- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-02-12
- Bylos Nr.
- 1A-33-593/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44102-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis, Audrius Meilutis
- Nuteistasis
- M. D., N. K., T. S., E. T., M. Š.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audriaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. gynėjo advokato R. B., nuteistųjų N. K. ir T. S., nuteistojo E. T. gynėjo advokato A. G. ir M. Š. gynėjos advokatės D. I. V. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskiriant jam 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, paskiriant 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, paskiriant 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
Taikytos BK 75 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: 1) per visą probacijos laiką dirbti arba registruotis ieškančiu darbo Užimtumo tarnyboje, 2) pirmus 6 (šešis) probacijos mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, kiek tai nebus susiję su legaliu darbu ar mokymusi, 3) visą probacijos laiką neišvykti už gyvenamos vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdysiančios institucijos leidimo;
Žemesnės instancijos teismas
Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
Į atliktos bausmės dalį įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) išbūtas laikas;
Kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti bei 2 000 Eur užstatas) paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo;
Žemesnės instancijos teismas
Nuspręsta grąžinti M. D. į Marijampolės apylinkės teismo sąskaitą jo įmokėtą 2 000 Eur sumą.
N. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskiriant 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, paskiriant 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, paskiriant 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
Taikytos BK 75 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: 1) per visą probacijos laiką dirbti arba registruotis ieškančiu darbo Užimtumo tarnyboje, 2) pirmus 6 (šešis) probacijos mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, kiek tai nebus susiję su legaliu darbu ar mokymusi, 3) visą probacijos laiką neišvykti už gyvenamos vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdysiančios institucijos leidimo;
Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
Į atliktos bausmės dalį įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) išbūtas laikas;
Kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
T. S. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskiriant 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, paskiriant 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, paskiriant 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
Taikytos BK 75 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: 1) per visą probacijos laiką dirbti arba registruotis ieškančiu darbo Užimtumo tarnyboje, 2) pirmus 6 (šešis) probacijos mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, kiek tai nebus susiję su legaliu darbu ar mokymusi, 3) visą probacijos laiką neišvykti už gyvenamos vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdysiančios institucijos leidimo;
Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
Kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
E. T. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskiriant 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, paskiriant 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, paskiriant 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
Taikytos BK 75 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: 1) per visą probacijos laiką dirbti arba registruotis ieškančiu darbo Užimtumo tarnyboje, 2) pirmus 6 (šešis) probacijos mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, kiek tai nebus susiję su legaliu darbu ar mokymusi, 3) visą probacijos laiką neišvykti už gyvenamos vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdysiančios institucijos leidimo;
Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
Į atliktos bausmės dalį įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) išbūtas laikas;
Kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir namų areštas) paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
M. Š. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, paskiriant 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, paskiriant 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, paskiriant 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
Taikytos BK 75 straipsnio 2, 4 dalių nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant įpareigojimus: 1) per visą probacijos laiką dirbti arba registruotis ieškančiu darbo Užimtumo tarnyboje, 2) pirmus 6 (šešis) probacijos mėnesius nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, kiek tai nebus susiję su legaliu darbu ar mokymusi, 3) visą probacijos laiką neišvykti už gyvenamos vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdysiančios institucijos leidimo;
Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
Į atliktos bausmės dalį įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) išbūtas laikas;
Kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 3 dalį nuteisti ir N. Š. bei L. S., tačiau dėl šių asmenų apeliaciniai skundai nepaduoti.
Civilinio ieškovo G. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš N. Š. priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir Kauno teritorinei ligonių kasai iš M. D., T. S., E. T., N. Š., N. K., M. Š. ir L. S. solidariai priteista 622,06 Eur žalos atlyginimui.
Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio įvykdymo užtikrinimui palikti galioti M. D., T. S., E. T., N. Š., N. K., M. Š. ir L. S. turtui taikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš E. T. netenkintas.
Priteista iš N. Š. 982,67 Eur, iš N. K. 2 174,73 Eur, iš L. S. 345,83 Eur, iš M. Š. 2 216,12 Eur, iš T. S. 1 959,53 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. T. S., N. K., E. T., M. Š., N. Š., M. D. ir L. S. nuteisti už tai, kad jie 2020 m. lapkričio 4 d. laikotarpyje nuo 19.00 val. iki 23.35 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku kieme, (duomenys neskelbtini), L. S. sudavus vieną smūgį kumščiu T. J. į veido sritį, tuo sukeliant T. J. fizinį skausmą, tęsdami nusikalstamą veiką, bendrininkaudami ir siekdamas keršto už L. S. ir E. T. sumušimą, (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, N. Š. sudavus vieną smūgį kumščiu L. J. į veido sritį ir šiam nugriuvus, M. Š. sudavus vieną kartą tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu L. J. į nugaros sritį, jie veikdami bendrai, atvirai ir neteisėtai – prieš savininko norą ir valią, tyrimo metu nenustatytu būdu išlaužė 50 Eur vertės gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), balkono duris ir tokiu būdu įsibrovę į K. G. priklausantį gyvenamąjį namą, veikdami bendrai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sugadino 200 Eur vertės televizorių „LG“, suplėšė 70 Eur vertės T. K. priklausančią striukę, beisbolo lazda, kirviu, metaliniu strypu ir kitais tyrimo metu nenustatytais daiktais, taip pat rankomis ir kojomis tyčia sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių bet ne mažiau kaip 2 smūgius T. J., ne mažiau kaip 4 smūgius L. J., ne mažiau kaip 2 smūgius E. J., ne mažiau kaip 2 smūgius D. B., ne mažiau kaip 1 smūgį T. K., ne mažiau kaip 3 smūgius G. Z. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam G. Z. (duomenys neskelbtini) sužalojimus, D. B. (duomenys neskelbtini) sužalojimus, E. J. (duomenys neskelbtini) sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o nukentėjusiesiems T. J. padarė (duomenys neskelbtini) sužalojimus, bei T. K. (duomenys neskelbtini)sužalojimus ir nukentėjusiajam L. J. sukėlė fizinį skausmą, tokiu būdu veikdami bendrai neteisėtai įsibrovė į K. G. gyvenamąjį namą, nesunkiai sužalojo tris žmones, t. y. G. Z., D. B. ir E. J., nežymiai sužalojo T. J. ir T. K. bei L. J. sukėlė fizinį skausmą, ir sugadino svetimą T. K. ir K. G. priklausantį turtą už 320 Eur.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. D. gynėjas advokatas R. B. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį ir išteisinti M. D. dalyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte bei BK 187 straipsnio 3 dalyje, įvykdymo.
2.1. Skunde gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu sugadintų daiktų vertės nustatymu. Argumentuojama, kad Marijampolės apylinkės teismas, nustatydamas sugadinto turto vertę, rėmėsi išskirtinai nukentėjusiųjų parodymais ir neatsižvelgė į tai, jog rašytinėje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra nustatyta kokia buvo sugadinto turto vertė nusikalstamos veikos padarymo metu. Skunde pabrėžiama, jog nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji K. G. nebuvo apklausta už kokią pinigų sumą ji buvo įsigijusi išlaužtas duris ir sugadintą televizorių, ar durys buvo montuojamos jos iniciatyva, jeigu taip – kokia buvo naujų durų kainą, kiek laiko buvo eksploatuojamos durys bei televizorius, kokiu būdu įvertino televizoriui padarytą žalą – ar tai yra televizoriaus remonto kaina, ar buvo įvertinta analogiškų parametrų naujo televizoriaus kaina, ar sugadinti daiktai buvo pakeisti naujais, ar ir toliau eksploatuojami sugadintos būklės. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apklausos metu nukentėjusysis T. K. net nesugebėjo nurodyti tikslios savo sugadintos striukės vertės, argumentuojant, jog striukės vertė yra apie 70 Eur. Gynėjo teigimu, baudžiamojoje byloje nėra surinkta įrodymų, kurie neginčijamai įrodytų padarytos žalos dydį – sugadintų daiktų vertę.
2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas nesiekė išsiaiškinti tikrąją likutinę sugadintų daiktų vertę, nukentėjusiesiems nebuvo užduodami tikslinamieji klausimai ir nebuvo atsižvelgta į panaudotų daiktų (antrinę) rinką ir šios rinkos kainas, kurioje padėvėtą striukę galima įsigyti už 5–10 Eur sumą, naudotą televizorių už 50– 70 Eur sumą. Gynėjo teigimu, tinkamai neįvertinus padarytos turtinės žalos dydžio, kuris, advokato argumentais, negali būti didesnis už 150 Eur sumą (3 MGL), baudžiamoji byla šioje dalyje turi būti nutraukta, nuteistieji išteisinti ir turi būti sprendžiamas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo.
2.3. Skunde nesutinkama su nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, inkriminavimu, jog nuteistieji turėjo bendrą vieningą tyčią fiziniu smurtu atkeršyti asmenims, sumušusiems L. S. ir E. T.. Argumentuojama, jog nors nuteistieji ir ėjo į K. G. namus aiškintis dėl panaudoto fizinio smurto jų draugų atžvilgiu, tačiau išankstinės tyčios bei susitarimo vartoti fizinį smurtą nebuvo, pats nuteistasis jokių žalojimui skirtų įrankių (lazdų, kirvių ir pan.) neturėjo, nieko su savimi nesinešė. Pabrėžiama, jog vadovaujantis K. G. ir L. J. parodymais, apeliantas buvo tik sugriebęs L. J. už gerklės ir smaugė, tačiau jokių kitų smurtinių veiksmų M. D. nenaudojo.
