- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-195-309/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-02397-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- E. S.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis,
pagal BK 231 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. nuteistas už tai, kad žinodamas apie 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo bei 2013 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo papildomą sprendimus, nesusijusius su bausmėmis, iki 2013 m. gruodžio 6 d. perduoti nepilnametį vaiką – F. S., gim. (duomenys neskelbtini), pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą, motinai O. S., nevykdė jų, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką neperdavė F. S. iki 2014 m. birželio 19 d., iki 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių apygardos teismas priimta nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo bei 2013 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo papildomo sprendimų vykdymą iki bus išnagrinėta byla.
Be to, E. S. nuteistas už tai, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą: antstoliui R. K. vykdant 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, pagal kurį E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo, kuris buvo priimtas 2013 m. lapkričio 25 d., iki 2013 m. gruodžio 6 d., perduoti nepilnametį vaiką, F. S. pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą O. S., antstoliui R. K. 2013 m. gruodžio 19 d. siunčiant raginimą paštu su įteikimu, E. S. jo neatsiėmė, nors įpareigojimas perduoti F. S. jos motinai E. S. buvo žinomas iš 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo ir 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo, bei antstoliui R. K. 2014 m. sausio 28 d. surašius pakartotinį raginimą ir pačiam nuvykus į E. S. nurodytą gyvenamąją vietą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), E. S. tėvu prisistatęs asmuo paaiškino, kad jiems žinomi teismo sprendimai dėl mergaitės perdavimo, tačiau yra apskųsti, todėl vaiko E. S. neperduos ir dėl to atsisakė priimti pašto siuntą, adresuotą E. S. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, E. S., atvykdamas 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, į antstolio R. K. kontorą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), antstolio R. K. žodžiu įspėtas už gresiančią baudžiamąją atsakomybę dėl pastovaus trukdymo antstoliui vykdyti savo pareigą, tai yra perduoti F. S. O. S., E. S. žodžiu išreiškė, jog atsisako vykdyti 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir 2013 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo priimtą papildomą sprendimą nedelsiant perduoti F. S., kurių jis nevykdo nuo 2013 m. gruodžio 6 d., tokiais savo veiksmais E. S. trukdė antstoliui R. K. vykdyti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. priimtus sprendimus bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimus iki 2014 m. birželio 19 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti nesant jo veiksmuose BK 245 straipsnyje ir BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties.
Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, priimtas paviršutiniškai įsigilinus į bylos esmę, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikant proporcingumo principo tiriant bylą bei priimant sprendimą dėl konkrečių neva atliktų nusikalstamų veikų.
Apelianto nuomone, nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, ir teisingai įvardino suformuotą teismų praktiką, tačiau ja nesivadovavo ir jos netaikė. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už konkrečius veiksmus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, tokia taisyklė galioja ir bandant pripažinti asmenį kaltu padarius BK 245 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką. Atkreipia dėmesį, kad 2015 m. spalio 1 d. priimtoje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė bylą, kurioje kaltinamasis buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn būtent pagal BK 245 straipsnį ir šioje nutartyje pasisakė, kad iš aptariamo teismo sprendimo matyti, jog draudimas yra bendro pobūdžio, jame aiškiai neįvardytos konkrečios draudimo įgyvendinimo aplinkybės, tuo tarpu iš BK 2 straipsnio nuostatų išplaukia, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – tai nustatytas asmens kaltumas už konkrečią nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone vykdytini teismo procesiniai dokumentai (nutartis, sprendimas ir kt.) turi būti aiškūs, suprantami, juose turi būti vengiama bendrojo pobūdžio įpareigojimų ar nurodymų. Nekonkretaus teismo procesinio dokumento nevykdymas negali būti laikomas nusikalstama veika, įtvirtinta BK 245 straipsnyje.
