Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-235-576/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-16
Bylos Nr.: 1A-235-576/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-51607-2018-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laureta Ulbienė, Nida Vigelienė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: D. Š.
Nukentėjusysis: J. L.
Advokatai: Ugnius Čižiūnas, Aivaras Alimas

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-235-576/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51607-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.; 2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lauretos Ulbienės, Pauliaus Veršekio ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jekaterinai Proskurinai,dalyvaujant prokurorei Astai Poškutei,nuteistajam D. Š., jo gynėjui advokatui Aivarui Alimui,nukentėjusiajam J. L., jo atstovui advokatui Ugniui Čižiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant jį visą bausmės laikotarpį: 1) būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 val. iki 06.00 val.; 2) dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš D. Š. 50,52 Eur Vilniaus teritorinės ligonių kasai turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiojo J. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. Š. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 600 Eur patirtoms procesinėms išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. Š. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. spalio 27 d., apie 04.00 val., naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)”, esančiame (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, matant aplinkiniams, konflikto metu sudavė nukentėjusiajam J. L. rankoje laikoma stikline į veidą, kuri, po smūgio į pastarojo veidą, sudužo, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį pjautinėmis nosies, kaktos ir kairio skruosto žaizdomis bei daugybiniais veido kairės pusės odos nubrozdinimais, įbrėžimais. Tokiu savo įžūliu elgesiu pažeidė viešąją tvarką, pademonstravo aplinkiniams nepagarbą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – nutraukti bylą D. Š. atžvilgiu, esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

2.1. Apelianto vertinimu, nuosprendyje teismas netinkamai įvertino esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės inkriminuojamos veikos teisiniam įvertinimui, dėl ko netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas, nepagrįstai pripažino D. Š. kaltu pagal BK 284 straipsnį. Apelianto teigimu, teismas nuosprendį argumentavo prielaidomis.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodomas BK 284 straipsnio, BK 2 straipsnio 3 dalies, BK 2 straipsnio 4 dalies turinys. Nurodyta, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyti ir įrodyti subjektyvieji nusikaltimo požymiai, nurodyta, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, minėtą teiginį grindžia kasacinio teismo praktika. Apeliantas teigia, jog iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, jog nuteistasis, suduodamas smūgį nukentėjusiajam, turėjo tyčią sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Gynėjo vertinimu, D. Š. veiksmuose tyčios pažeisti viešąją tvarką ir rimtį bei sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą nebuvo, neatsirado ir šios nusikalstamos veikos pasekmių.

2.3. Toliau skunde yra analizuojamas byloje esantis vaizdo įrašas, kuris, pasak apelianto, patvirtina nuteistojo ir A. S. parodymus, ir iš kurio galima daryti išvadą, jog akivaizdūs konflikto iniciatoriai ir kurstytojai yra A. Č. ir J. L., ką pagrįstai pripažino teismas. Apeliantas nurodo, kad J. L. pirmas panaudoja smurtinius veiksmus A. S. atžvilgiu ir tik po jo panaudoto smurto D. Š. sudavė smūgį J. L.. Tai, pasak apelianto, patvirtina, kad nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesiekė demonstruoti nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai ar sutrikdyti visuomenės rimtį. Toliau skunde yra analizuojami apelianto ir A. S. parodymai.

