Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, išsituokęs, turintis vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį, 231 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. žinodamas apie 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo bei 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo papildomą sprendimus, nesusijusius su bausmėmis, iki 2013-12-06 perduoti nepilnametį vaiką - F. S., gim. 2007 m., pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą, motinai O. S., nevykdė jų, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką neperdavė F. S. iki 2014-06-19d., iki 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismas priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-247-124/2014 sustabdė 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo bei 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo papildomą sprendimų vykdymą iki bus iškangrinėta byla.

Iš 2015-05-05 Šiaulių apygardos teismo nutarties matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliktas nepakeistas ir panaikinta 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi nustatytas laikinas atsakovės O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymas bei Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo vykdymo sustabdymas (2 t., 102-114 b. l.).

2015-05-06 antstolis priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos atnaujinimo (2 t., 115 b. l.).

Duomenys iš E. S. ir O. S. vykdomosios bylos Nr. 98-1418/2014

2014-09-17 antstolis priėmė patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl O. S. bendravimo su vaiku, kuriame nurodė, kad O. S. privalo E. S. pranešti apie gyvenamąją vietą (4 b. l.).

2015-02-24 antstolis išsiuntė E. S. pakartotinį įpareigojimą dėl vaiko bendravimo su mama (36 b. l.).

2015-03-03 E. S. raštu kreipėsi į antstolį nurodydamas, kad nežino O. S. gyvenamosios vietos ir nesimato su sūnumi, dukra bendrauti su mama atsisako (37 b. l.).

2015-03-30 sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte nurodyta, kad E. S. piktybiškai draudžia bendrauti F. S. su O. S. (46 b. l.).

2015-04-20 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi atmestas antstolio Ričardo Kudrausko prašymas skirti E. S. baudą, kadangi nenustatyta, kad E. S. piktybiškai nevykdytų 2014-06-19 teismo nutarties (47-49 b. l.).

2015-07-03 Šiaulių apygardos teismo nutartimi 2015-04-20 Šiaulių apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista (51-53 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos kvalifikavimo veikos pagal BK 245 straipsnį

Pagal BK 245 straipsnį nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Teismų sprendimai BK 245 straipsnio prasme yra procesiniai dokumentai, kurių formos gali būti sprendimai ar nutartys (civilinėse bylose) ir nuosprendžiai arba nutartys (baudžiamosiose bylose). Taigi pagal BK 245 straipsnį atsakomybė kyla, kai asmuo nevykdo nurodymų, jam nustatytų įsiteisėjusiame teismo procesiniame dokumente. (kasacinės nutartys Nr. 2K–7/2009, 2K–636/2010).

BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su momentu, kai asmuo nustatytu laiku neįvykdo savo pareigos. Kita vertus, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis.

Baudžiamoji atsakomybė už su bausmės vykdymu nesusijusio teismo sprendimo nevykdymą atsiranda, kai dėl asmens, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, tyčinių veiksmų nėra galimybės užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis arba šios priemonės tampa neefektyviomis, tačiau baudžiamosios atsakomybės atsiradimui nereikšminga, kiek ir kokių civilinio ar administracinio proceso priemonių buvo panaudota. (Kauno apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-215-290/2013)

Padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje yra įrodyta, kad kaltinamasis E. S. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

Byloje nustatyta, kad 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimu nutraukta E. S. ir O. S. santuoka, nepilnamečių vaikų K. S. ir F. S. gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina O. S., bei nustatyta E. S. bendravimo tvarka su vaikais. Sprendimo rezoliucijos 9 punkte nurodyta, kad sprendimas dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, vykdytinas skubiai. 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo papildomu sprendimu nustatyta, jog ieškovas E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos, iki 2013 m. gruodžio 6 dienos, perduoti nepilnametį vaiką, F. S. pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą, atsakovei O. S.. Nurodyta, kad papildomas sprendimas vykdytinas skubiai, bei šalims išaiškinta, kad papildomo sprendimo apskundimas nestabdo jo vykdymo.

2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo nutartimi sustabdyti 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo bei 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo vykdymai iki bus išnagrinėta ši byla apeliacine tvarka. Nustatyta atsakovės O. S. bendravimo su nepilnamete dukra F. S. tvarka iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Dukrą į O. S. gyvenamąją vietą atveža tėvas E. S.. O. S. praneša apie savo gyvenamąją vietą ieškovui E. S.. O. S. turi teisę bendrauti su dukra visomis ryšio priemonėmis, lankytis vaiko ugdymo-mokymo įstaigoje.

2015-05-05 Šiaulių apygardos teismo nutartimi 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistu, panaikintas 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo nutartimi nustatytas laikinas atsakovės O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymas bei 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo ir 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo papildomo sprendimo vykdymo sustabdymas. Nutartyje pažymėta, kad mažametės dukters gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu neatitinka mažametės interesų, neužtikrina jai saugios aplinkos, tinkamo auklėjimo, tuo pačiu neužtikrins ir mažamečio sūnaus interesų. Atsižvelgiant į ieškovo elgesį dėl vaiko bendravimo su mama ribojimo, nerodymą geranoriškumo siekiant užtikrinti mamos ir dukters, sesers ir brolio bendravimą, įvertinus jo elgesį dėl teismo nutarčių, sprendimų, tame tarpe ir Anglijos Aukštojo teismo vykdymo, kas rodo, kad atsakovo veiksmai nėra geranoriški vaiko, jo motinos atžvilgiu, neatitinka vaiko interesų. Ekspertai išvadose pažymėjo, kad mergaitei reikšmingų asmenų ramus nusiteikimas bei jų adekvatus elgesys faktinio perdavimo nuolat gyventi su mama nesukeltų jokio vidinio konflikto. Nors dukra F. ilgą laiką negyveno su mama, tačiau ekspertai nustatė, kad emocinis ryšys tarp jų dar nėra nutrūkęs, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad jo nereikia atstatinėti.