Pasak E. S., teismo sprendimai, kurių jis neva nevykdė, nėra konkretūs ir nustatantys, kaip jis galėtų juos įvykdyti. Byloje nustatyta, kad teismo sprendimuose tebuvo nurodyta data, iki kada F. S. turi būti perduota motinai, tačiau nenustatyta pati perdavimo tvarka, o tokių teismo sprendimų, kokie jie buvo priimti, vykdyti neįmanoma nepažeidžiant nepilnamečio vaiko interesų ir nesukeliant jam papildomų psichologinių traumų. Pažymi, jog visuotinai žinoma, kad vaiko perdavimas vieno tėvo kitam turi būti vykdomas palaipsniui, iš pradžių vaiką pratinant prie naujos aplinkos, į kurią jis bus perduodamas, be to, turi būti atstatomi nutrūkę ar iš dalies nutrūkę santykiai tarp vaiko ir tėvo, kuriam vaikas turi būti perduodamas. Nurodo, kad jokia F. S. perdavimo tvarka nebuvo nustatyta, ir mano, kad šiuo atveju jis nepagrįstai kaltinamas nevykdęs visiškai nekonkretaus ir nežinia kaip įvykdomo teismo sprendimo, o tai prieštarauja ne tik BK normoms, bet ir suformuotai teismų praktikai bei pačiai baudžiamosios teisės esmei. Taip pat pažymi, kad byloje žinoma, jog jis yra kreipęsis tiek į antstolį R. K., tiek į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrių su prašymu dėl teismo nutarties vykdymo tvarkos nustatymo, tačiau nei antstolis, nei Vaikų teisių apsaugos skyrius nesugebėjo informuoti jo, kaip ir kokiu būdu jis galėtų tinkamai įvykdyti teismo priimtą sprendimą.
Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 20 d. priimtoje nutartyje Nr. 2K-582/2012 pasisakė, jog baudžiamosios teisinės atsakomybės konstatavimui reikšminga tai, ar teismo sprendimas, nesusijęs su bausme, buvo nevykdomas sąmoningai, suvokiant, kad jo įvykdymui nėra objektyvių kliūčių ir todėl jame nurodytas įpareigojimas turi būti vykdomas. Taigi norint asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, svarbu nustatyti, kodėl teismo sprendimas nebuvo vykdomas, kokios yra ir buvo šio nevykdymo priežastys.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismo sprendimas nebuvo vykdomas ne dėl jo kaltės, o dėl nekonkrečiai suformuluoto įpareigojimo teismo priimtame sprendime, taip pat ir kitų subjektų atsisakymo nustatyti vaiko perdavimo tvarką. Mano, kad dėl tokio teismo sprendimo nevykdymo asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes teismo sprendimo nevykdymas yra sąlygotas ne jo (E. S.) tyčinių veiksmų, o kitų subjektų neveikimo. Be to, E. S. teigimu, nagrinėjamu atveju egzistavo kliūtys, trukdančios tinkamai įvykdyti teismo sprendimą ir nors jis, siekdamas įvykdyti teismo sprendimą, aktyviai siekė šias kliūtis pašalinti – prašė nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką, tačiau šis jo prašymas nebuvo patenkintas, teismo sprendimo vykdymo tvarka nebuvo nustatyta, nebuvo pateikta informacija, kaip ir kokiu būdu toks teismo sprendimas galėtų būti tinkamai įvykdytas, taigi šio sprendimo vykdymas buvo neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, nuteistojo teigimu, kliūtis tinkamai įvykdyti teismo sprendimą sudarė ir pati F. S. motina O. S.. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jis (E. S.) yra vykęs prie O. S. gyvenamosios vietos, turėdamas tikslą perduoti mergaitę, tačiau atvykus paaiškėjo, kad O. S. ten nebegyvena, o naujosios savo gyvenamosios vietos nenurodė (tai patvirtino ir antstolis R. K.). Mano, kad susidarius tokiai situacijai, jis negali būti pripažintas kaltu įvykdęs BK 245 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką – teismo sprendimas nebuvo įvykdytas ne dėl jo kaltės, o asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Nuteistojo manymu, jo kaltės padarius BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nepatvirtina ir teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad jo tėvas B. S. nepriimdavo jam (E. S.) skirtų laiškų. Mano, kad toks B. S. elgesys yra logiškas ir suprantamas, nes priėmus tokius laiškus, formaliai jie būtų laikomi priimtais, nors pats adresatas su jais galėtų būti ir nesusipažinęs. Dėl to tikslinga jam (E. S.) skirtus laiškus priimti pačiam, o ne kitiems asmenims. Pasak apelianto, nieko neįrodo ir ta aplinkybė, kad B. S. su juo (E. S.) aptarinėdavo teismų sprendimus, juolab, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokius teismų sprendimus ir kokia apimtimi jie aptarinėjo. Minėta aplinkybė neįrodo, kad liudytojas B. S. žinojo apie visų priimtų teismų sprendimų jo sūnaus atžvilgiu turinį ir jų nevykdymo galimas pasekmes.
