Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. P. (R. P.) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties, kuria R. P. skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. spalio 15 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-24973-2025 pakeistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Vadovaujantis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Apeliaciniu skundu apeliantas R. P. neginčija padaryto administracinio nusižengimo kvalifikacijos ir administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, faktinių aplinkybių, tačiau kelia paskirtos administracinio poveikio priemonės individualizavimo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose, t. y. pasisakys tik dėl to, ar R. P. buvo tinkamai nustatytas administracinio poveikio priemonės terminai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aukštesnės instancijos teismui paduotas skundas dėl skundžiamos nutarties yra iš esmės identiškas skundui, paduotam pirmosios instancijos teismui. Naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir neaptartos skundžiamoje nutartyje, skunde nenurodoma. Tai, kad apeliantas nesutinka su priimtu procesiniu sprendimu ir jame pateiktais argumentais, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

7. Asmeniui, kuris padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis ANK 420 straipsnio 6 dalimi, yra privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Šiuo atveju R. P. už jo padarytą administracinį nusižengimą buvo paskirta administracinio poveikio priemonė minimaliam terminui – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas trims mėnesiams.

8. ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Tokiu išaiškinimu vadovaujamasi ir sprendžiant dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų (ne)taikymo skiriant administracinio poveikio priemones.

9. Apygardos teismas, įvertinęs visą pateiktą elektroninės administracinio nusižengimo bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokių aplinkybių apelianto R. P. administracinio nusižengimo byloje nėra. Jis, vairuodamas transporto priemonę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juosta ir ja judėdamas kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją, kurią kirsti draudžiama, t. y. kelyje nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, todėl šio administracinio nusižengimo pavojingumas visuomenei akivaizdus, nepaisant skunde dėstomų argumentų. Taigi, įstatymo leidėjas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, padarymą sankcijoje numatęs tokią privalomą skirti administracinio poveikio priemonę, tuo tik pabrėžė pažeidimo pavojingumą ir jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje. Šių aplinkybių kontekste svarbu paminėti ir tai, kad pagal ANK 34 straipsnio 3 dalį asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kas reiškia, kad skirtinos administracinio poveikio priemonės atskaitos taškas, nuo kurio nustatoma administracinio poveikio priemonės (specialiosios teisės atėmimo) trukmė, šiuo atveju būtų nuo 4,5 mėnesio, kai tuo tarpu R. P. už ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, nenustačius jo atsakomybę sunkinančių bei nustačius jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytas minimalus administracinio poveikio priemonės terminas – trys mėnesiai. Nagrinėju atveju, aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą skirti mažesnį nei minimalus administracinio poveikio priemonės terminas ir dar labiau švelninti apelianto padėtį – nėra.

10. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas pažymi, kad tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek skunde apeliacinės instancijos teismui, nurodytos analogiškos aplinkybės nėra apelianto R. P. atsakomybę ypatingai švelninančios aplinkybės, galinčios lemti išskirtinį administracinės nuobaudos švelninimą, tačiau yra vertinamos sprendžiant, kokio dydžio nuobauda turėtų būti skiriama jos sankcijos ribose (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Sutiktina, kad R. P. padarytas administracinis nusižengimas nesukėlė pasekmių, tačiau kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šio administracinio nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl kilę padariniai nėra šio nusižengimo būtinieji padariniai. Vien tai, kad R. P., vairuodamas transporto priemonę pavojingai, nepadarė kitų administracinių nusižengimų, nesudaro pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir tokiu būdu sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą ar jos iš viso neskirti. Apelianto R. P. apeliaciniame skunde nurodytos jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, kad jis dirba, turi rūpintis sūnumi, veda socialiai įprastą gyvenimo būdą, turi finansinių įsipareigojimų, nėra ypatingai jo atsakomybę švelninančios aplinkybės ir niekaip nepagrindžia, kodėl paskirta minimali administracinio poveikio priemonės trukmė nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta neproporcinga ir dar labiau mažintina.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl galimybės apeliantui R. P. sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki mažesnio nei sankcijoje nustatytas minimalus ar iš viso neskiriant šios administracinio poveikio priemonės, turi būti įvertinta, ar bus įgyvendinta administracinės nuobaudos paskirtis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti apeliantui R. P. ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, pagrįstai įvertino ir apelianto, kaip eismo dalyvio, charakteristiką. Iš skundui nagrinėti pateiktos administracinio nusižengimo bylos duomenų matyti, kad per pastaruosius penkerius metus iki šioje byloje nagrinėjimo administracinio nusižengimo padarymo, R. P. vien už KET pažeidimus yra baustas 6 kartus, be to, priešingai nei akcentuojama skunde, jis turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, negana to, po šio pažeidimo padarymo baustas vieną kartą už administracinio nusižengimo, susijusio su KET pažeidimu, už tai, kad 2025 m. rugsėjo 13 d. vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržu. Kaip teisingai pažymėta ir skundžiamoje nutartyje, iš paminėtų 53 administracinių nusižengimų R. P. yra baustas už analogiško administracinio nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, padarymą 2024 m. birželio 8 d., todėl jį charakterizuoja kaip nedrausmingą eismo dalyvį. Priešingai, nei bandoma pateikti apelianto R. P. apeliaciniame skunde kaip drausmingą kelių eismo dalyvį, nėra pagrindo daryti tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės neigiamai charakterizuoja administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį R. P.. Taigi administracinio nusižengimo byloje apygardos teismas nenustatė jokių išimtinių ar išskirtinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos Institucijai ar pirmosios instancijos teismui, dėl kurių R. P. turėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos. Visos šios aplinkybės, priešingai nei akcentuojama apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jų kiekis ir sistemiškumas, rodo, kad R. P. nėra drausmingas eismo dalyvis, linkęs laikytis saugaus elgesio kelyje taisyklių, ypatingai įvertinus tai, kad jo darbo pobūdis yra siejamas būtent su teisės vairuoti transporto priemones reikalingumu. Duomenys apie ankstesnius R. P. baustumus ir padarytą pažeidimą po aptariamo administracinio nusižengimo padarymo, charakterizuoja jį kaip nedrausmingą eismo dalyvį ir leidžia daryti išvadą, kad R. P. padarytas pažeidimas nebuvo atsitiktinis ir vienkartinis, R. P. yra linkęs nepaisyti teisės aktais įtvirtintų, ypatingai su eismo dalyvių elgesiu susijusių, privalomų elgesio taisyklių. Akivaizdu, kad anksčiau skirtos nuobaudos, nesusijusios su teisės vairuoti transporto priemones apribojimu, jam teigiamos įtakos neturėjo ir jis 2025 m. rugpjūčio 18 d. padarė administracinį nusižengimą, už kurį ir buvo skirta administracinio poveikio priemonė. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl kurių nebuvo tenkintas apelianto R. P. skundas šioje dalyje.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas, atmesdamas šioje dalyje apelianto skundą, vertino visas reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į gana pavojingo administracinio nusižengimo padarymą, šiuo konkrečiu atveju apelianto atsakomybės nešvelnina nei viena skunde nurodyta aplinkybė, akivaizdu, kad apeliantas R. P. neįvertino savo neteisėto elgesio galimų pasekmių, nors privalėjo tai padaryti. Juo labiau, jog tiek administracine nuobauda, tiek ir administracinio poveikio priemone, skiriama kartu su administracine nuobauda, siekiama atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus. Todėl per švelnus asmens baudžiamumas jį gali tik paskatinti ateityje vėl nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio nuostatų ir įvykdyti administracinį nusižengimą.