2.4. Argumentuojama, kad pas medicinos specialistą L. J. nebuvo atvažiavęs, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo surašyta tik vadovaujantis klinikiniais duomenimis, vadovaujantis išvadoje nurodyta informacija galima tik teigti, jog patyręs dešinės plaštakos srities sumušimą, jis galėjo jausti tik fizinį skausmą, tačiau kokių nors rimtesnių sveikatos sutrikimų negalėjo patirti. Kadangi sužalojimų kaklo – gerklės srityje nebuvo nustatyta, apie skausmus šioje dalyje medicinos darbuotojams nukentėjusysis nebuvo užsiminęs, gynėjos teigimu, apeliantui baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą negali būti taikoma, nes specialisto išvadoje nurodytus fizinius sužalojimus sukėlė kiti nuteistieji. Apelianto nuomone, baudžiamoji atsakomybė, už kitų nuteistųjų įvykdytą nusikalstamą veiką, jo nuteistojo atžvilgiu buvo taikyta nepagrįstai.
2.5. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis abejonėmis, prioritetą suteikė nukentėjusiojo parodymams, kurie nėra paremti jokiais tiesioginiais duomenimis. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (žr. pvz. 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje B., M. ir J. prieš Ispanijos Karalystę; 2001 m. kovo 20 d. sprendimą T. prieš Austriją), nes sprendimas buvo grindžiamas ne įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančia teismo padarytas išvadas, o tik prielaidomis.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. S. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį ir: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas bendrininkų grupėje; 2) už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę ir mažesnę bausmę; 3) paskirti švelnesnę ir mažesnę galutinę subendrintą bausmę; 4) nepriteisti iš apelianto garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.
3.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertindamas visų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, darydamas klaidas dėl įrodymų vertinimo, o taip pat neišdėstydamas teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatytą pažeidimą. Teismas nustatydamas bendrininkavimą rėmėsi išskirtinai N. Š. parodymais, visiškai nevertindamas kitų kaltinamųjų teisiamųjų posėdžių metu duotų parodymų. Argumentuojama, kad N. Š. parodymai, jog visi kaltinamieji ėjo tuo pačiu tikslu „padėti“ L. S. muštis su kažkuo, yra subjektyvi, niekuo nepagrįsta, jo vaizduotės nulemta nuomonė. Apelianto teigimu, L. S. prašė padėti jam išsiaiškinti aplinkybes, apie muštynes kalbos nebuvo, nuteistasis ėjo tikslu pasikalbėti ir, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nei vienas iš nuteistųjų su savimi neturėjo jokių įrankių. Taip pat apelianto teigimu, jis sutiko prisidėti prie draugų tik dėl tos aplinkybės, jos sutiko visus juos kartu einančius ir tiesiog nusprendė eiti kartu. T. S. nuomone, tokios įvykio aplinkybės įrodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išankstinio susitarimo smurtauti prieš L. J..
3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nepilnametės liudytojos V. P. parodymų, jog vienas iš asmenų, kuris jai nepatinka, liepė L. (L. J.) mamai atiduoti raktelius ir žadėjo išeiti. Nuteistojo teigimu, šie V. P. parodymai akivaizdžiai paneigia visų kaltinamųjų išankstinį susitarimą kerštauti mušantis. Taip pat, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes paneigia K. G. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad kažkas beldėsi į duris, kad nuteistieji sakė mašinos raktą pametę, kad jai nepilnai atidarius būsto duris kaltinamieji įsiveržė į vidų, kad ji neatsimena, ar kaltinamieji turėjo kokius nors įrankius, kad pas juos rūsyje buvo „kirvukas“. Argumentuojama, kad tokie nukentėjusios parodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas apie išankstinio tikslo muštis turėjimą, o taip pat apie atsineštus įrankius.
3.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas su laisvės atėmimu ir apribojimu susijusias bausmes, pažeidė BK 54 ir 55 straipsnių nuostatas, nes jis teisiamas pirmą kartą, o apylinkės teismas neargumentavo išvados dėl švelnesnės bausmės neskyrimo. Skunde teigiama, jog apeliantui buvo skirtos per griežtos (su laisvės atėmimu bei areštu susijusios bausmės), o taip pat per didelės bausmės. Nuosprendyje tik formaliai buvo pasisakyta apie bausmės skyrimo motyvus, tačiau teismas nepateikė išvados nei dėl vienos inkriminuotos veikos pavojingumo, nevertino visų apeliantą teigiamai charakterizuojančių bylos duomenų ir nepateikė jokių motyvų dėl su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių neskyrimo, nevertino liudytojo A. M. parodymų apie apelianto asmenybės bruožus. Apelianto nuomone, aukščiau aptarti argumentai įrodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į jo asmenybę.
3.4. Skunde taip pat nurodoma, kad vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu, žalos atlyginimas ir atsiprašymas turi būtina vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apelianto teigimu nukentėjusioji K. G. paliudijo, jog apeliantas jai padarytą žalą atlygino ir po įvykio atsiprašė.
3.5. Be to, skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš apelianto priteisti 1 959,53 Eur sumą už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Argumentuojama, jog apeliantas niekur nedirba, net jei trumpam ir pavyksta kur nors įsidarbinti, tai tik už mažą atlygį, kurio net nepakanka būtiniausiems poreikiams patenkinti, dažnai tenka skolintis pinigų pragyvenimui. Dėl šių priežasčių, apelianto teigimu, iš jo neturi būti priteisiamos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, kurios jis net neprašė.
4. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. Š. gynėja advokatė D. I. V. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį kuriuo M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų įvykdymą ir jį išteisinti bei nepriteisti 2 216,12 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
4.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo kiekvieno nuteistojo veiksmų, tačiau vietoje to pritaikė visiems tą pačią nusikalstamos veikos kvalifikaciją, nors kiekvieno nuteistojo veiksmai buvo visiškai nevienodi. Gynėjos teigimu, teismas privalėjo taikyti nekaltumo prezumpcijos principą, kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta apelianto kaltė, ir jį išteisinti, nes kaltinimas buvo grindžiamas tik prielaidomis.
4.2. Argumentuojama, kad apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino ir nurodė, jog 2020 m. lapkričio 4 d. vienas iš nuteistųjų pakvietė M. Š. padėti išsiaiškinti tarp brolių S. ir nukentėjusiųjų kilusį konfliktą ir pokalbyje dalyvauti dėl didesnio žmonių skaičiaus. Skundo autorės teigimu, priešingai negu nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, nei M. Š., nei kiti nuteistieji į šį pokalbį šaltųjų ginklų neėmė. Gynėjos teigimu, M. Š. nebuvo įsibrovęs į K. G. namą, muštynėse nedalyvavo, svetimo turto negadino. Priešingai negu skundžiamame nuosprendyje nurodo Marijampolės apylinkės teismas, M. Š. su kitais nuteistaisiais nederino savo veiksmų. Pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo M. Š. stovėjimo netoli namo faktą, nes apeliantas, dėl girtumo laipsnio, net nebūtų galėjęs panaudoti fizinio smurto kitų įvykio dalyvių atžvilgiu, o tik betiksliai vaikščiojo po gyvenamojo namo teritoriją ir nesulaukęs muštynių pabaigos, išėjo namo. Gynėjos teigimu, M. Š. nematė, kad kiti nuteistieji į namą įsibrovė per balkoną, o taip pat nedalyvavo name vykusiose muštynėse. Skundo autorės nuomone, M. Š. nedalyvavimo muštynėse faktą taip pat įrodo tai, jog jis nepatyrė jokių kūno sužalojimų.
4.3. Skunde pabrėžiama, kad nei vienas iš įvykio dalyvių nepaliudijo, jog apeliantas būtų dalyvavęs muštynėse, veržtųsi į namą ar gadintų svetimus daiktus. Nors vienintelis L. J. paliudijo, jog apeliantas jam buvo sudavęs vieną smūgį į nugarą, tačiau, gynėjos teigimu, nukentėjusysis fiziškai negalėjo matyti, kas sudavė smūgį į nugarą ir dėl konflikto metu patirto šoko galėjo painioti kaltinamuosius. Argumentuojama, kad M. Š. negalėjo būti taikoma solidarioji atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą.
5. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. T. gynėjas advokatas A. G. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajam paskirti švelnesnes, su laisvės atėmimu arba areštu nesusijusias bausmes.
5.1. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės yra per griežtos, jos neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimų, paskirtos neatsižvelgiant į nuteistojo asmenybės bruožus bei kasacinio teismo praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Nors paskirta bausmė formaliai atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje.
