Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. S., atstovaujamos įstatyminės atstovės M. S., ieškinį dėl piniginių lėšų priteisimo ir atsakovės L. B. priešieškinį ieškovei Z. S. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir dalies paveldėjimo teisės liudijimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad Ž. D., ieškovės Z. S. tėtis, mirė (duomenys neskelbtini) ir jo palikimą, paduodami notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, priėmė jo dukra Z. S., atstovaujama įstatyminės atstovės motinos M. S. (toliau – ir ieškovė), ir sūnus E. C.. Ieškovė įrodinėja, kad iš mirusiojo Ž. D. dviejų AB SEB banko sąskaitų (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), atsakovė iš viso paėmė, persivesdama į savo banko sąskaitą, išgrynindama bei kitaip panaudodama 50 088,77 Eur sumą. Kadangi yra du įpėdiniai po Ž. D. mirties, o atsakovė išleido 5 748,00 Eur (4 336,40 + 1 411,60 = 5 748) laidojimo išlaidoms ir kapo sutvarkymui, tai išminusavus ieškovei (mirusiojo dukrai, įpėdinei) tenkančią ½ dalį laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidų, padaryta žala ir turi būti grąžinta 22 170,38 Eur suma (50 088,77 Eur/2 asm. - 2 874 Eur (5 748 Eur/2 asm.)).

23. Atsakovė L. B. (toliau – ir atsakovė arba apeliantė), atsakant į patikslinto ieškinio reikalavimus, pateikė savo kitokį skaičiavimą, nurodant, kad ieškinį tenkinus, priteistina suma turėtų būti 17 162,60 Eur.

24. Atsakovė, neigdama savo civilinę atsakomybę už iš Ž. D. banko sąskaitų išimtas pinigines lėšas, įrodinėja priešieškiniu, kad dvejose Ž. D. vardu atidarytose AB SEB banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) jo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buvusios 60 821,26 Eur piniginės lėšos priklausė atsakovei ir Ž. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise.

25. Byloje kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto – buto su žemės sklypu, esančių (duomenys neskelbtini),Vilnius (toliau – ir kotedžas), įgyto 2019 m. sausio 11 d. Ž. D. vardu ir parduoto 2020 m. rugpjūčio 26 d., bei už jį gautų ir Ž. D. banko sąskaitose likusių piniginių lėšų, pripažinimo bendrąja daline Ž. D. ir atsakovės nuosavybe.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos nuostatos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), taip pat kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

28. Kasacinis teismas išaiškino, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismas pirmiausiai turi nustatyti, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą, teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

29. Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias ne tik šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2020).

30. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų įvertinimą, nurodydama, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, priimant sprendimą vadovavosi tik ieškovės pateiktais įrodymais, o apeliantės įrodymus vertino fragmentiškai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovės apeliacinio skundo argumentams.

31. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 pastraipa). Taigi, jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, šalių nurodytų kai kurių aplinkybių ar pateiktų įrodymų neaptarimas negali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024, 31 pastraipa).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus, liudytojų parodymus, išklausiusi pirmosios instancijos teisme vykusių teismo posėdžių garso įrašus, konstatuoja, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendęs, jog atsakovė neįrodė buvus atitinkamam jungtinės veiklos susitarimui įgyti kotedžą bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ir jį pardavus buvusios lėšos nelaikytinos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, pažeidė procesines įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino visus byloje surinktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės ir išvadas padarė remdamasis įrodymų visuma, sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į visus pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus.

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Ž. D. ir atsakovė gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo 2017 m., kai ieškovės įstatyminė atstovė 2017 m. vasario mėnesį galutinai išsiskyrė su Ž. D.. Tačiau, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Tokia yra ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, jog net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 pastraipa). Tai reiškia, kad sprendžiant ginčą dėl kotedžo, o jį pardavus – sąskaitose buvusių piniginių lėšų, pripažinimo bendru Ž. D. ir atsakovės turtu, būtina nustatyti, jų susitarimą veikti kartu, siekiant bendro tikslo – sukurti bendrą turtą, tiek ir kiekvieno asmeninį indėlį (prisidėjimą konkrečiu būdu ar piniginiu įnašu, tokio įnašo dydį) prie bendro turto sukūrimo.

