Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,B GROUP“ ieškinį atsakovei Serbijos įmonei DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančiai per filialą Zidar Norway AS, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „B GROUP“, galutinai patikslinusi reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės Serbijos bendrovės DOO ZIDAR NEGOTIN, veikiančio per filialą Zidar Norway, 48 658,52 Eur skolą, 11 657,39 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė reikalavimus grindžia šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. Atsakovas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. iš ieškovės įsigijo prekių už 48 658,52 Eur sumą. Nors tarp šalių rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau tarp šalių susiklosčiusius prekių pirkimo–pardavimo teisinius santykius patvirtina šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d., komerciniai pasiūlymai, atsakovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros BGRP Nr. 0012323, BGRP Nr. 0013077, BGRP Nr. 0013124 bei tarptautiniai krovinių transportavimo (toliau – CMR) važtaraščiai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje nustatyta, kad ieškovę ir atsakovę siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai.

5. Ieškovė pardavė atsakovei jos užsakytas prekes – skirtingų parametrų plieno tinklelius, pristatė jas atsakovei pastarosios nurodytu adresu Norvegijoje ir teigia, kad už prekes, parduotas bei pristatytas 2017 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais, atsakovė su ieškove neatsiskaitė.

6. Į bylą pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad pirkimo-pardavimo santykiai šalis siejo ilgesnį laiką – bent nuo 2016 metų rudens (DOK-42390, priedas Nr. 2). Ieškovė teigia, kad visi atsakovės iki ginčo atlikti ir ieškovės įvykdyti užsakymai buvo tinkamai apmokėti.

7. Tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad apmokėti už ieškovės parduotas prekes turi atsakovė (motininė įmonė Serbijoje), nors prekės pristatomos jos filialui Norvegijoje – tai patvirtina 2016 m. spalio 19 d. šalių elektroninių laiškų turinys. Klausimo dėl atsakovo tinkamumo šioje byloje pati atsakovė nekėlė.

8. Advokato atstovaujama atsakovė nurodė jokių argumentų dėl ginčo esmės neteiksianti, faktinių aplinkybių nenurodysianti. Teismui, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 1 dalimi, pasiūlius atsakovei pateikti papildomus įrodymus dėl ginčo esmės - dėl pareikšto reikalavimo turinio, apimties, prekių kokybės, pristatymo termino, reikalaujamos sumos pagrįstumo ir kitų su šalis siejusiais pirkimo-pardavimo santykiais susijusių klausimų, ji atsisakė tai padaryti. Atsakovė savo gynybinę poziciją byloje formuoja teigdama, kad pirma, Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos spręsti tarp šalių kilusį ginčą, antra, ginčui taikytina Serbijos arba Norvegijos teisė, o ieškinys atmestinas ieškovei praleidus šių valstybių teisės aktuose įtvirtintą trejų metų senaties terminą reikalavimui sumokėti už prekes pareikšti.

9. Teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos jurisdikcijos klausimas yra išspręstas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi, kuri įsiteisėjusi (Lietuvos apeliaciniam teismui 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nutraukus apeliacinį procesą dėl šios nutarties). Minėtoje nutartyje teismas jau konstatavo, kad, remiantis CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos teismas, o būtent – Vilniaus apygardos teismas, turi jurisdikciją nagrinėti šį ginčą ir išsamiai išdėstė tokios išvados motyvus. Dėl to pakartotinai jurisdikcijos klausimu sprendime nebepasisakytina.

Dėl taikytinos teisės

10. Pati atsakovė pripažįsta, kad nagrinėjamos bylos atveju taikytinos teisės klausimo nereguliuoja nei daugiašalės tarptautinės sutartys (kurių dalyvė būtų Lietuva), nei Europos Sąjungos teisės aktai, taip pat, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės ar Lietuvos Respublikos ir Serbijos Respublikos nėra sudarytos dvišalės teisinės pagalbos sutartys (kuriose būtų aptarti taikytinos teisės nustatymo tarp šalių susiklosčiusiems sutartiniams pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams klausimai), dėl to aktualiu atveju, nustatant pirkimo-pardavimo materialiesiems teisiniams santykiams taikytiną teisę, derėtų remtis teismo, kuriame iškelta byla, nacionalinėje teisėje įtvirtintomis tarptautinės privatinės teisės (kolizinėmis) normomis.

11. CK 1.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Ginčo šalys šiuo konkrečiu atveju, besitardamos dėl prekių pirkimo-pardavimo, nesusitarė dėl sutarčiai taikytinos teisės.

12. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, tokiu atveju taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybės, kurios teritorijoje yra šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė gyvenamoji vieta ar centrinė administracija (CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Lingvistinė šios normos analizė lemia išvadą, kad įstatymo leidėjas, įtvirtindamas aptariamą prezumpciją, aiškiai įvardijo, jog sprendžiant dėl prezumpcijos (ne)egzistavimo, vertintina ne konkreti prievolės, kurios įvykdymo siekiama iškelta teisme byla, tačiau pareiga, labiausiai būdinga sutarčiai, iš kurios kilęs ginčas, o taikytina teisė parinktina pagal šalį, kuriai sutarties pagrindu ta pareiga kilusi.

13. Toks aiškinimas pateikiamas ir Lietuvos teisės doktrinoje. CK komentare, aiškinant aptariamą normą, pažymėta, kad pagal CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją, pirkimo-pardavimo sutartis yra labiausiai susijusi su pardavėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise, nes šios sutarties esmę sudaro nuosavybės teisės į daiktą perdavimas; taigi, būtent pardavėjo pareiga perleisti nuosavybės teisę į daiktą ir yra būdingiausias šios sutarties elementas lemiantis, su kuria valstybe sutartis yra labiau susijusi (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 131).

14. Teismas atkreipia dėmesį, kad priešingai nei nurodo atsakovės atstovas, toks aiškinimas nereiškia analogiškų tarptautinių nuostatų įprastinio aiškinimo paneigimo. CK 1.37 straipsnio 4 dalis pakartoja 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 4 straipsnio 1-4 dalis. Kasacinis teismas, aiškindamas šios konvencijos nuostatas, yra nurodęs, kad būdingiausia pareiga pagal pirkimo–pardavimo sutartį laikytina pardavėjo pareiga perduoti prekę, todėl, vadovaujantis konvencijos 4 straipsnio 2 dalies taisykle, šiai sutarčiai būtų taikoma pardavėjo gyvenamosios vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015).

15. Aptariama prezumpcija gali būti nuginčyta, jei konkrečioje byloje įrodoma priešingai. Tačiau šioje byloje atsakovės lakoniškai dėstomi argumentai, kurie dar ir yra prieštaringi, t.y. kad piniginę prievolę įvykdyti turi Serbijoje registruotas juridinis asmuo, dėl to prievolė labiausiai susijusi su Serbija, kad prekės buvo pristatytos adresu Norvegijoje, Norvegijoje registruotam atsakovės filialui, dėl to taikytina Norvegijos teisė, nesudaro pakankamo pagrindo prezumpcijos, jog ginčo santykiui taikytina pardavėjo (ieškovės) nuolatinės buvimo vietos, t.y., Lietuvos teisė, paneigimui.

16. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šioje byloje kilęs ginčas spręstinas taikant Lietuvos teisę.

Dėl senaties

17. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

18. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovė nuo jai pareikštų reikalavimų ginasi būtent senatimi.

19. Pagal CK 1.59 straipsnį, ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti. Teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikytina Lietuvos teisė, senaties klausimą šioje byloje sprendžia pagal CK VII skyriuje nustatytas taisykles.

20. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė sąskaitas atsakovei išrašė ir prekes pristatė 2017 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais, į teismą dėl apmokėjimo už prekes kreipėsi 2021 m. spalio 26 d., t. y. po maždaug ketverių metų. Taigi, 10 metų senaties termino reikalavimui dėl skolos priteisimo ieškovė nėra praleidusi.

21. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinas reikalavimams priteisti palūkanas, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimui. Ieškovės reikalavimui priteisti palūkanas senaties terminas taip pat nėra pasibaigęs.

22. Vadinasi, atsakovės prašymas atmesti ieškinį dėl senaties yra nepagrįstas ir netenkinamas.

Dėl bylos baigties

23. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti skolą pagal ieškovės išrašytas sąskaitas atsakovei, nurodydama, kad šalis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.

24. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.311 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo–pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. Bendrosios sandorių sudarymo taisyklės nustato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Kadangi įstatymas neįtvirtina, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma.

25. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl plieno tinklelių pirkimo-pardavimo elektroniniu paštu. Ieškovė pateikė į bylą šalių viena kitai siųstus elektroninius laiškus (DOK-42390, priedas Nr. 2), iš kurių matyti, kad užsakymus skirtingų parametrų plieno tinklo pirkimui atsakovė atlikdavo elektroniniu paštu, ieškovė išsiųsdavo atsakovei užsakymo patvirtinimą bei išankstinę sąskaitą. Laiškuose, rašytuose 2017 m. rugsėjo ir lapkričio mėnesiais ir prie jų pridėtuose prieduose aiškiai atsispindi tiek užsakomų ginčo prekių specifikacijos bei kiekiai, tiek ir prekių kaina bei jų pristatymo sąlygos (vieta, terminas). Taigi, darytina išvada, kad šalys aptartu būdu buvo aiškiai susitarusios dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sąlygų.

26. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – tai jo pareiga perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

27. 2017 m. rugsėjo mėn. atsakovės atlikto užsakymo pagrindu ieškovė išrašė atsakovei 2017 m. rugsėjo 13 d. sąskaitą Nr. BGRP0012323 už plieno tinklą Q335 (8,825 t), taip pat plieno tinklą Q524 (14,897 t) bendrai 16 036,07 Eur sumai. Prekių pristatymo atsakovei 2017 m. rugsėjo 15 d. faktą patvirtina pridėta CMR važtaraščio kopija (CBP-1208, priedas Nr. 5).

28. 2017 m. lapkričio mėn. atsakovės užsakymas jai buvo ieškovės pristatytas per du vežimus, jo pagrindu išrašytos dvi sąskaitos: 2017 m. lapkričio 9 d. sąskaita Nr. BGRP0013077 už plieno tinklą Q257 (2,164 t), plieno tinklą Q335 (0,353 t), plieno tinklą Q524 (15,449 t) bei plieno tinklą R524 (2,204 t) bendrai 15 992,70 Eur sumai; taip pat 2017 m. lapkričio 13 d. sąskaita Nr. BGRP0013124 už plieno tinklą Q524 (24,277 t) 16 629,75 Eur sumai. Šių prekių pristatymo atsakovei 2017 m. lapkričio 14 d. bei 2017 m. lapkričio 16 d. faktą taip pat patvirtina pridėtos CMR važtaraščių kopijos (CBP-1208, priedai Nr. 6 ir 7).

29. Anksčiau aptartuose šalių viena kitai siųstuose elektroniniuose laiškuose minimi prekių kiekiai bei kaina sutampa su nurodytais ieškovės atsakovei išrašytose sąskaitose, kurių pagrindu reikalaujama atsiskaitymo. Kad būtent tokie plieno tinklo kiekiai faktiškai atsakovei pristatyti, patvirtina pridėti CMR važtaraščiai. Juose žymų apie trūkumus nėra.

30. Ieškovė nurodė jokių pretenzijų dėl parduotų prekių kokybės, jų pristatymo ar/ir bet kokių kitų jos kaip pardavėjos pareigų, kylančių iš šalis siejusių pirkimo-pardavimo santykių, vykdymo iš atsakovės niekada negavusi – nei iš karto po prekių pristatymo, nei vėliau, jų atsakovė ieškovei neteikė ir bylos nagrinėjimo metu nei teisme, nei tiesiogiai. Priešingų šiam ieškovės teiginiui duomenų byloje nėra.

31. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šios pareigos nevykdanti šalis prisiima dėl to jai tenkančių neigiamų pasekmių riziką.

32. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

33. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visus į bylą pateiktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad ieškovė įrodė pirkimo-pardavimo santykių tarp jos ir atsakovės egzistavimą, jų tarpusavio susitarimą dėl visų būtinų tokios sutarties sąlygų, taip pat tai, jog tinkamai įvykdė savo pareigą ir perdavė atsakovei jos užsakytas prekes (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), dėl to iš atsakovės priteistina ieškovės reikalaujama šalių suderėta prekių kaina - 48 658,52 Eur (CK 6.344 straipsnio 1 dalis, 6.314 straipsnio 4 ir 5 dalys).

34. Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalyje). Nagrinėjamu atveju ieškovės pateiktuose dokumentuose nėra patvirtinimo buvus konkretų šalių susitarimą dėl apmokėjimo už prekes termino. Taigi pareiga sumokėti ieškovės reikalaujamas sumas atsakovei kilo faktiškai priėmus prekes, atitinkamai 16 036,07 Eur - 2017 m. rugsėjo 15 d., 15 992,70 Eur - 2017 m. lapkričio 14 d. bei 16629,75 Eur - 2017 m. lapkričio 16 d.

35. CK 6.314 straipsnio 5 dalis nustato, kad kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių sutarto termino, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita (CK 6.344 straipsnio 2 dalis).

36. Nagrinėjamu atveju šalys dėl netesybų susitarusios nebuvo. Ieškovė reikalauja priteisti jai iš atsakovės kompensacines palūkanas įstatymo pagrindu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

37. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas (juridinis asmuo) privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Šiuo atveju nustatytos visos sąlygos, sudarančios ieškovei teisėtą pagrindą reikalauti iš atsakovės palūkanų už praleistą terminą sumokėti prekių kainą.

