- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- e2S-637-910/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01467-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“
- Atsakovas
- S. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (atsakovo) S. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ ieškinį atsakovui S. R. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 patenkino ieškovės UAB „Transtira“ ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovo S. R. 65 205,23 Eur žalos atlyginimo ir 1 957,11 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 23 d.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas (atsakovas) S. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
3. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju teismas padarė teisės normos dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės taikymo ir aiškinimo klaidą. Teismas, vertindamas atsakovo materialinę atsakomybę ir jos ribas, netinkamai taikė 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatas. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 12 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo remtis 2012 m. gruodžio 13 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi. Šios normos tikslas – panaikinti darbuotojo pareigą atlyginti žalą pagal sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį nepaisant to, kada tokia sutartis buvo sudaryta. Taigi teismas turėjo pareigą pritaikyti naujojo DK nuostatas, atitinkamai darbuotojo (atsakovo) atsakomybė turėjo būti vertinama kitais pagrindais. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad teismas šioje byloje nevykdė pareigos būti aktyviu, neišreikalavo iš ieškovės krovinio transportavimo dokumentų, kurie turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl darbuotojo kaltės ir jo materialinės atsakomybės.
4. Prašydamas atnaujinti praleistą terminą pareiškimui atnaujinti procesą paduoti, pareiškėjas nurodė, kad jis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 21 d. sprendimą gavo 2018 m. spalio mėnesio pabaigoje, tačiau vykdė ieškovės rekomendacijas nereaguoti į vykstantį teismo procesą, esą tai yra tiesiog formalumas, kuris atsakovui nesukels jokių teisinių pasekmių. Vėliau pareiškėjas gavo Gomelio srities teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį dėl minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo jo valstybėje (Baltarusijos Respublikoje). Baltarusijos teisme nagrinėjant bylą dėl Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo, pareiškėjas turėjo atstovą advokatą, kuris atstovavo pareiškėjui teisme ir teikė prieštaravimus. Prieštaravimų pobūdis buvo toks pats, kaip ir pareiškėjui teikta konsultacija, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai neturi teisinės galios Baltarusijoje, ieškovės ir atsakovo ginčo klausimai darbo bylose privalomai turi būti sprendžiami atsakovo (pareiškėjo) valstybėje. 2019 m. vasario 27 d. Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismui nutartimi pripažinus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, pareiškėjas suprato, kad Baltarusijos atstovas ir ieškovės (darbdavė) netinkamai informavo dėl vykstančios proceso eigos ir jį klaidino. Kilus nesutarimui tarp Baltarusijos advokato ir pareiškėjo, pareiškėjas 2019 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Lietuvos advokatų kontorą, kur jam buvo išaiškintos visos aplinkybės ir teisinės pasekmės, susijusios su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimu, tik tada atsakovas suprato, kad buvo sąmoningai klaidinamas nedalyvauti ir pasyviai reaguoti į teismo procesą vykstantį Lietuvoje. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, laikytina, kad būtent 2019 m. rugsėjo 6 d. jis sužinojo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pareiškėjo teigimu, jis yra užsienietis, buvo sąmoningai klaidinamas dėl ramios reakcijos į vykstantį procesą, nurodant, kad jis nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl jam taikytinas palankiausias CPK 368 straipsnyje numatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
Atsiliepimas
5. Ieškovė UAB „Transtira“ atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas dar vykstant teismo procesui buvo tinkamai (t. y. per Baltarusijos kompetentingas institucijas) ir laiku informuotas apie prasidėjusį procesą, jam buvo pateiktas ieškinys ir jo priedai išversti į jam suprantamą rusų kalbą, t. y. atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad jam pareikštas ieškinys dėl darbo metu atliktų neteisėtų veiksmų, dėl kurių dabdaviui atsirado žala, tačiau pats priėmė sprendimą elgtis pasyviai. Ieškovės teigimu, iš Gomelio srities teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties matyti, kad byloje dalyvavo pats atsakovas, kuris teikė prieštaravimus, nurodydamas, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie posėdžio laiką, datą bei tuo metu jis neturėjo Šengeno vizos, tačiau nieko nebuvo užsimenama apie tai, kad neva atsakovui kažkas patarė elgtis pasyviai, todėl manytina, kad tokias aplinkybes atsakovas sugalvojo dabar, siekdamas išvengti prievolės atlyginti padarytą žalą. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovės manymu, nėra pagrindo atnaujinti proceso šioje byloje, nes yra praleistas prašymo atnaujinti procesą terminas ir nėra jokių priežasčių jį atnaujinti. Ieškovės manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir proceso atnaujinimui užbaigtoje byloje. Priešingai nei nurodoma atsakovo, nors naujojo DK įsigaliojimo dieną galiojusios visiškos materialinės sutartys su darbuotoju ar darbuotojų grupe netenka galios, tačiau pagal jas galima reikalauti atlyginti žalos, padarytos iki 2017 m. liepos 1 d. DK įsigaliojimo, atlyginimo. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendime tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nepadarė jokių teisės aiškinimo ar taikymo klaidų, o atsakovas neįrodė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą kokiu nors kitu pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 2 d. nutartimi pareiškėjo (atsakovo) prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.