Taigi kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismui priėmus sprendimą dėl vaiko perdavimo – jis turėjo būti įvykdytas iki 2013-12-06, tačiau iki pat 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo nutarties, iki kol buvo sustabdyti abu apylinkės teismo sprendimai, E. S. jų nevykdė. Taigi laikotarpiu nuo 2013-12-06 iki 2014-06-19 E. S. turėjo vykdyti 2013-11-15 ir 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo sprendimus dėl dukros perdavimo motinai O. S., tačiau E. S. iš apylinkės teismo sprendimų kylančių įpareigojimų nevykdė. Pažymėtina, kad 2013-11-25 teismo sprendimas nebuvo apskųstas, todėl įsigaliojo jame nustatyta tvarka.

Visų pirma, kad kiltų bet kurios rūšies atsakomybė dėl teismo sprendimo nevykdymo, asmuo turi žinoti apie jo atžvilgiu priimtą sprendimą. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei bylos medžiagos matyti, kad E. S. žinojo apie pareigą vykdyti 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo papildomą sprendimą. Pats E. S. teisme nurodė, kad žinojo apie priimtus Šiaulių apylinkės teismo sprendimus bei apie nustatytą laikotarpį, per kurį turi perduoti vaikus mamai. Tai, kad E. S. žinojo apie jo atžvilgiu priimtą 2013-11-15 sprendimą, patvirtinama ir pačiu sprendimu, kadangi jo nagrinėjime asmeniškai pats E. S. dalyvavo, bei tai, kad E. S. šį sprendimą skundė. Dėl žinojimo apie 2013-11-25 priimtą sprendimą patvirtinama ne tik paties E. S. parodymais, kad jis žinojo apie jį, bet ir liudytoja apklausta jo motina E. S. parodė, kad jos sūnus buvo apskundęs apylinkės teismo sprendimus, dėl mažamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su jų motina O. S.. Pažymėtina, išieškotojas gali pasyviai laukti skolininko teismo sprendimo vykdymo arba imtis aktyvių veiksmų, gauti vykdomąjį dokumentą ir kreiptis dėl jo vykdymo į antstolį. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos bei vykdomosios bylos Nr. 98-4412/2013, E. S. neįvykdžius teismo sprendime nurodytos pareigos, t.y. iki 2013-12-06 neperdavus dukros O. S., 2013-12-11 O. S. buvo išduotas vykdomasis raštas, kurį O. S. pateikė antstoliui R. Kudrauskui. Kaip matyti iš vykdomosios bylos, vykdydamas šį vykdomąjį dokumentą, antstolis R. Kudrauskas 2013-12-19 priėmė patvarkymą priimti vykdyti vykdomąjį raštą ir 2013-12-19 surašė raginimą E. S. dėl vaiko perdavimo, kuriuo įpareigojo E. S. per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos, perduoti F. S., pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą O. S.. Raginimas buvo išsiųstas registruotu paštu adresu (duomenys neskelbtini) (adresas kur gyveno E. S. su dukra), tačiau grįžo neįteiktas, nes laiškas buvo neatsiimtas. Toliau vykdydamas vykdomąjį raštą, antstolis surašė patvarkymą dėl paieškos paskelbimo E. S. ir F. S., tačiau Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK Viešosios policijos skyriaus raštuose nurodyta, kad netikslinga skelbti jų paieškos, nes asmenys gyvena nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Tuomet antstolis 2014-01-28 pakartotinai surašė raginimą dėl vaiko perdavimo, kuris buvo nuvežtas adresu (duomenys neskelbtini), siekiant jį įteikti skolininkui, tačiau E. S. tėvas atsisakė priimti motyvuodamas tuo, kad E. S. šiuo metu čia negyvena. Kaip matyti aktyvius antstolio veiksmus dėl sprendimo įvykdymo bei E. S. tyčinius veiksmus dėl sprendimo nevykdymo patvirtina 2014-02-10 Šiaulių apylinkės teismo nutartis, kuria E. S. paskirta 700 Lt bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą, bei pažymėta, kad baudos paskyrimas neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti antstolio reikalavimus. E. S. žinojimą apie šios nutarties priėmimą patvirtina tai, kad E. S. atskiruoju skundu kreipėsi dėl jos panaikinimo, tačiau 2014-04-17 Šiaulių apygardos teismas nutartimi 2014-02-10 nutartį paliko nepakeistą. 2014-04-24 antstolis priėmė patvarkymus dėl rekomendacijos vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo motinai vykdymo ir šiuos patvarkymus išsiuntė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Šiaulių apskrities VPK, Šiaulių pedagoginei Psichologinei tarnybai. 2014-05-13 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi nuspręsta vykdant Šiaulių apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-3372-362/2013 dalį dėl F. S. gyvenamosios vietos nustatymo su jos motina O. S., leisti prievarta (pašalinant kliūtis perduoti vaiką jos motinai) paimti nepilnametį vaiką iš jos buvimo vietos (gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) ar kitos vietos, kur faktiškai randasi vaikas), bei leista antstoliui vykdymo veiksmus atlikti ne darbo dienomis. 2014-05-27, 2014-06-02 antstolis priėmė patvarkymus dėl priverstinio vaiko perdavimo, dėl detalaus būsimų veiksmų plano priverstinai paimti vaiką iš tėvo. 2014-06-04 sudarytas priverstinio teismo sprendimo vykdymo ir 2014-06-06 sudarytas bendras institucijų bei žinybų įgyvendinant teismo sprendimą planas. 2014-06-18 sudarytas priverstinio teismo sprendimo vykdymo planas, kuriame nurodyta, kad priverstinis vaiko paėmimas bus vykdomas adresu (duomenys neskelbtini). 2014-07-15 antstolis patvarkymu sustabdė vykdomosios bylos Nr. 98-4412/13 vykdymą. Po 2015-05-05 Šiaulių apygardos teismo nutarties, 2015-05-06 antstolis priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos atnaujinimo. Visi aukščiau aptarti antstolio atlikti veiksmai bei E. S. neveikimas, įrodo tyčinius kaltinamojo E. S. teismo sprendimo perduoti dukrą motinai nevykdymo veiksmus.

