Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-587-324/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Kultūros sandėlis“ ieškinį atsakovui R. M. dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys S. D. ir E. A..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sutarties šalies teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir sutartyje nustatytų sąlygų jai nutraukti

21. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioritetas sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018, 28 punktas).

23. Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad vienašališkai sutartis taip pat gali būti nutraukta ir pačioje sutartyje nurodytais atvejais.

24. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus dėl esminio sutarties pažeidimo. Visgi ir sutartyje nurodytas jos nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015; 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018, 32 punktas).

25. Kaip jau minėta, skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltais veiksmais, šio straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas – sutartyje nurodytais atvejais – nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu), siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu. Vis dėlto net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, būtina paisyti kontrahento teisėtų interesų – tokiu nutraukimu negali būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

26. Sprendžiant, ar toks sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų identifikavimo taip pat svarbu įvertinti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kita šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Taigi, ši taisyklė nustato du reikalavimus vienašaliam sutarties nutraukimui: 1) apie sutarties nutraukimą ne teismo tvarka būtina iš anksto pranešti kitai šaliai; 2) nustatytas terminas, per kurį turi būti atliktas pranešimas apie sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019, 20 punktas). Įstatyme nenustatyta pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą forma, todėl šalys gali pačios susitarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). Sprendžiant, ar apie sutarties nutraukimą pranešta tinkamai, svarbu įvertinti ir tai, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir ar ji galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014).

27. Tokiu pranešimu, kaip dėl jo paskirties yra pasisakoma kasacinio teismo praktikoje, privalu pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus vienašališkai nutraukti sutartį, siekiant apsaugoti tos šalies interesus, t. y. kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas įvykdymas bus priimtas. Pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį įstatyme nustatytas 30 dienų įspėjimo terminas taikytinas tik tais atvejais, kai kitaip neįtvirtina šalių sudaryta sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 28 punktas).

28. Pareigos prieš nustatytą terminą informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014; 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-687/2020, 25 punktas).

29. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo apelianto (nuomotojo) iniciatyva teisėtumo, ieškovei BUAB ,,Kultūros sandėlis“ įrodinėjant, kad sutarties nutraukimui nuo 2017 m. kovo 7 d. nebuvo įstatyminio ar sutartinio pagrindo (sutarties pažeidimo), be to pats sutarties nutraukimo faktas jai tapo visiškai siurprizinis, nuomotose patalpose, atsisakius ieškovės darbuotojus įsileisti į jas, liko ieškovei priklausantis turtas ir piniginės lėšos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo susiklosčiusių nuomos santykių bei iš jų kylančių sutartinių prievolių vykdymo vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas, skundžiamu daliniu sprendimu konstatavęs sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimą ir tokio apelianto atlikto veiksmo nepagrįstumą ir neteisėtumą.

30. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2016 m. balandžio 7 d. ieškovė ir apeliantas pasirašė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria apeliantas ieškovei išnuomojo bendro 475 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), 3 metų laikotarpiui, jį skaičiuojant nuo sutarties sudarymo, su galimybe sutartį pratęsti 2 metams (šios sutarties 1.1., 4.1 punktai). Ieškovė įsipareigojo kas mėnesį iki 30 d. už sekantį kalendorinį mėnesį mokėti nuomos mokestį – 13 Eur už 1 kv. m (7.1, 7.4 punktai). Be to, pagal sutarties 7.5 punktą ieškovė įsipareigojo iki einamojo mėnesio 30 d. sumokėti komunalinius mokesčius pagal apelianto pateiktą komunalinių mokesčių aktą (pagal faktinius skaitiklių duomenis). Pagal sutarties 7.2 punktą ieškovė per 7 dienas po nuomos sutarties pasirašymo įsipareigojo sumokėti 12 350 Eur avansą, o apeliantas po avanso sumokėjimo suteikė teisę ieškovei iki 2016 m. birželio 1 d. nemokėti nuomos mokesčio (patalpų įrengimo metu) (7.3 punktas). Šalys susitarė, kad nuomos mokestis bus pradedamas skaičiuoti nuo 2016 m. birželio 1 d., o mokėjimai atliekami nuo 2016 m. liepos 30 d., nuomos mokestis už 2016 m. birželio–liepos mėn. išdalinamas 9 mėnesiams, t. y. po 1 372 Eur/mėn.