2.4. Apeliantas nurodo, kad nors teismas konstatavo, jog konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusysis ir jo draugas A. Č., tačiau kaip neatitinkanti faktinės situacijos kritikuotina teismo išvada, kad viešoji tvarka buvo pažeista dėl to, jog nuteistojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį matė klubo šokių aikštelėje buvę asmenys. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad minimi asmenys pirmiau matė nukentėjusiojo ir A. Č. veiksmus nukreiptus į nuteistąjį ir jo draugą A. S., todėl, jei ir buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tai ji buvo sutrikdyta ne dėl nuteistojo, o dėl konflikto iniciatorių veiksmų. Apeliantas nurodo, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo nei tiesioginės apibrėžtos, nei netiesioginės neapibrėžtos tyčios sutrikdyti viešą tvarką ir rimtį ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Nuteistojo tikslas buvo savigyna ir jis šioje situacijoje negalėjo numatyti, kad savo veiksmais sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką ar demonstruos aiškią nepagarbą visuomenei. Pasak gynėjo, kaltinime nurodyti nuteistojo veiksmai yra atsakas į nukentėjusiojo agresyvų elgesį, priešiškumą, konfliktiškumą, provokacijas ir panaudotą smurtą A. S. atžvilgiu, nuteistasis siekė nutraukti ir išvengti netinkamų nukentėjusiojo veiksmų ir pavojingo kėsinimosi.

2.5. Toliau skunde nurodomas BK 28 straipsnio 2-3 dalies turinys, susijusi kasacinio teismo praktika, analizuojama, kas yra pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nurodoma, kada susiklosto tariamosios būtinosios ginties situacija. Nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis net ir nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-212/2009, 2K-59/2010, 2K-205/2010). Nurodomas nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo turinys.

2.6. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu laikytini puolamaisiais kaip atsakas į netinkamą nukentėjusiojo elgesį, ir nors teismas nustatė, jog nukentėjusysis elgėsi netinkamai, laiko jo elgesį provokuojančiu, tačiau be pagrindo atsižvelgė tik į nuteistojo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Pasak gynėjo, kritikuotina teismo išvada, kad situacija nebuvo tiek pavojinga, kad pateisintų būtinąją gintį. Nurodyta, kad nuteistasis neatliko jokių provokuojančių veiksmų, vengė konflikto, nors nukentėjusysis visais įmanomais būdais rodė savo agresyvumą, kėlė įtampą, agresyviais veiksmais siekė D. Š., kad jį fiziškai atakuotų. Skunde teigiama, kad visos aplinkybės rodo, jog nuteistasis, pamatęs smurtinį nukentėjusiojo elgesį savo draugo A. S. atžvilgiu bei matydamas akivaizdžią agresiją savo atžvilgiu, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, gynė save ir savo draugą A. S.. Taip pat nurodoma, kad dėl nukentėjusiojo J. L. veiksmų įvykio metu buvo sutrikdyta A. S. sveikata, tačiau teismas dėl šio elgesio plačiau nepasisakė. Nurodoma, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, didesnį dėmesį teikdamas prielaidoms, pamąstymams apie galimus, bet nekilusius padarinius nukentėjusiajam. Gynėjas teigia, kad būtent J. L. pirmas pradėjo smurtinius veiksmus, t. y. bandė suduoti D. Š., o vėliau smūgiavo A. S.. J. L. kėsinimasis tiek į D. Š., tiek ir A. S. sveikatą buvo realus, akivaizdus ir pavojingas – buvo sukurta bauginanti ir grėsminga situacija, buvo suduoti smūgiai į pavojingas sveikatai kūno vietas – pilvą ir buvo akivaizdu, kad smurtiniai veiksmai tęsis. D. Š. veiksmai – vienas smūgis besikėsinančiam asmeniui, buvo intuityvi savigyna, siekiant apginti save ir savo draugą, jie atlikti neperžengiant būtinosios ginties ribų. D. Š. atrėmęs pavojingą kėsinimą daugiau jokių veiksmų neatliko ir tai patvirtina jo siekį apsiginti pačiam ir apginti A. S. nuo smurtautojo. Gynėjas kritikuoja teismą, nurodydamas, kad teismo nuosprendyje minimas klaidingas teiginys, jog D. Š. rankoje laikė kokteilį, kurį gurkšnojo ir kuriuo vėliau sudavė nukentėjusiajam, kurį teismas nepagrįstai vertino kaip patvirtinančiu, kad situacija nebuvo tiek grėsminga. Nurodoma, kad D. Š. po konflikto nebandė pasišalinti iš įvykio vietos, laukė policijos, po įvykio bandė paaiškinti, kad tai jis su A. S. buvo užpulti J. L., šias aplinkybes teisminio nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai D. L. ir Ž. J.. Po įvykio D. Š. iniciatyva buvo operatyviai išreikalautas įvykio vietoje darytas vaizdo įrašas, kuris buvo pateiktas policijai, t. y. jis ėmėsi visų priemonių, kad įvykio aplinkybės būtų ištirtos tinkamai.

