Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-51-1020/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-12-15
Bylos Nr.: 1A-51-1020/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00010-2014-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta, Ernestas Rimšelis, Justas Namavičius
Nuteistasis: E. Z.
Advokatai: Ramūnas Putinas

Kategorijos

1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.1.8.10.3Bausmių bendrinimas jas iš dalies sudedant (BK 63 str. 1, 4 d.)
1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
1.2.14.6.2.1Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
1.2.14.7.1Turto iššvaistymas (BK 184 str. 1 d.)
1.2.18.1Aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-51-1020/2022Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00010-2014-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.8.10.3; 1.1.8.10.5; 1.2.14.6.2.1; 1.2.14.7.1; 1.2.18.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Audronei Rasiulienei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistajai E. Z. ir jos gynėjui advokatui Ramūnui Putinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka dalyvaujant tiesiogiai ir vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 184 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme;

– pagal BK 223 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnes bausmes ir E. Z. paskirta subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Paskirtas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. Z. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d. Alytaus mieste, būdama UAB „A.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktore ir vienintele akcininke, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2014 m. vasario 21 d. oficialiai nebūdama įmonės vadove ir akcininke, tačiau realiai valdydama įmonę, žinodama, kad 2013 m. birželio 12 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi fiktyviai T. Ž. (vėliau – T. V.) perleido įmonės akcijas ir kad 2013 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimu fiktyviai paskyrė T. Ž. įmonės direktoriumi, siekdama asmeninės naudos sau, užvaldyti svetimą UAB „A.“ turtą, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 21 d. atlikdama, grynųjų pinigų išėmimo – įnešimo operacijas iš AB Ūkio banko, AB „Danske bank“, AB „Citadele“ banko, AB „Swedbank“ banko, AB SEB banko, UAB Medicinos banko ir AB Šiaulių banko sąskaitų, išimdama iš viso 197 575 Lt (57 221,67 Eur) grynaisiais pinigais, į tas pačias bankų sąskaitas įnešdama grynaisiais pinigais tik 109 271,08 Lt (31 647,09 Eur) ir nepateikusi įtraukimui į bendrovės apskaitą 77 260,64 Lt, t. y. 22 376,22 Eur pateisinančių dokumentų panaudojimo įmonės veikloje, pasisavino jos žinioje buvusį svetimą turtą, įmonės grynuosius pinigus, iš viso 77 260,64 Lt (22 376,22 Eur) ir tuo padarė įmonei didelę 77 260,64 Lt (22 376,22 Eur) turtinę žalą.

2. Taip pat E. Z. nuteista pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d., Alytaus mieste, būdama UAB „A.“ direktore ir vienintele akcininke, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2014 m. vasario 21 d. oficialiai nebūdama įmonės vadove ir akcininke, tačiau realiai valdydama įmonę, žinodama, kad 2013 m. birželio 12 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi fiktyviai T. Ž. perleido įmonės akcijas ir kad 2013 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimu fiktyviai paskyrė T. Ž. įmonės direktoriumi, siekdama asmeninės naudos sau, užvaldyti svetimą UAB „A.“ turtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytiems asmenims, perleisdama įmonės turtą – 6 automobilius, neįformindama automobilių perdavimo-priėmimo dokumentų ir jų nepateikdama įvertinimui tvarkomojoje įmonės apskaitoje bei šių dokumentų neperduodama bankrutuojančios UAB „A.“ bankroto bylos administratoriui, iššvaistė svetimą UAB „A.“ turtą, kurio bendra vertė 14 677,09 Lt (4 250,78 Eur), o būtent:

– nenustatytu laiku ir asmenims, perleido keleivinį automobilį „Renault Espace“, VIN numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 541,50 Lt (446,45 Eur) ir iššvaistė 1 541,50 Lt (446,45 Eur);

– nenustatytu laiku ir asmenims, perleido keleivinį automobilį „Renault Espace“, VIN numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2 140,73 Lt (620 Eur) ir iššvaistė 2 140,73 Lt (620 Eur);

– nenustatytu laiku ir asmenims, perleido keleivinį automobilį „Renault Espace“, VIN numeris VF8J637050R229360, kurio vertė 2 140,73 Lt (620 Eur) ir iššvaistė 2 140,73 Lt (620 Eur);

– nenustatytu laiku ir asmenims, perleido keleivinį automobilį „Renault Espace“, VIN numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 899,04 Lt (550 Eur) ir iššvaistė 1 899,04 Lt (550 Eur);

– nenustatytu laiku ir asmenims, perleido keleivinį automobilį „BMW318“, VIN numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2 555,07 Lt (740 Eur) ir iššvaistė 2 555,07 Lt (740 Eur);

– nenustatytu laiku ir asmenims, perleido keleivinį automobilį „Opel Frontera“, VIN numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė 4 400 Lt (1 274,33 Eur) ir iššvaistė 4 400 Eur (1 274,33 Eur).

3. Tai pat E. Z. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d., Alytaus mieste, būdama UAB „A.“ direktore ir vienintele akcininke, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2014 m. vasario 21 d. oficialiai nebūdama įmonės vadove ir akcininke, tačiau realiai valdydama įmonę, žinodama, kad 2013 m. birželio 12 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi fiktyviai T. Ž. perleido įmonės akcijas ir kad 2013 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimu fiktyviai paskyrė T. Ž. įmonės direktoriumi, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, dėl ko visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka, 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad patvirtinus finansines ataskaitas apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtinta bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle;

3.1. 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkto nuostatas, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą;

3.2. 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM ataskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad pirkimo PVM apskaičiuotas už iš kitos valstybės narės įsigyjamas prekes, į PVM apskaitą gali būti įtrauktas tik tuo atveju, kai įsigytų prekių apmokestinamoji vertė ir pardavimo PVM, apskaičiuotas už šias prekes, yra deklaruoti PVM deklaracijoje, o PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuria įformintas prekių tiekimas ir kuri atitinka reikalavimus, keliamus PVM sąskaitai faktūrai, kuria įformintas prekių tiekimas kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui,

– apskaitos registruose neregistravo finansinių operacijų „Danske bank“, AB SEB banko, AB „Swedbank“ banko, AB „Citadele“ banko, UAB Medicinos banko, AB „Finasta“ banko, BAB Ūkio banko, AB Šiaulių banko sąskaitose;

– neišsaugojo darbo užmokesčio, VSD įmokų apskaičiavimo ir pajamų mokesčio apskaičiavimo, apskaitos registrų, kuriuose registravo darbo užmokesčio, VSD ir pajamų įmokų paskaičiavimo, darbo užmokesčio išmokėjimo ūkinių operacijų, dėl ko negalima nustatyti, kokios darbo užmokesčio sumos ir iš kokių lėšų buvo išmokėtos;

– neišsaugojo UAB „A.“ prekių ar paslaugų pirkimo, pardavimo dokumentų, atliekant finansines operacijas bankuose grynaisiais pinigais bei negrynaisiais pinigais, įsigytų prekių ar paslaugų neregistravo apskaitos registruose, dėl ko negalima nustatyti, kokios prekės ir paslaugos buvo įsigytos ir ar jos panaudotos bendrovės veikloje;

– neišsaugojo grynųjų pinigų apskaitos registro (kasos knygos);

– neišsaugojo prekių ar paslaugų pirkimo, pardavimo dokumentų, kurių duomenis deklaravo PVM deklaracijose, įsigytų prekių ar paslaugų neregistravo apskaitos registruose;

– neišsaugojo pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir dokumentų, kurių pagrindu PVM deklaracijose deklaravo įsigytų prekių ar paslaugų pirkimo PVM.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistoji E. Z. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – E. Z. dėl nusikalstamų veikų nustatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nes nepadarytos nusikalstamos veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių, dėl nusikalstamos veikos nustatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nes neįrodyta, kad E. Z. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

4.1. Apeliantė, apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Apeliantė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis teigia, kad pirmosios instancijos teismas skirtingai vertino nuteistąją kaltinančius ir teisinančius įrodymus, nors vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis teismas turi išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir nuosekliai įvertinti teisiškai reikšmingas bylos faktines aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas turi būti nešališkas, laikytis įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įsitikinti ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti, ar jais galima pagrįsti teismo išvadas, ar jie atmestini. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį minėtų reikalavimų nesilaikė, nes neišanalizavo įrodymų tarpusavio ryšio, jų sąsajumo ir nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymai buvo vertinami selektyviai, pirmenybę suteikiant nuteistąją kaltinantiems įrodymams, nemotyvuojant kodėl atmetami kiti įrodymai, t. y. apygardos teismas neargumentuodamas atmetė visų teisme apklaustų liudytojų parodymus. Apeliantės teigimu, baudžiamojoje byloje neįrodyta, kad ji padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, išimtinai vertino tik nuteistajai nepalankius įrodymus, kurie paneigti objektyviais įrodymais, t. y. nuteistosios kaltę grindė tik specialisto išvada, kuri atlikta surinkus ne visą medžiagą ir paneigta audito išvada bei naujai gautais duomenimis, kurie ikiteisminio tyrimo metu tirti nebuvo.

