Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-628-440/2021 Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00110-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7; 2.4.2.2; 2.4.2.9.1; 2.4.2.9.2; 3.2.4.1.;3.3.1.14; 3.1.7.4.; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

2021 m. lapkričio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1863-1029/2021 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovui G. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir skolos priteisimo bei pagal atsakovo G. M. priešieškinį ieškovei I. K., atsakovams D. Ž., T. Ž., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. K. ieškiniu prašė: 1) pripažinti bendrąja daline I. K. ir G. M. nuosavybe, nustatant, kad kiekvienam nuosavybės teise priklauso po ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini); 2) priteisti I. K. iš atsakovo G. M. 2000 Eur skolą.

2. Nurodė, kad ieškovė 2020 m. vasario 14 d. susipažino ir 2020 m. vasario mėnesį apsigyveno kaip šeima kartu su atsakovu G. M., nepertraukiamai vesdami bendrą ūkį, įdėdami savo asmenines lėšas ir darbą. 2020 m. birželio 9 d. G. M. Žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi iš pardavėjų E. S. ir I. S. įgijo žemės sklypą su pastatais, adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo kaina buvo 500 Eur, pastatų – 5500 Eur, iš viso 6000 Eur, iš kurių 1000 Eur pirkėjas sumokėjo pardavėjams iki šios sutarties sudarymo ir pasirašymo, o likusi suma – 5000 Eur turėjo būti sumokėta iki 2021 m. birželio 28 d., pervedant kas mėnesį po 417 Eur. 2020 m. liepos 10 d. preliminariąja sutartimi šalys sutarė, kad G. M. įsipareigoja parduoti, o pirkėja I. K. įsipareigoja nupirkti ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimo kaina 3000 Eur. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2020 m. rugsėjo 1 d. Be to, atsakovas parašė ieškovei rašytinį sutikimą, jog name su vaikais ji galės gyventi neterminuotai. 2020 m. spalio 5 d. ieškovės ir jos vaikų gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini).

3. Ieškovė 2020 m. liepos 20 d. pardavė asmeninės nuosavybės teise jai priklausiusius žemės sklypą su statiniu, adresu (duomenys neskelbtini), už 6000 Eur ir 5000 Eur grynais sumokėjo E. S. ir I. S. bei padengė visą atsakovo įsiskolinimą už perkamą nekilnojamąjį turtą. 2021 m. sausio 6 d. atsakovas ieškovei įteikė pranešimą dėl neterminuotos panaudos nutraukimo ir iškeldinimo, kuriuo pareikalavo išsikelti ne vėliau kaip iki 2021 m. vasario 6 d.

4. Atsakovas G. M. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo nekilnojamąjį turtą atsakovas 2020 m. balandžio mėnesį nusprendė įsigyti savo asmeninėmis lėšomis ir savo asmenine nuosavybe, todėl visus klausimus su nekilnojamojo turto pardavėjais E. S. ir I. S. derino išimtinai tik atsakovas. Ieškovė nedalyvavo nei derinant sutarties sąlygas, nei ją sudarant, nereiškė jokio pageidavimo prisidėti savo lėšomis prie turto įsigijimo. Atsakovas 1000 Eur sumokėjo pardavėjams 2020 m. balandžio 24 d. bankiniu pavedimu, taip pat daliniais bankiniais pavedimais sumokėjo dar 3017 Eur sumą. Likusi kainos dalis – 1983 Eur iš 6000 Eur, buvo sumokėta taip pat asmeninėmis atsakovo lėšomis, iš sumos, kurią atsakovas buvo pervedęs įvairiomis sumomis bei davęs grynais pinigais ieškovei laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn. Ieškovė tik fiziškai perdavė pinigus ginčo nekilnojamojo turto pardavėjams, nes atsakovas retai būdavo Lietuvoje. Atsakovas neprašė ieškovės sumokėti 5000 Eur nekilnojamojo turto pardavėjams. Buvo pasirašęs vekselį E. ir I. S., todėl 2020 m. birželį paliko ieškovei 3000 Eur grynais, kad ieškovė jiems sumokėtų. Kai ieškovė pasakė, kad sumokėjo S. 5000 Eur, suprato, kad ieškovė jiems perdavė 3000 Eur, o 2000 Eur sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Atsakovas preliminarią sutartį su ieškove sudarė tik tam, kad ieškovė, turėdama tokią sutartį, galėtų pagrįsti savo prašymą dėl teismo leidimo parduoti jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą išdavimo. Tikroji šalių valia nebuvo atsakovo ketinimas parduoti ieškovei ½ ginčo nekilnojamojo turto. Preliminari sutartis nėra sutartis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, o yra tik susitarimas dėl būsimos sutarties sudarymo sąlygų.

5. Atsakovas G. M. priešieškiniu ir prašymu dėl ieškinio dalyko ir pagrindo pakeitimo prašė; 1) iškeldinti I. K., D. Ž. ir T. Ž. su visais jiems priklausančiais kilnojamaisiais daiktais iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) priteisti iš I. K. 153,83 Eur nuostolių už G. M. sumokėtus komunalinius mokesčius ir po 91,26 Eur dydžio mėnesinį mokestį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško ieškovų iškeldinimo iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 3) priteisti atsakovui iš ieškovės I. K. visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. liepos mėn. tarp atsakovo ir I. K. buvo sudaryta žodinė neterminuota panaudos sutartis, kurios pagrindu atsakovas I. K. ir jos nepilnamečiams vaikams D. Ž. ir T. Ž. suteikė teisę neterminuotai naudotis jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis neatlygintinai, sumokant tik ieškovams tenkančią komunalinių mokesčių dalį. Ginčo name gyveno ir atsakovas, tačiau dėl dažnų komandiruočių į užsienį name būdavo retai. I. K. tinkamai neprižiūri būsto, nemoka savo dalies komunalinių mokesčių, neperdavė komunalinių paslaugų tiekėjams atsakovo perduotų lėšų, be išankstinio atsakovo sutikimo 2020 m. gruodžio mėn. bei 2021 m. sausio mėn. leido name nakvoti I. K. nepilnamečių vaikų tėvui T. Ž..

