- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-322-557/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40877-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Daiva Jazbutienė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- D. R.
- Nukentėjusysis
- V. J.
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2019 m. rugpjūčio 18 d. veika) ir paskirta jam 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnybos registre per 3 mėnesius.
Nuosprendžiu priteista iš D. R. nukentėjusiajam V. J. 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita V. J. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesta.
D. R. pagal BK 284 straipsnį (2019 m. rugsėjo 21 d. veika) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu S. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, padarymą BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu ir baudžiamoji byla jam nutraukta (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 4 dalis). Dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. R. nuteistas už tai, kad jis 2019-08-18 apie 2 val. (duomenys neskelbtini), matant O. M., Š. I., Ž. L., E. N., tyčia vieną kartą tiksliai nenustatytos kilmės pagaliu sudavė V. J. į galvą, tokiais veiksmais padarydamas jam muštinę kairės ausies kaušelio ir užausio žaizdą, t. y. nežymiai sutrikdė jam sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. R. gynėjas advokatas E. S. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. R. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir dėl šio nusikaltimo priimti jam išteisinamąjį nuosprendį. Jei teisėjų kolegija nuspręstų, kad D. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, gynėjas prašo nuosprendį pakeisti ir neskirti D. R. neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nes šis įpareigojimas yra perteklinis, arba paskirtų išdirbti valandų skaičių žymiai sumažinti.
2.1. Nurodo, kad D. R. savo kaltės dėl tyčinio V. J. nežymaus sveikatos sutrikdymo teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino, parodydamas, kad smūgio sudavimo nukentėjusiajam jis neneigia, tačiau jis buvo suduotas ne siekiant sužaloti nukentėjusįjį, o ginantis nuo jo ir jo draugų užpuolimo, tai yra ginant savo sveikatą ir gyvybę. Šiuos D. R. parodymus visiškai patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga.
2.2. Nustatyta, kad 2019-08-17 (duomenys neskelbtini) buvo švento Roko atlaidai. Prieš 22 val. D. R. ir O. M., kartu su jais ir Ž. M. ir E. Č. iš miestelio atėjo į D. R. močiutės gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), antrąjį aukštą, kur leido laiką. Namuose dar buvo ir D. R. sesuo D. R.. Kadangi E. Č. draugavo su V. J., tai jis ją buvo išsikvietęs į lauką ir jie lauke aiškinosi tarpusavio santykius. Nesulaukdama grįžtant E. Č., į lauką jos parsivesti išėjo Ž. M.. Ji rado lauke verkiančią savo draugę ir ją parsivedė į antrąjį namo aukštą. Jaunimo kompanijai būnant namo antrame aukšte V. J. į E. Č. telefoną parašė žinutę, kad tegul name esantys vaikinai išeina į lauką, nes gaus „ausų“. Ši žinutė akivaizdžiai nebuvo skirta name buvusioms merginoms, nes žinute buvo užsiminta apie smurto pavartojimą prieš name buvusius vaikinus. Po kurio laiko nuo šios žinutės gavimo, tai yra apie 2 valandą nakties, į namo antrojo aukšto langus buvo pradėti mėtyti obuoliai, o po to spardomos įeinamosios į namą durys. Buvo akivaizdu, kad nakties metu kažkokie pašaliniai asmenys įsibrovė į privačios gyvenamosios vietos teritoriją, sutrikdė name esančios jaunimo kompanijos poilsį ir rimtį, tai yra aiškiai įvykdė viešosios tvarkos pažeidimo veiksmus. Kadangi buvo spardomos namo durys, o tolimesni įsibrovėlių veiksmai nebuvo prognozuojami, todėl D. R. ir O. M., o iš paskos ir merginos nusileido į pirmą aukštą ir išėjo į lauką. Kadangi žinute buvo išreikši grasinimai vaikinus sumušti, tai išeidami į lauką D. R. ir O. M. pasiėmė po namo priemenėje buvusį medinį pagalį apsiginti. Privataus namo teritorijoje, apie 3–4 metrų atstumu nuo namo, jie pamatė V. J., kuris buvo su draugų kompanija. Kaip