Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės Jūratės Pocienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo B pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir B paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės apribojimo bausmės dalimi, paskiriant galutinę bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, į bausmės laiką įskaitant sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 3 d. (dvi paras).

Solidariai iš B, E ir D nukentėjusiajai A priteista 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš B priteisimo atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti E ir D, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

Dėl B veiksmų kvalifikavimo

10. Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję keturiolika metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika jo atžvilgiu kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, jeigu kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir tuo atveju, jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra mažametis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, 2K-16-895/2016). Iš byloje esančių vaizdo įrašų, kuriuose atitinkamai užfiksuotas A parodymų patikrinimas vietoje, jos apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją (kurie, beje, vyko nukentėjusiajai jau esant keturiolikos metų amžiaus) akivaizdžiai matyti, jog nukentėjusioji pagal savo fizinius duomenis atrodo netgi jaunesnė negu jai tuo metu buvo metų. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, vertinant A psichikos būklę, taip pat pažymėta, jog tiriamoji atrodo jaunesnė nei yra pagal amžių (4 t., b. l. 94-105). Įvertinusi nukentėjusios išvaizdą byloje esančiuose vaizdo įrašuose, taip pat artimą A ir B bendravimą dar prieš įvykį, draugiškus pastarojo santykius su kitais dviem nuteistaisiais, kuriems buvo žinomas tikslus nukentėjusiosios amžius, pačios nukentėjusiosios parodymus (kuriais netikėti pagrindo nėra) apie tai, jog B prieš įvykį buvo sakiusi, jog jai yra trylika metų, teisėjų kolegija daro išvada, jog B žinojo tikrąjį A amžių, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuojami ne pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, o pagal šio straipsnio 4 dalį.

11. Vertindamas nuteistojo B veiksmus kaip pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog B nebaigė nusikaltimo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jam nepavyko įvesti savo lytinio organo į nukentėjusiosios makštį ir atlikti su ja lytinio akto. Tokia išvada prieštarauja bendrininkavimo instituto esmei bei formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

12. Išžaginimas susideda iš dvejopo pobūdžio veiksmų: 1) fizinio smurto panaudojimo, grasinimo tuoj pat jį panaudoti, kitokio atėmimo galimybės priešintis ar pasinaudojimo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle; 2) lytinio santykiavimo su žmogumi.

13. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

14. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar minėtais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Nustačius kelių asmenų bendros tyčios išžaginti asmenį buvimą, išžaginimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies nusikalstamos veikos sudėtį, nustatytą BK 149 straipsnyje, realizavęs asmuo. Pavyzdžiui, bendrininkavimo atveju išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo, taip pat tas, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-643/2012, 2K-348/2012, 2K-199/2013, 2K-129/2014, 2K-317-303/2016, 2K-90-788/2021).

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas visų trijų nuteistųjų, taigi ir B, aktyviais veiksmais, kuriais buvo pažeistas nukentėjusiosios kūno neliečiamumas, apribotos jos kūno organų funkcijos – prievarta išsinešimu į kitą kambarį, nukentėjusiosios kojų laikymu bei burnos užspaudimu, tai yra panaudojus fizinį smurtą. Ginčo dėl to šioje baudžiamojoje byloje nėra. Nekelia abejonių ir tai, kad nuteistųjų veiksmai pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip mažametės išžaginimas, padarytas veikiant bendrininkų grupe. Nors byloje nustatyta, kad B su nukentėjusiąja lytiškai nesantykiavo, jis kartu su kitais nuteistaisiais naudojo fizinę prievartą (nusinešė A į kitą kambarį, laikė jos kojas, užspaudė burną), taip padėdamas E ir D palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą, jų visų veiksmai buvo nukreipti būtent į prievartinį lytinių santykių atlikimą. Taigi nors B ir nepavyko nukentėjusiosios išžaginti dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, jo veika, kaip ir kitų dviejų bendrininkų, turi būti kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

16. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, B veiksmus perkvalifikuojant iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 3 dalies į BK 149 straipsnio 4 dalį (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai). Teisėjų kolegijai padarius išvadą, jog B žinojo nukentėjusiosios amžių, pagrindo tenkinti nuteistojo skundą dalyje dėl jo veiksmų perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkto į šios straipsnio 1 dalį (4.5. punktas) šiuo atveju nėra.

