Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Rudesta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-773-440/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AP LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rudesta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „AP LT“ kreipėsi teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Rudesta“ (šiuo metu bankrutuojanti) 81 658,91 Eur skolą, 892,96 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad visi darbai pagal sutartis buvo atlikti, atliktų darbų aktai atsakovės yra pasirašyti, dėl papildomų darbų su atsakove buvo suderinta. Atsakovė nepagrįstai neatsiskaitė su ieškove. Nurodė, kad 2016 m. vasario 18 d. tarp ieškovės (subrangovės) UAB „AP LT” ir atsakovės (rangovės) UAB „Rudesta” buvo sudaryta statybos subrangos sutartis Nr. 2016-02S (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo pagal sutartyje nustatytas sąlygas savo jėgomis, priemonėmis, medžiagomis bei rizika atlikti darbus statybos objekte. 2016 m. balandžio 16 d. šalys sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 (toliau – Susitarimas), kurio 8.1. punktu susitarė dėl atsakovės (rangovo) metalo konstrukcijų pristatymo ieškovei (subrangovui) tvarkos. 2016 m. balandžio 21 d. šalys pasirašė statybos subrangos sutarties specialiąsias sąlygas (SS) Nr. 2016-08S, kuriose numatė minėtų konstrukcijų dažymo darbus, kuriuos įsipareigojo atlikti ieškovė (subrangovas). Atsakovei pristačius Susitarime numatytas konstrukcijas, ieškovė pastebėjo, kad konstrukcijos yra netinkamos kokybės. Ieškovės vertinimu darbų atlikti su tokiomis konstrukcijomis nebuvo galima, todėl ieškovė kreipėsi į atsakovę, elektroniniais laiškais informuodama apie brokuotų konstrukcijų dažymui gavimą. Tai, kad minėtos metalo konstrukcijos buvo pristatytos netinkamos kokybės patvirtina 2016 m. gegužės 6 d. UAB „Litnobiles“ padarytos išvados dėl „Cinku galvanizuotų paviršių dažymo patikros ir defektų atsiradimo priežasčių nustatymo“. Su atsakove buvo suderinta elektroniniu paštu dėl papildomų darbų atlikimo. 2016 m. gegužės 18 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 322 dėl apmokėjimo už papildomų darbų atlikimą, išsiųsta elektroniniu paštu. Atsakovė jokių pretenzijų dėl išrašytos PVM sąskaitos nereiškė, ieškovės vykdytus darbus pridavė užsakovui UAB „StalCorp“, tačiau nesumokėjo už atliktus darbus. 2016 m. gegužės 11 d. atsakovei pateikta pretenzija dėl patirtų papildomų išlaidų, nuostolių 10 500 Eur ir PVM. Atsakovė nėra atsiskaičiusi už kitus darbus ir bendra skola sudaro 82 551,87 Eur.Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 13 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.Atsakovė pareiškė prieštaravimus motyvuodama tuo, kad ieškovės atlikti darbai nebuvo kokybiški, buvo su defektais, buvo atliekami su trūkumais ir nesilaikant sutartyje numatytų kokybės reikalavimų, todėl atsakovei neatsirado pareiga už juos atsiskaityti. Tarp atsakovės ir ieškovės nebuvo atlikti sutarties pakeitimai, nebuvo sudaryta papildomo susitarimo, kurių pagrindu UAB „Rudesta“ būtų įsipareigojusi atlyginti už konstrukcijų defektų šalinimą. Ieškovė papildomus darbus atliko nesuderinusi su atsakove nei darbų poreikio, nei jų kainos, nei terminų, be to darbai buvo atlikti nekokybiškai. Ieškovės išrašyta PVM sąskaita yra nepagrįsta ir neteisėta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 29 d. galutiniu sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 13 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovės UAB „Rudesta“ ieškovei UAB „AP LT“ 821,59 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės UAB „Rudesta“ valstybei 4,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas nustatė, kad ieškovė (subrangovė) UAB „AP LT“ ir atsakovė (rangovė) UAB „Rudesta“ 2016 m. vasario 18 d. sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 2016-02S, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pagal sutartyje nustatytas sąlygas savo jėgomis, priemonėmis, medžiagomis bei rizika atlikti darbus statybos objekte ir kartu su atsakove dalyvauti pateikiant juos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suformuotai statybos užbaigimo komisijai, o atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir sumokėti už juos sutartyje nustatytą kainą. 