4.2. Remdamasi suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19-697/2015, Nr. 2K-89-303/2017, Nr. 2K-300-697/2019, Nr. 2K-254-895/2020) apeliantė pažymi, kad inkriminuojant BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatą nusikalstamą veiką svarbu nustatyti ne tik ar buvo padaryta nusikalstama veika, bet ir išaiškinti asmenį, kuris dėl einamų pareigų turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavintam turtui, t. y. asmenį, kuris buvo UAB „A.“ vadovas.

4.3. Apeliantė nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paremtas vien tik T. Ž. parodymais apie tai, kad jis nepirko UAB „A.“ akcijų, nebuvo paskirtas šios įmonės direktoriumi ir jai nevadovavo, tačiau baudžiamojoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad E. Z. pardavusi UAB „A.“ akcijas ir toliau jai vadovavo. Nagrinėjamu atveju būtina detaliai ir išsamiai išanalizuoti minėto liudytojo parodymus, kurie laikui bėgant kito jam naudinga linkme. Pirminių apklausų metu liudytojas nurodė, kad UAB „A.“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis buvo pasirašyta tarp jo ir E. Z. bei M. R. prašymu nuvyko į „Finasta“ ir UAB „A.“ vardu atidarė banko sąskaitą. T. Ž. apklaustas pirmosios instancijos teisme taip pat neneigė, kad akcijas pirko iš E. Z. bei nurodė, jog pasirašė sutartį, vyko į VĮ „Registrų centras“, pasirašė sprendimą dėl E. Z. atleidimo. Būtent šie liudytojo parodymai visiškai sutampa su E. Z. parodymais. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo T. Ž. parodymus visiškai nepagrįstai nurodė, kad E. Z. pardavusi įmonės akcijas ir toliau buvo jos vadovė, nes liudytojas pirmosios instancijos teisme taip pat parodė ir tai, kad įmonėje kalbėjo su M. R., kuris joje buvo kaip direktorius, duodavo jam pasirašyti dokumentus ir mokėdavo atlyginimą, taip pat su juo važiavo į Kauną atidaryti banko sąskaitos. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad įmonės faktinis vadovas buvo ne E. Z., o M. R., nors pagal kitus bylos įrodymus akivaizdu, kad nuo 2013 m. liepos 9 d. UAB „A.“ direktorius buvo tik T. Ž., kuris iš minėtos įmonės gaudavo darbo užmokestį.

4.4. Apeliantė, cituodama liudytojų A. M., A. P., L. T., V. V., S. R., S. B., R. K., M. R. parodymus, kuriuose vieni nurodė, kad UAB „A.“ direktorius buvo vyras, kiti, kad įmonės direktorius buvo T. Ž., teigia, jog nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nevertino minėtų liudytojų parodymų. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir selektyviai atrinkdamas tik kai kurių liudytojų – E. S., A. P., A. P. ir E. K. parodymus nurodė, kad beveik visi teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai – UAB „A.“ darbuotojai, teigė, kad T. Ž. jiems nežinomas, tačiau minėtų liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina ir aplinkybės, kad įmonės direktore buvo būtent E. Z.. Be kita ko, tiek minėtų liudytojų parodymai, tiek T. Ž. pasirašyti dokumentai įrodo, kad T. Ž. priiminėjo sprendimus kaip įmonės direktorius, taip pat įrodo ir tai, kad UAB „A.“ nebuvo bankrutuojanti, o sėkmingai dirbo ir savo darbuotojams mokėjo darbo užmokestį.

4.5. Pasak apeliantės, kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius – tiesioginę tyčią. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju jai inkriminuota nusikalstama veika nebuvo padaryta, nes įmonės lėšos buvo panaudotos įmonės reikmėms. Tai iš dalies užfiksuota įmonės buhalteriniuose dokumentuose ir patvirtina kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį neįvertino visų įrodymų, nepašalino abejonių, nors tai privalėjo padaryti.

4.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir nuteistosios E. Z. parodymus lyginant juos tiek su liudytojo T. Ž., tiek su kitų liudytojų parodymais. Nuteistoji E. Z. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad ji nepasisavino jos žinioje esančio UAB „A.“ turto, o 23 232 Eur suma galėjo būti panaudota grynaisiais sumokėti darbo užmokestį ir atsikaitymams su įmonėmis. Nuteistosios E. Z. pozicija nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo aiški, nuosekli, nekintanti. E. Z. pati atliko paskaičiavimus dėl grynaisiais pinigais darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, kuriuos patikrinus ir patikslinus audito kompanijai UAB „G. B. ir partneriai“ pateikė audito išvadą. Taip pat atliko UAB „A.“ grynųjų pinigų apyvartų paskaičiavimus už sumokėtas prekes ir paslaugas kitoms įmonėms. Tiek E. Z. atliktus paskaičiavimus dėl darbo užmokesčio, tiek audito išvadas, patvirtino ir UAB „A.“ bankroto administratorė D. R., teigdama, kad įmonės darbuotojams darbo užmokestis buvo išmokėtas. Apeliantė teigia, kad apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nurodytų duomenų nevertino, o rėmėsi vien specialisto išvada, kuri dėl duomenų trūkumo yra netiksli ir neteisinga, nes pirmosios instancijos teisme apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė nurodė, jog specialisto išvada buvo surašyta tik iš jai ikiteisminio tyrimo metu pateiktų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, specialistė negalėjo nustatyti, kur buvo panaudoti iš įmonės išgryninti pinigai, nes atliekant specialisto išvadą, tokie dokumentai jai nebuvo pateikti.

4.7. Apeliantė, remdamasi baudžiamojoje byloje pateiktais UAB „L.“, UAB „L.“, UAB „M.“ dokumentais teigia, kad apygardos teismas neįvertino su minėtomis įmonėmis sudarytų sandorių už kuriuos buvo atsikaitoma grynaisiais pinigais. Nesuprantama, kodėl teismas kai kuriuos dokumentus pripažino tinkamais įrodymais, o kitus tokios pačios formos nepriėmė ir pripažino netinkamais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių nustatyti ir patikrinti visas svarbias bylos aplinkybes, t. y. neišnaudojo visų galimybių panaikinti bet kokias abejones. Be to, apygardos teismas vertindamas dokumentus pagrindžiančius atsikaitymą grynaisiais pinigais, vertino tik laikotarpį nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2014 m. vasario 21 d., nors apeliantei inkriminuotas nusikalstamos veikos laikotarpis nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 21 d., todėl visos įmonės, atsakydamos į pirmosios instancijos teismo prašymą, dokumentus pateikė už trumpesnį laikotarpį. Todėl nėra aišku ar nebuvo duomenų ir už likusį inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpį.

4.8. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai vertino UAB „A.“ atsiskaitymus su UAB „A. N.“, UAB „I.“, UAB „R. O.“, kadangi visais atvejais, taikant BK 183 straipsnio nuostatas, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios arba paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateikti visi UAB „A.“ banko išrašai ir specialistės išvada su jos parengtomis banko išrašų lentelėmis, todėl teismas galėjo ir turėjo palyginimo būdu įsitikinti kokios sumos audito įmonės UAB „G. B. ir partneriai“ pateiktoje lentelėje kam buvo išmokėtos. Šiuo atveju, atsižvelgiant į specialisto išvadoje ir UAB „G. B. ir partneriai“ audito išvadoje pateiktus banko sąskaitų išlaidų skaičiavimus, pirmosios instancijos teismas ir specialistė neteisingai nurodė, kad darbo užmokesčiui skirta suma buvo 154 882,21 Lt, kadangi sudėjus specialisto išvados 3–5 lapuose nurodytas banko sąskaitų darbo užmokesčio sumas gaunasi – 138 781,71 Lt.

4.9. Apeliantė, remdamasi BK 223 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, teigia, kad už minėtos BK nuostatos pažeidimą atsakomybė turėtų kilti ne E. Z., nes UAB „A.“ dokumentus turėjo saugoti T. Ž., kuris 2020 m. sausio 30 d. vykusiame teisiamajame posėdyje nurodė, kad įmonės dokumentus gavo, tačiau juos paliko Anglijoje. Apeliantė pažymi, kad ji ir liudytoja S. R. nurodė, jog įmonės dokumentai buvo perduoti T. Ž., be to, buvo pasirašyti dokumentų perdavimą patvirtinantys dokumentai.

