- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-25
- Bylos Nr.
- e2A-3244-1187/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03307-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, Svetlana Panina
- Ieškovas
- SIA „Dipol Latvija“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Everwest“
- Kategorijos
- 2.6.1.6.3Sulaikymo teisė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Svetlanos Paninos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SIA „Dipol Latvija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės SIA „Dipol Latvija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Everwest“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė SIA „Dipol Latvija“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Everwest“ (toliau – atsakovė) 16 729,69 Eur įsiskolinimą už suteiktas paslaugas, 872,99 Eur palūkanas, 11,15 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2024 m. sausio 29 d. su atsakove sudarė sandėliavimo ir kompleksinių paslaugų sutartį Nr. 2023-07179 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei krovinių (prekių) priėmimo, iškrovimo, perkrovimo, pakrovimo, sandėliavimo, pakavimo, rūšiavimo, žymėjimo reikalingų duomenų paruošimo, pervežimo ir kitas logistikos paslaugas pagal Sutarties priede nustatytas kainas (tarifus). Pagal Sutarties 4.6 punktą atsakovė įsipareigojo atsiskaityti per 30 dienų nuo sąskaitų gavimo momento, tačiau nuo 2024 m. gegužės mėnesio nustojo vykdyti mokėjimus ir liko skolinga ieškovei 16 729,69 Eur. Atsakovė dėl suteiktų paslaugų ir (ar) atliktų darbų kokybės pretenzijų nepareiškė. Ieškovė dėl vėlavimo atsiskaityti už suteiktas paslaugas į atsakovę kreipėsi elektroniniu paštu 2024 m. birželio 27 d. ir 2024 m. rugsėjo 19 d. Po šių kreipimųsi atsakovės darbuotojas pranešė, kad atsakovė gavo kliento pretenziją dėl papildomų vežėjo išlaidų, susijusių su neteisingu krovinio (prekių) pavadinimo nurodymu ir kad ieškovei rengia oficialią pretenziją. 2024 m. gruodžio 30 d. atsakovė pateikė atsakymą į pretenziją, kurioje nurodė, kad sustabdė mokėjimus iki patirtų nuostolių, kurie atsirado dėl ieškovės Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dydžio nustatymo. Tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad dėl krovinio (prekių) neteisingo žymėjimo atsakovei atsirado konkretaus dydžio nuostoliai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pripažįsta, jog yra skolinga ieškovei jos nurodytą sumą, tačiau pažymi, kad ieškovė yra netinkamai suteikusi paslaugas pagal Sutartį (ieškovė padarė klaidą – 2024 m. liepos 16-24 d. vykdyto vežimo metu 2024 m. liepos 16 d. eksporto deklaracijoje Nr. 24LV000207003X72B2 neteisingai nurodė, kad gabentos prekės Jim Beam Bourbon ir Jim Beam Apple yra viskis, nors iš tikrųjų buvo likeris), o tai lėmė didelius UAB „Nostrada“ nuostolius, kurią atsakovė pasitelkė kroviniui vežti, atitinkamai, ir atsakovės nuostolius. Apie tai ieškovė buvo informuota 2024 m. rugsėjo 23 d. elektroniniu paštu. Dėl gautos pretenzijos atsakovė mokėjimus ieškovei sustabdė iki faktiško nuostolių dydžio nustatymo. Prievolės vykdymo sustabdymas yra protingas, sąžiningas ir neperžengiantis savigynos ribų. Ieškovė nepagrįstai prašo priteisti procesines palūkanas ne tik nuo skolos sumos, bet ir už priskaičiuotas palūkanas. CK 6.37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų. Ieškovė nesąžiningai pareiškė ieškinį, žinodama apie padarytus Sutarties pažeidimus ir žalą.
Šalies argumentai
4. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo palaikė ieškinį. Dublike nurodoma, kad atsakovė ieškovę apie gautą pretenziją informavo 2024 m. rugsėjo 23 d., o apie prievolės vykdymo sustabdymą – 2024 m. gruodžio 30 d., nors skola pradėjo kauptis nuo 2024 m. balandžio mėn. Dar nuo 2024 m. balandžio nevykdomos atsakovės prievolės atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas sustabdymas tiek laike, tiek priežastiniu ryšiu yra pernelyg nutolęs nuo tokio atsakovės elgesio priežasčių ir nurodomo teisinio pagrindo. UAB „Nostrada” 2024 m. rugsėjo 16 d. pretenzijoje nėra jokios informacijos, kad gabentus alkoholinius gėrimus netinkamai deklaravo ieškovė. CMR važtaraštį Nr. 1607 ir eksporto deklaraciją MRN:24LV000207003X72B2 paruošė ir užpildė ieškovė remdamasi prekių siuntėjo sąskaitomis ir pakavimo lapais, kuriuos ieškovei pateikė pervežimą organizavusi atsakovė. Nė vienas krovinys nebūdavo išvežamas iš ieškovės sandėlio atsakovei neperžiūrėjus ieškovės paruoštų dokumentų muitinės procedūroms įforminti ir nepatvirtinus, jog krovinį išvežti galima.
Atsiliepimas
5. Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo palaikė atsiliepimo į ieškinį argumentus. Triplike nurodoma, kad ieškovės pareiga atlyginti atsakovės patirtus nuostolius dėl Sutarties nevykdymo nustatyta Sutarties 10.1 punkte. Tuo tarpu Sutarties 3.4.8 punkte numatyta atsakovės teisė sulaikyti mokėjimus ar užskaityti reikalavimus, kai vykdytojas padaro žalos, kaip ir nutiko šiuo nagrinėjamu atveju. Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Spalio rajono teismo nutarimas patvirtina, kad Baltarusijos Respublikos valstybinės muitinės komiteto Vitebsko muitinės pranešime ir 2024 m. rugsėjo 4 d. pranešime nurodytos baudos buvo paskirtos būtent už tai, kad ieškovė netinkamai įformino viskio tiekimo dokumentus. Baltarusijos Respublikos Vitebsko Spalio rajono 2024 m. spalio 31 d. nutarimu galutinis baudų dydis – 23 491,21 Baltarusijos rublių su administracinio teisės pažeidimo daiktų konfiskavimu. Dėl ieškovės kaltės patirtų nuostolių suma sudaro mažiausiai 39 369,03 Eur (6 638,75 Eur baudos + 32 730,28 Eur konfiskuotų prekių vertė), neskaičiuojant kitų išlaidų už prastovas, administravimą ir kt. Taigi, dėl ieškovės kaltės patirtų nuostolių dydis yra kelis kartus didesnis nei ieškovės prašoma priteisti skolos suma, todėl laikytina, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo Sutartyje įtvirtinta teise sulaikyti ieškovei mokėtinas sumas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad PVM sąskaitų faktūrų bendra suma 16 729,69 Eur, sąskaitose nurodytų sumų mokėjimo terminai yra suėję. Už pradelstą skolos mokėjimo terminą ieškovė apskaičiavo ir prašo priteisti 872,99 Eur palūkanas, kurių detalus apskaičiavimas nurodytas ieškinio priede Nr. 38. Byloje atsakovė neginčija nei skolos fakto, nei jo dydžio, tačiau atsakovė teigia, kad ieškovės ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti dėl to, kad ji yra teisėtai sustabdžiusi mokėjimo prievolės ieškovei vykdymą.