2.7. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai priimdamas nuosprendį rėmėsi procesiniu sprendimu, priimtu kitame ikiteisminiame tyrime. Pažymima, jog visuotinai pripažįstama, kad baudžiamojoje teisėje faktų prezumpcija negalima, todėl teismas, analizuodamas aplinkybes ir priimdamas sprendimą, neturėtų vadovautis kitoje byloje atliktu teisiniu J. L. veiksmų įvertinimu.

2.8. Toliau skunde apeliantas nurodo BPK 20 straipsnio 5 dalį, nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, pripažindamas D. Š. padarius nusikalstamą veiką. Taip pat apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, netikslūs, kad jis keitė parodymus, siekdamas byloje esančius duomenis pakreipti sau naudinga linkme. Nurodoma, kad teismas netinkami vertino liudytojos A. G. parodymus, nelygino jų su vaizdo įrašu, iš kurio matyti, kad ji atstūminėjo A. Č. ir J. L..

Atsiliepimas

3. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusysis J. L. prašo nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 13 d. nuosprendį, taip pat prašo priteisti iš D. Š. patirtas bylinėjimosi išlaidas – 450 Eur, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

3.1. Nukentėjusysis atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Jo vertinimu, skundo argumentai, susiję su D. Š. tyčios nebuvimu, yra nepagrįsti ir prieštaraujantys baudžiamosios teisės teorijos nuostatoms ir kasacinio teismo formuojamai praktikai. Nurodoma, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla ir tais atvejais, kai asmuo veikia neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu. Nukentėjusiojo vertinimu, smūgis stikline į veidą laikytinas pavojingo pobūdžio veiksmu, sukeliančiu sužalojimus, o D. Š. neabejotinai suvokė savo veikos pavojingumą ir suprato, kad jo veika sukels pasekmes – sužalojimus ir visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Pasak nukentėjusiojo, D. Š. tyčia padarinių atžvilgiu buvo neapibrėžta.

3.2. Taip pat nurodoma, kad nepagrįstai nuosprendyje nustatyta, jog konflikto iniciatoriais buvo nukentėjusysis ir A. Č.. Be to, jo vertinimu, jo elgesys nebuvo provokuojančio pobūdžio, o D. Š. ir jo draugui nebuvo kilusi jokia reali grėsmė. Taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis jokios fizinės prievartos nei D. Š., nei jo draugo atžvilgiu nenaudojo. Nukentėjusiojo vertinimu, D. Š. suduotas smūgis stikline į veidą neginčytinai laikytinas puolamojo pobūdžio veiksmu. Jo vertinimu, teismas pagrįstai nustatė, kad nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinis skundas atmetamas

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-942/2019). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį, keliamas klausimas dėl būtinosios ginties situacijos.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

6. Apeliantas teigia, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios ir jis nesukėlė padarinių, numatytų BK 284 straipsnyje.

7. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

8. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014). Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad naktinis klubas „(duomenys neskelbtini)” yra viešoji vieta, kurioje neabejotinai yra keliami elgesio reikalavimai, vieta, į kurią asmenys renkasi praleisti laiką, linksmintis, į kurią naktinio klubo darbo metu turi teisę ateiti lankytojai, kurioje darbo metu būna naktinio klubo darbuotojai.

9. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, be to, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-511/2020).

