Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-351-1051/2023 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei J. A. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt., trečiasis asmuo – AB „Swedbank“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės (apeliantės) atskirasis skundas tenkintinas.

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atsakovės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutarties, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

9. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2023-02-22 atsakovė pareiškė priešieškinį. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutartimi nutarta atsakovės 2023-02-22 priešieškinį atsisakyti priimti. Teismas nurodė, kad atsakovė priešieškiniu suformulavo savarankiškus reikalavimus dėl turto padalijimo, kompensacijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, savo priešieškinį atsakovė grindžia šeimos santykių normomis, tačiau priešieškiniu nepateikė rašytinių įrodymų, kad pasinaudojo privalomąja mediacija, t. y. nepateikė atitinkamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengtos pažymos ar panašaus pobūdžio dokumento, patvirtinančio šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Teismas sprendė, jog esant šiai aplinkybei, atsisakytina priimti priešieškinį, nes atsakovė nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. 2023-03-07 atsakovė pateikė atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutarties. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-03-10 nutartimi nutarta atsisakyti priimti atsakovės J. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutarties ir pateiktą atskirąjį skundą grąžinti jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad nutartis atsisakyti priimti priešieškinį yra neskundžiama apeliacine tvarka. 2023-03-07 atsakovė J. A. pareiškė priešieškinį. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-03-10 nutartimi nutarta atsakovės 2023-03-07 priešieškinį atsisakyti priimti. Teismas nurodė, kad atsakovės 2023-03-07 priešieškinis yra analogiškas 2023-02-22 priešieškiniui, kurio priėmimo klausimas jau yra išspręstas.

10. Nagrinėjamoje byloje atsakovė skundžia nutartį, kuria atsisakyta priimti jos atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutarties, akcentuodama, kad šeimos bylose nutartis atsisakyti priimti priešieškinį gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

11. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės formas, išaiškinta, kad bylų procesas apeliacinės instancijos teisme gali būti dvejopo pobūdžio. Pirma, tai – apeliacinis procesas dėl neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimo, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus pirmajame skirsnyje. Šiuo atveju paduodami apeliaciniai skundai (CPK 306 straipsnis). Kito pobūdžio procesas apeliacine tvarka yra apeliacinis procesas pagal atskiruosius skundus, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje. Pastaruoju atveju paduodami atskirieji skundai (CPK 334 straipsnis). Šie procesai apeliacine tvarka skiriasi apeliacinio apskundimo objektu. Pirmuoju atveju pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas. Juo šalių ginčas byloje yra išspręstas iš esmės. Tai yra paprastoji apeliacija. Antruoju atveju pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį apeliacinio apskundimo objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartys, skundžiamos atskirai nuo teismo sprendimo, kuriomis neišsprendžiamas bylos šalių ginčas iš esmės, bet sprendžiami kiti procesiniai klausimai. Tai yra išimtinė (nepaprastoji) apeliacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

12. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). CPK 338 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme.

13. Būtina atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo sąlyga – įstatymuose įtvirtinta tokios teismo nutarties galimybė būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartį galima apskųsti tuo atveju, jei: 1) tai numato CPK arba 2) teismo nutartis užkerta kelią tolimesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).

14. Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 straipsnis). Atsakovas gali gintis nuo iškelto ieškinio naudodamasis įstatymo numatytais gynimosi būdais. Vienas iš jų yra priešinių reikalavimų pareiškimas. Kai atsakovas turi savarankiškų reikalavimų ieškovui, tam tikromis sąlygomis jis gali juos pareikšti jau iškeltoje civilinėje byloje, prašydamas pradinį reikalavimą (ieškinį) ir jo priešinį reikalavimą (priešieškinį) išnagrinėti kartu. Pareikšti priešieškinį galima tik esant teisės kreiptis į teismą prielaidoms ir tinkamo jo įgyvendinimo sąlygoms. CPK 143 straipsnis nustato priešieškinio padavimo sąlygas. Teismas priima priešieškinį, jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Taip sudaromos sąlygos geriau įgyvendinti teisingumo ir operatyvumo principus, kad tarp šalių kuo greičiau būtų atkurta teisinė taika. CPK 143 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, CPK nustatytas ieškiniui pareikšti, ir, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama.

15. CPK 375 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog CPK XIX skyriuje ,,Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“ numatytos bendrųjų ieškinio nagrinėjimo taisyklių išimtys taikomos visoms šeimos byloms, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, nagrinėdamas šeimos teisinių santykių bylas, teismas tai pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis procesinėmis teisės normomis. CPK 377 straipsnyje nurodyta, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę atsisakyti priimti pateiktus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau, jeigu nustato, jog jie yra pateikiami siekiant užvilkinti procesą. Nors CPK 377 straipsnyje, nustatančiame, jog iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį, ir nėra numatyta, jog teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog nuostata dėl nutarties atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiamumo yra įtvirtinta bendrojoje normoje (CPK 143 straipsnio 3 dalis), o specialiojoje normoje (CPK 377 straipsnis) nėra nurodyta priešingai (t. y., kad tokia nutartis yra skundžiama), vadovaujantis CPK 375 straipsnio dalyje įtvirtinta taisykle dėl bendrųjų normų taikymo tuo atveju, jeigu specialiosiose normose nenustatytos išimtys, spręstina, jog CPK 377 neįtvirtinta galimybė skųsti nutartį atsisakyti priimti priešieškinį. CPK 377 straipsnis numato atsakovo teisę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pareikšti priešieškinį, tačiau ši įstatymo norma aiškintina sistemiškai su CPK 143 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008, 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009, 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015 ir kt.) išaiškinta teismo precedento taikymo taisyklė ir nurodoma, jog teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Pažymėtina, jog apygardos teismai dėl nutarties atsisakyti priimti priešieškinį šeimos bylose neskundžiamumo laikosi analogiškos praktikos ir kitose išnagrinėtose bylose (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1347-527/2012, 2012 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1445-485/2012, Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-871-390/2022).

