Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam skirta 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda, kurios savanoriškam sumokėjimui nustatytas 12 (dvylikos) mėnesių įvykdymo terminas.

Nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės „IF P&C Insurance AS“ D. P. naudai priteista 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje nukentėjusiosios civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pažymėtina, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas neginčija D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, jo kaltės ar kitų klausimų (past. – gynybos apeliacinis skundas nebuvo gautas). Dėl to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, atsižvelgdama į šias aplinkybes ir vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuteistajam D. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo aspektus įvertina tiek, kiek jie yra ginčijami nukentėjusiosios D. P. apeliaciniu skundu. Be kita ko, sprendžiamas nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio teisingumo ir pagrįstumo klausimas.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir bylai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai nustatė nuteistojo D. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, netinkamai išsprendė nukentėjusiajai priteistinos atlygintinos žalos dydžio klausimą, dėl to, šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje

15. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusioji apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju nusikalstamai elgėsi ne tik nuteistasis, bet ir, apeliantės vertinimu, šuns savininkė R. P.. Bylos medžiagoje esančiais duomenimis neabejotinai įrodyta, kad įvykio metu šuns savininkės R. P. (1 t., b. l. 77) įvykio vietoje nebuvo – ji į įvykio vietą atėjo tik praėjus kuriam laikui po D. P. sužalojimo. Tai patvirtina nuoseklūs nuteistojo D. B., liudytojų R. P. ir policijos pareigūno E. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Sutiktina su nukentėjusiosios atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytais teiginiais, kad R. P. šuns pase nurodyta kaip šuns savininkė, tačiau įvykio metu būtent nuteistasis, kaip šuns laikytojas, buvo atsakingas už jo priežiūrą. Atsižvelgdamas į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl, nukentėjusiosios vertinimu, neva nusikalstamų R. P. veiksmų.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis paleido nuo pavadėlio savo šunį, kuris bėgdamas pargriovė nukentėjusiąją, padarydamas jai uždarą dešinės kojos blauzdikaulio tolimojo galo dalies lūžį su šeivikaulio lūžiu su aplinkine poodine kraujosruva, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Apylinkės teismo vertinimu, D. B. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto, nustatančio, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, reikalavimus; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių 5.4 punkto, nustatančio, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, jog gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų, reikalavimus; Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2019 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietose tvarkos aprašo 4.3 punkto, nustatančio, kad gyvūnų laikytojai turi užtikrinti, jog viešojoje vietoje jų vedami, nešami ar kitaip naudojami gyvūnai nekels grėsmės kitiems asmenims, gyvūnams, jų sveikatai, gyvybei ir asmenų, valstybės ar savivaldybių turtui, reikalavimus, 39 punkto, nustatančio, kad šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešojoje vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo, reikalavimus.

18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, netrukus po įvykio nukentėjusioji buvo hospitalizuota VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“, t. y. nukentėjusioji hospitalizuota 2021 m. gegužės 4 d., 14.42 val., o pats įvykis, kaip matyti iš bylos medžiagos, įvyko apie 12 val. Medicinos dokumentai taip pat patvirtina, kad nukentėjusiajai D. P. buvo nustatytas blauzdikaulio apatinės dalies lūžis kartu su šeivikaulio (bet kurio dalies) lūžiu (2 t., b. l. 50–51). Atsižvelgus į byloje nukentėjusiosios pateiktus dokumentus spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog būtent D. B. veika priežastiniu ryšiu yra susijusi su nukentėjusiosios patirtu sužalojimu. Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentu, kad jos sužalojimas nepagrįstai pripažintas tik nesunkiu.

19. BK 141 straipsnyje nustatyta, kad šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 2 punkte numatyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele“ (priedas).

20. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2136/2021(01) nukentėjusiajai D. P. nustatytas uždaras dešinės kojos blauzdikaulio tolimojo galo dalies lūžis su šeivikaulio lūžiu su aplinkine poodine kraujosruva kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 42–43). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D. B. nusikalstamą veiką, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, neturėjo pagrindo nesiremti specialisto išvada, kurią pateikė kvalifikuotas, kompetentingų žinių turintis ir dėl baudžiamosios atsakomybės įspėtas specialistas, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto prieštarauja ekspertų išvadoms, laikytinas nepagrįstu ir prieštaraujančiu objektyviems įrodomiesiems bylos duomenims.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos medžiagos matyti, jog D. B. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl to, kad vedžiojo šunį be pavadėlio, tačiau nustačius, jog buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, administracinio nusižengimo teisena buvo nutraukta (1 t., b. l. 126–129). Bylose, kuriose nustatomas imperatyvių norminiuose aktuose įtvirtintų saugumo reikalavimų pažeidimas (neužtikrinimas, kad laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui), kasacinis teismas yra suformulavęs kitas atsakomybės atribojimo taisykles. Kai gyvūno savininkas pažeidžia gyvūnų laikymo taisyklių ar kitų norminių aktų reikalavimus, jeigu tokia pat veika yra numatyta ir baudžiamajame, ir administraciniame įstatymuose, administracinė atsakomybė atsiranda tik tada, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352/2009). Kadangi gyvūnų laikytojui nustatytos imperatyvios pareigos ir gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, atitinka BK 139 straipsnio 1 dalies dispoziciją, nagrinėjamu atveju D. B. pagrįstai taikyta baudžiamoji atsakomybė. Šiame kontekste, nukentėjusiosios D. P. apeliaciniame skunde netinkamai interpretuoja administracinės teisenos D. B. atžvilgiu faktą ir apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog D. B. ir R. P. pripažino, kad savo šunį paleido sąmoningai. Sutiktina, kad šunį be pavadėlio D. B. vedžiojo sąmoningai, t. y. suprasdamas savo veiksmus (tai pripažino ir pats nuteistasis, teigdamas, jog pievoje paleido savo augintinį, kad šis palakstytų su kitais šunimis), tačiau šuns paleidimas nuo pavadėlio nebuvo niekaip susijęs su kryptingu siekiu sužaloti nukentėjusiąją.

22. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs aptartas aplinkybes, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistojo D. B. veika atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.

23. Apeliaciniu skundu nukentėjusioji, be kita ko, nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nuteistasis D. B. nusikalstamą veiką padarė, veikdamas neatsargiai – nukentėjusiosios teigimu, jis matė nukentėjusiąją vaikščiojančią, tačiau vis tiek paleido savo didelį ir agresyvų šunį. Pažymėtina, kad tiek pats nuteistasis, tiek ir liudytojas R. T. nuosekliai parodė, jog, kai šunys lakstė, jiedu kalbėjosi, tačiau staiga išgirdo kažkokius garsus, riksmą, atsisukę pamatė ant žemės gulinčią nukentėjusiąją (1 t., b. l. 61–63, 65–67, 103–104, 113–115; 2 t., b. l. 115–117, 131–133). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti duomenys nesuteikia pagrindo pritarti nukentėjusiosios argumentams, kad nuteistasis šunį paleido siekdamas, jog šis sužalotų nukentėjusiąją.

24. Kaip jau buvo minėta, BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas dviem požymiais: 1) nenumatymu, kad dėl veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai; 2) galėjimu ir turėjimu pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes numatyti, kad padariniai atsiras. Nenumatymas yra tada, kai asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – žmogaus sužalojimą. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. Galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-23-895/2016, 2K-287-697/2017, 2K-327-495/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad BK 139 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo nerūpestingumo tada, kai kaltininkas nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo ir nenumatė, kad jo padaryti veiksmai gali sukelti įvykį, dėl kurio gali kilti šiame straipsnyje nustatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-648/2023).

25. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. B., būdamas šuns laikytojas, turėjo pareigą užtikrinti aplinkinių saugumą nuo šuns elgesio, taip pat viešoje vietoje, kuri nėra specialiai skirta paleisti palaidus augintinius, laikyti šunį už pavadėlio, taigi, jis turėjo numatyti ir galinčius kilti padarinius, taip pat sužalojimus, kuriuos aplinkiniams gali padaryti jo šuo, jeigu nuteistasis nevykdys šuns laikytojo pareigų. Atsižvelgiant į įvykio situaciją (nors nėra pagrindo abejoti, kad įvykio vietoje jo šuo ne vienintelis lakstė be pavadėlio, tačiau teritorijoje visgi buvo pašalinių asmenų) ir paties nuteistojo D. B. asmenybę, nėra pagrindo spręsti, kad jis negalėjo numatyti galinčių kilti pavojingų padarinių. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika ir tinkamai vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymu, pagrįstai pripažino, kad nuteistojo nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo.

26. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022). Remdamasis tokia teismų praktika ir atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nepateikta konkrečių argumentų, kurie, jos vertinimu, pagrįstų, jog nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota netinkamai, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

27. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nustatytų ir nagrinėjimo apeliacine tvarka nagrinėjimo metu dar kartą įvertintų įrodomųjų bylos duomenų visuma patvirtina, jog D. B. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo, kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką.

Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio

28. Nukentėjusiosios D. P. apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinkama su jai skundžiamu nuosprendžiu priteista suma neturtinei žalai atlyginti ir prašoma šią sumą padidinti iki 200 00 Eur.

29. Baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtinta nukentėjusiojo teisė gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis). Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

30. Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Pažymėtina, kad teismo išvada dėl nustatytos nusikaltimu padarytos žalos fakto ir jos dydžio turi būti pagrįsta ir motyvuota. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019).

31. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji D. P. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 200 000 Eur žalos atlyginimo (1 t., b. l. 142), kurį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, priteisdamas nukentėjusiajai 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame ieškinyje nėra konkrečiai suformuluota, ar nukentėjusioji siekia prisiteisti turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai D. P. priteista 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusioji apeliaciniu skundu ginčija tik žalai atlyginti priteistos sumos dydį, o ne jos priskyrimą atitinkamai žalos rūšiai, apeliacinės instancijos teismas vertina nukentėjusiajai priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydžio pagrįstumą.

32. Nei baudžiamojo, nei baudžiamojo proceso įstatymuose neturtinės žalos samprata nėra įtvirtinta, tačiau CK neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

33. Pagal teismų praktiką, be kita ko, asmens sveikata pripažįstama absoliučia prigimtine neturtine vertybe, kurios pažeidimų sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvendinai paprastai būna ypatingai stiprūs ir skausmingi. Visgi neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška, todėl teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-303/2018).

34. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusioji tapo neįgali, jai neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Pažymėtina, kad iš byloje nukentėjusiosios D. P. pateiktų medicinos dokumentų matyti, jog sprendimas dėl specialiųjų poreikių buvo priimtas, remiantis ne tik įvykio metu nukentėjusiosios patirtu sužalojimu, t. y. blauzdikaulio lūžiu, tačiau ir kitomis nukentėjusiajai nustatytomis diagnozėmis, nesusijusiomis su patirtu sužalojimu (2 t., b. l. 67). Remiantis byloje esančiais medicinos dokumentais, patvirtinančiais, kad nukentėjusiajai D. P. nustatyta ne viena liga, atsižvelgiant ir į garbų nukentėjusiosios amžių, nėra pagrindo spręsti, jog nukentėjusioji neįgalia pripažinta ir didelių specialiųjų poreikių lygis jai nustatytas išimtinai dėl baudžiamojoje byloje aktualaus nukentėjusiosios sužalojimo, patirto 2021 m. gegužės 4 d. dėl nuteistojo D. B. nusikalstamos veikos. Pastebėtina ir tai, kad, nors nukentėjusiosios apeliaciniame skunde teigiama, jog sužalota koja tapo mažai mobili, liko deformuota, o per čiurnos sąnarį nejudri, tačiau nukentėjusiosios medicinos dokumentų 2021 m. liepos 24 d. išraše nurodyta, jog nukentėjusioji gali eiti su atrama, dalinai mina dešinę, pėdos jutimai, kraujotaka ir judesiai nesutrikę (2 t., b. l. 74).

35. Vertinant nukentėjusiajai priteistos neturtinei žalai atlyginti skirtos sumos dydžio klausimą pažymėtina, kad apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusioji nepajėgia pati apsitarnauti, juda naudodamasi invalido vežimėliu, be to, jai reikalinga kito asmens pagalba. Įvertinęs baudžiamosios bylos įrodomųjų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo neabejotinai sutikti su šiais argumentais.

36. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad, remiantis 2022 m. sausio 4 d. medicinos dokumentų išrašo (ambulatorinė reabilitacija nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2022 m. sausio 4 d.) duomenimis, nukentėjusiajai atvykus į reabilitaciją buvo užfiksuota, jog ji sunkiau apsitarnauja, ilgiau užtrunka, tačiau tai nesudaro pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusioji absoliučiai pati negali apsitarnauti. Be to, reabilitacijos pabaigoje nustatyta, kad sustiprėjo nukentėjusiosios D. P. dešinės kojos raumenys, padidėjo čiurnos sąnario judesių amplitudė, pagerėjo eisena, nukentėjusioji nueina didesnį atstumą, be to, lengviau lipa laiptais (2 t., b. l. 73). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtame medicinos dokumentų išraše nukentėjusiajai atvykus modif. Keitel indeksas (past. – indeksas apibūdina galūnių judėjimo funkciją) kojoms buvo užfiksuotas (duomenys neskelbtini) balų, o reabilitacijos pabaigoje – (duomenys neskelbtini) balai. Pagal viešai prieinamą informaciją maksimalus apatinių galūnių modifikuotas Keitel indeksas – 45 balai. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad nukentėjusiosios būklė reabilitacijos procese pagerėjo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į gynybos akcentuojamą bylos medžiagoje esantį vaizdo įrašą „20220628_131120“, iš kurio matyti, kaip nukentėjusioji pati eina link apylinkės teismo pastato, o invalido vežimėlį stumia šalia einanti moteris (2 t., b. l. 136). Aptartos aplinkybės sustiprina apeliacinės instancijos teismo įsitikinimą, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog nukentėjusioji būtent dėl patirto sužalojimo tapo mažai mobili, akivaizdu, kad nukentėjusioji gali judėti savarankiškai ir be kitų asmenų pagalbos.

37. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad D. P. padaryta žala nebuvo atlyginta, atkreiptinas nukentėjusiosios dėmesys, jog pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis (BPK 335 straipsnis), kuris, vadovaujantis BPK 336 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įsiteisės nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos. Atsakant į nukentėjusiosios argumentus, kad jai po įvykio nebuvo suteikta pagalba, pastebėtina, kad tiek nuteistasis D. B., tiek šuns savininkė R. P. proceso metu teigė, norėję su nukentėjusiąja susisiekti, atsiprašyti, tačiau neturėjo jos kontaktų. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu D. B. paaiškino, kad policija jam negalėjo nurodyti nukentėjusiosios D. P. kontaktų, tačiau šiai perdavė D. B. kontaktus, kad pati nukentėjusioji galėtų susisiekti, tačiau nukentėjusioji su nuteistuoju nesusiekė (2 t., b. l. 131–133). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji D. P. nurodė, kad nuteistasis iš tiesų jos ieškojo, tačiau, jos įsitikinimu, jis taip elgėsi bandydamas išvengti atsakomybės, o ne dėl žalos atlyginimo (2 t., b. l. 26–29). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamos bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusioji D. P., kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, iš tiesų buvo šmeižiama ir įžeidinėjama. Tokių savo teiginius patvirtinančių duomenų nepateikė ir pati apeliantė.

38. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios naudai priteisdamas 2 500 Eur dydžio sumą, skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir įvertino ne visas atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, labiau akcentuodamas ne sužalojimo nukentėjusiajai D. P. sukeltus išgyvenimus, o pabrėždamas pačios nukentėjusiosios elgesį po įvykio ir baudžiamojo proceso metu.

39. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusioji D. P. patyrė fizinį skausmą, kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos visumos, buvo ne vienkartinio pobūdžio, o tęsėsi ir po patirto sužalojimo. Nukentėjusiajai D. P. buvo atlikta operacija, ji ilgai gydėsi, nors po 2021 m. gegužės 4 d. hospitalizacijos iš VšĮ „Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Ortopedijos ir traumatologijos centro Ortopedijos skyriaus“ nukentėjusioji buvo išrašyta 2021 m. gegužės 18 d. (2 t., b. l. 50), tačiau nuo 2021 m. gegužės 18 d. nukentėjusioji toliau buvo slaugoma iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. (2 t., b. l. 74). Nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ir tai, kad toks sužalojimas nukentėjusiosios amžiaus asmeniui yra iš tiesų pavojingas, juo labiau, kad traumos gydymui buvo reikalinga operacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiosios teiginius, kad ji dėl patirto sužalojimo iš tiesų kenčia kojos skausmą, dėl to nuolat vartoja nuskausminamuosius vaistus, patvirtina ir byloje esančios nukentėjusiosios pateiktų nuskausminamųjų vaistų pirkimų kvitų kopijos (2 t., b. l. 53–55).