nustatyta, šioje kompanijoje buvo Š. l., Ž. L., E. N.. D. R. ir V. J. tarpusavyje apsižodžiavo ir V. ranka užsimojo trenkti smūgį D., tačiau šis, išvengdamas smūgio, trenkė su pagaliu V. į galvą, nuo smūgio pastarasis pargriuvo. Teismui kėlė abejonių tai, ar smūgis į galvą nukentėjusiajam buvo suduotas ant gatvės, ji yra ne arčiau kaip 15–20 metrų nuo įėjimo į namą, ar D. R. nurodytoje vietoje, tai yra apie 3 metrai nuo namo. Gynėjo nuomone, akivaizdu, kad užpuolimas įvyko namo kieme D. R. nurodytoje vietoje. Apie tai parodė visi iš namo išėję liudytojai ir pats D. R.. Liudytoja D. R. parodė, kad ji varė užpuolikus iš kiemo, o tai patvirtina ir vienas su V. J. į kiemą įsibrovusių jaunuolių – E. N.. Jis parodė: „<...> R. su O. kažką buvo pasiėmę ir sakė varyti lauk“. Akivaizdu, kad buvo varoma iš kiemo, o ne nuo gatvės. Nukentėjusiajam nenaudinga, kad įvykio vieta būtų nustatyta gyvenamojo namo teritorijoje, todėl jis su draugais pagal susitarimą ir teigia, kad smūgis jam buvo suduotas gatvėje. Teismas, perkvalifikuodamas šį epizodą iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį ir formuluodamas kaltinimą, kad D. R. V. J. sudavė smūgį nenustatytos kilmės pagaliu (duomenys neskelbtini) gatvėje ties (duomenys neskelbtini) namu, yra neteisus ir tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi, pagal bylos medžiagą, smūgis buvo suduotas ne gatvėje, o (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo vidiniame kieme apie 3–4 metai nuo namo. Kaltinamojo gynybai, o matyt, ir teismui, tai turi esminės reikšmės. Nuosprendyje (b. l. 16) teismas nurodė, jog teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviai buvo informuoti, kad D. R. veika gali būti perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau galbūt pakeisto kaltinimo tekstas gynybai nebuvo pateiktas, o pagal nuosprendyje suformuluotą kaltinimą dėl konkrečios įvykio vietos akivaizdu, kad būtų buvęs pareikštas prieštaravimas ir būtų buvę prašoma atlikti papildomus tyrimo veiksmus su liudytojais, kaltinamuoju, nukentėjusiuoju – parodymų patikrinimus vietoje dėl smūgio sudavimo V. J. konkrečios vietos, atlikti papildomą įvykio vietos apžiūrą, siekiant nustatyti, koks vis dėlto yra atstumas nuo įeinamųjų į namą durų iki gatvės, kurioje, kaip teigia V. J. ir jo pusės liudytojai, jam buvo suduotas smūgis, nors tai turėjo būti atlikta jau ikiteisminio tyrimo metu.
2.3. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms akivaizdu, kad po parašytos grasinančios žinutės dėl sumušimo į (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo kiemą V. J., kaip teigia O. M., būdamas akivaizdžiai neblaivus, atvyko ne kokiu nors kitu tikslu, o įvykdyti savo grasinimus – sumušti D. R. ir O. M.. Savo santykius su E. Č. tą vakarą jis jau buvo išsiaiškinęs anksčiau, todėl jų jau aiškintis nereikėjo. D. R. parodė, kad vienas iš atvykusių V. J. draugų jai prasitarė, jog jis čia dėl skaičiaus pasimušti. Todėl vidury nakties, turint tikslą sumušti vaikinus, į privačią teritoriją įsibrovus nekviestiems „svečiams“, kurie akivaizdžiai turėjo fizinę persvarą, D. R. ir O. M. sveikatai, o gal ir gyvybei kilo realus pavojus ir sprendimas pasiimti iš prieangio gynybos priemones – pagalius – buvo akivaizdžiai teisėtas ir pagrįstas. O V. J. privačios valdos teritorijoje bandant smogti D. R. susidarė būtinosios ginties situacija, kuria D. R. ir pasinaudojo.
2.4. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, nuspręsdami, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata, ir pan. ), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančių skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis.
2.5. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys bylose 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (kasacinė nutartis byloje Nr.2K-142/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdu, kad jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinė nutartis byloje Nr.2K-194-387 /2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinė nutartis byloje Nr.2K-9-719/2018).