13. Nagrinėjamu atveju teigti, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino aplinkybių (reikalingumas artimųjų gerovės rūpinimuisi, asmeniniams poreikiams ar kt.) išskirtinėmis, kurios leistų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, taip pat nėra teisinio pagrindo. Tai, kad teisė vairuoti transporto priemones yra susijusi su administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir jo šeimos ar artimųjų gerove, nesudaro pagrindo šią situaciją vertinti jo naudai, nes šią aplinkybę prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus privalėjo įvertinti jis pats, o to nepadaręs, prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo įvertinti ir jo darbo pobūdį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog pažeidėjo R. P. darbas susijęs su vairavimu, tačiau terminuotam laikui netekus teisės vairuoti transporto priemones, asmuo laikinai gali susirasti ir kitokio pobūdžio darbą. Tuo tarpu skundo argumentai, kad teisė vairuoti reikalinga vežioti sergančią sutuoktinę į gydymo įstaigą, taip pat nesudaro pagrindo švelninti minimaliam terminui paskirtą administracinio poveikio priemonę, kadangi iš pateiktų duomenų teismui matyti, kad pagal 2025 m. rugsėjo 5 d. išrašą baigtas sutuoktinės spindulinis gydymas, 2025 m. spalio 2 d. buvo planuojama chemoterapija, t. y. prieš šešis mėnesius, o apeliacinio skundo argumentus pagrindžiančių naujų duomenų apie šiuo metu taikomą gydymą sutuoktinei apeliantas su apeliaciniu skundu nepateikė. Apeliantas R. P. teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikotarpiu gali kreiptis pagalbos į artimuosius, draugus arba naudotis pavežėjų, taksi paslaugomis. Suprantama, kad tai sukels ženklius nepatogumus, reikš finansines išlaidas, tačiau pažeidėjas turi (gali) imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, jog paskirta administracinio poveikio priemonė, kuri nėra paskirta neapibrėžtam laikotarpiui, o minimaliam – trijų mėnesių laikotarpiui, turėtų kuo mažesnę neigiamą įtaką jo paties bei jo artimųjų įprastam gyvenimui. Kita vertus, paskirta administracinio poveikio priemonė netrukdo apeliantui dirbti kitokio pobūdžio darbo, nepriklausomai nuo to, kad asmuo ilgą laikotarpį dirbo tik su transporto priemonės vairavimo pobūdžiu susijusį darbą. Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad net ir atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas tiesiogiai siejamas su poreikiu vairuoti transporto priemones, savaime nepripažįstama ypatinga aplinkybe, lemiančia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą. Apeliantas R. P., prieš darydamas minimą administracinį nusižengimą, privalėjo numatyti visas galimas neigiamas savo tokio neteisėto elgesio pasekmes ir savo elgesį kontroliuoti taip, kad tų pasekmių būtų išvengta. Šiame kontekste pabrėžtina, kad asmuo, puoselėdamas savo šeiminius ryšius, norėdamas tinkamai pasirūpinti savo šeimos nariais ar artimaisiais giminaičiais, savo ir jų gerove, turi būti itin atidus bei rūpestingas ir iš anksto numatyti savo elgesio pasekmes, vertinti jų pavojingumą ir galimus neigiamus padarinius, kurie kiltų atliekant vienokius ar kitokius veiksmus. Kaip matyti, priešingai nei skunde akcentuoja apeliantas R. P., jis teigiamų išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, ir kaip jau minėta, net ir po šio pažeidimo padarė kitą administracinį nusižengimą. Apeliaciniame skunde nurodytos gyvenimiškai įprastos aplinkybės negali būti laikomos išskirtinėmis, suteikiančiomis galimybę R. P. taikyti švelnesnes nuobaudas, nei už analogiškus pažeidimus baudžiami kiti teisės pažeidėjai. Asmeniniai pažeidėjo ir jo šeimos narių poreikiai negali būti iškeliami aukščiau padaryto administracinio nusižengimo pavojingumo ir visuomenės interesų.

14. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad apelianto skunde nurodomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai administracinio nusižengimo bylose nelaikyti precedentais apelianto atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors teismų praktikos formavimas yra viena iš aukštesnės instancijos teismų funkcijų, visgi Lietuvos Respublikos teismų įstatyme yra įtvirtinta, jog teismai, priimdami spendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi ne tik savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių suformuotų analogiškose ar panašaus pobūdžio bylose, tačiau žemesnės instancijos teismai yra saistomi būtent aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Taigi, precedento galią, saistančią tiek patį kasacinės instancijos teismą, tiek kitus bendrosios kompetencijos teismus, turi būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs individualią teisinę situaciją ir lygindamas faktines bylų aplinkybes, neprivalo priimti analogiško net ir tam pačiam apygardos teismui, procesinio sprendimo. Todėl nagrinėjamu atveju, nors ir esant panašioms faktinėms aplinkybėms, tačiau skirtingoms administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų teisinėms situacijoms, skunde paminėtais procesiniais sprendimais kaip precedentais nesivadovautina.

15. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis). Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik apelianto R. P. pageidavimus tenkinančios administracinio poveikio priemonės paskyrimas šiuo atveju neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų.

16. Aptartų duomenų pagrindu konstatuotina, kad R. P. skundžiama apylinkės teismo nutartimi pakeista administracinio poveikio priemonė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka administracinio nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti, todėl tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. P. apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama apylinkės teismo nutartis paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 5 d. nutartį nepakeistą ir R. P. (R. P.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.