4.10. Apeliantė, aptardama BK 184 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, teigia, kad šiuo atveju privalomasis objektyviosios pusės požymis – tiksli turto vertė, o 2018 m. sausio 11 d. Kauno teritorinės muitinės Tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus parengtame atsakyme, įvertinus septynių pateiktų automobilių rinkos vertę, nurodyta ir tai, kad prekių, esančių laisvojoje apyvartoje Sąjungos muitų teritorijoje, rinkos vertės nustatymas nėra muitinės kompetencija bei kad muitinė gali nurodyti rekomendacinio pobūdžio transporto priemonės rinkos vertę Lietuvos Respublikoje. Dėl tikslios transporto priemonių rinkos vertės nustatymo rekomenduojama kreiptis į Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka atestuotus kilnojamojo turto vertintojus, tačiau pirmosios instancijos teismas muitinės rekomendacijas ignoravo ir tiksli vidutinė transporto priemonių vertė nebuvo nustatyta. Rekomendacinio pobūdžio vidutinė turto vertė, negali būti laikoma tikslia vidutine turto rinkos verte, nes transporto priemonės tiksli, individuali vertė priklauso nuo daugelio faktorių, o ypač jos techninės būklės vertinimo metu. Apeliantės teigimu, transporto priemonės buvo nusidėvėjusios, taip pat tos kurios nebuvo nurašytos buvo sudaužytos ir jų likutinė vertė buvo vienas litas, tikriausiai buvo priduotos į metalo laužo supirktuvę. Tokius nuteistosios parodymus patvirtino liudytojai S. I., A. P., M. R., tačiau apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šių aplinkybių nevertino. Taip pat apygardos teismas nevertino ir aplinkybės, kad įmonės pardavimo metu nusikalstamos veikos aprašyme nurodytos transporto priemonės su visais dokumentais buvo perduotos T. Ž.. Taigi, apeliantė, remdamasi išdėstytais argumentais, teigia, kad nenustačius BK 184 straipsnio 1 dalies privalomojo objektyviosios sudėties požymio – turto vertės, atsakomybė dėl turto iššvaistymo negali kilti.

5. Teismo posėdyje nuteistosios E. Z. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – E. Z. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių, kitą apeliacinio skundo dalį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios E. Z. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, byloje atlikusi įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra teisingas. Šioje byloje E. Z. buvo nepagrįstai kaltinta ir nuteista už jos žinioje buvusio svetimo UAB „A.“ didelės vertės turto pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalį), nes kaltinime nurodytas ir netinkamai apskaitytas įmonės turtas iš tiesų buvo panaudotas įmonės reikmėms. Ši nuosprendžio dalis panaikinama (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Kitoje nuosprendžio dalyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. Z. aplaidžiai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą ir iššvaistė jos žinioje buvusį UAB „A.“ turtą, kurio bendra vertė 4 250,78 Eur. Tuo pačiu teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje pasitvirtino ne visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl jos neteisėtų veiksmų aplaidžiai tvarkant įmonės buhalteriją, todėl šalintinos faktinės aplinkybės susijusios su įmonės buhalterinių dokumentų tiesioginiu tvarkymu ir buhalterinių dokumentų pildymu (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimu, E. Z. buvo paskirtos per griežtos bausmės, todėl jos keičiamos (BPK 328 straipsnio 2 punktas), taip pat nepagrįstai paskirta bausmė nebuvo subendrinta su ankstesniu E. Z. atžvilgiu priimtu nuosprendžiu (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl UAB „A.“ buhalterinės apskaitos ir nuteistosios kaltės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį

7. Nuteistoji, ginčydama nuteisimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai ją pripažino tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu, nes inkriminuojamu laikotarpiu ji nebuvo UAB „A.“ akcininkė. Ji teigė, kad 2013 m. birželio 12 d. pardavė įmonės akcijas T. Ž. ir perdavė jam visus įmonės buhalterinius dokumentus bei turtą, todėl negali atsakyti už aplaidų UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Teisėjų kolegija su tokia nuteistosios pozicija nesutinka, nes ją paneigia iš skirtingų šaltinių gauti objektyvūs, tarpusavyje sutampantys duomenys ir vieni kitus patvirtinantys liudytojų parodymai.

8. Pagal Juridinių asmenų registro centro teikiamą informaciją, aktualiu laikotarpiu UAB „A.“ vadovais ir akcininkais buvo: nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. liepos 11 d. E. Z., nuo 2013 m. liepos 11 d. T. Ž. (t. 1, b. l. 5–8). Nuteistoji E. Z. neginčija, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. liepos 11 d. ji buvo UAB „A.“ vienintelė akcininkė ir direktorė. Tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad UAB „A.“ akcijos T. Ž. buvo perleistos fiktyviai ir nuo 2013 m. liepos 11 d. iki 2014 m. vasario 21 d., UAB „A.“ de facto vadovavo E. Z. (T. Ž. buvo tik fiktyvus įmonės vadovas de jure einantis vadovo pareigas). Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kas ginčijamu laikotarpiu buvo UAB „A.“ vadovas de fakto – T. Ž. ar E. Z. ir, ar pagrįstai E. Z. pripažinta tinkamu BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu.

9. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. Z. ir T. Ž. 2013 m. birželio 12 d. sudarė UAB „A.” akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei priėmimo-perdavimo aktu E. Z. perdavė visus su minėta įmone susijusius dokumentus T. Ž. (t. 2, b. l. 127, 128–129). 2013 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimu T. Ž. nuo 2013 m. liepos 8 d. iš direktorės pareigų atleido E. Z. ir nuo 2013 m. liepos 9 d. direktoriumi paskyrė T. Ž. (t. 3, b. l. 46). 2013 m. liepos 8 d. darbo sutartimi UAB „A.“ direktorė E. Z. nuo 2013 m. liepos 9 d. direktoriumi priėmė T. Ž. ir įsipareigojo mokėti jam minimalų atlyginimą (t. 2, b. l. 148–149).

10. Liudytojas T. Ž. visų apklausų metu nurodė, kad E. Z. yra jo sesers S. R. vyro M. R. sesuo. Iš tiesų liudytojas neneigė, kad jo vardu buvo perrašytos UAB „A.“ akcijos ir jis su tuo sutiko bei neskaitęs pasirašė būtinus dokumentus. Tačiau liudytojas iš esmės nuosekliai teigė ir tai, kad niekada nebuvo šios įmonės direktoriumi ir jai nevadovavo, taip pat neperėmė jokių įmonės dokumentų bei turto. Be to, buvo patikintas, kad dėl tokių veiksmų jam nekils jokia atsakomybė, nes įmonė buvo skolinga, todėl ji turėjo bankrutuoti. Nežino kas iš tiesų buvo UAB „A.“ direktorius, t. y. E. Z. ar M. R., tačiau po susitarimo, jis su E. Z. važiavo į VĮ „Registrų centrą“ įforminti dokumentų. 2013 m. spalio mėnesį su M. R. važiavo į banką, kur įmonės vardu atidarė sąskaitą, nes M. R. teigimu, į įmonės sąskaitą turėjo būti pervesta didelė pinigų suma. Įmonės pinigais jis nedisponavo, neturėjo galimybės prie jų prieiti. Be kita ko, M. R. jam duodavo pasirašyti įvairius dokumentus, kuriuos jis neskaitęs pasirašydavo. Liudytojo teigimu, jis sudarė fiktyvią akcijų pirkimo-pardavimo ir dokumentų priėmimo-perdavimo sutartis, nors realiai apie įmonės veiklą nieko nežino. Sutiko, kad įmonė būtų užrašyta jo vardu, nes jam reikėjo įsidarbinti, teismas jam buvo paskyręs tokį įpareigojimą (t. 1, b. l. 160–162; t. 12, b. l. 35–42).

11. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti aptartais liudytojo parodymais, kadangi jis iš esmės dėl visų esminių aplinkybių (dėl fiktyvaus akcijų pardavimo bei dokumentų pasirašymo; akcijų perrašymo tikslo; dokumentų ir turto neperdavimo; nevadovavimo įmonei), davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus, kurie sutapo su 2013 m. spalio 15 d. antstolei pateiktame paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis. Antstolei pateiktame paaiškinime T. Ž. nurodė, kad draugas supažindino jį su moterimi, kurios vardas Edita. Ji jam pasiūlė už 1 000 Lt jo vardu užregistruoti UAB „A.“. Pasakė, kad ši įmonė netrukus bankrutuos ir jis neturės jokių problemų. Jis sutiko ir neperskaitęs pasirašė visus jam pateiktus dokumentus. Jokių įmonės dokumentų ir turto negavo (t. 1, b. l. 17).

12. Nuteistosios apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo T. Ž. parodymuose esantys tam tikri prieštaravimai, t. y. kad jis pamiršdavo anksčiau minėtus faktus ar vėlesnių apklausų metu papildydavo tam tikras aplinkybes, atsižvelgiant į nuo tiriamų nusikalstamų veikų praėjusį laiko tarpą, nepaneigia jo parodymų, taip pat neleidžia abejoti jų patikimumu, kadangi juos patvirtina tiek rašytiniai bylos įrodymai, tiek dalies liudytojų – UAB „A.“ darbuotojų parodymai. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė kritikuodama ir cituodama liudytojo parodymus, pateikia tik jai naudingų parodymų dalį (pvz., apeliaciniame skunde nurodoma „T. V. kratos metu paaiškino, kad UAB „A.“ dokumentus gavęs, bet Anglijoje palikti (2020-02-30 teisiamojo posėdžio protokolas)“, tačiau iš minėto teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog liudytojas T. Ž. atsakydamas į teisėjo klausimą, nurodė: „ar juos (turima omenyje UAB „A.“ buhalterinius dokumentus– kolegijos pastaba) pas mane rado, tai tuo momentu buvo sugalvota, kad jie Anglijoje palikti. Aš tada nurodžiau, kad jie Anglijoje palikti. Kodėl nesakiau, kad jų neturiu ir ko jie pas mane ieško, tai aš bandžiau, bet jie atėjo neklausė ar turiu ar ne <...>“ (t. 12, b. l. 41).