Dėl bausmės B

18. BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai – už mažamečio išžaginimą įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki penkiolikos metų.

19. BK 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos.

20. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-477-746/2015, 2K-253-699/2018, 2K-123-697/2019, 2K-26-719/2020, 2K-213-719/2020).

21. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kartu su apeliaciniu skundu B pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jis atlygino dalį neturtinės žalos nukentėjusiajai – iš A priteistų 6 000 Eur atlyginta 2 000 Eur suma (8 t. b. l. 15). Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos, tai yra teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-21-942/2016, 2K-48-628/2019). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai buvo solidariai priteista iš visų trijų nuteistųjų, atlyginta neturtinės žalos dalis yra pakankamai didelė, sudaro trečdalį priteistos sumos, taip pat įvertinus žalos atlyginimo laiką (žala atlyginta iš karto po nuosprendžio priėmimo, 2021 m. spalio 22 d.), teisėjų kolegija B atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad jis atlygino dalį nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

22. B kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę taip pat prašo pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, neva pagrindžiančiais šios aplinkybės egzistavimą (4.2. punktas), teisėjų kolegija nesutinka.

23. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018, 2K-132-942/2021)

24. Iš šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų matyti, kad B kaltės dėl išžaginimo iš esmės nepripažino – pirmosios instancijos teisme teigė, jog lytinis santykiavimas su A vyko pastarajai sutikus, nenaudojant prieš nukentėjusiąją jokio smurto, prievartos, jis taip pat tvirtino nežinojęs nukentėjusiosios tikrojo amžiaus. Taigi šiuo atveju nėra vienos iš sąlygų (kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką), būtinos norint konstatuoti buvus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Priešingai nei teigiama skunde, byloje (išskyrus paties nuteistojo parodymus) taip pat nėra duomenų apie tai, kad B iš karto po įvykio atsiprašė nukentėjusiosios. Iš byloje esančio susirašinėjimo matyti, jog po nusikalstamos veikos padarymo B jokio gailesčio A atžvilgiu nerodė, atvirkščiai, kaltę dėl nusikaltimo vertė pačiai nukentėjusiajai, ją įžeidinėjo („butum nenuriejus butum niekam nedavus“, „bet nu esi jauna šavalka tai tep ir gauns“), kas leidžia abejoti ir nuoširdžiu nuteistojo gailėjimusi dėl padarytos veikos. Konstatavus, kad šiuo atveju nebuvo savanoriško nuteistojo B prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, nuteistajam nebuvo (ir nėra) galimybės taikyti ir BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas – kaip viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį yra prisipažinimas dėl nusikalstamų veikų ir nuoširdus gailestis, tuo tarpu 2 dalies taikymo sąlyga yra bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011, 2K-15-719/2020), šiuo atveju nustatyta tik viena, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šiuo atveju yra nustatyta viena B atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). BK 60 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme nurodyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Taigi jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra kaltininkui inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymis ar padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis ir teismas tokia aplinkybe rėmėsi kvalifikuodamas veiką, ji nebegali būti pripažinta kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai asmens padarytoje veikoje yra keli išžaginimą kvalifikuojantys požymiai, veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio dalį, numatančią patį sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tai yra sunkiausias veiką kvalifikuojantis požymis apima kitus, lengvesnius kvalifikuojančius požymius (šiuo atveju veikimą bendrininkų grupėje), nors jie straipsnio dispozicijoje ir nenurodyti. Būtent tokia teisinė situacija susiklostė ir šioje byloje – B išžagino mažametę, veikdamas bendrininkų grupe. Taigi faktiškai jo veiksmai atitinka du kvalifikuojančius požymius (kaip ir nurodyta priimtame nuosprendyje), numatytus BK 149 straipsnio 2 ir 4 dalyse, tačiau veika kvalifikuojama pagal sunkiausią kvalifikuojantį požymį, tai yra pagal BK 149 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į tai, veikimas bendrininkų grupe negali būti pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Kadangi ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nepagrįstai nustatyta ir nuteistiesiems E ir D, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį keičia ir šių nuteistųjų atžvilgiu (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas neturi esminės įtakos nei nuteistųjų, nei jų veikos pavojingumui, todėl pagrindo keisti E ir D paskirtas bausmes šiuo atveju nėra.