Nustatinėjant E. S. kaltus veiksmus ir tyčios egzistavimą, būtina atsižvelgti ir į teisminio nagrinėjimo metu duotus kaltinamojo ir liudytojų parodymus.

Kaltinamasis E. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltės nepripažino motyvuodamas tuo, kad dukra atsisakė vykti pas mamą. Bandė kalbėti su antstoliu dėl sprendimo vykdymo, kreipėsi į jį raštiškai, tačiau atsakymo negavo. Taip pat dėl sprendimo vykdymo kalbėjo su vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovais. Nurodė, kad kartą bandė padaryti susitikimą, tačiau dukra „net į kalbas nėjo“ – pasakė mamai, kad jos nemyli ir jos nenori, o ir O. S. nevykdė teismo sprendimo, nes neleido pasimatyti su sūnumi. Yra užfiksavęs, kai su vaiku buvo nuvykęs prie O. S. gyvenamosios vietos, tačiau išaiškėjo, kad ji ten nebegyvena, todėl nežinojo, kur reikia nuvežti dukrą.

Kaltinamojo E. S. tyčinius veiksmus patvirtino ir teisme apklaustas antstolis R. Kudrauskas, kuris parodė, kad jie niekaip kitaip negalėjo įvykdyti sprendimo, kaip tik patekę į patalpas. Pas juos ateidavo E. S. su sūnumi E. S., sakydavo, kad duos mergaitę, paskui vėl išeidavo. E. S. su antstoliu visiškai nebendravo, nepalaikė jokio kontakto, nepriėmė korespondencijos. Jie išnaudojo visas galimybes pagal CPK skolininko atžvilgiu ir tuomet kreipėsi dėl baudžiamosios justicijos taikymo.

Liudytoja E. S. teisme parodė, kad buvo pokalbis su antstoliu dėl F. S., tada sūnus atsakė, kad jei vaikas to nori, tai gali ją perduoti ir dabar. Sūnus stengėsi bendradarbiauti su dukros motina, su ja susitikti, tačiau ji to vengdavo ir tai patvirtina sms žinutės. Dėl kitų susitikimo vietų sūnus nesitarė, kadangi teismas buvo nustatęs, kad jis privalo dukrą nuvežti į motinos gyvenamąją vietą. Kartą 2014 m. O. S. buvo atvykusi su grasinimais, tai buvo kreiptasi į policiją. Šios liudytojos pateiktos aplinkybės patvirtina konflikto buvimą tarp E. S. ir O. S..

Liudytojas V. T., vaiko teisių apsaugos vyriausiasis specialistas parodė, kad buvo bendrauta su abiem, tiek su E. S., tiek su O. S., susitikimai vyko jų iniciatyva, t.y., jie patys kreipdavosi dėl vaikų. Po apylinkės teismo priimtų sprendimų teko bendrauti su kaltinamuoju dėl jų įvykdymo, paskambindavo priminti jam jo tą pareigą, kadangi kitu atveju gali sulaukti sankcijų, tačiau iš E. S. nelabai buvo iniciatyva dėl vaiko perdavimo, nes kai tik būdavo pradėta kalba dėl F. S. perdavimo, jis sakydavo, jog jis vaiką perduotų, tačiau pati dukra nenori bendrauti ir eiti gyventi pas mamą. Iš O. S. gaudavo prašymų ar skundų, kad jai nesudaromos sąlygos bendrauti ir pasimatyti su dukra. Vyko su antstoliu bei policijos pareigūnais dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, kad F. S. būtų perduota motinai, tačiau tada jiems nepavyko patekti į kiemą, kadangi niekas neatidarė vartelių, o E. S. nebuvo galima prisiskambinti ir tik po to, atsirado E. S. prašymas išaiškinti, kaip reikėtų perduoti vaiką motinai. Taip pat pažymėjo, kad E. S. yra nelinkęs bendradarbiauti, stengėsi nepriimti antstolio dokumentų bei neatsižvelgė į jų raginimus. Teismas, ištyręs liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad šie įrodymai patvirtina E. S. kaltus veiksmus ir tyčios egzistavimą.

