- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-03
- Bylos Nr.
- e2S-1344-854/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20197-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys antstolis D. T., uždaroji akcinė bendrovė „NORUS“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Velžio komunalinis ūkis“ pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama sustabdyti antstolio D. T. 2020 m. liepos 14 d. patvarkymo Nr. S-VN-TTA-392/2020-2, 2020 m. birželio 19 d. patvarkymo Nr. S-TTP-VK-392/2020, 2020 m. gegužės 21 d. patvarkymo Nr. S-TT-VK-392-2020 ir 2020 m. balandžio 30 d. patvarkymo Nr. 44 241 2020 04 30 392 galiojimą ir vykdymą iki bus išnagrinėtas pareiškėjos 2020 m. liepos 15 d. skundas dėl antstolio veiksmų.
2. Pareiškėja prašyme nurodė, kad pateikė antstoliui D. T. skundą dėl antstolio veiksmų. Pareiškėja prašo teismo sustabdyti antstolio D. T. vykdymo veiksmus, kuriais antstolis reikalauja, kad pareiškėja sumokėtų į jo depozitinę sąskaitą uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „NORUS“ mokėtinas sumas pagal antstolio vykdomus vykdomuosius dokumentus trečios eilės išieškotojų (UAB „Norus“ kreditorių) naudai, nepaisant to, kad UAB „Norus“ yra įsiskolinusi VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“. Pareiškėjos teigimu, antstolis nepagrįstai reikalauja iš pareiškėjos padengti įsiskolinimą UAB „NORUS“ nepaisydamas to, kad UAB „NORUS“ yra tokią pačią sumą skolinga pareiškėjai. Pareiškėja yra UAB „NORUS“ kreditorė, UAB „NORUS“ yra skolinga pareiškėjai 120 000 Eur sumą pagal 2017 m. birželio 23 d. rangos sutartį Nr. I10-1177 ir 2017 m. birželio 23 d. rangos sutartį Nr. I10-1178. UAB „NORUS“ nėra įvykdžiusi šios prievolės pareiškėjai, todėl pareiškėja turi teisę sustabdyti savo priešpriešinių prievolių vykdymą bei jas įstatymų numatyta tvarka įskaityti. Anot pareiškėjos, antstoliui areštavus pareiškėjos lėšas banko sąskaitose, būtų sutrikdyta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veikla, kiltų grėsmė visuomenės saugumui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 20 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
4. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, į tai, kad nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis skundo pagrindas, sprendė, kad a priori daryti išvadą, jog skundas preliminariai nepagrįstas nėra pagrindo.
5. Pasisakydamas dėl pareiškėjos dėstomų argumentų dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimai palankaus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo įvykdymui, į tai, kad, pasak pareiškėjos, antstoliui areštavus pareiškėjos lėšas banko sąskaitose, būtų sutrikdyta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veikla, kiltų grėsmė visuomenės saugumui, būtų sukeltos nepataisomos pasekmės, pareiškėja greičiausiai nebeatgautų skolos iš savo buvusio rangovo, kuris dėl neįvykdytų rangos darbų ir taip sukėlė daug žalos pareiškėjai ir kartu visuomenės interesams, teismas sprendė, kad šie pareiškėjos argumentai yra deklaratyvūs ir nesudaro pakankamo pagrindo stabdyti antstolio vykdymo veiksmus. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ar, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti pareiškėjos interesai ar jai padaryta nepataisoma žala.
6. Teismas pažymėjo, kad vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, nustatęs akivaizdžią grėsmę asmens teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat dar neišnagrinėjus skundo iš esmės, išryškėjusius antstolio veiksmų neteisėtumo požymius. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi dar griežtesnės pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; 2018 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018). Pastebėjo, kad nepagrįstas išieškojimo sustabdymas gali neproporcingai pažeisti išieškotojo teises ir teisėtus interesus.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėja VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. nutartį ir pritaikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo stabdyti antstolio vykdymo veiksmus.
7.2. Pareiškėja yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga, kurios užduotis užtikrinti komunalinių paslaugų teikimą Panevėžio rajono gyventojams bei įstaigoms. Pareiškėjos tikslas – tenkinti viešuosius interesus teikiant Karsakiškio, Miežiškių, Naujamiesčio, Panevėžio, Paįstrio, Raguvos, Ramygalos, Smilgių, Upytės, Vadoklių, Krekenavos ir Velžio seniūnijų teritorijose komunalines paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims, gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir mažinti jų savikainą. Šis tikslas sąlygojo tai, kad pareiškėja yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą. VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ yra pirmos kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąraše pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymą „Dėl nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių viešųjų geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų ir su jiems nuosavybės teise priklausančia ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra dirbančių asmenų (įskaitant nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių kolegialių priežiūros organų narius, valdymo organų narius ir vienasmenius valdymo organus), taip pat asmenų, kuriems dėl jiems priskirtų funkcijų ar pavesto darbo būtų suteikta teisė be palydos patekti prie įmonių infrastruktūros ar priimti sprendimus dėl šios infrastruktūros funkcionavimo, einamų pareigų sąrašo patvirtinimo“. Pareiškėjos paslaugų nepertraukiamas teikimas ir stabilumas yra gyvybiškai svarbus Panevėžio rajono gyventojams, todėl bet koks jo veiklos sutrikdymas, įskaitant banko sąskaitų areštą, turėtų neigiamas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek Panevėžio rajono gyventojams.