7. Atsakovas ne kartą žodžiu prašė I. K. išsikelti, tačiau ji nereagavo. 2021 m. sausio 6 d. atsakovas raštu informavo I. K., kad namo panaudos sutartis vienašališkai nutraukiama bei pareikalavo išsikraustyti iki 2021 m. vasario 6 d., tačiau ieškovė to nepadarė iki šiol. Atsakovas būdamas teisėtas būsto savininkas yra priverstas gyventi kitur ir dėl to patirti tiek materialines išlaidas, tiek ir dvasinius neigiamus pergyvenimus. Ieškovei nemokant komunalinių mokesčių (UAB „Ignitis“, UAB „Radviliškio vanduo“), laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio iki yra susidariusi 153,83 Eur suma, kurią už I. K., T. ir D. Ž., sumokėjo atsakovas. Be to, atsakovas negali gauti pajamų iš jam priklausančio nekilnojamojo turto, kurį galėtų gauti išnuomojęs namą. Teigia, jog remiantis būsto nuomos Radviliškio rajone rinkos kainomis, atsakovas galėtų gauti ne mažiau kaip po 91,26 Eur mėnesinių pajamų.

8. Ieškovė I. K. prašė atmesti atsakovo G. M. priešieškinį kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Nurodė, kad ieškovė tinkamai vykdė savo kaip panaudos gavėjos pareigas ir visada mokėdavo mokesčius, susijusius su nekilnojamojo turto išlaikymu. Nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn. ieškovė kartu su atsakovu gyveno kaip šeima, kartu vedė bendrą ūkį. 2020 m. gruodžio mėn. šalys susipyko ir atsakovas pradėjo ieškoti pagrindo kaip iškeldinti ieškovę iš namo, todėl jai nebeteikė komunalinių mokesčių sąskaitų apmokėjimui. Šalys buvo sudariusios preliminariąją ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir ieškovė pagal šią sutartį savo prievolę įvykdė, tačiau atsakovas vengia įforminti sandorį įstatymo nustatyta tvarka, todėl ieškovė yra faktinė bendrasavininkė. Nesutinka su reikalavimu priteisti po 91,26 Eur mėnesinį mokestį, nes perkant gyvenamąjį namą nebuvo tikslo ji išnuomoti ar kitaip gauti iš jo naudos. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad kas mėnesį galėtų gauti reikalaujamą sumą kaip nuomą.

9. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad norėdamas nutraukti panaudos sutartį, G. M. turėjo I. K. apie tai įspėti prieš tris mėnesius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso , toliau - CK 6.642 straipsnio 1 dalis). Atsakovas šio termino nesilaikė, todėl tenkinti ieškinį dėl iškeldinimo nėra teisinio pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimu teismas ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė I. K. iš G. M. 2000 Eur, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Nusprendė iškeldinti I. K., D. Ž. ir T. Ž. su visais jiems priklausančiais kilnojamaisiais daiktais iš G. M. nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priteisė G. M. iš I. K. 153,83 Eur. Likusioje dalyje priešieškinį atmetė. Priverstinį teismo sprendimo vykdymą dėl iškeldinimo atidėjo iki 2021 m. spalio 1 d. Priteisė valstybei iš ieškovės I. K. 68 Eur žyminį mokestį ir 10,36 išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė valstybei iš atsakovo G. M. 45 Eur žyminį mokestį ir 6,90 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė G. M. iš I. K. 696 Eur bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismas nustatė, kad visas 2020 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas pardavėjai E. S. ir I. S. derino išimtinai su atsakovu, ieškovė buvo tik pasyvi stebėtoja, todėl pardavėjai suprato, kad turtas buvo perkamas asmeninėn atsakovo nuosavybėn. Atsakovas 2020 m. vasario iki 2020 m. gruodžio Lietuvoje praleido vos porą mėnesių, o likusį laiką gyveno užsienyje, todėl teismas vertino, kad tokių periodinių ginčo šalių santykių nepakanka siekiant pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

12. Teismas suabejojo ieškovės teiginiais, kad ji 2020 m. birželio 9 d. leido atsakovui vienam pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, nes juo pasitikėjo, o praėjus vos mėnesiui 2020 m. liepos 10 d. sutarė nupirkti iš atsakovo ½ ginčo nekilnojamojo turto dalį. Teismas nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog 2020 m. liepos 10 d. preliminarioji sutartis buvo pasirašyta išimtinai ieškovės iniciatyva, tam, jog ji gautų teismo leidimą jai priklausiusiam gyvenamajam namui parduoti, atitinka Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovės tvirtinimas, kad ji įvykdė visas preliminarios sutarties sąlygas, prieštarauja rašytiniams bylos įrodymams ir liudytojų parodymams.

13. Nors byloje nustatyta, kad 2020 m. liepos 21 d. I. K. perdavė E. S. 5000 Eur, tačiau remiantis liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir atsakovo paaiškinimais, labiau tikėtina, kad tik 2000 Eur suma buvo sumokėta iš ieškovės asmeninių lėšų, tuo tarpu 3000 Eur sumą ji tik perdavė už atsakovą iš jo paliktų pinigų. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2020 m. birželio 4 d. G. M. išgrynino 6000 Eur, t. y. galėjo dalį šių pinigų prieš išvykdamas į Švediją palikti ieškovei.