2.6. Todėl kėsinimasis į D. R. sveikatą buvo ir realus, ir akivaizdus: pirma, telefonu gauta grasinanti žinutė dėl vaikinų sumušimo; antra, po kurio laiko, nakties metu įsibrauta į privačios namų valdos teritoriją akivaizdžiai turint fizinės jėgos persvarą; trečia, varomi iš kiemo užpuolikai, iš jų ir V. J., gera valia nepasišalino; ketvirta, bandyta suduoti tiesioginį smūgį D. R. (būtinosios ginties situacijos realumas ir akivaizdumas), tačiau smūgio buvo išvengta. Ir tik po to sekė atsakomieji D. R. veiksmai – pagaliu suduotas smūgis užpuolikui V. J. į galvą, nežymiai sutrikdant sveikatą.
2.7. Pagal teismų praktiką, pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta vartoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų); 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant į tai, kiek ginamoms vertybėms gresiantis pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis. Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis), nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančiojo asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės toliau gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis byloje 2K-416-942/2016).
2.8. Atmesdamas gynybos prašymą dėl bylos nutraukimo D. R. dėl būtinosios ginties situacijos buvimo teismas nuosprendyje konstatavo, jog D. R. jokie kūno sužalojimai nepadaryti, kad V. J. rankose neturėjo jokio daikto, kuriuo būtų galėjęs trenkti D. R., kad pats D. R. buvo pasiėmęs pagalį (tai daryti vertė susidariusi situacija ir pareikšti grasinimai), tačiau, gynėjo teigimu, šios teismo nurodytos aplinkybės nepašalina būtinosios ginties situacijos buvimo.
2.9. Gynėjo teigimu, iš aptartų aplinkybių ir teisminės praktikos akivaizdu, kad šioje situacijoje D. R. sveikatai ar net gyvybei buvo iškilusi reali tiesioginė grėsmė, užpuolimas buvo realus ir akivaizdus ir buvo jau prasidėjęs, todėl suduodamas pagaliu puolančiajam V. J. į galvą atsakomąjį smūgį D. R. veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl teismas turėjo jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, o ne nuteisti.
Šalies argumentai
2.10. Nuosprendyje teismas nurodė, kad proceso dalyviai teisiamojo posėdžio metu buvo informuoti, jog kaltinamojo D. R. veika gali būti perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, veika nėra kvalifikuojama į sunkesnę, kaltinamasis ir jo gynėjas papildomo laiko pasiruošti gynybai nepageidavo, todėl teismas vertino, kad veikos perkvalifikavimu kaltinamojo teisės nebus pažeistos. Tačiau, gynėjo nuomone, teismas pažeidė D. R. teises ir jis negalėjo tinkamai gintis nuo teismo suformuluoto ir nuosprendyje išdėstyto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
2.11. BPK 295 straipsnyje numatyta, kad, jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Kai atnaujintas tyrimas baigtas, vėl klausomos baigiamosios kalbos ir suteikiamas paskutinis žodis kaltinamajam.
2.12. Nors proceso dalyviai, pasakę baigiamąsias kalbas, jokių naujų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, nepranešė ir tyrimo atnaujinti neprašė, tačiau D. R. gynėjas pažymi, kad jis baigiamojoje kalboje, nesutikdamas su prokuroro pateiktu kaltinimu D. R., prašė jį išteisinti pagal abu jam inkriminuotus nusikalstamos veikos epizodus. Kartu pažymėjo, jog dėl V. J. sužalojimo (duomenys neskelbtini) gatvėje, jei ir buvo galima kalbėti apie kokią nors nusikalstamą veiką, tai ne apie BK 284 straipsnį, o apie BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Teismo posėdžio protokole tai neužfiksuota, tai girdėti tik iš proceso metu daryto garso įrašo. Kartu gynėjas savo baigiamojoje kalboje pabrėžė, jog iki baigiamųjų kalbų nei prokuroras, nei teismas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo D. R. galimybę nepranešė. Tik išgirdęs gynėjo teiginį, kad niekas nusikalstamos veikos perkvalifikuoti neprašė, teismas paskelbė, jog tyrimas atnaujinamas, ir tik tada pranešė apie D. R. veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnio 1 dalį, teisme priimant nuosprendį, galimybę, tačiau galimo kaltinimo teksto proceso šalims neįteikė. Gynybos nuomone, teismas apie D. R. veikos perkvalifikavimo galimybę teisme turėjo praneši dar iki baigiamųjų kalbų, o ne po jų, kai jokių naujų bylos aplinkybių nebuvo prašoma ištirti ir tokių nepaaiškėjo, todėl pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimą nebuvo. Jei jau buvo tokia teismo nuomonė, tai iki baigiamųjų kalbų teismas turėjo proceso dalyviams apie tai pranešti, pateikti bent kaltinamajam ir jo gynėjui susipažinti su kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tekstu, paklausti, ar suprantamas kaltinimas ir ar pagal jį kaltinamasis prisipažįsta kaltu ir pan.