2016 m. balandžio 16 d. ieškovė ir atsakovė sudarė papildomą susitarimą prie statybos subrangos sutarties Nr. 1, kurio 8.1. punktu susitarė dėl atsakovės (rangovės) metalo konstrukcijų pristatymo ieškovei (subrangovei) tvarkos, kad subrangovei bus pristatytos šešios mašinos per savaitę. Taip pat susitarė dėl apmokėjimo termino per 14 dienų nuo paskutinės mėnesio dienos už kurį pateikiami darbų atlikimo aktai. 2016 m. balandžio 21 d. šalys pasirašė statybos subrangos sutarties specialiąsias sąlygas (SS) Nr. 2016-08S, kuriose numatė minėtų konstrukcijų dažymo darbus, kuriuos atlieka ieškovė (subrangovė). Susitarė dėl apmokėjimo termino per 30 kalendorinių dienų skaičiuojant nuo atliktų darbų akto pasirašymo dienos. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pagal Sutartį savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, tai patvirtina pateikti ir abiejų šalių pasirašyti laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. atliktų darbų aktai, ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras, o atsakovei atsirado pareiga jas apmokėti. Akcentavo, kad iš esmės atsakovė teismo posėdžio metu su ieškiniu sutiko iš dalies nurodydama, kad sutinka su 68 953,91 Eur skola bei delspinigiais. Kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina ieškovės reikalavimo pagrįstumą, tai, atsakovei sutinkant su minėta ieškinio reikalavimo dalimi, teismas padarė išvadą, kad nėra tikslinga plačiau pasisakyti dėl prašomos priteisti sumos. Teismas, spręsdamas klausimą dėl 12 705,00 Eur ieškinio reikalavimo, kuris kildinamas iš papildomai atliktų darbų bei jų pagrindu 2016 m. gegužės 18 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 322, atsižvelgė į tai, kieno iniciatyva buvo atliekami papildomi darbai. Nors atsakovė neigė, kad jos iniciatyva ieškovė atliko papildomus darbus, tačiau teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 25-29 dienomis UAB „Rudesta“ techninis direktorius A. S. buvo informuotas elektroniniu paštu ir telefonu apie brokuotų konstrukcijų dažymui gavimą. Su juo elektroniniu paštu buvo suderinta brokuotų konstrukcijų remontas eksperimentine tvarka. A. P. elektroniniame laiške 2016 m. balandžio 28 d. nurodoma, kad po telefoninio pokalbio, buvo prieita išvados, kad smėliuoti daugiau nei darė iki šiol nėra prasmės nes po testinio smėliavimo vis tiek padengus gruntu paviršių atsirado pūslės. Palieka visą technologiją kokia buvo ir tik po galutinio sluoksnio užnešimo ant konstrukcijos atsiradusias pūsles nušveičia mechaniškai, uždažo poliuretanu, jeigu atsiranda pakartotinai pūslės, kartoja procedūrą kol nelieka pūslių. Už atliktą papildomą darbą (viską, kas atliekama po pirmo poliuretaninio sluoksnio užnešimo), bus išrašoma sąskaita, kaip papildomi darbai. Kadangi sumos neįmanoma apskaičiuoti, ji bus pateikta tik atlikus darbą. Nurodoma, kad laukiama patvirtinimo. 