31. Šalys 8.1 punkte sulygo ir dėl sąlygų, kurioms esant apeliantas įgijo teisę vienašališkai nutraukti nuomos sutartį, t. y.: (1) dėl nuomininkės nemokumo – neatsiskaičius 45 kalendorines dienas iš eilės, nuomotojas turi teisę vienašališkai, be raštiško įspėjimo nutraukti nuomos sutartį; (2) jei už du iš eilės einančius mėnesius nesumokami komunaliniai mokesčiai; (3) dėl nuomojamų patalpų nepriežiūros, nešvaros, jei dėl to padaroma patalpoms akivaizdi žala; (4) neužtikrinus saugumo nuomojamose patalpose. Nuomos sutarčiai nutrūkus dėl išvardintų priežasčių, nuomininkės sumokėtas avansas negrąžinamas, padaryta investicija lieka nuomotojui be kompensacijos.

32. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų, šalys 2016 m. rugsėjo 1 d. pasirašė atnaujintą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Atnaujintos sutarties objektas, jos terminas, nuomos mokesčio dydis ir jo mokėjimo tvarka išliko tie patys, kaip ir pradinėje sutartyje (atnaujintos sutarties 1.1, 4.1, 7.1, 7.3, 7.4 punktai). Tačiau atnaujintoje sutartyje, lyginant su pradine, buvo sulygta dėl kitokios komunalinių mokesčių mokėjimo tvarkos, taip pat kitaip išdėstytos nuomotojo teisės prieš terminą vienašališkai nutraukti sutartį sąlygos. Pagal atnaujintos sutarties 7.5 punktą, komunalinius mokesčius ieškovė įsipareigojo sumokėti iki einamojo mėnesio 30 d. pagal faktinius skaitiklių duomenis, kai pradinėje sutartyje buvo numatyta, kad jie mokami pagal apelianto pateiktą komunalinių mokesčių aktą. Atnaujintos sutarties 8.1 punkte nurodoma, kad nuomininkas įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį: (1) esant nuomininko nemokumui – neatsiskaičius 20 kalendorinių dienų, nuomotojas turi teisę vienašališkai, be raštiško įspėjimo nutraukti nuomos sutartį; (2) nesumokėjus komunalinių mokesčių už 1 mėnesį; (3) dėl nuomojamų patalpų ir inžinerinių tinklų nepriežiūros, nešvaros, kai padaroma akivaizdi žala patalpoms; (4) neužtikrinama švara ir tvarka pastato prieigose pagal sutarties 6.4 punktą; (5) neužtikrinamas saugumas nuomojamose patalpose.

33. Be to, šalys buvo sudariusios dar dvi su patalpų nuomos sutartimi siejamas sutartis, t. y. 2016 m. lapkričio 24 d. darbų atlikimo sutartį Nr. 20161124-01 ir 2017 m. sausio 2 d. įrangos nuomos sutartį Nr. 20170102-01. Pagal darbų atlikimo sutartį apeliantas įsipareigojo atlikti vandentiekio, šildymo ir oro kondicionavimo sistemos įrengimo darbus nuomojamose patalpose, o ieškovė už šiuos darbus atsiskaityti pagal šios sutarties 2 punkte nurodytą grafiką. Darbų atlikimo sutartyje nurodoma, kad, ieškovei vėluojant atsiskaityti su apeliantu, galioja sankcijos dėl nemokumo, numatytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje, atnaujintoje 2016 m. rugsėjo 1 d. (4 punktas). Įrangos nuomos sutartimi apeliantas perdavė ieškovei laikinai naudoti ir valdyti šios sutarties 1 punkte išvardintą garso techniką, o ieškovė įsipareigojo kas mėnesį iki galios patalpų nuomos sutartis mokėti 1 500 Eur nuomos mokestį (1–3 punktai). Šioje, kaip ir darbų atlikimo, sutartyje nurodyta, kad, ieškovei vėluojant mokėti nuomos mokestį, galioja sankcijos dėl nemokumo, numatytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje (4 punktas).

