Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės (kreditorės) Trond Egil AS prašymą atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Gaulus“, trečiajam asmeniui R. S. dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Gaulus“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Gaulus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį ribų.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

17. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.

18. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-50-1075/2019, 29 punktas).

19. Kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

20. Apeliantas 2021 m. balandžio 19 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus kartu su papildomais duomenimis, kurie, priėmus teismo rezoliuciją, išsiųsti šalims susipažinti ir pasiūlyta iki paskirto teismo posėdžio dėl jų pateikti nuomonę.

21. Apeliacinės instancijos teismas priima apelianto R. S. pateiktus rašytinius paaiškinimus bei duomenis kaip įrodymus į bylą ir juos vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kadangi jie susiję su bylos esme, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Nors šie nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgus į dokumentų kiekį ir apimtį, nėra pagrindo spręsti, kad pateikti nauji įrodymai užvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą, byloje taip pat nėra duomenų, jog apeliantas tokiu būdu piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Kadangi rašytiniai paaiškinimai kartu su pateiktais priedais išsiųsti kitiems proceso dalyviams susipažinti, todėl dalyvaujantys byloje asmenys turėjo galimybę su jais susipažinti ir dėl jų turinio vertinimo pasisakyti. Be to, bankroto bylose vyrauja viešasis interesas ir šiose bylose teismas turi būti aktyvus, spręsdamas kilusius ginčus, o apelianto pateikti įrodymai gali būti reikšmingi siekiant teisingai išspręsti ginčo klausimą.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

22. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BUAB „Gaulus“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatęs, kad bankroto byla UAB ,,Gaulus“ iškelta 2020 m. spalio 1 d., taikė nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ normas. Apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad JANĮ 70 straipsnio, kuris reglamentuoja tyčinį bankrotą, nuostatos iš esmės atitinka iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio nuostatas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl teismas pagrįstai vadovavosi iki 2020 m. sausio 1 d. kasacinio teismo suformuota praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl materialiosios teisės taikymo. Pažymėtina, kad suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikti 2018 metais – iki 2020 m. sausio 1 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo, todėl šiuo atveju taikytinos ĮBĮ nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiosios teisės normos, apibrėžiančios veiksmų neteisėtumo kriterijus ir nustatančios sankcijas už jų atlikimą. Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).

23. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojusiame ĮBĮ įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, nebuvo numatytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens. Teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai. Taip yra todėl, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

24. Kaip matyti, suinteresuotų asmenų veiksmų (ne)teisėtumas skundžiamos nutarties motyvuose yra aptartas per JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punkte įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Pagal minėtą kasacinio teismo praktiką, teismo nutartyje motyvuojant tyčinio bankroto pripažinimą, analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai, įskaitant įmonės valdymo organo veiksmus. Taigi įmonės valdymo organų ar kitų asmenų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčinio pagal ĮBĮ nuostatas. Be to, pagal bylos nagrinėjimo metu galiojusio JANĮ 70 straipsnio 3 dalį, teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nutartyje įvardinti už tyčinį bankrotą atsakingus asmenis yra proceso teisės norma, todėl jis taikytinas neatsižvelgiant į tai, kad tyčinio bankroto požymiai nustatinėjami pagal ĮBĮ (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021).

Dėl įmonės valdymo sudarant sandorius

25. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, tačiau ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

26. Kasacinis teismas, nuosekliai aiškindamas tyčinio bankroto požymius, teisinius pagrindus, yra nurodęs kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).

27. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

28. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingų teisinių padarinių asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalo itin kruopščiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, galinčius kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą bei įvertinti suinteresuotų asmenų atliktus veiksmus. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020).

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartimi, kuria iškelta bankroto byla UAB ,,Gaulus“, nustatė, kad įmonė buvo nemoki vėliausiai 2019 m. gruodžio 31 d.; trečiasis asmuo R. S. byloje dėl bankroto bylos iškėlimo patvirtino, jog įmonė 2020 metais veiklos nevykdė. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Trond Egil AS ir atsakovė sudarė Gamybos sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo pastatyti ir iki 2019 m. sausio 15 d. pristatyti į Klaipėdą laivą „Viksund Seigur T 12,99 spessiel“, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei laivo kainą, t. y. 6 466 266 Norvegijos kronų (653 883,95 Eur); šalys susitarė, kad ieškovė atsiskaitys su atsakove šia tvarka: 15 proc. ieškovė įsipareigojo sumokėti patvirtindama užsakymą; 20 proc. – statybos pradžioje ir parengus GA planą (bendrąjį išdėstymo planą); 20 proc. – sumontuojant korpusą ir vairinę; 35 proc. – pristačius variklį; 10 proc. – pristačius laivą. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad ieškovė, vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, 2018 m. gegužės 7 d. sumokėjo atsakovei pirmąją įmoką (100 573,82 Eur arba 969 933,90 Norvegijos kronų), mokėtiną patvirtinus užsakymą.

30. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. sausio 24 d., išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2-277-368/2019 pagal ieškovės ieškinį atsakovei dėl sutarties nevykdymo, priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė – ieškinį tenkinti visiškai ir pripažinti ieškovės bei atsakovės sudarytą sutartį nutraukta dėl įmonės kaltės; priteisti iš atsakovės ieškovei 100 573,82 Eur nuostolių atlyginimą, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 30 d. nutartimi, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, civilinėje byloje Nr. e2A-76-790/2020 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą; patikslino sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad atsakovė neparengė ir nepateikė jai laivo, dėl kurio statybos šalys susitarė sudarydamos sutartį, GA plano, nepradėjo laivo statybos darbų, todėl ji įgijo teisę reikalauti šią sutartį vienašališkai nutraukti dėl atsakovės kaltės ir susigrąžinti sumokėtą pirmąją įmoką. Tuo tarpu, atsakovė įrodinėjo, kad ji tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nes parengė ir pateikė ieškovei laivo planą, pradėjo vykdyti laivo statybos darbus, tačiau jų nepabaigė dėl ieškovės nesumokėtos eilinės įmokos. Įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi be kita ko nustatyta, kad 2018 m. liepos 18 d. ieškovei elektroniniu paštu buvo pateikti laivo brėžiniai, tačiau juose yra suprojektuotas laivas, kurio pavadinimas yra „Viksund 13 m“, tačiau, teismo vertinimu, atsakovė nepateikė byloje įrodymų, išskyrus jos deklaratyvius teiginius, jog brėžiniuose yra pavaizduotas laivas, kurį užsakė ieškovė, t. y., kad brėžiniuose pavaizduotas laivas „Viksund 13 m“ ir sutartyje nurodytas laivas „Viksund Seigur T 12,99 spessiel“ – tai tas pats laivas; taip pat nėra pateikta jokių duomenų, jog ieškovė, gavusi atsakovės pateiktus brėžinius, vertino juos kaip parengtus tinkamai ir juos suderino. 2018 m. rugpjūčio 20 d. raštu atsakovė informavo ieškovę, kad sutartyje nurodyto laivo gamyba buvo sustabdyta dėl to, jog ji (ieškovė) nevykdė sutarties sąlygų, reglamentuojančių atsiskaitymą už vykdomus darbus, ir bus atnaujinta tik tada, kai ieškovė sumokės 20 proc. sutartyje nustatytos laivo kainos.

31. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-76-790/2020 prejudiciniais faktais nustatyta, kad, apeliantas, eidamas bendrovės vadovo pareigas, 2018 m. kovo 15 d. su atsakovė sudarė autorinę kūrinio užsakymo sutartį, kuria jis asmeniškai įsipareigojo sukurti žvejybinio laivo „Viksund Seigur T 12,99 spessiel“ projektavimo ir dizaino brėžinius, o atsakovė – sumokėti 40 000 Eur autorinį atlyginimą. Byloje yra pateiktas 2018 m. balandžio 5 d. darbų perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo atsakovė priėmė iš projektuotojo brėžinius, ir R. S. 2018 m. balandžio 2 d. išrašyta sąskaita faktūra už žvejybinio laivo brėžinių parengimą. Atsakovė, atstovaujama R. S., 2018 m. gegužės 2 d. sudarė sutartį su subrangove UAB ,,Skorgenes“ dėl laivo statybos, 2018 m. gegužės 7 d. gavo pirmąją įmoką iš ieškovės laivo statybai, subrangovė UAB ,,Skorgenes“, kurios vadovas yra R. S., 2018 m. liepos 12 d. nutraukė sutartį dėl laivo statybos su atsakove dėl nepervestų lėšų, o atsakovė, kurios vadovas taip pat yra R. S., ieškovei laivo planą ir projektinę dokumentaciją derinimui pateikė 2018 m. liepos 18 d.

32. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs kitoje byloje nustatytas aplinkybes, susipažinęs per LITEKO sistemą su BUAB „Gaulus“ bankroto bylos medžiaga, nurodo, kad, viena vertus, UAB ,,Gaulus“ buvo įregistruota 2018 m. kovo 2 d. ir po 2 mėn. nuo jos įkūrimo, ieškovei 2018 m. gegužės 7 d. pervedus pirmąją įmoką atsakovei, buvo patvirtintas užsakymas dėl laivo statybos. Kita vertus, Šiaulių apygardos teismo BUAB ,,Gaulus“ bankroto byloje eB2-211-569/2021 pateikti 2020 m. rugpjūčio 17 d. kreditorių bei skolininkų sąrašai, kurie patvirtina, jog įsipareigojimai buvo prisiimti ir teisės įgytos ne tik pagal laivo Gamybos sutartį, bendra įsipareigojimų suma kreditoriams sudarė 173 823,30 Eur, kurių mokėjimo terminas – 2018 m. gruodžio 31 d. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi bankroto byloje patvirtintas bendrovės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai 138 277,70 Eur sumai; iš šios nutarties matyti, kad didžiausia įmonės kreditorė yra ieškovė Trond Egil AS su teismo patvirtintu 107 559,82 Eur finansiniu reikalavimu, kuris susidarė dėl nutrauktos sutarties. Įvertinus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad vykdant sutartį dėl laivo gamybos, atsakovės vadovas apeliantas R. S. priėmė verslo sprendimus, o susidariusi situacija, kaip laivo gamybos sutartis buvo nutraukta, t. y. įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, buvo iš esmės nulemta sutarties vykdymo metu tarp šalių kilusių nesutarimų, bet ne atsakovės vadovo tyčinių veiksmų, sąmoningai siekiant bendrovę privesti prie bankroto, ar neatsiskaityti su kreditoriais.

33. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat, ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Taigi tyčinio bankroto pagrindu laikomi ne bet kokie įmonei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bet sandoriai, kurie yra tiesiogiai susiję su blogu įmonės valdymu ir jos nemokumu. Todėl teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą.

34. Kaip nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi galėtų būti vertinami tokie sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra galimai ekonomiškai įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi.

35. Ieškovė kaip ekonomiškai nenaudingą, nuostolingą, pažeidžiantį įmonės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus sandorį nurodė vienintelį laivo statybos sandorį, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laivo statybos sandorio fiktyvumas nepatvirtintas byloje esančiais įrodymais, priešingai, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad sutarčiai vykdyti buvo pasitelkta subrangovė, atliekami kiti veiksmai, tuo tarpu, vien tik įmonės ir subrangovės vadovų tapatumas pats savaime neįrodo, jog buvo sudarytas fiktyvus sandoris, neketinant jo vykdyti.

36. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009).

37. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje yra prieštaringų duomenų ir šių duomenų prieštaringumas nėra pašalintas, todėl teismas negali daryti išvados, jog vienintelė ieškovės Trond Egil AS ir atsakovės sudaryta Gamybos sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo pastatyti ir iki 2019 m. sausio 15 d. pristatyti į Klaipėdą laivą „Viksund Seigur T 12,99 spessiel“ įmonei buvo tiek ekonomiškai nenaudinga, kad šį nenaudingumą galima laikyti tyčinio bankroto požymiu. Nurodytina, kad bendrovė buvo naujai įkurta, todėl sudarius laivo gamybos sutartį, įmonei galėjo stigti patirties jos veikloje, tačiau nustatytos aplinkybės, neleidžia vadovo veiksmų, sudarius įmonės vardu sutartį bei atliekant kitus veiksmus, susijusius su laivo gamyba, vertinti kaip sąmoningą siekį nevykdyti sutarties ir / ar neatsiskaityti su kreditoriais. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susidariusią situaciją reikėtų vertinti kaip verslo nesėkmę, kuri nors ir buvo įmonės nemokumo priežastimi, bet šia veikla nebuvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo.