5.2. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pabrėžiama, jog apeliantas bylos nagrinėjimo metu visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nevengdamas atsakomybės paaiškino visas įvykio aplinkybes, kurias tik galėjo prisiminti, tokiais veiksmais padėjo teismui nustatyti objektyvią tiesą. Dėl padarytų nusikalstamų veikų apeliantas nuoširdžiai gailisi, pergyvena ir padarė tinkamas išvadas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog E. T. visiškai pripažino įvykdęs nusikalstamas viekas, tačiau dėl nenustatytų priežasčių teismas atsisakė tokį prisipažinimą vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, privalo būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi) numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
5.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos duomenimis buvo nustatyta, jog konflikto iniciatoriais buvo būtent nukentėjusieji, kurie pirmieji sužalojo E. T. ir L. S.. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nukentėjusiųjų provokuojantis ir netinkamas elgesys neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes, anot pirmosios instancijos teismo, apeliantas nesikreipė į bendrosios pagalbos centrą ar pareigūnus, tačiau pats siekė keršto. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, priešingai nei nuosprendyje teigia apylinkės teismas, apeliantas prie kitų nuteistųjų prisijungė tik pastariesiems patiems jau einant pas nukentėjusiuosius ir negalėjo būti konflikto iniciatoriumi. Atsižvelgiant į tai, gynėjo nuomone, nagrinėjamu atveju, nuteistojo atžvilgiu privalo būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys) numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Žemesnės instancijos teismas
5.4. Pabrėžiama, jog nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje formaliai ir nurodė, kad E. T. nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, tačiau nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į šią aplinkybę skiriant bausmę. BK 55 straipsnyje yra numatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieštaraujant BK 55 straipsnio nuostatoms, už nusikalstamų veikų, numatytų BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, padarymą skyrė su laisvės atėmimu ir areštu susijusias bausmes, nors įstatymo sankcija aiškiai numato švelnesnes bausmių rūšis.
5.5. Taip pat skunde nesutinkama su laisvės atėmimo bausmės dydžiu, kuri buvo paskirta už BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Argumentuojama, jog paskirta bausmė yra neproporcingai didelė, apylinkės teismas, parinkdamas bausmės dydį, neatsižvelgė į BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės terminą, o taip pat nevertino ir nepasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytos galimybės skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę. Gynėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, norint taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra būtinybės nustatyti ypatingas aplinkybes, tačiau reikia vertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, 2K-348/2013). Gynėjo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aplinkybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam skirti švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę.
5.6. Gynėjo teigimu, E. T. padarytos nusikalstamos veikos nėra pasiekusios tokio sunkumo, o jis pats ant tiek pavojingas, jog būtų galima daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo ir arešto bausmes. Pirmosios instancijos teismas nevertino galimybės E. T. paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teigiama, jog bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-315/2013). Atsižvelgiant į tai, gynėjas mano, jog apylinkės teismas neparinkdamas E. T. švelnesnės už įstatymo sankciją bausmės, parinko aiškiai per griežtą, neproporcingą ir neteisingą laisvės atėmimo bausmę už BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Taip pat apylinkės teismas neatsižvelgė į apelianto asmenybės bruožus, jog jis yra neteistas, jo atžvilgiu naujo ikiteisminio tyrimo nebuvo pradėta, turi pastovią gyvenamąją vietą, charakterizuojamas teigiamai, nors ir nevedęs, tačiau turi du nepilnamečius vaikus. Nors teismas formaliai ir pažymėjo, jog apeliantas serga (duomenys neskelbtini), tačiau neatsižvelgė į ligos sunkumą, o būtent, kad serga (duomenys neskelbtini) forma ir nuolatos turi gydytis. Skunde nepritariama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl apelianto registracijos (duomenys neskelbtini) tarnyboje, argumentuojant, jog apeliantas yra registruotas (duomenys neskelbtini) tarnyboje ir gauna pastovias valstybės išmokas. Gynėjo teigimu, atsižvelgus į visas šias aplinkybes, apelianto atžvilgiu privalo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir už BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą turi būti parinkta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
Šalies argumentai
6. Apeliaciniame skunde nuteistasis N. K. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį, jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, atmesti civilinį ieškinį ir nepriteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
6.1. Apelianto teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad buvo padarytos nusikalstamos veikos, kuriomis apeliantas pripažintas kaltu. Nepritariama pirmosios instancijos teismo argumentams, jog apeliantas stengėsi sumenkinti savo dalyvavimą įvykdant nusikalstamas veikas, argumentuojant, jog jis buvo neblaivus ir nieko nepamena. Skunde argumentuojama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles kritiškai nevertindamas nuteistųjų N. Š. ir M. D., o taip pat ir liudytojų parodymų. Nuteistojo teigimu visi konflikto dalyviai (past.: minimi nuteistieji, nukentėjusieji ir liudytoja K. G.) buvo neblaivūs, įvykis vyko tamsiu paros metu, K. G., dėl užsidarymo tualeto patalpoje, negalėjo matyti kuris iš nuteistųjų smurtavo, o kuris ne. Argumentuojama, jog vien tik konflikto dalyvių neblaivumo laipsnis turėjo pirmosios instancijos teismui kelti abejonių dėl konflikto dalyvių parodymų tinkamumo ir apylinkės teismas šiuos parodymus privalėjo vertinti kaip neobjektyvius.
6.2. Apelianto teigimu, jis nenaudojo smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu ir neatliko jokių turto naikinimo veiksmų. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog jis sugriebė L. J. už rūbų ir sudavė smūgius į nugarą ir sprandą, dėl ko nukentėjusysis nukrito nuo laiptų, argumentuojant, jog minimi sumušimai net nebuvo nustatyti specialisto išvadoje (fiksuoti tik riešo ir plaštakos sumušimai).
6.3. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija net nevertinti apelianto paaiškinimų dėl rasto kraujo ant liemenės, kad kraujas yra išdarinėtos lydekos, kuri buvo sugauta įvykio dieną apeliantui žvejojant. Priešingai apelianto paaiškinimams, pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti tokius apelianto argumentus, rastą kraują siedamas su viena įvykių grandine, kuri, apylinkės teismo vertinimu, patvirtina apelianto naudotą smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Apelianto teigimu, tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 patvirtintą teisės taikymo praktiką, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.
6.4. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo individualizuoti kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus kiekviename inkriminuotame nusikalstamos veikos epizode ir kiekvienam nuteistajam skirti individualizuotas bausmes, kaip tai numatyta BK 54 straipsnyje. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pozicija inkriminuoti visiems nuteistiesiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti vieno asmens veiksmai, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo nuomone, aptartos aplinkybės neginčijimai įrodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, BK 165 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje.
6.5. Nesutikimą su garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimu apeliantas argumentuoja tuo, kad garantuojama teisinė pagalba jam buvo skirta ne paties apelianto prašymu, tačiau pirmosios instancijos teismo iniciatyva. Skunde pabrėžiama, kad vadovaujantis teismų praktika, valstybė turi pareigą užtikrinti teisę į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėm traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, o išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į tai, apelianto teigimu, garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neturi būti priteisiamos.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.
8. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistojo T. S. gynėja advokatė L. B., nuteistojo N. K. gynėjas advokatas D. R., nuteistojo M. Š. gynėja advokatė D. I. V., nuteistojo E. T. gynėjas advokatas A. G., nuteistojo M. D. gynėjas advokatas R. B. palaikė apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir prašė juos tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų E. T., T. S. ir M. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuteistųjų M. Š. ir N. K. apeliaciniai skundai netenkinami.
Žemesnės instancijos teismas
9. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai ir ne daugiau, negu to prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
10. Pirmiau aptartos baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Šiame kontekste būtina pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga nuosprendyje (nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Turi būti atsakyta į esminius apeliacinio skundo prašymus ar argumentus. Tokia pozicija atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
11. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad nuteistųjų skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis bei visus įrodymus susiejus į vieningą, logišką visumą, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais teisėtais bei pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reiktų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.
Žemesnės instancijos teismas
12. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
13. Priešingai, nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, kuriais buvo grindžiami nuteistiesiems pareikšti kaltinimai, juos nuosprendyje aprašė ir pateikė jų teisinį vertinimą nurodydamas, kuriais duomenimis yra grindžiamos išvados dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Taip pat nuosprendyje išdėstyti pakankami argumentai ir dėl nuteistojo E. T. gynybos versijos, kad nukentėjusieji savo netinkamu ir provokuojančiu elgesiu išprovokavo konfliktą pirmieji sužaloję E. T. ir L. S..
14. Nuteistieji M. D., T. S. ir N. K. apeliaciniuose skunduose kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino. Nuteistieji argumentavo, jog jie nukentėjusiems sužalojimų ir fizinio skausmo nesukėlė, svetimų daiktų negadino, neturėjo nusikalstamos veikos įvykdymo įrankių, tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo sugadinti nukentėjusiųjų turtą ir sukelti nukentėjusiesiems fizinį skausmą ar juos sužaloti. M. D. nesutinka, kad nukentėjusiajam L. J. iš viso buvo padaryti sužalojimai, kurie nustatyti medicinos specialisto išvada, nes medicinos specialistas net nebuvo apžiūrėjęs nukentėjusiojo ir net negirdėjo L. J. išsakytų nusiskundimų.
15. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimą, be kita ko, rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2020 m. gruodžio 30 d. specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Šiose specialisto išvadose konstatuoti nukentėjusiems L. J., T. J., E. J., D. B., T. K. ir G. Z. padaryti kūno sužalojimai, atsakyta į klausimus dėl sužalojimų padarymo laiko bei mechanizmo, sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo masto (2 t., b. l. 149–150; 2 t., b. l. 155–159; 2 t., b. l. 161–162; 2 t., b. l. 169–170; 2 t., b. l. 175–176; 2 t., b. l. 181–182). Priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis M. D. ir jo gynėjas, 2020 m. gruodžio 30 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 181–182) specialistas V. V. nenustatė sveikatos sutrikdymo mąsto, o tik konstatavo dešinės plaštakos sumušimą. Specialistas išvadas parengė įvertinęs medicinos dokumentuose užfiksuotus duomenis apie tiriamojo būklę atvykus į skubios pagalbos skyrių. Pateiktos išvados aiškios, išsamios, pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl abejoti jų patikimumu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, M. D. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su specialisto išvados, kuria konstatuoti L. J. sužalojimai nepatikimumu, atmestini kaip nepagrįsti ir pasirinkta gynybos versija.
16. Kitų apeliantų apeliaciniuose skunduose nėra skundžiamos 2020 m. gruodžio 30 d. specialistų išvados, tačiau vis tik keliamos abejonės dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių. Taip pat keliamos abejonės ir dėl turto sugadinimo aplinkybių, dėl nusikalstamos veikos įvykdymo įrankių turėjimo, dėl išankstinio susitarimo vykdyti nukentėjusiųjų atžvilgiu nusikalstamas veikas, dėl M. D., M. Š. ir N. K. kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nurodant, kad jokio išankstinio susitarimo nebuvo, apeliantai prieš nukentėjusius asmenis nesmurtavo, o nesunkius kūno sužalojimus nustačius tik G. Z., D. B. ir E. J., likusių nukentėjusiųjų T. J., T. K. ir L. J. sužalojimai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnyje numatytą veiką – fizinio skausmo sukėlimą.
17. BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, jeigu dėl to nukentėję asmenys prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jiems nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pažymėtina, kad veika gali būti kvalifikuojama pagal minėto straipsnio 2 dalies 5 punktą tuomet, kai yra nustatyti šio nusikaltimo sudėties požymiai – padariniai, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantis sužalojimas ar susargdinimas, o taip pat du ar daugiau nukentėjusių asmenų.
18. BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Pažymėtina, kad veika gali būti kvalifikuojama pagal minėto straipsnio 1 dalį tuomet, kai yra šio nusikaltimo sudėties požymis – padariniai, t. y. neteisėtas įsibrovimas į kito asmens nekilnojamąjį turtą.
19. BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Veika gali būti kvalifikuota pagal minėto straipsnio 3 dalį tuomet, kai yra šio baudžiamojo nusižengimo sudėties požymiai – padariniai, t. y. svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas, o taip pat nedidelė sunaikinto ar sugadinto turto vertė.
20. BK 141 straipsnio 1 dalyje, numatyta, jog sveikatos sutrikdymo mastas BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų atveju nustatomas vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis. Vadovaujantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 2 punktu, sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusių asmenų sveikatos sužalojimų mastą, rėmėsi teismo medicinos specialisto išvadomis: Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje L. J. konstatuotas fizinio skausmo sukėlimas (2 t., b. l. 181–182), Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje T. J. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 149–150); Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje D. B. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 169–170); Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje G. Z. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 155–159); Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje T. K. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 161–162); Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje E. J. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 175–176). Kadangi nukentėjusių asmenų sveikatos sutrikdymo mastas yra nustatytas teismo medicinos specialisto išvadomis, kaip tai yra numatyta Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse, teisėjų kolegija neturi pagrindo šiomis išvadomis nesiremti ir daryti spręsti, jog nukentėjusiųjų kūno sužalojimo mastas būtų nustatytas neteisingai ar nepagrįstai.
Šalies argumentai
21. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nukentėjusiojo L. J. parodymus, kuris įvykio metu buvo neblaivus ir negalėjo matyti kas iš nugaros jį mušė. N. K. nuomone, apylinkės teismas tinkamai neįvertino ir byloje surinktų įrodymų, kurie įrodo, jog įvykio dieną jis žvejojo ir ant drabužių liko sugautos lydekos kraujas. Apeliantai taip pat nesutinka, kad jie iš anksto turėjo kaltinamajame akte nurodytus įrankius ir gadino svetimą turtą. Teisėjų kolegija šiems apeliantų teiginiams nepritaria, todėl išsamiai pasisako dėl jų vertinimo.
22. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į susidariusią situaciją, kuriai esant nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Pažymėtina, kad visų nuteistųjų dalyvavimą nusikalstamos veikos vykdyme ir bendrą ėjimą į nukentėjusiosios K. G. namus patvirtina nuteistųjų M. D. ir N. Š. parodymai. Iš nuteistojo N. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog visi nuteistieji turėjo išankstinį susitarimą naudoti smurtą prieš K. G. namuose buvusius asmenis. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog 2020 metų lapkričio mėnesį, tikslios datos nepamena, L. S., pravarde „(duomenys neskelbtini)“, telefono skambučiu susisiekė su juo ir M. Š., perdavė žinutę, jog reikia padėti, kurią N. Š. suprato, kad reikia pagalbos muštynėse su kitu asmeniu. N. Š. teigimu, jis su broliu M. Š. netoli parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ sutiko N. K. ir T. S., po ko visi keturi asmenys nuėjo link L. S. namų, kur jų laukė L. S. ir M. D.. N. Š. teigimu, pas K. G. į namus buvo einama du kartus. Pirmą kartą nuteistieji pas K. G. į namus ėjo su tikslu atsiimti M. Š. transporto priemonę Ford Focus ir pasikalbėti su asmeniu, pravarde „(duomenys neskelbtini)“. Duris atidariusi K. G. teigė, jog „(duomenys neskelbtini)“ su draugais išsilakstė pamatę link namų ateinant jaunuolių kompaniją, o ji nežinojo, kur yra raktai nuo L. S. transporto priemonės. Neradę asmens ir neatgavus transporto priemonės raktų, nuteistųjų kompanija nuėjo link L. S. namų vartoti alkoholinius gėrimus. Išgertuvių metu L. S. pasiūlė pakartotinai nueiti link K. G. namų atgauti transporto priemonę su užvedimo rakteliais ir surasti asmenį pravarde „(duomenys neskelbtini)“. Visiems nuteistiesiems būnant prie K. G. namų, niekam neatidarius duris ir vizualiai matant, kad namo antrame aukšte yra įjungtos šviesos, tarp nuteistųjų buvo susitarta, jog jis (N. Š.), M. Š. ir M. D. apsups namą siekiant neleisti konflikto dalyviams pabėgti iš namo. Pamačius, kad konflikto dalyviai bandė bėgti iš namo, kiekvienas iš lauke laukusių nuteistųjų pasiskirstė kurį konflikto dalyvį vysis ir N. Š. pasivijus ir pargriovus vieną iš bandžiusių bėgti asmenų, šiam asmeniui jis (N. Š.) sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį. Nuteistojo teigimu, jis (N. Š.) matė kaip buvo išdaužtas balkono durų stiklas, per kurį dalis nuteistųjų pateko į K. G. gyvenamas patalpas, o likę nuteistieji į namą įėjo per atidarytas įėjimo duris (5 t., b. l. 7–8).
23. Taip pat 2021 m. gruodžio 3 d. įtariamojo apklausos protokole N. Š. papildomai nurodė, kad antrą kartą grįžus pas K. G. į namus ir niekam iš name buvusių asmenų neatidarius namo durų, jis kartu su kitais nuteistaisiais užlipo ant K. G. namo balkono. Užlipus ant balkono per pravertas balkono duris K. G. sugyventinis sudavė jam (N. Š.) iš kirvio metalinės dalies į virš kaktos esančią sritį, nuo šio smūgio apsvaigo galva ir pats N. Š. nusprendė nušokti nuo balkono (5 t., b. l. 17–18).
Žemesnės instancijos teismas
24. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu balsu perskaičius šiuos parodymus, N. Š. patvirtino buvus išankstinį susitarimą, nurodydamas, kad visi nuteistieji ėjo padėti L. S. atgauti transporto priemonę ir išsiaiškinti ankstesnio konflikto aplinkybes. Nuteistojo teigimu, visi nuteistieji suprato, jog gali kilti muštynės. Teisiamojo posėdžio metu N. Š. nurodė, kad galima tikėti nukentėjusiųjų dėstomomis įvykių aplinkybėmis.