8. Atsakovė prievolės vykdymo sustabdymą sieja su UAB „Nostrada“, t. y. juridinio asmens, su kuriuo ji buvo sudariusi susitarimą dėl vežimo (toliau – vežėjas), 2024 m. rugsėjo 16 d. atsakovei pateikta pretenzija. Šalių procesiniai dokumentai ir paaiškinimai teismo posėdžio metu, UAB „Nostrada“ pateiktos pretenzijos turinys patvirtina, kad atsakovė su UAB „Nostrada“ buvo sudariusi vienkartinę krovinio pervežimo sutartį, pagal kurią vežėjas įsipareigojo pervežti 2024 m. rugpjūčio 21 d. – 2024 m. rugpjūčio 26 d. krovinį iš Lietuvos į Rusiją. Tačiau 2024 m. rugpjūčio 23 d., vykdant pervežimą, dvi vežėjo transporto priemonės buvo sulaikytos muitinės pareigūnų dėl 2024 m. liepos 16-24 d. vykdyto pervežimo, kurio metu buvo gabenami netinkamai deklaruoti alkoholiniai gėrimai (gėrimai deklaruoti ne kaip likeris, o viskis). 2024 m. liepos 16-24 d. krovinio pakrovimu ir išsiuntimui būtinų dokumentų įforminimu pagal Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus rūpinosi ieškovė. Atsakovė teigia, kad šį įsipareigojimą, kuris patenka į Sutarties dalyką, ieškovė įvykdė netinkamai (savo nuožiūra ir savo iniciatyva krovinio siuntimo dokumentuose įrašė, kad vežamas viskis), kas lėmė žalos padarymą. UAB „Nostrada“ pretenzijoje nurodė, kad dėl neteisingai deklaruoto pervežamo krovinio ir nesumokėto reikiamos dalies muito mokesčio vežėjo transporto priemonės buvo sulaikytos muitinės poste ir vežėjui paskirta bauda. Vežėjas atsakovės pareikalavo atlyginti 21 701,75 Eur nuostolius.
9. Atsakovės 2023 m. rugsėjo 23 d. elektroninis laiškas patvirtina, kad ieškovė apie susidariusią situaciją turėjo būti informuota iškart po to, kai vežėjas pateikė pretenziją. Bet kuriuo atveju ieškovei apie šį faktą tapo žinoma vėliausiai 2023 m. rugsėjo 23 d., kai atsakovė išsiuntė elektroninį laišką. 2025 m. gruodžio 30 d. atsakovė pateikė atsakymą į ieškovės pretenziją dėl apmokėjimo, kuriame nurodė, kad yra patyrusi nuostolių dėl ieškovės netinkamo įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymo, kurių tikslus dydis derinamas su trečiąja šalimi. Atsakyme atsakovė taip pat nurodė, kad yra sustabdžiusi mokėjimus ieškovei iki faktiško nuostolių dydžio nustatymo ir kad apie tai ieškovė buvo informuota 2024 m. rugsėjo 23 d.
10. Sutartis buvo parengta rusų ir anglų kalbomis. Bylos šalys sutaria, kad Sutarties sąlygų vertimas į lietuvių kalbą atitinka originalų tekstą. Sutarties 3.4.8 punktas suformuluotas taip: „Užsakovas turi teisę tais atvejais, kai vykdytojas padaro žalos, sulaikyti mokėjimus vykdytojui arba užskaityti užsakovo reikalavimus, atsiradusius vykdant šią sutartį, be išankstinio rašytinio vykdytojo sutikimo“.
11. Teisminio bylos nagrinėjimo metu šalių atstovai negalėjo nurodyti, kas rengė Sutartį. Paaiškinimų metu buvo nurodyta, kad Sutarties standartinės sąlygos yra ieškovės, tačiau buvo (galėjo būti) koreguojamos atsakovės. Ieškovės ir atsakovės nuomonė, kokia yra Sutarties 3.4.8 punkto sąlygos esmė taikymo apimties požiūriu, nesutampa. Į bylą nepateikta įrodymų, kaip vyko Sutarties sąlygų derinimas ikisutartinėje santykių stadijoje. Taigi galimybė nustatyti šalių tikrąją valią – taikant subjektyvųjį aiškinimo metodą, yra ribota. Dėl to nurodyta sąlyga pirmiausia turi būti aiškinama taikant kalbinės sąlygos reikšmę ir kitus objektyviuosius aiškinimo metodus. Tai yra Sutarties sąlyga turi būti aiškinama sąžiningai, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, sisteminį Sutarties sąlygų ryšį.
12. Sutarties 3.4.8 punkto sąlygos turinys leidžia spręsti, kad tuo atveju, jei ieškovė padaro žalos, atsakovė turi alternatyvią teisę be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo arba sulaikyti mokėjimus ieškovei, arba užskaityti atsakovės reikalavimus ieškovei. Vienareikšmiškai aišku, kad Sutartyje įtvirtinta ne tik teisė sulaikyti mokėjimus, bet ir atsakovės teisė iš karto įskaityti užmokestį už paslaugas į patirtus nuostolius. Taigi Sutarties 3.4.8 punkte numatytos dvi alternatyvios atsakovės teisės tuo atveju, jeigu ieškovė, vykdydama Sutartį, padarytų žalą: arba sulaikyti pagal Sutartį turimus atlikti mokėjimus, arba įskaityti patirtą žalą į ieškovei atsakovės mokėtinas sumas. Materialiąja teisine prasme tai yra dvi savarankiškos teisės. Nagrinėjamu atveju aktuali sąlygos dalis dėl sulaikymo teisės.
13. Sutarties 3.4.8 punkto kalbinė formuluotė suponuoja, kad atsakovei suteikta sulaikymo teisė atitinka prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės požymius: 1) sulaikymo teise atsakovė gali pasinaudoti, kai kyla klausimas dėl atsakovei padarytos žalos atlyginimo; 2) sulaikydama mokėjimus, atsakovė užsitikrina, kad galėtų patenkinti savo reikalavimą įskaitymo būdu iš sulaikytos sumos.