26. Skiriant bausmę B, aktualus ir jo asmenybės vertinimas. B nusikalto būdamas pilnametis. Nusikaltimų padarymo metu teistas nebuvo, tačiau po nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai: 1) Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. spalio 4 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje (veika padaryta 2019 m. vasarą), paskirta bauda sumokėta 2020 m. gegužės 8 d.; 2) Plun­gės ap­y­lin­kės tei­smo Plungės rūmų 2021 m. birželio 25 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (veika padaryta 2019 m. lapkričio 19 d.), paskirta laisvės apribojimo bausmė. Šiuo metu Klaipėdos apygardos teisme taip pat nagrinėjama baudžiamoji byloje, kurioje B kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu (inkriminuojamos veikos buvo galimai padarytos 2019 m. spalio, lapkričio mėnesiais). Administracine tvarka baustas šešis kartus, keturis iš jų iki šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų padarymo (du nusižengimai susiję su alkoholio vartojimu). Po mažametės išžaginimo B dar du kartus nubaustas administracine tvarka – 2019 m. liepos mėnesį už administracinį nusižengimą, susijusį su alkoholio vartojimu, 2020 m. spalio mėnesį už važiavimą viešuoju transportu be bilieto (5 t., b. l. 6-10). Kaip matyti, tiek nusikalstamos veikos, už kurias B nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, tiek kitos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas vėlesniais nuosprendžiais, buvo padarytos 2019 m., tais metais jis taip pat du kartus nubaustas administracine tvarka už nusižengimus, susijusius su alkoholio vartojimu. 2019 m. antrojoje pusėje, 2020 m. pirmojoje pusėje B atliko privalomąją pradinę karo tarnybą (5 t., b. l. 122-131), kas, sprendžiant iš aptartų jo teistumų ir paskirtų administracinių nuobaudų (visos nusikalstamos veikos, už kurias B nuteistas, buvo padarytos 2019 m.), turėjo teigiamą įtaką nuteistojo asmenybės vystymuisi. Šiuo metu B dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini), jo atžvilgiu nuo 2020 m. nepradėtas joks ikiteisminis tyrimas, 2020 m. buvo nubaustas administracine tvarka už ne itin pavojingą administracinį nusižengimą (važiavimą viešuoju transportu be bilieto). Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis pakeitė savo gyvenimo būdą, priešingų teisei veikų nebedaro, jį saisto pakankamai tvirti socialiniai ryšiai – turi darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, draugę.

27. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Taip pat teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas.

28. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018, 2K-119-689/2020, 2K-21-628/2021). Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės (net ir švelniausios) paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-204-942/2015, 2K-211-1073/2019).

