Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam ir skundą padavusiam asmeniui V. S., jo atstovui advokatui Evaldui Klimui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo V. S., gimusio (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 82-ANR­_N-912-2020 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 82-ANR­_N-912-2020 (toliau – ir Nutarimas) V. S. buvo nubaustas 16 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. liepos 19 d., apie 11:30 val., (duomenys neskelbtini), savavališkai pateko ir vaikščiojo (duomenys neskelbtini) privačioje teritorijoje, neturėdamas savininko leidimo. Nutarime nurodyta, kad šiais veiksmais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punktas (b. l. 2-6).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis).

Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagrindinės administracinės atsakomybės nuostatos nustatytos ANK 2 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o 4 dalyje – kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekse nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Taigi, administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtį. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis – tai įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-27-689/2019).

ANK 518 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

Atsižvelgiant į ANK 518 straipsnio dispoziciją ir prasmę, atsakomybėn pagal šį straipsnį asmuo gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu jis veikė tyčia, t. y. jis suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų žmonių teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

Kita vertus, ne visi įstatymo reikalavimų neatitinkantys veiksmai, kurie nedera su gera morale, protingumo ir teisingumo principais, ar kuriais yra negerbiamos bendro gyvenimo taisyklės, užtraukia administracinę atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, būtų taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (ar administracinis nusižengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-451/2011).

Pareiškėjas neginčija, kad 2020 m. liepos 19 d., apie 11:30 val., (duomenys neskelbtini), pateko ir vaikščiojo (duomenys neskelbtini) privačioje teritorijoje esančiame kelyje, neturėdamas savininko leidimo. Tačiau pareiškėjas nesutinka su teisiniu šių veiksmų vertinimu, kad jis savavališkai vaikščiojo teritorijoje, kurioje draudžiama vaikščioti, kad šią teisę savininkas ginčijo ir kad šie veiksmai sudaro Savavaldžiavimo sudėtį. Pareiškėjas savo nesutikimą argumentuoja tuo, kad šioje teritorijoje jis vaikščiojo kartu su žmogumi, kuris turi servituto teisę, ir vykdė pareigą informuoti visuomenę, jo teisės niekas neginčijo. Pareiškėjas nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, nukreiptos į savavaldžiavimo veiksmus.

Teismas pažymi, kad ANK 518 straipsnio normos dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitą teisės aktą, todėl traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.

Institucija, priimdama Nutarimą, nurodė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 6 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad pramoniniuose akvakultūros tvenkinių ūkiuose draudžiama laisvai vaikščioti be pramoninio akvakultūros tvenkinių ūkio savininko arba valdytojo leidimo.

Įstatymo 24 straipsnyje yra apibrėžiama, kas yra akvakultūra, jos įrengimo sąlygos, taikomi draudimai joje. Teismas pažymi, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pramoniniams akvakultūros tvenkinių ūkiams priskiriami akvakultūros tvenkinių ūkiai, atitinkantys šiuos kriterijus:

1) akvakultūros tvenkinių plotas ne mažesnis kaip 60 ha;

2) išauginamų ir parduodamų žuvų kiekis yra ne mažesnis kaip 10 t per metus.

Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatas, konstatuodamas Nutarime, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punktą, turėjo pareigą nustatyti, jog (duomenys neskelbtini), į kurios privačią teritoriją pateko pareiškėjas, atitinka Įstatymo 5 straipsnyje nurodytus kriterijus. Iš administracinio nusižengimo tyrimo medžiagos matyti, kad šie kriterijai nebuvo nustatyti, o teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas tyrimą atlikęs pareigūnas A. Ž. pripažino, kad tai nebuvo padaryta. Taigi, išvada dėl Įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punkto pažeidimo (kad pareiškėjas vaikščiojo būtent pramoniniam priskiriamam akvakultūros tvenkinių ūkyje be leidimo) šiuo atveju buvo padaryta nepagrįstai, t. y. šio fakto neištyrus ir jo nenustačius.

