Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Ričardo Kubiliaus (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalį – 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas V. Š. laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2025 m. vasario 11 d. iki šiuo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės vykdymo pradžios išbūtas laikas, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo V. Š. sulaikymo vykdant šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dienos.

V. Š. pripažintas recidyvistu.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jos naudai iš V. Š. priteistas 781,23 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

V. Š. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, nuspręsta palikti galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. Š. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2025 m. vasario 10 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto su D. B. metu tyčia peiliu smogė jam vieną kartą į veidą ir vieną kartą į krūtinę, taip sunkiai sutrikdė D. B. sveikatą, padarydamas jam durtinę-pjautinę kairiojo skruosto žaizdą ir durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą, pereinančią į kanalą, kuris atsiveria į krūtinplėvės ertmę ir kurio eigoje sužalotas plautis, kas komplikavosi oro ir kraujo susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, oro susikaupimu krūtinės ląstos ir kaklo poodyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl būtinosios ginties ribų peržengimo

6. Byloje nesant ginčo dėl to, kad sunkus D. B. sveikatos sutrikdymas padarytas nuteistojo V. Š. veiksmais, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to nepasisako. Esminis nuteistojo gynėjo skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įvykio aplinkybes ir dėl to nepagrįstai V. Š. veiksmų nepripažino padarytų peržengiant būtinosios ginties ribas. Kitaip tariant, apeliaciniame skunde apeliantas kelia BK 28 straipsnio 3 dalies (būtinosios ginties ribų peržengimo) taikymo šioje byloje klausimą, teigdamas, kad nuteistasis, gelbėdamas savo dukrą nuo eilinio sumušimo, stojo jos ginti, bandė su nukentėjusiuoju D. B. kalbėtis ir perspėti jį, kad pastarasis nemuštų jo dukros ir neterorizuotų. Nukentėjusiajam atsakius, kad jis su nuteistojo dukra išsiaiškins tarpusavyje, nuteistasis su nukentėjusiuoju susistumdė, o iš anksto žinodamas, kad, jei ir kas atsitiktų, nukentėjusiojo fizine jėga neįveiks (nes pastarasis daug jaunesnis ir fiziškai stipresnis), nuteistasis griebėsi peilio, kad pagąsdintų nukentėjusįjį, tačiau šis sugriebė jam už drabužių prie krūtinės ir, norėdamas eilinį kartą sumušti, pradėjo prieš nuteistąjį naudoti jėgą. Todėl būdamas beviltiškoje padėtyje, labai sumišęs, išsigandęs, siekdamas apsisaugoti, brėžė peiliu nukentėjusiajam D. B. per veidą, o kitu kartu dūrė į D. B. krūtinę, taip padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog būtinosios ginties sąlygos jame buvo nagrinėjamos ir išsamiai aptartos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, atsižvelgęs į reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko elgesiu prieš nusikaltimo padarymą, tiksliai nustatė įvykio aplinkybes ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas, kad V. Š. nekilo teisė gintis, panaudojant fizinį smurtą prieš D. B., nes vyko abipusės muštynės. Nustatydamas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas ištyrė ir detaliai bei išsamiai analizavo nuteistojo V. Š., nukentėjusiojo D. B., liudytojų V. S., V. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus, policijos pareigūnų kūno kameromis darytus vaizdo bei garso įrašus, jų apžiūros protokole užfiksuotas aplinkybes bei kitą baudžiamosios bylos medžiagą. Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje. Skundžiamame nuosprendyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami. Teisėjų kolegija visiškai pritaria tokiam įrodymų vertinimui ir jo pagrindu padarytai išvadai, jog nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiojo D. B. ir nuteistojo V. Š. kilo abipusių muštynių situacija, kuri eliminuoja galimybę konstatuoti tiek būtinosios ginties situaciją, tiek taikyti BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pripažinti, kad nuteistojo V. Š. veiksmai padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad versija apie būtinosios ginties situaciją pirmą kartą buvo iškelta tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši V. Š. ir nukentėjusiojo D. B. tarpusavyje suderinta versija yra gynybinė, siekiant padėti V. Š. sušvelninti jo teisinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekis padėti V. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės atsispindi ir iš pirminių nukentėjusiojo D. B. ir V. Š. paaiškinimų, duotų atvykusiems policijos pareigūnams, kuriais jie teigė, kad D. B. buvo sužalotas ne namuose, o stotelėje ir tai padarė pašalinis asmuo (1 t., b. l. 41-48). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis D. B. patvirtino, kad tokią įvykių versiją atvykusiems policijos pareigūnams jis pateikė, nes „nenorėjo, kad V. pasodintų į kalėjimą“ (3 t., b. l. 89). Be to, V. Š. su nukentėjusiuoju D. B. kartu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, nuteistojo dukra yra nukentėjusiojo sugyventinė, o nuteistasis dažnai nakvodavo pas nukentėjusiojo motiną, jie visi kartu dažnai nakvodavo ir laiką leisdavo tame pačiame bute. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nukentėjusiojo pirmosios instancijos teismui pateiktą 2025 m. birželio 23 d. prašymą „Dėl kaltinamojo V. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-05285-25“ (3 t., b. l. 84), kurį nukentėjusiajam pateikė pasirašyti nuteistojo gynėjas ir kurio turinys visiškai neatitinka ikiteisminio tyrimo metu duotų gana nuoseklių ir patikimų nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų turinio ir yra orientuotas į gynybos reiškiamą poziciją dėl būtinosios ginties situacijos. Sugretinus šiame prašyme įtvirtintų teiginių kategoriškumą su aplinkybe, kad 2025 m. rugpjūčio 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į klausimus, nukentėjusysis jau nebebuvo toks kategoriškas, įvykio aplinkybes apibūdino labiau kaip tikėtinas ir buvo nenuoseklus („gal ir mušėmės“; „aš turbūt puoliau ant jo, o jis gynėsi“; „aš nelabai ką prisimenu“; „aš neatsimenu, kaip jį griebiau“; „gaunasi taip, kad aš jį užpuoliau. Aš jį tik laikiau“ ir kt.) (3 t., b. l. 87), darytina išvada, kad nukentėjusiojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai nėra nuoseklūs, prieštarauja tarpusavyje ir dėl to negali būti laikomi patikimais grindžiant jo bei nuteistojo nurodytas faktines aplinkybes apie tariamai kilusią būtinosios ginties situaciją. Šios aplinkybės BPK 20 straipsnio 5 dalies straipsnio prasme stiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą tuo, kad būtinosios ginties situacija yra išgalvota ir niekuo nepagrįsta nuteistojo ir nukentėjusiojo gynybinė versija, kuri nagrinėjamu atveju yra paneigta baudžiamojoje byloje surinktais ir anksčiau aptartais įrodymais.

15. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nuteistasis buvo aktyvus konflikto iniciatorius ir dalyvis, kuris sąmoningai išprovokavo konfliktą ir jį aktyviai eskalavo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju vyko abipusės muštynės, o ne buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, taigi, ir teisė į būtinąją gintį V. Š. nekilo, o peržengti būtinosios ginties ribas galima tik esant būtinosios ginties situacijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo V. Š. kaltės turinį ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas V. Š. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nuteistajam V. Š. paskirtos bausmės

16. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. Š. paskyrė per griežtą savo dydžiu laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas pažymi, kad V. Š. paskirta bausmė turėtų būti švelninama BK 28 straipsnio 4 dalies pagrindu, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu arba BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi šis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, yra pasiruošęs atlyginti ar pašalinti turtinę žalą. Vis tik tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

17. Visų pirma, pažymėtina, kad nenustačius, jog V. Š. BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką būtų padaręs peržengdamas būtinosios ginties ribas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti skunde nurodomų BK 28 straipsnio 4 dalies, 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir BK 62 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų ir šiais pagrindais švelninti nuteistajam V. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

18. Antra, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam V. Š. skirtiną bausmės rūšį bei dydį, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Antai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, kuri susiformavo spontaniškai, padarė vieną baigtą nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurio pavojingumas yra didesnis negu rūšinis minėtame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pavojingumas, kadangi nuteistasis panaudojo peilį ir taikėsi į gyvybiškai pavojingas kūno vietas. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nuteistojo nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo padaryta fizinė žala, tuo tarpu Valstybinė ligonių kasa dėl nukentėjusiojo gydymo patyrė turtinę 781,23 Eur žalą, kuri nėra atlyginta.

19. Nors nuteistojo gynėjas skunde pabrėžia, kad nuteistasis yra pasiruošęs atlyginti ar pašalinti turtinę žalą, ir jis to padaryti negali, nes yra suimtas, visgi tokie apeliacinio skundo teiginiai nepaneigia aplinkybės, kad Valstybinei ligonių kasai buvo padaryta turtinė žala, juolab, deklaratyvus pažadas atlyginti padarytą turtinę žalą nesudaro pagrindo nustatyti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-57-1073/2024). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326-303/2019, 2K-57-1073/2024). Šioje byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų atlyginęs Valstybinei ligonių kasai padarytą visą turtinę žalą ar reikšmingą jos dalį, todėl nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto ar BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatas.

20. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam paskirtą bausmę, tinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę – jis yra vidurinio išsilavinimo, iki suėmimo nedirbo (2 t., b. l. 99), registravosi Užimtumo tarnyboje, praeityje kelis kartus teistas, tarp jų – ir už smurtinius nusikaltimus (praeityje nuteistasis yra atlikęs laisvės atėmimo bausmę už savo šeimos nario nužudymą), jo teistumas neišnykęs (2 t., b. l. 101-106), yra baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskutinį kartą V. Š. teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykus žodiniam konfliktui, tyčia virtuviniu peiliu dūrė asmeniui į kaklo kairę pusę ir kairį petį, taip padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 114-117). Akivaizdu, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistasis V. Š. atliko iš esmės analogiškus nusikalstamus veiksmus, sukėlusius asmens sveikatai sunkesnius padarinius. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad V. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, sunkų nukentėjusiojo D. B. sveikatos sutrikdymą padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinį nusikaltimą, dėl kurio padarymo jis nuteistas minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. baudžiamuoju įsakymu, ir atsižvelgdamas į tai, kad jis ir anksčiau yra teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, yra atlikęs terminuoto laisvės atėmimo bausmę, yra linkęs nusikalsti ir elgtis priešingai visuomenėje nusistovėjusioms elgesio taisyklėms, jo smurtinis elgesys pasikartoja, pagrįstai pripažino jį recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis) bei nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, pagrįstai šią aplinkybę įvertino kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