7. Teismas nurodė, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo teismo posėdyje, teismas klausimą dėl prašymo pagrįstumo sprendžia iš esmės, t. y. patikrina, ar: 1) prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje; 2) prašymas pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad egzistuoja dviejų privalomų įstatyminių sąlygų sutaptis proceso atnaujinimo institutui taikyti, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą. Kitu atveju teismas nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra CPK 370 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai (nenustatyta bent viena iš proceso atnaujinimo instituto taikymo sąlygų), taigi ir tada, kai be pateisinamos priežasties praleistas terminas paduoti prašymui atnaujinti procesą.
8. Svarbiausias teismo posėdžio tikslas – išsiaiškinti, ar iš tiesų egzistuoja nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas. Tačiau prieš pradėdamas nagrinėti proceso atnaujinimo pagrindą teismas turi nustatyti, ar nepraleisti prašymo padavimo terminai (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Jei nors vienos iš dviejų sąlygų trūksta, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.
9. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Nurodytas terminas nėra naikinamasis – jeigu asmuo praleidžia trijų mėnesių terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šis terminas gali būti atnaujintas (CPK 78 straipsnis). Tuo tarpu CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas – prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Šiam terminui pasibaigus, išnyksta asmens teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą ir nurodyto termino teismai negali atnaujinti. Pagal CPK 370 straipsnio 3 dalį teismas, nustatęs, kad prašymas paduotas praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Šio procesinio termino pradžios momentas yra teismo sprendimo (nutarties), priimto byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo data.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas (atsakovas) kreipėsi dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas įsiteisėjo 2018 m. spalio 23 d., apeliacine skųstas nebuvo, kartu su vertimu į rusų kalbą sprendimas pareiškėjui (atsakovui) asmeniškai įteiktas 2018 m. lapkričio 15 d. Gomelio srities teisme, Baltarusijos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, jog kad atsakovui apie priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą vėliausiai tapo žinoma 2018 m. lapkričio 15 d., t. y. tuomet, kai jis asmeniškai gavo šį sprendimą kartu su vertimu į jam suprantamą rusų kalbą.
11. Nors atsakovas nurodė, kad tik 2019 m. rugsėjo 6 d., gavęs Lietuvos advokatų teisinę konsultaciją, sužinojo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, teismas sprendė, kad vėliausiai apie tokią galimybę pareiškėjas sužinojo 2018 m. lapkričio 15 d., kai gavo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo kopiją su vertimu į jam suprantamą kalbą savo gyvenamosios vietos teisme.
12. Įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis ir paties atsakovo nurodytą faktinę situaciją, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą paduotas ženkliai praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinį 3 mėnesių terminą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įtikinamų argumentų, kokių veiksmų gindamas savo teises ėmėsi nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki jo paties nurodomo laiko – 2019 m. rugsėjo 6 d., o argumentai dėl tikėjimo ieškovės pažadais ir to lemto delsimo yra labai subjektyvūs ir nagrinėjamo ginčo kontekste vertintini labai kritiškai. Šios aplinkybės, teismo įsitikinimu, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą pripažinus praleidimo priežastis svarbiomis. Subjektyvus suvokimas ir subjektyvus vertinimas nėra tas objektyvus kriterijus ir sąlygos, kurie praleisto termino atnaujinimo kontekste gali būti reikšmingi ir svarbūs praleistam terminui atnaujinti.
13. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškinys su priedais ir vertimu į pareiškėjui suprantamą rusų kalbą buvo įteikti jam asmeniškai 2018 m. gegužės 8 d. Atsakovas viso proceso metu buvo pasyvus. Atsakovas, kaip suaugęs, išsilavinimą turintis, dirbantis ir gyvenimišką patirtį turintis asmuo, galėjo ir turėjo suprasti bei suvokti, kad jam pareikšto turinio ieškinys negali nesukelti jokių pasekmių. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo trukdoma ar egzistavo aplinkybės, trukdančios imtis atitinkamų veiksmų, siekiant įvertinti situaciją. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų nuo jam nepalankaus teismo sprendimo įteikimo momento savo teisėms ginti. Toks jo delsimas niekuo nėra pateisinamas.
14. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 su vertimu į rusų kalbą asmeniškai įteiktas 2018 m. lapkričio 15 d. Baltarusijos teisme. Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Baltarusijos Respublikos teritorijoje nurodytą Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismo nutartis galėjo būti apskųsta Baltarusijos Respublikos Aukščiausiajam Teismui per 15 dienų nuo jos priėmimo dienos, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad minėta Baltarusijos Respublikos teismo nutartis būtų apskųsta. 2019 m. rugsėjo 6 d. atsakovas kreipėsi į advokatus Lietuvoje, kurie parengė prašymą procesui atnaujinti ir 2019 m. spalio 21 d. pateikė jį teismui.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, ko ėmėsi ir ką darė nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2019 m. vasario 27 d., kai Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismas nutartimi pripažino ir leido vykdyti Baltarusijos Respublikos teritorijoje minėtą Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, ko ėmėsi ir ką darė nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d., kai kreipėsi į advokatus Lietuvoje dėl teisinės pagalbos suteikimo.
16. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui (atsakovui) ieškinys su priedais ir vertimais į suprantamą rusų kalbą buvo įteikti asmeniškai, ir tai padaryta buvo dar 2018 m. gegužės 8 d., teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovas, kaip suaugęs, išsilavinimą turintis, dirbantis ir gyvenimišką patirtį turintis asmuo, galėjo ir turėjo suprasti, kad jam yra pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, o žinant pačias ginčo aplinkybes dėl žalos fakto ir kilmės (gabenamos kontrabandos) galėjo ir turėjo suprasti, jog iš jo žala gali būti išieškoma, tačiau atsakovas procese nieko nedarė, atsiliepimo ir įrodymų neteikė, procese nedalyvavo, užėmė pasyvią stebėtojo ir laukiančiojo poziciją.
17. Konstatavęs, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, teismas nutarė trumpai pasisakyti ir dėl pagrindo procesui atnaujinti buvimo.
18. Teismas nesutiko su pareiškėjo (atsakovo) argumentais, kad sprendimą priėmęs teismas padarė teisės taikymo klaidą, t. y. kad, spręsdamas dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės taikymo, teismas turėjo pareigą taikyti naujojo DK nuostatas, panaikinančias visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės institutą, ir nebuvo teisinio pagrindo remtis šalių 2012 m. gruodžio 13 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, kuri, įsigaliojus naujajam DK, neteko galios.
19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad, nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki naujojo DK įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d., padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018).
20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, jog žala darbdaviui atsirado galiojant senajam DK, t. y. įvykis, dėl kurio kilo žala darbdaviui, įvyko 2017 m. balandžio 3 d., kai atsakovas, vykdydamas savo darbo pareigas, buvo sulaikytas Doverio uoste Jungtinės Karalystės tarnybos pareigūnų. Kadangi žala padaryta iki naujojo DK įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.), šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis tuo metu galiojo ir turėjo būti taikoma.
21. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad sprendimą priėmęs teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nebuvo aktyvus įrodinėjimo procese. Teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo aplinkybės bei teismo vaidmuo įrodymų rinkime, o taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas (atsakovas), užėmęs itin pasyvią poziciją procese, nesinaudojo įstatymo jai suteikta įrodinėjimo teise, pati savaime negali būti interpretuojama kaip neribota galimybė ištaisyti šias klaidas vėliau, teikiant prašymus dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų peržiūrėjimo arba siekiant dar kartą pasibylinėti dėl to, kas teismų jau yra nustatyta. Teismas, neturėdamas jokios atsakovo pozicijos dėl jam pareikštų reikalavimų, negalėjo imtis iniciatyvos formuoti įrodomąją bazę byloje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Atskiruoju skundu pareiškėjas (atsakovas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį, atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Jungtinės Karalystės Border Force Rewiw Officers 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendime aiškiai nurodyta, kad iš ieškovės UAB „Transtira“ buvo pareikalauta sumokėti 58 300 GBP sumą už grąžintinas transporto priemones dėl tos priežasties, kad šios įmonės transporto priemonės nuolat naudojamos kontrabandinių prekių gabenimui į Jungtines Karalystes. Ieškovei transporto priemonės visuomet buvo grąžinamos nemokamai, tačiau dėl nuolatinio kontrabandinių prekių vežimo šiuo konkrečiu atveju buvo nuspręsta transporto priemones grąžinti jau sumokant nustatytą mokestį. Taigi nėra aišku, kokiu pagrindu vairuotojas (atsakovas) turi atlyginti atsiradusią žalą, jeigu tokį sprendimą dėl mokesčio lėmė pačios ieškovės nevienkartinis kontrabandinių prekių pervežimas į Jungtinę Karalystę.
22.2. Šios bylos atveju, sprendžiant klausimą dėl vairuotojo materialinės atsakomybės, turi būti išsamiai išnagrinėti įrodymai, išreikalauti papildomi įrodymai, nustatant vadybininkus, kurie pasirašinėjo krovinio vežimo sutartis, sutarčių turinį, siuntėjo duomenis ir instrukcijas. Tik išsamiai išnagrinėjus įrodymus, galima daryti išvadas ir spręsti, kam tenka atsakomybė dėl šioje byloje atsiradusios žalos gabenant kontrabandines prekes. Be to, transporto priemonės sekimo įrangą, kurios pagrindu galima nustatyti transporto priemonės buvimo vietą, gali atjungti ar įjungti tik ieškovės vadybininkai, tačiau šioje byloje buvo tvirtinama, kad tai padarė atsakovas, nepateikiant jokių įrodymų.
22.3. Teismas, vertindamas atsakovo materialinę atsakomybę ir jos ribas netinkamai taikė 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatas. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 12 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo remtis 2012 m. gruodžio 13 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartimi. Šios normos tikslas – panaikinti darbuotojo pareigą atlyginti žalą pagal sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį nepaisant to, kada tokia sutartis buvo sudaryta. Atsakovo atsakomybė turėjo būti vertinama kitais pagrindais.
22.4. Sprendžiant dėl termino pareiškimui dėl proceso atnaujinimo paduoti, svarbu tai, kad atsakovas buvo klaidinamas, jog visas procesas yra tiesiog formalumas, ir pasitikėjo ieškovės patarimais reaguoti ramiai, šiame procese būti pasyviam. Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 21 d. sprendimą gavo 2018 m. spalio mėnesio pabaigoje, tačiau vykdė ieškovės rekomendacijas nereaguoti į vykstantį teismo procesą, esą tai yra tiesiog formalumas, kuris atsakovui nesukels jokių teisinių pasekmių. Vėliau pareiškėjas gavo Gomelio srities teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį dėl minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo jo valstybėje (Baltarusijos Respublikoje). Kilus nesutarimui tarp Baltarusijos advokato ir pareiškėjo, pareiškėjas 2019 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Lietuvos advokatų kontorą, kur jam buvo išaiškintos visos aplinkybės ir teisinės pasekmės, susijusios su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimu, tik tada atsakovas suprato, kad buvo sąmoningai klaidinamas nedalyvauti ir pasyviai reaguoti į teismo procesą vykstantį Lietuvoje. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad būtent 2019 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas sužinojo apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.