25. Nuteistojo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina, jog įvykio vakarą jis buvo pas T. S. namuose. Jam su T. S. vartojant alkoholinius gėrimus į namus grįžo L. S., kurio veidas buvo kruvinas ir kuris prašė pagalbos išsiaiškinti sužalojimo aplinkybes. Susitikus su kitais nuteistaisiais buvo nueita pas K. G. į namus, kur atidarius namų duris kiti nuteistieji suėjo į gyvenamojo namo vidų, o M. D. liko saugoti namo išorę, kad niekas iš nukentėjusių asmenų nepabėgtų. Girdėjo namo viduje riksmus, tačiau dėl to, jog buvo tamsus paros metas, nematė kas vyko namo viduje. Paties nuteistojo teigimu, jis pamatė tik vieną iš namo bandžiusi bėgti asmenį, kuriam spyrė į pilvo sritį (5 t., b. l. 96–97).
26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. D. duoti parodymai patvirtina visų nuteistųjų bendrą tikslą eiti į K. G. namus aiškintis, kas ir kodėl smurtavo prieš L. S., o taip pat patvirtina veiksmų pasiskirstymą tarp nuteistųjų, kadangi N. Š., M. Š. ir M. D. buvo atsakingi už asmenų, kurie galėjo bandyti bėgti iš K. G. namų, stabdymą. Nuteistųjų M. D. ir N. Š. parodymai apie turėtą pareigą saugoti namo išorę ir stabdyti bėgti bandžiusius nuteistuosius patvirtina, kad visi nuteistieji buvo pasidalinę vaidmenimis, atėję pas K. G. į namus, dalis nuteistųjų į gyvenamąjį namą neteisėtai pateko per balkoną, kita dalis į namą pateko per pagrindines duris, likusieji saugojo namų prieigas ir mušė iš namų nuo kitų kaltinamųjų vartojamo intensyvaus smurto bėgančius asmenis (nukentėjusius). Kad visi nuteistieji buvo įvykio vietoje ir smurtavo, patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodymus davęs nukentėjusysis L. J.. K. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti parodymai paneigia aplinkybę, kad visi nuteistieji atėjo tik pasikalbėti, nes ji matė, kaip namo duris išlaužė būtent N. Š., N. K., E. T., o taip pat matė kaip buvo smurtaujama prieš nukentėjusius asmenis tiek namo viduje, tiek ir lauke.
27. Apeliaciniame skunde M. Š. gynėja advokatė D. I. V. neigė M. Š. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. Š. kaltę, be kita ko, patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nors nuteistasis 2020 m. lapkričio 5 d. vykusios apklausos metu savo kaltę neigė ir nurodė neturintis nieko bendro su nagrinėjimu įvykiu, tačiau 2021 m. spalio 26 d. apklausos metu tokius savo parodymus pakeitė, teigė, jog 2020 m. lapkričio 5 d. apklausos metu melavo ir nurodė, jog jam paskambino arba T. S. arba L. S., pranešė, jog buvo sumuštas ir paprašė pagalbos atkeršijant. M. Š. teigimu, jis iš karto suprato, kad eis muštis. Pažymėtina, jog M. Š. 2021 m. spalio 26 d. parodymai iš esmės papildo N. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. M. Š. ikiteisminio tyrimo metu papildomai pažymėjo, kad visiems nuteistiesiems iš anksto buvo aišku, jog reikės muštis, nes buvo sumušti L. S. ir E. T. (4 t., b. l. 115–116). Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu M. Š. neigė ant kelio mušęs L. J., tačiau jo dalyvavimą vykdant L. J. sumušimą patvirtina šio nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis aiškiai įvardino, kad matė M. Š., nes buvo į šį atsisukęs. M. Š. dalyvavimą nusikalstamos veikos vykdyme patvirtino ir kitas nuteistasis M. D..
28. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo nesivadovauti nuteistųjų N. Š., M. Š. ir M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Visi trys nuteistieji 2022 m. rugsėjo 28 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir prašė jais vadovautis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog visų trijų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu nustatytą chronologinę įvykių seką ir neprieštarauja nukentėjusiųjų parodymams ir kitai bylos medžiagai. Visi trys nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jų pareiga buvo neleisti jokiam konflikto dalyviui pabėgti iš K. G. name vykusių muštynių. Šiuos nuteistųjų parodymus patvirtina nukentėjusiojo D. B. 2021 m. kovo 16 d. duoti parodymai, jog K. G. namo viduje jis nepatyrė sužalojimų, tačiau iššokus iš antro namo lango ir nieko nesusižalojus, dėl vartoto alkoholio neatsimena skausmo sukėlimo aplinkybių, tačiau jautė fizinį skausmą veido srityje (2 t., b. l. 88–91). Kadangi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus 2020 m. gruodžio 30 d. specialisto išvadoje Nr. G (duomenys neskelbtini) (09) konstatuota, jog D. B. sužalojimai buvo sukelti bukais arba bukabriauniais daiktais, tokiais kaip beisbolo lazda, kirvis, metalinės grandinės, pagaliai, metaliniai strypai, suduodant smūgius rankomis arba spiriant, teisėjų kolegija sprendžia, jog D. B. buvo būtent vienas iš N. Š., M. Š. ir M. D. parodymuose nurodytų sumuštų asmenų, kuriems šie nuteistieji pagal bendrą tarp jų buvusį susitarimą turėjo neleisti pabėgti iš K. G. namų. Taip pat nuteistųjų N. Š., M. Š. ir M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo G. Z. parodymai. G. Z. nurodė, kad pamatęs, jog link K. G. namų eina jaunų asmenų, kurį vieną iš asmenų jis atpažino kaip L. J. brolį mušusį asmenį, jis stengėsi iš namo teritorijos pasišalinti per rūsio patalpas, tačiau gyvenamojo namo kieme buvo pargriautas dviejų ar trijų asmenų kompanijos, kurie tiek rankų smūgiais, tiek kojų spyriais žalojo nukentėjusiojo veido ir rankos sritis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie G. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai taip pat patvirtina N. Š., M. Š. ir M. D. ikiteisminio tyrimo metu dėstytą įvykių eigą, jog šie trys nuteistieji buvo atsakingi už gyvenamojo namo teritorijos stebėjimą ir bėgti badžiusių asmenų sustabdymą bei sumušimą.
29. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog N. Š. bei M. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog į K. G. namus dalis nuteistųjų pateko per balkono, o likusi dalis per pagrindines duris, patvirtina ir nukentėjusiųjų K. G., E. J., T. J. ir L. J. parodymai. K. G. teigimu, vienas iš nuteistųjų į gyvenamąjį namą pateko per atidarytą langą, kurį pati K. G. atidarė turėdama tikslą išvyti nelauktus asmenis. Šiam asmeniui patekus į gyvenamąjį namą, K. G. teigimu, L. J. atidarė gyvenamojo namo pagrindines įėjimo duris prašydamas nelauktų asmenų pasišalinti iš patalpos, tačiau pasinaudojant šiomis durimis į namą pateko L. S. ir dar vienas iš nuteistųjų, kurie pradėjo smurtauti L. J. atžvilgiu (1 t., b. l. 96–97). Papildomos apklausos metu K. G. nurodė, jog dalis nuteistųjų taip pat buvo patekę per balkono duris, kuomet ji bandė šias duris uždaryti, tačiau iš lauko pusės šios durys buvo išlaužtos ir likusi dalis nuteistųjų, į namą pateko per išlaužtas balkono duris (1 t., b. l. 101–102). 2020 m. lapkričio 30 d. kitų objektų apžiūros protokole konstatuota, jog peržiūrėjus policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog K. G. policijos pareigūnams analogiškai nurodė, jog į jos namą nuteistieji pateko per langą, pagrindines duris ir išlaužtas balkono duris (3 t., b. l. 110–118). Asmens parodymų atpažinti pagal nuotraukas protokoluose (1 t., b. l. 111–115; 117–121; 123–127; 129–131; 133–135) užfiksuota, jog K. G. atpažino, N. Š. ir L. S. kaip du iš trijų asmenų, kurie išlaužė balkono duris ir dalyvavo muštynėse, o taip pat N. K. atpažino kaip vieną iš asmenų, dalyvavusių konflikte. Taip pat nuteistųjų patekimą į gyvenamąjį namą per pagrindinį įėjimą ir balkoną patvirtino E. J., T. J. ir L. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nors T. J. ikiteisminio tyrimo metu tik pasakė bendrą informaciją, jog girdėjo kaip per balkono duris į namo vidų bandė patekti pašaliniai asmenys, tačiau tiek E. J., tiek L. J. teigė, jog bandė sulaikyti į namo vidų bandžiusius įsibrauti asmenis, laikė užtrenkus duris, kol galiausiai šias duris išlaužus į namą pateko dalis nuteistųjų. L. J. teigimu, į gyvenamąjį namą per balkoną bandė veržtis L. S., N. Š. ir E. T.. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu N. Š. patvirtino, jog su kitais nuteistaisiais buvo užlipęs ant balkono ir reikalavo grąžinti transporto priemonės raktelius bei išaiškinti anksčiau kilusio konflikto aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog N. Š. ir nukentėjusiųjų K. G., E. J., T. J. ir L. J. parodymai dėl patekimo į gyvenamąjį namą per balkoną sutapo, dėl ko šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti nuteistųjų N. Š., M. Š. ir M. D. parodymais.