2016 m. balandžio 29 d. iš A. S. buvo gautas elektroninis laiškas, kuriame nurodoma dėl suderinimo, „OK“, tuo pačiu nurodė, kad tikisi, kad nebus naudojamasi situacija ir kt. Aplinkybę, kad ieškovė su atsakove susitarė dėl papildomų darbų, jų apmokėjimo, patvirtino ir liudytojas ieškovės techninis A. P..Teismas, remdamasis pateiktu elektroniniu susirašinėjimu, nesutiko su atsakovės pozicija, kad su atsakove nebuvo derinta, kad atsakovė neišreiškė sutikimo dėl papildomų darbų atlikimo, nors ir nebuvo nurodyti konkretūs kiekiai, darbų apimtys, terminai ir kaina. Teismo vertinimu, iš atsakovės buvo gautas patvirtinimas dėl darbų atlikimo ir ateityje išrašytinos sąskaitos. Teismas pažymėjo, kad ieškovei 2016 m. gegužės 18 d. išrašius sąskaitą APLT Nr. 322 dėl apmokėjimo iki 2016 m. gegužės 26 d. atsakovė dėl jos nereiškė pretenzijų, neginčijo bendros su PVM sumos 12 705,00 Eur, pretenzijos, nenurodė jokių aplinkybių dėl apmokėjimo. Nors atsakovė PVM sąskaitos faktūros neišrašė, tačiau šalių susitarimą dėl papildomų darbų, teismo vertinimu, patvirtina ne vien PVM sąskaitos išrašymas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, nesutikdama su argumentais, kad konstrukcijų trūkumai galėjo susidaryti dėl cinkavimo, neteikė į bylą kitų duomenų, o ieškovė nurodė, kad vadovaujasi 2016 m. gegužės 6 d. aktu, be to, ieškovei dažant konstrukcijas buvo laikomasi reikalavimų, matuojamas drėgnumas ir pūslių susidarymą negalėjo lemti dažymo procesas. Teismas, atsižvelgdamas į minėto akto turinį, sprendė, kad nėra pagrindo atmesti akte nurodytų aplinkybių bei argumentų, tuo labiau, kad atsakovė, neigdama akte nurodytus argumentus, jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadas, kad nustatytus trūkumus, atsirandantį pūslėtumą lėmė pačios ieškovės veiksmai atliekant dažymo procesą, ar kiti veiksniai, nepateikė. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog atliekant papildomus darbus dalyvavo užsakovo atstovas, atliktas darbo rezultatas buvo priduotas užsakovui, nors byloje nepateikti duomenys dėl darbų rezultato priėmimo, tačiau šių aplinkybių atsakovė neginčijo. Be to, teismas taip pat akcentavo, kad atsakovė dar patvirtino ir tai, kad su ieškove neatsiskaitė dėl finansinių sunkumų. Teismas pažymėjo, kad tai, jog atsakovė pateikė duomenis, kad galimai ieškovės 2016 m. liepos 7 d. pretenziją bei 2016 m. gegužės 6 d. aktą atsakovė persiuntė Latvijos įmonei SIA „ZN metals“, nepatvirtina atsakovės argumentų, ir nepaneigia ieškovės argumentų, kad šalys susitarė, jog ieškovė atliks papildomus darbus. Kiti elektroninio susirašinėjimo duomenys su galimai Latvijos įmone pateikti ne lietuvių kalba, teismo vertinimu, yra neinformatyvūs ir nėra tinkami įrodymai. Nors konkrečiu atveju ir nebuvo rašytinio susitarimo tarp šalių dėl trūkumų ištaisymo, papildomų darbų atlikimo, tačiau teismas sprendė, kad visuma įrodymų patvirtina, jog dėl papildomų darbų šalys buvo susitarusios. Nors atsakovė tik iš dalies sutiko su ieškiniu, ir nesutiko tik dėl atliktų papildomų darbų 12 705,00 Eur ir dėl 137,21 Eur delspinigių, tačiau teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai pagrįsti. Teismas sprendė, kad preliminariu sprendimu iš atsakovės ieškovei pagrįstai priteista 81 658,91 Eur skola. Teismas, apibendrindamas pažymėjo, kad byloje nustačius, jog atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų, neatsiskaitė su ieškove ne tik už atliktus darbus, kurių tinkamumas patvirtintas atliktų darbų aktais, ir ko neginčijo atsakovė, bet ir visiškai neatsiskaitė ir už brokuotų konstrukcijų trūkumų šalinimą, papildomus darbus. Teismas iš ieškovės pateiktos 2016 m. birželio 28 d. skolos ir delspinigių paskaičiavimo pažymos nustatė, kad 892,96 Eur delspinigių dydis atitinka Sutarties 10.4.2. punkto sąlygas, todėl sprendė, kad jie pagrįstai priteisti ieškovei iš atsakovės. Taip pat teismas sprendė, kad iš atsakovės ieškovei pagrįstai priteistos 728,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, žyminis mokestis.Kadangi po atsakovės prieštaravimų preliminariam teismo sprendimui, sprendimas paliktas nepakeistas, todėl galutiniu sprendimu teismas sprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą (CPK 430 straipsnio 7 dalis). Ieškinį patenkinus, teismas iš atsakovės papildomai priteisė 821,59 Eur patirtų atstovavimo, bylinėjimosi išlaidų, ieškovės turėtų tiek teikiant ieškinį, tiek