22.5. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra užsienietis, taip pat darbuotojas, t. y. silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, kuris buvo sąmoningai klaidinamas dėl vykstančio teismo proceso, nurodant, kad jis nesukels jokių teisinių pasekmių, įstatymo nustatytas 3 mėnesių terminas pareiškimui paduoti atnaujintinas.
Atsiliepimas
23. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos nutartį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjo (atsakovo) prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
25. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
26. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias proceso atnaujinimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl naujų įrodymų
27. 2020 m. balandžio 17 d., t. y. teismui esant sprendimų priėmimo kambaryje, buvo gautas ieškovės prašymas priimti naują įrodymą – ieškovės atstovo ir Jungtinės Karalystės oficialių institucijų atstovo elektorinius laiškus, kuriuose patvirtinama, kad Jungtinės Karalystės Border Force Review Officers 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas yra galiojantis.
28. Pažymėtina, kad, teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, jokie procesiniai dokumentai, prašymai, įrodymai ir kt. negali būti teikiami bei vertinami, nes jau yra baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės (CPK 251 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė naują įrodymą pateikė teismui jau išnagrinėjus pareiškėjo atskirąjį skundą ir išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, todėl ieškovės pateiktą įrodymą atsisakytina priimti.
Dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo instituto, nurodoma, kad, siekiant apsaugoti bylos dalyvių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, užtikrinant teisinių santykių stabilumą, užkertant kelią formaliam šio instituto taikymui ir piktnaudžiavimui juo, įstatyme nustatytos proceso atnaujinimo sąlygos: 1) įsiteisėjęs teismo sprendimas pažeidžia besikreipiančio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) asmuo su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą kreipiasi per nustatytą terminą (CPK 368 straipsnis); 3) prie prašymo pateikti įrodymai, pagrindžiantys proceso atnaujinimo pagrindo buvimą (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; kt.).
30. Pagal CPK 370 straipsnio, reglamentuojančio prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimą, 3 dalies nuostatas, išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje, ir pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, teismas nutartimi atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra šioje dalyje nurodyti trūkumai.
31. Vadovaudamasis nurodytomis nuostatomis, teismas pirmiausia turi patikrinti, ar pareiškėjo prašymas paduotas CPK 368 straipsnyje nustatytu terminu, taip pat ar pagrįstas vienu iš CPK 366 straipsnyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų.
32. Šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
33. CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Taigi nurodyta teisės norma nustato prašymo atnaujinti procesą pateikimo termino pradžios momentą. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, prašymą atnaujinti procesą teikiančiam asmeniui tenka pareiga pateikti sužinojimo apie proceso atnaujinimo pagrindą momentą įrodančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).
34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš sąlygų atnaujinti procesą – CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį asmuo gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Siekdamas užtikrinti teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis, įstatymų leidėjas nustatė, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias (geras šeimos tėvas), t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2013; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015).
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (atsakovas) teigia, kad apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, t. y. tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, sužinojo 2019 m. rugsėjo 6 d., t. y. tada, kai kreipėsi į Lietuvoje veikiančią advokatų kontorą ir jam buvo suteikta teisinė konsultacija.
36. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, sprendė, kad pareiškėjas (atsakovas) apie jo nurodomas aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojo (turėjo sužinoti) 2018 m. lapkričio 15 d., t. y. tada, kai jam asmeniškai buvo įteiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas kartu su vertimu į pareiškėjui (atsakovui) suprantamą rusų kalbą. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas (atsakovas) nepateikė byloje jokių įrodymų, kad nuo 2018 m. lapkričio 15 d. (sužinojimo apie teismo sprendimą) iki 2019 m. rugsėjo 6 d. (kreipimosi konsultacijos į Lietuvoje veikiančią advokatų kontorą) būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo teises nuo jam nepalankaus teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
37. Pareiškėjas (atsakovas), nesutikdamas su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde iš esmės atkartojo savo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, kad jis ieškovės buvo klaidinamas, jog visas procesas yra tik formalumas, pasitikėjo ieškovės patarimais į vykstantį teismo procesą reaguoti ramiai ir būti pasyviam. Pareiškėjas (atsakovas) pažymi, kad jis yra užsienietis, taip pat darbuotojas (t. y. silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis), kuris buvo klaidinamas dėl vykstančio teismo proceso, nurodant, kad jis nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl, jo nuomone, šiuo atveju turėtų būti atnaujintas įstatymo nustatytas 3 mėnesių terminas pareiškimui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
38. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės ieškinys su priedais ir jų vertimu į pareiškėjui (atsakovui) suprantamą rusų kalbą jam buvo įteikti asmeniškai 2018 m. gegužės 8 d. Taigi pareiškėjas (atsakovas) apie jo atžvilgiu inicijuotą civilinę bylą dėl žalos atlyginimo priteisimo žinojo nuo pat teismo proceso pradžios. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, su vertimu į pareiškėjui (atsakovui) suprantamą rusų kalbą jam buvo įteikti asmeniškai 2018 m. lapkričio 15 d. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas (atsakovas), būdamas tinkamai informuotas apie jam pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, viso teismo proceso metu buvo pasyvus – byloje neteikė nei atsiliepimo į pareikštą ieškinį, nei įrodymų, paneigiančių byloje pareikštus reikalavimus, nedalyvavo teismo posėdyje, neteikė prašymų, nesidomėjo bylos eiga. Gavęs jam nepalankų teismo sprendimą, pareiškėjas (atsakovas) apeliacine tvarka jo neskundė, išliko abejingas vykstančiam procesui.
39. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Baltarusijos Respublikos teritorijoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Nurodyta Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismo nutartis per 15 dienų nuo jos priėmimo dienos galėjo būti apskųsta Baltarusijos Respublikos Aukščiausiajam Teismui, tačiau pareiškėjas (atsakovas) byloje nenurodė ir nepateikė duomenų, kad būtų pasinaudojęs šia procesine teise. Byloje taip pat nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad nuo nurodytos nutarties priėmimo (2019 m. vasario 27 d.) iki kreipimosi teisinės pagalbos į Lietuvoje veikiančią advokatų kontorą (2019 m. rugsėjo 6 d.) pareiškėjas (atsakovas) būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises.
40. Jau nurodyta, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias (geras šeimos tėvas), t. y. apdairiai ir rūpestingai, rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba.
41. Įvertinus visumą byloje esančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja nenustatęs jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios pareiškėjui (atsakovui), gavus jam nepalankų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, apskųsti jį apeliacine tvarka, kreiptis konsultacijos į profesionalius teisininkus ar imtis kitų aktyvių veiksmų, siekiant išsiaiškinti, ar nurodytas teismo sprendimas nėra nepagrįstas ir neteisėtas, be kita ko, ar teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos, galėjusios turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
42. Sprendžiant dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad Baltarusijos Respublikos teisme nagrinėjant pareiškimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Baltarusijos Respublikos teritorijoje, pareiškėjas (atsakovas) buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato. Ši, taip pat pirmiau nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas (atsakovas) apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, t. y. kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendime galimai buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, turėjo ir galėjo sužinoti ne vėliau kaip 2019 m. vasario mėnesį (minėta, kad Baltarusijos Respublikos Gomelio srities teismas nutartį dėl nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti priėmė 2019 m. vasario 27 d.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas (atsakovas) praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
43. Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas; prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą.
44. Išanalizavęs ir įvertinęs visą bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, išskyrus pareiškėjo (atsakovo) deklaratyvius teiginius, jog ieškovė suklaidino jį, nurodydama likti pasyviam, nes vykstantis teismo procesas yra tik formalumas ir nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas (atsakovas) terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas (atsakovas), būdamas suaugęs, įgijęs išsilavinimą, dirbantis ir gyvenimiškos patirties turintis asmuo, galėjo ir turėjo suprasti, kad jam pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo ir jo pagrindu priimtas teismo sprendimas negali nesukelti jokių teisinių pasekmių. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo (atsakovo) prašymo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
45. Nors pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo (atsakovo) prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, tačiau skundžiamoje nutartyje pasisakė ir dėl paties prašymo esmės, t. y. dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pareiškėjui (atsakovui) skundžiant visą nutartį, apeliacinės instancijos teismo pasisakytina ir dėl šių pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytų motyvų.
