
7. Ieškovė BUAB „Technikonus“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas šioje bylos stadijoje netiria visų bylos aplinkybių ir įrodymų, tai daroma bylą nagrinėjant iš esmės. Kadangi Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 16 d. nutartimi bankroto byloje įpareigojo būtent D. V. perduoti ieškovės turtą, apelianto pozicija, kad jis visiškai nėra susijęs su ieškovės turto neperdavimu, nepaneigia jo pareigos nei pagal įstatymą, nei pagal priimtą nutartį. Argumentų dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio atskirajame skunde nepateikta. Atsakovas nepaneigė ir pagrindų taikyti solidariąją civilinę atsakomybę. Atsakovas, eidamas ieškovės vadovo pareigas, žinojo apie ieškovės materialaus turto trūkumas. Kai bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų pareigų privalo laikytis abu vadovai. Skunde nepaneigta, kad būtent D. V. buvo ieškovės vadovas iki bankroto bylos iškėlimo. Formaliai ieškinyje atsakovu ieškovės bankroto administratorius galėjo nurodyti tik oficialųjų ieškovės vadovą, t. y. apeliantą, taigi, D. V. atsako už visą ieškovės patirtą žalą, administratoriui neperdavus ieškovės turto. Faktinio ir (ar) fiktyvaus vadovavimo bendrovei klausimą sprendžia teismas. Apsirikimas administratoriaus ataskaitoje šiai bylai neturi jokios reikšmės, nes į bylą pateikta registro informacija apie apelianto eitas ieškovės vadovo pareigas nuo 2017 m. spalio 4 d. Šioje proceso stadijoje teismas neturi jokio pagrindo abejoti ieškinio tikėtinu pagrįstumu.
7.2. Ieškovė neprivalo pateikti įrodymų, kad ateityje neabejotinai bus sunkumų, vykdant jai palankų sprendimą. Pakanka įrodymų, kad yra tokių sunkumų tikėtina grėsmė. Apeliantas savo skunde visiškai neaptarinėjo savo turtinės padėties, nenurodė, kad ieškinio suma jam nėra didelė, nepateikė įrodymų apie turimą turtą ir jokiais kitais būdais nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti bent tikėtina teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
11. Pagal prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) doktriną ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, arba ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu, išanalizavus ieškovo argumentus, nelieka pagrįstų abejonių sėkminga ieškovui proceso baigtimi.
12. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos, be kita ko, tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-489-943/2019 ir kt.). Be to, šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017; 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-515-302/2019).
13. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Panevėžio apygardos teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė ieškovės BUAB „Technikonus“ ieškinį atsakovams D. V. ir A. K..
14. Pirmiau nurodyta aplinkybė, remiantis išdėstyta teismų praktika, reiškia, kad nėra vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio tikėtino pagrįstumo, o tai savo ruožtu reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, o jau pritaikytos – turėtų būti panaikintos. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tokios priemonės buvo pritaikytos, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.
15. Kadangi susiklosčius nurodytai situacijai kiti apelianto atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį išdėstyti argumentai iš esmės nedaro įtakos šioje nutartyje sprendžiamo klausimo išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
16. 2019 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas D. V. prašymas prijungti naujus įrodymus ir priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
17. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės šia nutartimi, nesant pirmosios jų taikymo pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį sąlygos, naikinamos, apelianto prašomi prijungti nauji įrodymai (Agentūros APVA raštai), susiję su šiuo atveju nebeaktualiu apelianto argumentu dėl laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo, nepriimtini.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1119-186/2018; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1611-516/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-552-943/2017 ir kt.), todėl, nors apelianto D. V. atskirasis skundas faktiškai tenkinamas ir atsakovas iki atskirojo skundo nagrinėjimo pradžios pateikė prašymą priteisti dėl šio skundo rengimo ir pateikimo apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje stadijoje, įvertinus, kad atsakovui palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (apskųstas apeliacinės instancijos teismui) nesprendžiamas, išaiškinant apeliantui, kad dėl šių išlaidų priteisimo jis turi teisę kreiptis į bylą iš esmės nagrinėjantį teismą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Technikonus“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.