Teismas pažymi, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Teismui nustačius, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatas pareiškėją pripažino padarius administracinį pažeidimą, numatytą ANK 518 straipsnyje, nenustatęs, jog šis asmuo laisvai vaikščiojo pramoniniame akvakultūros tvenkinių ūkyje, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo nustatytas objektyvusis administracinio nusižengimo sudėties požymis – neteisėti veiksmai.

Teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, ištyręs joje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pareiškėjo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnio 1 dalyje, būtinų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių (neteisėtų veiksmų ir tyčios).

Kaip teismo posėdžio metu paaiškino tyrimą atlikęs pareigūnas A. Ž., pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad vaikščiojo privačioje (duomenys neskelbtini) teritorijoje esančiame kelyje (nebuvo nubaustas už tai, kad vaikščiojo už šio kelio ribų esančioje privačioje teritorijoje). Tiek pareiškėjas, tiek teismo posėdžio apklausti liudytojai teismo posėdžio metu paaiškino, kad keliui, kuriame vaikščiojo pareiškėjas, yra nustatyta servituto teisė.

Kaip matyti iš administracinio nusižengimo medžiagoje esančio Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. liepos mėnesio rašto Nr. 40-G-28680 (b. l. 18-19), Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje valstybinės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Žemės sklypas), išnuomotame (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad:

1) 2002 m. gruodžio 20 d., Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) Žemės sklypas 99 metams buvo išnuomotas (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo pagrindu 2020 m. gruodžio 24 d. su (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytu įsakymu 465.52 ha Žemės sklype buvo nustatytas 7.20 ha ploto kelio servitutas (toliau – ir servitutinis kelias), suteikiantis teisę neatlygintinai eiti, važiuoti transporto priemonėmis tik gretimų (besiribojančių) sklypų naudotojams;

2) A. T. žemės sklypo tarp gretimų (besiribojančių) žemės sklypų nėra, jo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, o Žemės sklypas, kuriame yra servitutinis kelias, skirtas besiribojančių sklypų naudotojams, yra (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, privažiavimas iki A. T. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, yra numatytas (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte patvirtintame 1999 m. lapkričio 23 d. Tauragės apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini);

3) Žemės sklypo servitutinio kelio atkarpoje įvykus avarijai, vykdomi kelio remonto darbai, todėl kelias buvo užtvertas, apie kelio remonto darbus buvo informuoti gretutinių žemės sklypų savininkai bei A. T., žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, kaip intensyviai besinaudojantis nustatytu kelio servitutu.

Teismas teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatė, kad šiuo metu dėl A. T. teisės naudotis šiuo servitutiniu keliu vyksta teisminiai ginčai (Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškelta administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)), o teismai savo procesiniuose sprendimuose administracinių nusižengimų bylose ne kartą buvo pripažinę A. T. teisę naudotis šiuo keliu, pavyzdžiui Šiaulių apygardos teismas 2020 m. sausio 23 d. nutartyje Nr. AN2-19-332/2020, sprendžiant A. T. administracinės atsakomybės už savavaldžiavimą klausimą, nurodė, jog „aplinkybė, kad nekontroliuojamas patekimas į įmonės teritoriją pablogintų įmonės padėtį užtikrinant tvenkinių, auginamos žuvies bei laikomos technikos saugumą, nereiškia, kad dėl to A. T. šeimai turi būti apsunkintas naudojimasis keliu, kuriam nustatytas servitutas“.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog žemės sklypas, kuriame esančiame kelyje yra nustatytas servitutas (dėl kurio kirtimo pareiškėjui buvo surašytas Nutarimas), yra valstybės ir išnuomotas privačiam naudotojui 99 metams, darytina išvada, kad šis kelias negali būti laikomas pramoniniu akvakultūros tvenkinių ūkiu ar jo dalimi ir asmenys negali vykdyti tokios veiklos šiame kelyje, kadangi Įstatymas draudžia laisvą vaikščiojimą tokiame ūkyje be pramoninio akvakultūros tvenkinių ūkio savininko arba valdytojo leidimo, o nustatyto servituto turėtojai turi teisę šiuo keliu laisvai vaikščioti ir važinėti be atskiro žemės sklypo valdytojo leidimo. Akivaizdu, kad nustačius servitutą keliui valstybės nuomojamame žemės sklype, jame negali būti vykdoma jokia veikla, trukdanti įgyvendinti servituto teisę ar jai prieštaraujanti, nepaisant to, kiek asmenų šiuo metu turi teisę naudotis servitutu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 4.112 straipsnio 4 dalis, 4.119 straipsnis, 4.138 straipsnis).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad servitutinis kelias, kuriame pareiškėjas vaikščiojo ir už tai buvo nubaustas Nutarimu, nelaikomas pramoniniu akvakultūros tvenkinių ūkiu ar jo dalimi (savavaldžiavimo prasme), todėl priimant Nutarimą buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas vaikščiodamas šiuo keliu atliko neteisėtus veiksmus, nurodytus ANK 518 straipsnio 1 dalyje, nukreipiančioje į Įstatymo 24 straipsnio 6 dalies 3 punktą). Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai vaikštant servitutiniu keliu nesiekia administraciniam nusižengimui būdingo pavojingumo laipsnio (ANK 5 straipsnio 1 dalis)

