Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-26 · Civilinė byla Nr. 2A-1680-254/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-26
Bylos Nr.
2A-1680-254/2017
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-04172-2016-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalė Burdulienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, atstovaujamos filialo „Druskininkų šiluma“
Atsakovas
L. J.
Trečiasis asmuo
O. K., J. K., M. L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1680-254/2017Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04172-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.2; 2.6.11.5; 3.3.1.18.1. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 26 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, atstovaujamos filialo „Druskininkų šiluma“, apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-141-835/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, atstovaujamos filialo „Druskininkų šiluma“, ieškinį atsakovei L. J. dėl skolos už šilumos energiją bei delspinigių priteisimo, tretieji asmenys O. K., J. K., J. K., M. L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl įsiskolinimo už patiektą šilumos energiją, ir subjekto, turinčio atsakyti už susidariusią skolą.

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama filialo „Druskininkų šiluma“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės L. J. 524,36 Eur skolą, 8,98 Eur delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės filialas tiekia šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. nesumokėjo už pateiktą šilumos energiją ir yra skolinga 524,36 Eur, jai priskaičiuota 8,98 Eur delspinigių.

Atsiliepimas

A. L. J. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad butą įsigijo 2013 m. spalio 16 d. iš varžytynių, tačiau į jį patekti ir juo naudotis negalėjo, nes ankstesni buto savininkai geranoriškai neišsikėlė, ginčijo pardavimo iš varžytynių aktą teismine tvarka. Atsakovei butas perduotas naudotis ir valdyti tik 2016 m. spalio 18 d., pasitelkus antstolio priverstinius veiksmus. Atsakovės nuomone, minėtos aplinkybės gerai žinomos ieškovei, todėl prievolė sumokėti skolą dėl kitų asmenų naudojimosi ieškovės paslaugomis negali būti jai perkelta.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovės UAB „Litesko“, atstovaujamos filialo „Druskininkų šiluma“, 12,70 Eur išlaidas valstybei už procesinių dokumentų įteikimą.

Teismas nustatė, kad ieškovės filialas tiekia šilumos energiją į butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini). A. L. J. 2013 m. spalio 16 d. iš varžytinių nusipirko 68,03 kv. m. bendro ploto trijų kambarių butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad Turto pardavimas iš varžytynių aktas įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 8 d., Kauno apygardos teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2529-657/2014 dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu. Ankstesnieji buto savininkai tretieji asmenys O. K., J. K. bei jų šeimos nariai J. L., M. L. iš šio buto buvo priverstinai iškeldinti tik 2016 m. gegužės 31 d. antstolio pagalba, vykdant 2015 m. gegužės 12 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimą Nr. 2-12-418/2015. 2013 m. spalio 16 d. varžytynėse atsakovės įsigytas butas jai buvo perduotas tik 2016 m. spalio 18 d. antstolės perdavimo – priėmimo aktu Nr. S-160018594.

Nustatytų aplinkybių kontekste teismas darė išvadą, kad naujoji buto savininkė L. J. iki 2016 m. spalio 18 d. į butą patekti negalėjo ir juo nesinaudojo. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove nebuvo sudaryta. Teismas pastebėjo, kad nors ieškovė tvirtino, kad atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove kilo nuo ginčo buto įsigijimo varžytynėse, tačiau neprašė priteisti skolos už tiektą šilumą nuo 2013 m. spalio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nepateikė duomenų, kad už šį laikotarpį atsakovė sumokėjo. Duomenų, kad sąskaitų už šilumos energiją nuo 2013 m. spalio 16 d. (įvyko varžytynės) iki 2016 m. spalio 10 d. (pateiktas ieškinys) buvo išrašytos atsakovės L. J. vardu ir jai pateiktos apmokėjimui, ieškovė taip pat nepateikė. Teismas konstatavo, kad byloje pateikta tik viena 2016 m. gruodžio 31 d. atsakovei išrašyta sąskaita.

Teismas pažymėjo, kad šio atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisminė praktika, kuomet, tais atvejais, kai į butą tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį vartojo ne naujasis buto savininkas, kurio valdymo ir naudojimosi butu teisė yra suvaržyta dėl neteisėtų ankstesniųjų buto savininkų veiksmų, šiems atsisakius išsikelti iš buto, naujasis savininkas nėra tinkamas atsakovas byloje dėl įsiskolinimo už patiektą šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Todėl teismas, nustatęs, kad ieškovė buvusių buto savininkų ir jų šeimos narių įtraukti atsakovais neprašė, sprendė, kad ieškinys pareikštas ne tam atsakovui, todėl ieškinį atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama filialo „Druskininkų šiluma“, prašo teismo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai vertino, kad su atsakove šilumos pirkimo - pardavimo sutartis nėra sudaryta. Tokiomis išvadomis teismas pažeidė materialinės teisės normas (CPK 330 str.) – Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d.; 2012 m. rugsėjo 7 d. LR energetikos ministro įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo (toliau ir Aprašo) nuostatas, pagal kurias, sutartis laikoma sudaryta nuo buitinio šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos; Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau ir Taisyklių) 20 p. nuostatas, kurios numato, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir daugiabučio namo buto ir kitų patalpų savininko, ir nepaisė teismų praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-392/2004, Nr. 3K-3-1618/2002, 3K-3- 1311/2002, 3K-3-411/2001). Kartu pažymėjo, kad su ankstesniu buto savininku J. K. taip pat nebuvo sudaryta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis. Apeliantės nuomone, pirkėjui nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo varžytynių akto pasirašymo momento (CPK 715 str.). Todėl nuo minėto momento atsakovė įgijo ir prievolę atsiskaityti už ginčo suvartotą šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012).

Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovei negalint naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, ji jokiais konkliudentiniais veiksmais objektyviai nesukūrė sau pareigų, kylančių iš šilumos energijos vartojimo. Pažymi, kad nuo turto įsigijimo momento, atsakovė ieškovės neinformavo apie negalėjimą naudotis ginčo patalpomis, todėl įgijo pareigą rūpintis ir išlaikyti įgytą turtą, dėl bute esančių šilumos energijos įrenginių atjungimo nuo energijos tiekimo tinklų teisės aktų nustatyta tvarka taip pat nesikreipė/nepranešė. Todėl šiems esant prijungtiems prie šilumos energijos tiekimo tinklo, laikytina, kad sutartiniai santykiai tarp šalių atsirado konkliudentinių veiksmų pagrindu, t. y. nuo buto nuosavybės teisės perėjimo atsakovei dienos.

Apeliantės nuomone, ydinga teismų praktika, kai buto savininkai lengvai išvengia prievolės išlaikyti savo turtą, remdamiesi neva nesinaudojimo butais faktu. Tokiu būdu yra pažeidžiamos ne tik specialios teisės normos, bet ir sukuriama piktnaudžiavimo galimybė, pažeidžianti vartotojų lygiateisiškumo principą, išskirianti tam tikrą buitinių šilumos vartotojų – butų, kurie įsigyjami iš varžytinių, savininkų grupę, iš kitų buitinių šilumos vartotojų, kurie nepaisant naudojasi ar nesinaudoja savo butais turi prievolę juos išlaikyti. Tuo pačiu paslaugų tiekėjui užkraunama pareigą ieškoti asmenų, kurie naudojasi iš varžytinių nupirktais butais, juos identifikuoti, iš jų dažniausiai visiškai nemokių, prisiteisti skolas, kurios jiems neturint nei piniginių lėšų, nei turto nėra išieškomos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nevertino Taisyklių 133.4. punkte įtvirtintos pareigos vartotojui patiekti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo – pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Minėtos pareigos atsakovė nevykdė.

Apeliantė pažymi, kad šiai dienai nėra padengta skola už per laikotarpį nuo 2015-12-01 iki 2016-06-30 butui patiektą šilumos energiją, taip pat atsakovė yra nesumokėjusi skolos už per laikotarpį nuo 2017-03-01 iki 2017-03-22 butui patiektą šilumos energiją. Apeliantė pastebi, kad visiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams, įskaitant ir atsakovę, skaičiuojamas ir mokestis už bendro naudojimo patalpų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. J. prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad asmeniui, įsigijus patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-392/2004, Nr. 3K-3-1618/2002, 3K-3- 1311/2002, 3K-3-411/2001). Atsakovė pažymi, kad apeliantės nurodytų bylų ratio decidendi yra skirtingas nei nagrinėjamos bylos, kadangi nagrinėjamoje byloje skirtingai nei minėtose kasacinio teismo bylose nebuvo konstatuota tokių aplinkybių, kad iš varžytinių įgyto buto savininkas negali naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu dėl trečiųjų asmenų neteisėtų, kaltų veiksmų ir būtent tretieji asmenys faktiškai naudojasi tiekiama šilumos energija ir karštu vandeniu.

Atsakovės nuomone, apeliantė nenurodė jokių juridinių faktų, patvirtinančių, kad atsakovės prievolė atsiskaityti už nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį atsirado iš atsakovės konkliudentinių veiksmų. Byloje nustatyta, kad minėtu laikotarpiu bute gyveno ir toliau šilumos energija bei karštu vandeniu naudojosi tretieji asmenys. Tuo tarpu tuo metu atsakovė butu negalėjo naudotis.