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69/2014 yra pasisakęs, jog priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Be to, tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais. Teismas taip pat pažymėjo, kad reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo pavojingumą padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju, apelianto manymu, reikiami tikslai galėjo būti pasiekti ir netraukiant jo baudžiamojon atsakomybėn. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog tuo atveju, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009). CPK 764 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, kai skolininkas nevykdo patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis turi teisę kreiptis į antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismą su pareiškimu dėl leidimo prievarta paimti vaiką išdavimo. Taigi antstolis turėjo teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio vaiko paėmimo ir perdavimo, kas iš esmės ir buvo padaryta, tačiau prisidengiant atliekama krata, kaip baudžiamojo proceso priemone. Mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas laikytinas neteisėtu, neproporcingu, priimtu nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, ir dėl to naikintinas.
Apelianto įsitikinimu, jo veiksmuose nėra visų būtinų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, pati nusikalstama veika egzistuoja tik formaliuoju požiūriu ir buvo atlikta tik dėl netinkamo kitų subjektų elgesio, atsisakant nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką, o taip pat ir dėl nekonkrečiai suformuluotų reikalavimų teismo priimtuose sprendimuose. Be to, anot E. S., akivaizdu, kad jo atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris reikalautų jį traukti baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad visi reikalingi pasiekti tikslai galėjo būti pasiekti ir kitomis priemonėmis, kurios neužtrauktų jam baudžiamosios atsakomybės ir tokiu būdu būtų išlaikomas proporcingumas tarp siekiamų tikslų ir naudojamų priemonių jiems pasiekti.
E. S. įsitikinimu, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad iš bylos matyti, jog paties antstolio veiksmai užkirto kelią teismo priimto sprendimo sėkmingam vykdymui. Dar kartą pažymi, kad antstolis, vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo jo motinai, vadovaudamasis CPK 764 straipsnio 3 dalimi, visų pirma privalėjo priimti patvarkymą dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos, o jei jis (E. S.) nebūtų laikęsis šios teismo sprendimo vykdymo tvarkos, antstolis būtų turėjęs teisę kreiptis į teismą dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad joks potvarkis dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos nebuvo priimtas, maža to, kai jis, t. y. E. S., pateikė prašymą dėl tokios tvarkos nustatymo, negavo jokio atsakymo, kuriame būtų nurodyta, kaip reikėtų vykdyti teismo priimtą sprendimą. Mano, kad tokie antstolio veiksmai turi būti traktuojami kaip provokacija ir negali būti vertinami kaip veiksmai, atlikti tokio antstolio, kuris laikosi visų įstatymuose nustatytų taisyklių. Apelianto teigimu, antstolis nesilaikė profesionalumo, etikos ir žmogiškumo reikalavimų – jis visų pirma turėjo pats įvykdyti visas jam įstatymu nustatytas pareigas, o būtent išleisti potvarkį dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos ir tik tuomet tikėtis, kad teismo sprendimas bus vykdomas (nenustačius sprendimo vykdymo tvarkos, jis (apeliantas) nežinojo ir negalėjo žinoti, kaip ir kokiu būdu jam reikėtų tinkamai įvykdyti teismo priimtą sprendimą).
Nuteistasis taipogi nurodo, kad teismas nenustatė, kokius konkrečiai laiškus, duodama parodymus, omenyje turėjo liudytoja E. S., nenustatė, ar šie laiškai iš tiesų buvo susiję su nevykdomu teismo sprendimu, o ne su kokiais nors kitokiais teisminiais dokumentais. Taigi tokie liudytojos parodymai negali būti laikomi įrodančiais, kad jis (E. S.) iš tiesų tuo metu žinojo tiek apie teismo siųstus dokumentus, tiek ir apie antstolio siųstus dokumentus. Kadangi antstolis nesiekė, kad teismo sprendimas būtų vykdomas, mano, jog kritiškai turi būti vertinamas ir teismo teiginys, kad jis (apeliantas) turėjo bendradarbiauti su antstoliu. Be to, E. S. manymu, vien dėl antstolio atsisakymo bendradarbiauti ir konstruktyviai siekti teismo sprendimo įvykdymo, jis negali ir neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl neva trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą, juo labiau, kad jis pats (apeliantas) siekė ir norėjo pašalinti antstolio keliamas kliūtis teismo sprendimo vykdymui. Kartu pažymi, kad jis siekė, jog teismo sprendimas nebūtų vykdomas bet kaip, kad nustatant jo vykdymo tvarką būtų atsižvelgta ne į vaiko tėvų ar kitų subjektų interesus, o į paties vaiko interesus, kad sprendimo vykdymas būtų kuo palankesnis, patogesnis ir lengvesnis pačiam perduodamam vaikui, šiuo atveju – F. S.. Teigia, kad antstolis, nenurodydamas teismo sprendimo vykdymo tvarkos, leido suprasti, jog vaiko interesai ir psichologinė sveikata šiuo atveju neturi jokios įtakos teismo sprendimo vykdymui, nors tai prieštarauja tiek nacionaliniams, tiek tarptautiniams teisės aktams, taip pat ir teismų praktikai.