34. Kilus nuomos teisinių santykių dalyvių ginčui dėl nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą nuomotojo iniciatyva, pareiga įrodyti, kad egzistavo šalių sutartyje sulygtas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas, visų pirma teko tokius veiksmus atlikusiai sutarties šaliai (t. y. apeliantui), atitinkamai, ieškovei teko pareiga teikti tokias aplinkybes paneigiančius įrodymus. Kaip minėta, apeliantas savo sprendimą nuo 2017 m. kovo 7 d. vienašališkai nutraukti nuomos sutartį grindė tuo, kad ieškovė laiku nesumokėjo nuomos mokesčio, komunalinių mokesčių, nustatytais terminais nesumokėjo darbų atlikimo sutartyje numatytų įmokų ir įrangos nuomos sutartyje numatyto nuomos mokesčio, o tai, jo vertinimu, atitiko atnaujintos nuomos sutarties 8.1 punkto 1 ir 2 papunkčiuose nurodytas jos nutraukimo prieš terminą sąlygas.

35. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, nesutinka su apelianto pozicija, kad nuomos sutarties nutraukimo dieną (2017 m. kovo 7 d.) egzistavo šios sutarties 8.1 punkte aptarti jos nutraukimo pagrindai.

36. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad pagal atnaujintos nuomos sutarties 7.1 ir 7.3 punktus ieškovės kas mėnesį mokėtinas nuomos mokesčio dydis buvo lygus 7 547 Eur (1 372 Eur + [417 kv. m x 13 Eur]), o ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. vasario mėn. iš viso yra jam sumokėjusi 49 730 Eur sumą, t. y. po 8 288,33 Eur per mėnesį. Tačiau apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė piniginės prievolės vykdymo tvarką ir neatsižvelgė į tokią aplinkybę, jog iš ieškovės gautos įmokos pirmiausia buvo skiriamos delspinigiams sumokėti, o tik po to pagrindinei jos prievolei įvykdyti. Todėl apeliantas kvestionuoja skundžiamame teismo sprendime padarytą išvadą, kad 2017 m. kovo 7 d. nuomos sutarties nutraukimo momentu įsiskolinimo nebuvo, taigi ir sutartis dėl šios priežasties negalėjo būti nutraukta.

37. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atnaujintoje nuomos sutartyje – jos 7.8 punkte, šalys buvo susitarusios dėl 50 Eur per dieną skaičiuojamų delspinigių, nuomininkei vėluojant mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalinius patarnavimus. Visgi nei pradinėje, nei atnaujintoje nuomos sutartyje nėra įtvirtintas šalių susitarimas dėl įmokų skirstymo, jeigu būtų vėluojama sumokėti sutartyje nurodytus mokėjimus. Tokio susitarimo buvimo nepatvirtina nei apeliacinio skundo teiginiai, kad, vadovaujantis minėtu sutarties 7.8 punktu, ieškovės sumokėtas nuomos mokestis automatiškai buvo skirstomas pirmiausiai delspinigių sumokėjimui, ir tik po to pagrindinei jos prievolei vykdyti, nei faktinis šalių elgesys, vykdant nuomos sutartį.

38. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jokių įrodymų apie tai, jog iki sutarties nutraukimo būtų reiškiamas reikalavimas ieškovei dėl skaičiuojamų delspinigių ir jų apmokėjimo, į bylą nėra pateikta. Iš ieškovės su dubliku (jo priedas Nr. 1) pateikto 2017 m. vasario 20 d. apelianto buhalteriją tvarkiusio asmens elektroninio laiško, ieškovei išsiųsto 2017 m. vasario 20 d., akivaizdu, kad ieškovės mokamas nuomos mokestis pirmiausia buvo skiriamas pagrindinei jos prievolei, t. y. nuomos mokesčiui įvykdyti. Šiame laiške nurodyta, kad yra susidariusi 204 Eur nuomos mokesčio permoka.