21. Nors apeliantas akcentuoja tai, kad nuteistasis V. Š. pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė šios aplinkybės ir neįvertino jos kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

22. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tuo atveju, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, turi būti nustatyti du šios aplinkybę lengvinančios aplinkybės aspektai: pirma, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; antra, kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372-697/2017, 2K-132-976/2023). Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-697/2017). Prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi, – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023). Nuoširdus gailėjimasis paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020, 2K-132-976/2023).

23. Atlikus nuteistojo parodymų analizę, matyti, kad proceso metu jis nebuvo nuoseklus ir nuoširdus – ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pakeitė pirmosios instancijos teisme ir teigė veikęs būtinosios ginties situacijoje, kuri nebuvo nustatyta, tuo tarpu į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nuteistasis iš viso nurodė faktinės situacijos neatitinkančias aplinkybes apie tai, kad nukentėjusįjį sužalojo gatvėje pašalinis asmuo. Nuteistasis sau palankiai interpretavo jo paties išprovokuotą konfliktą ir pradėtą agresiją nukentėjusiojo atžvilgiu, davė prieštaringus parodymus, neatitinkančius ir kitų byloje surinktų įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs viso proceso metu nuteistojo duotus paaiškinimus bei parodymus ir sugretinęs juos su nustatytomis faktinėmis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, konstatuoja, kad nuteistojo parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nebuvo savanoriškas, kad iš esmės visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kitais surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais ir kad nuteistasis nebuvo nuoširdus, savo elgesio nevertino kritiškai, sąmoningai iškreipdamas bylai reikšmingas aplinkybes, jas aiškindamas sau palankia linkme, sumenkindamas savo atliktus nusikalstamus veiksmus ir juos minimizuodamas, įskaitant ir tyčią sužaloti nukentėjusįjį. Taigi, nuteistojo parodymams būdingas formalus nusikalstamos veikos padarymo fakto pripažinimas, be to, atkreiptinas dėmesys, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis neišreiškė kritinio savo veiksmų vertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija nelaikytina prisipažinimu ir nuoširdžiu galėjimusi ir pagrįstai nepripažinta atsakomybę lengvinančią aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

24. Už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Š. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 4 dalies reikalavimus. BK 61 straipsnio 4 dalis numato, jog kaltininkui savo noru prisipažinus padarius nusikaltimą, nuoširdžiai gailintis, aktyviai padėjus išaiškinti nusikaltimą ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Šiuo atveju nuteistajam V. Š. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra mažesnis už minėto straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį ir yra jam artimas. Byloje esantys nuteistąjį charakterizuojantys duomenys rodo, kad V. Š. turi polinkį nusikalsti, jis nesiekia atsisakyti nusikalstamo elgesio modelio ar tolesnių nusikalstamų veikų darymo, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nebuvo pakankamai efektyvios ir nepaveikė nuteistojo elgesio teigiamai, kad sulaikytų jį nuo nusikalstamo elgesio ateityje. V. Š. teistumų kiekis, jo pakartotinis smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymas sudaro pagrindą spręsti, kad teisei priešingas elgesys yra jam įprasto nusikalstamo elgesio dalis. Įvertinus nuteistojo asmenybę, taip pat duomenis apie ankstesnius jo teistumus, tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat nesant BK 61 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl V. Š. paskirtos bausmės dydžio ir neturi pagrindo ją švelninti. Tokiam asmeniui valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, skiriamos bausmės turi jį paveikti ir sulaikyti nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudaryti nebaudžiamumo iliuziją. Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nenustatė, todėl esant kitoms pirmiau aptartoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo sušvelninti nuteistajam V. Š. paskirtą bausmę.

25. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

26. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2025 m. gruodžio 15 d. pažymą Nr. APD-2025-14309 dėl 25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato Ričardo Kubiliaus suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. Š.

27. Nagrinėjamu atveju teismas V. Š. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte, 322 straipsnio 1 dalyje ir BPK 51 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas, bei tai, kad šiuo atveju nuteistasis V. Š. atlieka laisvės atėmimo bausmę ir jo galimybės gintis yra ribotos. Įvertinus tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo V. Š., taip pat tai, kad nuteistajam paskirta ilgalaikė reali laisvės atėmimo bausmė, jis nedirba, spręstina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Ričardo Kubiliaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 8 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų iš nuteistojo V. Š. neišieškoti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.