Apeliantė nepagrįstai sutarties dėl šilumos energijos tiekimo sudarymo, prievolės atlyginti už tiekiamą šilumos energiją atsiradimo momentą sutapatina su buto įsigijimo nuosavybėn momentu. Apeliantė neįvertino, kad atsakovė neturėjo galimybės naudotis įsigytu turtu. Be to, pažymi, kad nors turto varžytynės įvyko 2013-10-16, iki 2015-12-01 apeliantė šilumos energijos vartotoju, turinčiu prievolę apmokėti už tiekiamą šilumos energiją, laikė ne atsakovę, o trečiuosius asmenis, jiems teikė sąskaitas, iš jų prisiteisinėjo skolas. Apeliantės nurodyta teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-432/2009, 3K-3-280/2009, 3K-3-3/2008), kaip pagrindas prisiteisti įsiskolinimą už šilumos energiją, negali būti taikoma dėl skirtingų bylų aplinkybių. Kartu pažymi, kad atsakovė, negalėdama naudotis butu, savo teises gynė teismine tvarka siekė trečiųjų asmenų iškeldinimo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė, neinformuodama apeliantės apie bute gyvenančius trečiuosius asmenis, prisiėmė prievolę atlyginti už tiekiamą šilumos energiją. Pažymi, kad pareigos informuoti apie bute gyvenančius asmenis nenumato jokie teisės aktai. Be to, apeliantė žinojo, kad ginčo bute gyveno tretieji asmenys, kadangi jiems siuntė sąskaitas ir skolas prisiteisinėjo iš jų. Atsakovė pripažįsta, kad tapo energijos vartotoja nuo trečiųjų asmenų iškeldinimo, kuomet realiai butas buvo perduotas jai. Tuomet atsakovė informavo apeliantę ir pateikė jai visus dokumentus, reikalingus mokėjimams už suvartotą energiją apskaičiuoti, kaip tai numato Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl išlaidų, skirtų bendram turtui išlaikyti. Pažymi, kad teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose apeliantė nėra išskyrusi kuri 533, 34 Eur skolos dalis yra už suvartojimą individualiems poreikiams, o kuri susijusi su bendru daiktu (turtu). Bet kokiu atveju nei teismas, nei atsakovė nekvestionavo apeliantės teisės į skolą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė tiekia šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šį butą atsakovė L. J. nusipirko iš varžytynių 2013 m. spalio 16 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 16 912/00817. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad tretieji asmenys O. K. ir J. K. šį aktą ginčijo Druskininkų miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-363-418/2014, kurioje 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu jų ieškinys buvo atmestas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Kauno apygardos teismui 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2529-657/2014, atmetus trečiųjų asmenų apeliacinį skundą. Tretieji asmenys O. K., J. K. bei jų šeimos nariai J. L., M. L. iš buto buvo iškeldinti tik 2016 m. gegužės 31 d. antstolio pagalba, vykdant 2015 m. gegužės 12 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimą Nr. 2-12-418/2015. 2013 m. spalio 16 d. varžytinėse atsakovės įsigytas butas ieškovei buvo perduotas 2016 m. spalio 18 d. antstolės perdavimo-priėmimo aktu Nr. S-160018594. Kadangi ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 524,36 Eur skolą už patiektą šilumos energiją bei priskaičiuotus 8,98 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d., kai ji turtu negalėjo naudotis dėl buvusių turto savininkų neteisėtų, kaltų veiksmų, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kurį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo dėl toliau nurodomų motyvų.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad su atsakove šilumos pirkimo – pardavimo sutartis nėra sudaryta, nes jos nuomone, pirkėjui nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo varžytynių akto pasirašymo momento (CPK 715 str.), todėl nuo šio momento atsakovė įgijo ir prievolę atsiskaityti už ginčo suvartotą šilumos energiją. Apeliantė nurodo, kad šią išvadą padarė remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, tačiau šioje nutartyje suformuluotas taisykles ji taikė netinkamai.

Pažymėtina, kad šioje kasacinio teismo nutartyje buvo išaiškinta, jog savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją įstatymai sieja ne su patalpų savininko statusu, tačiau su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Šilumos energija tiekiama remiantis šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartimi (Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnis), šilumos energijos tiekėjui draudžiama tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 51 punktas). Toks teisinis reguliavimas atitinka visų suinteresuotų asmenų šilumos tiekimo santykiuose interesus. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti neteisėtai valdomas patalpas. Taigi, iš šioje nutartyje nurodytų išaiškinimų akivaizdu, kad apeliantė be pagrindo prievolės mokėjimo pradžią sutapatina išimtinai tik su nuosavybės teisės perėjimo momentu (CPK 715 straipsnis) ir be pagrindo laiko teisiškai nereikšmingomis šio ginčo sprendimui teismo nustatytų ir jos neginčijamų aplinkybių, kad atsakovė ginčo laikotarpiu faktiškai negalėjo jai priklausančio turto valdyti dėl to, kad jį neteisėtai buvo užėmę tretieji asmenys.