10. D. Š. savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad iš pradžių tarp keturių asmenų – A. L., A. Č., D. Š. ir A. S. vyko žodinis konfliktas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrįstos priežasties kilti konfliktinei situacijai nebuvo. Aukštesnysis teismas su tokia išvada sutinka. Įvykis truko neilgą laiko tarpą ir po žodinio konflikto sekė veiksmai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp A. S. ir J. L. buvo fizinis kontaktas, po kurio A. S. atsitrenkė į už jo buvusius asmenis, o D. Š. sudavė vieną smūgį rankoje laikoma stikline A. L. į veidą, po ko nukentėjusysis atsitraukė atgal. D. Š. suduodant nukentėjusiajam J. L. smūgį naktiniame klube netoli aptariamo įvykio vietos buvo žmonių, kurių dalis stovėjo prie baro, kiti šoko, o barmenai dirbo už baro (šias aplinkybes patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas), Po tokių D. Š. veiksmų šalia esantys žmonės visą dėmesį nukreipė būtent į konflikte dalyvaujančius asmenis, iš už baro buvęs barmenas pribėgo prie konflikto dalyvių. Nors gynėjas ir nurodo, kad minimi asmenys pirmiau matė nukentėjusiojo ir A. Č. veiksmus nukreiptus į nuteistąjį ir jo draugą A. S., todėl, jei ir buvo sutrikdyta viešoji tvarka, tai ji buvo sutrikdyta dėl konflikto iniciatorių veiksmų, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu gynėjo interpretavimu. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad minėtų 4 asmenų bendravimo, susikibimo rankomis pašaliniai asmenys nestebėjo, tai nebuvo jų dėmesį prikausčiusi situacija – dalis asmenų šoko, kiti bendravo prie baro, barmenai atliko savo tiesiogines funkcijas už baro. Tuo tarpu aplinkinių dėmesys į konflikto dalyvius atsirado tik po D. Š. veiksmų, t. y. sudavimo į veidą nukentėjusiajam stikline. Taigi gynėjo teiginiai, jog D. Š. veiksmais BK 284 straipsnyje numatyti padariniai nebuvo sukelti, yra visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs, kadangi būtent D. Š. suduotas smūgis nukentėjusiajam į veidą, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šokiravo aplinkinius, sutrikdė jų ramybę ir nutraukė poilsį, buvo iškviestos specialiosios tarnybos – policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba, be to, pat buvo pertrauktas ir už baro dirbusio barmeno tiesioginis darbas. Be to, ir A. S. savo 2018 m. spalio 27 d. paaiškinime nurodė, jog tuo metu, kai D. Š. gynėsi, jis pamatė žmonių išsilakstymą, kas tik patvirtina, jog D. Š. veiksmai sutrikdė naktiniame klube buvusių asmenų laisvalaikio leidimą.

11. D. Š. neginčija sudavimo rankoje laikoma stikline nukentėjusiajam J. L. į veidą fakto, tačiau skunde nurodoma, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Apeliantas nurodo, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo nei tiesioginės apibrėžtos, nei netiesioginės neapibrėžtos tyčios sutrikdyti viešą tvarką ir rimtį ar demonstruoti nepagarbą aplinkiniams.

12. Vertinant, ar D. Š. veiksmuose buvo tyčia sukelti aukščiau nurodytus padarinius, pirmiausia pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-689/2019). Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Minėta, kad galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes (profesinę ir gyvenimišką patirtį) ir kitas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-895/2020). Tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, o toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-2013). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-648/2018). Taip pat pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio.

13. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad, nors apeliantas ir nekelia klausimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog konflikto iniciatoriais buvo liudytojas A. Č. ir nukentėjusysis J. L.. Atitinkamai dėl provokuojančių J. L. veiksmų buvo nustatyta D. Š. atsakomybę švelninanti aplinkybė. Visgi tai, kad J. L. elgėsi provokuojančiai, jokiais būdais nesudaro pagrindo D. Š. elgtis nusikalstamai, juo labiau suduoti asmeniui stikline į veidą.

