Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Šimkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

gynėjams advokatams Audriui Leonavičiui, Arnoldui Šukaičiui, Arvydui Peneliui, Eligijai Norkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. B., R. Č., R. J. ir I. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo B. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo B. B. sulaikymo;

R. Č. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, pagal BK 289 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 21 d. išbūtas laikas;

R. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas 19 (devyniolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos;

I. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo I. K. sulaikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. B., R. Č., R. J. ir I. K. nuteisti už tai, kad R. J. atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, telekomunikacijos priemonių pagalba subūrus organizuotą grupę, R. J. ir organizuotos grupės nariai R. Č., B. B., I. K. ir K. G. (jau miręs), dalyvavo jos veikloje, turėdami vieningą tikslą bei išankstinį susitarimą nekonkretizuotą laiko tarpą ir nusikalstamų veikų epizodų skaičių – skambinant nepažįstamiems senyvo amžiaus asmenims, su tikslu apgaule savo ir kitų bendrininkų naudai įgyti svetimą turtą – pinigus, pasiskirsčius vaidmenimis bei užduotimis, organizatoriui R. J. skirstant užduotis ir koordinuojant narių veiklą, o organizuotos grupės nariams – vykdytojui K. G. (jau miręs), kuriam buvo pavesta vykti pas nukentėjusiuosius, prisistatinėti pareigūnu, imti iš nukentėjusiųjų dėl apgaulės perduodamas pinigų sumas, padėjėjai B. B., kuriai pavesta organizuoti nuvykimą pas nukentėjusiąsias, nuolat telekomunikacijos priemonių pagalba palaikyti ryšį su kitais grupės nariais ir vykdytojo K. G. perduotus jai pinigus paskirstyti kitiems grupės nariams, o I. K., vežiodamas organizuotos grupės narius savo automobiliu „Peugeot 406“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padėjo padaryti nusikalstamas veikas, ir tokiu būdu kartu su kitais organizuotos grupės nariais apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent:

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistosios B. B. apeliacinio skundo

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta tinkama ir teisinga bausmė, kurios švelninti nėra pagrindo. Todėl jos apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajai paliekama galioti be pakeitimų.

Dėl nuteistojo R. J. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija savo kaltės, tačiau mano, kad apylinkės teismas, inkriminuodamas nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, netinkamai įvertino aplinkybę, jog veikos padarytos susitarus iš anksto, teigdamas, kad jos buvo daromos ekspromtu. Taip pat tvirtina, kad jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Visgi, aukštesnės instancijos teismo manymu, tokie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir tas, kas sukčiavo dalyvaudamas organizuota grupe. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį, BK 25 straipsnio 1 dalyje išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. BK 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomos bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo padarymo planas, numatomas nusikaltimo padarymo mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos, laiko (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012). Būtent toks susitarimas bendrai nusikalstamai veikai suformuoja tarp bendrininkų tvirtus, besitęsiančius ryšius, jie supranta sukūrę organizuotą grupę ar priklausantys jai bei realizuoja bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą.