Apeliantė nurodė, kad su ankstesniu buto savininku trečiuoju asmeniu J. K. taip pat nebuvo sudaryta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis. CK 1.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Šiuo atveju teismas konstatuoja, kad J. K. ir jo šeimos nariai naudojosi butu, todėl jis buvo prisiėmęs ir pareigą mokėti už šiam butui tiekiamą šilumos energiją bei šilumos pirkimo – pardavimo sutartis pagrįstai buvo laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Šia forma sudaryta sutartis su trečiuoju asmeniu nutrūko tuomet, kuomet 2016 m. spalio 18 d. antstolės perdavimo-priėmimo aktu Nr. S-160018594 butas buvo perduotas atsakovei.

Pažymėtina, kad išviešinus atsakovės nuosavybės teisių į butą įregistravimo faktą Nekilnojamojo turto registre, šilumos tiekimo sutarties šalimi atsakovė savaime netapo. Išviešinimo šiame registre paskirtis – trečiųjų asmenų teisių apsauga, o ne ieškovės ir atsakovės tarpusavio teisių ir pareigų nustatymas, kadangi šių asmenų santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi vadovaujantis sutarčių teisės taisyklėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei negalint naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, ji jokiais konkliudentiniais veiksmais objektyviai nesukūrė sau pareigų, kylančių iš šilumos energijos vartojimo, yra teisinga.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).

Apeliantė apeliaciniame skunde savo argumentus dėl atsakovės pareigos sumokėti už butui patiektą šilumos energiją grindė taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004. Šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl savavališkai užėmusių patalpas asmenų, kurie visą laiką ir naudojosi ieškovo tiekiama šilumos energija ir karštu vandeniu, prievolės atsiskaityti už faktiškai sunaudotos energijos kiekį (teismas tokią prievolę pripažino). Kitose kasacinio teismo nutartyse, kurias nurodė apeliantė, buvo sprendžiami ginčai dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo sutarčių nutraukimo (LAT 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1618/2002); dėl ginčo dėl skolos priteisimo už patiektą šilumos energiją negyvenamosioms patalpoms šildyti, kurių savininkas tik iš dalies už ją apmoka, nes su juo nebuvo sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis, be to, jis buvo pareiškęs valią atsisakyti nuo šilumos energijos tiekimo (LAT 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1311/2002); dėl ginčo, kuomet buvo įrodyta, kad ieškovas centralizuotai tiekė šilumą visam butui kartu su įrengta palėpe, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo butas atjungtas nuo ieškovo tiekiamo centralizuoto šildymo (LAT 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-411/2001).

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjama civilinė byla savo faktinėmis aplinkybėmis nėra analogiška ar iš esmės panaši su šios nutarties 17 punkte nurodytų civilinių bylų faktinėmis aplinkybėmis, kurias nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Paminėtose bylose šilumos vartotojai, t. t. ir nebūdami turto savininkai, faktiškai naudojosi patalpomis, kurioms buvo tiekiama šilumos energija, todėl jiems buvo pripažinta prievolė sumokėti už patiektą šilumos energiją, net ir nesant sudarytos rašytinės energijos pirkimo – pardavimo sutarties. Nagrinėjamoje byloje teisingai nustatyta, kad atsakovė dėl trečiųjų asmenų neteisėtų ir kaltų veiksmų butu nesinaudojo, faktiškai ginčo laikotarpiu jame gyveno tretieji asmenys.

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Atsakovei jokia forma nesudarius sutarties su ieškove dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo, neatsirado prievolė mokėti už butui patiektą šilumos energiją, kuomet juo neteisėtai naudojosi tretieji asmenys. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė remdamasis kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais kitoje civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės visiškai sutampa su nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014). Pažymėtina, kad tretieji asmenys, kurie neteisėtai ginčo laikotarpiu naudojosi atsakovei nuosavybės teise priklausančiu butu, buvo įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis. Ieškovai pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme laikėsi ir laikosi pozicijos, kad šie asmenys nėra tinkami atsakovai, todėl teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pagal ieškovės ieškinį ir jį atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Apeliantė dar akcentavo atsakovės buto šildymo įrenginių prijungimą prie šilumos energijos tiekimo tinklo, apeliavo į atsakovės nesąžiningumą, nerūpestingumą, daugiabučio namo buto savininko teises ir pareigas, nurodė esant reikalinga pakeisti ydingai formuojamą praktiką dėl šilumos vartotojų – buto savininkų, nuosavybės teises į butą įgijusių iš varžytinių, tačiau šios aplinkybės nurodytos konkrečiai neatskleidžiant jų reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pridėjo 300,00 Eur pinigų priėmimo kvitą už šio procesinio dokumento surašymą. Šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, atstovaujamos filialo „Druskininkų šiluma“, juridinio asmens kodas 110818317, atsakovei L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 11,50 Eur (vienuolika eurų 50 ct.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėja Dalė Burdulienė