- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- 2K-203-495/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10814-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audronė Kartanienė (pirm.), Artūras Ridikas, Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.)
- Nuteistasis
- V. N., I. P.
- Advokatai
- Tomas Juodys, Rimantas Strončikas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. N. ir I. P. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendžiu I. P. ir V. N. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 11 d. nuosprendžiu panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – V. N. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda; I. P. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. P. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. jis laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d., būdamas UAB „Z“, (duomenys neskelbtini), direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. Klaipėdoje, tiksli vieta nenustatyta, veikdamas nusikalstamai aplaidžiai, pažeisdamas BAĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punkto nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų saugojimo tvarkos, kuri turėjo nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir neišsaugojo laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. UAB „Z“ buhalterinės apskaitos dokumentų: 117 vienetų darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių (laikotarpių nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 31 d., nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.); 3 vienetų kasos apskaitos dokumentų, t. y. 2016 m. rugsėjo 15 d., kasos pajamų orderio Nr. 2 (13 000 Eur), 2016 m. spalio 12 d. kasos pajamų orderio Nr. 3 (10 000 Eur), 2017 m. kovo 17 d. kasos pajamų orderio Nr. 1 (7000 Eur); darbo užmokesčio apskaitos registrų (laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.), kasos apskaitos registrų (laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.), banko apskaitos registrų (laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.); atskaitingų asmenų apskaitos registrų (laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d.). Dėl BAĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „Z“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. V. N. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, t. y. jis, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2016 m. spalio 12 d. būdamas UAB „S“, (duomenys neskelbtini), direktorius ir pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2016 m. spalio 12 d. Klaipėdoje, tiksli vieta nenustatyta, veikdamas nusikalstamai aplaidžiai, pažeisdamas BAĮ 19 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. V-100 „Dėl Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punkto nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų saugojimo tvarkos, kuri turėjo įtvirtinti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir neišsaugojo laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentų:
2.1. laikotarpio nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. už 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėn.; 2009 m. vasario, balandžio, birželio, rugpjūčio–spalio, gruodžio mėn.; 2010 m. kovo–gruodžio mėn.; 2011 m.; 2012 m. sausio, vasario, balandžio–rugpjūčio, lapkričio mėn.; 2013 m. gruodžio mėn.; 2014 m. vasario, rugpjūčio, gruodžio mėn.; 2016 m. sausio, balandžio–rugsėjo mėn. darbuotojos A. G. darbo užmokesčio priskaitymo, išmokėjimo žiniaraščių ir darbo užmokesčio apskaitos registrų (laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d.);
2.2. laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. apskaitos registro „Kasos knyga“;
2.3. laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko), AB „Swedbank“ sąskaitų apskaitos registrų;
2.4. laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. atskaitingo asmens A. G. ūkinių operacijų apskaitos registrų.
Dėl BAĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nesilaikymo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą, todėl nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. I. P. ir V. N. veiksmai atitinka BK 223 straipsnio 1 dalies įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą.