7.3. Kreditorė ir kartu skolininkė UAB „NORUS“ pati buvo skolinga pareiškėjai 127 572,07 Eur sumą pagal Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gegužės 8 d. įsiteisėjusią (bet dar neįvykdytą) nutartį 120 000 Eur sumai, taip pat pagal neapmokėtą 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 004330415 7 022,07 Eur sumai ir pareiškėjos permokėtą 550 Eur avansą, todėl pareiškėja pagrįstai atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir apie tai informavo antstolį 2020 m. liepos 7 d. raštu bei pervedė antstoliui susidariusį po įskaitymo 18 560,75 Eur skirtumą.
7.4. Teismui turėjo būti akivaizdu, kad antstolio 2020 m. liepos 14 d. patvarkymas ir reikalavimas, kad pareiškėja pervestų antstoliui 127 572,07 Eur sumą (kurią neva pareiškėja tebėra skolinga UAB „NORUS“) yra nepagrįstas ir kad neegzistuoja jokios pareiškėjos prievolės UAB „NORUS“ ar jos reikalavimų perėmėjams. UAB „NORUS“ nebevykdo jokios veiklos, todėl jos turtinės teisės ir reikalavimai yra antstolių areštuoti kitų UAB „NORUS“ kreditorių naudai. Jei antstoliui pavyktų išieškoti minėtą 127 572,07 Eur sumą iš pareiškėjos, pareiškėja nebeturėtų jokių realių galimybių atgauti tokio paties dydžio skolą iš UAB „NORUS“.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
11. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus – 2020 m. liepos 7 d. VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ pranešimą dėl įskaitymo ir 2020 m. liepos 14 d. raštą antstoliui dėl atlikto įskaitymo.
12. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).
13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjimo klausimo esmę, į tai, kad pateikti įrodymai yra susiję su nagrinėjamu klausimu ir jų prijungimas neužvilkins atskirojo skundo nagrinėjimo, šiuos įrodymus prijungia prie bylos.
Dėl atskirojo skundo esmės
14. Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių ir be pagrindo nesustabdė antstolio D. T. 2020 m. liepos 14 d. patvarkymo Nr. S-VN-TTA-392/2020-2, 2020 m. birželio 19 d. patvarkymo Nr. S-TTP-VK-392/2020, 2020 m. gegužės 21 d. patvarkymo Nr. S-TT-VK-392-2020 ir 2020 m. balandžio 30 d. patvarkymo Nr. 44 241 2020 04 30 392 galiojimo ir vykdymo. Pagal pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo formuluotę ir siekiamą tikslą, matyti, kad pareiškėja siekia CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės taikymo, t. y. jog būtų sustabdyti antstolio atliekami išieškojimo veiksmai – antstolio nustatytas reikalavimas pareiškėjai, kaip UAB „NORUS“ turimos prievolės skolininkei, pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą pareiškėjai UAB „NORUS“ mokėtinas pinigines lėšas.
15. Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) skolininkė UAB „NORUS“ yra skolinga pareiškėjai, todėl pareiškėja atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, apie tai informavo antstolį bei pervedė jam susidariusį po įskaitymo 18 560,75 Eur skirtumą; atsižvelgiant į tai, neegzistuoja jokios pareiškėjos prievolės UAB „NORUS“ ar jos reikalavimų perėmėjams; 2) antstoliui areštavus pareiškėjos lėšas banko sąskaitose, būtų sutrikdyta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veikla, neigiamas pasekmes patirtų tiek pareiškėja, tiek Panevėžio rajono gyventojai; 3) UAB „NORUS“ turtas yra areštuotas, todėl antstoliui išieškojus 127 572,07 Eur sumą iš pareiškėjos, pareiškėja nebeturėtų jokių realių galimybių atgauti tokio paties dydžio skolą iš UAB „NORUS“. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl pareiškėjos atskirojo skundo argumentų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymu. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pagal nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus yra sprendžiamas tik klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nenagrinėjamas pats skundas dėl antstolio veiksmų.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti. Civiliniame procese įtvirtinti rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui.
17. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-606-186/2015; 2015 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1045-370/2015; 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1043-178/2016; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019).
18. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019, nutarties 13 punktas).