Taip pat teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn ANK 518 straipsnio pagrindu tik konstatavus tyčinę kaltės formą.

Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismo posėdyje išklausęs šalių paaiškinimus daro išvadą, pareiškėjo veiksmuose, nurodytuose Nutarime, net jeigu jie ir būtų pripažinti kaip neteisėti, nėra pareiškėjo kaltės (administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės požymio). Kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjas, 2020 m. liepos 19 d., prieš eidamas kartu su liudytoju A. T. į (duomenys neskelbtini) privačioje teritorijoje esantį kelią, pareiškėjas susipažino su A. T. pateiktais teismo procesiniais sprendimais, kurių turinys jį įtikino, jog šis kelias yra servitutinis ir A. T. turi teisę juo naudotis. Teismas nustatė, kad konfliktas dėl A. T. teisės naudotis šiuo keliu tęsiasi kelis metus ir buvo sprendžiamas teisme. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo nurodyti teismo procesiniai sprendimai A. T. ir jo sutuoktinės atžvilgiu (administracinio nusižengimo bylose priimti nutarimai: 2019 m. gruodžio 4 d. Nr. II-300-674/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. Nr. II-311-674/2019 ir 2019 m. gruodžio 27 d. Nr. II-289-476/2019) galėjo sudaryti pareiškėjui įspūdį, kad A. T. turi neabejotiną teisę naudotis šiuo keliu, kas galėjo lemti pareiškėjo suvokimą, jog eidamas šiuo keliu jis niekieno teisių negali pažeisti, juo labiau, kad atvyko į šią teritoriją turėdamas vienintelį tikslą – kaip žurnalistas užfiksuoti ir informuoti visuomenę apie šiame kelyje kylančius nesutarimus. Teismas taip pat pažymi, kad tiek pareiškėjas ir liudytojas A. T., tiek liudytojas A. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjui esant (duomenys neskelbtini) teritorijoje, A. J. pareiškėjo nepareikalavo iš šios teritorijos išeiti, nenurodė, kad įmonės teisės yra pažeistos, ar daroma žala įmonei. Teismas sprendžia, kad, įvertinus visą nustatytų aplinkybių visumą, toks pareiškėjo veikimas negali būti traktuojamas kaip jo turimos subjektinės teisės įgyvendinimas, kurią ginčija kitas asmuo, sąmoningai ignoruojant įstatymo reikalavimus. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas šiuo atveju veikė tyčia, t. y. suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, dėl to administracinio nusižengimo teisena negalima (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, vadovaujantis in dubio pro reo principu, pagal kurį visi kilę neaiškumai ir abejonės turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teismas pareiškėjo skundą tenkina, Nutarimą panaikina ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukia (ANK 642 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pareiškėjas skunde prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, jog pareiškėjas dėl atstovavimo (skundo surašymo bei atstovavimo teismo posėdyje) patyrė 931,70 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Europos Žmogaus teisių teismas suformavo praktiką byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą, kurioje konstatavo, jog Lietuva pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) 1 dalį nepriteisdami bylinėjimosi išlaidų administracinėse bylose, kadangi atsisakydami atlyginti pareiškėjų administracinio teisės pažeidimo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas teismai sudarė kliūtis pareiškėjams tinkamai realizuoti jų teisę kreiptis į teismą.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą bei naujausią teismų praktiką šiuo klausimu pareiškėjo prašymą atmeta.