13. Teisėjų kolegija, vertindama liudytojo T. Ž. parodymų patikimumą ir apeliantės teiginius, kad akcijų perleidimo metu įmonė nebuvo bankrutuojanti, o sėkmingai dirbo ir mokėjo darbo užmokestį, pažymi, kad UAB „A.“ turtas jau nuo 2012 m. buvo areštuotas (iš turto areštų registrų pateiktų duomenų matyti, kad net po keletą kartų (t. 3, b. l. 184–194)). UAB „A.“ finansinės atskaitomybės nebuvo teikiamos nuo 2012 metų (t. 3, b. l. 35, 72). Nuo 2013 m. pradžios iki akcijų perleidimo buvo atleista daugiau nei 40 įmonės darbuotojų (t. 3, b. l. 17–20). Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi tenkintas kreditorės UAB „B.“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuotas UAB „A.“ priklausantis – 87 245,84 Lt vertės nekilnojamas ir kilnojamas turtas. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. preliminariu sprendimu iš UAB „A.“ minėta suma buvo priteista UAB „B.“ (t. 1, b. l. 11–12, 13–14). Taip pat Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi UAB „A.“ iškelta bankroto byla, kurioje nurodyta, kad pagal UAB „S.“ ieškinį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. galutinį sprendimą skola ieškovui sudaro 91 010,09 Lt (t. 2, b. l. 161–162). Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtinti kreditorių reikalavimai bendrai 265 117,8 Eur (t. 2, b. l. 159–160). 2013 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte nustatyta, kad darbai pagal 2012 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytą rangos sutartį (duomenys neskelbtini)buvo atlikti nekokybiškai, trūkumai nebuvo ištaisyti (t. 4, b. l. 125; t. 5, b. l. 175–176). Taigi, priešingai nei teigė apeliantė, rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad akcijų perleidimo metu įmonė faktiškai veiklos nevykdė ir turėjo didelių įsiskolinimų, turtui buvo taikomi apribojimai.

14. Liudytojo T. Ž. parodymų patikimumą patvirtina ir liudytojų, be kita ko, ir šios įmonės darbuotojų, parodymai, tuo pačiu paneigdami ir apeliantės teiginius, kad ji po akcijų pardavimo įmonėje nesilankė ir su ja nebuvo susijusi. Liudytojas E. S. nurodė, kad jam 2013 m. gegužės – rugsėjo mėnesiais dirbant UAB „A.“, darbus skirstydavo M. R., tačiau įmonės dokumentuose jo pavardė nebūdavo nurodoma. T. Ž. vardą ir pavardę žino tik iš pasirašytos darbo sutarties, tačiau objektuose, kuriuose darbus atliko UAB „A.“, niekada nėra jo matęs. Iš matymo atsimena E. Z., nes ją matydavo įmonėje, tačiau tiksliai negali pasakyti kaip ji susijusi su įmone, kurioje jis dirbo (t. 11, b. l. 5–7). Taip pat po akcijų pardavimo įmonėje dirbę darbuotojai – A. M. (t. 11, b. l. 44), V. V. (t. 11, b. l. 47) nurodė nematę ir nežinantys T. Ž.. Be to liudytoja L. T. nurodė, kad ji buvo (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės pirmininkė. Su UAB „A.“ 2013 m. jie buvo pasirašę sutartį dėl bendruomenės namų remonto. Sutartį pasirašė direktorius M. R., kuris buvo atvažiavęs kartus su E. Z.. Dėl darbų techninių klausimų bendraudavo su M. R.. T. Ž. asmeniškai niekada nėra mačiusi (t. 11, b. l. 46–47). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aptartais liudytojų parodymais, nes jie sutampa tarpusavyje, t. y. nei vienas iš minėtų asmenų susijusių tik darbo ar sutartiniais santykiais su įmone, nenurodė matę ar žinantys tokį asmenį ar vadovą – T. Ž.. Tuo tarpu apeliantės minimi liudytojai, kurie nurodė, kad UAB „A.“ direktoriumi buvo T. Ž., ar kad jam buvo perduoti įmonės dokumentai, su E. Z. ar M. R. buvo susiję giminystės ar artimais ryšiais, t. y. M. R. – E. Z. brolis ir UAB „A.“ statybų direktorius (t. 11, b. l. 93–97); S. R. – M. R. žmona (t. 11, b. l. 144 – 147); R. K. – M. R. uošvis (t. 11, b. l. 86–88); S. B. – M. R. giminaitis (t. 11, b. l. 147–148). Toks apeliantės ir minėtų liudytojų ryšys, jau minėtų bylos duomenų kontekste, sudaro pagrindą šių asmenų parodymus vertinti kaip nepatikimus. Apeliantės nurodyti liudytojai A. M. ir V. V. nurodė, kad įmonės direktoriumi buvo vyras ar jog įmonės direktoriumi buvo M. R., taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad visu aktualiu laikotarpiu įmonės direktorė buvo E. Z.. Iš esmės tokius parodymus davę įmonės darbuotojai dirbo labai trumpą laiką (kelias dienas), be to, jie dirbo objektuose, kuriuose visus su darbu susijusius nurodymus duodavo būtent M. R., kuris veikė kaip statybos vadovas (apklaustas pirmosios instancijos teisme M. R. nurodė, kad jis buvo UAB „A.“ statybos direktoriumi; būtent tokias savo pareigas jis nurodydavo ir pasirašydamas įmonės dokumentuose (t. 2, b. l. 3–4, 5)).

15. Nors nuteistoji E. Z. teigia, kad po akcijų pardavimo ji nebuvo susijusi su UAB „A.“, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog AB banko „Finasta“ pateikti duomenys patvirtina T. Ž. nurodytas aplinkybes, kad jis M. R. prašymu, važiavo į banką įmonės vardu atidaryti banko sąskaitos, nes į ją turėjo būti pervesta didelė pinigų suma. Iš pateiktų duomenų matyti, kad T. Ž. prašymu minėtame banke 2013 m. spalio 22 d. buvo atidaryta UAB „A.“ banko sąskaita į kurią tą pačią dieną iš Valaičių kaimo bendruomenės buvo pervesta 9 268,60 Lt, kurie tą pačią dieną buvo pervesti UAB „R.“, su kurios vadovu – S. B. M. R. yra susijęs giminystės ryšiais. Prie banko sąskaitos buvo jungtasi iš kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 170–181, 183). Nors tyrimo metu nenustatyta kieno vardu registruotas šis IP adresas, tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad „Danskebank“ pateikti duomenys patvirtina, jog prisijungimas prie UAB „A.” banko sąskaitų, be kita ko, buvo išduotas ir E. Z., kuri ir po akcijų pardavimo, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. ne kartą jungėsi prie įmonės banko sąskaitų iš to paties IP adreso, iš kurio buvo jungtasi prie AB banko „Finasta“ sąskaitos, t. y. IP adreso (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 9–10, 30, 36). Taip pat nurodyta, kad iš to paties IP adreso E. Z. 2013 m. birželio 18 d. jungėsi prie įmonės banko sąskaitos esančios Swedbank (t. 7, b. l. 91) bei UAB Medicinos banke 2013 m. birželio 14d. įmonės vardu atidarė banko sąskaitą ir prie šios sąskaitos vėl gi iš to paties IP adreso buvo jungtasi 2013 m. birželio 17 d. (t. 7, b. l. 142). Be to, SEB banko pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad E. Z. naudodamasi kompiuteriu, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), dar iki akcijų pardavimo jungėsi prie šiame banke esančios įmonės sąskaitos, kadangi šiame banke tik E. Z. galėjo tvarkyti įmonės UAB „A.“ sąskaitas ir vykdyti pavedimus (t. 7, b. l. 127). Taigi, šie duomenys patvirtina, kad E. Z. ir po akcijų pardavimo įforminimo toliau buvo susijusi su UAB „A.“, sistemingai naudojosi įmonės banko sąskaitomis, kas patvirtina, kad ji ir toliau vadovavo UAB „A.“, kadangi T. Ž. nei viename banke, išskyrus AB bankas „Finasta“, nebuvo išduoti prisijungimai prie įmonės banko sąskaitų.

16. Taip pat teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad dar iki akcijų pardavimo įvairiuose oficialiuose įmonės dokumentuose bei rekvizituose, kuriuos pasirašė nuteistoji E. Z., nurodomi įmonės kontaktiniai duomenys – elektroninių paštų adresai – (duomenys neskelbtini) ir (ar) (duomenys neskelbtini) (pvz. 2012 m. liepos 3 d. pasiūlyme dėl (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos langų, stogo ir durų keitimo darbų pirkimo (t. 5, b. l. 1–2), Registrų centro juridinio asmens išraše (t. 1. b. l. 5–8), įvairiems bankams pateiktuose prašymuose (t. 7, b. l. 74, 92, 106) ir pan.). Elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini), nurodytas ir visuose dokumentuose, kuriuos pasirašė T. Ž., nors atskiruose dokumentuose buvo pakeičiamas rekvizituose nurodytas įmonės buveinės adresas (t. 2, b. l. 177–189). Be kita ko, liudytoja L. T. taip pat nurodė, kad ji buvo (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės pirmininkė ir 2013 m. spalio 22 d. gavo T. Ž. vardu surašytą raštą dėl spausdinimo klaidos ištaisymo galutiniame darbų atlikimo akte, tačiau minėto asmens asmeniškai niekada nebuvo mačiusi. Gauto rašto rekvizituose buvo nurodytas elektroninio pašto adresas – (duomenys neskelbtini) (t. 11, b. l. 46–47).