Nors nuteistasis nesutinka su organizuotos grupės požymio inkriminavimu, nurodydamas, jog nebuvo susitarimo, o veikos buvo įvykdytos iš anksto jų neplanuojant, kolegija vis tik pažymi, kad sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis organizuotos grupės požymis šioje byloje apeliantui ir kitiems nuteistiesiems inkriminuotas teisėtai ir pagrįstai. Apylinkės teismas, konstatuodamas organizuotos grupės požymio buvimą nuteistųjų veiksmuose, nuosprendyje plačiai išanalizavo tokios grupės požymius ir aptarė, kuo jie pasireiškė šioje byloje, su kuo kolegija nesutikti neturi pagrindo ir iš naujo teismo motyvų šiuo klausimu nekartoja, tik dar kartą pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad R. J., R. Č., B. B., I. K. ir K. G., kuris yra miręs, veikė bendrai, buvo tarpusavyje suderinę savo veiksmus, nusikaltimų padarymo planą ir jų padarymo būdą, pasiskirstę vaidmenimis, ir toks pasidalijimas funkcijomis ir užduotimis veikų darymo metu, taip pat atlikti parengiamieji veiksmai rodo, jog bendrininkai buvo iš anksto susitarę ir veikė pagal iš anksto sugalvotą ir detaliai aptartą veikimo planą, bei turėjo tikslą įvykdyti ne vieną, o bent kelis sukčiavimus. Šį jų tikslą taip pat pagrindžia padarytų veikų epizodų skaičius, t. y. buvo sukčiauta trijų moterų atžvilgiu ir per kelių dienų laikotarpį, kas taip pat rodo, jog buvo veikiama aktyviai. Be to, kaip matyti iš paties apelianto teisme duotų parodymų, jis nurodė ne tik tai, kad surado K. G. (yra miręs), kuris ėjo pas nukentėjusiąsias paimti dėl apgaulės jam perduodamus pinigus, susitarė su B. B. dėl K. G. apgyvendinimo pas ją, bet ir tai, jog liepė K. G. pasidaryti pareigūno pažymėjimą, paaiškino jam, ką reikės daryti, bei pats jam parūpino viską, ko reikėjo, t. y. aprangą: kostiumines kelnes, marškinius, akinius, kad atrodytų kaip oficialus žmogus, net kratos protokolus ir kitus dokumentus bei dėklą dokumentams susidėti ir, kai buvo padarytas pažymėjimas, prasidėjo „darbai“. Iš I. K., B. B. ir pagarsintų K. G., kuris yra miręs, parodymų matyti, kad jie pirmą kartą važiavo susitikti su R. Č., jog jis paduotų navigaciją, kad jie įsivedę adresą žinotų, kur jiems reikia nuvažiuoti paimti apgaulės būdu iš nukentėjusiųjų išviliotus pinigus, kuris taip pat K. G. dar padavė ir SIM korteles bei akinius ir kepurę su snapeliu, o kitą dieną prasidėjo „darbai“. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad nusikaltimai buvo planuojami ir jiems rengiamasi iš anksto. Taigi apelianto teiginius, kad viskas vyko spontaniškai, vienareikšmiškai paneigia atskleistos jo paties ir bendrininkų veikimo schemos. Analizuojamu aspektu pirmiau nurodyti ir kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti duomenys neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad kaltais pripažinti apeliantai bei miręs K. G. veikė suderinę savo veiksmus ne ekspromtu, kaip teigia R. J. apeliaciniame skunde, bet iš anksto pagal numatytą nusikalstamos veikos darymo schemą, aiškiai suvokdami faktą, kad veikia bendrai, kaip organizuotos grupės nariai. Nusikaltimuose dalyvavusių asmenų organizuotumo lygis išryškėja iš nuteistųjų I. K., B. B., taip pat ir K. G., kuris yra miręs, atpasakojamos įvykių raidos. Akivaizdu, kad prieš apgaule įgyjant svetimą turtą, nė vienas iš jų nežinojo, kokiu adresu reikės nuvykti, iš ko ir kiek pinigų paimti, šią informaciją tą pačią dieną K. G. telefonu nurodydavo R. Č., kuris skambindavo nukentėjusiosioms ir iš jų, prisistatęs policijos pareigūnu, išviliodavo pinigus. Tuomet K. G. R. Č. pasakytą adresą perduodavo I. K., kuris savo automobiliu kartu su B. B. ir K. G. vykdavo į nurodytą vietą ir ten laukdavo tolimesnių R. Č. nurodymų, kuriuos gavęs K. G. eidavo pas nukentėjusiąsias į namus ir paimdavo iš jų dėl apgaulės jam perduodamus pinigus, kuriuos atiduodavo B. B., o ši juos, R. J. nurodymu, paskirstydavo. Po pinigų išviliojimo I. K., K. G. ir B. B., I. K. vairuojamu automobiliu važiuodavo susitikti su R. Č., kur B. B. R. Č. atiduodavo dalį pinigų. Iš to akivaizdu, kad, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, visi iš šių asmenų aiškiai suprato, kad veikia ne vieni, o suderintais bendrais veiksmais, kuriuos organizavo ir koordinavo pats apeliantas iš laivės atėmimo bausmės atlikimo vietos (Marijampolės pataisos namų), ir patys rinkosi tokį elgesio variantą. Šiuo aspektu tiek susitarimo apimtis, tiek būtinų kiekvieno jų konkrečių veiksmų pobūdis, siekiant bendro tikslo – sukčiaujant apgaulės būdu įgyti svetimą turtą, jiems buvo aiškūs. Be visų šių organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą, nebūtų įgyvendintas nusikalstamas sumanymas, kiekvieno jų veiksmai buvo būtini, kad būtų apgaule įgyjamos piniginės lėšos. Taigi byloje nustatytos aplinkybės dėl grupės narių, kurių buvo daugiau nei du, jų susitarimo daryti kelis nusikaltimus, nuolatinis, glaudus bendravimas (telekomunikacijų tinklais, tiesiogiai), pasiskirstymas vaidmenimis, užduotimis, visų grupės narių veikimas suderintai ir vieningai įgyvendinant nusikaltimų planus ir visų šių aplinkybių suvokimas atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius, todėl apelianto ir kitų nuteistųjų nusikalstama veika teisingai pripažinta kaip įvykdyta organizuota grupe.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi jis pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Tačiau apygardos teismas dėl šio aspekto yra kitos nuomonės.

Pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Analizuojamu aspektu pažymėtina, kad tiek pirminėje apklausoje, vykusioje 2016 m. liepos 28 d., tiek apklausoje, kuri buvo atlikta 2016 m. spalio 6 d., įteikus jam naują pranešimą apie įtarimą, apeliantas kategoriškai neigė dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, be to, atsisakė duoti tolimesnius parodymus, kol nebus atlikti tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai (akistata su kitais apeliantais) (t. 7, b. l. 132–134, 145–147, 148–150). Nors pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą apylinkės teisme R. J. savo poziciją pakeitė ir jau nurodė, jog pripažįsta savo kaltę, apygardos teismo manymu, toks jo parodymų davimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir formalus prisipažinimas tik po to, kai jis susipažino su bylos medžiaga ir parodymus davė po visų asmenų apklausų, nebuvo savanoriškas, o tik dėl surinktų byloje duomenų (kitų asmenų parodymų, telefoninių pokalbių ir kt.). Be to, apeliantas nepripažino kaltinimo visoje apimtyje, t. y. neigė B. B., I. K. ir R. Č. dalyvavimą nagrinėjamuose sukčiavimuose, kuris neabejotinai įrodytas pačių nuteistųjų B. B., I. K., taip pat K. G., kuris yra miręs, parodymais, asmenų parodymų atpažinti protokolais, telefoninių pokalbių išklotinėmis ir kitais bylos įrodymais, taip pat ne tik teisiamojo posėdžio metu, tačiau ir apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinka, kad nusikaltimai buvo daromi iš anksto suplanavus, teigia, kad viskas vyko spontaniškai, ką paneigia jau pirmiau aptarti bylos duomenys. Todėl vien jau šiais aspektais yra pagrindas daryti išvadą, kad tokia apelianto išreikšta pozicija negali būti vertinama nei kaip savanoriškas esminių veikos padarymo aplinkybių pripažinimas, nei kaip savo kaltės visiškas pripažinimas.

Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja nustatyti ne tik prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Iš byloje esančių duomenų visumos negalima daryti išvados, kad apeliantas gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nes asmuo, kuris savo noru neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai savo elgesio nevertina ir dėl to negali gailėtis. Teismo posėdžio metu apeliantas išreiškė savo poziciją dėl žalos atlyginimo, parodydamas, kad nors civilinius ieškinius pripažįsta, tačiau mano, jog juos turi atlyginti Marijampolės pataisos namai, kurie nesugeba apsaugoti jo nuo nusikaltimų darymo, taip pat nurodė, kad negali pataisos namuose dirbti už 30 Eur ir, jeigu yra galimybė „užsidirbti“, jos nepraleidžia bei teigė, kad reikia jį išvežti į kitus pataisos namus, nes Marijampolėje visko išmoko, daro daug nusikaltimų ir tikrai juos toliau darys. Be to, nelieka nepastebėta, kad baigiamųjų kalbų metu nuteistasis nurodė ir tai, jog gailisi tik dėl to, kad pakliuvo, ir dėl savo netinkamo elgesio teisme. Taip pat teigė, kad nepasižada pasitaisyti, nes tokios galimybės nėra, kad šiuo metu gali daryti ir elgtis bet kaip, nes vis tiek daugiau kaip 20 metų bausmės niekas neskirs. Taigi vertinti formaliai išreikšto atsiprašymo ir gailesčio dėl padaryto nusikaltimo, aptartų duomenų kontekste, kaip nuoširdų, absoliučiai nėra pagrindo.

Apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis visiškai prisipažino ir gailėjosi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl nuteistojo R. Č. apeliacinio skundo

Nuteistasis apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų tyrimu ir jų vertinimu, teigdamas, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai visiškai nepatvirtina jo kaltės. Apeliantas pirmiausia tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas išimtinai kitų skundžiamu nuosprendžiu kaltais pripažintų asmenų parodymais, kurie yra ne tik nenuoseklūs ir nepatikimi, tačiau dar ir selektyviai išrinkti šališko teismo, kai tuo tarpu jį teisinantys įrodymai buvo vertinami visiškai netinkamai. Be to, keldamas savo versijas bei ginčydamas apylinkės teismo nustatytas faktines aplinkybes, apeliantas mano, kad neinkriminavus BK 25 straipsnio 3 dalies, negalima kvalifikuoti nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad jo kaltė tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, priešingai nei teigia apeliantas, neturi pagrindo daryti išvados, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino selektyviai, šališkai, neišsamiai, ignoruodamas kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje apeliantui inkriminuotų nusikalstamų veikų – kvalifikuoto sukčiavimo, dalyvaujant organizuota grupe, viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens vardo pasisavinimo, požymius apylinkės teismas nustatė tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė, kodėl remiasi kitų nuteistųjų I. K., B. B. viso baudžiamojo proceso metu duotais parodymais, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, bei išsamiai nurodė, išanalizavo ir pateikė motyvus, kodėl atmeta prieštaraujančius kaltinimui liudytojų parodymus, kuriuos paneigia kiti objektyvūs tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu gauti duomenys. Apylinkės teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatydamas jų patikimumą bei įrodomąją vertę, ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl R. Č. kaltės. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl apelianto baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 289 straipsnį nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl apelianto kaltės veikiant organizuota grupe pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu, taip pat laikytasi teismų praktikos išaiškinimų. Nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis kolegija neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir apeliantas, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir apelianto, kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, vertino bylos duomenų visumos kontekste ir ne taip kaip to norėtų apeliantas, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išreikšta kritika dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo, teigiant, jog teismas, būdamas šališkas, vertino juos pasirinktinai, o ne jų visumą, iš esmės yra grįsta vien tik deklaratyviais teiginiais. Tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados, visiškai nereiškia, jog įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso nuostatas pirmosios instancijos teismas taikė netinkamai, o teismo išvados neteisingos, dėl ko skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis R. Č. kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau jo kaltę dėl šių nusikalstamų veikų padarymo patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiųjų A. F., J. P. ir R. G., nuteistųjų B. B., I. K. parodymai, kuriems patikrinti teisme buvo pagarsinti mirusio įtariamojo K. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat ir kai kurie paties apelianto parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai: asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje, apžiūros protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės bei kiti skundžiamame nuosprendyje nurodyti bylos duomenys. Visų šių įrodymų turinys išsamiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, kolegija dar kartą detaliai tų pačių įrodymų šioje nutartyje nekartoja, juolab kad skundžiamo nuosprendžio turinys yra žinomas ir pačiam apeliantui.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, R. Č. jame analizuoja kitų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus ir nurodo, jo manymu, esančius neatitikimus, tuo argumentuodamas šių asmenų parodymų nepatikimumą. Tačiau kolegija, dar kartą išanalizavusi viso proceso metu duotus nuteistosios B. B. parodymus, juos įvertinusi kitų byloje esančių duomenų kontekste, susiejusi į vientisą loginę seką, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad jie jokių abejonių dėl savo patikimumo nekelia ir kartu pažymi, kad R. Č. nurodyti neatitikimai B. B. parodymuose yra neesminiai, kas visiškai logiškai paaiškinama praėjusiu laiko tarpu po pirminių apklausų, šios aplinkybės nedaro jos parodymų nepatikimais, nes esminės veikų padarymo aplinkybės viso proceso metu nekito, parodymai dėl jų, įskaitant ir dėl R. Č. dalyvavimo bei jo vaidmens bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje, buvo visiškai nuoseklūs ir logiški, atitinkantys ir kitus bylos duomenis, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jais nesivadovauti, grindžiant apelianto kaltę.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad B. B. ikiteisminio tyrimo metu pirmosiose apklausose 2016 m. birželio 23 d. davė parodymus nedalyvaujant jos gynėjui, kas, jo supratimu, sudarė pagrindą policijos pareigūnams pakreipti bylos eigą jiems norima linkme, tokie skundo argumentai atmetami kaip niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, dėl ko gynėjo dalyvavimas būtų buvęs būtinas, analizuojamu aspektu nesusiklostė (BPK 51 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, BPK 52 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu, tik savo iniciatyva, turi teisę atsisakyti gynėjo, išskyrus šiame kodekse numatytą atvejį. Iš to seka, kad turėti gynėją yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga. Šiuo atveju B. B. (buvusi J.), pasirašydama protokolą dėl gynėjo atsisakymo, nurodė, kad jai gynėjas nėra reikalingas (t. 4, b. l. 186, 187), todėl apklausiant ją ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Apelianto reiškiami savotiški samprotavimai apie pareigūnų suinteresuotumą bylos tyrimu B. B. parodymų aspektu yra absoliučiai niekuo nepagrįsti ir paprasčiausiai vertinami kaip jo siekis sušvelninti arba išvengti baudžiamosios atsakomybės, juolab kad tokių aplinkybių (apie pareigūnų galimą jai poveikio darymą ar spaudimą duoti apeliantui nepalankius parodymus) nėra nurodžiusi net ir pati B. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, kuriame jau dalyvaujant jos gynėjui ji savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, įskaitant ir dėl R. Č. dalyvavimo ir jo vaidmens bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje, nepaneigė, priešingai, juos kaip tik patvirtino. Nors R. Č. skunde taip pat nurodo, kad B. B. nėra patikimas asmuo, todėl dar ir dėl to jos parodymais negalima remtis, kolegija tokius jo argumentus atmeta kaip visiškai deklaratyvius ir niekuo nepagrįstus bei kartu pažymi, kad tiek B. B. su I. K. nurodė, tiek ir pats apeliantas patvirtino, kad iki kaltinimuose minimų įvykių jie nebuvo tarpusavyje pažįstami, neturėjo jokių piktumų, todėl akivaizdu, jog minėti nuteistieji neturėjo visiškai jokio pagrindo apkalbėti R. Č. ir duoti jį kaltinančius parodymus, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo.