Teismas pažymi, kad su vaiko perdavimu susijusius teismų sprendimus reikia vykdyti atsižvelgiant į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos principą (CK 3.3 straipsnis). Pagal teismo sprendimą turintys perduoti vaiką asmenys (šiuo atveju E. S.) turi aktyvią pareigą bendradarbiauti ruošiant vaiką perdavimui. Pasiruošimo pobūdis ir apimtis gali priklausyti nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tačiau reikalauja aktyvaus ir supratingo visų suinteresuotų asmenų bendradarbiavimo ruošiant vaiką perdavimui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2008). Jeigu pagal teismo sprendimą turintys perduoti vaiką asmenys nebendradarbiauja ruošiant vaiką perdavimui, vaiko perdavimas nesukeliant vaikui neigiamų pasekmių tampa neįmanomas, nes tokiu atveju galima įvykdyti teismo sprendimą tik jėga paimant vaiką iš jam įprastos aplinkos ir perduodant jį pagal teismo sprendimą priimančiai šeimai į vaikui nepažįstamą aplinką. Taigi pareigos bendradarbiauti sąmoningas nevykdymas yra pakankamas pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn, nes šios pareigos vykdymas išimtinai priklauso nuo ją privalančių vykdyti asmenų valios (kasacinė nutartis nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-233/2007).

Byloje nustatytos visos faktinės aplinkybės, leidžiančios spręsti E. S. baudžiamosios atsakomybės klausimus. E. S. žinodamas apie 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo bei 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo papildomą sprendimus, nesusijusius su bausmėmis, tyčiniais veiksmais – teismo sprendimų nevykdymu, neveikimu, nebendradarbiavimu, pašto korespondencijos nepriėmimu, jokių pastangų nerodymu ir kompromisų neieškojimu dėl F. S. perdavimo motinai, vaiko nuteikinėjimu prieš mamą, ką patvirtino ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, antstolio įpareigojimų ignoravimu, nepaisant civilinio proceso kodekse įtvirtintos procesinės prievartos priemonės – baudos paskyrimo, įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje. Nepavykus įgyvendinti teismo sprendimų civiline tvarka, neperdavus vaiko mamai, likus tik vienai galimybei – vaiką paimti prievartą, kaltinamojo E. S. veika tapo pavojinga visuomenės interesams, o ypač mažametės dukros atžvilgiu, todėl jam kyla baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina tai, kad kaltinamajam E. S. buvo siūloma spręsti susiklosčiusią situaciją gera valia, tačiau jis teismo sprendimo gera valia neįvykdė, ko pasėkoje, O. S. turėjo kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo nevykdymo. Be to, net ir paskyrus 700 Lt baudą už vengimą vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą, bei pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje pagal BK 245 straipsnį ir BK 231 straipsnio 1 dalį, tai nepadarė jokios įtakos kaltinamojo E. S. nuostatoms, susijusiomis su teismo sprendimo įvykdymu. E. S. teismo sprendimo nevykdė sąmoningai, suvokdamas, kad jo įvykdymui nėra objektyvių kliūčių, tačiau jo nevykdė, teisindamasis, kad dukra nenori bendrauti su mama. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-17 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108/2012, teismas tokį kaltinamojo pasiteisinimą laiko nepagrįstu ir nepaneigiančiu jo tyčinių veiksmų. Laiku ir tinkamas teismo sprendimo vykdymas būtų leidęs daug anksčiau ir įstatymo nustatyta tvarka užfiksuoti dukros valios išraišką, be to, taip būtų užkirstas kelias tokį ilgą laiką trukusiam dukros nestabiliam gyvenimui ir traumavimui. Teismas konstatuoja, kad tokia situacija, kai teismo sprendimo įvykdymas tapo apsunkintas susidarė būtent dėl kaltinamojo E. S. veiksmų, todėl ta aplinkybė, kad dukra išreiškė nenorą eiti pas motiną, nešalina jo kaltės. Teismas daro pagrįstą išvadą, jog šioje byloje teismo sprendimui įvykdyti civiliniame procese numatytos priemonės buvo išnaudotos. Kaltinamojo E. S. veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 245 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai, t.y. E. S. veikdamas tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo 2013-11-15 ir 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo sprendimais jam nustatytos pareigos ir to norėdamas, turėdamas objektyvią galimybę jam nustatytą pareigą įvykdyti, piktybiškai ją ignoravo, jos nevykdė. Teismas pažymi, kad yra neigiama ir netoleruotina praktika, kuomet proceso dalyvis pats nusprendžia, kuris teismo procesinis sprendimas yra vykdytinas, dėl vienų ar kitų priežasčių jam privalomas ar neprivalomas, kaip tą darė kaltinamasis E. S..