14. Teismo vertinimu tai, kad D. Š. veikė tiesiogine tyčia, patvirtina tiek paties D. Š., tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, tiek byloje esantis vaizdo įrašas. Aptariamas įvykis yra užfiksuotas vaizdo įraše, kuris, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nėra itin geros kokybės. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad vaizdo įrašas yra blogos kokybės, sprendė, kad jis negali būti pripažįstamas vieninteliu patikimu įrodymų šaltiniu nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir vertino visumą surinktų įrodymų. Vaizdo įraše užfiksuotos įvykio aplinkybės, vertinant jas sistemiškai tiek su liudytojų, tiek įtariamojo, tiek nukentėjusiojo parodymais, tiek su objektų apžiūros protokolais, leidžia daryti išvadą, kad situacija susiklostė taip: prie baro stovėjo D. Š. ir A. S., priešais juos stovėjo A. Č. ir J. L., A. Č. palinkęs į priekį (atsižvelgiant į vietą, tikėtina, kad palinkęs buvo dėl triukšmo, siekdamas susikalbėti) bendravo su D. Š., tarp jų įsiterpė A. G., kuri stūmė A. Č., tuo tarpu D. Š. ištiesta ranka prilaikė A. Č. krūtinės srityje, A. Č. pasitraukė, prie D. Š. pasilenkė J. L., jie kalbėjosi, tuo tarpu A. S. ištiesta ranka prilaikė (stūmė) J. L. krūtinės srityje, po ko J. L. ranka atstūmė A. S. (po ko matyti, kad A. S. stovi kiek atsitraukęs), tuo pačiu metu išbėgo A. G. ir tuo pačiu metu D. Š. sudavė stikline J. L. į veidą, po ko pastarasis atsitraukė. Taigi vertinant sistemiškai A. Č., J. L., A. S., D. Š., A. G. parodymus, darytina išvada, kad vyko žodinis konfliktas tarp 4 asmenų, paskui konfliktas peraugo į fizinius veiksmus, pasireiškusius vienas kito prilaikymu (stumdymu) rankomis, galiausiai J. L. atstūmė A. S. ir D. Š. jam sudavė stikline į veidą. Ir nors gynėjas teigia, kad A. G. parodymai nebuvo vertinti su vaizdo įrašu, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti. A. G. parodymai kitų parodymų kontekste sistemiškai vertinant su vaizdo įrašu yra visiškai nuoseklūs ir patvirtinantys, jog asmenys konfliktavo, jog ji bandė juos išskirti. Jos parodymai tik patvirtina tai, kad J. L. elgėsi provokuojančiai D. Š. atžvilgiu, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino D. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir nepaneigia fakto, kad D. Š. veikė tiesiogine tyčia. Tuo pačiu atkreiptinas gynėjo dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas preciziškai įvertino visų asmenų duotus parodymus tarpusavyje, įskaitant ir tą aplinkybę, kad D. Š. ir A. S. nurodė, jog su A. G. jie nebendravo, tuo tarpu pastaroji tvirtino, kad persimetė keliais žodžiais.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju D. Š. veikė tiesiogine tyčia, kadangi suvokė, kad savo įžūliais veiksmais ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams (suduodamas smūgį stikline į veidą), t. y. savo paties pasirinktu elgesio modeliu, viešoje vietoje (naktiniame klube), kuriame tuo metu buvo žmonių (matant kitiems asmenims), sutrikdys visuomenės tvarką ir rimtį, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

16. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-677/2015). Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo baudžiamosios teisės teorijoje žinomų kitų tyčios rūšių (apibrėžta, neapibrėžta), atitinkamai ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ir nurodyta kasacinio teismo praktika, nepasisakys dėl kitų tyčios rūšių D. Š. veiksmuose.

Dėl būtinosios ginties (BK 28 straipsnis)

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo tikslas buvo savigyna, kad nuteistojo veiksmai yra atsakas į nukentėjusiojo agresyvų elgesį, priešiškumą, konfliktiškumą, provokacijas ir panaudotą smurtą A. S. atžvilgiu, kad nuteistasis siekė nutraukti ir išvengti netinkamų nukentėjusiojo veiksmų ir pavojingo kėsinimosi.

18. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi.

19. Būtinosios ginties instituto taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-36-689/2018). Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016). Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018).

20. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios ginties situacija. Tariamoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis tik pateisinamos klaidos atveju, t. y. kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti esant pavojingą kėsinimąsi ir kai jis neturėjo ir negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra. Jeigu besiginantysis suklydo vertindamas kito asmens elgesį kaip pavojingą kėsinimąsi, nors galėjo ir turėjo išvengti klaidos, jo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tačiau tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-125-788/2020).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus baudžiamosios bylos duomenis, nekartoja nutarties 14 punkte nustatytų aplinkybių, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įvykio kontekstą, visus duomenis, turinčius įtakos išvadai dėl būtinosios ginties situacijos nebuvimo.

22. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienas kitam išsakytų žodžių nesuprato (negirdėjo) nei D. Š., nei J. L., nei A. Č., vadinasi, D. Š. jokių grasinimų negirdėjo, J. L. jokių smurtinių veiksmų prieš D. Š. nesiėmė, pastarojo veiksmus D. Š. įvardijo kaip rėmimą prie baro, kas teisėjų kolegijos požiūriu turi būti vertinama itin atsargiai, atsižvelgiant į tai, kad įvykio vieta yra naktinis klubas, kuriame paprastai susikalbėti taip, kaip įprastomis sąlygomis, nėra galimybių, dėl ko bendraudami asmenys turi laikytis itin trumpo ir artimo atstumo. Be to, visas konfliktas truko keliasdešimt sekundžių, naktiniame klube (viešoje vietoje, aplink esant lankytojams ir darbuotojams), J. L. neturėjo jokio įrankio (pavyzdžiui, peilio) ar daikto (pavyzdžiui, stiklinės), kuriuo galėtų sužaloti D. Š.. Taip pat pažymėtina ir tai, kad D. Š. sudavė smūgį J. L. rankoje turėdamas stiklinę, kas rodo, jog savo gerto koktelio, prasidėjus konfliktui, jis nepadėjo ant baro, numatydamas galimus smurtinius veiksmus, tačiau jį laikė tol, kol sudavė nukentėjusiajam į veidą. Be to, D. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad manė, jog konfliktas išsispręs taikiai, todėl į apsaugos darbuotojus nesikreipė. Iš išdėstytų aplinkybių visumos matyti, kad konfliktinė situacija nebuvo tokio pavojingumo, kad D. Š. turėtų pagrindą manyti, kad J. L. kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad visi 4 konflikte dalyvavę asmenys buvo vartoję alkoholio, nors nukentėjusiojo ir A. Č. neblaivumas nebuvo tikrintas, tačiau jie patys to neneigė, be to, kad J. L. buvo apsvaigęs, matyti ir iš specialisto išvados, kurioje vertinti 2018 m. spalio 27 d. medicininiai dokumentai (t. 1, b. l. 32-33). Bylos duomenimis, D. Š. nustatytas 1,08 prom. girtumas (t. 1, b. l. 138), A. S. – 2,03 prom. (t. 1, b. l. 63).