Apeliantas skunde taip pat analizuoja ir nuteistojo I. K. parodymus, nurodydamas, jog jie buvo nenuoseklūs. Tačiau kolegija pastebi, kad pats nuteistasis selektyviai išrenka teiginius ir juos traktuoja sau palankia prasme. Tuo tarpu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodė, kad nenuoseklūs I. K. parodymai yra tik dėl subjektyviosios pusės – kaltės buvimo jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, nes jis aiškino tai supratęs, tai nesupratęs, jog dalyvauja nusikaltimuose. Apie R. Č. ir kitų asmenų dalyvavimą ir vaidmenis nusikalstamoje veikoje jo parodymai iš esmės nebuvo prieštaringi, atitiko kitus bylos įrodymus ir tai leido apylinkės teismui šiuos jo parodymus laikyti patikimais, su kuo visiškai sutinka ir teisėjų kolegija.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad apylinkės teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, nepagrįstai, kartu pažeisdamas ir jo teisę į gynybą, rėmėsi melagingais mirusio įtariamojo K. G. parodymais, be to, nepagarsino 2016 m. liepos 7 d. jo duotų parodymų. Šiuo atveju, kaip jau minėta, apylinkės teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, kartu skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išsamius jų vertinimo motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija ir jų iš naujo nebekartoja. Pažymėtina, kad mirusio įtariamojo parodymai teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti ne todėl, kad jie yra lemiantys apelianto kaltę, tačiau siekiant patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir tai neprieštarauja formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/201, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.). Duomenų, patvirtinančių apelianto skundo argumentą, kad K. G. (yra miręs), duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jį apkalbėjo, nėra, todėl šį skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų ir jį atmeta.