2.13. Akivaizdu, kad su nuosprendyje teismo išdėstyta nusikalstamos veikos aprašomąja dalimi kaltinamais ir jo gynėjas būtų nesutikęs, nes nuosprendyje teigiama, jog D. R. V. J. sužalojo ne namo vidiniame kieme apie 3 metrus nuo namo, o (duomenys neskelbtini) gatvėje ties (duomenys neskelbtini) namu. Kaip jau buvo minėta, tokiu atveju gynyba būtų prašiusi imtis visų įmanomų proceso veiksmų, kad būtų nustatyta tikroji smūgio V. J. sudavimo vieta – vidiniame namo kieme ar (duomenys neskelbtini) gatvėje. Būtų buvę prašoma atlikti su visais proceso dalyviais parodymų patikrinimus vietoje, atlikti kitus proceso veiksmus.
2.14. Gynėjo nuomone, po baigiamųjų kalbų atnaujindamas tyrimą, kai nebuvo proceso dalyvių prašymų ir jie nenurodė, kad paaiškėjo ir reikia ištirti kokias nors naujas teisminio bylos tyrimo metu neištirtas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, teismas esmingai pažeidė BPK normas, D. R. teisę į gynybą žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir kaip šis kaltinimas suformuluotas, todėl vien dėl to nuosprendis turi būti panaikintas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
5. Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su D. R. nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir prašo D. R. dėl šio nusikaltimo išteisinti, nurodydamas, kad suduodamas pagaliu puolančiajam V. J. į galvą atsakomąjį smūgį D. R. veikė esant būtinosios ginties situacijai, todėl, gynėjo teigimu, teismas turėjo D. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, o ne nuteisti. Be to, gynėjas pažymi, kad teismas po baigiamųjų kalbų atnaujindamas tyrimą, nesant proceso dalyvių prašymų ištirti kokias nors naujas reikšmingas bylai aplinkybes, ir perkvalifikuodamas D. R. inkriminuotą veiką iš BK 284 straipsnio pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pakeisto kaltinimo teksto proceso šalims neįteikė, tokiu būdu esmingai pažeidė BPK normas, D. R. teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir kaip šis kaltinimas suformuluotas, todėl vien dėl to, apelianto nuomone, nuosprendis turi būti panaikintas. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad D. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai, gynėjas prašo nuosprendį pakeisti ir neskirti D. R. neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nurodydamas, kad šis įpareigojimas yra perteklinis, arba paskirtų išdirbti valandų skaičių žymiai sumažinti. Būtent šiais klausimais teisėjų kolegija ir pasisako.
6. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta D. R. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia vieną kartą tiksliai nenustatytos kilmės pagaliu sudavė V. J. į galvą, tokiais veiksmais padarydamas jam muštinę kairės ausies kaušelio ir užausio žaizdą, t. y. nežymiai sutrikdė jam sveikatą.
7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad D. R. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pagaliu sudavė V. J. į galvą, tokiais veiksmais padarydamas jam muštinę kairės ausies kaušelio ir užausio žaizdą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. Tačiau apeliaciniame skunde, neneigiant nukentėjusiojo V. J. nežymaus sužalojimo fakto, tvirtinama, kad D. R. tokius veiksmus atliko gindamasis nuo V. J., kai šis, jiems apsižodžiavus, ranka užsimojo trenkti smūgį jam, tačiau D. R., išvengdamas smūgio, trenkė su pagaliu V. J. į galvą ir šis nuo smūgio pargriuvo. Pasak apelianto, tai, kad D. R. sužalojo nukentėjusįjį veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, patvirtina šios kėsinimosi į D. R. sveikatą realumą ir akivaizdumą pagrindžiančios aplinkybės: 1) telefonu buvo gauta grasinanti žinutė dėl vaikinų sumušimo; 2) po kurio laiko, nakties metu įsibrauta į privačios namų valdos teritoriją akivaizdžiai turint fizinės jėgos persvarą; 3) varomi iš kiemo užpuolikai, iš jų ir V. J., gera valia nepasišalino; 4) bandyta suduoti tiesioginį smūgį D. R. (būtinosios ginties situacijos realumas ir akivaizdumas), tačiau smūgio buvo išvengta. Ir tik po to sekė atsakomieji D. R. veiksmai – pagaliu suduotas smūgis užpuolikui V. J. į galvą, nežymiai sutrikdant sveikatą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertimu, apelianto argumentai, kad D. R. sudavė V. J. pagaliu į galvą gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi, o tai vertintina kaip būtinosios ginties situacija, yra nepagrįsti.