4. Teismas padarė išvadą, kad I. P. ir V. N. vykdė atitinkamai UAB „Z“ ir UAB „S“ direktoriaus pareigas ne tik formaliai, bet ir faktiškai bei buvo susaistyti darbiniais ar civiliniais santykiais su tomis bendrovėmis jų vadovavimo laikotarpiu, todėl, atsižvelgiant į BAĮ 21 straipsnio nuostatas, buvo atitinkamai atsakingi ir už įmonės buhalterinių dokumentų išsaugojimą, tvarkos nustatymą. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, sutiko, jog buvo neišsaugoti atitinkami I. P. ir V. N. vadovavimo laikotarpio UAB „Z“ ir UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Taigi nėra ginčo, jog kaltinime nurodyti apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti. Teismas pažymėjo, kad I. P. ir V. N. patvirtino, jog buhalterinė apskaita, buhalteriniai apskaitos dokumentai jų nedomino, kaip buvo saugomi dokumentai, nežino, matė, kad yra buhalterės kabinete, kur ji dirbo. Tai, teismo vertinimu, aiškiai rodo, kad direktoriai nevykdė įstatymuose nustatytų pareigų ir dėl jų nerūpestingumo kilo pasekmių. I. P. ir V. N., vykdydami įstatymais jiems kaip įmonių vadovams nustatytas funkcijas, turėjo atitinkamai veikti, nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, kad buhalterinės apskaitos dokumentai, registrai, gauti vesti jų vadovavimo laikotarpiu, būtų saugomi ir išsaugoti 10 metų, kaip to reikalaujama pagal teisės aktus. Direktoriai įstatymais nustatytų funkcijų, susijusių su dokumentų saugojimo tvarkos nustatymu, jų išsaugojimu, nevykdė nei formaliai, nei faktiškai. Be to, specialisto išvadose konstatuota, kad dėl BAĮ 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų nesilaikymo atitinkamu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti įmonių veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, todėl kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Bendrovių direktoriai elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, neužtikrino, kad bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentai būtų saugomi, nenustatė tinkamos jų saugojimo vietos, nežinojo paliktų išeinant iš darbo buhalterinės apskaitos dokumentų sudėties, apimties, jų neperdavė akcininkams.
5. Apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ne dėl I. P. ir V. N. kaltės atitinkamu laikotarpiu nebuvo išsaugoti įmonių buhalterinės apskaitos dokumentai, kadangi bendrovių akcininkai laiku nepaskyrė naujų direktorių ir taip neužtikrino sklandaus bendrovių valdymo bei dokumentų perdavimo proceso. Teismas nustatė, kad I. P. ir V. N. kaltinimai pateikti už laikotarpį, kuriuo jie buvo direktoriai bei realiai vadovavo bendrovėms ir turėjo pareigą užtikrinti buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą.
III. Kasacinių skundų argumentai
6. Kasaciniais skundais nuteistieji V. N. ir I. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. nuosprendį. Kasatoriai skunduose nurodo:
6.1. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nevertino bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingų aplinkybių, taip pat nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį bei BPK 331 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs I. P. ir V. N. kaltais dėl jiems inkriminuotos veikos, iš esmės apsiribojo atsiradusių padarinių konstatavimu, bet ne objektyviųjų ir subjektyviųjų aplaidaus apskaitos tvarkymo sudėties požymių analize, todėl netinkamai taikė BK 223 straipsnio 1 dalį.
6.2. Apeliacinės instancijos išvada dėl nuteistųjų kaltės yra grindžiama aplinkybėmis, dėl kurių nebuvo pateiktas kaltinimas. Nuteistieji nebuvo kaltinami dėl buhalterinės apskaitos organizavimo, buhalterinės apskaitos vedimo, dokumentų saugojimo vietos nustatymo, buhalterinės apskaitos dokumentų sudėties žinojimo, dokumentų perdavimo akcininkams, bendrovės dokumentų rengimo. Nebuvo pareikšti kaltinimai ir kaltinimas nebuvo grindžiamas aplinkybėmis, jog V. N. ir I. P. elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, neužtikrino bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, nenustatė jų saugojimo vietos; nežino paliktų išeinant iš darbo buhalterinės apskaitos dokumentų sudėties, apimties; neperdavė bendrovės dokumentų akcininkams. Visos šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės (veikos) nėra baudžiamos įstatymu, todėl ir nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant, ar kaltinamiesiems turėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos nenustatymas taip pat nelemia baudžiamosios atsakomybės, nes esminė aplinkybė tokiu atveju yra tai, ar faktiškai buvo užtikrinamas tinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra grindžiamas motyvais ir aplinkybėmis, kurie nesudarė bylos nagrinėjimo dalyko, nes šios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos ir dėl jų pateikti kaltinimai.