14. Tarp ginčo nekilnojamojo turto pardavėjų ir atsakovo buvo pasirašytas vekselis 3000 Eur sumai, kaip garantas, jog atsakovas už analogišką sumą įsigis visus parduodamame name esančius baldus ir kitus daiktus. Ieškovė apie vekselį nei procesiniuose dokumentuose, nei duodama paaiškinimus teismui, nenurodė ir tvirtino maniusi, jog reali turto pardavimo kaina buvo 15000 Eur. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog esminės ginčo nekilnojamojo turto pardavimo sąlygos buvo derintos išimtinai su atsakovu, ieškovei derybose nedalyvaujant. Nors ieškovė 2020 m. liepos 20 d. už 6000 Eur pardavė jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir 2020 m. liepos 21 d. galėjo turėti 5000 Eur sumą, tačiau pati ieškovė pripažino, jog nuo pažinties su atsakovu pradžios ji nedirbo ir neturėjo jokių pajamų, išskyrus išmoką vaikams, buvo nuolat finansiškai remiama atsakovo, skolinosi pinigų iš draugės, 2020 m. rugsėjo-spalio mėn. nesumokėjo mokesčių už suvartotą elektros energiją. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, jog gautų lėšų ieškovei reikėjo pragyvenimui.

15. Teismas nustatė, kad preliminarioje sutartyje nebuvo numatyti pagrindinės sutarties nepasirašymo padariniai, per numatytą terminą, t. y. iki 2020 m. rugsėjo 1 d., ginčo šalys pagrindinės sutarties nesudarė. Teismas nenustatė, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo vengimo ar vienašališko atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį. Vertino, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo šalys turėjo ketinimą nekilnojamąjį turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, nei kad ji pati įvykdė preliminariosios sutarties sąlygas, t. y. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. sumokėjo šio turto pardavėjui (atsakovui) pagal preliminariąją sutartį 3000 Eur sumą.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė su nepilnamečiais vaikais D. Ž. ir T. Ž. gyveno atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Įvertinęs, kad tarp ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų ir atsakovo nebuvo sudaryta nuomos sutartis, sprendė, kad tarp nekilnojamojo turto savininko ir ieškovės buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai. Teismas įvertinęs, kad ieškovė patvirtino, jog atsakovas prašė ieškovės su jos nepilnamečiais vaikais išsikelti 2020 m. lapkričio mėn., 2021 m. sausio 6 d. atsakovas išsikelti ieškovės paprašė raštu, nurodydamas trumpesnį išsikėlimo terminą, nei numato CK 6.642 straipsnio 1 dalis, o į teismą dėl ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo atsakovas kreipėsi 2021 m. vasario 9 d., padarė išvadą, jog sprendimo priėmimo dienai ieškovė yra tinkamai informuota apie atsakovo valią nutraukti panaudos sutartį.

17. Teismo vertinimu esant atsakovo aiškiai išreikštai valiai nutraukti faktinę panaudos sutartį, ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai gyvena atsakovui priklausančiame name be teisinio pagrindo. Sprendė, kad nepilnamečių asmenų neteisėtas gyvenimas atsakovui priklausančioje gyvenamojoje patalpoje negali jam būti kliūtis atsakovui teisėtai naudotis savo nuosavybe. Pripažino, kad I. K., T. Ž. ir D. Ž. neišsikraustydami iš atsakovui priklausančio gyvenamojo namo, pažeidžia atsakovo kaip nekilnojamojo turto savininko teises, ir sprendė, kad yra teisinis pagrindas tenkinti priešieškinio reikalavimą – iškeldinti ieškovę ir jos nepilnamečius vaikus D. Ž. ir T. Ž., su visais jiems priklausančiais kilnojamaisiais daiktais iš atsakovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas atsižvelgdamas į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą bei CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, atidėjo sprendimo dėl iškeldinimo priverstinį vykdymą iki 2021 m. spalio 1 d.

18. Teismas remdamasis atsakovo pateiktais paskaičiavimais, įvertinęs, kad prašoma priteisti 153,83 Eur suma už komunalinius mokesčius susidarė nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. kovo 12 d., tai, kad ieškovė šių paskaičiavimų neginčijo ir tai, kad atsakovas išskaičiavo ir jam tenkančią ¼ dalį mokesčių, nors 2021 m. atsakovas ginčo nekilnojamajame turte negyveno, teismas nustatęs, kad atsakovas 153,83 Eur sumokėjo už ieškovę bei jos nepilnamečius vaikus, sprendė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimas šioje dalyje tenkintinas.