23. Teisėjų kolegija, vertindama gynėjo teiginius dėl to, kad teismas nepagrįstai rėmėsi procesiniu sprendimu, priimtu kitame ikiteisminiame tyrime, pažymi, kad, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015). Teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės negali turėti prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, tačiau įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės gali turėti įtakos teismo vidiniam apsisprendimui, patvirtinant ar paneigiant bylos duomenų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59-648/2020, 2K-114-495/2020). Visgi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į prokurorų nutarimus, kuriais nutrauktas ikiteisminis tyrimas, atsižvelgė tik tiek, kiek tai susiję su galimai J. L. suduotu smūgiu A. S.. Be to, minėti nutarimai buvo vertinti kartu su D. Š. parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, susiejant juos į vieną visumą ir sustiprinant vidinį įsitikinimą, kad D. Š. veiksmai visgi buvo puolamieji, kaip atsakas į netinkamą nukentėjusiojo elgesį pastumiant A. S., o ne gynybiniai, t. y. neskirti gintis nuo pavojingo kėsinimosi. Be to, viena vertus, apeliantas ginčija tai, kad teismas atsižvelgė į kitame ikiteisminiame procese priimtą procesinį sprendimą, kita vertus, ginčija teismo veiksmus, kad nebuvo pakankamai įvertinta kitame ikiteisminiame tyrime pateikta specialisto išvada, kurioje buvo pasisakyta dėl A. S. padarytų sužalojimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas minėtu aspektu išsamiai pasisakė, vertindamas tiek 2018 m. lapkričio 2 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), tiek A. S., tiek J. L. parodymus, tiek vaizdo įrašą, tiek A. S. nustatytą neblaivumą konflikto metu. A. S. nurodė, jog J. L. jam sudavė du smūgius į pilvą ir į šonkaulius, visgi specialisto išvadoje fiksuota, jog nustatytas tik vienas kūno sužalojimas, nustatyta poodinė kraujosruva dešinėje krūtinės pusėje padaryta kietu buku daiktu. Be to, medicinos dokumentų išraše/siuntime matyti, kad A. S. į gydytojus dėl krūtinės skausmų kreipėsi ne įvykio dieną, o tik po kelių dienų, t. y. 2018 m. spalio 30 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į A. S. parodymus, specialisto išvadą ir vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip J. L. pastūmė A. S. krūtinės srityje, kuris J. L. prilaikė ranka, A. S. parodymai yra vertinami kritiškai kaip nevisiškai atitinkantys objektyvius duomenis. Nenustačius, kad J. L. sudavė smūgius į pilvą, kad sužalojimą krūtinės srityje padarė būtent J. L., spręstina, kad nebuvo susiklosčiusi tokio pavojingumo situacija, kad būtų reikėję A. S. ginti D. Š. pasirinktu būdu, t.y. suduodant J. L. smūgį stikline į veidą.

24. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad nors pirmosios instancijos teisme D. Š. teigė, jog išsigando J. L. veiksmų A. S. atžvilgiu bei to, kad tuo pat metu neišlaikiusi pusiausvyros krito tarp jų buvusi liudytoja A. G., ir automatiškai sudavė smūgį J. L. į veidą su ranka, kurioje buvo stiklinė, visgi ikiteisminio tyrimo metu D. Š. pasakodamas apie įvykį pabrėžė tik J. L. ūgį, be to, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu akcentavo būtent nukentėjusiojo ūgį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad D. Š. iš karto po įvykio parodė, kad po J. L. smūgio sudavimo A. S., J. L. atsisuko į jį, o jis gindamasis ir norėdamas išvengti smūgio sudavė užpuolikui į veidą (t. 1, b. l. 132). Taigi ikiteisminio tyrimo metu jis neužsiminė, kad jį išgąsdino nukritusi mergina. Visos išdėstytos aplinkybės rodo, kad D. Š., duodamas parodymus, nebuvo nuoseklus. Liudytojas (policijos pareigūnas) D. M. teismo posėdžio metu parodė, kad D. Š. teigė, jog prie jo priėjo nukentėjusysis, kurio jis išsigando, nes yra labai didelis. Iš esmės tokias pačias aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (parodė, kad D. Š. paaiškino, jog kilus konfliktui išsigando nukentėjusiojo dėl to, kad pastarasis buvo didesnis ir aukštesnis, nes, pasak, jo, jeigu nukentėjusysis jam trenktų, tai jis gulėtų (t. 1, b. l. 96). Apsaugos vadovas D. L. teismo posėdžio metu parodė, kad iš D. Š. žodžių suprato, kad nebuvo būtinybės trenkti bokalu, iš to, ką papasakojo kaltinamasis, neatrodė, kad jam didelė grėsmė būtų kilusi. Iš esmės tas pačias aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, o būtent, kad sulaikytieji po įvykio jam paaiškino, jog jie buvo užpulti, todėl kilo konfliktas, D. Š. paklausus, ar jis gavo smūgį, atsakymas buvo neigiamas, tačiau jis nurodė, kad negi jis su juo užsiims imtynėmis (t. 1, b. l. 82). Liudytojas Ž. J. teismo posėdžio metu parodė, kad iš D. Š. girdėjo kažką panašaus į frazę „jei toks didelis puls, ką reikės daryti“. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė girdėjęs D. Š. išsakytus žodžius – jeigu toks didelis puls, tai ką jam reikėjo daryti (t. 1, b. l. 86). Taigi išdėstyti liudytojų, kurie tiesiogiai bendravo su D. Š. iš karto po įvykio, parodymai, kurie vienas kitam neprieštarauja, be to, atitinka ir D. Š. poziciją, patvirtina, kad D. Š. nurodytas gynybos tikslas iš esmės buvo nukreiptas į siekį apsiginti nuo asmens ne dėl pavojingo kėsinimosi, o dėl J. L. fizinių savybių – ūgio.