29. B padarė labai sunkų nusikaltimą – išžagino mažametę, veikdamas kartu su dviem bendrininkais. Dėl padaryto nusikaltimo buvo nesunkiai sutrikdyta A sveikata. Kaltės dėl padaryto labai sunkaus nusikaltimo, kaip jau minėta, B iš esmės nepripažino. Nuteistasis taip pat neigė žinojęs nukentėjusiosios amžių, nors ir ši aplinkybė teisėjų kolegijos pripažinta kaip įrodyta. B požiūris į padarytą labai sunkų nusikaltimą (proceso metu laikėsi nuostatos, neva mažametė nukentėjusioji su trimis nuteistaisiais lytiškai santykiauti norėjo pati), padaryto nusikaltimo sunkumas, galiausiai, pačios nukentėjusiosios interesai, neleidžia nuteistajam skirti švelnesnės bausmės rūšies, nei numatyta BK 149 straipsnio 4 dalies sankcijoje, tai yra, B už labai sunkų nusikaltimą turi būti skiriama būtent laisvės atėmimo bausmė. Visgi straipsnio sankcijoje numatytas net ir minimalus šios bausmės terminas teisėjų kolegijos vertinimu nebūtų teisingas. B asmenybės pokyčiai po nusikalstamos veikos padarymo yra akivaizdūs – jis atliko privalomąją pradinę karo tarnybą, pakeitė aplinką, draugų ratą, išvyko gyventi į kitą miestą, susirado darbą, gauna nuolatines pajamas, turi draugę. Šią išvadą patvirtina ir su apeliaciniu skundu pateiktas B psichologinis vertinimas, kuriame nurodyta, jog nuteistasis persikėlė į (duomenys neskelbtini), susirado nuolatinį darbą, baigia 12 klasę, turi merginą, su kuria palaiko stabilius santykius, kartu nuomojasi butą (8 t., b. l. 16). Nors jo atžvilgiu ir buvo priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai, visos nusikalstamos veikos buvo padarytos tais pačiais 2019 m., pirmuoju nuosprendžiu paskirtą baudą jis sumokėjo, apie antruoju nuosprendžiu paskirtą laisvės apribojimo bausmės netinkamą vykdymą duomenų nėra. Šioje byloje po nuosprendžio priėmimo nuteistasis, beje tik jis vienas, atlygino dalį neturtinės žalos nukentėjusiajai, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, jog padarytos veikos pavojingumas, vertinant ją kitų tokio pobūdžio nusikalstamų veikų kontekste, yra mažesnis – visi trys nuteistieji pažinojo nukentėjusiąją, prieš nagrinėjamą įvykį pati A su B nevengė bendrauti intymiomis temomis, įvykio naktį į butą, kuriame buvo nuteistieji, nukentėjusioji atvyko pati, savo noru. Aptartos aplinkybės leidžia tiek padarytos veikos, tiek ir nuteistojo asmenybės pavojingumą vertinti kaip žymiai mažesnius negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo BK 149 straipsnio 4 dalyje sankcijoje, todėl B už šį nusikaltimą (BK 149 straipsnio 4 dalis), vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skiriama trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

30. Už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktu, turi būti subendrinta su bausme, paskirta už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą, taikant bausmių apėmimą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai). Kaip minėta anksčiau, po šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų B buvo nuteistas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 25 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (veika padaryta 2019 m. lapkričio 19 d.), jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Kadangi BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą (nesunkus ir labai sunkus nusikaltimai), už šias veikas paskirtos bausmės turi būti bendrinamos taikant bausmių apėmimą, o į paskirtą galutinę bausmę įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 9 dalis), tai yra atlikta pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 25 d. nuosprendį. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė klaidą ir nepagrįstai bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi (bausmes iš dalies sudėjo).

Dėl bausmės atlikimo vietos

31. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo leisti atlikti laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje (4.1. punktas).

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka teismas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios ir teismai paprastai nesprendžia dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Visgi teismų praktikoje yra pripažinta, jog tam tikrais atvejais šios nuostatos panaikinimas gali pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021, vertino situaciją, kuomet asmuo buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, padarytą 2019 m. vasario 8 d. – 2019 m. vasario 15 d., tai yra tuo metu, kai vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 83 straipsnio 1 dalimi, už labai sunkų nusikaltimą nuteistas asmuo bausmę turėjo atlikti kalėjime, nebent kitą bausmės atlikimo vietą nustatytų teismas (vadovaudamasis šiuo metu nebegaliojančia BK 50 straipsnio 3 dalimi). Taigi šioje byloje kasacinis teismas padarė išvadą, jog konkretaus nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios.