17. Nustačius, kad CPK nėra atskirai aptarta galimybė pateikti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria išsprendžiamas priešieškinio priėmimo klausimas, būtina vertinti, ar nagrinėjamu atveju teismo nutartis atsisakyti priimti atsakovės priešieškinį neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai.

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nutartis laikoma užkertančia kelią proceso eigai tuo atveju, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo tolesnis procesas nebegalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019).

19. 2023-02-27 nutartyje, kuria atsakovės 2023-02-22 priešieškinį atsisakyta priimti, teismas nurodė, kad atsakovė priešieškiniu suformulavo savarankiškus reikalavimus dėl turto padalijimo, kompensacijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, tačiau savo priešieškinį grįsdama šeimos santykių normomis, nepateikė rašytinių įrodymų, kad pasinaudojo privalomąja mediacija.

20. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šiuos civilinius ginčus: 1) šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje; 2) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

21. Taigi, pagal nuo 2020-01-01 įsigaliojusio Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktą nustatyta privalomoji mediacija sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Atsakovė pateikė priešieškinį, savo reikalavimus grindė šeimos santykių normomis, taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju ginčas dėl atsakovės priešieškiniu reiškiamų reikalavimų turėjo būti sprendžiamas Mediacijos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant atsakyti į klausimą, ar šiuo konkrečiu atveju priešieškinis gali būti priimtas ir nagrinėjamas nustačius, jog nebuvo laikytasi nurodytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, būtina įvertinti bylos aplinkybes.

22. Į bylą pateikta mediatorės V. V. 2022-09-06 pažyma apie privalomosios mediacijos pabaigą, adresuota ieškovui ir atsakovei, kurioje nurodyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo vykdoma mediacija dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Pažymoje nurodyta, kad mediacija yra nutraukta, nes taikus susitarimas dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo pasiektas nebuvo išsiskyrus šalių nuomonei tuo klausimu. Pažymėta, kad privalomoji mediacija yra baigta, pažyma apie privalomosios mediacijos pabaigą išduota ginčo šalims. Taigi, civilinėje byloje yra pateiktas įrodymas, kad nors ikiteisminė privalomoji mediacija nebuvo rezultatyvi, tačiau ieškovas ir atsakovė ja pasinaudojo, spręsdami santuokos nutraukimo ir su tuo susijusius klausimus.

23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje jau esant duomenų apie privalomosios mediacijos pabaigą šalims susitarti nepavykus neleidžia tikėtis, jog išankstinis ginčo sprendimas ne teisme bus sėkmingas. Todėl šiuo atveju nurodymas atsakovei inicijuoti privalomąją mediaciją nebūtų racionalus ir nepasiektų Mediacijos įstatyme nustatyto tikslo – padėti ginčo šalims taikiai išspręsti ginčą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atskirajame skunde išdėstyta nuomone, jog šalys jau pasinaudojo privalomąja ikiteismine mediacija, todėl jau prasidėjusio teisminio proceso metu jos neturėtų būti grąžinamos į ikiteisminės mediacijos stadiją.

24. Kita vertus, Mediacijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog civilinę bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti ginčo šalims bandyti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Tai yra bylos nagrinėjimo metu teismas, išsiaiškinęs šalių poziciją, gali pasiūlyti joms bandyti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, yra aktyvus, todėl turi galimybę ir pats pasiūlyti ginčo šalims bandyti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu.

25. Atsakovė atskirajame skunde pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti priešieškiniu reiškiamus reikalavimus ieškovui, kurie savarankiškoje (kitoje) civilinėje byloje negali būti nagrinėjami, nes juos būtina išnagrinėti toje pačioje (šioje) civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo ieškinį. Atsakovė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti: 1) atsakovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš ieškovo; 2) atsakovės reikalavimą padalinti šalių santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, kurio nenurodė ieškovas ieškinyje, tačiau kuris yra įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis; 3) atsakovės reikalavimą nukrypti nuo lygių dalių principo konkrečiais, priešieškinyje išdėstytais, pagrindais; 4) atsakovės reikalavimą padalinti visą šalių faktiškai įgytą nekilnojamąjį turtą, kurio dalis apsimestinai, ką atsakovė įrodinėja priešieškinyje, buvo užrašyta ne šalių vardu; 5) atsakovės reikalavimą nustatyti, kad piniginės prievolės pagal 2020-08-28 paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovės ir ieškovo solidarios piniginės prievolės. Taigi, teismas faktiškai atsisakė nagrinėti tarp šalių kilusio ginčo didelę dalį, tiesiogiai ir betarpiškai susijusią su atsakovės teisių bei teisėtų interesų apgynimu.