Apeliantas tvirtina, kad apylinkės teismas nepagarsino mirusio įtariamojo K. G. 2016 m. liepos 7 d. duotų parodymų, tačiau šis skundo argumentas nėra pagrįstas, kadangi tiek iš 2017 m. rugsėjo 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo, tiek ir iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šie K. G. parodymai buvo pagarsinti. Nors, kaip galima suprasti, apeliantas siekia įrodyti, jog K. G. negalėjo jo atpažinti, kadangi minėtoje apklausoje nurodė, kad jo neatpažintų, tačiau būtina pažymėti, kad ankstesnės ir vėlesnės apklausų metu K. G. išsamiai nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, asmens parodymo atpažinti metu atpažino apeliantą, jo parodymai iš esmės atitiko I. K. bei B. B. parodymus ir kitus bylos įrodymus, vėlesnę K. G. apklausą vykdžiusi tyrėja I. P. teisme patvirtino, kad joks poveikis dėl parodymų davimo jam nebuvo daromas, K. G. parodymus davė laisva valia, jį apklausiant dalyvavo gynėjas, todėl 2016 m. liepos 7 d. parodymai niekaip nepaneigia kitų jo duotų išsamių parodymų bei byloje esančių duomenų visumos (3 t., b. l. 160–162, 183–185, 195–197; 4 t., b. l. 11–13; t. 10, b. l. 86–91). Nuteistojo skundo argumentas, kad remiantis K. G. parodymais jam buvo užkirstas kelias gynybai, nepagrįstas, kadangi teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuoti duomenys liudija, jog R. Č. buvo suteikta teisė duoti parodymus, jam buvo suteiktas ir paskutinis žodis, tiek jis, tiek jo gynėjas uždavinėjo klausimus kitoms proceso šalims, teikė teismui prašymus, todėl vien tai, kad teismas, tam, jog galutinai suformuotų savo vidinį įsitikinimą, bendrame bylos duomenų kontekste analizavo pagarsintus K. G. parodymus, niekaip nepaneigia aplinkybės, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su E. Č. ir G. J. duotų parodymų vertinimu, teigdamas, kad šie asmenys yra padorūs ir pilnaverčiai Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl jų parodymai turėtų būti vertinami kaip nuoseklūs ir patikimi, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, manydamas priešingai, juos apšmeižė ir išvadino melagiais. Tačiau kolegija pažymi, kad teiginiai apie šių asmenų padorumą ar pilnavertiškumą neturi jokios įtakos jų duotų parodymų teisingumui, t. y. jų vertinimui. Kita vertus, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė aiškius ir konkrečius motyvus, dėl ko šių liudytojų parodymai yra laikomi nepatikimais, su kuriais apygardos teismas visiškai sutinka ir jų iš naujo nebekartoja. Papildomai pažymėtina, kad parodymų metu pateikta informacija, kuri aiškiai prieštarauja ne tik byloje surinktiems rašytiniams duomenims, tačiau ir kitų nuteistųjų B. B., I. K., taip pat mirusio įtariamojo K. G. parodymams, negali būti vertinama kaip patikima.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka su liudytojo D. M. parodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas nuosprendyje jo parodymus iškraipė, ignoravo jo nurodytas aplinkybes, kad jis turi ir gali pateikti mobiliojo ryšio telefonus, kurie buvo naudojami darant nusikalstamas veikas, bei tai, kad jis prisipažino dalyvavęs vykdant sukčiavimus. Tačiau kolegija, priešingai nei teigia apeliantas, mano, kad apylinkės teismas pagrįstai liudytojo D. M. parodymus vertino kritiškai, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, ir juos atmetė, konstatavęs, kad šis liudytojas be pagrindo prisiėmė kaltę dėl įvykdytų sukčiavimų. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi paties D. M. parodymais, kur jis nurodė Kėdainiuose vykęs pas dvi moteris ir įvykdęs du sukčiavimus, kai tuo tarpu šiame mieste buvo apgauta tik nukentėjusioji A. F., taip pat nuteistųjų B. B. ir I. K. parodymais, kad jie D. M. nepažįsta (pastarieji ir K. G., kuris yra miręs, davė parodymus ir atpažino R. Č., kuris kartu su jais ir R. J. dalyvavo bendrai vykdomoje nusikalstamoje veikloje), bei kitais byloje esančiais įrodymais, įskaitant ir telefoninių pokalbių išklotines, iš kurių akivaizdu, kad SIM kortelės, iš kurių buvo skambinta nukentėjusiosioms R. G. ir J. P., laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 20 d. 20.51 val. iki 2016 m. birželio 21 d. 10.37 val. daugiausia veikė bazinėse stotyse, esančiose Alytuje, kur yra R. Č. gyvenamoji vieta, kai tuo tarpu D. M. teisme nurodė, kad birželio 20 d. vykdė sukčiavimą Kėdainiuose, tada pernakvojo Marijampolėje, o kitą dieną skambino į Panevėžį. Taigi D. M. nurodė buvęs visiškai kitame mieste nei tuo metu veikė SIM kortelės, naudotos nusikalstamoms veikoms vykdyti, todėl atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad papildoma D. M. apklausa, ką šiuo atveju skundu prašo atlikti apeliantas, R. Č. kaltės nei patvirtintų, nei paneigtų, kadangi akivaizdu, jog D. M. nebuvo organizuotos grupės narys ir nėra susijęs su skundžiamu nuosprendžiu kaltais pripažintų asmenų padarytomis veikomis, o tik nepagrįstai siekia prisiimti kaltę dėl įvykdyto sukčiavimo, ką pagrindžia ir tai, kad jo parodymai byloje atsirado tik pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu.