25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis pagal apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvada, kad D. Š. veiksmai prieš J. L. negali būti pateisinami teise į būtinąją gintį, juo labiau nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo veiksmai atitiktų tariamosios ginties situaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad būtinosios ginties situacijai konstatuoti nepakanka nustatyti, jog viena iš konfliktuojančių pusių yra fiziškai pajėgesnė; šis faktas nėra pagrindas teigti, kad automatiškai atsiranda pavojingas kėsinimasis. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (kasacinė nutartis??? ??Nr. 2K-173/2011). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtinoji gintis nėra galima nuo dėl savo išvaizdos (ūgiu, kūno mase, tatuiruotėmis ir pan.) grėsmingai atrodančių asmenų. Nagrinėjamu atveju toks pavojingas kėsinimasis nebuvo nustatytas.???

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

26. Atsakant į apelianto teiginius dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, pažymėtina, kad šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek D. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, apklausė D. Š., nukentėjusįjį, liudytojus, peržiūrėjo vaizdo įrašą bei ištyrė kitus byloje esančius duomenis ir juos pripažino įrodymais, be to, tikrino gynybos keliamas versijas ir motyvuotai jas atmetė.

28. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai nurodo in dubio pro reo principo taikymą nagrinėjamos bylos kontekste. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kurias reikėtų bandyti pašalinti arba kurių negalima pašalinti, dėl ko jas reikėtų taikyti D. Š. naudai. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad D. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo apeliacinės instancijos teisme

29. Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė priteisti nukentėjusiajam patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 450 Eur.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-348-398/2016).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis, apeliacinis skundas yra atmetamas. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto 2020 m. kovo 31 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 936934 matyti, kad nukentėjusysis advokatui Ugniui Čižiūnui sumokėjo 450 Eur. Minėtame kvite nėra nurodyta, už kokias paslaugas buvo sumokėta. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad buvo sumokėta už konsultacijas, atsiliepimo projekto parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad advokatas Ugnius Čižiūnas nukentėjusįjį atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme prašomų ir priteistų išlaidų dydis siekė 600 Eur, baudžiamoji byla teisinio vertinimo prasme nėra sudėtinga, jos apimtis nėra didelė, atsiliepime ypatingai reikšmingų aplinkybių sprendimo priėmimui nenurodyta, posėdis apeliacinės instancijos teisme truko apie 1 valandą, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra neproporcinga, todėl mažinama iki 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. Š. gynėjo advokato Aivaro Alimo apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti J. L. iš D. Š. dalį apeliacinėje instancijoje patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – 150 Eur.

Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.

Teisėjai Laureta UlbienėPaulius VeršekysNida Vigelienė