19. Teismas spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo atlyginti nuostolius – negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu būtų išnuomojęs jam nuosavybės teise priklausantį turtą, tuo laikotarpiu, per kurį ieškovė neteisėtai gyveno atsakovui priklausančiame name, vertino, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog jis turėjo teisėtą pagrindą verstis nekilnojamojo turto nuomos veikla. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Įvertinęs, kad atsakovas neįrodė reikalavimo dėl negautų pajamų pagrįstumo, priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės po 91,26 Eur dydžio mėnesinį mokestį, sprendė, kad reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20. Apeliaciniu skundu I. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

20.1. Nesutinka su teismo argumentais, kad tai, jog atsakovas nuo 2020 m. vasario mėnesio iki 2020 m. gruodžio mėnesio Lietuvoje praleido keletą mėnesių, o likusį laiką gyveno užsienyje, neįrodo tarp šalių buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant dalinę nuosavybę. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinama ne santykių trukmė, o jų turinys. Nors šalių santykiai truko 10 mėnesių, tačiau šalys vedė bendrą ūkį, ieškovė gyveno atsakovo namuose, juos prižiūrėjo, tvarkė buitį, mokėjo mokesčius, o atsakovas nuolat ieškovei darė piniginių lėšų perlaidas. Atsakovas patvirtino, kad ieškovė už jį namo pardavėjams sumokėjo 2000 Eur. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką ir nurodytas faktines aplinkybes, galima teigti, kad šalys savo darbu ir asmeninėmis lėšomis sukūrė bendrą nuosavybę. Susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę įrodo šalių pasirašyta preliminarioji sutartis, atsakovo sutikimas dėl gyvenamosios vietos suteikimo, ieškovės ir jos vaikų gyvenamosios vietos deklaravimas atsakovo nuosavybėje.

20.2. Teismas nepagrįstai suabejojo atsakovės teiginiais, kad ieškovė 2020 m. birželio 9 d. leido atsakovui vienam pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, nes ieškovė juo pasitikėjo, o praėjus vos mėnesiui – 2020 m. liepos 10 d. sutarė nupirkti iš atsakovo ginčo nekilnojamojo turto dalį. Šalys tuo metu gyveno kaip sugyventiniai ir vienas kitu pasitikėjo. Sandorio metu nei ieškovė nei atsakovas neturėjo pakankamai piniginių lėšų įgyti nekilnojamam turtui. Ieškovė nutarė parduoti savo gyvenamąjį būstą ir prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo, todėl ir buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis. Abejoti ieškovės parodymais nėra pagrindo, nes visi sandoriai buvo realūs. Ieškovė priešingai nei atsakovas savo parodymų nekeitė.

20.3. Ieškovė nesutinka su teismo išvadomis, kad ji perdavė S. 3000 Eur sumą iš atsakovo paliktų pinigų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas jai būtų perdavęs grynuosius pinigus. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose neigė, kad ieškovė perdavė bet kokią pinigų sumą pardavėjams. Vėliau atsakovas teigė, kad ieškovė pinigus sumokėjo iš gautų atsakovo atliktų mokėjimo pavedimų. Ieškovei paprašius, apklausti pardavėjus, atsakovas pripažino, kad ieškovė visgi perdavė pinigus, kurių bendra suma 5000 Eur, iš kurių jis 3000 Eur paliko grynais, o ieškovė pridėjo 2000 Eur savo pinigų lėšų. Akivaizdu, kad atsakovas nėra nuoseklus ir jis siekia išvengti civilinės atsakomybės. Tą įrodo šalių susirašinėjimas socialiniame tinkle, kuriame atsakovas grasina ieškovę palikti be pinigų. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė pardavėjams S. pinigus perdavė 2020 m. liepos 21 d., t. y. kitą diena, kai ji pardavė savo gyvenamąjį namą. Tuo tarpu, atsakovas atostogaudamas Lietuvoje 2020 m. birželio 4 d. išgrynino 6000 Eur, tačiau pats pardavėjams pinigų neperdavė, nors turėjo tokią galimybę.

20.4. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, kieno lėšomis buvo atsiskaityta su pardavėjais. Didesnė tikimybė, kad ieškovė už atsakovą sumokėjo savo lėšomis, nes jų turėjo po sandorio sudarymo. Tas aplinkybes netiesiogiai patvirtina atsakovo birželio–liepos mėnesiais atlikti bankiniai pervedimai ieškovei, kurių paskirtis sąskaitos papildymais. Atitinkamai tais mėnesiais atsakovas S. jokių bankinių perlaidų nedarė. Jei atsakovas iš tikro būtų palikęs pinigų ieškovei, kad ši atsiskaitytų su pardavėjais, jai sąskaitos tais mėnesiais būtų nereikėję pildyti. Vėliau sekusios aplinkybės, kad pareiškėja nebeturi pinigų, skolinosi iš draugių įrodo, kad visgi jos lėšomis buvo atsiskaityta su pardavėjais.

20.5. Tarp ginčo nekilnojamojo turto pardavėjų ir atsakovo buvo pasirašytas vekselis 3000 Eur sumai, kuris liudytojų tvirtinimu buvo kaip garantas, jog atsakovas už analogišką sumą įsigis visus parduodamame name esančius baldus ir kitus daiktus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas yra padengęs vekselį kreditoriams, nes tą prievolę už jį įvykdė ieškovė. Šios aplinkybės atsakovo nebuvo nurodytos nei viename procesiniame dokumente, o paaiškėjo, kad sumokėtos sumos nebeatitiko sutarties sąlygų. Tai patvirtina, kad atsakovas nėra sąžiningas atskleisdamas visas faktines aplinkybes. Faktas, kad atsakovas su pardavėjais tarėsi dėl kitokių pardavimo sąlygų nei viešai deklaruota nepaneigia ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas G. M. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

21.1. Ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir paremtas tik deklaratyviais jos teiginiais, neatitinkančiais faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai įvertinęs visą bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir padarė pagrįstas išvadas bei priėmė teisingą sprendimą abiejų šalių atžvilgiu, kurio tiek motyvuojamajai tiek rezoliucinei daliai atsakovas visiškai pritaria.