Nors R. Č. nurodo, kad D. M. parodymai ir turinys neatitinka nuosprendyje nurodytų, kolegija pažymi, kad tiek protokole, tiek nuosprendyje jo parodymai atitinka vieni kitus, todėl šie apelianto teiginiai taip pat atmetami kaip visiškai nepagrįsti.

Nuteistasis R. Č., kaip ir R. J., nesutinka su organizuotos grupės požymio konstatavimu jo veiksmuose. Tačiau apie tai, kad sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis organizuotos grupės požymis šioje byloje visiems nuteistiesiems, įskaitant ir apeliantą, buvo inkriminuotas teisėtai ir pagrįstai jau pasisakyta pirmiau ir iš naujo nebekartojama, o dėl skundo argumento, kad tokiu atveju veika turėjo būti kvalifikuojama, nurodant BK bendrosios dalies 25 straipsnio 3 dalį, kolegija pažymi, kad sukčiavimas organizuota grupe yra šią veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, todėl pagal susiformavusią teismų praktiką turi būti kvalifikuojama be atskiros nuorodos dėl organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalies), kuri šiuo atveju būtų perteklinė norma. Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad R. Č. vykdė R. J. pavestas užduotis, pats tiesiogiai bendraudavo su nukentėjusiomis, joms prisistatydavo policijos komisaru ir, panaudodamas apgaulę, įtikindavo jas savo pinigus atiduoti jų atėjusiam paimti K. G., taip pat jis instruktuodavo K. G., ką jis turi daryti ir sakyti nuėjęs pas nukentėjusiąsias, po sukčiavimų susitikdavo su I. K., K. G. ir B. B., kuri jam perduodavo dalį apgaule išviliotų pinigų. Taigi dėl R. Č. aiškiai išreikšto vaidmens dalyvaujant organizuotos grupės veikloje abejonių taip pat nekyla.

Apelianto deklaruojamu manymu, jo nekaltumas pasitvirtintų, jei nagrinėjant bylą būtų atlikta balso ekspertizė. Atsakydama į tokius apelianto argumentus kolegija pažymi, kad byloje nebuvo atliekamas pokalbių klausymasis, apie ką yra žinoma ir pačiam apeliantui, kuris yra susipažinęs su bylos medžiaga ir matė, kad joje jokių pokalbių įrašų nėra, todėl akivaizdu, dėl ko jie nebuvo ir šiuo metu negali būti tiriami. Tačiau nežiūrint to, byloje pakanka kitų įrodymų pagrįsti išvadą, kad nuteistasis ir kiti skundžiamu nuosprendžiu kaltais pripažinti apeliantai, veikdami organizuota grupe, padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, o R. Č. dar pasisavino policijos pareigūno vardą ir įvykdė BK 289 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią R. Č. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 289 straipsnyje, padarymo, todėl apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais apelianto teiginiais apie jo nekaltumą, kuriuos paneigia kiti bylos įrodymai.

Dėl nuteistojo I. K. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka tik su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukme, mano, kad apylinkės teismas, skirdamas jam tokią griežtą bausmę, nepakankamai įvertino jo nurodytas aplinkybes, kad jis susilaukė vaiko, kurio gimimas kardinaliai pakeitė jo požiūrį į nusikalstamo gyvenimo būdą. Apygardos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais aspektais ir dar kartą įvertinęs bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad manyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. K. bausmę, pažeidė BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą bausmę, nėra pagrindo.