39. Taigi ieškovė neabejotinai turėjo pagrįstą lūkestį, kad jos įmokomis yra dengiamas būtent nuomos mokestis. Ir priešingai, paties apelianto elgesys, daugiau nei pusę metų nereiškiant jokių pretenzijų dėl netesybų mokėjimo ar kitokios ieškovės mokamų įmokų įskaitymo tvarkos, nei ji siūlė jas mokėdama, dar daugiau, savo elgesiu, faktiškai įskaičius mokamas įmokas ieškovės nurodyta (siūloma) tvarka, patvirtinant, kad ši tvarka jam yra priimtina, o pretenzijas dėl to ėmus reikšti tik po daugiau nei pusės metų, iš esmės vien siekiant susikurti pagrindą sutarties nutraukimui, neatitinka sąžiningos sutarties šalies elgesio.

40. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu ir tai, kad tuo atveju, kai įvyksta sutarties pažeidimas, kuris pagal šalių susitarimą laikomas esminiu, nukentėjusioji šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje arba sutartyje įtvirtinto termino iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą, privalo kuo operatyviau pasinaudoti šia teise. Tik tokiu atveju sutartį pažeidusi šalis negalės turėti lūkesčio, kad jos pažeidimas nėra reikšmingas. Panaši idėja yra įtvirtinta CK 6.218 straipsnio 2 dalyje, o ši CK taisyklė yra parengta 1994 m. Tarptautinės privatinės teisės instituto parengtų UNIDROIT komercinių sutarčių principų 7.3.2 straipsnio 2 dalies pagrindu. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos sutarčių teisės principų 9:303 straipsnio 2 dalyje, kurioje sakoma, kad nukentėjusioji šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nuo sužinojimo apie sutarties pažeidimą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą (angl. The aggrieved party loses its right to terminate the contract unless it gives notice within a reasonable time after it has or ought to have become aware of the non-performance). Nukentėjusioji šalis, delsdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, savo veiksmais patvirtina, kad priims tolimesnį sutarties vykdymą. Taip ji sukuria lūkestį sutartį pažeidusiai šaliai, kad sutartis nebus nutraukta, todėl ji praranda teisę nutraukti sutartį. Tokios taisyklės taikymas aptariamas teisės doktrinoje (žr. Chochrin, T. Vienašališkas sutarties nutraukimas: esminis pažeidimas ir papildomas terminas sutarčiai įvykdyti. Iš Birštonas, R. et al. Privatinės teisės teorija ir praktika. Liber Amicorum Vytautui Pakalniškiui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 292–294) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-916/2019, 28 punktas).

41. Vadinasi, apeliantas, daugiau nei pusę metų nekeldamas klausimo dėl vėluojančių įmokų ar netesybų už jas skaičiavimo bei jų įskaitymo, priimdamas šias įmokas kaip sumokamą nuomos mokestį, leido ieškovei pagrįstai tikėtis, kad toks sutarties vykdymo būdas jam yra priimtinas ir nėra pažeidimo (nesumokėto nuomos mokesčio), teikiančio pagrindą sutarčiai prieš terminą nutraukti, juolab kad tokia situacija visiškai atitinka ir šios nutarties 22 punkte jau aptartą sutarties išsaugojimo prioritetinį principą. Be to, pagal sutarties 7.4 punktą nuomos mokestis turėjo būti sumokamas kas mėnesį iki 30 d. už sekantį kalendorinį mėnesį. Taigi šis mokestis už 2017 m. kovo mėnesį turėjo būti sumokėtas iki 2017 m. vasario 28 d., o sutartis buvo nutraukta 2017 m. kovo 7 d., t. y. praėjus 7 dienoms nuo šio termino, bet nesuėjus sutarties 8.1 punkte numatytam 20 kalendorinių dienų terminui, po kurio nuomotojas įgytų teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantas neįrodė tokio sutartinio pagrindo sutarčiai nutraukti prieš terminą, kaip vėlavimas mokėti nuomos mokestį.