14. Dėl šios išvados pažymėtina, kad ieškovė ir atsakovė skirtingai aiškina sulaikymo teisės įgyvendinimo prielaidas. Nesutarimas kyla dėl to, kad sąlygoje vartojamas žodžių junginys „padaro žalos“. Visiškai formaliai toks junginys tarsi suponuoja, kad sulaikymo teise atsakovė galėtų pasinaudoti tik tada, kai jau yra aiškiai apibrėžtas atsakovės patirtos žalos faktas. Visgi atsakovė laikėsi pozicijos, kad sulaikymo metu žala neprivalo būti realiai patirta, užtenka tik fakto, kad egzistuoja žalos atsiradimo faktinė prielaida ir su tokia atsakovės pozicija nėra pagrindo nesutikti, atsižvelgiant į sulaikymo, kaip nuostolių atlyginimo užtikrinimo, priemonės esmę. Jei tam, kad būtų galima sustabdyti mokėjimo prievolės įvykdymą pagal Sutarties 3.4.8 punktą, būtų reikalinga būti jau realiai patyrus nuostolių, teisė sustabdyti prievolės vykdymą, kaip užtikrinimo priemonę, netektų prasmės, nes tokiu atveju jau būtų galima naudotis alternatyvia teise – įskaityti nuostolius į mokėjimo sumą. Įprastai sulaikymo teisė skirta užtikrinti, kad skolininko interesai būtų apsaugoti iki bus galutinai nustatytas žalos faktas ir dydis. Nėra pagrindo spręsti, kad ginčo situacijoje protingi ir rūpestingi verslininkai, pasirašydami Sutartį, būtų galėję nustatyti kitokią sulaikymo teisės įgyvendinimo apimtį.
15. Atsižvelgiant į prieš tai nurodytų aplinkybių visumą spręstina, kad atsakovė tinkamai taikė Sutarties 3.4.8 sąlygą ir turėjo teisę pagal šią Sutarties nuostatą stabdyti mokėjimo prievolės pagal Sutartį vykdymą.
16. Žalos aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje tik sprendžiama, ar atsakovė turėjo sutartinį pagrindą sulaikyti mokėjimus, o toks pagrindas byloje nustatytas. Papildomai pažymėtina, kad atsakovė 2025 m. birželio 11 d. pateikė įrodymą, kad 2025 m. birželio 10 d. atsakovė vežėjui sumokėjo 7 070,59 Eur sumą, kuri apima 23 491,21 Baltarusijos rublių baudą ir 600 Eur nuostolius, patirtus dėl muitinėje sulaikytų transporto priemonių prastovų. Atsakovė paaiškino, kad tai yra ta dalis nuostolių, kurių atsakovė neginčijo ir sutiko atlyginti vežėjui, o dėl likusių vežėjo pretenzijoje nurodytų nuostolių su vežėju toliau tęsiasi derybos. Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad nuostolių dydžio nustatymo procesas, dėl kurio ir buvo sustabdytas mokėjimo prievolės vykdymas, yra realus ir netruks neprotingai ilgą laiko tarpą, dėl dalies nuostolių dydžio atsakovė jau pasiekė susitarimą. O tuo atveju, jei per protingą laiko tarpą atsakovė neįskaitys ar kitokia forma nepareikš pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo už netinkamai suteiktas paslaugas pagal Sutartį, t. y. piktnaudžiaus sulaikymo teise, ieškovė turės teisę savo pažeistas teises ginti teismine tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnis).
17. Byloje nustačius, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai naudojasi sulaikymo teise, ieškovės ieškinys dėl 16 729,69 Eur skolos priteisimo laikomas nepagrįstu ir atmetamas. Išvada, kad pagrindinis reikalavimas dėl skolos yra atmetamas, lemia tai, kad atmetami kaip nepagrįsti ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų (tiek kompensuojamųjų, tiek procesinių) priteisimo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
18. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą. Bylos nagrinėjimo metu šalys neturėjo galimybės įvertinti ir pasisakyti nei dėl atsakovės teisės sulaikyti turimus mokėjimus kaip atsakovės būsimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonės, skirtos užtikrinti atsakovės teisės įskaityti patirtą žalą į ieškovės mokėtinas sumas realų įvykdymą tol, kol paaiškės konkretus nuostolių faktas ir dydis, nei dėl tokios atsakovės teisės taikymo sąlygų. Kadangi nei iš šalių procesinių dokumentų, nei iš bylos nagrinėjimo tirtų aplinkybių ir šalių išsakytų pozicijų, taip pat pirmosios instancijos teismo užduotų klausimų, nebuvo jokių galimybių numatyti, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pagrįs tokiais motyvais, dėl kurių šalys net nebus išdėsčiusios savo pozicijų ir vertinimo.
18.2. Teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, kadangi tiek tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, tiek šalių valia dėl sutarties 3.4.8 punkto turinio ir jo taikymo sąlygų buvo visiškai aiški, t. y. abi sutarties šalys atsakovės teisę sulaikyti mokėjimus ieškovei, kai šis padaro žalos, vertino būtent kaip sutartyje įtvirtintą atsakovės prievolės ieškovei vykdymo sustabdymo institutą (CK 6.58 straipsnis). Tuo metu pirmosios instancijos teismas sutarties 3.4.8 punktą aiškino kaip šalių susitarimą dėl būsimos ieškovės prievolės atsakovei užtikrinimo priemonės.
18.3. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ne CK 6.193–6.195 straipsniuose bei kasacinio teismo praktikoje reglamentuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet tiesioginiu mėginimu prilyginti LAT 2021 m. birželio 16 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 išdėstytus motyvus nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir priimti tokį sprendimą dėl ginčo esmės, kaip tai buvo padaryta minėtoje nutartyje, tačiau situacija ir aplinkybės, nurodytos LAT 2021 m. birželio 16 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 bei nagrinėjamoje byloje buvo pakankamai skirtingos, kadangi kasacinio teismo nutartyje teisė sulaikyti vežėjui mokėtiną vežimo užmokestį kaip prievolės atlyginti nuostolius užtikrinimo priemonė buvo siejama su konkrečiu to paties vežėjo vykdytu pervežimu, tuo metu ieškovės ir atsakovės nesiejo pervežimo santykiai.
18.4. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas, kad sąvoka „padaro žalos“ reiškia „egzistuojančią žalos atsiradimo faktinę prielaidą“, aiškiai siekė išaiškinti teisės sulaikyti mokėjimus kaip prievolių vykdymo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygas atsakovės naudai taip, kad jos atitiktų tokias sąlygas, kurios nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui būtų patogios formaliai pritaikyti LAT 2021 m. birželio 16 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 išdėstytus išaiškinimus.
Šalies argumentai
18.5. Atsakovės teisė pagal sutarties 3.4.8 punktą sulaikyti mokėjimus ieškovei pirmosios instancijos teismo turėjo būti kvalifikuota kaip atsakovės teisė sustabdyti priešpriešinės prievolės vykdymą (turima savigynos priemonė), o tuomet sprendžiama, ar tokia teise atsakovė naudojosi teisėtai, t. y. ar nagrinėjamu atveju egzistavo CK 6.58 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje išdėstytos priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymo taikymo sąlygos.