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamasis E. S. 2015-11-18 Šiaulių apylinkės teismo nutarimu (paliktu nepakeistu 2015-12-30 Šiaulių apygardos teismo nutartimi), buvo nubaustas pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį, už tai, kad atliekant kratą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015-07-10 nutartį, laikydamas apglėbęs savo dukrą F. S. nereagavo į policijos pareigūno teisėtus reikalavimus atiduoti mažametę F. S., o, prieš jį panaudojus fizinę jėgą ir atėmus šią mergaitę, sulaikomas rankas pasikišo po savimi ir toliau nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų. Kas rodo, kad E. S. net ir priėmus eilę procesinių sprendimų jo atžvilgiu, į teismo sprendimus tinkamai nereagavo, atliko priešingus vaiko interesams veiksmus ir taip kėlė dar didesnį pavojų mažametės dukros vystymuisi ir raidai, bei, kad vaikas pagaliau būtų perduotas motinai, prireikė ypatingų daugelio institucijų pastangų. Be to, baudžiamosiose byloje dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo, teismai laikosi vieningos teismų praktikos analogiškose bylose (Kauno apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-215-290/2013, Lievutos Aukšsčiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-108/2012, Klaipėdos apygardos teismo nutartis Nr. 1A-600-361/2014)

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio baudžiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą.

Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Nepaisant gana plataus trukdymo veikos suvokimo, trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti (kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2009).

Už antstolio reikalavimų įvykdyti sprendimą nevykdymą be svarbių priežasčių neįvykdžiusiam asmeniui teismas gali taikyti procesinio poveikio priemones – skirti įstatymo nustatyto dydžio baudas. Vykdymo procese bauda už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą (CPK 771 str. 5 d.), teismo skiriama išieškotojo naudai, kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Teismas pažymi, jog pagal CPK 771 str. 5 d. teismo skiriama bauda ne tik kompensuojami išieškotojo praradimai (nepatogumai), susiję su skolininko vengimu laiku įvykdyti teismo procesinį sprendimą, bet ir motyvuojamas skolininkas kuo greičiau įvykdyti jam paskirtą įpareigojimą. Nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus reglamentuoja CPK LVII skyrius.

CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateikti vykdomieji dokumentai, tarp jų – teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas (CPK 587 straipsnio 1 punktas). Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės. Vykdymo veiksmus atlieka specialusis viešosios teisės subjektas – antstolis (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis R. Kudrauskas vykdė teismo 2013-11-15 ir 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo sprendimus civilinėje byloje dėl nepilnamečio vaiko, F. S. perdavimo pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą O. S., pagal gautą vykdomąjį raštą. Atlikus išsamią antstolio veiksmų, vykdant Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-25 sprendimą, analizę matyti, kad nagrinėjamu atveju, antstolio veiksmai buvo teisėti, aktyvūs ir savalaikiai. Antstolis nuo vykdomosios bylos iškėlimo iki kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nuolat ėmėsi priverstinio teismo sprendimo vykdymo priemonių, stengėsi nustatyti E. S. buvimo vietą, su juo susisiekti, tačiau E. S. ne tik nevykdė aptarto teismo sprendimo, t. y. neperdavė F. S., bet ir ėmėsi trukdymo veiksmų. Jis, žinodamas, kad antstolis vykdo jo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą, gyvenamosios vietos adresu išsiuntus laišką su raginimu, jo neatsiėmė. Taip pat, antstoliui tiesiogiai į namus nuvežus laišką, jo nebuvo namuose, o tėvu prisistatęs asmuo B. S. atsisakė priimti laišką. Kaip nurodė antstolis, atvykus pas jį į kontorą pažadėdavo perduoti F. S., tačiau to nepadarydavo. Pažymėtina, kad CPK skolininkui nustato ne tik procesines teises, bet ir atitinkamas procesines pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad adresu (duomenys neskelbtini), kuriuo gyveno E. S. antstolio siunčiami laiškai grąžinami neįteikti su nuoroda „neatsiėmė“. Svarbu pažymėti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pagal O. S. bei antstolio R. Kudrausko pareiškimus (1 t., 10-11, 25 b. l.) buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 231 str. 1 d. ir 245 str. numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Pagrindinis dalykas, įrodantis trukdymą antstoliui vykdyti savo pareigas – tai, kad E. S. neteisėtus veiksmus nutraukti pavyko tik įsikišus policijai ir ėmusis aktyvių veiksmų, šalinant buvusias kliūtis, dėl kurių antstolis negalėjo vykdyti teismo sprendimo.

Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka vien trukdymo atlikti su bylos tyrimu susijusias pareigas, o tokio trukdymo padariniai į šio nusikaltimo sudėtį neįeina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2010).

CPK 585 straipsnyje įtvirtinta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali taikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje E. S. buvo paskirta 700 Lt bauda, už antstolio veiksmų trukdymą, tačiau tai taip pat neturėjo įtakos E. S. elgesiui. Po ko, 2014-05-13 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi nuspręsta vykdant Šiaulių apylinkės teismo sprendimo Nr. 2-3372-362/2013 dalį dėl F. S. gyvenamosios vietos nustatymo su jos motina O. S., leisti prievarta (pašalinant kliūtis perduoti vaiką jos motinai) paimti nepilnametį vaiką iš jos buvimo vietos (gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) ar kitos vietos, kur faktiškai randasi vaikas). Be to, net ir pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-02397-13, pagal BK 245 straipsnį (teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas) ir BK 231 straipsnio 1 dalį (trukdymas antstolio veiklai) nepadarė jokios įtakos E. S. nuostatoms, susijusiomis su teismo sprendimo įvykdymu. Pažymėtina, kad vaiko paėmimas prievarta, buvo paskutinė antstolio galimybė siekiant įvykdyti vykdomąjį dokumentą, kas rodo, kad kaltinamasis E. S. tyčia, nebendradarbiaudamas su antstoliu siekė jam sutrukdyti įvykdyti teismo sprendimą.