40. Dėl patirto sveikatos sutrikdymo nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir išgąstį, kitus nepatogumus. Po atliktos operacijos nukentėjusioji apie keturis mėnesius turėjo dėvėti Ilizarovo aparatą – iš medicininių dokumentų matyti, kad konsultacija dėl aparato nuėmimo buvo numatyta 2021 m. rugpjūčio 31 d. (2 t., b. l. 74). Teisėjų kolegijos vertinimu, Ilizarovo aparato nešiojimas apsunkino kasdieninį nukentėjusiosios gyvenimą ir įprastines veiklas, taip pat įvairių procedūrų lankymas, reabilitacija neginčytinai sutrikdė nukentėjusiajai įprastą gyvenimo ritmą. Akivaizdu, kad tokia trauma, ypatingai atsižvelgiant į ganėtinai ilgą gydymosi procesą, nukentėjusiajai sukėlė ir dvasinius išgyvenimus, nerimą dėl sveikatos būklės ateityje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių, kad nukentėjusioji D. P. patyrė neturtinę žalą, kuri tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su nuteistojo D. B. nusikalstama veika.

41. Atsižvelgiant į atsiliepimo į apeliacinį skundo argumentą, kad nukentėjusiajai priteista suma neturtinei žalai atlyginti atitinka formuojamą teismų praktika, pažymėtina, jog teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018). Taigi, teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017, 2K-362-697/2018 ir kt.). Vis dėlto kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, jog konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra faktinių bylos aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2013, 2K-20-689/2020, 2K-54-628/2021).

42. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių visumą, sprendžia, kad nukentėjusiosios D. P. prašoma suma yra nepagrįsta ir neadekvati byloje susiklosčiusioms aplinkybėms, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai priteista 2 500 Eur suma laikytina per maža ir ne visiškai realizuojanti nukentėjusiosios teisę gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nukentėjusiajai priteista suma didintina. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog R. P. šuo M. yra apdraustas gyvūnų draudimu, kuris, be kita ko, apima ir civilinės atsakomybės draudimą (1 t., b. l. 86–88). Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė būtent iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

43. Galiausiai, nukentėjusiosios apeliaciniame skunde pirmosios instancijos nuosprendis vertinamas kaip šališkas, teigiant ir tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja nesivadovavo byloje esančiais duomenimis, nepriėmė nukentėjusiosios teiktų įrodymų ir į juos neatsižvelgė. Visgi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad apylinkės teismo teisėja, nagrinėdama baudžiamąją bylą, buvo šališka.

44. Teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Visgi, pažymėtina tai, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2017).

45. Vertinant šališkumą subjektyviuoju aspektu, byloje nėra duomenų, rodančių bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninį tendencingumą, o teismo proceso organizavimas ir proceso veiksmų atlikimas, t. y. sprendimai neprijungti nukentėjusiosios teikto medžiagos, nekelia abejonių dėl galimo išankstinio priešiškumo ar palankumo konkrečiai proceso šaliai, kadangi, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, buvo atsisakyta prijungti pakartotinai teikiamus ar byloje jau esančius duomenis. Be to, teisėjos šališkumą vienos iš proceso šalių atžvilgiu paneigia ir tai, jog buvo atsisakoma prie bylos medžiagos prijungti ne tik nukentėjusiosios, bet ir gynybos teiktus duomenis.

46. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad skundžiamo nuosprendžio, taigi, ir bylą nagrinėjusio teismo šališkumas iš esmės siejamas su nukentėjusiosios netenkinančiu civilinio ieškinio klausimo išsprendimu ir byloje esančių įrodymų vertinimu. Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai atlygintos žalos dydis nustatytas per mažas, tačiau tai negali būti vertinama, kaip bylą nagrinėjusios teismo šališkumas, nesant prieš tai aptartų teismo šališkumą indikuojančių aplinkybių.

47. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad iš LITEKO sistemoje patalpintų teisiamųjų posėdžių protokolų garso įrašų ir bylos medžiagoje esančių pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog bylos nagrinėjimo metu buvo klausiama, ar proceso dalyviai nori pareikšti nušalinimus, tačiau nei pati nukentėjusioji, nei ją teisminio bylos nagrinėjimo pradžioje atstovavęs advokatas nepasinaudojo jiems suteikta nušalinimo teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visumos pagrindu apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti objektyviais duomenimis.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai, tinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą, išsprendė nuteistojo D. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, priteisė per mažą sumą nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tai sudaro pagrindą šioje dalyje skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį pakeisti ir nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, jos naudai priteistą sumą padidinant iki 3 500 Eur dydžio sumos, kuri, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, užtikrins teisingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už nukentėjusiosios patirtą žalą ir šią žalą padariusio asmens interesų paisymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nukentėjusiosios D. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios D. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, jos naudai iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės „IF P&C Insurance AD“ filialo – priteisiant 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės „IF P&C Insurance AD“ filialo – nukentėjusiosios D. P. naudai priteisti 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.