po atsakovės prieštaravimų preliminariam sprendimui pateikimo, kurios detalizuotos, pagrįstos rašytiniais įrodymais ir atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato ruoštų procesinių dokumentų skaičių, atstovavimo teisme laiką, neviršijo rekomenduojamų priteisti dydžių (CPK 80 straipsnio 1 dalies 7 punktas).Teismas taip pat iš atsakovės valstybei priteisė 4,56 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Rudesta“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. galutinio sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinio dalį dėl 12 705 Eur sumos priteisimo už papildomus darbus ir dėl 137,21 Eur delspinigių; atmetus ieškovės ieškinio dalį dėl skolos už papildomus darbus ir dėl dalies delspinigių, proporcingai perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; teismui nustačius, kad yra CPK 329 straipsnio 1-3 dalyse numatyti pagrindai arba dėl įrodymų nepakankamumo negalint bylos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė teisingumą, bylą išsprendė neteisingai, priimdamas sprendimą rėmėsi išimtinai ieškovės pateiktais įrodymais, teiginiais ir samprotavimais, nemotyvuotai atmesdamas atsakovės UAB „Rudesta“ poziciją dėl ginčo dalyko, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, taip pažeidė procesines ir materialines teisės normas.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl papildomų darbų šalys buvo susitarusios. Tarp šalių nebuvo atlikti 2016 m. vasario 18 d. statybos subrangos sutarties Nr. 2016-02S pakeitimai, nebuvo sudaryta jokio papildomo susitarimo, kurių pagrindu UAB „Rudesta“ būtų įsipareigojusi atlyginti už konstrukcijų defektų šalinimą. Ieškovė UAB „AP LT“ papildomus darbus atliko nesuderinusi su atsakove, nesuderino nei darbų poreikio, nei jų kainos, nei terminų. Elektroniniai laiškai tiek savo forma, tiek turiniu neleidžia daryti išvados, kad buvo sudarytas susitarimas dėl papildomų darbų, kylančių dėl konstrukcijų broko. Dėl to atsakovė nesutinka su teismo vertinimu, jog iš atsakovės buvo gautas patvirtinimas dėl darbų atlikimo ir ateityje išrašytinos sąskaitos. Be to, ieškovės darbai atlikti nekokybiškai, ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 322 atsakovės nepasirašyta, todėl ieškovė neturi pareigos sumokėti ieškovei už atliktus darbus. Kaip atsakovė nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, šioje civilinėje byloje nepateikta įrodymų, kokia metalo konstrukcijų trūkumų priežastis. Labiausiai tikėtina šių trūkumų priežastis – pačios ieškovės atliktas dažymo brokas, kurį pati ieškovė ir ištaisė, todėl ieškovė pati turi prisiimti papildomų darbų išlaidas.Teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų UAB „AP LT“ direktoriaus N. L. ir UAB „AP LT“ technikos direktoriaus A. P. liudijimuose esančius esminius prieštaravimus dėl faktų, kada buvo pradėti konstrukcijų dažymo darbai. N. L. teigė, kad konstrukcijos buvo pradėtos dažyti tik po to, kai apie konstrukcijų broką buvo pranešta užsakovei (atsakovei), tuo tarpu liudytojas A. P. priešingai – teigia, kad pastebėjus konstrukcijų trūkumus jos buvo nudažytos, atsirado pūslėtumas, ir tik tuomet buvo kreiptasi į atsakovė ir informuojama apie konstrukcijų broką. Tad atsakovės nuomone, ieškovė atlikusi nekokybiškus dažymo darbus, trūkumus šalino atsakovės sąskaita, siekdama padengti savo nuostolius.Teismas neatsižvelgė ir į liudytojų UAB „AP LT“ direktoriaus N. L. ir UAB „AP LT“ technikos direktoriaus A. P. liudijimuose esančius esminius prieštaravimus dėl brokuotų konstrukcijų kiekių (N. L. teigia, kad 5 ar 6 automobiliuose buvo nustatyti konstrukcijų trūkumai, kas sudarė 25 tonas; liudytojas A. P., būdamas ieškovės direktorius, apskritai tikslaus kiekio brokuotų konstrukcijų neprisimena), darbų apimčių ir pan. Nesutiktina su teismo išvada, kad konstrukcijų trūkumai galėjo susidaryti dėl cinkavimo, o