Žemesnės instancijos teismas

17. Aptarta įrodymų visuma, neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad visu aktualiu laikotarpiu UAB „A.“ de fakto vadove buvo E. Z., o akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta tik formaliai, siekiant išvengti skolinių įsipareigojimų. Tokia teismo išvada atitinka ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimu pripažintas aplinkybes, kuriuo T. Ž. ir E. Z. sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tokį savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad akcijų perleidimo metu ir vėliau T. Ž. atlikti tam tikri formalūs akcijų perleidimą įtvirtinantys veiksmai (kreipimasis į VĮ „Registrų centras“, banko sąskaitos atidarymas ir pan.) neatskleidžia ir nepatvirtina akcijas įgijusio asmens siekio toliau vykdyti įmonės ūkinę veiklą, vykdyti akcininko ir įmonės vadovo teises ir pareigas, o tik formaliai patvirtina tolesnį įmonės funkcionavimą, tokiam funkcionavimui suteikiant tik išorinius, t. y. formalius požymius (t. 6, b. l. 50–55). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Z. pripažino tinkamu BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu visu jai inkriminuotu laikotarpiu.

18. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą – buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl šios nusikalstamos veikos subjekto, yra nurodęs, kad pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką, jei buhalterei teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pavesta saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69-895/2018, Nr. 2K-109-942/2019, Nr. 2K-243-689/2019, Nr. 2K-203-495/2021 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje E. Z. dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo nuteista už tai, kad ji būdama UAB „A.“ vadovė, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, dėl ko visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. už vieną iš alternatyvių neteisėtų veikų, dėl kurios kyla BK 223 straipsnyje numatyti padariniai, yra įstatymų nustatytą laiką neišsaugomi buhalteriniai apskaitos dokumentai. Ši vadovo atsakomybė kyla iš Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 ir 21 straipsnių, kuriuose įtvirtinta pareiga nustatytą laiką saugoti finansinės apskaitos dokumentus ir registrus, nes šie dokumentai ir juose užfiksuota informacija turi reikšmės išorės informacijos vartotojams. Šių dokumentų svarba nenuginčijama dar ir dėl to, kad paprastai jų pagrindu yra formuojama bendrovės finansinė atskaitomybė, kuri yra ypatingai svarbi bendrovės kreditoriams ir kitiems suinteresuotiems asmenims (valstybės institucijoms ir pan.). Kriminalizuodamas šią veiką, įstatymų leidėjas siekė ūkinę-finansinę veiklą ne tik dokumentuoti, bet ir saugoti šios veiklos įrodymus, kaip turinčius tiesioginę reikšmę ekonominei veiklai vertinti. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas baudžiamosiose byloje pagrįstai kriminalizuotas kaip aplaidus apskaitos tvarkymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-628/2019).

20. Minėtos kasacinio teismo praktikos kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareigą saugoti įmonės dokumentus turėjo būtent E. Z., kadangi baudžiamojoje byloje nepateikta jokių duomenų apie tai, jog šią funkciją buvo pavesta atlikti įmonės buhalterei.

21. 2014 m. rugpjūčio 12 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimo metu nėra galimybės atlikti UAB „A.“ veiklos rodiklių analizės, nes tyrimo atlikimui nepateikti jokie UAB „A.“ apskaitos registrai ir dokumentai. Todėl negalima visiškai nustatyti UAB „A.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 8, b. l. 39–56). Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. Z. būdama UAB „A.“ vadove neišsaugojo: darbo užmokesčio, valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų apskaičiavimo ir pajamų mokesčio apskaičiavimo, apskaitos registrų, kuriuose registravo darbo užmokesčio, VSD ir pajamų įmokų paskaičiavimo, darbo užmokesčio išmokėjimo ūkinių operacijų, dėl ko negalima nustatyti, kokios darbo užmokesčio sumos ir iš kokių lėšų buvo išmokėtos; UAB „A.“ prekių ar paslaugų pirkimo, pardavimo dokumentų, atliekant finansines operacijas bankuose grynaisiais pinigais bei negrynaisiais pinigais, įsigytų prekių ar paslaugų neregistravo apskaitos registruose, dėl ko negalima nustatyti, kokios prekės ir paslaugos buvo įsigytos ir ar jos panaudotos bendrovės veikloje; grynųjų pinigų apskaitos registro (kasos knygos); prekių ar paslaugų pirkimo, pardavimo dokumentų, kurių duomenis deklaravo pridėtinės vertės mokesčių (toliau – PVM) deklaracijose, įsigytų prekių ar paslaugų neregistravo apskaitos registruose; pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir dokumentų, kurių pagrindu PVM deklaracijose deklaravo įsigytų prekių ar paslaugų pirkimo PVM. Šių dokumentų neišsaugojimas iš esmės padarė neįmanomą bendrovės finansinės apskaitos vertinimą, t. y. nustatymą, ar registruose fiksuota informacija bei iš kitų šaltinių (bankų, įmonių ir pan.) gauta informacija yra pagrįsta pirminiais apskaitos dokumentais. Taigi, nurodytų dokumentų neišsaugojimas yra priežastis, dėl ko už tiriamąjį laikotarpį nėra galimybės nustatyti bendrovės finansinių rodiklių ir šiuo atveju tai sukėlė BK 223 straipsnyje numatytas pasekmes.

22. Be kita ko, skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant E. Z. veiksmus padarant BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nurodyta, kad ji „pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, 16 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka, <...>; 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkto nuostatas, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą; 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM ataskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą, 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad pirkimo PVM apskaičiuotas už iš kitos valstybės narės įsigyjamas prekes, į PVM apskaitą gali būti įtrauktas tik tuo atveju, kai įsigytų prekių apmokestinamoji vertė ir pardavimo PVM, apskaičiuotas už šias prekes, yra deklaruoti PVM deklaracijoje, o PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuria įformintas prekių tiekimas ir kuri atitinka reikalavimus, keliamus PVM sąskaitai faktūrai, kuria įformintas prekių tiekimas kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui; apskaitos registruose neregistravo finansinių operacijų „Danske bank“ A/S Lietuvos filiale, AB SEB banko, AB „Swedbank“ banko, AB „Citadelė“ banko, UAB Medicinos banko, AB „Finasta“ banko, BAB Ūkio banko, AB Šiaulių banko sąskaitose;“.

23. Nepaisant jau pirmiau aptartų ir byloje pasitvirtinusių faktinių aplinkybių, nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad būtent ji taip pat padarė ir konkrečius su buhalterinės apskaitos tvarkymu susijusius reikalavimų pažeidimus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „A.“ buhaltere dirbo ir buhalterinę apskaitą tvarkė E. Z. motina A. R.. Pirmosios instancijos teisme A. R. atsisakė duodi parodymus, tačiau apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji galimai nuo 2011 m. tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, t. y. tvarkė buhalterinės apskaitos registrus, vykdė įmonės ūkines finansines operacijas, pildė PVM sąskaitas-faktūras, deklaracijas VMI ir Sodrai, tačiau dokumentus minėtoms įstaigoms pateikdavo pati direktorė. Tuo metu kai jos nebūdavo, visus šiuos darbus atlikdavo pati direktorė E. Z.. Visi įmonės dokumentai buvo archyvuojami, buvo susegti bei susiūti į segtuvus ir buvo laikomi įmonėje (t. 1, b. l. 193–194). Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ne kartą atliko UAB „A.“ patikrinimus, kurių metu, nors ir už ankstesnį laikotarpį (2009 m.), tačiau buvo pateikta tam tikra dalis įmonės buhalterinių dokumentų. Taip pat 2013 m. kovo 20 d. pavedimu buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatytas tik šis apskaitos taisyklių pažeidimas – kai kuriuose kasos orderiuose nebuvo visų privalomų rekvizitų, t. y. įmonės pavadinimo, kasos pajamų orderio numerio bei atskaitingų asmenų parašų (t. 3, b. l. 95–111, 120–124).

24. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad UAB „A.“ buhalterinius dokumentus tvarkė buhalterė, kurios teigimu visi įmonės dokumentai buvo tvarkomi tinkamai, taip pat į tai, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikta tam tikra dalis įmonės buhalterinių dokumentų, taip pat į tai, kad šiuo atveju specialistui atlikusiam UAB „A.“ buhalterinį tyrimą, nebuvo pateikta jokių šios įmonės buhalterinių dokumentų ir registrų, negalima konstatuoti, kad E. Z., juo labiau įmonėje buhalterinę apskaitą tvarkius paskirtam subjektui, atliko taip pat ir šiuos konkrečius jai inkriminuotus veiksmus: „neįtraukė“ visų ar dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu; apskaitos registruose ūkines operacijas ir ūkinius įvykius „užregistravo“ ne ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti; „neregistravo“ ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenų apskaitos registruose; apskaitos registruose ūkines operacijas ir ūkinius įvykius „registravo“ ne chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka; į kasos knygą „neįrašė“ visų kasos operacijų; „pažeidė“ PVM įtraukiamo į PVM ataskaitą, PVM apskaičiavimo tvarką; apskaitos registruose „neregistravo“ per bankus vykdomų finansinių operacijų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie veiksmai, nuteistajai, kaip įmonės vadovei inkriminuoti formaliai ir nepagrįstai.

25. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistoji E. Z. būdama UAB „A.“ vadovė, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, dėl ko visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau nepateikta jokių neginčijamų įrodymų apie tai, kad tvarkant UAB „A.“ buhalterinius dokumentus, kurie kaip jau minėta nėra išsaugoti, buvo padaryti ir išvardinti pažeidimai, taip pat, kad pati nuteistoji E. Z. būtų atlikusi šiuos konkrečiai nurodytus ir jai inkriminuotus neteisėtus veiksmus, todėl visos abejonės, kurių negalima pašalinti jokiais kitais procesiniais veiksmais, vertintinos E. Z. naudai. Todėl iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių pašalinamos aplinkybės apie tai, kad: E. Z., pažeidė ir Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas; 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkto nuostatas; 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas; apskaitos registruose neregistravo finansinių operacijų „Danske bank“ A/S Lietuvos filiale, AB SEB banko, AB „Swedbank“ banko, AB „Citadele“ banko, UAB Medicinos banko, AB „Finasta“ banko, BAB Ūkio banko, AB Šiaulių banko sąskaitose. Šioje dalyje teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

26. Taigi, nepaisant tokių išvadų, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, padarė teisingą išvadą dėl E. Z. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamąją atsakomybę užtraukia jai inkriminuotos šioje normoje nurodytos alternatyvios ir nuosprendžiu teisingai nustatytos ir įrodytos aplinkybės apie tai, kad nuteistoji, pažeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų teisės aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. 2014 m. vasario 21 d., neišsaugojo UAB „A.“ buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, dėl ko negalima nustatyti šios įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija pripažįsta įrodytas šias E. Z. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį aplinkybes:

E. Z. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. birželio 12 d., būdama UAB „A.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas Alytus, Daugų g. 5-311) direktore ir vienintele akcininke, Alytaus mieste, nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2014 m. vasario 21 d. oficialiai nebūdama įmonės vadove ir akcininke, tačiau realiai valdydama įmonę, žinodama, kad 2013 m. birželio 12 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi fiktyviai T. Ž. perleido įmonės akcijas ir kad 2013 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimu fiktyviai paskyrė T. Ž. įmonės direktoriumi, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, dėl ko visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) Nr. IX-574 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, t. y. neišsaugojo:

– darbo užmokesčio, VSD įmokų apskaičiavimo ir pajamų mokesčio apskaičiavimo, apskaitos registrų, kuriuose registravo darbo užmokesčio, VSD ir pajamų įmokų paskaičiavimo, darbo užmokesčio išmokėjimo ūkinių operacijų, dėl ko negalima nustatyti, kokios darbo užmokesčio sumos ir iš kokių lėšų buvo išmokėtos;

– UAB „A.“ prekių ar paslaugų pirkimo, pardavimo dokumentų, atliekant finansines operacijas bankuose grynaisiais pinigais bei negrynaisiais pinigais, įsigytų prekių ar paslaugų neregistravo apskaitos registruose, dėl ko negalima nustatyti, kokios prekės ir paslaugos buvo įsigytos ir ar jos panaudotos bendrovės veikloje;

– grynųjų pinigų apskaitos registro (kasos knygos);

– prekių ar paslaugų pirkimo, pardavimo dokumentų, kurių duomenis deklaravo PVM deklaracijose, įsigytų prekių ar paslaugų neregistravo apskaitos registruose;

– pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir dokumentų, kurių pagrindu PVM deklaracijose deklaravo įsigytų prekių ar paslaugų pirkimo PVM.

Dėl BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo

27. Nuteistoji E. Z. taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl jos nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl jos žinioje buvusio svetimo UAB „A.“ priklausančio 4 250,78 Eur vertės turto – automobilių iššvaistymo, nes bylos nagrinėjimo metu nenustatyta tiksli jai inkriminuotų iššvaistytų automobilių vertė. Pasak apeliantės, automobiliai buvo nusidėvėję arba sudaužyti, todėl jų likutinė vertė buvo tik vienas litas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

28. Teismų praktikoje turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-168/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-369-303/2017). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia tokio turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, Nr. 2K-234-699/2017, Nr. 2K-38-788/2019, Nr. 2K-7-648/2019 ir kt.).

29. Kaip jau minėta šio sprendimo 17 pastraipoje, byloje pagrįstai nustatyta, kad E. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu buvo UAB „A.“ vienintelė akcininkė ir direktorė (faktinė vadovė) bei šių pareigų pagrindu buvo atsakinga už jos žinioje buvusį minėtos įmonės turtą. Taigi, šiuo laikotarpiu E. Z. neabejotinai turėjo teisę atstovauti bendrovę ir priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, disponuoti jos lėšomis ir turtu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Z. pripažino tinkamu BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu, nes UAB „A.“ turtas E. Z. žinioje buvo darbo teisinių santykių pagrindu.

30. Iš Valstybinės įmonės „Regitra“ pateiktų duomenų matyti, kad UAB „A.“ nuosavybės teise priklausė šie šeši byloje aktualūs automobiliai – „Renault Espace“, kurių valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); „BMW318“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); „Opel Frontera“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Visi jie 2014 m. rugsėjo 29 d. – spalio 1 d. buvo išregistruoti iš registrų, negavus duomenų apie atliktą techninę apžiūrą ir draudimą (t. 1, b. l. 27–30). Baudžiamojoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad iš UAB „A.“ buvo vykdomi išieškojimai, dėl ko įmonei priklausantys minėti automobiliai buvo areštuoti po keletą kartų dar iki E. Z. ir T. Ž. pasirašytos UAB „A.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 16; t. 4, b. l. 6–103). Tačiau įmonei priklausantis turtas nebuvo perduotas ir nebuvo nurodyta jo buvimo vieta nei išieškojimus vykdžiusiems antstoliams, nei bankroto administratoriui, nors pagal teisės aktuose nustatytas pareigas įmonės vadovas turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

31. Nuteistoji E. Z. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad transporto priemonės akcijų pardavimo metu buvo nusidėvėjusios. Tos kurios nebuvo nurašytos, dėl to, kad buvo sudaužytos, likutinė vertė buvo vienas litas. Pardavimo metu transporto priemonės su dokumentais buvo perduotos T. Ž.. Taip pat buvo nurodyta jų buvimo vieta, nes jos stovėjo prie įmonės ofiso (t. 12, b. l. 51–55). Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistosios teiginius apie turto perdavimą paneigia pirmiau nustatytos aplinkybės dėl apsimestinio akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, be to, priešingai nei teigė apeliantė, jai inkriminuotų išvaistytų automobilių vertę, patvirtina iš skirtingų šaltinių baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

31.1. Antstoliui S. V. vienoje iš vykdomųjų bylų, vykdant išieškojimą iš skolininko UAB „A.“, kreipusis į UAB „A.“, šios įmonės direktorė nuteistoji E. Z. 2012 m. gruodžio 17 d. pranešime išvardino UAB „A.“ turimą turtą, tarp kurių buvo įvardinti ir UAB „A.“ turimi automobiliai bei buvo nurodyta ir tuo metu buvusi jų vertė. Pranešime nurodyta, kad „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertė 1 800 Lt; „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – 1 800 Lt; „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – 1 500 Lt; „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – 1 500 Lt; „BMW318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – 2 200 Lt; „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – 6 500 Lt, nurodyta bendra visų turimų automobilių vertė – 20 800 Lt (į šią sumą įtrauktas ir automobilis „VW Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio vertė 5 500 Lt, dėl kurio išvaistymo kaltinimai E. Z. nepasitvirtino)). Taip pat prie pranešimo buvo pateiktos dviejų automobilių nuotraukų kopijos (t. 4, b. l. 108–116).

31.2. Antstolio S. V. 2013 m. vasario 11 d. patvarkyme dėl UAB „A.“ turto vertės nustatymo nurodyta, kad „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertė 1 500 Lt; „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 1 500 Lt; „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 1 100 Lt (t. 4, b. l. 119).

31.3. Kauno teritorinės muitinės tarifų ir muitinio įvertinimo kontrolės skyriaus 2018 m. sausio 11 d. rašte nurodyta, kad 2014 m. lapkričio 13 d. datai prašomų automobilių rinkos kaina nustatyta remiantis VšĮ „Emprekis“ 2014 m. lapkričio mėnesio žinyno „Autotransporto kainos Lietuvoje“ bei muitinės naudojamos duomenų bazės „Autotransporto duomenys“ duomenimis. Nustatytos vidutinės automobilių rinkos vertės: „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), –1 541,50 Lt (446,45 Eur); „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 2 140,73 Lt (620 Eur); „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 2 140,73 Lt (620 Eur); „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 1 899,04 Lt (550 Eur); „BMW318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 2 555,07 Lt (740 Eur); „Opel Frontera“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), – 4 400 Lt (t. 6, b. l. 45–46).