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010 ir kt.).
9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atmetė D. R. versiją, kad jis sudavė pagaliu V. J. į galvą, gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi, kai šis pirmas jam užsimojo, bet nespėjo suduoti, skundžiamame nuosprendyje pažymėdamas, jog byloje nėra duomenų, kad D. R. nukentėjusiojo V. J. veiksmais būtų padaryti kokie nors sužalojimai. Byloje apklausti liudytojai, priklausomai nuo to, su kuria konfliktuojančia puse jie labiau susiję (D. R. draugai ir artimieji ar V. J. draugai), parodė priešingas aplinkybes dėl to, kas pradėjo patį konfliktą. Tačiau teismas įvertino tai, kad byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis būtų turėjęs kokį nors daiktą, kuriuo būtų galėjęs trenkti D. R., tuo tarpu šis susitikti su V. J. jau ėjo atitinkamai pasiruošęs – abu su liudytoju O. M. už nugaros nešėsi pagalius ir D. R. jį panaudojo smurtaudamas prieš nukentėjusįjį. Tai, kad pats D. R. suprato, kad jo veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo pavojingi ir galėjo sukelti itin neigiamas pasekmes, rodo ir jo paties elgesys iš karto po įvykio – jis su draugu O. M. ir mergina Ž. M. buvo atėjęs pas nukentėjusiojo tėvus ir pranešė jiems, kad reikia ieškoti V. J. (D. R., liudytojų J. J., R. J., Ž. M., O. M. parodymai). Šių aplinkybių visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad D. R. veiksmai neatitiko V. J. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo bei peržengė būtinosios ginties ribas.
10. Nors D. R. gynėjas, nesutikdamas su tokiomis apylinkės teismo išvadomis, apeliaciniame skunde teigia, kad, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, nagrinėjamu atveju egzistavo būtinosios ginties situacija, kai V. J. bandė suduoti tiesioginį smūgį D. R., tai, gynėjo teigimu, pagrindžia pavojingo kėsinimosi realumą ir akivaizdumą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto subjektyvus situacijos vertinimas neatitinka bylos įrodymų visumos ir neduoda pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, paneigdamas BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, nepagrįstai nustatė, kad D. R. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius.
11. Bylos duomenimis, nukentėjusysis V. J. su draugais atėjo prie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), teritorijos, išsiaiškinti asmeninius jo ir jo buvusios draugės E. Č. tarpusavio santykius, taip pat ir galimai prieš tai buvusius nesutarimus su D. R., dėl kurių tarp jų ir kilo žodinis konfliktas, peraugęs į smurtą. Nors D. R. ir kaip liudytojai apklausti jo artimieji bei draugai, skirtingai nei nurodė nukentėjusysis V. J. ir kartu su juo įvykio metu buvę kaip liudytojai apklausti asmenys, teigė, kad pirmas užsimojo trenkti D. R. V. J., tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, jog, įvertinus tai, kad D. R. kartu su O. M. ėjo susitikti su V. J. už nugaros nešini pagalius (o tai, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, rodo, kad D. R. ėjo susitikti su V. J. iš anksto atitinkamai pasiruošęs), nors tuo metu jokios grėsmės nei jam pačiam, nei kartu su juo buvusiems asmenims nebuvo, ir jį iš karto panaudojo, smūgiuodamas nukentėjusiajam, nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo susiklosčiusi reali būtinosios ginties situacija. Šiuo atveju, jeigu ir būtų neginčijamai nustatyta, kad pirmas D. R. užsimojo trenkti V. J. (nors pastarasis ir kartu su juo įvykio metu buvę asmenys, skirtingai nei nurodė D. R. ir kartu su juo buvę jo artimieji ir draugai, tvirtino, kad būtent D. R. pirmas jį pastūmė ir iš karto trenkė smūgį tuo daiktu, kurį turėjo už nugaros), tačiau pažymėtina, kad nuteistojo D. R. fizinio smurto pavartojimo metu jokio tiesioginio realaus pavojaus nei jam pačiam, nei kartu su juo buvusiems asmenims nebuvo, kadangi, kaip jis pats nurodo, V. J., nors ir buvo užsimojęs jam trenkti (nors jis, kaip minėta, šią aplinkybę neigia), jokių pavojingų veiksmų prieš jį neatliko ir jokio realaus pavojaus jam nekėlė, nes, kaip nurodė pats D. R., jis smūgio išvengė ir iškart smūgiavo rankoje turimu pagaliu nukentėjusiajam, nors šis iš esmės neatliko jokių veiksmų, kuriais galėtų būti siekiama pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės vartoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, Nr. 2K-124-719/2022). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Pirmiau padarytų išvadų, vertinant D. R. nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje atliktus veiksmus, nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad pirmas užsimojo trenkti nukentėjusysis V. J., tačiau D. R. išvengus smūgio, šis jam smūgiavo ranka turima lazda ir tokias savo veiksmais nežymiai jį sužalojo. Aptartų duomenų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos, priešingai apelianto argumentams, pagrįstai nenustatė būtinosios ginties situacijos.
12. Apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad abi konflikto pusės susitiko tarpusavio santykių aiškinimosi tikslu ir agresyviai nusiteikusios, pasirengusios santykių aiškinimuisi naudoti ir fizinį smurtą, o fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį pirmasis panaudojo būtent D. R.. Tokia situacija pagal susiformavusią teismų praktiką negali būti vertinama būtinąja gintimi.
13. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad perkvalifikuodamas D. R. inkriminuotą veiką iš BK 284 straipsnio pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas pakeisto kaltinimo teksto proceso šalims neįteikė, tokiu būdu esmingai pažeidė BPK normas, D. R. teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir kaip šis kaltinimas suformuluotas, teisėjų kolegija pažymi, kad apie galimybę, jog D. R. veika gali būti perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, teismas nagrinėjimo teisme dalyviams pranešė, kartu informuodamas, kad veika nėra kvalifikuojama į sunkesnę, ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė tas aplinkybes tik po to, kai teisiamajame posėdyje buvo išsamiai išnagrinėti visi įrodymai, o D. R. ir jo gynėjas papildomo laiko pasiruošti gynybai nepageidavo, be to, kaip nurodo ir pats gynėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su prokuroro D. R. pateiktu kaltinimu ir prašydamas jį išteisinti, be kita ko, pažymėjo, jog dėl V. J. sužalojimo (duomenys neskelbtini) gatvėje, jei ir buvo galima kalbėti apie kokią nors nusikalstamą veiką, tai ne apie BK 284 straipsnį, o apie BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Todėl šiuo aspektu kalbėti apie galimą D. R. teisės į gynybą pažeidimą nėra pagrindo. Kita vertus, perkvalifikuodamas D. R. veiką iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį, Plungės apylinkės teismas tik pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad D. R. kaltinime aprašytais veiksmais tyčia siekė sutrikdyti viešąją tvarką ir, atsižvelgdamas įvykio vietos apžiūros protokolą (t. 4, b. l. 160–175), kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), teritorija nėra aptverta tvora, sodyboje palei kelią auga aukštos tujos, konstatavo, kad iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų negalima neabejotinai konstatuoti esant vienam iš būtinųjų BK 284 straipsnio sudėties požymių, t. y. to, kad D. R. veiksmai prieš nukentėjusįjį V. J. atlikti viešoje vietoje, tačiau visos kitos D. R. inkriminuotame kaltinime dėl 2019-08-18 įvykio nurodytos faktinės aplinkybės iš esmės išliko nepakitusios. Nors, apelianto teigimu, su nuosprendyje teismo išdėstyta nusikalstamos veikos aprašomąja dalimi, kad D. R. V. J. sužalojo ne namo vidiniame kieme apie 3 metrus nuo namo, o (duomenys neskelbtini) g. ties (duomenys neskelbtini) namu, D. R. ir jo gynėjas būtų nesutikę ir būtų prašę teismo imtis visų įmanomų proceso veiksmų, kad būtų nustatyta tikroji smūgio V. J. sudavimo vieta (vidiniame namo kieme ar (duomenys neskelbtini) gatvėje), ši aplinkybė gan plačiai aptarinėjama ir apeliaciniame skunde, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į apeliacinio skundo reikalavimus (gynėjas neginčija D. R. inkriminuotos veikos kvalifikacijos, tik prašo jį išteisinti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai), ši aplinkybė – ar veika buvo padaryta vidiniame namo kieme ar (duomenys neskelbtini) gatvėje, D. R. teisinei padėčiai įtakos neturėtų. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant ne tik į tai, kad apeliaciniu skundu teismo D. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra ginčijama, net ir nenurodoma, kad, pvz., buvo brautasi į privačią teritoriją ir D. R. įvykio metu atlikti smurtiniai veiksmai prieš V. J. buvo su tuo susiję, neginčijama ir teismo išvada, kad D. R. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį iššaukė ne jo chuliganiškos paskatos, o asmeninės priežastys. Bet kuriuo atveju, nekyla abejonių, kad veika buvo padaryta pirmosios instancijos teismo nustatytoje ir skundžiamame nuosprendyje nurodytoje vietoje - ties (duomenys neskelbtini) gatvės namu Nr. (duomenys neskelbtini), todėl gynėjo kvestionuojamos aplinkybės, ar konfliktas kilo arčiau namo durų (3-4 metrų atstumu), ar arčiau gatvės (15-20 metrų atstumu nuo namo durų), esminės reikšmės įvykio aplinkybių bei kaltininko veiksmų vertinimui nagrinėjamoje situacijoje neturi. Taigi, priešingai apelianto teiginiams, nėra pagrindo pripažinti, kad vien šiuo aspektu skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir turi būti panaikintas.
