Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos 2016 m. liepos 29 d. atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Goverlus“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą kuriuo nuspręsta pritarti bendrovei nuosavybės teise priklausančių privačių krovininių geležinkelio vagonų, kurie 2015 m. gruodžio 29 d. buvo įkeisti UAB „Lucrosus“, dalies perleidimui UAB „Lucrosus“ pagal su UAB „Lucrosus“ suderintą įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį; 2) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2016 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Goverlus“ ir UAB „Lucrosus“ sudarytą įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį; 3) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ sudarytą sutartį; 4) įpareigoti RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį įgytus vagonus perduoti UAB „Goverlus“; 5) uždrausti UAB „Goverlus“ nuosavybės teise priklausančius vagonus, įskaitant vagonus, kurie nuosavybės teise grąžintini, perleisti tretiesiems asmenims už mažesnę nei 15 121 Eur vieno vagono kainą.Atsakovai su ieškiniu nesutiko, be kita ko nurodė, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti reikalavimų dėl 2016 m. rugpjūčio 10 d. tarp UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ sudarytos sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl įpareigojimo RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ perduoti vagonus UAB „Goverlus“. Ginčas priklauso Ukrainos teismų, ne Lietuvos teismų kompetencijai, nes reikalavimai nėra susiję su Lietuva. RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ yra Ukrainoje registruota įmonė, sutartimi perleistas ir reikalaujamas gražinti turtas (vagonai) taip pat yra Ukrainoje, šiai sutarčiai ir jos negaliojimo pasekmėms, įskaitant ir nuosavybės teisės perėjimo bei sąžiningo įgijėjo gynimo klausimams spręsti taikoma Ukrainos teisė.Ieškovai su atsakovų pozicija dėl bylos reikalavimų teismingumo nesutiko ir nurodė, kad Lietuvos ir Ukrainos teisinės pagalbos sutartyje nenustatyta specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių ginčams dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, reikalavimą pareiškus skirtingose valstybėse įsteigtų subjektų daugetui. Byla iškelta ir Lietuvoje įsteigtam juridiniam asmeniui, todėl reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia gali būti nagrinėjamas ir Lietuvoje. Aplinkybė, kad kita sutarties šalis registruota Ukrainoje, nekeičia situacijos esmės, kadangi reikalavimas sutartį pripažinti negaliojančia yra bendras. Visi reikalavimai yra glaudžiai susiję, reikalavimas RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu yra išvestinis.

Ieškovai V. Z. ir A. Ž. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį ir nustatyti, kad ieškovų pareikštas ieškinys RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ yra nagrinėtinas Kauno apygardos teisme kartu su kitais ieškovų reikalavimais UAB „Goverlus“ ir UAB „Lucrosus“. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Priimdamas skundžiama nutartį, teismas nurodė, kad vadovaujasi Teisinės pagalbos sutartimi, tačiau minėtoje sutartyje įtvirtintas reguliavimas nėra pakankamas ir išsamus, kad išspręstų šioje byloje kilusį klausimą. Teisinės pagalbos sutartis iš esmės reglamentuoja paprasčiausią atvejį, kai vienos šalies ieškovas reiškia ieškinį kitos šalies atsakovui ir nėra jokių kitų aplinkybių, rodančių vienos iš šalių itin glaudų ryšį su kita valstybe. Nagrinėjamu atveju sprendžiami kompleksiniai klausimai, kurie kilo dėl tyčinio ir piktavališko atsakovų ir jų akcininko siekio užvaldyti ir paslėpti turtą, taip pat grandinės sutarčių, kurios buvo sudarytos siekiant išvengti ieškovų reikalavimų įvykdymo ir apsunkinti ieškovams galimybes apginti savo teises bei išsireikalauti neteisėtai perleistą turtą iš nesąžiningų įgijėjų.Teisinės pagalbos sutartyje nėra įtvirtinta specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių ginčams dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, kai reikalavimas yra pareikštas skirtingose valstybėse (Lietuvoje ir Ukrainoje) įsteigtų lygiaverčių subjektų daugetui. Teisinės pagalbos sutartis taip pat nereglamentuoja atvejų, kai faktinės bylos aplinkybės aiškiai rodo, jog atsakovų, iš kurių tik vienas yra Ukrainos rezidentas, daugetui pareikšti reikalavimai yra itin glaudžiai susiję ir