31.4. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta automobilių rinkos verte, t. y. ne mažesne nei 4 250,78 Eur, kadangi skirtinguose rašytiniuose įrodymų šaltiniuose, be kita ko, ir pačios nuteistosios antstoliui pateiktame pranešime, iš esmės labai panašiu laikotarpiu buvo nurodyta labai panaši ir teisėjų kolegijai abejonių nekelianti automobilių rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismo išvadomis neleidžia abejoti ir UAB „A.“ 2012 m. balandžio 30 d. aiškinamajame rašte pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad UAB „A.“ turimi automobiliai 2011 m. gruodžio 31 d. (artimu laikotarpiu iki inkriminuotos veikos padarymo) buvo įvertinti beveik dvigubai didesne suma. Minėto aiškinamojo rašto už 2011 m. 2 dalyje „Ilgalaikis materialus turtas“ nurodyta, kad ilgalaikis materialus turtas pripažįstamas ir registruojamas apskaitoje, jei jis atitinka pripažinimo kriterijus: bendrovė jį naudotų ilgiau nei vienerius metus, pagrįstai tikėdamasi gauti iš turto ekonominės naudos būsimais laikotarpiais, turto įsigijimo savikaina daugiau kaip 1 000 Lt. Ilgalaikis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo savikaina. Finansinėje atskaitomybėje parodoma įsigijimo savikaina, atėmus sukauptą nusidėvėjimą ir jo vertės sumažėjimą. Išvardinant turimą ilgalaikį materialų turtą nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 31 d. UAB „A.“, be kita ko, turėjo ir transporto priemones – 101 999,52 Lt; nusidėvėjimas – 62 850,78 Lt; likutinė vertė – 39 149,74 Lt (t. 3, b. l. 37–38).

32. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad liudytojai – UAB „A.“ darbuotojai nurodė, jog minėtai įmonei priklausę automobiliai tiriamu laikotarpiu buvo tinkami naudoti. Liudytojas E. S. nurodė, kad UAB „A.“ jis dirbo 2013 m. gegužės – rugsėjo mėnesiais. Jis įmonės automobiliu – Opel, veždavo darbuotojus į objektus (t. 11, b. l. 57). Liudytojas A. P. (įmonėje dirbo 2012 m. spalio mėn. – 2013 m. vasario mėn. (t. 3, b. l. 9)) nurodė, kad jis UAB „A.“ dirbo darbų vadovu. Įmonė iš pradžių turėjo vieną automobilį, vėliau daugiau – 4, nes reikėdavo vežti žmones į objektus, taip pat vežti medžiagas. Visi automobiliai buvo Espace (t. 11, b. l. 91–92). Apie tai, kad įmonė turėjo ne vieną automobilį su kuriais važinėjo įmonės darbuotojai, taip pat įmonės automobiliais darbuotojai buvo vežami į objektus, nurodė ir liudytojai R. K. (ankstesnė pavardė Grabliauskaitė), kuri įmonėje dirbo administratore laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. (t. 3, b. l. 6; t. 11, b. l. 40–41) bei L. K., kuris įmonėje dirbo statybininku 2012 m. spalio – lapkričio mėnesiais (t. 3, b. l. 7; t. 11, b. l. 41–42).

33. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. Z. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad iššvaistė svetimą jos žinioje buvusį UAB „A.“ turtą – automobilius, kurių bendra vertė ne mažesnė nei 4 250,78 Eur. Taigi, nustatyta, kad E. Z. veikoje buvo objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymiai. Abejonių dėl E. Z. veiksmų, tyčios, teisėjų kolegijai nekyla. E. Z., kurios žinioje buvo UAB „A.“ turtas (automobiliai), suvokė, jog įmonės turtui, be kita ko, ir automobiliams laikinai apribotos nuosavybės teisės, kad ji atsakinga už šio turto išsaugojimą ir kad sandoris tarp jos bei T. Ž. dėl akcijų pirkimo-pardavimo neįvyko, tačiau automobilių nei antstoliams pagal vykdomus išieškojimus, nei bankroto administratoriui neperdavė, nuslėpė tikrąją jų buvimo vietą, taip neteisėtai iššvaistė bendrovės turtą, tai yra E. Z. nesilaikė nustatytos disponavimo jos žinioje esančiu turtu tvarkos ir ją pažeidė, taip padarydama bendrovei turtinę žalą ir norėjo taip veikti. Taigi, E. Z. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

34. Skundžiamu nuosprendžiu E. Z. pripažinta kalta pasisavinusi didelės vertės – 77 260,64 Lt (22 376,22 Eur) svetimą UAB „A.“ turtą. Apygardos teismas konstatavo, kad E. Z. ne visus iš minėtos įmonės bako sąskaitos išgrynintus pinigus panaudojo įmonės veiklai vykdyti. Nuteistoji proceso metu teigė, kad minėta pinigų suma buvo panaudota atsiskaitymams su tam tikromis įmonėmis, taip pat darbuotojams sumokant darbo užmokestį.

35. Teisėjų kolegija, apeliacinės instancijos teisme papildomai atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su tokia gynybos pozicija apie realiai grynaisiais pinigais vykdytus atsikaitymus tiek su darbuotojais, tiek su tiekėjais. Apeliacinės instancijos teisme apie šias aplinkybes apklausta specialisto išvadą pateikusi specialistė R. R. pripažino, kad surašydama specialisto išvadą ji nesiaiškino, kiek grynųjų pinigų buvo panaudota įmonės darbuotojų darbo užmokesčiui, nors tą padaryti galėjo, todėl teismas paskyrė byloje naują ekonominį tyrimą. Po šio tyrimo, apie kurį teismas dar pasisakys, ginčo dėl pirmosios instancijos teismo konstatuotos kaip E. Z. pasisavintos pinigų sumos panaudojimo UAB „A.“ veikloje iš esmės neliko – gynyba ir kaltinimas šiuo klausimu laikosi vienodos pozicijos – kaltinimas šioje dalyje nepasitvirtino.

36. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gautame ekspertizės akte Nr. 11-2694 (21), 11-572 (22), visiškai priešingai nei anksčiau byloje pateiktoje specialisto išvadoje, konstatuota, kad ginčijamu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 21 d. iš UAB „A.“ bako sąskaitų išgryninta pinigų suma – 25 567,32 Eur (88 278,92 Lt), galėjo būti panaudota: 8 445,60 (29 160,96 Lt) statybinių medžiagų, kanceliarinių prekių, interjero detalių ir palangių pirkimui, automobilių nuomai, kasečių pildymui, statybinio bokštelio nuomai, skrajučių ir šarvuotų durų pirkimui; 15 251,39 Eur (52 659,87 Lt) darbo užmokesčio mokėjimui. Tyrimo metu nurodyta, kad 1 870,39 Eur (6 458,09 Lt) sumos panaudojimas nepagrįstas apskaitos dokumentų duomenimis (t. 14, b. l. 2–14). Taigi, vien pagal pateiktą ekspertizės aktą nuteistajai inkriminuotos aplinkybės dėl 77 260,64 Lt (22 376,22 Eur) turto pasisavinimo buvo paneigtos, nes nustatyta, kad iš įmonės banko sąskaitų išgryninta minėta pinigų suma buvo panaudota įmonės reikmėms – vykdant atsiskaitymus tiek su kitomis įmonėmis, tiek su darbuotojais, nes įmonė savo veikloje vykdė atsiskaitymus ir grynaisiais pinigais, kurių anksčiau byloje aiškiai aplaidžiai tyrimą atlikusi buvusi Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų skyriaus vyresnioji specialistė R. R. iš esmės nevertino (t. 8, b. l. 39–56; t. 9, b. l. 73–73; t. 12, b. l. 83–85; t. 13, b. l. 190–192).

37. Po šios ekspertizės akto pateikimo, apeliacinės instancijos teisme iš UAB „R. O.“ buvo gauti papildomi dokumentai – grynųjų pinigų priėmimo kvitai dėl UAB „A.“ atsiskaitymų už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2013 m. rugsėjo mėnesio (UAB „R. O.“ vyriausioji buhalterė nurodė, kad vėlesnių dokumentų rasti nepavyko, tačiau patvirtino, kad visos UAB „R. O.“ UAB „A.“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros buvo apmokėtos (t. 15, b. l. 24–123)). Ekspertas J. V. susipažinęs su pateiktais papildomais dokumentais iš esmės paaiškino, kad šie dokumentai turi įtakos jo išvadoms ir keičia jos dalį dėl 1 870,39 Eur (6 458,09 Lt) sumos kaip sumos, kurios panaudojimas nepagrįstas apskaitos dokumentų duomenimis. Esant šiems dokumentams, galima daryti išvadą, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 21 d. UAB „A.“ gautos piniginės lėšos į kasą buvo panaudotos pagrįstai. Taigi, byloje anksčiau pateikta ir reikštiems kaltinimams esminę reikšmę turėjusi specialisto išvada dėl UAB „A.“ į kasą gautų piniginių lėšų panaudojimo yra neteisinga.