18.6. Iki 2025 m. birželio 11 d. atsakovė buvo tik gavusi UAB „Nostrada“ pretenziją, tačiau nebuvo atlyginusi pareikalautos 21 701,75 Eur nuostolių sumos. Tai reiškia, kad atsakovė nebuvo įgijusi jokio regresinio reikalavimo ieškovės atžvilgiu, kas iš karto patvirtino, jog šalys neturėjo priešpriešinių prievolių. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad atsakovė įgytų teisę sustabdyti savo prievolės įvykdymą tik tuo atveju, jeigu ieškovė nustotų teikti paslaugas ir tokių būdų padarytų žalos. Tuo tarpu ieškovė savo paslaugas teikė, o atsakovė nebuvo patyrusi jokios žalos.
18.7. Atsakovė į bylą nepateikė jokių sutarčių nei su UAB „Nostrada“, nei su UAB „Costo“, dėl ko nagrinėjamoje byloje nebuvo galimybės spręsti, ar tarp minėtų vežėjų ir atsakovės buvo susiklostę pervežimo teisiniai santykiai. Nebuvo įrodymų, kad galimai UAB „Costo” priklausančios transporto priemonės iš tikrųjų buvo sulaikytos Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio muitinės poste ir kad galimai sulaikytos transporto priemonės iš tikrųjų priklausė būtent UAB „Costo”. Taip pat iš esmės buvo neaišku, už ką ir kodėl atsakovė iš tikrųjų 2025 m. birželio 10 d. sumokėjo UAB „Nostrada” 7 070,59 Eur (jei sumokėjo).
18.8. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų ėmęsis vertinti, ar atsakovė proporcingai ieškovės tariamai padarytos žalos dydžiui pritaikė būsimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonę sulaikydama ieškovei mokėtiną 16 729,69 Eur sumą, dėl atsakovės pozicijos nenuoseklumo nebūtų turėjęs galimybės patikimai nustatyti, ar atsakovė turėjo pakankamą pagrindą sulaikyti visą nurodytą sumą. Todėl tikėtina, kad būtent dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sulaikymo teisės ribų sutarties 3.4.8 punkte nebuvimu, pasirinko variantą teigti, jog jokių ribų atsakovės turimos ieškovei mokėtinų sumų sulaikymo teisės nėra – jų nenustato nei sutartis, nei įstatymas, kas akivaizdžiai nebuvo teisinga ir teisėta ieškovės atžvilgiu.
18.9. Atsakovė piktnaudžiauja sutarties 3.4.8 punkte numatyta teise sulaikyti ieškovei tenkančius mokėjimus už suteiktas paslaugas, kadangi faktiškai nuo to momento, kuomet atsakovė buvo pažeidusi sutarties 4.6 punkte nustatytą atsiskaitymo už paslaugas terminą, iki oficialaus pasinaudojimo sulaikymo teise praėjo beveik aštuoni mėnesiai. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Nostrada” pretenzija yra datuojama 2024 rugsėjo 16 d., derybas su tariamai dėl ieškovės žalos patyrusia įmone atsakovė veda jau daugiau nei devynis mėnesius.
18.10. Ieškovei mokėtinos 16 729,69 Eur sumos už suteiktas paslaugas atgavimą iš atsakovės pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu padarė priklausančiu nuo neapibrėžtų sąlygų ir tokiu būdu paneigė ieškovės teisę į teisminę gynybą. Pagal ginčijamą sprendimą atsiskaitymas su ieškove už suteiktas paslaugas tapo priklausomu nuo atsakovės noro ir galimybių užbaigti tariamai ieškovės padarytos žalos fakto ir dydžio nustatymo procesą ir šio proceso trukmės protingumo vertinimo.
Atsiliepimas
19. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Ieškovė apeliacinio skundo argumentus dėl siurprizinio teismo sprendimo priėmimo grindžia vieninteliu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės teisę sulaikyti ieškovei mokėtinas sumas kvalifikavo ne kaip savigynos priemonę, o kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Šalių teisinio santykio kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, teismo nesaisto šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas. Teisinio santykio kvalifikavimas skirtingai, nei savo procesiniuose dokumentuose buvo nurodžiusios šalys, nėra ir negali būti laikomas siurprizinio teismo sprendimo priėmimu.
19.2. Priešingai nei nurodo ieškovė, bylos nagrinėjimo metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ji turi teisę sulaikyti ieškovei mokėtinas sumas sutarties 3.4.8 punkto, kuriame numatyta, kad užsakovas turi teisę, tais atvejais kai vykdytojas padaro žalos, sulaikyti mokėjimus vykdytojui arba užskaityti užsakovo reikalavimus, atsiradusius vykdant šią sutartį, be išankstinio rašytinio vykdytojo sutikimo, pagrindu. Visos bylos nagrinėjimo metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog sprendžiant dėl jos teisės sulaikyti ieškovei mokėtinas sumas tol, kol bus nustatytas nuostolių dydis, turi būti sprendžiama pagal sutarties sąlygas, o ne įstatymo nuostatas.
19.3. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ginčo Sutarties sąlygą aiškinti taikant subjektyvųjį sutarčių aiškinimo metodą, o pasirinkęs Sutartį aiškinti taikant lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles atmestini kaip nepagrįsti.
19.4. Priešingai nei nurodo ieškovė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021 nustatytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu buvo konstatuota, kad sutartyje įtvirtinta užsakovo (atsakovo) teisė sustabdyti vežimo užmokesčio sumokėjimą, jeigu jam pareiškiamos pretenzijos dėl vežimo sutarties vykdymo, kvalifikuotina kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, neturi esminių skirtumų nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomi kasacinės instancijos teismo išnagrinėtos bylos ir šios bylos faktinių aplinkybių skirtumai nėra esminiai ir nėra teisiškai reikšmingi.
19.5. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo Sutarties aiškinimas, kad mokėjimų sulaikymo metu užtenka, jog egzistuotų žalos atsiradimo faktinė prielaida ir nėra reikalaujama, jog būtų nustatytas tikslus žalos dydis, atitinka sulaikymo, kaip nuostolių atlyginimo užtikrinimo, priemonės esmę. Jei tam, kad būtų galima sustabdyti mokėjimo prievolės įvykdymą pagal Sutarties 3.4.8 punktą, būtų reikalinga būti jau realiai patyrus nuostolių, teisė sustabdyti prievolės vykdymą, kaip užtikrinimo priemonę, netektų prasmės, nes tokiu atveju jau būtų galima naudotis alternatyvia teise – įskaityti nuostolius į mokėjimo sumą. Įprastai sulaikymo teisė skirta užtikrinti, kad skolininko interesai būtų apsaugoti iki bus galutinai nustatytas žalos faktas ir dydis.
Šalies argumentai
19.6. Ieškovė teigdama, kad atsakovės teisė sulaikyti mokėjimus turėjo būti kvalifikuojama kaip savigynos priemonė ir vertinama pagal įstatyme ir kasacinio teismo įtvirtintus savigynos taikymo pagrindus ignoruoja šalių sudarytos sutarties nuostatas. Sutarties 3.4.8 punkte numatyta, kad užsakovas turi teisę tais atvejais, kai vykdytojas padaro žalos, sulaikyti mokėjimus vykdytojui arba užskaityti užsakovo reikalavimus, atsiradusius vykdant šią sutartį be išankstinio rašytinio vykdytojo sutikimo. Atsakovo teisė sustabdyti mokėjimų Ieškovui atlikimą yra tiesiogiai įtvirtinta šalių sudarytoje Sutartyje, todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl Atsakovo teisės sulaikyti mokėjimus Ieškovui pagrįstai vadovavosi būtent tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygomis.