Teismas pažymi, kad ANK nėra specialių normų, reguliuojančių proceso išlaidų ir advokato darbo apmokėjimo klausimus, tačiau ANK 666 straipsnyje nustatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatos. Advokato darbo apmokėjimas reguliuojamas specialiosios normos, įtvirtintos BPK 106 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Teismų praktikoje išaiškinta, kad išteisintojo turėtų išlaidų, patirtų pačiam savo nuožiūra pasikviesto (pasirinkto) gynėjo advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimas (apmokėjimas) nepriteistinas nei iš nukentėjusiojo, nei iš valstybės. Tokias išlaidas advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, kaip tai nustatyta BPK 106 straipsnio 1 dalyje, apmoka pats proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pasikvietė gynėją ginti jo teisių ir teisėtų interesų baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr. 2AT-16-1073/2020, 2K-7-76-222/2016, 2K-308-648/2019).

Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad, priešingai nei pareiškėjo atstovo advokato cituojamame EŽTT sprendime susidariusioje situacijoje, nagrinėjamu atveju, yra įsigaliojęs specialus įstatymas, reglamentuojantis administracinio nusižengimo byloje patirtų išlaidų teisinėms paslaugoms atlyginimą, o būtent, įstatymų leidėjui priėmus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą, teisės gauti išlaidų atlyginimą įgyvendinimo tvarka yra reglamentuota 666 šio Kodekso straipsnyje (tuo tarpu ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) tiesioginės nuorodos į BPK nebuvo, proceso išlaidų apmokėjimą reglamentavo ATPK 279 straipsnis ir apelianto minimas EŽTT sprendimas buvo priimtas vertinant būtent šį reglamentavimą). Šiuo metu įstatymų leidėjas yra pasirinkęs įtvirtinti, jog išteisintam asmeniui / asmeniui dėl kurio administracinio teisės pažiedimo procesas nutrauktas patirtos teismo išlaidos nepriteisiamos iš kitos šalies. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad įstatymų leidėjas yra pareiškęs savo valią dėl to, kam, kokiais pagrindais ir kokia tvarka privalo būti atlyginamos administracinio nusižengimo procese patirtos teismo išlaidos, todėl pareiškėjo atstovo advokato prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas iš valstybės institucijos netenkintinas. Pažymėtina, kad tokia naujausia praktika yra susiformavusi Lietuvos Respublikos teismuose (Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutartis Nr. AN2-327-593/2020, 2020 m. liepos 29 d. nutartis Nr. AN2-312-493/2020).

Nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neįtvirtina teisės pažeidimu kaltinto ir vėliau išteisinto asmens teisės į teismo procese patirtų išlaidų atlyginimą. Atsakant į klausimą, ar asmeniui privalo būti suteikiamas toks išlaidų atlyginimas, turi būti atsižvelgiama į nacionalinę teisę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1995 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Masson ir Van Zon prieš Nyderlandus (pareiškimų Nr. 15346/89, 15379/89) 49 par.; 2010 m. kovo 30 d. sprendimas Shimidzu ir Berllaque prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 648/06)).

Pažymėtina, kad prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išsprendimas šioje administracinio nusižengimo byloje neatima pareiškėjo teisės dėl šių išlaidų priteisimo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, reikalaujant atlyginti nuostolius (CK 6.249 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nutaria:

V. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 82-ANR­_N-912-2020 ir administracinio nusižengimo teiseną V. S. atžvilgiu nutraukti nesant jo veikoje administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių miesto rūmus.