21.2. Ieškovė apeliacinį skundą pateikė ne dėl to, kad teismo sprendimas būtų nepagrįstas ar kad jos netenkintų, tačiau tik siekdama prailginti teismo procesą, kad jai nereikėtų išsikeldinti iki teismo sprendime numatytos datos. Prašo vadovautis jo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose nurodyta pozicija, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismo pozicija.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5. Civilinės bylos pagal ieškovės ir atsakovo ieškinius sujungtos bendram nagrinėjimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2020 m. birželio 9 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – pirkimo-pardavimo sutartis) atsakovas G. M. iš I. S. ir E. S. už 6000 Eur įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatus – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir – ginčo nekilnojamasis turtas). Pirkimo-pardavimo sutarties IV dalyje „Atsiskaitymo tvarka“ 4.1. punkte nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjams 1000 Eur iki šios sutarties sudarymo, o likusi suma – 5000 Eur bus sumokėta pardavėjams iki 2021 m. birželio 28 d., įskaitytinai. 2020 m. liepos 7 d. apeliantė I. K. ir atsakovas G. M. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią už 3000 Eur pardavėjas G. M. įsipareigoja parduoti, o pirkėja I. K. įsipareigoja nupirkti ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), šalys įsipareigojo pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyti iki 2020 m. rugsėjo 1 d. Atsakovas 2020 m. liepos 10 d. pasirašė sutikimą, adresuotą teismui, kad sutinka, jog ieškovė pardavusi gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), su nepilnamečiais vaikais gyventų jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė I. K. pagal 2020 m. liepos 20 d. žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartį pardavė jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), už bendrą 6000 Eur kainą, kurią pirkėjas apeliantei sumokėjo iki šios sutarties pasirašymo.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu

6. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovė neįrodė, jog šalys buvo sutarusios dėl bendros jungtinės veiklos dėl ginčo nekilnojamojo turto bendrąją daline nuosavybe sukūrimo.

7. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis).

8. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

9. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

10. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl dviejų asmenų, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu įgytą turtą pripažinimo. Šalys nurodė, kad susipažino 2020 m. vasario mėnesį, atsakovas paaiškino, kad jis 2020 m. gegužės mėnesio antroje pusėje grįžo iš užsienio į Lietuvą pas ieškovę į jos namus. Nors bendravo artimai, nelaikė, kad jie yra šeima, laikė ieškovę drauge. Apeliantė ieškiniu siekė įrodyti, kad ji ir atsakovas nuo 2020 m. vasario mėnesio iki 2020 m. gruodžio mėnesio vedė bendrą ūkį ir veikė jungtinės veiklos pagrindu, o atsakovo vardu įregistruotas ginčo nekilnojamasis turtas buvo šalių įgytas bendra daline nuosavybe, kurioje kiekvienam iš jų priklauso po ½ dalį, o turto dalys nustatytinos pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygių dalių prezumpciją. Teismas šią ieškinio dalį atmetė kaip neįrodytą.

12. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario mėnesio iki 2020 m. gruodžio mėnesio dirbo užsienyje ir Lietuvoje gyveno vos pora mėnesių, ir vertino, kad tokių periodinių ginčo šalių santykių nepakanka siekiant pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismu, teigia, kad teismas, spręsdamas dėl šalių susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos, nepagrįstai vertino šalių santykių trukmę, o ne turinį, kadangi apeliantė gyveno atsakovo namuose, juos prižiūrėjo, tvarkė buitį, mokėjo mokesčius, o atsakovas nuolat apeliantei pervesdavo pinigus, taip pat atsakovas patvirtino, kad apeliantė už jį namo pardavėjams sumokėjo 2000 Eur.

13. Šalys neginčija, jog joms gyvenant kartu atsakovas apeliantei mokėjimo pavedimais siųsdavo pinigus, jog ji sumokėtų mokesčius. Tik vėliau, kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovas, (jo nurodytų aplinkybių neginčijo ieškovė), paaiškėjus, kad ieškovė laiku mokesčių nesumokėjo, atsakovas siekdamas, kad nesusidarytų įsiskolinimas, pats sumokėdavo mokesčius. Byloje nustatyta, kad apeliantei gyvenant atsakovo namuose ir atsakovui būnant išvykus, apeliantė tvarkydavo namus, juos prižiūrėdavo, iš atsakovo atsiųstų pinigų sumokėdavo mokesčius, susijusius su gyvenamuoju namu, šalys palaikė artimus santykius, atsakovas pasitikėjo apeliante, net gi 2020 m. liepos 10 d. sutikime, adresuotame teismui, atsakovas apeliantę vadina sužadėtine. Nors atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovė buvo jo draugė, tačiau atsakovo apsigyvenimas pas ieškovę, jo bendravimas su atsakove, artimų santykių palaikymas bei kitas elgesys suteikia pagrindo spręsti, kad atsakovas su ieškove buvo ne tik draugai, tikėtina galėjo turėti ketinimų dėl bendro gyvenimo ateityje. Atsakovas nurodė, kad jau anksčiau ieškojo įsigyti sau gyvenamąjį būstą. Be to ieškovė taip pat minėjo, kad tarp jos ir vaikų tėvo kyla konfliktai, kad jis jai grasina ir pan. Ji taip pat norėjo parduoti savo gyvenamąjį būstą. Atsakovas 1000 Eur sumokėjo pardavėjams 2020 m. balandžio 24 d. bankiniu pavedimu, o vėliau, ką patvirtina bylos duomenys daliniais bankiniais pavedimais sumokėjo dar 3017 Eur sumą. Taip pat nurodo, kad likusi kainos dalis – 1983 Eur iš 6000 Eur, buvo sumokėta taip pat asmeninėmis atsakovo lėšomis, iš sumos, kurią atsakovas buvo pervedęs įvairiomis sumomis bei davęs grynais pinigais ieškovei. Atsakovas teigia, kad neprašė ieškovės sumokėti 5000 Eur nekilnojamojo turto pardavėjams už nekilnojamojo turto įsigijimą. Jis dar buvo pasirašęs vekselį E. ir I. S., todėl 2020 m. birželio mėnesį paliko ieškovei 3000 Eur grynais, kad ieškovė jiems sumokėtų. Kai ieškovė pasakė, kad sumokėjo S. 5000 Eur, suprato, kad ieškovė jiems perdavė 3000 Eur jo paliktų pinigų, ir 2000 Eur sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Ieškovė paaiškino, kad dėl jos sumokėtų pinigų atsakovas supyko.