Atsiliepimas
19.7. Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, kad taikyti mokėjimų sustabdymą galima būtų tik tuo atveju, jeigu nuostoliai faktiškai būtų patirti, o ne egzistuotų tik nuostolių atsiradimo faktinė prielaida. Pirmosios instancijos teismo Sutarties aiškinimas, kad mokėjimų sulaikymo metu užtenka, jog egzistuotų žalos atsiradimo faktinė prielaida ir nėra reikalaujama, jog būtų nustatytas tikslus žalos dydis, atitinka sulaikymo, kaip nuostolių atlyginimo užtikrinimo, priemonės esmę.
19.8. Negalima sutikti su ieškovės apeliacinio skundo teiginiais, kad nėra aišku už ką 2025 m. birželio 10 d. mokėjimo pavedimu atsakovė sumokėjo vežėjui UAB „Nostrada“ 7 070,59 Eur. Duodant paaiškinimus teisme atsakovės atstovas detalizavo, kad šiuo mokėjimu UAB „Nostrada“ buvo sumokėta 23 491,21 Baltarusijos rublių bendra baudų suma ir 600,00 Eur už prastovas, kas taip pat nurodyta ir 2025 m. birželio 10 d. mokėjimo paskirtyje.
Šalies argumentai
19.9. Nesutiktina su ieškovės argumentu, kad skundžiamu teismo sprendimu buvo apribota jos teisė į teisminę gynybą, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad tuo atveju, jei per protingą laiko tarpą atsakovė neįskaitys ar kitokia forma nepareikš pretenzijos dėl nuostolių atlyginimo už netinkamai suteiktas paslaugas pagal Sutartį, t. y. piktnaudžiaus sulaikymo teise, ieškovė turės teisę savo pažeistas teises ginti teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.
22. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007).
23. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
24. 2024 m. sausio 29 d. atsakovė (užsakovė) su ieškovu (vykdytoju) sudarė sandėliavimo ir kompleksinių logistikos paslaugų teikimo sutartį Nr. 2023-0179 (toliau – Sutartis) (e. t. 1, b. l. 29–39).
25. Pagal Sutartį ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei krovinių (prekių) perkrovimo, priėmimo, saugojimo paslaugas, organizuoti atsakovės ekspedijuojamų ir (arba) jai priklausančių krovinių (prekių) gabenimą, teikti iškrovimo/pakrovimo, svėrimo, pakavimo, komplektavimo, rūšiavimo, lipdukų klijavimo ant prekių ir kitas susijusias paslaugas (darbus), grąžinti išsaugotas prekes pagal pirmąjį atsakovės pareikalavimą ir teikti kitas susijusias paslaugas pagal kainoraštį (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties šalys susitarė, kad ieškovė (vykdytoja) įsipareigoja suteikti paslaugas, nurodytas šios Sutarties 1.3 punkte, o užsakovė įsipareigoja laiku ir visiškai sumokėti vykdytojai už suteiktas paslaugas, remdamasi šios Sutarties sąlygomis (Sutarties 1.2 punktas). Sutarties 1.3 punkte numatyta, kad teikiamų logistikos paslaugų kompleksą, be kita ko, sudaro tokios paslaugos, kaip visų krovinio priėmimui, saugojimui ir išsiuntimui būtinų dokumentų įforminimas, nuolatinė saugojimui perduotų krovinių judėjimo kontrolė ir apskaita, krovinių tarpinio gabenimo organizavimas ir kt. Sutarties 4.3 punktu šalys susitarė, kad vykdytojas (ieškovas) sąskaitas–faktūras už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas išrašo remdamasis užsakovės ir vykdytojo baigus darbus ir suteikus paslaugas pasirašytu aktu.
26. Ieškovas už atliktus darbus ir atsakovei suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 22 d. iki 2024 m. spalio 11 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma sudaro 16 729,69 Eur, sąskaitose nurodytų sumų mokėjimo terminai yra suėję, skola pradėjo kauptis nuo 2024 m. balandžio mėn. (e. t. 1, b. l. 43–231).
27. Atsakovė ieškovo pateiktų sąskaitų (ar jų dalies) nėra apmokėjusi, todėl ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės 16 729,69 Eur skolą, 872,99 Eur palūkanas, taip pat procesines palūkanas.
28. Atsakovė nesutiko su ieškovo reikalavimais, nurodė kad yra teisėtai sustabdžiusi mokėjimo prievolės ieškovui vykdymą.
29. 2024 m. rugsėjo 23 d. atsakovės atstovo elektroniniame laiške nurodyta, kad atsakovė turi kliento pretenziją ir patyrė papildomų vežėjo išlaidų dėl to, kad ieškovas neteisingai įformino viskio „Jim Beam Honey“ ir „Jim Beam Apple“ tiekimo dokumentus „Labaz“ bazei, kuriuose nurodytas prekės pavadinimas „viskis“, nors pagal faktą yra likeris (e. t. 1, b. l. 238).
30. 2024 m. gruodžio 30 d. raštu atsakovė be kita ko informavo, kad priežastinis ryšys tarp ieškovo netinkamo įsipareigojimų vykdymo ir patirtų nuostolių yra patvirtinamas Baltarusijos Respublikos muitinės institucijų aktais. Tiksli nuostolių suma yra derinama tarp trečiosios šalies ir atsakovės, atsižvelgiant į papildomas išlaidas ir pagal sutartį numatytas baudas. Atitinkamai remiantis Sutarties 3.4.8 punktu mokėjimai pagal nurodytas sąskaitas buvo sustabdyti iki faktiško nuostolių dydžio nustatymo (e. t. 1, b. l. 240).
31. 2024 m. liepos 16 d. važtaraščio ir eksporto deklaracijos Nr. 24LV000207003X72B2 duomenimis nustatyta, jog SIA „Dipol Latvija“ (ieškovas) deklaracijoje nurodė, kad gabenamos prekės yra viskis (e. t. 2, b. l. 26, 32).