Kaltinamasis E. S. neigdamas kaltę teisme parodė, kad iš antstolio kai kuriuos raštus gaudavo, tačiau pas juos yra dvi pašto dėžutės, o dažnai keičiasi paštininkai, tai galėjo laiškai būti įmesti į kitą pašto dėžutę, o prie jų dažnai būna netvarka. Iki baudos paskyrimo dėl sprendimo vykdymo jokie pareigūnai pas jį nebuvo atvykę. Tėvas sakė, kad du kartus buvo atvykę iš antstolio kontoros, norėjo įteikti laišką, tačiau jo nebuvo namuose, o tėtis jį priimti atsisakė. Taip pat buvo atvykę dėl įspėjimo. Pas antstolį važiavo tik dėl nuskaičiuojamų pinigų, kitokio pokalbio su antstoliu neprisimena, tačiau ši aplinkybė paneigiama, kadangi liudytoja E. S. parodė, kad kai buvo su sūnumi pas antstolį, jie kalbėjo ir dėl F. S.. Teismas laiko tinkamai įteiktu E. S. išsiųstą raginimą, kadangi jis buvo siųstas registruotu paštu, E. S. nurodytu gyvenamuoju adresu. Juo labiau tai, kad buvo dvi pašto dėžutės, nepateisina E. S. veiksmų, kadangi žinodamas apie jo atžvilgiu vykstamus teisminius procesus, jis turėjo būti suinteresuotas, kad korespondencija jį pasiektų. Be to, kaip nurodė liudytoja E. S., ji matydavo, kad sūnui ateidavo teisminiai dokumentai, tačiau jų nežiūrėdavo, o tik išimdavo ir padėdavo namuose, kas patvirtina apie laiškų pasiekimą E. S.. Be to, žinodamas apie antstolio lankymąsi jo namuose, jis turėjo bendradarbiauti su juo, tačiau to nedarė.

Kaip patvirtino ir pats antstolis R. Kudrauskas siuntė E. S. įpareigojimą, tačiau korespondencijos neatsiėmė. Vėliau ji nebuvo įteikta, kadangi nuvykus jo padėjėjams pas jį į namus, vartus atidarydavo jo tėvas, kuris atsisakydavo priimti, bei kuris buvo priešiškai nusiteikęs. Antstolio iniciatyva buvo skelbta E. S. paieška per policiją.

Teismas daro išvadą, kad kliudymas vykdyti teismo sprendimą pasireiškė tuo, kad E. S. su antstoliu visiškai nebendravo, nepalaikė jokio kontakto, nepriėmė korespondencijos, ir tokiais veiksmais teismo sprendimų vykdymas buvo ignoruojamas. Neleidimas matyti ir paimti vaiko geranoriškai, neleidimas patekti į patalpas – buvo kliudymas antstoliui vykdyti sprendimą. Buvo išnaudotos visos galimybės, kadangi vykdymo procese vadovaujantis ta teismų praktika, kad tik išnaudojus visas priemones, kurias galima išnaudoti pagal CPK skolininko atžvilgiu ir jei neįmanoma pasiekti efektyvaus teismo sprendimo vykdymo civilinio proceso kodekso teisės normomis ir sankcijomis, buvo kreiptasi dėl baudžiamosios justicijos taikymo.

Teismas konstatuoja, kad aptartuose E. S. veiksmuose yra BK 231 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-25 teismo sprendimas nebuvo apskųstas ir turėjo būti vykdomas, todėl antstolis ėmėsi visų būtinų veiksmų, jo įvykdymui. Tokios praktikos laikėsi ir Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38-312/2016. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiami klausimai, susiję su vaiku, pirmiausia būtina atsižvelgti į vaiko interesus ir visos abejonės sprendžiamos tik vaiko naudai (CK 3.3 str. 1 d.), o ne suaugusių procesų šalių, šiuo atveju E. S. ir O. S. konfliktų sprendimų pirmumas. Kaltinamojo E. S. veiksmuose nustatyti tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Objektyvieji veikos požymiai rodo, jog tai buvo ne trumpalaikis, pavienis poelgis, trukdantis procesinio veiksmo eigai, o ilgai trunkantis, pasireiškęs įvairiomis formomis, sąmoningas trukdymas antstoliui įvykdyti teismo sprendimą, kas patvirtina ir jo subjektyviuosius veikos požymius, norėjo taip veikti, todėl E. S. veika pripažįstama pavojinga ir atitinkančia visus BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad kaltinimo dalis, kad E. S. nevykdė 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo sprendimo dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo, neatveždamas mažametės F. S. į susitikimus su O. S., tokiu būdu apribodamas bendravimą su motina, o taip pat kaltinimo dalis, kad trukdė antstoliui vykdyti laikinų apsaugos priemonių pagal 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-247-124/2014 iki 2015-05-05d., nepasitvirtino, tad pirmiau minėtos aplinkybės pašalinamos iš kaltinamojo E. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 str., ir BK 231 str. 1 d, nenustačios E. S. tyčios.