38. Teisėjų kolegija sutinka, kad praktika, kai įmonės buhalteriniai dokumentai nėra tinkamai saugomi ar tvarkomi, yra netinkama, tačiau vien tik dėl šių pažeidimų, iš esmės nesiimant jokių veiksmų ir visiškai netiriant ir šioje dalyje neatsižvelgiant į kaltinamo asmens nurodytas aplinkybes, nebuvo galima daryti išvadų, kad nesant buhalterinių dokumentų, įmonės vadovo žinioje buvusios piniginės lėšos buvo pasisavintos. Iš esmės tokios aplinkybės buvo paneigtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi, teisėjų kolegijai nustačius, kad E. Z. nepadarė veikos, turinčios BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl jai inkriminuoto turto pasisavinimo naikinama ir priimamas naujas nuosprendis – E. Z. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl E. Z. paskirtų bausmių

39. BK 184 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje taip pat nustatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, E. Z. už šių nusikalstamų veikų padarymą paskyrė laisvės apribojimo bausmę, nustatydamas bausmės dydį artimą bausmės vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis).

40. Nustatyta, kad E. Z. padarė du nesunkius nusikaltimus. E. Z. tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teista, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu ji pripažinta kalta ir nuteista už neatsargaus nusikaltimo nustatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje (dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo) padarymą (t. 10, b. l. 71–83). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiuo nuosprendžiu E. Z. paskirta bausmė – 37 MGL, t. y. 1 431,08 Eur bauda yra įvykdyta. E. Z. bausta administracine tvarka (t. 10, b. l. 84), yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą – teisės magistro laipsnį Vilniaus universitete (t. 10, b. l. 89), dirba (t. 10, b. l. 93–94), darbovietėse Alytaus rajono savivaldybės administracijos ir Viešosios įstaigos Alytaus rajono savivaldybės greitosios medicinos pagalbos stoties administracijos charakterizuojama teigiamai (t. 10, b. l. 89, 92). Pirmosios instancijos teismas nenustatė E. Z. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

41. Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų, kuria siekiama subalansuoti, suderinti įstatyminius apribojimus ir teismo diskreciją, vertinant konkrečias aplinkybes. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K-265-1073/2018, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020).

42. Atsižvelgiant į aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, į iš esmės vien tik teigiamai charakterizuojamą nuteistosios asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir jų pavojingumą, t. y. iššvaistyto turto vertę, taip pat įvertinus tai, kad šiuo nuosprendžiu E. Z. išteisinama dėl jai nepagrįstai inkriminuoto sunkaus nusikaltimo padarymo, dėl kurio nepagrįstai buvo persekiojama ilgą laiką, laiku nesiėmus būtinų veiksmų išsamiai ištirti ir išsiaiškinti aplinkybes dėl jai pareikšto kaltinimo pagrįstumo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajai E. Z. už visas nusikalstamas veikas savo rūšimi buvo paskirtos per griežtos bausmės, todėl jos turi būti švelninamos, t. y. paskiriama švelnesnė bausmės rūšis - bauda.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes konstatuoja, kad už BK 184 straipsnio 1 dalyje ir BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymą siekiant bausmės tikslų pakanka paskirti artimą minimaliai BK 47 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2 punkte (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-2277 redakcija) numatytai baudai, t. y. 50 MGL dydžio baudas, kurios apskaičiuojamos pagal MGL dydį buvusį veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-303/2020). Pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams nusižengimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalus gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Pagal įstatymo 4 straipsnio 2 dalį bazinį bausmių ir nuobaudų dydį tvirtina Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ veikos padarymo metu galiojusią akto redakciją (nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) bazinis bausmių ir nuobaudų dydis buvo lygus 130 Lt (kas atitinka 37,66 Eur). Taigi, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių, paskirtų pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį keistina (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

44. E. Z. paskirtos bausmės bendrinamos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta tvarka, t. y. jas iš dalies sudedant – prie 50 MGL paskirtos bausmės už vieną nusikalstamą veiką, pridedant dalį – 25 MGL bausmės paskirtos už kitą nusikalstamą veiką ir paskiriant 75 MGL subendrintą bausmę. Tokia bausmės dalis pridedama atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje pateikti iš esmės vien tik teigiamai E. Z. charakterizuojantys duomenys, taip pat atsižvelgiama ir užsitęsusį baudžiamąjį procesą, kurio trukmę lėmė ir teisėsaugos institucijų bei teismo laiku neatlikti procesiniai veiksmai būtini tinkamai ištirti inkriminuotas nusikalstamas veikas.

45. Nustatyta, kad E. Z. po tiriamų nusikalstamų veikų padarymo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nuteista už BK 176 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą (t. 10, b. l. 71–83). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiuo nuosprendžiu E. Z. paskirta bausmė – 37 MGL, t. y. 1 431,08 Eur bauda yra įvykdyta.

46. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu minėtas nuosprendis buvo įsiteisėjęs (Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nurodyta įsiteisėjimo data – 2015 m. liepos 16 d., įvykdymo data – 2016 m. vasario 1 d.). Todėl Kauno apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, turėjo taikyti BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas ir skundžiamu nuosprendžiu, laikytis bausmių bendrinimo taisyklių, nustatytų BK 63 straipsnyje, paskirtą subendrintą bausmę subendrinti su ankstesniu – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Bei paskyręs galutinę subendrintą bausmę, į paskirtą bausmę turėjo įskaityti pagal ankstesnį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį atliktą bausmę. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat keistina, subendrinant šiuo nuosprendžiu skirtinas bausmes su jau minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

47. Bausmių subendrinimo tvarką, bausmės, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį, įskaitymą į naujai paskirtą bausmę reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsniai. Pagal BK 63 straipsnio taisykles bausmės yra subendrinamos tada, kai asmuo nuteisiamas tuo pačiu nuosprendžiu už kelias savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 1 dalis); pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis). Jei bausmės subendrinamos pagal BK 63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Aiškinant BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, net ir tais atvejais, kai nuteistasis yra visiškai ar iš dalies atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, privalo laikytis BK 63 straipsnio 9 dalies reikalavimų ir bendrinti nauju nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-585/2010, Nr. 2K-133/2012, Nr. 2K-519/2013; nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6-495/2022).

48. Kaip matyti, E. Z. nagrinėjamoje byloje nusikalstamas veikas, padarė iki ankstesnio – t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžio priėmimo (2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2014 m. vasario 21 d.). Atsižvelgiant į tai, šiuo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirta 37 MGL, t. y. 1 431,08 Eur bauda. Atsižvelgiant į šio sprendimo 44 pastraipoje išdėstytus argumentus pridedama 20 MGL bausmės dalis ir paskiriama 95 MGL bauda, į kurią įskaitoma ankstesniu nuosprendžiu įvykdyta bausmė (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad ištaisant šią pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą, nuteistosios teisinė padėtis nėra pasunkinama, kadangi prie paskirtos bausmės yra pridedama tik dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, o pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas E. Z. į galutinę subendrintą bausmę įskaitoma visa ankstesniu nuosprendžiu atlikta bausmė. Taigi, realiai subendrinus nuteistajai paskirtas bausmes jos teisinė padėtis yra sušvelninama, o neatlikta bausmė tampa mažesnė. Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2014; nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-6-495/2022).

50. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajai, kad ji privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. BPK 352 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistam asmeniui paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji dirba (t. 10, b. l. 93–94), jos vardu registruotas ne vienas nekilnojamo turto objektas – butai, žemės sklypas (t. 2, b. l. 63). Todėl teisėjų kolegija įvertinusi šias aplinkybes ir nuteistajai skirtinos baudos dydį nustato, kad E. Z. paskirtą baudą turi sumokėti per įstatymo nustatytą dviejų mėnesių terminą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria E. Z. pripažinta kalta ir nuteista dėl nusikaltimo, nustatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį – E. Z. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria E. Z. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir E. Z. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Kitą Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį pakeisti:

E. Z. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę pakeisti ir paskirti 50 MGL, t. y. 1 883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) baudą.

E. Z. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę pakeisti ir paskirti 50 MGL, t. y. 1 883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias E. Z. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį paskirtas 50 MGL dydžio bausmes, subendrinti tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti subendrintą – 75 MGL, t. y. 2 824,5 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt keturių eurų penkiasdešimties centų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti subendrintą 95 MGL, t. y. 3 577,7 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt septynių eurų septyniasdešimties centų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, E. Z. į paskirtą bausmę – baudą įskaityti sumokėtą 1 431,08 Eur dydžio baudą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nuosprendį ir nustatyti E. Z. galutinę bausmę – 58 MGL, t. y. 2 146,62 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto keturiasdešimt šešių eurų šešiasdešimt dviejų centų) baudą, kurią įpareigoti sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų E. Z. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes apie tai, kad E. Z., veikdama kaip UAB „A.“ vadovė, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas; 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punkto nuostatas; 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas; apskaitos registruose neregistravo finansinių operacijų „Danske bank“ A/S Lietuvos filiale, AB SEB banko, AB „Swedbank“ banko, AB „Citadele“ banko, UAB Medicinos banko, AB „Finasta“ banko, BAB Ūkio banko, AB Šiaulių banko sąskaitose.

Likusią Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Justas NamavičiusErnestas RimšelisLinas Šiukšta