32. 2024 m. rugsėjo 16 d. pretenzijoje „Dėl nuostolių atlyginimo“ (e. t. 2, b. l. 21–24) UAB „Nostrada“ be kita ko nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 20 d. tarp UAB „Everwest“, kaip užsakovo, ir UAB „Nostrada“, kaip vežėjo, buvo sudaryta vienkartinė krovinio pervežimo sutartis Nr. T-2433-0HD-1 (RVT0795084), kurios pagrindu vežėjas įsipareigojo sutartyje nurodytomis sąlygomis atlikti krovinio pervežimo paslaugas. Vadovaujantis sutarties sąlygomis, vežėjas įsipareigojo pervežti Atsakovo krovinį 2024-08-21 – 2024-08-26 dienomis maršrutu iš Lietuvos į Rusiją. 2024 m. rugpjūčio 23 d. vežėjui atvykus į Vilniaus teritorinės muitinės Šalčininkų kelio posto muitinės postą, vežėjo transporto priemonė, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), o po kurio laiko ir vežėjo transporto priemonė, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (kuri vykdė kito kliento užsakymą), buvo sulaikytos muitinės pareigūnų dėl 2024 m. liepos 16–24 d. vykdyto pervežimo užsakymo Nr. T-2428-16Q-1 (RVT0780535), kurio metu buvo gabenti alkoholiniai gėrimai, kurie kaip paaiškėjo vėliau, buvo netinkamai deklaruoti, t. y. klientas (siuntėjas) tuo metu pervežamus alkoholinius gėrimus „Jim Beam Honey, Kentucky Bourbon“, deklaravo ne kaip likerį, o kaip viskį. Būtent šie gėrimai yra priskiriami skirtingoms alkoholinių gėrimų kategorijoms, kuriems atitinkamai taikomas skirtingas muito mokestis. Kadangi klientas (siuntėjas) neteisingai deklaravo pervežamą krovinį ir nesumokėjo reikiamos dalies muito mokesčio, vežėjo transporto priemonės buvo sulaikytos muitinės poste ir vežėjui buvo paskirta bauda. Atsižvelgiant į tai, kad buvo netinkamai deklaruotas vežėjui UAB „Nostrada“ perduotas transportuoti krovinys ir dėl to vežėjo transporto priemonės buvo sulaikytos muitinės poste laikotarpiu nuo 2024-08-23 iki 2024-09-06, UAB „Nostrada“ pareikalavo iš atsakovės atlyginti iš viso 21 701,75 Eur nuostolių, kuriuos sudaro: 3 300 Eur už įvykdytą pervežimą maršrutu Lietuva–Rusija; 4 500 Eur už transporto priemonės, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 15 parų prastovas/negautas pajamas; 600 Eur už transporto priemonės, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2 parų prastovas; 12 926,75 Eur už sumokėtas baudas; 375 Eur už administracijos darbuotojų išlaidas už šios bylos administravimą.
33. 2024 m. rugpjūčio 29 d. Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto Vitebsko muitinės pranešime, adresuotame UAB „Costo“ (vežėjui), t. y. trečiajai šaliai, kuriai UAB „Nostrada“ patikėjo atsakovės krovinio pervežimą, nurodoma, kad Vitebsko muitinė išnagrinėjo UAB „Costo“ 2024-08-26 prašymą Nr. b/n dėl administracinės nuobaudos piniginės baudos dydžio sumažinimo nuo 30 proc. iki 10–15 proc. nuo administracinės teisės pažeidimo objekto kainos. Gautą prašymą Vitebsko muitinė patenkino, taigi UAB „Costo“ privalo pervesti 15 proc. sumą nuo administracinės teisės pažeidimo objekto vertės, tai yra 25 870,95 Baltarusijos rublio (e. t. 2, b. l. 53).
34. 2024 m. rugsėjo 4 d. pranešimu buvo papildomai informuojama, kad UAB „Costo“ (vežėjas) į Baltarusijos Respublikos teritoriją įvežė alkoholinių gėrimų neturėdamas nustatyto pavyzdžio lydraščių, patvirtinančių jų įsigijimo legalumą. Pagal 2024-07-16 CMR Nr. 1607 ir 2024-04-01 sąskaitą faktūrą Baltarusijos Respublikos teritoriją buvo gabenamas 32,5 proc. stiprumo viskis „Jim Beam Honey“. Tačiau faktiškai gabenamai prekei – 30 proc. stiprumo likeriui „Jim Beam Honey real honey liquier infused with Kentucky straight bourbon“, kurio buvo 3600 butelių, prekės lydraščių nebuvo. Siekiant užtikrinti sprendimo dėl administracinės nuobaudos – piniginės baudos – vykdymą siūloma geranoriškai pervesti 20 000 Baltarusijos rublių dydžio piniginę sumą į Vitebsko muitinės kontroliuojamą atsiskaitomąją sąskaitą (e. t. 2, b. l. 56).
35. Į bylą pateikti mokėjimo pavedimai atitinkamai 25 870,95 ir 20 000 Baltarusijos rublių sumoms (e. t. 2, b. l. 59, 63).
36. 2024 m. spalio 31 d. Baltarusijos Respublikos Vitebsko miesto Spalio rajono teismo nutarimu administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 24AP243832 galutinai nustatytas administracinis išieškojimas kaip bauda, kurios dydis – 23 491,21 Baltarusijos rublių – su administracinio teisės pažeidimo daiktų konfiskavimu (e. t. 2, b. l. 99–102).
37. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į bylą buvo pateiktas 2025 m. birželio 10 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo atsakovė sumokėjo vežėjui UAB „Nostrada“ 7 070,59 Eur. Atsakovė paaiškino, kad ši sumokėta suma apima 23 491,21 Baltarusijos rublių baudų sumą ir 600 Eur už prastovas (e. t. 2, b. l. 138–139).
Dėl siurprizinio teismo sprendimo
38. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje priėmė siurprizinį sprendimą, kadangi Sutarties 3.4.8 punkte įtvirtintą atsakovės teisę sulaikyti mokėjimus ieškovui kvalifikavo ne kaip atsakovės savigynos priemonę sustabdyti priešpriešinės prievolės vykdymą, o kaip atsakovės būsimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonę, skirtą užtikrinti atsakovės teisės įskaityti patirtą žalą į ieškovui mokėtinas sumas realų įvykdymą. Teisėjų kolegija šiems apeliacinio skundo argumentams pritaria.
39. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuotas draudimas teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Šis draudimas siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą, pagal kurią šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą. Taigi, teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
40. Siurprizinio sprendimo sąvoka siejama su tam tikru procesinio netikėtumo aspektu, todėl tais atvejais, kai argumentai ar įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, bylos šaliai buvo (ar turėjo būti) žinomi, teismo sprendimą pripažinti siurpriziniu nėra teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad rungimosi principas ir byloje dalyvaujančių asmenų teisė būti išklausytiems neatsiejami nuo CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jų pareigos domėtis ir rūpintis bylos eiga, t. y. rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi, sprendžiant, ar byloje dalyvaujančio asmens teisė teikti paaiškinimus tam tikrais bylos klausimais nebuvo nepagrįstai suvaržyta, turi būti atsižvelgta ir į tai, ar šis asmuo tinkamai vykdė jam proceso įstatymais nustatytas pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024, 17 punktas).