26. Kaip jau minėta, galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Tiek priešieškinis (CPK 143 straipsnis), tiek atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 straipsnis) yra atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdai, kurių pasirinkimas tenka atsakovui ir priklauso nuo jo siekiamo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019). Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015). Įstatyme nenurodyta, kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, o kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais). Gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas, priklausomai nuo jo siekiamo rezultato. Atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą, visų pirma, nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

27. CPK įtvirtinta, kad teismas priima priešieškinį, jeigu: 1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; 3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra šio straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų (CPK 143 straipsnio 4 dalis).

28. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kt., o atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame suformulavo savarankiškus reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, turto padalijimo (ne tik ieškovo nurodyto ieškinyje), nukrypimo nuo lygių dalių principo dalijant turtą, kompensacijos priteisimo ir kt.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ieškinio bei atsakovės priešieškinio reikalavimus, sprendžia, kad šiuo atveju patenkinus atsakovės priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus, t. y., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja CPK 143 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose nustatyti pagrindai. Atsakovės priešieškinio reikalavimai bei nurodyti argumentai (dėl kitokio, negu nurodė ieškovas, sutuoktinių bendro turto balanso, dėl turto padalijimo atsakovės nurodomu būdu, dėl kaltės santuokos iširimui pagrįsti ir kt.) patvirtina esant naujų spręstinų, su atsakovės reikalavimais susijusių, klausimų, kurie nenurodyti ieškovo ieškinyje, kurie analizuotini, vertinant šalių ieškinio ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimus.

30. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.59 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nutraukdamas santuoką, turi nustatyti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką ir išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

31. Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos, dalyvavimo juos auklėjant ir nepilnamečių vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimus (CPK 385 straipsnio 1 dalis).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimo ypatumų yra tai, kad, nutraukiant santuoką, vienoje byloje turi būti išsprendžiami visi su sutuoktinių turtu ir jo režimu susiję klausimai (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje šiuo požiūriu yra nurodyta, kad, santuokinio turto padalijimo bylose vienam iš sutuoktinių ginčijant kito sudarytą sandorį dėl jų bendro turto perleidimo pažeidžiant įstatymo reikalavimą sandorį sudaryti abiem sutuoktiniams arba turint vieno jų įgaliojimą, teismas turi nagrinėti šį reikalavimą kaip susijusį su pagrindiniu reikalavimu padalyti santuokoje įgytą turtą (CPK 383 straipsnis). Reikalavimas dėl konkretaus sandorio pripažinimo negaliojančiu negali būti išskirtas į atskirą bylą CPK 136 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir turi būti nagrinėjamas kartu su kitais santuokos nutraukimo byloje iškeltais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2005). Santuokos nutraukimą reglamentuojančiose materialiosios ir proceso teisės normose imperatyviai nurodoma, kad sutuoktinių turtiniai klausimai, kaip ir visi kiti, susiję su santuokos nutraukimu (santuokos nutraukimo pasekmėmis), turi būti nagrinėjami santuokos nutraukimo byloje, nes tik taip galima užtikrinti sutuoktinių turtinių bei asmeninių neturtinių teisių ir vaikų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2008). Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2006; 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija šį aiškinimą išplėtė ir dalinio sprendimo atžvilgiu, nurodydama, kad dalinio teismo sprendimo (CPK 261 straipsnis) ar reikalavimų padalyti bendrą turtą išskyrimas į atskirą bylą (CPK 136 straipsnis) taikomas tik išimtiniais atvejais siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Tokia pozicija grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs ir gali turėti įtakos sprendžiant dėl turto padalijimo tarp buvusių sutuoktinių. Įstatyme nustatytas įpareigojimas nutraukiant santuoką išspręsti visus santuokos nutraukimo padarinių klausimus ne tik sudaro galimybę užtikrinti sutuoktinių teisių bei pareigų pusiausvyrą dalijant turtą ir paskirstant turtines teises bei pareigas, bet ir geriausiai apsaugo sutuoktinių kreditorių turtinius interesus, nes leidžia tinkamai nustatyti sutuoktinių turto teisinį režimą, sutuoktinių civilinės atsakomybės kreditoriams apimtį ir patenkinti kreditorių reikalavimus iš sutuoktinių turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58-219/2015).

33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtą kasacinio teismo praktiką, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, šalių procesinio lygiateisiškumo bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, CPK 143 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, 385 straipsnio 1 dalį, CK 3.59 straipsnio nuostatas, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas atsakovės atskirąjį skundą tenkinti, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-03-10 nutartį panaikinti ir tenkinti atsakovės atskirojo skundo reikalavimus – atsakovės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutarties priimti; Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023-02-27 nutartį panaikinti bei perduoti atsakovės priešieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti.

Atsakovės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 27 d. nutarties priimti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti atsakovės priešieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.