14. Atsakovas teigė, kad tikroji nekilnojamojo turto kaina už kurią jis buvo pirktas yra 6000 Eur, o ne 15000 Eur, kaip nurodė ieškovė. Dėl tokios 6000 Eur kainos susitarimo patvirtino ir liudytojai pardavę nekilnojamąjį turtą, tokia ji nurodyta ir 2021 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje. Iš minėtos sutarties turinio matyti, kad atsakovas likusią 5000 Eur sumą įsipareigojo sumokėti iki 2021 m. birželio 28 d. mokėdamas po 417 Eur kas mėnesį. Liudytojai patvirtino, kad kaina buvo sutarta mažesnė nei pirmiau buvo nurodyta skelbime dėl akivaizdžių pastato trūkumų dėl užsitęsusio pardavinėjimo ir kt. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė jokių kitų reikalavimų dėl pirkimo-pardavimo sutarties nereiškė. Taigi nors ieškovė ir nurodė, kad kaina buvo didesnė, tačiau nenurodė kokios papildomos sumos pardavėjams galėjo būti sumokėtos, kada, ir iš kieno lėšų, neįrodinėjo konkrečių aplinkybių ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Byloje atsakovas pateikė banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina, kad vien pavedimais už nekilnojamąjį turtą iš 6000 Eur sumos atsakovas sumokėjo 4017 Eur. Be to po 2021 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio, kurio metu atsakovas nurodė apie išrašytą vekselį 3000 Eur sumai dėl baldų iš tų pačių pardavėjų įsigijimo, jis pateikė 2021m. birželio 9 d. vekselį, kuriuo įsipareigojo 3000 Eur sumokėti iki 2020 m. liepos 10 d. Taip pat pateikė banko išrašą, iš kurio matyti, kad 2020 m. birželio 4 d. iš sąskaitos buvo nuimti 6000 Eur.

15. Kaip nustatyta byloje, nekyla ginčo, kad ieškovė 2020 m. liepos 21 d. perdavė E. S. 5000 Eur, iš kurių 2000 Eur buvo ieškovei priklausantys pinigai. Tarp šalių kyla ginčas kieno buvo 3000 Eur, ieškovės asmeninės lėšos, ar atsakovo lėšos, palikti pinigai ieškovei, kuriuos ji turėjo perduoti minėtiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą įrodymų padarė išvadą, kad 3000 Eur sumą ieškovė tik perdavė už atsakovą iš jo paliktų pinigų. Teismas sprendė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2020 m. birželio 4 d. G. M. išgrynino 6000 Eur, t. y. galėjo dalį šių pinigų prieš išvykdamas į Švediją palikti ieškovei. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje apklaustų liudytojais ginčo nekilnojamojo turto pardavėjų I. S. ir E. S. paaiškinimų nustatyta, kad su pardavėjais pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas derino atsakovas, o apeliantė buvo tik stebėtoja, todėl pardavėjai suprato, kad atsakovas ginčo nekilnojamąjį turtą siekė įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Išklausius ir įvertinus liudytojų paaiškinimus duotus teismo posėdžio metu teisėjų kolegijai nėra pakankamo pagrindo neabejotinai išvadai, kad liudytojams buvo akivaizdu kad ieškovė ir atsakovas siekė turtą įsigyti bendrai dalinei nuosavybėn, ar, kad atsakovo asmeninėn nuosavybėn. Nes nėra duomenų, kad šalys kalbėjo su pardavėjais apie konkretų jų ketinimą turtą įsigyti bendros dalinės nuosavybės teisėmis, jų atskirai mokėtinas sumas ir kita. Svarbiau nustatyti, ne kaip suprato liudytojai, bet koks buvo šalių tarpusavio susitarimas dėl bendro gyvenimo, turto įgijimo, asmeninių lėšų panaudojimo ir kita, nes šiuo atveju šalys nebuvo sudarę rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, t. y. susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

16. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, bet ir dalyvaujant savo darbu. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016). Jei šalių prisidėjimas ir įnašai nėra lygūs, nėra pagrindo vadovautis lygių dalių prezumpcija. Apeliantė teigia, kad lėšas sumokėjo, kai 2020 m. liepos 20 d. pardavė jai priklausantį turtą. Taigi, kuomet buvo sudaroma pirkimo- pardavimo sutartis ieškovė lėšų neturėjo. Kaip minėta ieškovė nenurodė, koks buvo jos ir atsakovo žodinis susitarimas, kokie šalių ketinimai, ar šalys susitarė įsigyti būstą bendram gyvenimui, kokiomis sąlygomis, kokiomis lėšomis ir kokiomis dalimis susitarė prisidėti prie turto įsigijimo ir kita. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovė labiau akcentavo pinigų sumokėjimo faktą, o ne jos susitarimą su atsakovu dėl bendro gyvenimo, bendro turto įsigijimo. Atsižvelgiant į ieškovės paaiškinimus yra pagrindo spręsti, kad ieškovei nebuvo žinomos konkrečios aplinkybės už kokią sumą buvo susitarta parduoti nekilnojamąjį turtą, nes ji nurodė, kad už 15 000 Eur. Taip pat iki teismo posėdžio nebuvo žinomos aplinkybės dėl išrašyto vekselio dėl konkrečių baldų įsigijimo, kurie liko name ir kt. Jei ir tikėti, kad ieškovė galėjo sumokėti iš savo lėšų 3000 Eur, tačiau jai nurodant, kad reali, tikroji turto pardavimo kaina buvo 15 000 Eur, jos perduoti 3000 Eur sudarytų tik nedidelę turto vertės dalį. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu tiek procesiniuose dokumentuose, tiek duodama paaiškinimus nenurodė koks buvo jos susitarimas su atsakovu.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien šalių apsigyvenimo kartu faktas, pats savaime nereiškia buvus šalių susitarimo įsigyti nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kaip minėta, sprendžiant ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė prašydama nustatyti , kad turtas jai ir atsakovui priklauso po ½ šias aplinkybes privalo įrodyti ( CPK 178 straipsnis).

18. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019).

19. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji 3000 Eur grynais nekilnojamojo turto pardavėjams sumokėjo iš atsakovo 2020 m. birželio 4 d. išgrynintos ir jai perduotos 6000 Eur sumos. Taip pat apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, kieno lėšomis buvo atsiskaityta su pardavėjais. Didesnė tikimybė, pasak ieškovės, kad ieškovė už atsakovą sumokėjo savo lėšomis, nes jų turėjo po sandorio sudarymo. Apeliaciniame skunde ieškovė be kita ko, nurodo, kad jai paaiškėjo, kad ginčo nekilnojamojo turto reali kaina yra 9000 Eur, kad tarp ginčo nekilnojamojo turto pardavėjų ir atsakovo buvo pasirašytas vekselis 3000 Eur sumai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas yra padengęs vekselį kreditoriams, nes tą prievolę už jį įvykdė ieškovė. Apeliantės vertinimu faktas, kad atsakovas su pardavėjais tarėsi dėl kitokių pardavimo sąlygų nei viešai deklaruota nepaneigia ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų paaiškinimus, ieškovės ir atsakovo argumentus, tai, kad apeliantei nebuvo žinoma apie atsakovo išduotą vekselį ginčo nekilnojamojo turto pardavėjams, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ginčo nekilnojamojo turto sąlygų su pardavėjais tarėsi atsakovas, kad jis išreiškė norą ginčo turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantė teigia, kad ji nekilnojamojo turto pardavėjams už atsakovą sumokėjo jai priklausančius 3000 Eur, tačiau vien šios sumos, jei ji ir būtų sumokėta iš jos asmeninių lėšų faktas nesukuria jai nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą. Tokiu atveju apeliantė, turėtų teisę kreiptis į teismą dėl 3000 Eur lėšų kaip nepagrįstai už atsakovą sumokėtų priteisimo iš atsakovo, dėl jos už kitą asmenį įvykdytos prievolės ir pan. Tačiau šiuo atveju ieškovė tokio reikalavimo nereiškė, prašė priteisti 2000 Eur už atsakovą nekilnojamojo turto pardavėjams sumokėtą sumą, dėl ko ginčo nekilo, nes atsakovas šią aplinkybę pripažino.

21. Taip pat apeliantė buvusį šalių susitarimą dėl dalinės nuosavybės sukūrimo įrodinėja 2020 m. liepos 10 d. su atsakovu sudaryta preliminariąja sutartimi, pagal kurią už 3000 Eur pardavėjas G. M. įsipareigoja parduoti, o pirkėja I. K. įsipareigoja nupirkti ½ gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), ir šalys įsipareigojo pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyti iki 2020 m. rugsėjo 1 d. Be to atsakovas parašė ieškovei rašytinį sutikimą, jog name su vaikais ji galės gyventi neterminuotai. 2020 m. spalio 5 d. ieškovės ir jos vaikų gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovės vertinimu pagal preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė savo prievolę įvykdė, tačiau atsakovas vengia įforminti sandorį įstatymo nustatyta tvarka, todėl ieškovė yra faktinė bendrasavininkė.

22. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo atsakovės teiginiais, kad ieškovė 2020 m. birželio 9 d. leido atsakovui vienam pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, nes ieškovė juo pasitikėjo, o praėjus mėnesiui – 2020 m. liepos 10 d. sutarė nupirkti iš atsakovo ginčo nekilnojamojo turto dalį. Nurodė, kad šalys tuo metu gyveno kaip sugyventiniai ir vienas kitu pasitikėjo. Sandorio metu nei ieškovė nei atsakovas neturėjo pakankamai piniginių lėšų įgyti nekilnojamam turtui. Ieškovė nutarė parduoti savo gyvenamąjį būstą ir prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo, todėl ir buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliacinio teismo vertinimu jei šalys siekė turtą įsigyti sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tokią galimybę turėjo sudarant pirkimo pardavimo sutartį. Bei tai, kad jau po pirkimo pardavimo sutarties sudarė preliminarią sutartį dėl turto dalies nupirkimo, galima būtų vertinti, kad pirkimo pardavimo sutartimi galėjo turėti ketinimų dėl turto įgijimo, valdymo bendrosios dalinės nuosavybės būdu. Tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindo spręsti, kad preliminari pirkimo -pardavimo sutartis buvo sudaryta kitu tikslu.