41. Nagrinėjamu atveju iš šalių pateiktų procesinių dokumentų turinio, taip pat teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo atsakovė prašė atmesti dėl to, jog atsakovės vertinimu ji turėjo teisę sustabdyti prievolės ieškovui vykdymą. Teisę sustabdyti prievolės ieškovui vykdymą atsakovė grindė Sutarties 3.4.8 punktu ir CK 6.58 straipsniu, reglamentuojančiu savigynos teisės įgyvendinimo sustabdant priešpriešinės prievolės vykdymą sąlygas. Tuo tarpu ginčijamame sprendime Sutarties 3.4.8 punkte įtvirtintą atsakovės teisę sulaikyti pagal sutartį turimus atlikti mokėjimus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo ne kaip atsakovės savigynos teisę sustabdyti priešpriešinės prievolės vykdymą, o kaip atsakovės būsimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonę.
42. Teisėjų kolegija viena vertus pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad šalių teisinio santykio kvalifikacija ir įstatymo taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, jog byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018 17 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi teismas turi pareigą tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčą, savarankiškai, klausant tik įstatymo kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, konkrečiam ginčo santykiui pritaikant tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą.
43. Kita vertus, šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai negali priimti siurprizinių sprendimų nei įrodymų tyrimo ir vertinimo, nei teisės taikymo aspektu, todėl ginčo šalys apie kitokį, nei jų nurodytas, ginčo santykių teisinį kvalifikavimą turi būti tinkamai informuojamos įgyvendinant teismo išaiškinimo pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-823/2024).
44. Taigi teismo išaiškinimo pareigos neįgyvendinimas nagrinėjamoje byloje nulėmė, be kita ko, situaciją, kai šalys neturėjo galimybės pasisakyti ne tik dėl galimybės ginčą spręsti pagal procesiniuose dokumentuose nenurodytą teisės normą – CK 6.70 straipsnio 1 dalį, bet ir dėl šios normos taikymui reikšmingų ginčo aplinkybių bei pateikti savo poziciją ir argumentus dėl daikto sulaikymo kaip atsakovės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės.
45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė išaiškinimo pareigą ir teisės taikymo aspektu priėmė siurprizinį sprendimą.
Dėl sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų (ne)pažeidimo
46. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Teisėjų kolegija ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ginčo Sutarties 3.4.8 punkto sąlygą aiškinti taikant subjektyvųjį sutarčių aiškinimo metodą, o pasirinkus Sutartį aiškinti taikant lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą, buvo netinkamai pritaikytos sutarčių aiškinimo taisyklės, atmeta kaip nepagrįstus.
47. Nagrinėjamoje byloje iškilo Sutarties sąlygų, įtvirtintų 10.1 ir 3.4.8 punktuose, turinio aiškinimo klausimas. Sutarties 3.4.8 punktas numato, kad tais atvejais, kai vykdytojas padaro žalos, užsakovas turi teisę sulaikyti mokėjimus vykdytojui arba užskaityti užsakovo reikalavimus, atsiradusius vykdant šią sutartį, be išankstinio rašytinio vykdytojo sutikimo. Atitinkamai Sutarties 10.1 punkte nustatyta, kad vykdytojas (ieškovas) yra atsakingas už savo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą jų vykdymą remiantis Sutarties sąlygomis ir privalo kompensuoti arba padengti visus nuostolius, kurių dėl tokio Sutarties nevykdymo arba netinkamo vykdymo patyrė užsakovas.
48. Teismai, spręsdami su sutarčių vykdymu susijusius ginčus, turi nustatyti tikrąjį sutarties turinį, išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė jos šalims. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuojamas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.
49. CK 6.193 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad: sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis); kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis); aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).
50. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodo prioritetas: kilus šalių ginčui dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutartis turi būti aiškinama, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27 punktą).
51. Tačiau subjektyvusis sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020, 29 punktas).
52. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 13 punkte konstatavo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu šalių atstovai negalėjo nurodyti, kas rengė Sutartį. Paaiškinimų metu buvo nurodyta, kad Sutarties standartinės sąlygos yra ieškovo, tačiau buvo (galėjo būti) koreguojamos atsakovės. Ieškovo ir atsakovės nuomonė, kokia yra Sutarties 3.4.8 punkto sąlygos esmė taikymo apimties požiūriu, nesutampa. Į bylą nepateikta įrodymų, kaip vyko Sutarties sąlygų derinimas ikisutartinėje santykių stadijoje. Taigi galimybė nustatyti šalių tikrąją valią – taikant subjektyvųjį aiškinimo metodą, yra ribota. Dėl to nurodyta sąlyga turi būti aiškinama taikant kalbinės sąlygos reikšmę ir kitus objektyviuosius aiškinimo metodus.
53. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju ieškovas ir atsakovė nesilaikė priešingų pozicijų, vienodai interpretavo sudarant sutartį buvusią jų valią ir savo ketinimus dėl 3.4.8 punkto esmės, tik skirtingai aiškinio šio punkto taikymo sąlygas, atmeta kaip nepagrįstus. Visos bylos nagrinėjimo metu atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog sprendžiant dėl jos teisės sulaikyti ieškovui mokėtinas sumas tol, kol bus nustatytas nuostolių dydis, turi būti sprendžiama pagal Sutarties sąlygas, o ne įstatymo nuostatas, kaip teigė ieškovas.
54. Minėta, kad teismo posėdžio metu šalių atstovai negalėjo paaiškinti Sutarties sąlygų parengimo, derinimo aplinkybių, neformulavo prašymų apklausti teismo posėdyje kitus asmenis, galinčius detaliau paaiškinti aplinkybes, susijusias su susiklosčiusia šalių tarpusavio santykių praktika. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šalių tikrieji ketinimai iš į bylą pateiktų įrodymų turinio negali būti nustatyti, dėl to aiškinant Sutartį prioritetas teiktinas objektyviajam sutarties aiškinimo metodui – sisteminei-lingvistinei Sutarties nuostatų analizei, t. y. jos aiškintinos taip, kaip jas aiškintų tokiomis pat aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys.
55. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai pritaikęs sutarčių aiškinimo taisykles, padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju prioritetas turi būti teikiamas objektyviajam sutarties aiškinimo metodui.
Dėl atsakovės teisės sulaikyti ieškovei mokėtinas sumas
56. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo Sutarties 3.4.8 punkto aiškinimo rezultatu, kad Sutarties 3.4.8 punkto kalbinė formuluotė suponuoja, jog atsakovei suteikta sulaikymo teisė atitinka prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės požymius, o šioje sąlygoje vartojamas žodžių junginys padaro žalos turi būti aiškinamas tokiu būdu, kad mokėjimų sulaikymo metu žala neprivalo būti realiai patirta, užtenka tik fakto, kad egzistuoja žalos atsiradimo faktinė prielaida.
57. Apelianto vertinimu atsakovės teisė pagal Sutarties 3.4.8 punktą sulaikyti mokėjimus ieškovui pirmosios instancijos teismo turėjo būti kvalifikuota kaip atsakovės teisė sustabdyti priešpriešinės prievolės vykdymą (turima savigynos priemonė), o tuomet sprendžiama, ar tokia teise atsakovė naudojosi teisėtai, t. y. ar nagrinėjamu atveju egzistavo CK 6.58 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje išdėstytos priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymo taikymo sąlygos.
58. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje nustatytais būdais. Be to, pagal minėto straipsnio 2 dalį gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nurodytas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis (išsamus), todėl prievolės gali būti užtikrinamos ir kitais sutarties šalių sutartais, CK 6.70 straipsnio normoje nenurodytais būdais. Tokią šalių teisę tiesiogiai įtvirtina CK 6.70 straipsnio 1 dalies norma ir 6.156 straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021).
59. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl daikto sulaikymo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės taip pat yra išaiškinęs, kad teisė sulaikyti mokėjimą gali būti kvalifikuojama pagal CK 6.70 straipsnį kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė bet kokio pobūdžio sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Kvalifikavus sutartyje įtvirtintą teisę sulaikyti mokėjimą kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, tokiu būdu gali būti užtikrinama ir būsima prievolė, t. y. prievolė, kuri tokio susitarimo metu dar neegzistuoja, tačiau gali atsirasti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-611/2021).
60. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to priėjo pagrįstos išvados, kad Sutarties 3.4.8 punkto kalbinė formuluotė suponuoja, kad atsakovei suteikta sulaikymo teisė atitinka prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės požymius: 1) sulaikymo teise atsakovė gali pasinaudoti, kai kyla klausimas dėl atsakovei padarytos žalos atlyginimo; 2) sulaikydama mokėjimus, atsakovė užsitikrina, kad galėtų patenkinti savo reikalavimą įskaitymo būdu iš sulaikytos sumos.
61. Šalys Sutarties 3.4.8 punkte, minėta, sutarė, kad tais atvejais, kai vykdytojas padaro žalos, užsakovas turi teisę sulaikyti mokėjimus vykdytojui arba užskaityti užsakovo reikalavimus, atsiradusius vykdant šią sutartį, be išankstinio rašytinio vykdytojo sutikimo.
62. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo Sutarties aiškinimui, kad mokėjimų sulaikymo metu užtenka, jog egzistuotų žalos atsiradimo faktinė prielaida ir nėra reikalaujama, jog žala būtų realiai patirta, ar nustatytas tikslus žalos dydis ir tai atitinka sulaikymo, kaip nuostolių atlyginimo užtikrinimo, priemonės esmę.
63. Visgi šiuo konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys tai, kad atsakovės skola ieškovui pradėjo kauptis dar nuo 2024 m. balandžio, tuo tarpu kai atsakovės nurodomas Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimas užfiksuotas 2024 m. rugpjūčio mėnesį, atsakovė nėra padengusi susidariusios skolos jokia apimtimi. Ir nors atsakovė remiantis Sutarties 3.4.8 punktu gali taikyti mokėjimų sustabdymą kai egzistuoja tik nuostolių atsiradimo faktinė prielaida, o sulaikymo metu žala neprivalo būti realiai patirta, teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo pagrįsti nurodytų išlaidų būtinumą bei realią tokios žalos atsiradimo tikimybę, o pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertinti atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų nuostatas.
64. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovė, vadovaudamasi Sutarties 3.4.8 punktu, turi teisinį pagrindą sustabdyti savo prievolės sumokėti ieškovui 16 729,69 Eur vykdymą tol, kol bus nustatytas atsakovės nuostolių, atsiradusių dėl netinkamo ieškovo įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo, dydis, kurį privalės atlyginti ieškovas.
65. Remiantis Sutarties 3.1.10 punktu vykdytojas norminiuose teisės aktuose nustatyta tvarka veda kokybinę ir kiekybinę prekių apskaitą, įformina akcizu apmokestinamų prekių gabenimo dokumentus (AAD), muitinės ir kitus dokumentus, numatytus galiojančiuose įstatymuose, reguliuoja visus muitinės formalumus, parengia visus muitinės formalumų sutvarkymui būtinus dokumentus. Remiantis Sutarties 6.1.9 punktu priimdamas krovinį vykdytojas įsipareigoja patikrinti, ar yra prekių transportavimo lydintieji ir eksporto dokumentai, ar jie visi, ar jie pilnai ir tinkamai užpildyti, kad būtų galima teikti paslaugas užsakovui. Atitinkamai Sutarties 8.3 punkte numatyta, kad užsakovas įsipareigoja laiku rašytine forma pateikti vykdytojui visa informaciją apie krovinį, perduoti vykdytojui visus būtinus dokumentus ir visapusišką informaciją, būtiną muitinės ir kitų formalumų sutvarkymui. Užsakovas privalo užtikrinti minėtuose dokumentuose pateikiamos informacijos teisingumą ir išsamumą, taip pat atlyginti vykdytojui visus nuostolius, susijusius su tuo, kad užsakovas neįvykdė šio savo įsipareigojimo.
66. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti du vykdytojo (ieškovo) pažeidimai – vienas pažeidimas už neteisingą prekių deklaravimą, kitas – už netinkamai deklaruotų prekių įvežimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėto Sutarties 3.4.8 punkto turinį ir spręsdamas, jog atsakovė teisėtai sulaikė ieškovo užmokestį savo nuostoliams padengti, neatsižvelgė į tai, kad minėtame punkte nėra įtvirtintų jokių nuostatų dėl mokėjimo sulaikymo galiojimo laiko požiūriu ir nevertino šio aspekto atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę.
67. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 22 punkte nurodydamas, kad nuostolių dydžio nustatymo procesas, dėl kurio ir buvo sustabdytas mokėjimo prievolės vykdymas, yra realus ir netruks neprotingai ilgą laiko tarpą, o tuo atveju, jei atsakovė piktnaudžiaus sulaikymo teise, ieškovė turės teisę savo pažeistas teises ginti teismine tvarka, šiuo aspektu ginčo iš esmės neišsprendė ir sukūrė neapibrėžtumo situaciją dėl galimo mokėjimų sulaikymo laikotarpio, kadangi atsakovei gali būti palanku laukti ir nesikreipti dėl nuostolių atlyginimo už netinkamai suteiktas paslaugas pagal Sutartį. Tokiu būdu, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, skolos už suteiktas paslaugas priteisimą pirmosios instancijos teismas padarė priklausomą nuo visiškai neapibrėžto ieškovo padarytos žalos nustatymo proceso pabaigos.
Dėl procesinės bylos baigties
68. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad, siekiant įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015).
69. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog bylą išnagrinėjęs teismas neįgyvendino teismo išaiškinimo pareigos ir teisės taikymo aspektu priėmė siurprizinį sprendimą, neįvertino realios atsakovės žalos atsiradimo tikimybės, nesiaiškino dėl mokėjimo sulaikymo galiojimo laiko požiūriu, todėl neatskleidė bylos esmės.
70. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti tai, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Priešinga situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl nurodyto teismas sprendžia, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o civilinės bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, anksčiau aptartiems argumentams, yra pagrindas naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
71. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
72. Todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėjantis teismas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.