6.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nustatyta, kad V. N. įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2016 m. spalio 12 d., kadangi visi laikotarpio nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d. UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentai 2016 m. spalio 12 d. buvo buhalterės A. G. dispozicijoje, jos kabinete. Byloje surinkti duomenys, jog UAB „Z“ buhalterinę apskaitą vedė ir buhalterinės apskaitos dokumentus saugojo įmonės buhalterė A. G., taip pat I. P. jau nesant UAB „Z“ direktoriumi, dokumentai, dėl kurių neišsaugojimo buvo reiškiami kaltinimai, buvo susegti segtuvuose ir saugomi įmonės buhalterio kabinete. Byloje nustatyta, kad po to, kai nuteistieji buvo atleisti iš darbo, visi bendrovės dokumentai buvo ir liko saugomi buhalterės A. G. kabinete. Tai patvirtino bylos nagrinėjimo metu apklausta bendrovės UAB „S“ buhalterė A. G., kuri pati šiuos dokumentus parengė, žinojo jų buvimo ir saugojimo vietą. Taigi V. N. ir I. P., būdami bendrovių vadovai ir kartu atsakingi už tinkamą bendrovių buhalterinės apskaitos organizavimą, šią apskaitą pavedė tvarkyti asmenims, turintiems teisę atlikti šias funkcijas, ir taip įgyvendino iš BAĮ kylančius reikalavimus dėl buhalterinės apskaitos organizavimo, kartu ir buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo. Be to, visi bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo teikiami valstybinėms įstaigoms – deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai ir atskaitomybė Valstybinio socialinio draudimo fondui apie priskaičiuotus ir sumokėtus valstybinio socialinio draudimo mokesčius. Minėtos valstybinės institucijos esminių pažeidimų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas paremtas prielaidomis.
6.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje netinkamai nurodyti I. P. darbo bendrovėje einant vadovo pareigas laikotarpiai: 13 nuosprendžio punkte – nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d., 17 nuosprendžio punkte – nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. Tai liudija, kad apeliacinės instancijos teismas jį nuteisė ir už laikotarpį, kai I. P. dar nebuvo bendrovės direktoriumi.
6.5. Kasacinio teismo praktikoje dėl BK 223 straipsnyje 1 dalyje nustatytos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažymėta, kad subjektas gali būti įmonės vadovas tiktai tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2012). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvų dėl nuteistųjų pripažinimo nusikalstamos veikos subjektais, nors realiai UAB „S“ ir UAB „Z“ buhalterė A. G. tvarkė visą buhalterinę apskaitą ir pati patvirtino, kad visi dokumentai buvo jos dispozicijoje, jos kabinete 2016 m. spalio 12 d., iki jos atleidimo iš pareigų. Buhalterinių dokumentų praradimo faktas nepatvirtina bendrovės vadovo kaltės. Byloje nustatyta, kad V. N. ir I. P., būdami bendrovės direktoriai, sudarė sąlygas saugoti buhalterinius dokumentus, juos saugant buhalterės kabinete spintose, lentynose. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų abejoti, kad buhalteriniai dokumentai nebuvo išsaugoti dėl netinkamų jų saugojimo sąlygų ir kad dėl to yra atsakingi nuteistieji. Negalima tvirtinti, kad buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimas buhalterio kabinete yra aplaidus ir toks saugojimas neleidžia protingai tikėti, jog dokumentai, t. y. vadovo pasitelktos dokumentų saugojimo priemonės, neužtikrino dokumentų saugumo. Didžioji dalis bendrovės dokumentų yra išlikę ir jie buvo akcininko perimti tame pačiame buhalterės kabinete. Dalies buhalterinių dokumentų neišsaugojimą lėmė ne bendrovių direktorių neteisėti veiksmai, bet kitos ikiteisminiame tyrimo metu nenustatytos priežastys. Apkaltinant vadovus vadovautasi formaliu vadovo pareigos neįvykdymu, tačiau konkreti vadovo kaltė neįrodyta. Akivaizdu, kad dalis dokumentų iš buhalterio kabinetuose esančių segtuvų dingo dėl kitų asmenų, turėjusių galimybę patekti į patalpas ir prieiti prie šių dokumentų, neteisėtų veiksmų jau tuo metu, kai I. P. ir V. N. nebuvo bendrovių vadovais.