Dėl pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu
46. Jau nurodyta, kad šioje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostata, t. y. kai pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
47. Pareiškėjo (atsakovo) manymu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, vertindamas atsakovo materialinę atsakomybę ir jos ribas, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatas. Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 12 dalį visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios, todėl, pasak pareiškėjo, teismui nebuvo teisinio pagrindo vadovautis ginčo šalių 2012 m. gruodžio 13 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi.
48. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 pateiktais išaiškinimais, nesutiko su pareiškėjo (atsakovo) pozicija, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, turėjo pareigą taikyti naujojo DK nuostatas, panaikinančias visiškos darbuotojo materialinės atsakomybės institutą, ir atitinkamai nesiremti šalių 2012 m. gruodžio 13 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi.
49. Nurodytoje kasacinėje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad viena iš 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK naujovių – panaikintas materialinės atsakomybės institutas. Visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Dėl to Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme įtvirtinta, kad tokios sutartys panaikinamos. Tačiau, nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki 2016 m. DK įsigaliojimo padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-701/2020).
50. Pareiškėjas (atsakovas) atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atkartodamas jo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus motyvus ir argumentus, tačiau nenurodo jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisingos.
51. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad įvykis, dėl kurio darbdaviui atsirado žala, įvyko 2017 m. balandžio 3 d., t. y. iki naujojo DK įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.), konstatuotina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2-6591-996/2018 dėl žalos atlyginimo priteisimo, tinkamai taikė Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo bei DK normas, reglamentuojančias darbuotojo materialiosios atsakomybės ribas, ir pagrįstai vadovavosi ieškovės ir atsakovo 2012 m. gruodžio 13 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, t. y. nepadarė aiškios teisės normos taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Dėl pareiškėjo (atsakovo) prašymuose dėl naujų įrodymų priėmimo nurodytų argumentų
52. Pareiškėjas (atsakovas) apeliacinės instancijos teismui pateikė, o teismas priėmė naujus įrodymus: 1) Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų valdybos Sukčiavimo atvejų tyrimo tarnybos 2020 m. vasario 28 d. raštą dėl tolesnių veiksmų nebuvimo; 2) Jungtinės Karalystės Mokesčių ir muitų valdybos Sukčiavimo atvejų tyrimo tarnybos 2020 m. vasario 28 d. raštą dėl daiktų grąžinimo.
53. Prašymuose dėl naujų įrodymų priėmimo pareiškėjas (atsakovas) nurodė, kad ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. e2-6591-996/2018 grindė Jungtinės Karalystės Border Force Review Officers 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu, tačiau iš teismui pateiktų pareiškėjo naujai gautų dokumentų paaiškėjo, kad nurodytas sprendimas buvo preliminarus, kuriuo tyrimas dėl 2017 m. balandžio 3 d. įvykio buvo tik pradėtas. Pareiškėjo nuomone, nurodyti nauji įrodymai pagrindžia aplinkybę, kad įvykio, dėl kurio iš jo ieškovei buvo priteistas žalos atlyginimas, tyrimas Jungtinėje Karalystėje pasibaigė, nenustačius pareiškėjo (atsakovo) kaltės ir neteisėtų veiksmų, o tai turi esminės reikšmės, sprendžiant dėl civilinėje byloje e2-6591-996/2018 pareikšto reikalavimo pagrįstumo.
54. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas (atsakovas) proceso atnaujinimo pagrindu nurodė aiškią teisės taikymo klaidą, t. y. prašymą grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, tuo tarpu iš prašymuose dėl naujų įrodymų priėmimo nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas procesą byloje siekia atnaujinti ir dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurias, pareiškėjo nuomone, patvirtina teismui pateikti nauji įrodymai.
55. Nurodytuose prašymuose išdėstyti argumentai atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, tačiau toks prašymas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, pareiškėjui (atsakovui) išaiškintina, kad tuo atveju, jeigu jis mano, kad yra paaiškėjusios naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
56. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
57. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.