ne dėl konstrukcijų dažymo, smėliavimo. Remtis 2016 m. gegužės 6 d. UAB „Litnobiles“ padarytomis išvadomis dėl „Cinku galvanizuotų paviršių dažymo patikros ir defektų atsiradimo priežasčių nustatymo“ konstatuojant metalo konstrukcijų broką negalima, nes 2016 m. gegužės 6 d. raštas nėra eksperto išvada, minėtas aktas tėra prielaidos ir spėjimai. Be to, šis raštas surašytas suinteresuoto asmens, t. y. pasamdyto ieškovės.Nesutiktina su teismo argumentu, kad atsakovė, neigdama 2016 m. gegužės 6 d. UAB „Litnobiles“ parengtame akte nurodytas aplinkybes bei argumentus, jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadas, kad nustatytus trūkumus, atsirandantį pūslėtumą lėmė pačios ieškovės veiksmai atliekant dažymo procesą, ar kiti veiksniai, neteikė. Atsakovė pateikė elektroninį susirašinėjimą su Latvijos įmone SIA „ZN metals“, iš kurio matyti, kad pastarajai įmonei buvo persiųsta iš ieškovės gauta pretenzija siekiant išsiaiškinti tikrąsias metalo konstrukcijų broko priežastis. Į tai SIA „ZN metals“ 2016 m. gegužės 6 d. rašto sudarytojui G. S., technikos direktoriui, 2016 m. rugpjūčio 2 d. el. laišku atsakė, jog nesutinka su tuo, jog dėl cinko kokybės ar blogai atliktos cinkavimo procedūros gali atsirasti dažų ar (ir) grunto pūslės. SIA „ZN metals“ darbuotojas J. D. taip pat nurodė, kad vienintelė priežastis, kodėl atsirado pūslės po nudažymo, yra nekokybiškos medžiagos paruošimas dažymui arba nekokybiškai atlikta džiovinimo/dažymo procedūra. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos el. susirašinėjimą, iš kurio matyti, kad UAB „Litnobiles“ technikos direktorius G. S., atsakydamas į 2016 m. rugpjūčio 2 d. SIA „ZN metals“ el. laišką, nurodė, kad jo surašytas dokumentas nėra ekspertizės išvados; kad dokumente aprašytos galimos defektų atsiradimo priežastys, remiantis gautomis fotografijomis ir žodine informacija.Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė dėl Latvijos įmonės SIA „ZN metals“ teisių ir pareigų, kas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismui konstatavus, kad nėra pagrindo atmesti akte nurodytų aplinkybių, t. y. jog metalo konstrukcijų broką lėmė cinkavimas, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu privalėjo dalyvauti ir Latvijos įmonė SIA „ZN metals“ ir ši įmonė turėjo būti įtraukta į bylą. Proceso teisės normų pažeidimai reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso, todėl jų ištaisyti aukštesnės instancijos teisme neįmanoma. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi įtakos SIA „ZN metals“ teisėms ir pareigoms, nes teismui konstatavus, kad metalo konstrukcijų broką sukėlė SIA „ZN metals“ atliktas konstrukcijų cinkavimas, atsakovė įgyja teisę ateityje reikšti pretenzijas ir ieškinį dėl nuostolių/žalos atlyginimo Latvijos įmonei SIA „ZN metals“, tačiau ši įmonė neįtraukta dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Tokiu atveju Latvijos įmonė SIA „ZN metals“ prarado galimybę įrodinėti, kad metalo konstrukcijų brokas atsirado ne dėl jos kaltės.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino atsakovės argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino, jog ieškovės pateiktas ieškinys yra nesudėtingas dokumentas nei teisinių argumentų, nei faktinių aplinkybių atžvilgiu, todėl jo parengimas neturėjo kainuoti daug laiko ir piniginių sąnaudų. Teismas skundžiamu sprendimu tenkindamas ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus (CPK 3 str. 1 d.), kadangi ieškovės reikalaujama priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė ir nepagrįsta. Ieškovės reikalaujama priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėjo būti mažinama bent per pusę.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinėje instancijoje

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Byla nagrinėjama atsakovės UAB „Rudesta“ apeliacinio skundo ribose.