23. Atsakovas nurodė, kad preliminarią sutartį su ieškove sudarė tik tam, kad ieškovė, turėdama tokią sutartį, galėtų pagrįsti savo prašymą dėl teismo leidimo parduoti jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą išdavimo. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika, aiškinanti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties institutą, yra pakankamai išplėtota. Joje konstatuota, kad preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017).

24. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė ir atsakovas būtų sudarę pagrindinę sutartį dėl atsakovui priklausančios ½ dalies ginčo nekilnojamojo turto. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes tai prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Šiuo atveju ieškovė tokio reikalavimo nereiškė, nekėlė reikalavimo įvykdyti 2020 m. liepos 10 d. preliminariąją sutartį.

25. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės nustatyta, kad 2020 m. liepos 14 d. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose, civilinėje byloje Nr. e2S-8630-632/2020, buvo gautas apeliantės prašymas išduoti teismo leidimą jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimui ir prie prašymo pridėta 2020 m. liepos 10 d. preliminarioji sutartis ir 2020 m. liepos 10 d. sutikimas. Kaip minėta apeliantė 2020 m. liepos 20 d. pasirašė jai priklausiančio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

26. Preliminarioje sutartyje nebuvo numatytos ir šios sutarties neįvykdymo pasekmės. Ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad sutartis buvo paruošta ją atstovaujančio asmens. Teismui nėra pagrindo vertinti, kad ieškovė preliminarią sutartį sudarė dar ir todėl, kad kaip ji nurodė, kad pradėjo nebepasitikėti atsakovu. Apeliantė nenurodė kokie atsakovo veiksmai jai kėlė nepasitikėjimą. Nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ji ėmėsi kokių tai veiksmų, kad numatytu terminu būtų sudaryta pagrindinė sutartis, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo vengimo ar vienašališko atsisakymo sudaryti sutartį. Be to, kelia abejonių nustatytos aplinkybės bei ieškovės argumentai, kad ieškovė 2021m. liepos 21 d. sumokėjo gana didelę 5000 Eur savo asmeninių lėšų sumą grynais pinigais, be jokio tai patvirtinančio įrodymo, niekur šio fakto neužfiksuodama, nors posėdžio metu nurodė, kad jau liepos mėnesio pradžioje nebepasitikėjo atsakovu ir būtent dėl nepasitikėjimo sudarė 2020 m. liepos 10 d. preliminarią sutartį. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2020 m. liepos 10 d. preliminarioji sutartis labiau tikėtina buvo pasirašyta apeliantės iniciatyva tam, kad apeliantė gautų teismo leidimą parduoti jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą dėl atsakovo nurodytų priežasčių, nesutarimų su vaikų tėvu ir kt. Tai, kad ieškovė pardavusi savo gyvenamąjį būstą nutarė prisidėti prie bendrosios dalinės nuosavybės įgijimo dėl ko, kaip teigia ir buvo pasirašyta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, vertintina, kad sutarties pasirašymas nesukūrė ieškovei teisinių pasekmių, pagrindo pripažinti bendrąja dalinę I. K. ir G. M. nuosavybę, nustatant, kad kiekvienam nuosavybės teise priklauso po ½ dalį ginčo žemės sklypo bei statinių.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bendro gyvenimo su atsakovu metu tik lėšų, gautų už parduotą apeliantei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, turėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, jog tos lėšos buvo panaudotos bendrosios nuosavybės sukūrimui, įsigijimui. Net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta. Kaip buvo minėta anksčiau, šalis, siekdama pagrįsti reikalavimus dėl turto, registruoto vieno iš partnerio asmeninės nuosavybės teise, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turi įrodyti ne tik tai, kad turėjo galimybių prisidėti prie turto sukūrimo, bet kad esant konkrečiam partnerių susitarimui, realiai, savo turtiniu įnašu, lėšomis ar darbu, prisidėjo prie turto sukūrimo ar įsigijimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas 2020 m. vasario mėn. iki 2020 m. gruodžio mėn. Lietuvoje praleido vos porą mėnesių, o likusį laiką gyveno užsienyje, todėl vertino, kad tokių periodinių ginčo šalių santykių nepakanka siekiant pripažinti buvus jų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pradėjo kartu gyventi su ieškove gegužės mėnesio antroje pusėje, liepos mėnesį ieškovė nurodė, kad pradėjo nebepasitikėti atsakovu, atsakovas nurodė, kad pradėjo konfliktuoti su ieškove lapkričio mėnesį. Įvertinus ir tai, kad atsakovas didžiąją dalį laiko gyveno užsienyje bei visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Labiau tikėtina, kad atsakovo sprendimas įsigyti turtą nuo apeliantės valios nepriklausė, kad dėl konkretaus turto nebuvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. ( CPK 185 straipsnis).

28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai).

Dėl bylos procesinės baigties

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Taigi apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo teismo sprendimą keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą iškeldinti I. K., D. Ž. ir T. Ž. su visais jiems priklausančiais kilnojamaisiais daiktais iš G. M. nuosavybės teise priklausančio pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas atsižvelgdamas į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą bei CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, atidėjo sprendimo dėl iškeldinimo priverstinį vykdymą iki 2021 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad terminas yra suėjęs, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, atsižvelgiant išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus tikslinga terminą pratęsti iki 2021m. gruodžio 3d. (CPK 331straipnis, 284 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės apeliaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas nepareiškė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pratęsti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. birželio 23 d. teismo sprendimo vykdymo terminą dalyje dėl iškeldinimo iki 2021 m. gruodžio 3 d.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.