35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje pilnai įrodytas faktas, jog apeliantė bendrai su Ž. D., kooperuodama lėšas, darbą, kartu gyvendama ir spręsdama kartu visus su ginčo turtu susijusius klausimus, įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kotedžą, o vėliau į lėšas, gautas jį pardavus. Šiuos ir juos detalizuojančius argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

36. Iš bylos duomenų nustatyta apie apeliantės galimą 20 000 Eur piniginių lėšų investavimą kotedžo įsigijimui (4 500 Eur mokėjimas grynais pinigais pardavėjui ir dalies įrengimo darbų atlikimui užskaityta 15 000 Eur suma). Tačiau apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai apie sistemingai gaunamas darbines pajamas apeliantės ir Ž. D. bendro gyvenimo metu bei galimą 20 000 Eur piniginių lėšų investavimą, pagrįstai ir teisingai neleido pirmosios instancijos teismui daryti išvados, kad šie įrodymai objektyviai pagrindžia atsakovės dėstomą poziciją bei kad tokio dydžio indėlis yra pakankamas, jog būtų konstatuotas abiejų šalių siekis įgyti kotedžą bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to, lygiomis dalimis. Atsakovės pateiktas 2019 m. gruodžio 1 d. raštelis dėl 4 500,00 Eur perdavimo M. P. patvirtina tik grynųjų pinigų perdavimo buto ir žemės sklypo pardavėjui faktą, tačiau nėra pakankamas išvadai, jis buvo atliktas atsakovei panaudojant savo asmenines lėšas kotedžo įsigijimui. Tiek 2018 m. lapkričio 19 d. Preliminariojoje namo su žeme pirkimo–pardavimo sutartyje, tiek 2019 m. sausio 11 d. notariškai patvirtintoje buto ir žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad kotedžo pirkėjas yra Ž. D.. Šios aplinkybės atsakovė tiek esant gyvam Ž. D., tiek ir vėliau, neginčijo. Atsakovės pateiktas susitarimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo, jos 2018 m. liepos 11 d. sudarytas su R. K., nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, vėlgi neleidžia pagrįstai teigti byloje įrodžius asmeninių atsakovės lėšų – 15 141,81 Eur indėlį į kotedžo įsigijimą bei atliktus statybos darbus jame, nes apeliantė nebuvo 2017 m. sausio 26 d. preliminariosios buto/gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties šalimi (ši sutartis buvo sudaryta Ž. D. mirusios motinos S. Z. vardu, o jos vienintelis įpėdinis Ž. D.) ir apeliantė byloje neįrodė nuostolių atlyginimo pagal minėtą sutartį teisių perėmimo teisėtumo, o pats susitarimas tokio fakto neįrodo, nors jį ir yra pasirašiusi atsakovė. Apeliantė tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad ne tik finansiškai prisidėjo prie bendrosios nuosavybės kūrimo, bet ir savo sistemingai gaunamas darbines pajamas leido sugyventinių kasdieniniams poreikiams tenkinti. Atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų ir nenurodė jokios konkrečios sumos, kurią galėjo sutaupyti ar buvo sutaupiusi ir ja prisidėjo prie kotedžo įsigijimo. Apeliantės pateikti įrodymai – metinės gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2020 m., duomenys iš VSDF apie valstybinį socialinį draudimą nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2023 m. liepos 18 d. rodo, kad pvz. 2018 m. atsakovės pajamos neatskaičius jokių mokesčių per mėnesį buvo apie 1 191 Eur, 2019 m. – apie 1 664 Eur, ir jai nepateikus jokių duomenų apie vidutines mėnesines vartojimo išlaidas, o tik akcentuojant, kad ji išlaikė ir Ž. D., patvirtinus, kad turi vaiką, neteikia pagrindo bent tikėtinai išvadai, kad atsakovė iš esmės viena išlaikė šeimą ir turėjo galimybę taupyti pinigus.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tarp apeliantės ir E. C. taikos sutarties sudarymo faktą ir jos sumą, kaip vieną iš įrodymų, šio ginčo kontekste nėra teisiškai reikšmingos. Viena vertus, kasacinis teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra nurodęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Kita vertus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi civ. byloje Nr. e2SP-28330-1080/2022 patvirtintoje tarp apeliantės ir kito palikėjo įpėdinio E. C. sudarytoje taikos sutartyje, nėra teismo nustatytos apeliantės taip akcentuojamos aplinkybės, jog apeliantė ir mirusysis nuo 2015 metų iki pat jo mirties vedė bendrą ūkį ir kartu gyveno, iki bendro gyvenimo pradžios apeliantė buvo sukaupusi nemažai santaupų, tačiau ir išlaikė jį patį, ir kad piniginės lėšos buvo gautos iš jos ir mirusiojo įgyto, jos asmeninėmis lėšomis suremontuoto, pagerinto ir sutvarkyto nekilnojamojo turto pardavimo. Taigi, nutartimi, kuria patvirtinta taikos sutartis, nėra nustatyta prejudicinių faktų nagrinėjamai bylai (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o jos šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendė kilusį ginčą.

38. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino apeliantei palankios liudytojos parodymų reikšmės.

39. Reikalavimą pripažinti kotedžą, o jį pardavus – pinigines lėšas bendrąja daline nuosavybe atsakovė, be kitų įrodymų, siekė pagrįsti ir liudytojos H. G., buvusios Ž. D. sutuoktinės prieš 20 m., apklaustos 2027 m. vasario 6 d. teismo posėdžio metu (išklausytas šio teismo posėdžio garso įrašas), parodymais, tačiau ši liudytoja tik patvirtino Ž. D. ir L. (B.) gyvenimo kartu faktą, žinomą iš Ž. kalbos, bet ne šių asmenų tarpusavio susitarimo sąlygas. Dėl nustatinėtinos aplinkybės ypatybės (Ž. D. ir atsakovės tarpusavio susitarimo turinio, kuris nėra išviešintas), liudytojos parodymai, kaip įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais, kadangi liudytoja, nesanti partnerių tarpusavio susitarimo šalis, realiai negali perteikti tokio susitarimo turinio, o tik pateikia savo nuomonę dėl tam tikrų aplinkybių buvimo, susiformavusią, be kita ko, iš Ž. D. perteiktos informacijos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja apie byloje nustatinėtinas aplinkybes (ar šalys gyvendamos kartu bendrai tvarkė lėšas, apie susitarimo buvimą ir jo sąlygas) nurodė tik savo nuomonę, kuri, kaip minėta, susiformavo iš Ž. D. pasakojimų, todėl tokie įrodymai, dėl jų patikimumo stokos, savaime nesudaro pagrindo daryti teismui išvadas dėl byloje keliamo klausimo. Liudytojos subjektyviai išreikšta nuomonė apie Ž. D. ir atsakovės bendro ūkio vedimą grindžiama vien aplinkybe, kad Ž. D. nedirbo ir vienas negalėjo to padaryti. Nesant kitų įrodymų, kuriais būtų siekiama pagrįsti susitarimo šalių dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo turinį, atsakovės argumentai nagrinėjamu aspektu laikytini neįrodytais.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl pačios ieškovės įstatyminės atstovės nesąžiningo elgesio, kai palikėjo tėvystė nustatyta tik po jo mirties, iki tol ieškovės įstatyminė atstovė nesirūpino, jog jos vaiko tėvu Ž. D. oficialiai būtų pripažintas, šio ginčo kontekste taip pat nėra teisiškai reikšmingos. Tėvystės nustatymas Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2YT2006-723/2021 nėra sietinas su Ž. D. ir atsakovės jungtinės veiklos teisiniais santykiais, kurie yra šios bylos priešieškinio pagrindu ir dalyku.

41. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 pastraipos; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 pastraipa).

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas byloje aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantė, siekianti, jog kartu su Ž. D. gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, neįrodė aplinkybių, patvirtinančių tiek jų siekį turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, tiek savo pakankamo asmeninio indėlio į bendro turto sukūrimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinį.

43. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

45. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

46. Ieškovei iš atsakovės, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 700,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Z. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atstovaujamai įstatyminės atstovės M. S., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.