Dėl papildomų įrodymų prijungimo

Apeliantė prašo pridėti papildomus įrodymus – elektroninį susirašinėjimą ir jo vertimą į lietuvių kalbą.CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliantės pateikti įrodymai susiję su teismo padarytų išvadų pagrįstumo vertinimu, priešingą suinteresuotumą turinti bylos šalis turėjo galimybę su šiais įrodymais susipažinti ir dėl jų pasisakyti, teisėjų kolegija su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl apmokėjimo už papildomus statybos rangos darbus

CK 6.681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje numatytų statybos darbų rodiklių (CK 6.695 straipsnio 1 dalis).Pagal CK 6.659 straipsnyje įtvirtintas bendrąsias rangos sutarčių taisykles rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą dėl netinkamų dokumentų, medžiagų, darbų atlikimo būdo ar kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar saugumui. Pagal CK 6.684 straipsnio 4 dalį rangovas, statybos metu padaręs išvadą, kad reikalingi normatyviniuose statybos dokumentuose nenumatyti darbai, dėl kurių būtina atlikti papildomus statybos darbus ir atitinkamai padidinti sutarties kainą, privalo apie tai pranešti užsakovui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė (subrangovė) UAB „AP LT“ ir atsakovė (rangovė) UAB „Rudesta“ 2016 m. vasario 18 d. sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 2016-02S, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pagal sutartyje nustatytas sąlygas savo jėgomis, priemonėmis, medžiagomis bei rizika atlikti darbus statybos objekte ir kartu su atsakove dalyvauti pateikiant juos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suformuotai statybos užbaigimo komisijai, o atsakovė įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir sumokėti už juos sutartyje nustatytą kainą. 2016 m. balandžio 16 d. ieškovė ir atsakovė sudarė papildomą susitarimą prie statybos subrangos sutarties Nr. 1, kurio 8.1. punktu susitarė dėl atsakovės (rangovės) metalo konstrukcijų pristatymo ieškovei (subrangovei) tvarkos, kad subrangovei bus pristatytos šešios mašinos per savaitę. Taip pat susitarė dėl apmokėjimo termino per 14 dienų nuo paskutinės mėnesio dienos už kurį pateikiami darbų atlikimo aktai. 2016 m. balandžio 21 d. šalys pasirašė statybos subrangos sutarties specialiąsias sąlygas (SS) Nr. 2016-08S, kuriose numatė minėtų konstrukcijų dažymo darbus, kuriuos atlieka ieškovė (subrangovė). Susitarė dėl apmokėjimo termino per 30 kalendorinių dienų skaičiuojant nuo atliktų darbų akto pasirašymo dienos. Šalys nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. pasirašė atliktų darbų aktus, ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras. Atsakovė už ieškovės atliktus darbus pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsiskaitė iš dalies, todėl ieškovė pareiškė pretenziją dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Atsakovei neįvykdžius ieškovės reikalavimų, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Atsakovė sutiko su ieškinio reikalavimu dėl 68 953,91 Eur skolos bei delspinigiais, tačiau nepripažino, kad jai kyla pareiga sumokėti 12 705 Eur už papildomus darbus ir 137,21 Eur delspinigių. Atsakovės teigimu, dėl papildomų darbų atlikimo šalys nesusitarė, ieškovė savo iniciatyva atliko papildomus darbus, nes šalino savo pačios padarytus darbo defektus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė atliko papildomus statybos rangos darbus dėl to, jog atsakovė ieškovei pristatė netinkamos kokybės konstrukcijas. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015; kt.).Iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovės techninio direktoriaus A. P. 2016 m. balandžio 28 d. elektroniniame laiške, skirtame atsakovės techniniam direktoriui A. S., nurodyta, kad po telefoninio pokalbio su atsakovės atstovu A. S., priėjo prie išvados, kad smėliuoti daugiau ieškovei nėra prasmės, nes po testinio smėliavimo vis tiek atsirado pūslės, kad palieka visą technologiją tokią pačią, kaip anksčiau, tik „po galutinio sluoksnio užnešimo ant konstrukcijos, atsiradusias pūsles, sušveičiame mechaniškai, uždažome poliuretanu, jeigu atsiranda pakartotinai pūsles, kartojame procedūrą, tai yra sušveičiame mechaniškai ir uždažome poliuretanu, jeigu ir vėl atsiranda pūslės, procedūrą kartojame ir taip kol nelieka pūslėtų pažeidimų“. Šitame pačiame laiške nurodyta, kad „už atliktą papildomą darbą (viskas, kas atliekama po pirmo poliuretano sluoksnio užnešimo) bus išrašoma sąskaita, kaip papildomi darbai. Kadangi sumos neįmanoma apskaičiuoti, ji bus pateikta atlikus darbą, tai bus „protinga suma“ tokiems darbams atlikti. Laukiu patvirtinimo“. Atsakovės techninis direktorius A. S. 2016 m. balandžio 29 d. elektroniniame laiške atsiuntė atsakymą: „OK, tik labai prašau vyriškai pažiūrėti į šitą situaciją, nes objektas nuostolingai žiauriai visiems dalyviams, o man – labiausiai, tikiuosi nesinaudosite situacija. Dar nesulaukiu atsakymo dėl 6 portalų dažymo Plungėje, vėliausiai antradienį galima pradėti“. 