19. Pagrindas sustabdyti vykdymo veiksmus gali būti konkretaus skundžiamo antstolio veiksmo pobūdis, žalos, galinčios atsirasti vykdymo veiksmų nesustabdžius, dydis ir kitos aplinkybės, kurias teismas pripažįsta reikšmingomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, įvertina pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, siekdamas užtikrinti, jog laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos, laikantis proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-251/2011).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos nurodomas aplinkybes, į tai, kad nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis skundo pagrindas, sprendė, kad a priori daryti išvadą, jog skundas dėl antstolio veiksmų prima facie nepagrįstas nėra pagrindo. Ginčo dėl to nekilo, su tuo susijusių argumentų pareiškėja taip pat nedėsto ir savo atskirajame skunde. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja antra laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – grėsmė, jog galimai palankaus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo atveju teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
21. Pareiškėjos išdėstyti argumentai, susiję su atliktu įskaitymu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad bus apsunkintas pareiškėjai palankaus teismo sprendimo vykdymas. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-4979-812/2020 buvo patvirtinta UAB „NORUS“ ir VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ sudaryta taikos sutartis, pagal kurios 2 punktą šalys susitarė, kad UAB „NORUS“ sumokės 120 000 Eur sumą VšĮ „Velžio komunalinis ūkis“ ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju svarbu paminėti ir tai, kad įskaitymas vykdymo procese nėra prievolės šalies (šalių) valios, išreikštos įstatymo nustatyta tvarka, rezultatas, tačiau tai yra procesinis priverstinio vykdymo veiksmas (priemonė) (CPK 624 straipsnio 2 dalies 9 punktas), kurį atlieka valstybės įgaliotas pareigūnas, kuriam valstybė yra suteikusi vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017).
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini pareiškėjos argumentai, kad jos vienašališkai atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas sudaro pagrindą byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nurodyti argumentai niekaip neįtakoja to, jog pareiškėjai galimai palankaus teismo procesinio sprendimo atveju kiltų grėsmė tokio sprendimo įvykdymui.
23. Pareiškėja kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat nurodo tai, kad antstoliui areštavus pareiškėjos lėšas banko sąskaitose, būtų sutrikdyta nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veikla, areštas turėtų neigiamas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek Panevėžio rajono gyventojams. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, šiuos pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus dėl žemiau nurodytų motyvų.
24. Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Taigi, antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas.
25. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas, reiškiantis, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
26. Nagrinėjamu atveju antstolis vykdo įsiteisėjusius vykdomuosius dokumentus dėl skolos išieškojimo iš skolininkės UAB „NORUS“ išieškotojų UAB „Avadi“, UAB „Uprent“ naudai. Duomenų, kad antstoliui pateikti vykdomieji dokumentai įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažinti neteisėtais ir panaikinti, nėra (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, antstolis, siekdamas kuo greičiau įvykdyti išieškojimą, pagrįstai nurodė prievolės skolininkei – pareiškėjai pervesti UAB „NORUS“ mokėtinas pinigines lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Pareiškėjos argumentai, susiję su jos vykdoma veikla, jos reikšme gyventojams, nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu gali būti pažeisti teisėti išieškotojų interesai atgauti įsiskolinimą.
27. Pareiškėja, teikdama, kad areštavus lėšas būtų sutrikdyta jos veikla, apsiribojo bendrais teiginiais, tačiau realiai galimai kilsiančios žalos, jos dydžio nepagrindė (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad apskritai turto areštas taikomas tik konkrečiai lėšų sumai, tuo tarpu pareiškėja nepateikė duomenų, kad konkreti antstolio areštuota (prašoma pervesti) suma yra visa jai priklausanti suma, t. y. visos jos turimos lėšos ir dėl to pareiškėjos veikla, įvykdžius antstolio teisėtą reikalavimą, būtų sustabdyta ar nutraukta. Pastebėtina, kad pareiškėja neneigia turinti pareigą sumokėti UAB „NORUS“ pinigines lėšas (sutikimą su prievole pagrindžia ir pareiškėjos atliktas įskaitymas), todėl argumentavimas galimai jai kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis, siekiant toliau nekliudomai vykdyti veiklą, turint pareigą pačiai įvykdyti turtinę prievolę, negali būti prioritetu prieš UAB „NORUS“ išieškotojų interesą atgauti įsiskolinimą pagal teisėtai vykdomus vykdomuosius dokumentus.
28. Pareiškėjos argumentai, kad UAB „NORUS“ nebevykdo jokios veiklos, kad jos turtinės teisės ir reikalavimai yra antstolių areštuoti kitų UAB „NORUS“ kreditorių naudai, todėl antstoliui išieškojus 127 572,07 Eur sumą iš pareiškėjos, pareiškėja nebeturėtų jokių realių galimybių atgauti tokio paties dydžio skolą iš UAB „NORUS“, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti esamą faktinę situaciją, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
29. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-17-943/2020). Taigi pagal bendrąją taisyklę laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos užtikrinant konkretų teismo sprendimo įvykdymą, o ne siekiant sureguliuoti kitus nuo pagrindinio ginčo (skundo dėl antstolio veiksmų) nutolusius šalių tarpusavio santykius – šiuo atveju pareiškėjos ir UAB „NORUS“ turtinius santykius turimų priešpriešinių reikalavimų dengimo aspektu. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos 28 nutarties punkte nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjamu klausimu, taip pat kaip nekeliantys grėsmės būsimo teismo procesinio sprendimo dėl antstolio veiksmų šioje byloje įvykdymui.
Dėl procesinės bylos baigties
30. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
pareiškėjos viešosios įstaigos „Velžio komunalinis ūkis“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.