38. Tačiau nagrinėjamoje byloje svarbu ir tai, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant teisminį ginčą dėl palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, kiek atsakovė praleido prekių kainos sumokėjimo terminą.

39. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 11 657,39 Eur kompensacinių palūkanų, kurias, kreipdamasi į teismą, paskaičiavo taip: už sąskaitoje Nr. BGRP0012323, kurios suma – 16 036,07 Eur, turėjo būti apmokėta iki 2017 m. rugsėjo 13 d., taigi, pradelsta sumokėti 1497 dienas, taikant 6 proc. metinių palūkanų normą paskaičiuotos 3946,19 Eur dydžio palūkanos, už sąskaitoje Nr. BGRP0013077, kurios suma – 15 992,70 Eur, turėjo būti apmokėta iki 2017 m. lapkričio 9 d., taigi, pradelsta sumokėti 1440 dienas, taikant 6 proc. metinių palūkanų normą paskaičiuotos 3 785,67 Eur dydžio palūkanos, už sąskaitoje Nr. BGRP0013124, kurios suma – 16 629,75 Eur, turėjo būti apmokėta iki 2017 m. lapkričio 13 d., taigi, pradelsta sumokėti 1436 dienas, taikant tą pačią 6 proc. metinių palūkanų normą paskaičiuotos 3 925,53 Eur dydžio palūkanos (CBP-1208, priedas Nr. 9).

40. Taigi, ieškovė teisę reikalauti palūkanų sieja su sąskaitų išrašymo data. Su tuo teismas nesutinka. Jau minėta, kad šalims nesusitarus dėl konkretaus prekių apmokėjimo termino, pareiga atsiskaityti už jas atsakovei kilo faktiškai priėmus prekes. Dėl to sumokėti prekių kainą - 16 036,07 Eur, pagal sąskaitą Nr. BGRP0012323 atsakovei pareiga kilo 2017 m. rugsėjo 15 d., 15 992,70 Eur pagal sąskaitą Nr. BGRP0013077 - 2017 m. lapkričio 14 d., o 16 629,75 Eur pagal sąskaitą Nr. BGRP0013124 - 2017 m. lapkričio 16 d. Visgi įvertinus tai, kad palūkanas už pradelstus terminus, atitinkamai pagal skirtingas sąskaitas už pradelstas 1497, 1440 ir 1436 dienas, ieškovė paskaičiavo iki 2021 m. spalio 19 d., kai tuo tarpu į teismą su ieškiniu kreipėsi 2021 m. spalio 26 d., t. y., turėjo teisę ir toliau palūkanas atsakovei skaičiuoti, nėra pagrindo nesutikti, kad atsakovė yra pradelsusi sumokėti prekių kainą ne mažiau kaip ieškovės nurodytą pradelstų dienų skaičių. Dėl to ieškovės paskaičiuota palūkanų suma laikytina pagrįsta ir reikalavimas ieškovei priteisti iš atsakovės 11 657,39 Eur palūkanas tenkintinas.

41. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas procesines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad procesinių palūkanų paskirtis dvejopa – kompensacinė ir skatinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-695/2019, 18 punktas). CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėtinos palūkanos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 24 punktą). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 21 punktą). CK 6.37 straipsnio 2 dalis grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019, 43 punktas).

42. Taigi, ieškovei iš atsakovės priteistino ir jos reikalaujamos 6 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą - 60 315,91 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Bylinėjimosi išlaidomis taip pat laikomos išlaidos vertėjams bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus apie byloje patirtas išlaidas 1 875,50 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Teismas sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis (CPK 98 straipsnis).

45. Be to, ieškovė už byloje pareikštus reikalavimus sumokėjo 1 131 Eur žyminį mokestį bei 20 Eur konsulinį mokestį už procesinių dokumentų atsakovei įteikimą. Papildomai patyrė 314,60 Eur vertimų išlaidas.

46. Teismas sprendžia, kad ieškovės byloje patirtos 3 341,10 Eur (1 875,50 + 1 131 + 20 + 314,60) išlaidos priteistinos jai iš atsakovės.

47. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), šioje byloje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „B GROUP“, Lietuvos įmonei - juridinio asmens kodas 301744649, atsakovei DOO ZIDAR NEGOTIN, Serbijos įmonės - juridinio asmens kodas 17212729, 48 658,52 Eur skolą, 11 657,39 Eur palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą 60 315,91 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 341,10 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos teismą.