6.6. Aplinkybė, jog I. P. neperdavė dokumentų akcininkams, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes ši veika (neperdavimas dokumentų akcininkui) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. I. P., būdamas atleistas iš bendrovės vadovo pareigų, realiai jau nuo 2017 m. lapkričio 3 d. nebedirbo UAB „Z“, todėl nuo šio momento jis neturėjo pareigos rūpintis dokumentų išsaugojimu. Direktorių nuspręsta atleisti dar 2017 m. sausio 18 d., t. y. apie direktoriaus atleidimą žinota prieš metus iki jo atleidimo, todėl akcininkas galėjo pasirūpinti dokumentų perėmimu, tačiau akcininkas nereikalavo jokių dokumentų perdavimo procedūrų, slapta perėmė dokumentus ir pareiškė, jog kažkokių dokumentų trūksta. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai parodė, kad I. P. nebedirbant į bendrovės buveinės patalpas galėjo patekti kiti žmonės. Taigi byloje nėra objektyviai ir aiškiai nustatyta, jog būtent I. P. vadovavimo metu nebuvo išsaugoti dokumentai.
Šalies argumentai
6.7. Taip pat kasaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvada, jog specialisto išvada patvirtina dokumentų neišsaugojimo pasekmes. Byloje surinkti įrodymai neleidžia spręsti apie tai, kad dėl dokumentų neišsaugojimo nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovių turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Išvadoje nenurodoma, kaip kaltinime nurodytų dokumentų neišsaugojimas užkirto galimybę iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio jai inkriminuotu laikotarpiu. Nustatyti visi trūkstami dokumentai, jų turinys, tai rodo, jog bendrovių turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis, struktūra gali būti nustatyti iš kitų bendrovės buhalterinių dokumentų, kurie yra išsaugoti. Pirminiai buhalterinės apskaitos duomenys yra išlikę. Tai patvirtino ir liudytoja N. P. bei specialistės. Visi kaltinime nurodyti neišlikę dokumentai yra suvestiniai apskaitos dokumentai – registrai. Suvestiniai apskaitos registrai formuojami pagal pirminius apskaitos dokumentus, todėl, esant pirminiams apskaitos dokumentams ir nesant suvestinių apskaitos dokumentų, bendrovės turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimų dydis, struktūra gali būti nustatyti iš pirminių bendrovės buhalterinių dokumentų, kurie yra išsaugoti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nesant apskaitos registrų atsirado BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės. Bendrovėms vadovaujant V. N. ir I. P., finansinės atskaitomybės kiekvienais metais buvo sudaromos ir pateikiamos Juridinių asmenų registrui. Ikiteisminiame tyrime nenustatyta, ar finansinės atskaitomybės buvo, jos net nelygintos su esamais buhalterinės apskaitos duomenimis ir nespręsta, kokių finansinės būklės ar jos rezultatų negalima nustatyti. Nevertinant bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų, akivaizdu, kad negalima objektyviai ir visapusiškai spręsti dėl bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, todėl konstatavus, jog specialistas vertino ne visus bendrovės duomenis, nėra pagrindo remtis tokia specialisto išvada apkaltinamajame nuosprendyje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistųjų V. N. ir I. P. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų
8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-173-495/2021 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.).
9. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad juose ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei įrodymų vertinimas, pateikiant jų savąjį vertinimą (dėl specialistų išvadų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų jų paaiškinimų, pačių nuteistųjų, liudytojų parodymų) bei įvykių interpretaciją, teigiant, jog V. N. ir I. P., būdami nurodytų bendrovių direktoriai, neturėjo pareigos saugoti buhalterinės apskaitos dokumentų, kadangi jų saugojimas buvo įmonių buhalterės A. G. dispozicijoje ir pan. Tačiau, kaip minėta, kasacinės instancijos teismas iš naujo bylos įrodymų bei jų pakankamumo ir patikimumo aspektais nevertina. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
10. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.
11. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
12. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažintini esminiais. Iš bylos duomenų ir skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro apeliacinio skundo argumentus, išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, patikrintus bylos duomenis pripažino įrodymais ir jų pagrindu V. N. ir I. P. pripažino kaltais pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia kasatoriai, šios instancijos teismas nurodė aiškius, konkrečius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip įvertino apskųsto išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Šios instancijos teismas skundžiamame sprendime paneigė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą išvadą, kad V. N. ir I. P. buvo tik formalūs bendrovių direktoriai, ir motyvuotai nustatė, kad jie faktiškai vykdė UAB „Z“ ir UAB „S“ direktorių pareigas, todėl buvo atsakingi ir už įmonės buhalterinių dokumentų išsaugojimą, tvarkos nustatymą. Taip pat, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, šios instancijos teismas išdėstė aiškius ir konkrečius motyvus dėl įmonių buhalterės A. G. atsakomybės ribų, susijusių su buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu ir pan. Byloje buvo įvertinta surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pačių nuteistųjų, liudytojos A. G. parodymai, specialistų išvados dėl bendrovių ūkinės finansinės veiklos tyrimo, specialistų paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, ir kt.), o ne priešingai, kaip teigia kasatoriai, selektyviai, suteikiant prioritetinę reikšmę specialistų išvadoms. Teismo išvados logiškos, neprieštaringos, pagrįstos įrodymų palyginimu ir savo išvadų argumentavimu.
13. Kasatoriaus I. P. argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpį, nurodydamas, jog jis nevykdė pareigos saugoti dokumentus ir tuo laikotarpiu, kai nebuvo paskiras UAB „Z“ direktoriumi, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 17 punkte nustatyta, kad „I. P. įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, laikotarpiu nuo 2009 05 05 iki 2017 11 06, būdamas UAB „Z“ direktoriumi <...>“. Tai reiškia, kad teismas tyrė aplinkybes, susijusias su I. P. darbo teisinių santykių pradžia, ir nustatė, kad jis atsakingas būtent už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 5 d. Kita vertus, toliau tekste neteisingai nurodyta data – 2008 m. sausio 1 d. – akivaizdžiai rodo, kad buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, kuri neturi reikšmės dėl I. P. veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
14. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir nustatęs, jog V. N. ir I. P. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, nurodytų kasaciniame skunde, o šio teismo priimto procesinio dokumento – apkaltinamojo nuosprendžio – turinys atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies turinio reikalavimus.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
15. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių atskirų veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą; aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymų, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo.
16. V. N. ir I. P. nuteisti už tai, kad, veikdami aplaidžiai, nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų pažeisdami pareigą saugoti apskaitos dokumentus ir registrus ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka laikantis ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinančių apskaitos dokumentų saugojimo terminų, nenustatė apskaitos dokumentų bei registrų saugojimo tvarkos ir neišsaugojo dalies buhalterinės apskaitos dokumentų.
17. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar kurių nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-346/2013, 2K-273/2014).
18. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kaltinimo apimtį, pateiktą veikos aprašymą, daromas nuorodas į nusikalstamos veikos padarymui konstatuoti reikšmingus teisės aktus bei pažeistas ūkio subjekto vadovo pareigas, detaliai išvardytus dėl aplaidumo neišsaugotus buhalterinės apskaitos dokumentus, pažymi, kad suformuotas ir baudžiamosios bylos ribas nustatantis kaltinimas akivaizdžiai paneigia nuteistųjų teiginius, kuriais grindžiamas argumentas, jog šie nebuvo kaltinami neapdairiu ir nerūpestingu elgesiu, neužtikrino, kad bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentai būtų saugomi, nenustatė tinkamos jų saugojimo tvarkos. Kitais kasaciniuose skunduose dėstomais teiginiais (nuteistieji nebuvo kaltinami dėl buhalterinės apskaitos dokumentų sudėties žinojimo, dokumentų perdavimo akcininkams, bendrovės dokumentų parengimo) pažymint, kad tokios veikos nėra baudžiamos įstatymu, nepagrįstai paneigiama šių aplinkybių reikšmė. Pažymėtina, kad šios nurodytos byloje įrodinėtinos aplinkybės yra reikšmingos neatsargiai kaltės formai dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos nustatyti. Nuteistiesiems inkriminuotas vienas iš BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėties alternatyviųjų požymių – buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, kuris aiškiai įvardytas kaip aplaidžiai nevykdyta pareiga pagal ją nustatančias teisės aktų normas. Kasaciniuose skunduose paminėtų ir aptariamų aplinkybių nustatymas baudžiamojoje byloje nereiškia kaltinimo ribų peržengimo. Priešingai, tokiu būdu teismo skundžiamame sprendime išdėstyti motyvai, susiję su nuteistųjų aplaidumu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta nusikalstama veika atitinka nuteistiesiems pareikštą kaltinimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Kasatorių nurodomos aplinkybės (nežinojo visų buhalterinės apskaitos dokumentų sudėties, apimties; neperdavė bendrovės dokumentų akcininkams ir kt.) tiek I. P., tiek ir V. N. nebuvo inkriminuotos ir apeliacinės instancijos teismas jomis pareikšto kaltinimo neišplėtė.
19. Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl jų pripažinimo nusikalstamos veikos subjektais, kadangi jie, kaip UAB „S“ ir UAB „Z“ vadovai, pagal nusistovėjusią įmonėse tvarką šią funkciją buvo pavedę šių įmonių buhalterei A. G.. Sutikti su tokiais argumentais nėra pagrindo. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, jog įmonės vadovas gali būti BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos subjektas tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą. Kasatoriai šiuo atveju netinkamai aiškina BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos specialiojo subjekto požymį ir iš jo atitinkamai ūkio subjekto vadovui bei buhalterei kylančias atsakomybės ribas. Teismų praktikoje šie atribojimo klausimai BK 223 straipsnio aspektu yra spręsti ir dėl jų yra pasisakyta.
20. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, jog jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus, ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, spręstina apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018).???
21. Minėta, kad kasatoriai nuteisti už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kasatoriai kaip ne tik formalūs, bet ir realūs įmonių vadovai netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, t. y. nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, neišsaugojo darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, kasos pajamų orderių, ūkinių operacijų apskaitos registrų ir kitų buhalterinės apskaitos dokumentų. Įvertinęs liudytojos A. G. bei pačių nuteistųjų parodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nė vienoje bendrovėje dokumentų saugojimo tvarka nei žodžiu, nei raštu nustatyta nebuvo, įmonių vadovai nesirūpino apskaitos dokumentais, šie jų nedomino, patvirtino faktą, kad apskaitos dokumentus matė buhalterės kabinete, o kaip jie buvo saugomi – nežino, taip pat nutraukiant darbo teisinius santykius buhalterinės apskaitos dokumentų, kaip ir turto, niekam neperdavė, perdavimo–priėmimo aktų nesudarė. Nuteistieji neįgyvendino jiems, kaip įmonės vadovams, kylančios pareigos tinkamai tvarkyti ir saugoti įmonės buhalterinius dokumentus.
22. Esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai I. P. ir V. N., kaip įmonių vadovus, buvusius atsakingus už įmonių buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pripažino tinkamu atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalies subjektu. Kasaciniuose skunduose nepagrįstai keliamas klausimas dėl įmonės buhalterės atsakomybės, susijusios su dokumentų saugojimu. Nagrinėjamoje byloje įmonėse, kurioms vadovavo kasatoriai, buhalterei teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pavesta saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus. Be kita ko, kasatorių nurodytoje baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-437/2012) dėl atsakomybės būtent už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą padaryta išvada, kad kasatoriui dėl dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymo, sukėlusio įstatyme nustatytus padarinius, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas ir kasacinių skundų argumentas, susijęs su pareigos saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus perkėlimu įmonių akcininkams. Pažymėtina, kad kasatorių akcentuojamos aplinkybės dėl atleidimo eigos nepaneigia jau aptartos BAĮ 21 straipsnio 1 dalies pareigos. Be kita ko, BAĮ 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Sisteminis šių įstatymo normų aiškinimas lemia tai, kad ūkio subjekto vadovas turi rūpintis buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo sklandumu, turi būti jam pasiruošęs. Taigi, nuteistųjų teiginiais suponuojamos įmonės akcininkų pareigos (akcininkas galėjo pasirūpinti dokumentų perėmimu, reikalauti perdavimo procedūrų) nepašalina įmonės vadovo pareigos veikti aktyviai užtikrinant buhalterinės apskaitos dokumentų saugumą. Priešingas vadovų pareigos vykdymo aiškinimas prieštarautų BAĮ 21 straipsnio 1 dalies normos nuostatoms ir būtų laikomas pertekliniu aiškinimu įmonės akcininkų, kurie įstatyme įtvirtintos aptariamos pareigos neturi, atžvilgiu.