14. Nuteistojo D. R. gynėjas apeliaciniame skunde kaip alternatyvų prašymą nurodo pageidavimą panaikinti D. R. teismo paskirtą įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nurodydamas, kad šis įpareigojimas yra perteklinis, arba paskirtų išdirbti valandų skaičių žymiai sumažinti.
15. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Teisinga laikoma bausmė, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už ją paskirtos bausmės yra teisinga pusiausvyra, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nėra per griežta. Skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).
16. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas D. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bausmę, nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam laisvės apribojimo bausmę, šios bausmės terminą nustatant 1 metams, ir įpareigojant nuteistąjį D. R. išdirbti 150 valandų per 3 mėnesius nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, taip pat įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnybos registre 3 mėnesių laikotarpiu. Teismo vertinimu, šie įpareigojimai turės teigiamos įtakos D. R. elgesiui.
17. Iš byloje apelianto pateiktos (duomenys neskelbtini) mokyklos 2022-09-19 pažymos Nr. V18-7 matyti, kad D. R. mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje pagal apdailininko modulinę profesinio mokymo programą II kurse (dieniniame skyriuje). Mokslų baigimo data 2024-07-30. Mokykloje pamokos vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio, pamokų laikas nuo 8.00 val. iki 15.40 val. (t. 5, b. l. 47).
18. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad D. R. mokosi (duomenys neskelbtini) mokyklos dieniniame skyriuje, teismo jam paskirtas įpareigojimas išdirbti 150 valandų per 3 mėnesius nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, o kartu ir įpareigojimas pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnybos registre per 3 mėnesius, būtų sunkiai suderinami su jo studijomis ir tai gali kliudyti atlikti bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, nuteistajam D. R. BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punkte (veikos padarymo metu galiojusi 2017-12-21 įstatymo Nr. XIII-960 redakcija) numatytas įpareigojimas mokytis bus pakankamas ir proporcingas D. R. paskirtos laisvės apribojimo bausmės nubaudimo ir bausmės paskirties užtikrinimo elementas. Todėl gynėjo prašomas panaikinti apylinkės teismo nuteistajam D. R. paskirtas įpareigojimas išdirbti 150 valandų per 3 mėnesius nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kartu ir įpareigojimas pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnybos registre 3 mėnesių laikotarpiu, naikinami kaip nesuderinami su D. R. studijomis Skuodo amatų ir paslaugų mokykloje. Vietoj jų skiriamas įpareigojimas mokytis, kuris, kolegijos vertinimu, bus pakankamas užtikrinti bausmės paskirties įgyvendinimą ir atitiks nuteistojo siekį tęsti mokslą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2022 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuteistajam D. R. paskirtus įpareigojimus per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnybos registre per 3 mėnesius. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu (2017-12-21 įstatymo Nr. XIII-960 redakcija), įpareigoti nuteistąjį D. R. bausmės atlikimo metu tęsti mokslą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.