2016 m. gegužės 16 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl papildomų darbų neapmokėjimo, atsakovės techninis direktorius A. S. atsiuntė atsakymą: „Tai kaip ir sutarta, rašau analogišką raštelį cinkuotojams ir ieškom kompensacijos“. Iš šio elektroninio susirašinėjimo matyti, kad ieškovė įspėjo atsakovę dėl netinkamos kokybės metalo konstrukcijų gavimo (CK 6. 659 straipsnis), kad šalys susitarė dėl papildomų darbų atlikimo ir kad atsakovė juos apmokės. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė ne tik sutiko dėl papildomų darbų atlikimo, jų apmokėjimo, tačiau iki bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme, nereiškė pretenzijos dėl 2016 m. gegužės 18 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 322, kurios grafoje „Pavadinimas“ nurodyta: „Pretenzija dėl brokuotų konstrukcijų pristatymo“, suma – 12 705 Eur, išrašymo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė iki ieškinio pareiškimo būtų reiškusi pretenzijas būtent ieškovei dėl to, jog ji papildomus darbus atliko nesant atsakovės sutikimo, kad ji šiuos darbus turėjo atlikti savo lėšomis, taip pat byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų reiškusi pretenzijas dėl atliktų papildomų darbų kokybės. Priešingai, byloje esantis susirašinėjimas patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad atsakovė ieškovei pristatė netinkamos kokybės konstrukcijas, kad atsakovė sutiko, jog ieškovė atliks dėl to papildomus darbus ir sutiko už juos apmokėti. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia ir prie apeliacinio skundo pateiktas atsakovės susirašinėjimas su Latvijos įmone „ZN metals“. Iš elektroninių laiškų kopijų matyti, kad Latvijos įmonė „ZN metals“ nesutinka su UAB „Litnobiles“ pateikta išvada, kad metalo konstrukcijų defektai atsirado dėl cinko kokybės ar blogai atliktos cinkavimo procedūros ir mano, kad vienintelė priežastis, dėl ko atsirado pūslės nuo nudažymo yra nekokybiškas medžiagos paruošimas dažymui arba nekokybiškai atlikta džiovinimo (dažymo) procedūra. Taigi minėta Latvijos įmonė pateikė savo nuomonę, dėl ko atsirado metalo konstrukcijų defektai. Tačiau ši nuomonė nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovė sutiko, kad ieškovė atliktų papildomus darbus, taip pat, kad ji sutiko už šiuos papildomus darbus apmokėti, be to, atsakovė nenurodė, jog šie papildomi darbai būtų neatitikę jos interesų. Be to, UAB „Litnobiles“ pateikta išvada yra rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnis), todėl jis vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnis), o Latvijos įmonės „ZN metals“ nuomonė nepaneigia šio rašytinio įrodymo įrodomosios reikšmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovei kilo pareiga už šiuos darbus apmokėti (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.684 straipsnio 4 dalis). Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas neatsižvelgė ir į UAB „AP LT“ direktoriaus N. L. ir UAB „AP LT“ technikos direktoriaus A. P. liudijimuose esančius esminius prieštaravimus dėl brokuotų konstrukcijų kiekių (N. L. teigia, kad 5 ar 6 automobiliuose buvo nustatyti konstrukcijų trūkumai, kas sudarė 25 tonas; liudytojas A. P., būdamas ieškovės direktorius, apskritai tikslaus kiekio brokuotų konstrukcijų neprisimena), darbų apimčių ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieštaravimo tarp N. L. paaiškinimų ir technikos direktoriaus A. P. parodymų dėl brokuotų konstrukcijų kiekio nėra (vienas nurodė, kad 25 tonos, o kitas – tiksliai neprisimena). Be to, apeliantė pirmosios instancijos teismo metu neginčijo ieškovės atliktų darbų apimties, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jos kvestionuoti.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino byloje ieškovės pateiktus įrodymus (elektroninį susirašinėjimą, išrašytą sąskaitą APL Nr. 322, UAB „Litnobiles“ atliktą tyrimą, atsakovei pareikštą pretenziją), šalių paaiškinimus ir liudytojo A. P. parodymus. Teismas nagrinėjo minėtuose dokumentuose užfiksuotų duomenų turinį, jų tikrumą bei pakankamumą, spręsdamas klausimą dėl ieškovės nurodytų aplinkybių (kad atsakovė užsakė papildomus statybos rangos darbus, kad ieškovė juos atliko, kad skolininkė neįvykdė pareigos mokėti pagal ieškovės išrašytą sąskaitą faktūrą) pripažinimo įrodytomis. Įvertinus, tai, kad papildomi darbai buvo atlikti ne dėl to, jog ieškovė šalino savo pačios darbo defektus, o dėl to, jog atsakovė pateikė netinkamos kokybės metalo konstrukcijas, tai, kad atsakovė sutiko, jog ieškovė atliks dėl to papildomus darbus ir sutiko už juos apmokėti, tai, kad atsakovė iki ieškinio pateikimo nereiškė pretenzijų dėl papildomų darbų atlikimo ir jų kokybės, pateiktų įrodymų pakanka išvadai pripažinti ieškinio reikalavimo priteisti skolą už atliktus papildomus darbus pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas vertino ir atsakovės argumentus dėl PVM sąskaitos faktūros nepasirašymo, ieškovės pretenzijos persiuntimo Latvijos įmonei SIA „ZN metals“, rašytinio susitarimo dėl papildomų darbų nebuvimo, ir padarė išvadą, jog šios aplinkybės savaime nepatvirtina fakto, kad šalys nesitarė dėl papildomų darbų atlikimo. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Latvijos įmonė SIA „ZN metals“ nesutinka su UAB „Litnobiles“ atlikto tyrimo išvadoms, kad metalo konstrukcijos buvo netinkamai nucinkuotos, nustačius, kad atsakovė sutiko, jog ieškovė atliktų papildomus darbus, sutiko už juos apmokėti, kad ieškovė šiuos papildomus darbus atliko, kad atsakovė už juos nesumokėjo, kad metalo konstrukcijos ieškovei buvo pateiktos netinkamos kokybės (atsakovė metalo konstrukcijas gamino, o Latvijos įmonė jas cinkavo), nesudaro pagrindo ieškinio reikalavimo priteisti skolą už papildomus darbus ir delspinigius pripažinti nepagrįstu.Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, susiję su šios nutarties 23 ir 25 punktuose minėtų dokumentų vertinimu, patvirtina, kad teismas juos vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, lygindamas su kita byloje esančia medžiaga. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, konstatuojamas tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė iš atsakovės gavo netinkamos kokybės metalo konstrukcijas, dėl ko ji, su atsakovės sutikimu, atliko papildomus darbus. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog ieškovei buvo pristatytos netinkamos kokybės metalo konstrukcijos, faktiškai nusprendė ne tik dėl ieškinyje nurodytos atsakovės, bet ir dėl Latvijos įmonės „ZN metals“, kuri atliko metalo konstrukcijų cinkavimo darbus, teisių ir pareigų ir taip pažeidė CPK 266 straipsnyje nustatytą draudimą spręsti klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei buvo pateiktos netinkamos kokybės metalo konstrukcijos dažymo darbams atlikti, o kokios priežastys lėmė, kad jų kokybė buvo netinkama nėra bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 135 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju buvo teisiškai reikšminga nustatyti, ar papildomi darbai buvo atlikti dėl to, jog ieškovė pati netinkamai atliko metalo konstrukcijų dažymo darbus ar dėl to, jog jai jau buvo pristatytos netinkamos kokybės metalo konstrukcijos. Pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, konstatavo, kad papildomų darbų atlikimą lėmė ieškovei pristatytos netinkamos kokybės metalo konstrukcijos ir nekonstatavo, ar kokybė buvo netinkama dėl pačios atsakovės, ar Latvijos įmonės „ZN metals“ atlikto darbo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytini nepagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl Latvijos įmonės „ZN metals“ teisių ir pareigų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Kartu pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau - Rekomendacijos) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė turėjo 1 549,59 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 728 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 821,59 Eur atstovavimo išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktai, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šios išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl jų priteisimo iš atsakovės. Pažymėtina, kad 821,59 Eur mokestis advokatui už ieškinio parengimą ir surašymą, atsiliepimo į prieštaravimus parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose neviršija Rekomendacijų 7, 8.2, 8.5, 8.19 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių. Vien tai, jog apeliantės nuomone, ieškovė patyrė per dideles atstovavimo išlaidas, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo sprendimo. Palikus nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi atidėjo atsakovei UAB „Rudesta“ 385 Eur žyminio mokesčio mokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacinio teismo nutarties (sprendimo) dienos priėmimo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartimi UAB „Rudesta“ iškelta bankroto byla; nutartis įsiteisėjo. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, valstybei iš atsakovės žyminis mokestis nepriteistinas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 179 straipsnio 3 dalis).Nagrinėjamoje byloje valstybė apeliaciniame procese patyrė 1,74 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų. Valstybės patirtos išlaidos neviršija 3 Eur, todėl pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.) „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 29 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.