43. Kitas apelianto įvardytas, bet pirmosios instancijos teismo pripažintas neįrodytu, pagrindas sutarčiai nutraukti – komunalinių mokesčių nemokėjimas. Apelianto teigimu, ieškovė turėjo prieigą prie elektros skaitiklių, todėl pagal atnaujintos nuomos sutarties 7.5 punktą mokesčiai turėjo būti mokami kas mėnesį iki einamojo mėnesio 30 d. Ieškovė, nesutikdama su tokiais teiginiais, tvirtina, kad jai nebuvo perduotas raktas nuo elektros skydinės, todėl ji neturėjo galimybės pati patikrinti skaitiklių duomenų, pagrįstai tikėdamasi, kad už komunalines paslaugas bus atsiskaitoma taip, kaip buvo nurodyta pradinės nuomos sutarties 7.5 punkte – pagal apelianto pateiktą komunalinių mokesčių aktą. Ir nors apeliantas dėl to laikosi kitokios nei ieškovė pozicijos (t. y. kad ieškovė už suvartotą elektros energiją turėjusi mokėti kas mėnesį pagal skaitiklių rodmenis), visgi jo faktinis elgesys su tokia pozicija sutikti neleidžia.

44. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės su ieškiniu pateikto (ieškinio priedas Nr. 5) 2016 m. lapkričio 16 d. komunalinių mokesčių akto Nr. RM-16/01 turinys leidžia įsitikinti, kad ir po nuomos sutarties atnaujinimo bei joje numatyto kitokio atsiskaitymo už komunalines paslaugas būdo nustatymo pats apeliantas nuo pradinėje sutartyje nustatytos komunalinių mokesčių apmokėjimo tvarkos nesiekė nukrypti. Šiame apelianto surašytame akte yra nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. mokėtina 2 019 Eur suma už elektros energiją ir 32 Eur suma už internetą. Ginčo, kad ieškovė atliko mokėjimus pagal šį aktą, byloje nėra.

45. Vadinasi, ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad ir toliau atsiskaitymai vyks tokia pačia tvarka, t. y. apeliantas kas pusę metų surašys aktą ir jį pateiks ieškovei, o ieškovė pagal jį atsiskaitys. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas po 2016 m. lapkričio 16 d. iki sutarties nutraukimo 2017 m. kovo 7 d. būtų reiškęs pretenzijas dėl to, kad nėra sumokami komunaliniai mokesčiai, ar būtų reiškęs pretenzijas dėl nenuskaitomų rodmenų, arba būtų teikęs aktus, kurių ieškovė nėra apmokėjusi. Atitinkamas paties apelianto elgesys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip ankstesnės, nei atnaujintos sutarties 7.5 punkte nurodyta, atsiskaitymo tvarkos palaikymas. Sutiktina ir su tokia teismo pozicija, kad nesama jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei buvo perduotas raktas nuo elektros skydinės ir kad ji faktiškai galėjo atlikti atnaujintoje sutartyje nurodytus veiksmus, taip pat nėra duomenų ir apie apelianto pretenzijas ar reikalavimą vykdyti sutartį ir sumokėti komunalinius mokesčius.

46. Kadangi pagal tarp šalių faktiškai susiklosčiusią praktiką komunalinių mokesčių apmokėjimui turėjo būti išrašomas atitinkamas aktas, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė buvo pažeidusi sutartį šalis ir 2017 m. kovo 7 d. buvo skolinga apeliantui, todėl ir toks sutartinis pagrindas vienašališkam sutarties nutraukimui neegzistavo.

47. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo šalių 2017 m. sausio 2 d. sudarytos įrangos nuomos sutarties aiškinimo bei jos vykdymo pažeidimo, apelianto teigimu, teikusio papildomą pagrindą patalpų nuomos sutarčiai nutraukti.

48. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje praktikoje dėl sutarčių aiškinimo, be kita ko, yra pažymima, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, jog aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018, 48 punktas). Sutartis negali būti aiškinama tokiu būdu, jog kuri nors jos sąlyga apskritai netektų prasmės, taptų neįmanoma ją įvykdyti ar pasinaudoti iš jos kylančia teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).