Apelianto įsitikinimu, esant išdėstytoms aplinkybėms akivaizdu, kad jo atžvilgiu panaudotos teisinės priemonės buvo visiškai neproporcingos jo neva įvykdytai nusikalstamai veikai. Be to, visi šiuo metu pasiekti tikslai galėjo būti pasiekti ir civilinio proceso nustatytomis teisinėmis priemonėmis, netraukiant jo baudžiamojon atsakomybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl E. S. nuteisimo pagal BK 245 straipsnį
BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.
Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Taigi BK 245 straipsnio baudžiamojo nusižengimo norma saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Teismo sprendimas yra individualus teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys jo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimu nustatytų pareigų vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Taigi traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį, būtina aiškiai identifikuoti asmens pareigų (įpareigojimų, draudimų) pagal teismo sprendimą, kurio nevykdymu jis kaltinamas, turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2013).
Nors nuteistasis E. S. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.
Iš byloje esančio Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo matyti, kad juo nutraukta E. S. ir O. S. santuoka, nepilnamečių vaikų K. S. ir F. S. gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina O. S., taip pat nustatyta E. S. bendravimo su vaikais tvarka (1 t., 12–19 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu nustatyta, kad R. S. per penkias dienas nuo papildomo sprendimo priėmimo dienos – iki 2013 m. gruodžio 6 d. privalo perduoti nepilnametį vaiką, F. S., pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą O. S. (1 t., 21–22 b. l.). Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas E. S. apeliacinį skundą dėl minėto Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo, 2014 m. birželio 19 d. nutartimi sustabdė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų vykdymą, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka ir nustatė O. S. bendravimo su nepilnamete dukra F. S. tvarką iki šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (1 t., 178–180 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi nustatytą laikiną O. S. bendravimo su dukra F. S. tvarkos nustatymą ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. bei 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų vykdymo sustabdymą (2 t., 20–32 b. l.).
Apklausiamas teisiamajame posėdyje E. S. nurodė, kad jis apie 2013 m. teismo sprendimus, iš kurių viename buvo nurodyta vaikus F. S. ir K. S. perduoti jų mamai, o kitu nustatytas laikotarpis, per kurį jis turi tai padaryti, žinojo, taip pat žinojo, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi vykdyti, tačiau jų nevykdė ir dukros F. S. O. S. neperdavė dėl to, kad, pasak jo, pati dukra atsisakė vykti pas mamą, nenorėjo su ja gyventi (2 t., 179–181 b. l.). Tai, kad jis žinojo apie teismo priimtus sprendimus, pagal kuriuos dukrą F. S. turėjo perduoti jos motinai O. S., E. S. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Jis taip pat aiškino, kad teismo sprendimų nevykdė ne dėl to, kad pats norėjo taip elgtis, o paisydamas savo dukters nuomonės ir gerovės, nes pati dukra nenorėjo gyventi su savo motina O. S. (2 t., 78–79 b. l.). Taigi akivaizdu, kad E. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės sutiko, kad jis žinojo apie teismo priimtus sprendimu, žinojo, kad šiuos sprendimus vykdyti privalu, tačiau jų nevykdė.