Kaip jau minėta, BK 41 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės skyrimas – rūšies parinkimas bei dydžio nustatymas konkrečiam asmeniui yra teismo teisė ir pareiga, todėl apelianto pageidavimas šiais klausimais teismui nėra privalomas ar lemiantis veiksnys. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalies numatytais bausmės tikslais, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į jos skyrimo principus ir taisykles, numatytas BK 54–62 straipsniuose. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014).

Nagrinėjamu atveju apeliantas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurio sankcijoje nustatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė iki 8 (aštuonerių) metų, skundžiamu nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, kuri yra mažesnė nei bausmės vidurkis (4 metai 1 mėnuo 15 dienų). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (sukčiavimus), yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kaip pats nurodė, dirba atsitiktinius darbus, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be to, apylinkės teismas visiškai pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad apelianto atžvilgiu dėl sukčiavimo ir kitų su tuo susijusių veikų buvo priimta ir daugiau apkaltinamųjų nuosprendžių, iš kurių du, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šiuo metu yra įsiteisėję, t. y. 2017-11-15 įsiteisėjo 2016-06-13 Kauno apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo I. K. pripažintas kaltu įvykdęs tris sukčiavimus, o 2018-02-13, atmetus jo apeliacinį skundą, įsiteisėjo 2017-11-13 Kauno apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį dėl veikų, įvykdytų laikotarpiu nuo 2016-09-18 iki 2016-09-27, t. y. jau po veikos, dėl kurios yra pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, kas rodo, jog nuteistasis savo elgesio nepakeitė ir toliau lėšų pragyvenimui gaudavo nusikalstamu būdu. Dar viena byla dėl 10 sukčiavimų ir vagystės, panaikinus 2016-05-18 Kauno apylinkės teismo nuosprendį, iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, kurioje procesinis sprendimas kol kas nepriimtas. Be to, šiuo metu I. K., kaip ir B. B., pareikštas įtarimas Kaune atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, kuris buvo padarytas 2018-01-12, t. y. jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, kas leidžia pagrįstai teigti, jog apeliaciniame skunde nuteistojo dėstomi argumentai apie tai, jog jis suprato apie ankstesnį savo neteisingą elgesį ir padarė atitinkamas išvadas, yra tik deklaratyvūs. Akivaizdu, kad apeliantas dėl savo kriminalinio elgesio reikiamų išvadų nedaro, nesistengia taisytis, keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią, pragyvenimui užsidirbti legaliu būdu. Ankstesniais nuosprendžiais jam buvo taikomos ne tik švelnesnės bausmių rūšys – bauda, laisvės apribojimas, bet ir bausmę švelninančio įstatymo nuostatos (bausmės vykdymo atidėjimas), tačiau akivaizdu, kad tai apelianto nepataisė, nesulaikė nuo naujų nusikaltimų padarymo ir savo tikslų nepasiekė, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai, o tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir ši jo padaryta veika buvo tik dėsningas jo elgesio, kurio jis nenori keisti, padarinys. Todėl esant nurodytų aplinkybių visumai skirti nuteistajam mažesnę laisvės atėmimo bausmę, kuri, kaip minėta, savo dydžiu jau ir taip yra mažesnė nei minėto straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės vidurkis, nėra jokio pagrindo.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepakankamai įvertino aplinkybę, jog jis turi mažametę dukrą, kas iš esmės privertė jį atsisakyti savo kriminalinių polinkių, šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, šią jo nurodomą aplinkybę apylinkės teismas įvertino tinkamai, nors iš pateikto vaiko gimimo įrašo ir matyti, kad jame nurodytas dukros, gim. (duomenys neskelbtini), kurios motina – B. B., tėvas yra R. J. (buvęs B. B. vyras), o ne apeliantas I. K..

Taigi aptariamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė ir apeliantui paskyrė tinkamą ir teisingą bausmę, atitinkančią tiek jo padarytos veikos, tiek ir jo asmenybės pavojingumą, todėl jos nešvelnina.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistųjų B. B., R. Č., R. J. ir I. K. apeliacinius skundus.