24. Be to, vienas esminių kasacinių skundų argumentų yra susijęs su aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinių kilimu. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai iš straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje bylose dėl veikos, nustatytos BK 223 straipsnyje, apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo skiriama ekspertizė.
25. Nagrinėjamoje byloje išvadą apie negalimumą iš dalies nustatyti bendrovių UAB „S“ ir UAB „Z“ veiklos, jų turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros apeliacinės instancijos teismas grindė 2019 m. vasario 22 d. specialisto išvada Nr. 04/12-2-9-2000, 2019 m. vasario 28 d. specialisto išvada Nr. 04/12-2-6-2396, specialisčių D. Bruožienės ir A. Razmienės duotais paaiškinimais teisme. Byloje nustatyta, kad UAB „S“ neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų: A. G. darbo užmokesčio priskaitymo išmokėjimo žiniaraščių, darbo užmokesčio apskaitos registrų, apskaitos registro „Kasos knyga“, AB Šiaulių banko (buvusio AB Ūkio banko), AB „Swedbank“ sąskaitų apskaitos registrų, atskaitingo asmens A. G. ūkinių operacijų apskaitos registrų, todėl negalima nustatyti darbuotojai A. G. kaltinime nurodytu laikotarpiu išmokėtų (pervestų) 97 336,77 Eur lėšų panaudojimo pagrįstumo. Atitinkamai UAB „Z“ neišsaugojo apskaitos dokumentų: 117 vnt. darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, kasos pajamų orderių, darbo užmokesčio, kasos, banko, atsakingų asmenų apskaitos registrų, todėl negalima nustatyti laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. banko pavedimais išmokėtų (pervestų) iš viso 34 579,47 Eur lėšų panaudojimo teisingumo. Išvadą, kad dėl buhalterinių dokumentų neišsaugojimo nagrinėjamu atveju negalima iš dalies nustatyti to laikotarpio, t. y. kai I. P. buvo UAB „Z“ direktoriumi ir V. N. buvo UAB „S“ direktoriumi, ūkio subjekto veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio struktūros, patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustos specialistės.
26. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas, įvertinęs specialistų išvadas, teisme duotus specialisčių paaiškinimus visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, nustatė, kad nebuvo išsaugoti ne tik bendrovių apskaitos registrai, bet nustatytas ir pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumas (kasos pajamų orderių, darbo užmokesčio priskaitymo, išmokėjimo žiniaraščių). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme proceso dalyviai turėjo galimybę pareikšti prašymus, tačiau, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nei nuteistieji, nei jų gynėjai prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir skirti ekspertizę, siekiant paneigti specialisto išvadose patvirtintas dokumentų neišsaugojimo pasekmes, kaip teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismui nepareiškė.
27. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje buvo nustatytas būtinas BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymis, padariniai. Tokia išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką, kad bylose dėl veikų, nustatytų BK 222 ir 223 straipsniuose, turi būti laikomasi taisyklės, jog asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-16/2014, 2K-308-697/2016).
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas kasatoriams apkaltinamąjį nuosprendį, baudžiamojo įstatymo (BK 223 straipsnis) taikymo klaidos nepadarė, todėl tenkinti kasacinius skundus juose nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistųjų V. N. (V. N.) ir I. P. (I. P.) kasacinius skundus.