Apeliaciniame skunde E. S. nurodė, kad jis teismo sprendimų nevykdė ne dėl savo kaltės, o dėl teismo sprendimų nekonkretumo – juose nebuvo nustatyta, kaip jie turi būti įvykdyti, nenustatyta pati vaiko perdavimo tvarka, be to, ir pati F. S. motina O. S. sudarė kliūtis tinkamai įvykdyti teismo sprendimą – ji nenurodė savo naujos gyvenamosios vietos. Tokie apelianto skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytoja O. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji iki 2013 m. gruodžio 6 d., t. y. iki termino E. S. perduoti dukrą, pabaigos bandė susisiekti su pastaruoju skambindama jam mobiliojo ryšio telefonu, tačiau E. S. telefonu neatsiliepdavo, taip pat rašė jam trumpąsias žinutes, bet E. S. į jas neatsakydavo. E. S. jai sakė, kad dukra nenori su ja susitikti. Kai ji, norėdama susitikti su dukra, atvykdavo į mokyklą, jos anyta, E. S. motina, išsivesdavo mergaitę iš pamokų. Su dukra jai nepavyko susitikti visą laikotarpį, kai E. S. turėdavo atvežti jai dukrą, jis to nepadarydavo, teigdavo, kad dukra to nenori, arba apskritai neatsakydavo į jos trumpąsias žinutes, kuriomis ji prašydavo jai atvežti ir perduoti vaiką. O. S. taip pat paaiškino, kad ji ne kartą siūlė E. S. susitikti neutralioje vietoje mieste, paskutinį kartą siūlė visiems, t. y. jai, E. S. ir abiem vaikams, susitikti gegužės ar birželio mėnesį, tačiau E. S. jos pasiūlymus ignoravo, dėl to susitikimai neįvyko. Jos bandymus bendrauti E. S. pradėjo visiškai ignoruoti Šiaulių apygardos teismui priėmus nutartį 2013 m. lapkričio mėnesio sprendimus palikti nepakeistus. Taip pat nurodė, kad ji turi vieną abonentinį telefono numerį, jo nekeitė ir nemano keisti. Atsakydama į kaltinamojo gynėjo klausimus O. S. nurodė, kad jos adresą žinojo visi – ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, ir antstolis, o E. S. taip pat labai greitai sužinojo jos naujosios gyvenamosios vietos adresą – jis buvo pasakytas teisme. Mano, kad, jei E. S. būtų elgęsis geranoriškai, jie būtų radę daug būdų perduoti vaiką, jam nepakenkdami, pvz. galėjo visi keturi susitikti kavinėje, pabendrauti, pabūti kartu, o po to tėtis (E. S.) būtų vykęs į savo namus, o ji su vaikais – į savo.
Tai, kad apeliantas nevykdė teismo sprendimo perduoti vaiką motinai, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas, antstolis R. K.. Jis be kita ko nurodė, kad, nors pas jį atėję E. S. su savo motina E. S. pažadėdavo perduoti F. S. motinai O. S., tačiau to nepadarydavo. Antstolis taip pat nurodė, kad O. S. ne kartą kreipėsi į jį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, jis du kartus yra buvęs pastarosios namuose (duomenys neskelbtini) gatvėje, vieną kartą – prekybos centro „S. m.“ kavinėje, tačiau E. S. dukters F. S. neatvežė. Patvirtino, kad pakeitusi gyvenamąją vietą, O. S. apie tai jam pranešė, neviešinti jos adreso neprašė, be to, ir iš teismo nutarties tapo žinoma, kad pastaroji gyvena S. Š. gatvėje (2 t., 161–166 b. l.).
Kaip liudytojas teisiamajame posėdyje apklaustas Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas V. T. taip pat patvirtino, kad E. S. žinojo apie teismo sprendimą, įpareigojantį jį perduoti dukrą F. S. O. S., tačiau šio sprendimo nevykdė, motyvuodamas tuo, kad pati dukra nenori gyventi su savo mama. Pažymėjo, kad E. S. nebuvo linkęs bendradarbiauti, neatsižvelgė į raginimus perduoti vaiką, dėl vaiko perdavimo į Vaiko teisių apsaugos skyrių nesikreipė (2 t., 176–178 b. l.).