49. Nagrinėjamu atveju įrangos nuomos sutarties 4 punkte numatyta, kad įrangos nuomininkui vėluojant mokėti, galioja sankcijos dėl nemokumo, numatytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje, sudarytoje 2016 m. balandžio 7 d. ir atnaujintoje 2016 m. rugsėjo 1 d. Taigi ši sutarties norma yra blanketinė, nukreipianti į atnaujintą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, jos 8.1 punktą, kuriame numatyti vienašališki sutarties nutraukimo pagrindai. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantas, lingvistinio sutarčių aiškinimo metodas neleidžia sutikti su jo subjektyvia nuomone, kad įrangos nuomos sutartyje nustatytos mokėjimo tvarkos pažeidimas pats savaime lemtų nuomos sutarties pažeidimo konstatavimą ir, atitinkamai, jos nutraukimą prieš terminą. Tokia sąlyga, kad nuomos sutartis gali būti nutraukta ir dėl kitų apelianto su ieškove sudarytų sutarčių pažeidimo, turėjo būti įrašyta būtent į nuomos sutartį, bet toks šalių sulygtas nuomos sutarties nutraukimo pagrindas į ją nėra įtrauktas.

50. Kita vertus, apelianto pateikiamas aiškinimas yra nelogiškas ir nesuderinamas su CK 1.5 straipsnio 1 dalyje numatytais bendraisiais teisės principais – teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad, sutinkant su apelianto aiškinimu, susiklostytų visiškai ydinga ir jos interesų bei teisėtų lūkesčių neatitinkanti situacija, kai, tinkamai vykdant patalpų nuomos sutartį ir kas mėnesį sumokant 6 175 Eur nuomos mokestį, teisę į patalpų naudojimą ji galėtų prarasti vien dėl to, kad nebūtų tinkamai vykdoma kita savarankiška garso technikos nuomos sutartis. Kaip nurodyta pirmiau, negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nebuvo numatyta, kad jos galiojimas priklausys ir nuo kitų šalių sudarytų susitarimų galiojimo, kitaip tariant, garso įrangos nuomos sutartis nėra būtinoji patalpų nuomos sutarties galiojimo sąlyga. Todėl ir su garso technikos nuomos sutarties pažeidimu susiję apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja teisėjų kolegijos išvados, kad egzistavo toks sutartinis pagrindas nuomos sutarčiai nutraukti prieš terminą.

51. Dar vienas apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytas pagrindas nuomos sutarčiai nutraukti yra netinkamas 2016 m. lapkričio 24 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties vykdymas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sutarties nutraukimo dieną ieškovė turėjo 7 478,49 Eur skolą pagal šią sutartį. Kaip matyti iš atnaujintos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 6.10 punkto, ieškovė iš tiesų buvo įsipareigojusi apmokėti apeliantui už jo lėšomis pirktas medžiagas bei ginčo patalpose atliktus darbus, numatytus 2016 m. lapkričio 24 d. darbų atlikimo sutartyje. Pažymėtina, kad apelianto atliktinų darbų kaina bei apmokėjimo už juos grafikas buvo nustatyti būtent darbų atlikimo sutartyje. Tos pačios sutarties 4 punkte numatyta ir tai, kad, ieškovei vėluojant apmokėti už darbus, galioja sankcijos dėl nemokumo, numatytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje, kuri 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo atnaujinta.

52. Skundžiamame teismo sprendime visiškai teisingai nurodyta, kad iš su ieškiniu pateikto paties apelianto Swedbank, AB banko sąskaitos už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 7 d. išrašo, kurį jis pateikė kitoje Kauno apygardos teismo 2018 m. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1132-264/2018, matyti, jog ieškovė iš esmės tinkamai vykdė šiuos savo sutartinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad toje civilinėje byloje Nr. e2-1132-264/2018 buvo nagrinėjamas ieškovės BUAB „Kultūros sandėlis“ ieškinys atsakovams UAB „Mudu abudu“ ir R. M. (nagrinėjamos bylos apeliantui) dėl atnaujintos patalpų nuomos sutarties ir įrangos nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pradinės nuomos sutarties ir darbų atlikimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo. Šalių ginčas iš esmės nebuvo išnagrinėtas, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas be svarbių priežasčių į teismo posėdį neatvykus ieškovės atstovei ir nesant prašymo dėl sprendimo už akių priėmimo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