30. Pabrėžtina, jog likusių nuteistųjų dalyvavimą vykdant nusikalstamą veiką įrodo visų trijų jau minėtų nuteistųjų N. Š., M. Š. ir M. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos patys nuteistieji patvirtino ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat nukentėjusiųjų K. G. ir L. J. parodymai. Pažymėtina, kad K. G. tiek savo parodymuose, tiek asmens atpažinimo pagal fotonuotrauką metu atpažino bei nurodė, jog konflikte dalyvavo L. S., N. Š. bei N. K.. L. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog konflikte dalyvavo L. S., N. Š., N. K., E. T., T. S., M. D., M. Š.. Kadangi L. J. išvardintų konflikte dalyvavusių dalyvių skaičius sutampa su nuteistųjų N. Š. bei M. Š. išvardintu dalyvių skaičiumi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti nuteistųjų N. Š. bei M. Š. parodymais apie konflikte dalyvavusius asmenis.
31. Pirmosios instancijos teismo išvadą apie visų nuteistųjų dalyvavimą vykdant nusikalstamas veikas taip pat patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas M. Š. telefonas. Telefono apžiūros metu fiksuoti įvykio vakarą M. Š. intensyvūs skambučiai kitiems nuteistiesiems. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nagrinėjimas įvykis įvyko 2020 m. lapkričio 4 d. tarp 19.00 val. ir 23.35 val. 2020 m. lapkričio 9 d. apžiūros protokolu apžiūrėjus M. Š. ir N. K. mobilaus ryšio telefonus (3 t., b. l. 142-158) be kita ko nustatyta, jog įvykio dieną ir įvykio metu buvo fiksuoti daugybiniai trumpi pokalbiai (20 pokalbių), šie pokalbiai truko nuo 1 sekundės iki 5 minučių 42 sekundžių, kurių metu M. Š. bei N. K. bendravo su abonentais „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „M. S.“, „(duomenys neskelbtini)“. 2022 m. rugsėjo 26 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistasis T. S. nurodė, kad pravardė „(duomenys neskelbtini)“ yra jo pravardė, N. Š. pravardė yra „(duomenys neskelbtini)“, N. K. pravardė „(duomenys neskelbtini)“, L. S. pravardė yra „(duomenys neskelbtini)“, E. T. pravardė „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat apžiūros metu M. Š. telefone buvo rastos įvykio metu ir įvykio vietoje darytos nuotraukos, kuriuose matosi išdaužtas transporto priemonės stiklas, o taip pat matosi numestas sėdynės atlošas. Kadangi trumpi telefoniniai pokalbiai vyko tarp įvykio dalyvių ir baudžiamojoje byloje aprašytu laikotarpiu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nusikalstamų veiksmų derinimą tarp nuteistųjų.
32. Sprendžiant dėl nuteistojo N. K. apeliacinio skundo argumentų, visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, kad, priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas įvertino jo argumentus dėl žvejojimo ir nedalyvavimo vykdant nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas tokius apelianto argumentus įvardijo kaip siekį sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos vykdyme. Teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
33. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu K. G. patvirtino, jog nuteistasis N. K. buvo vienas iš asmenų, kurie įsiveržė į jos namus. Nukentėjęs L. J. nurodė, jog būtent N. K. namo viduje sugriebė jį už rūbų ir sudavė smūgius į nugarą ir sprandą, dėl ko L. J. nukrito nuo laiptų. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad po įvykio policijos pareigūnai surado N. K. ir iš jo buvo paimtas mobilaus ryšio telefonas. Kaip nurodyta šios nutarties 25 punkte, tiek M. Š., tiek N. K. įvykio dieną ir įvykio laikotarpiu su kitais nuteistaisiais bendravo daugybiniais trumpais telefoniniais skambučiais. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra fiksuotas telefoninių pokalbių turinys, tačiau šių pokalbių skaičius (20 skambučių) ir trumpa pokalbių trukmė (nuo 1 sekundės iki 5 minučių 40 sekundžių), teisėjų kolegijos nuomone, įrodo galimą veiksmų derinimą.
34. Pažymėtina, kad priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo nuteistieji, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios neleistų vadovautis ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, susiję su tuo, kad nukentėjusieji ir liudytojai negalėjo matyti apeliantų dalyvavimo nusikalstamos veikos vykdyme, atmestini kaip pasirinkta gynybos versija.
35. Taip pat teisėjų kolegija nepritaria N. K. apeliacinio skundo argumentams, kad ant jo liemenės rastas kraujas buvo žuvies, kurią nuteistasis pjaustė ir išdarinėjo įvykio dieną, ir ši aplinkybė, pasak apelianto, įrodo jo nekaltumą įvykdžius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kaip jau minėta šioje nutartyje, N. K. kaltė yra įrodyta kitų nuteistųjų, liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nuosekliai vertinant įvykių seką, apelianto argumentai, kad ant jo liemenės rastas kraujas buvo žuvies, o ne paties nuteistojo ar bet kokio kito įvykio dalyvio, šios baudžiamosios bylos medžiagos kontekste tūrėtų būti vertinami kritiškai. Byloje pateiktų policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog policijos pareigūnams suradus N. K., pastarasis patvirtino, jog rasta liemenė yra jo ir kraujas ant liemenės taip pat yra apelianto. Vaizdo įraše N. K. nurodė, kad kraujas atsirado jam nusibrozdinus. 2020 m. lapkričio 20 d. apklausos metu apeliantas teigė nežinantis iš kur ant liemenės atsirado kraujo dėmės, o 2021 m. spalio 25 d. apklausos metu pakeitė ankščiau duotus parodymus ir teigė, kad kraujas atsirado išdarinėjant žuvį. Nors iš tiesų bylos tyrimo eigoje nėra nustatyta, kieno kraujas rastas ant nuteistojo liemenės, tačiau aptartų duomenų visuma nesuteikia pagrindo abejoti, jog kraujas atsirado muštynių, o ne žuvies darinėjimo metu, todėl N. K. skundo argumentas atmetamas. Kita vertus, net ir nustačius, jog kraujas yra žuvies (ar kito gyvūno) kiti pirmosios instancijos teismo metu ištirti duomenys, o būtent: nuteistųjų N. Š. ir M. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai; nukentėjusiųjų K. G. ir L. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai; 2020 m. lapkričio 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, kuriuo K. G. atpažino N. K. kaip vieną iš asmenų, dalyvavusių konflikte, patvirtina nuteistojo dalyvavimą konflikte.
36. Nors apeliantai nesutinka, kad veikė bendrai, teigdami, jog smurtinių veiksmų nederino ir nieko nesitarė, tačiau teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-387/2022).
37. Šiuo atveju baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog visi nuteistieji turėjo tikslą sutrikdyti K. G. namuose buvusių asmenų sveikatą, numatė tokios baigties galimybę ir demonstravo visišką abejingumą nukentėjusiųjų likimui. Tokiais atvejais visų smurto dalyvių pripažinimą bendravykdytojais lemia tai, kad jie vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą smurtauti. Šioje nutartyje jau minėta, kad smurtinių veiksmų atlikimo metu nuteistieji bendravo trumpais telefoniniais skambučiais, kas patvirtina, jog būtent šių kontaktų metu jie suderino nusikalstamų veikų vykdymo veiksmus, pasiskirstė rolėmis, pagal kurias, dalis nuteistųjų smurtavo namuose, kiti nuteistieji turėjo pareigą smurtauti prieš bet kokį iš namo bėgti bandžiusi asmenį. Taigi akivaizdu tai, jog visi nuteistieji nusikalstamus veiksmus darė bendrai, nes matydami vieni kito veiksmus nesistengė sulaikyti tuo metu smurtaujančio ar kito asmens turtą gadinančio asmens, t. y. neprieštaravo atliekamiems veiksmams, o priešingai, papildė vienas kito smurto ir turto gadinimo veiksmus. Todėl pagrįsta teigti, jog nuteistieji yra bendrininkai.
38. Teisėjų kolegija nepritaria ir skundų argumentams, jog apeliantai neturėjo išankstinio susitarimo įvykio metu naudoti beisbolo lazdą, kirvį, metalinį strypą ir kitus daiktus. Pažymėtina, jog šių daiktų naudojimas įvykio metu yra fiksuotas jau minėtų liudytojų, nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymuose, kuriais teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti. Kadangi baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistieji suprato, jog įvykio metu bus naudojama beisbolo lazda, kirvis, metalinis strypas, kiti daiktai ir pritarė šių daiktų (įrankių) naudojimui atliekant smurtinius ir turto gadinimo veiksmus, dėl ko, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, jog nuteistieji turėjo bendrą susitarimą naudoti beisbolo lazdą, kirvį, metalinį strypą ir kitus daiktus.
39. M. D. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, inkriminavimu M. D., teigiant jog nenustatyta išankstinės tyčios bei susitarimo vartoti fizinį smurtą, o pats nuteistasis jokių žalojimui skirtų įrankių (lazdų, kirvių ir pan.) neturėjo, jis tik buvo sugriebęs L. J. už gerklės ir smaugė, tačiau jokių kitų smurtinių veiksmų M. D. nenaudojo.
