Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1940-835/2017 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams antstoliui Sauliui Virbickui, S. M. dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – M. S. Š..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė O. V. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugsėjo 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) . Nurodė, kad ieškovei priklausantis butas buvo parduotas už mažesnę, nei rinkos, kainą, be to, antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus neįsitikino, ar bute nėra gyvenančių nepilnamečių vaikų, kai tuo tarpu bute buvo registruotas vienų metų berniukas.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės valstybei 29,55 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad 2014 m. balandžio 1 d. antstolio Sauliaus Virbicko kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0127/14/00616 dėl skolos išieškojimo iš ieškovės (skolininkės) O. V. išieškotojos M. S. Š. naudai. Skolininkei priklausantis butas, esantį (duomenys neskelbtini), Alytuje, buvo įvertintas antstolio paskirto UAB „Jungtinis verslas“ eksperto 2015 m. lapkričio 11 d. išvada – 10 000 Eur (vykd. b. l. 95). Ieškovė, nesutikdama su turto įkainojimo suma, teikė skundus dėl antstolio veiksmų, kurie buvo atmesti Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2YT-880-652/2016, Nr. 2YT-2079-652/2016. Butą per antrąsias varžytynes, vykusias 2016 m. liepos 13 d. – 2016 m. rugpjūčio 12 d., nupirko S. M. už 6 640 Eur (vykd. b. l. 198). Visa suma už nupirktą turtą įmokėta 2016 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 68). Butas įregistruotas S. M. vardu (vykd. b. l. 214-215). Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju teisės normų reikalavimai dėl turto vertės nebuvo pažeisti, nes turto vertė buvo nustatyta eksperto (CPK 681 str. 4 d.), duomenų, jog vykdymo proceso metu keitėsi areštuoto turto vertė nepateikta, ieškovė nuomonę dėl per mažos nustatytos vertės grindė 2009 m. balandžio 15 d. nustatyta turto vidutinės rinkos vertės kaina (b. l. 66-67), nors turto varžytynės vyko 2016 metais, ir pagal 2016 m. lapkričio 24 d. VĮ Registro centro išrašą turto vidutinė rinkos vertė yra 8 710 Eur (vykd. b. l. 222-223), be to, turtas nebuvo parduotas pirmosiose varžytynėse, o tai rodo, kad ieškovės turtas rinkoje buvo nepaklausus ir kad eksperto nustatyta kaina yra ne per maža, o per didelė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepasinaudojo savo teise iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją ir parduoti už, jos manymu, tinkamą kainą. Teismas sprendė, kad ieškovės deklaratyvūs teiginiai dėl mažamečio vaiko buvimo ginčo bute yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad vykdomoji byla užvesta jau 2014 m. balandžio 1 d. ir CPK 644 straipsnio 5 punkte numatyta skolininko pareiga nedelsiant pranešti Valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ir antstoliui apie tai, kad būste, į kurį nukreipiamas išieškojimas, gyvena nepilnamečių vaikų, tačiau ieškovės teiginys apie bute esantį vaiką atsirado tik pateikus ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Teismo vertinimu, ieškovė netinkamai įgyvendino jai suteiktas procesines teises ir pareigas vykdymo procese ir nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė O. V., kurios interesams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimo pagrindu atstovauja advokatas A. P., prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas bylos nagrinėjimo metu neišaiškino ieškovei galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, taip pat pradėjo teisminį nagrinėjimą nesudarydamas tinkamų sąlygų susipažinti su visa bylos medžiaga ir pasirengti bylos nagrinėjimui.Teismas netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 1 dalį (įrodymų pakankamumo taisyklę), netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Parengiamojo tesimo posėdžio metu teismas be pagrindo atsisakė išreikalauti ieškovės prašomą įrodymą – Alytaus miesto savivaldybės administracijos pažymą apie asmenis, deklaravusius gyvenamąją vietą ginčo bute.Ieškovės iniciatyva atlikus ginčo buto įvertinimą, jo vertė nustatyta 12 637,92 Eur, tai patvirtina, kad varžytynėse parduoto buto kaina buvo nustatyta per maža. Taip pat teismas nevertino aplinkybės, kad UAB Jungtinis verslas“ turto vertintojo pateiktas ekspertizės aktas parengtas faktiškai neapžiūrėjus buto.Teismas visiškai nepasisakė dėl byloje pateiktų įrodymų, kad M. S. Š. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Apeliantė mano, kad šios bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir nustatyta, ar ieškovė pagrįstai laikoma skolininke.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas antstolis Saulius Verbickas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:Teismo posėdžio metu nustatyta aplinkybė, kad mažametis vaikas ginčo bute niekada negyveno, todėl skolininkė sąmoningai siekia sunkinti vykdymo procesą išieškant skolą iš hipoteka įkeisto turto. Visi ieškinyje nurodyti argumentai jau buvo išnagrinėti teisme skolininkei skundžiant antstolio veiksmus vykdymo procese.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė prašo priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus – buto, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, 2017m. rugpjūčio 2d. rinkos vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą Nr. 132, nes pirmosios instancijos teismas pateikti tokį įrodymą apeliantei nebuvo suteikęs galimybės.C P K 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti C P K 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma C P K 314 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės teikiamas dokumentas gali būti reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybėms nustatyti, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas priimti ieškovės pateiktą dokumentą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo 2017m. birželio 15d. parengiamajame teismo posėdyje ir šalims neprieštaraujant pradėjo žodinį bylos nagrinėjimą iš esmės ( CPK 231 straipsnio 5 dalis). Teismo posėdžio metu fiksuotas garso įrašas patvirtina, kad teismas šalims išaiškino visas CPK 42 straipsnyje nustatytas šalių teises ir pareigas. Nustatyta, kad ieškovė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl teisės turėti advokatą bei suteikti jai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą nereiškė. Taigi, atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas proceso metu neišaiškino ieškovei galimybės pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba ir nagrinėjant bylą buvo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai bei suvaržytos apeliantės teisės. Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 99 straipsnį asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tokia pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė buvo pateikusi atitinkamą prašymą vietovės koordinatoriui dėl valstybės garantuojamos pagalbos jai suteikimo paminėto įstatymo nustatyta tvarka. Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turtas buvo parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pagal Kasacinės instancijos teismo suformuotą teisminę praktiką kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškintis ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, ( CPK 718 straipsniu ir 722 straipsnio 2 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra). Be to, teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimą, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, nėra vienareikšmiškai reglamentuota, tai yra vertinamasis kriterijus. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007).Iš vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatyta, kad vykdymo eigoje iškilo būtinybė antstoliui realizuoti skolininkei ( ieškovei) priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Alytuje ir atlikus parduodamo turto įvertinimą UAB „Jungtinis verslas“ eksperto 2015m. lapkričio 11d. išvada šio turto vertė buvo nustatyta – 10000 Eur. Iš pirmųjų varžytinių, įvykusių 2016m. kovo 3d. - 2016m. balandžio 4d. ginčo butas nebuvo parduotas, nes varžytinėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas, pradinė turto vertė, atsižvelgiant į tai, kad turtas rinkoje buvo nepaklausus nustatyta - 8000 Eur. Per antrąsias varžytines, įvykusias 2016m. liepos 13d. - 2016m. rugpjūčio 12d. butą nupirko atsakovė S. M. už 6640 Eur. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas įvertinęs turto realizavimo procedūrų teisėtumą pagrįstai nustatė, kad pirmosiose varžytinėse parduodamo turto vertė buvo nustatyta remiantis antstolio paskirto eksperto išvada ir prisilaikant CPK 681 straipsnyje nustatytos tvarkos. Bylos duomenimis ieškovė nesutikdama su antstolio veiksmais dėl turto įkainojimo juos skundė teismui, tačiau Alytaus rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiomis nutartimis civilinėse bylose Nr. 2YT-880-652/2016, Nr. 2YT-2079-652/2016, ieškovės skundai nebuvo patenkinti. Šie teismo procesiniai sprendimai yra įsiteisėję ( CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pagal CPK 681 straipsnio 4 dalį, jeigu šiame straipsnyje nustatyta tvarka turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Tačiau toks reglamentavimas skolininkui ar išieškotojui neatima teisės pareikšti motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados ir prašyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę turto vertei nustatyti. Nustatyta, kad ieškovė prašymų skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę turto vertei nustatyti nereiškė, o aplinkybę dėl per mažos kainos nustatymo grindžia tik 2009m. balandžio 15d. V. Į. Registrų centras ginčo buto vidutinės rinkos vertės pažyma, kuri atlikta masinio vertinimo būdu. Esant tokiai susidariusiai situacijai ir nekilus abejonių dėl turto vertės, antstolis papildomos ekspertizės ginčo turto vertei nustatyti neskyrė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad antstolis skirti ekspertizę savo iniciatyva privalo, jeigu jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1dalis). Teisėjų kolegija įvertinusi nustatytas aplinkybes sprendžia, kad parduodamo turto vertė buvo nustatyta teisingai ir spręsti, kad ieškovės teisės nagrinėjamu atveju buvo suvaržytos nėra teisinio pagrindo.Kaip buvo minėta, kad pagal nustatytą eksperto kainą ir tokią kainą sumažinus 20 proc. mažesne kaina dėl jo ne paklausos rinkoje, realizuojamas turtas pirmose varžytinėse nebuvo nupirktas. Per antrąsias varžytines turtas buvo parduodamas nustatant jo kainą 60 procentų nustatytos turto kainos parduodamos pirmose varžytinėse ( CPK 722 straipsnio 2 dalis). Antrose varžytinėse realizuojamas turtas buvo parduotas ir byloje nenustatyta CPK 681 straipsnyje įvardijamų pažeidimų, tokių pažeidimų nenurodo ir pati ieškovė, todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl parduodamo turto įkainojimo tvarkos pažeidimų. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu vienu iš apeliacinio skundo argumentų grindžia procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo procesą, pažeidimu. Akcentuotina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185straipsniai). Iš apskųsto teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar kaina, už kurią varžytynėse buvo parduotas ginčo turtas, atitiko turto rinkos vertę, įvertino tiek ieškovės, tiek ir atsakovų pateiktus įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus – ekspertizės išvadą, Nekilnojamojo turto registro duomenis bei kitus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, pakankamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog ginčo turto kaina neatitiko jo rinkos vertės. Tokia išvada teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai motyvuota, atitinka faktinius duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ( CPK 270 straipsnio 4 dalis). Papildomai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad ieškovės pateiktas prie apeliacinio skundo ginčo buto rinkos vertės ekspertinio tyrimo aktas taip pat nepatvirtina, kad parduodant ginčo turtą jo vertė neatitiko rinkos kainą. Teisėjų kolegija tai akcentuodama pastebi, kad tokiu ekspertizės aktu remtis negalima, nes ginčo buto vertės tyrimas atliktas ir turto rinkos vertė nustatyta jau po realizuoto turto pardavimo varžytinėse. Šiuo aktu turto vertė nustatyta 2017m. liepos 20d., o ginčo turtas buvo parduotas varžytinėse 2016m. rugpjūčio 12d. Apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad byloje trečiajam asmeniui ( išieškotojai) M. S. Š. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo ir bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingas. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė procesinės teisės normas reglamentuojančias bylos nagrinėjimą bei turto realizavimą vykdymo procese, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos ( CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017m. liepos 5d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.