Šią išvadą teismas padarė, remdamasis faktinių aplinkybių analizę, ištyręs ir įvertinęs kaltinamojo, liudytojų parodymus ir bylos rašytinę medžiagą.

Kaltinamasis E. S. parodė, kad 2015 m. nei antstolis, nei vaiko teisių apsaugos tarnyba, nei jis nežinojo O. S. gyvenamosios vietos. Yra užfiksavęs, kai su vaiku buvo nuvykęs prie O. S. gyvenamosios vietos, tačiau išaiškėjo, kad ji ten nebegyvena, todėl nežinojo, kur reikia nuvežti dukrą.

Liudytoja O. S. teisme parodė, kad ji jam siūlydavo visiems keturiems mieste neutralioje vietoje susitikti. Paskutinį kartą E. S. siūlė susitikti dar šiais metais gegužės ar birželio mėn., t. y. siūlė susitikti su sūnumi ir kad jis atvežtų mergaitę. Visi žinojo jos adresą: ir vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistai, ir antstolis, o E. S. asmeniškai neskambino ir nesakė, tačiau ji jam siūlė sms žinutėmis susitikti.

Liudytojas Ričardas Kudrauskas teisme parodė, kad kai konstatavo faktą prekybos centre „Saulės miestas“, tai tuo metu O. S. buvo jau pakeitusi gyvenamąją vietą. Ji nurodė, kad nenorėdama, jog E. S. žinotų tos gyvenamosios vietos, pasiūlė susitikti prekybos centre „Saulės miestas“. Buvo sutarta, kad jie susitiks tam prekybos centre nustatytu laiku, jis taip pat atvyko. Tuomet prasidėjo sms žinučių rašymas, kad pristatytų vaiką į gyvenamąją vietą, tai O. S. rašė žinutes, kad kaip tarėsi – susitikimas kavinėje, tačiau E. S. buvo atrašyta, jog jis vykdo teismo sprendimą, vaiko netraumuos ir susitikti neleis. Tas žinutes jis matė. Jis nežino, kada O. S. pakeitė gyvenamąją vietą, tačiau faktines aplinkybes nustatyti jis du kartus važiavo į Vytauto gatvę, o kai vyko į prekybos centrą „Saulės miestas“, tai ji jau buvo pakeitusi gyvenamąją vietą. O. S. nenorėjo, kad E. S. žinotų naują jos gyvenamąją vietą.

Liudytoja E. S. teisme parodė, kad sūnus, veždavo dukrą pas ją, tačiau O. S. neišeidavo, ji keisdavo gyvenamąsias vietas, tai nuo jų slėpė, nors privalėjo sūnui vaikų motina pranešti.

2014-09-17 antstolis priėmė patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl O. S. bendravimo su vaiku, kuriame nurodė, kad O. S. privalo E. S. pranešti apie gyvenamąją vietą (vykdomoji byla Nr. 98-1418/2014, b. l. 4).

2015-03-03 E. S. raštu kreipėsi į antstolį nurodydamas, kad nežino O. S. gyvenamosios vietos ir nesimato su sūnumi, dukra bendrauti su mama atsisako (vykdomoji byla Nr. 98-1418/2014, 37 b. l.).

2015-03-14 antstolio Ričardo Kudrausko faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad 2015-03-14 10.00 val. PC „Saulės miestas“ laukė O. S.. 10.02 val. ji iš E. S. gavo sms, kad laukia kur ji gyvena, pagal teismo sprendimą. O. S. parašė, kad su antstoliu laukia, tačiau E. S. parašė, kad vykdo teismo sprendimą, vaiką atvežė iki jos namų, tačiau vaikui susinervinus išvežė namo (vykdomoji byla Nr. 98-1418/2014, 43-45 b. l.).

2015-04-20 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi atmestas antstolio Ričardo Kudrausko prašymas skirti E. S. baudą, kadangi nenustatyta, kad E. S. piktybiškai nevykdytų 2014-06-19 teismo nutarties (vykdomoji byla Nr. 98-1418/2014, 47-49 b. l.).

2015-07-03 Šiaulių apygardos teismo nutartimi 2015-04-20 Šiaulių apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista (vykdomoji byla Nr. 98-1418/2014, 51-53 b. l.).

2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo nutartimi sustabdyti 2013-11-15 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo bei 2013-11-25 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo vykdymai iki bus išnagrinėta ši byla apeliacine tvarka. (1 t., 178-180 b. l.).

Minėta teismo nutartimi buvo nustatyta atsakovės O. S. bendravimo su nepilnamete dukra F. S. tvarka iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Dukrą į O. S. gyvenamąją vietą atveža tėvas E. S., o O. S. privalo pranešti apie savo gyvenamąją vietą E. S..