40. Teisėjų kolegija šiam skundo argumentui nepritaria. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, M. D. ir kiti nuteistieji nusikalstamą veiką įvykdė būdami bendrininkais, todėl Marijampolės apylinkės teismas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai pagrįstai visiems bendrininkams inkriminavo nusikalstamos veikos pasekmes – nukentėjusiesiems G. Z., D. B., E. J. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nors nuosprendžio aprašomoje dalyje nurodyta, jog nukentėjusiesiems T. J. bei T. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o L. J. sukeltas fizinis skausmas, tačiau veikos pagal BK 140 straipsnį visiems nuteistiesiems neinkriminuotos pagrįstai, kadangi dėl to nukentėjusiųjų skundai nepaduoti.
41. Taip pat teisėjų kolegija nepritaria nuteistojo M. D. gynėjo skundo argumentams, kuriais reikalaujama sumažinti nuosprendyje pripažintą įrodyta sugadinto turto vertę, nurodant, jog tokio dydžio žala nėra įrodyta ir, nustačius, jog sugadinto turto vertė yra mažesnė nei 3 MGL, M. D. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
42. Apygardos teismas, nesutikdamas su šiais nuteistojo skundo argumentais visų pirma pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turiniu tokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatė.
43. Kaip jau minėta šioje nutartyje, BK 187 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – konkretaus turto sunaikinimą ar sugadinimą, taip pat turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių. Subjektyviai veika pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-628/2023).
44. Nuteistųjų kaltė įvykdžius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas yra aprašyta šios nutarties 23-33 pastraipose, dėl ko šios aplinkybės nekartojamos. Priešingai negu apeliaciniame skunde nurodo T. S., sugadinto turto vertės negalima nustatyti pagal skelbimuose parduodamus panašius daiktus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
45. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo M. D. gynėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodė, jog sugadintą striukę galima nusipirkti už 10 Eur, o televizorių už 70 Eur, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju tiek K. G., tiek T. K. jiems padarytą žalą įvertino būtent ta suma, kurią jie už šiuos daiktus sumokėjo juos įsigydami. Nors iš tiesų daiktų įsigijimą, jų vertę patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta, tačiau akivaizdu tai, jog jokie įstatymai neįpareigoja fizinių asmenų turėti ir saugoti asmeniniam naudojimui įsigyjamų daiktų dokumentus, tačiau spręsti, jog nukentėjusiųjų nurodytos sumos neatitinka sugadintų daiktų rinkos kainų – nėra pagrindo. Tiek durų, tiek televizoriaus bei striukės verčių, kurios nurodytos atitinkamai – 50, 200 ir 70 eurų nėra pagrindo mažinti, kadangi jos atitinka šių daiktų vidutinę vertę rinkoje. Esant šioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo mažinti nuteistiesiems inkriminuotos žalos dydį.
Dėl nuteistajam T. S. paskirtų bausmių individualizavimo.
Šalies argumentai
46. Apeliaciniame skunde nesutinkama su T. S. paskirtomis bausmėmis už kiekvieną iš jam inkriminuotų veikų, prašoma bausmes (galutinę subendrintą bausmę) sumažinti.
47. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra.
48. BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto sankcija numato išskirtinai tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmę. BK 165 straipsnio 1 dalies sankcija numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. BK 187 straipsnio 3 dalies sankcija numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo arba arešto bausmes.
49. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 dalyje yra išvardintas aplinkybių sąrašas, į kurį kiekvienas bylą nagrinėjantis teismas privalo atsižvelgti skiriant bausmę, o būtent bylą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą.
50. Marijampolės apylinkės teismas, skirdamas bausmes T. S., atsižvelgė į tai, kad jam inkriminuojamus nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą T. S. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstamos veikos buvo baigtos, kad kūno sužalojimus patyrė du ir daugiau asmenų, tame tarpe ir nepilnamečių, o taip pat į dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes: nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas).
51. Nors nuteistasis ir nesutinka su BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymu (nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nuteistieji turėjo išankstinį tikslą atkeršyti nukentėjusiajam L. J., nusikalstamos veikos vykdymui nuteistieji pasiskirstė atliekamais veiksmais, o taip pat visi nuteistieji matė įrankių (beisbolo lazdos, kirvio, metalinio strypo ir kitų įrankių) naudojimą bei kitų asmenų mušimo faktą, T. S. nestabdė kitų nuteistųjų neteisėtų veiksmų, pats aktyviai dalyvavo smurtavimo veiksmuose gyvenamojo namo viduje, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nusikalstama veika nebuvo įvykdyta bendrininkų grupėje. Nors BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir yra numatyta išlyga bylą nagrinėjančiam teismui nepripažinti šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsižvelgiant į kiekvieno bendrininko dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, tačiau, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyti aktyvūs T. S. veiksmai mušant gyvenamajame name buvusius asmenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo T. S. atveju netaikyti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.
52. Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis atsiprašė K. G. ir atlygino jai padarytą žalą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas yra nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalyje. Nors BK 59 straipsnyje nukentėjusio asmens atsiprašymas nėra numatytas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybe yra numatyta tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nuteistasis savo noru ir atlygino K. G. padarytą žalą, tačiau neatlygino dėl jo neteisėtų veiksmų valstybės patirtų išlaidų suteikiant nukentėjusiems asmenims gydymo ir medicinos specialistų konsultacijos paslaugas, dėl ko teisėjų kolegija neturi pagrindo T. S. veiksmuose pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
53. Esant šioms aplinkybėms, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą parinkta bausmės rūšimi, kadangi nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą, jog bausmė savo rūšimi yra per griežta ir neatitinka teisingumo principų (nesant pagrindų taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų).
54. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.
55. Kaip, jau buvo minėta, BK 165 straipsnio 1 dalies ir 187 straipsnio 3 dalies sankcijos numato alternatyvias laisvės atėmimo ir arešto bausmėms bausmes, tačiau pirmosios instancijos teismas, už šias nusikalstamas veikas, paskirdamas su laisvės atėmimu (trumpalaikiu laisvės atėmimu) susijusias bausmes, savo sprendimo, parinkti tokios rūšies bausmes visiškai nemotyvavo.
56. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, į kaltininko asmenybę, T. S. parinktos bausmės rūšys už nesunkų nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą yra per griežtos. Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtinos sankcijoje numatytos švelnesnė bausmės rūšys. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis išreiškė sutikimą atlikti viešuosius darbus (BK 46 straipsnio 1 dalis), yra nedirbantis, todėl jam pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį skirtinos laisvės apribojimo bausmės, jų terminą nustatant ženkliai mažesnį už BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį bei paskiriant draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
57. Marijampolės apylinkės teismas bausmes bendrino vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punkto taisyklėmis, o būtent BK 165 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos nusikalstamos veikos buvo bendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, o BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika bendrinta BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu. Nors teismas parinko tinkamą bausmių bendrinimo būdą, tačiau padarė klaidą, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę – subendrindamas bausmes apėmimo būdu paskyrė didesnę bausmę, nei paskirta griežčiausia bausmė (pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirta 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo). Tačiau šiuo atveju, keičiant nuosprendį dėl neteisingai paskirtų bausmių pagal BK 187 straipsnio 3 dalį ir BK 165 straipsnio 1 dalį, bausmės bendrintinos iš naujo.
58. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl T. S. netinkamai paskirtų bausmių (subendrintos bausmės) (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 2 punktas).
Dėl nuteistajam E. T. paskirtų bausmių individualizavimo.
59. Apeliaciniame skunde nesutinkama dėl E. T. paskirtų bausmių už kiekvieną jam inkriminuotą veiką. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog apylinkės teismas, skirdamas E. T. bausmes, atsižvelgė į tai, kad jam inkriminuojamus nusikaltimus ir baudžiamąjį nusižengimą E. T. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, į tai, kad šios nusikalstamos veikos buvo baigtos, į tai, kad nusikalstamos veikos buvo vykdomos turint tikslą atkeršyti, į tai, kad kūno sužalojimus patyrė du ir daugiau asmenų, tame tarpe ir nepilnamečių asmenų, į tai, kad nuteistasis serga (duomenys neskelbtini) forma, o taip pat į nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Marijampolės apylinkės teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė net dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes: E. T. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o taip pat nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalis 9 punktas).
60. Nors apeliaciniame skunde E. T. gynėjas teigia, jog turi būti pripažintos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės: nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o taip pat nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau su tokiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
61. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad tokia pati situacija ateityje nepasikartotų.
62. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigė, ir nors teisiamajame posėdyje jis kaltę pripažino, tačiau menkino savo veiksmus, argumentuodamas, jog įvykis įvyko dėl nukentėjusiųjų kaltės (kas nurodoma ir apeliaciniame skunde prašant įvertinti nukentėjusiųjų veiksmus kaip provokuojančius). Kad nuteistojo teisme išreikštas gailėjimasis nėra nuoširdus, o deklaratyvaus pobūdžio, akivaizdžiai atspindi ir ta aplinkybė, jog savo noru iki pat šio procesinio sprendimo priėmimo dienos (nuo aptariamo įvykio praėjo daugiau kaip ketveri metai) jis nėra atlyginęs nukentėjusiems padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
63. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014).
64. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog tarp E. T. ir L. J. bei T. J. buvo kilęs konfliktas, kurio metu L. J., gindamas savo brolį, kumščiu sudavė E. T. į veido sritį. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos ne iš karto po L. J. suduoto smūgio, tačiau po kurio laiko. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad E. T. su L. S., po L. J. suduoto smūgio grįžo į L. S. namus, susitiko su kitais nuteistaisiais, vartojo alkoholinius gėrimus ir tik visiems nuteistiesiems susirinkus, buvo sugrįžta atgal į K. G. gyvenamąjį namą, kur ir buvo padarytos nusikalstamos veikos. Taigi, E. T. nusikalstamas veikas padarė siekdamas keršto, dėl ko nėra pagrindo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės.
65. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte, parinko sankcijoje numatytą vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą. Spręsti, jog šios rūšies bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, ar būtų kitų pagrindų taikyti švelnesnės rūšies bausmę (BK 62 straipsnis, BK 54 straipsnio 3 dalis) pagrindų nėra. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog parinktas bausmės dydis, kuris yra mažesnis nei sankcijos vidurkis, būtų vertinamas kaip per griežta bausmė. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo parinktoms su laisvės atėmimu (trumpalaikiu laisvės atėmimu) susijusioms bausmėms, kurios nuteistajam paskirtos už nesunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą.
66. Remiantis argumentais, išdėstytais šio nuosprendžio dalyje ,,dėl T. S. paskirtos bausmės individualizavimo“, kolegija sprendžia, jog E. T., kaip asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtinos sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės rūšys. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis išreiškė sutikimą atlikti viešuosius darbus (BK 46 straipsnio 1 dalis), yra nedirbantis, todėl jam pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį skirtinos laisvės apribojimo bausmės.
Dėl nuteistiesiems M. D., M. Š. ir N. K. paskirtų bausmių individualizavimo.
67. Nors apeliaciniuose skunduose dėl M. D., M. Š. ir N. K. nekeliamas bausmės klausimas, tačiau, įvertinus tai, jog skunduose prašoma šiuos asmenis išteisinti, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl jiems paskirtų bausmių individualizavimo
68. Marijampolės apylinkės teismas M. Š. ir N. K. bausmes paskyrė atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje.
69. M. Š. ankščiau yra teistas Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d., 2019 m. gegužės 7 d. nuosprendžiais ir 2020 m. rugpjūčio 28 d. baudžiamuoju įsakymu, šiame procesiniame sprendime aptariamas nusikalstamas veikas nuteistasis įvykdė praėjus vos trims mėnesiams nuo baudžiamojo įsakymo jo atžvilgiu priėmimo. Ankstesniais procesiniais dokumentais skirtos baudų ir arešto bausmės neatgrasė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.
70. Nors N. K. teistas daugiau kaip prieš trejus metus iki nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdymo (2017 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu), tačiau teistumas neišnykęs.
71. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, susijusias su šių nuteistųjų nusikalstamu elgesiu praeityje, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog aptartos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad tiek M. Š., tiek N. K. nėra linkę laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų, o padarytos nusikalstamos veikos yra jų netinkamo gyvenimo būdo pasekmė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai už visas M. Š. ir N. K. inkriminuotas veikas paskyrė griežčiausias sankcijoje numatytas bausmes. Duomenų, kad šios bausmės prieštarautų teisingumo principui, būtų aiškiai per griežtos ar egzistuotų kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas svarstyti švelnesnių, nei sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas (BK 62 straipsnis, BK 54 straipsnio 3 dalis) – nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Marijampolės apylinkės teismas M. Š. ir N. K. parinko teisingas bausmes, kurias keisti nėra įstatyminio pagrindo.
72. Tačiau kolegija neturi pagrindo sutikti su M. D. paskirtų bausmių individualizavimu. Nors Marijampolės apylinkės teismas, nuosprendyje nurodė visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau skundžiamu nuosprendžiu teisingai ir pagrįstai parinko tik bausmę, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nusikaltimo padarymą (nenustačius aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio nuostatas). Tačiau skirdamas bausmes pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje neįvertino, jog M. D. ankščiau nebuvo teistas, todėl visiškai be pagrindo nesivadovavo BK 55 straipsniu, pagal kurį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
73. Įvertinus tai, ir remiantis argumentais, išdėstytais šio nuosprendžio dalyje ,,dėl T. S. paskirtos bausmės individualizavimo“, kolegija sprendžia, jog M. D., kaip asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkaus nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtinos sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės rūšys. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis išreiškė sutikimą atlikti viešuosius darbus (BK 46 straipsnio 1 dalis), yra nedirbantis, todėl jam pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį skirtinos laisvės apribojimo bausmės.
Dėl civilinio ieškinio.
74. Vadovaujantis BPK normomis kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
75. Skundžiamu Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuspręsta patenkinti civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 622,06 Eur žalos valstybės biudžetui, susijusio su nukentėjusių gydymo išlaidomis, solidaraus priteisimo iš nuteistųjų. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad duomenimis nukentėjusiesiems buvo suteiktos ambulatorinės paslaugos. E. J. buvo suteiktos šios medicinos paslaugos: (duomenys neskelbtini) buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl galvos plaukuotosios dalies žaizdos: atlikta (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) E. J. buvo gydytas (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini): skubiosios medicinos gydytojo paslauga, atlikta (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) E. J. buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini).
76. D. B. buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini) jam buvo suteikta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo konsultuotas radiologo. T. K. (duomenys neskelbtini) buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl kitų pilvo, nugaros apatinės palies ir dubens paviršinių sužalojimų, nubrozdinimo, jam buvo suteikta (duomenys neskelbtini).
77. G. Z. (duomenys neskelbtini) buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini). L. J. (duomenys neskelbtini) buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini). T. J. (duomenys neskelbtini) buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje (duomenys neskelbtini). Už nukentėjusiųjų gydymą buvo sumokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.
78. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog nukentėjusieji dėl patirtų sužalojimų buvo konsultuoti sveikatos gydymo įstaigose ir jiems buvo suteikta būtina pagalba. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo yra kildinamas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalies, o taip pat Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio nuostatų. Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju solidarioji nuteistųjų atsakomybė atlyginti valstybės biudžetui padarytą žalą yra kildinama iš CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir CK 6.279 straipsnio nuostatų. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Analogiškas reikalavimas yra numatytas ir CK 6.279 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Apeliantai skunduose nepritaria pirmosios instancijos teismo argumentams vadovautis išdėstytomis CK nuostatomis, argumentuojant, jog jie nukentėjusiųjų nemušė, fizinio skausmo jiems nesukėlė ir neprivalo atlyginti jiems padarytą žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų skundų argumentais. Pažymėtina, kad CK 6.279 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu. Kadangi nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl bendrų nuteistųjų neteisėtų veiksmų veikiant bendrininkų grupėje, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju visi nuteistieji privalo solidariai atlyginti Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniame ieškinyje nurodytą padarytą žalą. Keisti ar naikinti tokio Marijampolės apylinkės teismo sprendimo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
79. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kuriose paskaičiuota: 2 174,73 Eur išlaidų suma už N. K. atstovavimą (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 2 216,12 Eur išlaidų suma už M. Š. atstovavimą (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), 1 959,53 Eur išlaidų suma už T. S. atstovavimą (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini).
80. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį.
81. Šiuo atveju minėtiems nuteistiesiems bausmės vykdymas atidėtas ir nors jie visi įpareigoti sumokėti 500 Eur dydžio vienkartines įmokas į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau N. K., T. S. ir M. Š. yra sveiki, darbingo amžiaus (M. Š. verčiasi individualia veikla) ir, kaip teisingai nurodė Marijampolės apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, gali dirbti ir atlyginti garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog N. K., T. S. ir M. Š. materialinė padėtis yra sunki dėl ko reikalavimas nepriteisti garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų galėtų būti netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Nuteistųjų E. T., T. S. ir M. D. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies:
Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. liepos 31 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. T. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirta 30 parų arešto bausmė.
E. T. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės apribojimą 4 (keturiems) mėnesiams, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes paskirtas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą subendrinti jas apimant, šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ir bausmę paskirtą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį subendrinti jas apimant, ir paskirti E. T. 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. S. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirta 20 parų arešto bausmė.
T. S. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės apribojimą 7 (septyniems) mėnesiams, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės apribojimą 4 (keturiems) mėnesiams, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes paskirtas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą subendrinti jas apimant, šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ir bausmę paskirtą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį subendrinti jas apimant, ir paskirti T. S. 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. D. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirta 30 parų arešto bausmė.
M. D. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės apribojimą 4 (keturiems) mėnesiams, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes paskirtas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą subendrinti jas apimant, šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ir bausmę paskirtą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį subendrinti jas apimant, ir paskirti M. D. 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistųjų M. Š. ir N. K. apeliacinius skundus atmesti.
Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.