33. B nuteistas už veiką, padarytą 2019 m. liepos 8 d., tai yra dar prieš priimant įstatymą, panaikinantį BK 50 straipsnio 3 dalį. Tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BVK 83 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus. Ši nuostata buvo pakeista 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2264: nuo 2022 m. sausio 1 d. galioja BVK 83 straipsnio redakcija, pagal kurią kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Kaip matyti, 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojus BVK 83 straipsnio pakeitimui, laisvės atėmimo bausmės atlikimas kalėjime siejamas su paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminu, o ne su nusikaltimo sunkumu. Taigi nors B ir nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, paskyrus jam bausmę, neviršijančią dešimties metų, pagrindo skirti šią bausmę atlikti kalėjime šiuo atveju nėra. Teisėjų kolegija pažymi, jog Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendžio priėmimo metu vis dar galiojo BVK 83 straipsnio redakcija, pagal kurią labai sunkų nusikaltimą padaręs asmuo paskirtą bausmę turėjo atlikti kalėjime, taigi pirmosios instancijos teismas turėjo teisę, vadovaudamasis BK 3 straipsnio nuostatomis, taikyti tuo metu jau nebegaliojusią BK 50 straipsnio 3 dalį ir nustatyti B konkrečią laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, tačiau tokio sprendimo teismas nepriėmė.

34. BVK 90 straipsnio, nustatančio atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis, nuostatos taip pat buvo keičiamos: veikos padarymo metu galiojo šio straipsnio redakcija, pagal kurią atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose; skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu (taip pat ir šio nuosprendžio priėmimo metu) galiojo šio straipsnio redakcija, pagal kurią atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius nusikaltimus ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija vienerių metų, nuteisti asmenys. Atsižvelgiant į padarytos veikos sunkumą bei B skiriamos laisvės atėmimo bausmės terminą, pagrindo nustatyti atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę atviroje kolonijoje, vadovaujantis BVK 90 straipsniu, nebuvo nei veikos padarymo, nei nuosprendžio priėmimo metu.

35. BK 50 straipsnio 3 dalis numatė, jog teismas, parinkdamas bausmės atlikimo vietą, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Nors šiuo atveju ir nustatyti teigiami B asmenybės pokyčiai, įvertinusi skiriamos laisvės atėmimo bausmės terminą, taip pat aplinkybę, jog buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo skirti atlikti bausmę atviroje kolonijoje (vadovaujantis veikos padarymo metu galiojusia BK 50 straipsnio 3 dalimi) šiuo atveju nėra. Kadangi vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis BVK nuostatomis B paskirtą bausmę turėtų atlikti pataisos namuose, netenka prasmės bausmės atlikimo vietos parinkimas vadovaujantis BK 3 straipsnio nuostatomis bei nebegaliojančia BK 50 straipsnio 3 dalimi – teismas bet kokiu atveju parinktų tą pačią bausmės atlikimo vietą (pataisos namus), kuri nustatytina remiantis BVK.

Dėl proceso išlaidų

36. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo B išieškotina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 129,77 Eur (8 t., b. l. 32).

37. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-60-495/2021, 2K-188-628/2021). Tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021, 2K-147-489/2021). Nors minėtose baudžiamosiose bylose asmenims buvo paskirtas kur kas ilgesnis laisvės atėmimo bausmės terminas nei B, papildomai įvertinus skundų nagrinėjimo rezultatus (tiek prokuroro skundas, paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, tiek paties B skundas tenkinami iš dalies), teisėjų kolegija konstatuota, jog už gynėjo darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis), todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendį:

B veiksmus perkvalifikuoti iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 3 dalies į BK 149 straipsnio 4 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti B 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, subendrinti su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. nuosprendžiu už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą nusikalstamą veiką, ir paskirti B subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, subendrinti su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme ir paskirti B galutinę subendriną bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 3 d. (dvi paras) bei bausmę, atliktą pagal Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021 m. birželio 25 d. nuosprendį, dvi laisvės apribojimo dienas prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.

Panaikinti B, E ir D atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.