Taigi nekyla abejonių, kad E. S. žinojo, jog jis privalo įvykdyti teismo sprendimą ir turėjo visas galimybes tai padaryti. Bylos duomenys liudija, kad ir tuo metu, kai jam O. S. gyvenamoji vieta buvo žinoma, jis dukters pastarajai neperdavė. Vėliau, jei kurį laiką E. S. ir nežinojo naujosios O. S. gyvenamosios vietos adreso, jis galėjo adresą sužinoti paskambindamas O. S., parašydamas jai SMS žinutę ar ėmęsis iniciatyvos kitu būdu tai padaryti, tačiau to nepadarė. Priešingai, O. S. dedant visas pastangas susisiekti su E. S., jis šias pastangas ignoravo – neatsiliepdavo į skambučius, neatsakydavo į trumpąsias žinutes, nepriimdavo pasiūlymų susitikti ir kilusią problemą išspręsti gražiuoju. Dėl to logiškai nepaaiškinamas apelianto teiginys, kad jam buvo neaišku, kaip teismo sprendimas turi būti įvykdytas – jis turėjo visas galimybes perduoti vaiką motinai, tačiau tyčia to nepadarė. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, E. S. kaltės nevykdžius Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimų nepaneigia ir jo vaiko nenoras gyventi su motina – teismų sprendimai privalo būti vykdomi nepaisant to, ar jie atitinka asmenų, privalančių juos vykdyti norus ir interesus, ar ne. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs antstolio R. K. prašymą dėl vykdymo išaiškinimo, konstatavo, jog „ <...> nagrinėjamu atveju teismo procesinio sprendimo turinys yra aiškus <...>“ (1 t., 69–70 b. l.).
Skunde nuteistasis E. S. taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju BK 245 straipsnyje numatyta nusikalstama veika egzistuoja tik formaliai, jo atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris reikalautų jį traukti baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad visi reikalingi pasiekti tikslai galėjo būti pasiekti ir kitomis priemonėmis, kurios neužtrauktų jam baudžiamosios atsakomybės ir tokiu būdu būtų išlaikomas proporcingumas tarp siekiamų tikslų ir naudojamų priemonių jiems pasiekti.
Iš tikrųjų, BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Dėl to baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).
Iš bylos matyti, kad sprendimas patraukti E. S. baudžiamojon atsakomybėn, buvo priimtas išnaudojus visas civilinio proceso priemones. Kadangi E. S. nevykdė teismo sprendimo geruoju, 2013 m. gruodžio 18 d. antstolio R. K. kontoroje 2013 m. gruodžio 18 d. buvo užvesta vykdomoji byla dėl įpareigojimo perduoti vaiką. 2013 m. gruodžio 19 d. antstolis R. K. surašė raginimą, kuriuo įpareigojo E. S. per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos perduoti F. S., pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą, O. S. (1 t., 61–62 b. l.). E. S. laiško su raginimu neatsiėmus, vykdydamas vykdomąjį raštą (1 t., 87–88 b. l.) antstolis surašė patvarkymus dėl paieškos E. S. ir F. S. paskelbimo (1 t., 72, 73 b. l.). Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. sausio 27 d. raštais informavo antstolį, kad skelbti F. S. ir E. S. paiešką netikslinga, nes jie gyvena (duomenys neskelbtini), ir, kad šią aplinkybę patvirtino tuo pačiu adresu gyvenanti E. S. motina bei F. S. močiutė E. S. (1 t., 107, 108 b. l.). 2014 m. sausio 28 d. antstolis R. K. surašė pakartotinį raginimą, kuriuo įpareigojo E. S. per 7 dienas nuo raginimo gavimo dienos perduoti F. S., pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą, O. S. (1 t., 109–110). Sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte antstolis R. K. nurodė, kad raginimą nuvežus skolininkui adresu: (duomenys neskelbtini), siekiant jį pastarajam įteikti, asmuo, prisistatęs E. S. tėvu, pakartotinį raginimą dėl vaiko perdavimo atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad E. S. šiuo adresu negyvena (1 t., 112 b. l.). Šiaulių apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal antstolio R. K. sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, 2014 m. vasario 10 d. nutartimi E. S. paskyrė 700 Lt baudą už antstolio R. K. reikalavimų nevykdymą, šią baudą išieškant O. S. naudai (1 t., 115–116 b. l.). Šiaulių apygardos teismas 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi minėtą apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį paliko nepakeistą (1 t., 127–129 b. l.). Be to, antstolis R. K. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas išduoti leidimą prievarta paimti vaiką iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ar kitos vietos, kur galbūt gali būti mergaitė, taip pat duoti leidimą vykdyti teismo sprendimą nedarbo dienomis bei išduoti leidimą įeiti į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t., 144–145). Šiaulių apylinkės teismo teisėja 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi minėtus antstolio prašymus patenkino (1 t., 146–147 b. l.). Paminėtų duomenų visuma rodo, kad pritaikius kitokią – civilinę teisinę atsakomybę, šios priemonės nepakako, kad būtų įgyvendintas privalomai vykdytino teismo sprendimo vykdymas, E. S. jo nevykdė be pateisinamų priežasčių, nesant kokių nors objektyvių kliūčių, tyčia. Sutikti su apelianto teiginiu, kad jo atlikti veiksmai nebuvo tokio pavojingumo, kad jį reikėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn, nėra pagrindo. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog E. S. veiksmuose yra ir subjektyvieji ir objektyvieji BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymiai – E. S., veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas objektyvią galimybę įvykdyti jam nustatytą pareigą, piktybiškai nevykdė Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimais jam nustatytos pareigos. Taigi jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl E. S. nuteisimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.
Pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsako ir tas asmuo, kuris bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai (kasacinė nutartis Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais (kasacinė nutartis Nr. 2K-630/2007). Tačiau trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antstoliui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).
E. S. nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį už tai, kad trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą: antstoliui R. K. vykdant 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, pagal kurį E. S. privalo per penkias dienas nuo papildomo sprendimo, kuris buvo priimtas 2013 m. lapkričio 25 d., iki 2013 m. gruodžio 6 d., perduoti nepilnametį vaiką, F. S. pagal teismo nustatytą gyvenamąją vietą O. S., antstoliui R. K. 2013 m. gruodžio 19 d. siunčiant raginimą paštu su įteikimu, E. S. jo neatsiėmė, nors įpareigojimas perduoti F. S. jos motinai E. S. buvo žinomas iš 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo ir 2013 m. lapkričio 25 d. papildomo sprendimo, bei antstoliui R. K. 2014 m. sausio 28 d. surašius pakartotinį raginimą ir pačiam nuvykus į E. S. nurodytą gyvenamąją vietą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), E. S. tėvu prisistatęs asmuo paaiškino, kad jiems žinomi teismo sprendimai dėl mergaitės perdavimo, tačiau yra apskųsti, todėl vaiko E. S. neperduos ir dėl to atsisakė priimti pašto siuntą, adresuotą E. S.. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, E. S., atvykdamas 2014 m. vasario mėn. pabaigoje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, į antstolio R. K. kontorą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), antstolio R. K. žodžiu įspėtas už gresiančią baudžiamąją atsakomybę dėl pastovaus trukdymo antstoliui vykdyti savo pareigą, tai yra perduoti F. S. O. S., E. S. žodžiu išreiškė, jog atsisako vykdyti 2013 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir 2013 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apylinkės teismo priimtą papildomą sprendimą nedelsiant perduoti F. S., kurių jis nevykdo nuo 2013 m. gruodžio 6 d., tokiais savo veiksmais E. S. trukdė antstoliui R. K. vykdyti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. priimtus sprendimus bei, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimus iki 2014 m. birželio 19 d.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. S. kaltės klausimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, netinkamai įvertino byloje esančius faktinius duomenis bei nustatytas aplinkybes, nepagrįstai pripažino juos E. S. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl pastarojo kaltės įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje.
Iš nuteistojo E. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis kaltu padaręs BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neprisipažino, nurodė, jog paštu kai kuriuos dokumentus iš antstolio gaudavo, o kai kurių – ne, nes prie jų namo yra dvi pašto dėžutės, be to, paštininkai dažnai keičiasi, taigi, laiškai galėjo būti įmesti ne į tą dėžutę, „prie senųjų pašto dėžučių dažnai viskas būdavo išmėtyta“. Į pateiktą klausimą atsakė, kad, jei gauna pranešimą apie siuntą, į paštą nuvyksta. Taip pat nurodė, kad iki baudos jam paskyrimo jokie pareigūnai pas jį nebuvo atvykę, tėvas jam sakė, jog du kartus buvo atvykę asmenys iš antstolio kontoros, norėjo jam įteikti laišką, tačiau jo (E. S.) nebuvo namuose, o tėvas jį priimti atsisakė. Pažymėjo, kad į antstolio kontorą jis buvo nuvykęs išsiaiškinti dėl iš jo išskaičiuojamos piniginės sumos dydžio, teigė neprisimenantis, kad būtų su antstoliu kalbėjęs kita tema (2 t., 179–181 b. l.).