Teismas, vertino šių teismo nutarčių turinį ir šalių elgesį, vykdant nustatytas jiems pareigas (įpareigojimus), ir nustatė, kad O. S. nepranešė savo paskutinės gyvenamos vietos E. S., todėl buvo sudaryta kliūtis E. S. vykdyti teismo nutartį, t.y. iš 2015-04-20 Šiaulių apylinkės teismo nutarties matyti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, kad O. S. yra pakeitusi savo gyvenamąją vietą. Taigi, būtent O. S. pagal vykdomą 2014-06-19 teismo nutartį teko pareiga apie tai informuoti mergaitės tėvą E. S., tačiau duomenų, kad O. S. savo pareigą įvykdė, byloje nėra (CPK 178 str.). Atvirkščiai, antstolis nurodė, kad O. S. pripažino, jog apie pasikeitusią savo gyvenamąją vietą E. S. ji nepranešė. Kad O. S. slepia savo gyvenamąją vietą ne tik nuo E. S., bet ir nuo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų, posėdžio metu patvirtino Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas. Išieškotojai O. S. nepranešus apie pasikeitusią savo gyvenamąją vietą ir nesusitarus su E. S. dėl dukters atvežimo į kitą vietą, nėra pagrindo teigti, jos nagrinėjamu atveju bendravimas neįvyko išimtinai dėl E. S. kaltės. Ši 2015-04-20 Šiaulių apylinkės teismo nutartis buvo apskųsta, tačiau 2015-07-03 Šiaulių apygardos teismo nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015-04-20 nutartis palikta nepakeista motyvuojant, kad teismo nutartyje nustatyta aiški ir konkreti motinos bendravimo su dukra tvarka – dukra atvežama į motinos gyvenamąją vietą, kurią tėvui nurodo vaiko motina. Nagrinėjamu atveju antstolis surašė Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, po to, kai tėvas (skolininkas) neatvežė vaiko į prekybos centrą, kurį jam nurodė išieškotoja šioje byloje esanti vaiko motina O. S.. Konstatuotina, kad tokiu atveju negalima pripažinti, jog skolininkas piktybiškai nevykdo teismo nutarties, kadangi teismo nutartis įpareigoja skolininką E. S. atvežti vaiką į motinos gyvenamąją vietą, o duomenų byloje, kad vaiko perduoti motinos gyvenamojoje vietoje dėl objektyvių aplinkybių negalima, nėra. Tuo atveju, jei išieškotoja bijojo skolininko ar dėl kitokių priežasčių norėjo, kad skolininkas vaiką pristatytų į kitą vietą, ji galėjo kreiptis į teismą dėl laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal tuo metu byloje buvusius duomenis, tarp išieškotojos ir skolininko vyko nuolatiniai konfliktai dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais, todėl teigti, kad išskirtinai dėl skolininko kaltės neįvyko vaiko susitikimas su motina, nėra pagrindo.

Šių išvardintų ir teisme ištirtų įrodymų pagrindu, teismas konstatuoja, kad kaltinamajam E. S. kaltinimo dalis, kad E. S. nevykdė 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo sprendimo dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo, neatveždamas mažametės F. S. į susitikimus su O. S., tokiu būdu apribodamas bendravimą su motina, o taip pat kaltinimo dalis, kad trukdė antstoliui vykdyti laikinų apsaugos priemonių pagal 2014-06-19 Šiaulių apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-247-124/2014 iki 2015-05-05d., dėl nepakankamo pavojingumo ir atitinkamos tyčios nebuvimo neturėjo būti kvalifikuoti pagal BK 245 str. ir BK 231 str. 1 d. Šių aplinkybių pašalinimas iš kaltinamojo E. S. veikos aprašymo, jo padarytos ir teismo nustatytos veikos kvalifikavimui įtakos neturi.

Bausmės skyrimas

Skirdamas kaltinamajam E. S. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kaltinamojo E. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

E. S. veikdamas tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 231 str. 1 d.) ir vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 245 str.). Nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas (2 t., 50-51 b. l.), baustas administracine tvarka (2 t., 53-56), nedirbantis, VĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikos pacientų registre nėra (2 t., 47 b. l.), VšĮ Šiaulių Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro pacientų registre neįrašytas (2t., 48 b. l.), VĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro pacientų registre įrašytas nuo 1997-10-21 iki 2002-04-08 (2 t., 49 b. l.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į E. S. asmenybę, siekdamas BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus E. S. už nusikalstamas veikas sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal BK 63 straipsnio 5 dalį bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Laikoma, jog padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, 2K-474/2010, 2K-70/2011). Esant išdėstytoms šioms aplinkybėms bei baudžiamojoje byloje nustačius, kad kaltinamasis E. S. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną nesunkų nusikaltimą, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintinos vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. 4 d. nuostatomis (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis Nr. 2A-7-8-697/2015)

Kaltinamajam E. S. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina (2 t., 91 b. l.).

Daiktiniai įrodymai – 2 vnt. CD kompaktiniai diskai (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo sudedamoji dalis), 1 vnt. CD su E. S. ir šeimos narių vaizdo įrašai, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliekami prie baudžiamosios bylos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 2 d., teismas

nusprendžia:

E. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį ir nuteisti 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

E. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalį ir nuteisti 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir E. S. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Daiktinius įrodymus – 2 vnt. CD kompaktinius diskus (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų sudedamosios dalys), 1 vnt. CD su E. S. ir šeimos narių vaizdo įrašais, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliekami prie baudžiamosios bylos.

Vykdomąsias bylas nedelsiant grąžinti antstoliui.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.