53. Taigi iš paties apelianto kitoje byloje pateikto jo banko sąskaitos išrašo matyti, kad pirmas penkias įmokas ieškovė atliko pagal darbų atlikimo sutartyje numatytą grafiką ir iki 2017 m. vasario 1 d. pervedė apeliantui 6 500 Eur sumą. Šeštoji 2 052,80 Eur įmoka turėjo būti atlikta iki 2017 m. vasario 1 d., bet keturiais pavedimais, t. y. 2017 m. sausio 17 d. ir 23 d. bei 2017 m. vasario 7 d. ir 14 d. buvo sumokėta iš viso 2 000 Eur. Duomenų apie tai, kad ir likusi šios įmokos dalis būtų pervesta apeliantui ar kad ieškovė iki 2017 m. kovo 1 d. būtų atlikusi taip pat ir septintos 2 052,80 Eur įmokos mokėjimą, nagrinėjamoje byloje nėra. Vadinasi, labiau tikėtina (kitokių duomenų byloje nėra), kad ieškovė iki nuomos sutarties nutraukimo už nuomotose patalpose atliktus darbus sumokėjo apeliantui ne 10 605,60 Eur, o 8 500 Eur.

54. Visgi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pagal patalpų nuomos sutarties 8.1 punktą teisė vienašališkai nutraukti sutartį atsiranda tik tuomet, kai neatsiskaitoma 20 kalendorinių dienų. Sutarties nutraukimo dieną (2017 m. kovo 7 d.) ieškovė daugiau nei 20 dienų buvo pradelsusi sumokėti itin nedidelę šeštosios įmokos dalį, t. y. 52,80 Eur. Tuo tarpu 20 dienų terminas septintajai įmokai būtų suėjęs tik 2017 m. kovo 21 d.

55. Pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad vien tokios nedidelės sumos pagal grafiką nesumokėjimas, atsižvelgiantį ir į sumą, kuri pagal darbų atlikimo sutartį jau buvo jam sumokėta, negali būti laikomas pakankamu ir teisėtu pagrindu nuomos sutarčiai nutraukti prieš terminą. Teisėjų kolegija pirmiau jau pasisakė ir tuo aspektu, kad net ir sutartį vienašališkai nutraukiant joje nustatytais pagrindais, privalu atsižvelgti į sutarties kontrahento teisėtus interesus, t. y. tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais. Šiuo konkrečiu atveju nekyla abejonių, kad vien nežymus nedidelės sumos mokėjimo vėlavimas negalėjo būti laikomas pakankamu pagrindu nuomos sutarčiai prieš terminą nutraukti. Labiau tikėtina, kad sutarties nutraukimu apeliantas siekė kitokių savo interesų patenkinimo, kurie nurodomi ieškovės procesiniuose dokumentuose (ieškovės vykdytos nuomotose patalpose veiklos perdavimo kitiems subjektams).

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės ieškinio dalį ir pripažindamas vienašališką patalpų nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, šią šalių ginčo dalį išsprendė teisingai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo, sutarčių aiškinimo taisyklių, tinkamai taikęs teisę. Apeliacinio skundo argumentai pagrindo dalinio sprendimo panaikinimui nesudaro.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

57. Trečiasis asmuo S. D. prašo priteisti iš apelianto 1 077,38 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikia šias išlaidas patvirtinančius įrodymus.

58. Kadangi daliniu sprendimu nėra galutinai išspręstas šalių ginčas dėl visų pareikštų materialiųjų reikalavimų (pirmosios instancijos teisme nagrinėjama ieškinio reikalavimu dalis dėl nuostolių atlyginimo), šioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo svarstyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo. Klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos procese, paskirstymu tarp ginčo šalių turės būti išspręsti priimant procesinį sprendimą, kuriuo bus užbaigta byla.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.