Kolegijos vertinimu, E. S. kaltės trukdžius antstoliui vykdyti teismo sprendimą neįrodo ir kiti bylos duomenys. Nors byloje esanti voko kopija patvirtina, kad antstolio R. K. kontora 2013 m. gruodžio 19 d. siuntė E. S. jo gyvenamuoju adresu: (duomenys neskelbtini), registruotą laišką, kurio adresatas neatsiėmė (1 t., 64 b. l.), tai neįrodo, kad šio laiško iš pašto E. S. neatsiėmė tyčia. Kaip minėta, pats E. S. paaiškino, kad jis gaudavo ne visus jam siunčiamus laiškus, nurodė manantis, kad taip galėjo atsitikti dėl to, jog prie namo yra dvi pašto dėžutės, taigi paštininkai galėjo jas sumaišyti ir jam skirtus laiškus įmesti ne į tą dėžutę. Liudytoja, E. S. motina E. S. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad jie turi dvi pašto dėžutes – viena yra „bendruomenės dėžutė, kaip daugiabučiuose“, o kita įrengta prie namų. Taigi, net ir įvertinus E. S. parodymus, kad ji gautus laiškus iš pašto dėžutės išimdavo ir padėdavo namuose, nėra pagrindo daryti neginčijamą išvadą, kad E. S. neabejotinai gavo pranešimą apie jam 2013 m. gruodžio 19 d. siųstą registruotą laišką ir tyčia, piktybiškai nevyko į paštą jo atsiimti.
Iš liudytojo, E. S. tėvo B. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti teisiamajame posėdyje) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad jis neneigė, jog žiemą į jų namus buvo atvykę asmenys iš antstolio R. K. kontoros, kurie norėjo jo sūnui E. S. įteikti kažkokį laišką, tačiau kartu pažymėjo, kad jo sūnaus tuo metu nebuvo namuose, todėl jis priimti laišką atsisakė. Paaiškino, kad tais atvejais, kai sūnus E. S. būdavo namuose, atnešus registruotą laišką, jis sūnų visuomet pakviesdavo, kad pastarasis pats pasirašytų už gautą korespondenciją. Nurodė, kad yra įsitikinęs, jog neprivalo prisiimti kito asmens atsakomybės – neprivalo pasirašyti už kitam asmeniui skirtą laišką (1 t., 35–36 b. l., 2 t., 145–146 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad tėvai neprivalo atsakyti už savo pilnamečių vaikų veiksmus, o vaikai neatsako už tėvų veiksmus, konstatuoja, kad kaltinimas trukdžius antstoliui vykdyti teismo sprendimą E. S. be pagrindo grindžiamas veiksmais, kuriuos atliko ne jis pats, o jo tėvas. Pastebėtina, kad trukdyti antstoliui vykdyti teismo sprendimą kaltininkas gali ne tik pats asmeniškai, bet ir per savo šeimos narius, giminaičius, pažįstamus ir pan., tačiau tokiu atveju jie paprastai pripažįstami bendrininkais padarant šią nusikalstamą veiką. Iš bylos matyti, kad joje kaltinimas pareikštas tik E. S..
Nors byloje esančiame kompaktiniame diske su garso ir vaizdo įrašu (1 t., 77 b. l.), taip pat šio disko apžiūros protokole (1 t., 76–80 b. l.) užfiksuota, kad antstolio R. K. kontoroje antstoliui E. S. paklausus dėl teismo sprendimo vykdymo, t. y. dėl mergaitės perdavimo, E. S. atsakė, kad mergaitė nebus perduota, nes vaikas atsisako eiti pas mamą, kolegijos vertinimu, to nepakanka E. S. pripažinti kaltu pagal BK 213 straipsnio 1 dalį. Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju E. S. žodinis pareiškimas antstoliui, jog mergaitė nebus perduota, nes pati to nenori, nebuvo tokio pavojingumo, intensyvumo ir neperžengė ribos, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė. Be to, įvertinusi bylos duomenų visumą, kolegija jau konstatavo, kad E. S. veiksmuose yra BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, taigi jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už teismo sprendimo nevykdymą.
Esant aptartoms aplinkybėms, skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl E. S. pripažinimo kaltu pagal BK 231 straipsnio 1 dalį naikinama ir E. S. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį, kuria E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
E. S. pagal BK 231 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. S. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. jei tai nesusiję su darbu ar mokslu bei neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kuriuos rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.