šių reikalavimų išskyrimas arba nagrinėjimas paraleliai sukurtų teisinio netikrumo situaciją, pažeistų civilinio proceso tikslus, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ir sukeltų skirtingų jurisdikcijų teismų priimtų sprendimų nesuderinamumo riziką.Jeigu reikėtų siaurai vadovautis Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsniu, ginčas dėl dviejų subjektų, veikiančių skirtingose valstybėse (Lietuvoje ir Ukrainoje), sudarytos sutarties nuginčijimo niekada negalėtų būti išspręstas nei vienoje valstybėje, kadangi viena sutarties šalis, prieštarautų dėl Ukrainos teismų jurisdikcijos ir teigtų, jog ji Ukrainoje neturi valdymo įstaigos, atstovybės ar filialo, ir dėl to ginčas gali būti nagrinėjamas tik Lietuvoje. Kita sutarties šalis, teigtų, jog ji Lietuvoje neturi valdymo įstaigos, atstovybės ar filialo, ir dėl to ginčas gali būti nagrinėjamas tik Ukrainoje.Teismas nepagrįstai ignoravo CPK 781 straipsnį, kuriame nustatyta, kad, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Šioje byloje ieškinys buvo pareikštas vienam atsakovui – UAB „Goverlus“. Vėliau paaiškėjus, kad buvo sudarytas ginčijamas sandoris su UAB „Lucorsus“, ieškovai patikslino ieškinį ir įtraukė bendraatsakoviu UAB „Lucorsus“, dar vėliau – RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“. Laikytina, kad tokia situacija aiškiai sureglamentuota CPK 781 straipsniu, todėl net jeigu būtų laikoma, kad ieškinio dalis RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu iš tiesų yra teisminga Ukrainos teismams, turėtų vis tiek išlikti Lietuvos teismų teismingumas, kuris atsirado pačioje bylos pradžioje.Teismui nusprendus, kad Teisinės pagalbos sutarties reglamentavimas yra nepakankamas, turėtų būti vadovaujamasi teisės doktrina ir jos aiškinama teisės ir teisės aktų analogija, kiek tai yra pagrįsta šios bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Lietuvos ir kitų Europos teismų taikomi tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys jurisdikcijos klausimus civiliniuose ir komerciniuose ginčuose yra Briuselis I-bis reglamentas ir Lugano konvencija. Nors minėtieji teisės aktai nėra tiesiogiai taikytini RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu ratione personae (tinkamas atsakovas) prasme, tačiau, nesant šios bylos kontekstą atitinkančios situacijos aiškaus reglamentavimo tiesiogiai taikytinuose teisės aktuose, šių tarptautinių dokumentų taikymas remiantis analogija būtų ne tik pateisinamas, bet net ir pageidautinas.Jei būtų palikta galioti skundžiama nutartis ir ieškovai būtų priversti pradėti paralelinį procesą Ukrainos teismuose, kiltų riziką, kad Ukrainos teismai priimtų vienokį sprendimą (nenagrinėdami ginčo priešistorės, t. y. aplinkybių, kaip RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ tapo vagonų savininke), o Lietuvos teismai, tęsdami bylos nagrinėjimą UAB „Goverlus“ ir „Lucrosus“ atžvilgiu, priimtų sprendimą, kuris vėliau negalėtų būti įgyvendinamas ar įvykdomas dėl Ukrainos teismo sprendimo. Būtent tokios sprendimų nesuderinamumo rizikos ir siekia išvengti ieškovai, todėl skundžiama nutartis yra naikintina ir visi ieškovų reikalavimai turėtų būti nagrinėjami Lietuvos teismuose.Teismas taip pat nepakankamai detaliai įvertino visų bendraatsakovių tarpusavio ryšius bei jų aktyvius veiksmus prisidedant prie esamos situacijos sukūrimo, taip pat jų akivaizdaus nesąžiningumo požymius tiek sudarant ginčijamus sandorius, tiek ir sukuriant tarptautinį šios civilinės bylos elementą. Jei skundžiama nutartis būtų palikta galioti, iš esmės būtų sukurta ydinga teismų praktika, kuri leidžia – esant nepakankamam jurisdikcijos klausimų, dalyvaujant formaliai skirtingose valstybėse reziduojančių šalių daugetui, reglamentavimui – išvengti teismo jurisdikcijos vien formaliu dvišalės teisinės pagalbos sutarties pagrindu, visiškai neatsižvelgiant į kontekstą, bylos aplinkybes, šalių tarpusavio sąsajas, tyčinius veiksmus.Atsakovė RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Esant tarptautinių sutarčių viršenybės principui, negali būti atvejo, kuomet būtų nepaisoma tarptautinės sutarties nuostatos. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina, kad susitariančiosios valstybės teismas yra kompetentingas nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Atskiruoju skundu, teigdami, kad teisinės pagalbos sutartis civilinėje byloje netaikytina, apeliantai nesąžiningai ir neteisėtai siekia išvengti tarptautinės sutarties taikymo ir paneigti tarptautinės sutarties viršenybės ir privalomumo principą.Sutinkant su apeliantų siūlomu CPK 781 straipsnio 1 dalies aiškinimu, gautųsi, kad vien ieškinio pareiškimas Lietuvoje gyvenamąją vietą (buveinę) turinčiam atsakovui, automatiškai sukuria Lietuvos teismams precedento neturinčią jurisdikciją nagrinėti visus vėlesnius ieškovo patikslintus ieškinius, reiškiamus bet kurioje kitoje užsienio valstybėje įsisteigusių ir veikiančių atsakovų atžvilgiu. Tuo tarpu visos kitos tiek CPK, tiek tarptautinėse sutartyse įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės praranda savo prasmę.CPK 3 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtinta aiški taisyklė, pagal kurią įstatymo analogija yra taikoma tada, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį. Šiuo atveju neegzistuoja jokia teisinė spraga, kuriai galėtų reikėti užpildyti taikant Europos Sąjungos teisės aktus ir tarptautines sutartis, kuriose nedalyvauja Ukraina. Briuselis I-bis reglamento 8 straipsnio 1 dalis ir Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalis yra specialiosios normos, kuriose įtvirtintos pagrindinės jurisdikcijos taisyklės išimtys. Todėl, net ir laikant, kad šioje civilinėje byloje egzistuoja teisės spraga, apeliantų nurodytuose tarptautiniuose teisės aktuose esančios normos pagal įstatymo analogiją negalėtų būti taikomos, nes pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios taisyklės.Apeliantai, patys pripažįsta, kad Briuselis I-bis reglamentas ir Lugano konvencija RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu ratione personae prasme netaikomi. Tai yra eksplicitiškai numatyta tiek Briuselis I-bis reglamente, tiek ir Lugano konvencijoje. Briuselis I-bis preambulėje įtvirtina taisyklė, kad, tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, nustatoma pagal tos vietos valstybės narės teisę.Visi teiginiai dėl tariamo RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ nesąžiningumo ir siekio labiau apsunkinti apeliantų galimybes bylinėtis yra absoliučiai spekuliatyvaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Be to, šie klausimai bus nagrinėjami civilinėje byloje iš esmės ir neturi jokios reikšmės jurisdikcijos nustatymui.

Atsakovė UAB „Goverlus“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nutartyje išsamiai pasisakė dėl pagrindo nustatyti visiems atsakovams, įskaitant Ukrainoje registruotai RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“, bendrą teismingumą nebuvimo remiantis Teisinės pagalbos sutartimi. Ieškovų atskirojo skundo teiginiai teismo nutarties išvadų ir ginčo situacijoje taikytino teisinio reguliavimo nepaneigia.Jeigu Kauno apygardos teisme būtų nagrinėjamas ir patenkinamas ieškovų reikalavimas dėl įpareigojimo RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ perduoti pagal sutartį įgytus ginčo vagonus UAB „Goverlus“, UAB „Lucrosus“ turėtų būti atstatytos reikalavimo bei įkeitimo teisės pagal atitinkamas sutartis, dėl to UAB „Lucrosus“ galėtų iš naujo inicijuoti priverstinį išieškojimą iš UAB „Goverlus“. Šios aplinkybės sąlygotų sudėtingos UAB „Goverlus“ finansinės padėties atstatymą. UAB „Goverlus“ finansinė padėtis buvo stabilizuota perleidus ginčo vagonus UAB „Lucrosus“ nuosavybėn pagal įkeisto turto realizavimo sutartį, kuri padėjo išvengti UAB „Goverlus“ bankroto. Dėl šios priežasties ieškovų reikalavimas dėl restitucijos RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu taikymo yra bet kuriuo atveju nepagrįstas ir negalėtų būti tenkinamas, nes reikštų UAB „Goverlus“ bankrotą.Atsakovė UAB „Lucrosus“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nustačius, kad vieno iš atsakovų – RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir vadovaujantis Teisinės pagalbos sutartimi, nėra pagrindo visai civilinei bylai nustatyti bendro teismingumo.Ieškovų reikalavimai RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ atžvilgiu, susiję su sutarties dėl vagonų perleidimo pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, negali būti nagrinėjami Lietuvos teismuose ir dėl to, kad šis ginčas akivaizdžiai yra labiau susijęs su Ukraina, kadangi įmonė Lietuvoje nėra įregistravusi buveinės, nevykdo veiklos, neturi turto, vagonai yra Ukrainoje, ieškovai taip pat yra Ukrainos piliečiai.