38. Atsakovės UAB ,,Skorgenes“ arba UAB ,,Skorgenes group“ atliktų mokėjimų (2018 m. balandžio 6 d. mokėjimas 3 590,23 Eur už UAB ,,Skorgenes“ gavėjui UAB ,,Energijos skirstymo operatorius“; 2018 m. liepos 18 d. pervestos lėšos 25 000 Eur UAB ,,Skorgenes group“; 2018 m. liepos 13 d. UAB ,,Skorgenes“ pervesta 1 432,72 Eur; 2018 m. rugpjūčio 3 d. už UAB ,,Skorgenes“ pravesta ESO 35,91 Eur; UAB ,,Sandja“ 63,30 Eur; 2018 m. spalio 1 d. už UAB ,,Skorgenes“ pervesta 163,50 Eur suma; 38,70 Eur suma Ignatavičiaus parduotuvei taip pat negalima vertinti vienareikšmiškai, nes, viena vertus, pinigų pervedimų metu tarp ieškovės ir atsakovės 2018 m. rugpjūčio mėn. vyko susirašinėjimas dėl laivo statybos – atsakovė 2018 m. rugpjūčio 20 d. raštu informavo ieškovę, kad sutartyje nurodyto laivo gamyba buvo sustabdyta dėl to, jog ji (ieškovė) nevykdė sutarties sąlygų, reglamentuojančių atsiskaitymą už vykdomus darbus, ir bus atnaujinta tik tada, kai ieškovė sumokės 20 proc. sutartyje nustatytos laivo kainos; 2018 m. rugpjūčio 30 d. atsakovė pakartotinai kreipėsi į ieškovę, prašydama atlikti antrąjį mokėjimą pagal sutartį (sumokėti 20 proc. sutarties kainos), nurodydama, kad dėl ieškovės kaltės (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) atsakovė buvo priversta sustabdyti laivo statybą ir atleisti savo darbuotojus ir ieškovei atlikus mokėjimą darbai bus tęsiami. Vadinasi, atsakovė dar tikėjosi, kad laivo statybos darbai bus tęsiami ir atitinkamai vykdė atitinkamus mokėjimus nors ir be teisėto pagrindo, bet jie nebuvo reikšmingi, bei negali būti vertinami kaip įmonės vadovo siekis privesti įmonę prie bankroto. Be to, atlikti piniginiai pavedimai negalėjo sąlygoti įmonės nemokumo. Todėl tik prielaidomis grįsti ieškovės argumentai, kad laivo statybos sandoris galimai buvo sudarytas fiktyviai, esant byloje prieštaringiems duomenims, sudaro pagrindą kaip nepagrįstas vertinti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimo. Vien faktas, kad įmonės sudarytas laivo statybos sandoris buvo nutrauktas dėl atsakovės kaltės (bei teismo patvirtintas sutarties nutraukimo teisėtumas), esant šalių skirtingai pozicijai šiuo klausimu, nėra pakankamas konstatuoti, jog įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tuo tarpu, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (galimai be teisinio pagrindo atlikti mokėjimai), gali būti įvertinti naudojant kitas teisės gynimo priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, nuostolių atlyginimą, civilinę atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.

Dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo

39. Kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių įvardijama ir įmonės visų buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei bei buhalterinės apskaitos netinkamą vedimą įmonėje. Pirmosios instancijos teismas pripažino ir šio tyčinio bankroto požymio egzistavimą, konstatuodamas, kad atsakovė, gavusi iš ieškovės pirmąją įmoką pagal sutartį, įmonėje tinkamai buhalterinės apskaitos nevedė; atliko pavedimus ir išmokėjo pinigus kitiems subjektams be finansines operacijas pateisinančių dokumentų; teismo priteistos išmokos grąžinti ieškovei neturėjo galimybės, tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina aplaidaus ar apgaulingo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo faktą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

40. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

41. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

42. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

43. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016).

44. Aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio santykį su veiksmais, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu, kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

45. Vis dėlto kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad, remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

46. Byloje ginčo, kad ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai nemokumo administratorei buvo perduoti, nėra, tačiau, apelianto teigimu, jis nemokumo administratorei perdavė visus jo turimus buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko nėra jokio pagrindo išvadai, jog atsakovės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai.

47. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nemokumo administratorei buvo perduoti BUAB „Gaulus“ sąskaitų išrašai už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 31 d.; žiniaraščių ir Didžiosios knygos duomenys už 2018 m.; įmonės balansai už 2018 ir 2019 metus ir tų pačių metų pelno (nuostolio) ataskaitos; bankroto byloje pateikti kreditorių ir skolininkų sąrašai. Nemokumo administratorės teigimu, apeliantas neperdavė sutarčių dėl paslaugų teikimo, darbo sutarčių, neperduotos PVM sąskaitos faktūros, kasos knyga. Iš į bylą pateikto 2019 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad atsakovė 2019 m. turėjo turto už 163 667 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 2019 m. sudarė 169 806 Eur, atitinkamai tokie pat duomenys fiksuoti ir 2018 m. BUAB „Gaulus“ balanse, be to, matyti, jog įmonė turėjo tik ilgalaikio nematerialaus turto už 40 000 Eur, o visą trumpalaikį turtą (123 667 Eur) iš esmės sudarė per vienerius metus gautinos sumos (123 665 Eur).Vadinasi, viena vertus, nėra pagrindo teigti, kad nemokumo administratorei perduotų dokumentų galimas trūkumas ar jų nebuvimas nesudarė pagrindo ar kliūčių visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Priešingai, pateikti duomenys buvo pakankami spręsti apie įmonės veiklą; finansinės ataskaitos buvo teikiamos, o, kaip minėta, BUAB „Gaulus“ nemokumo priežastimi buvo verslo nesėkmė. Kita vertus, atsakovė 2020 m. veiklos nevykdė ir jos finansiniai duomenys išliko nepakitę nuo 2019 m. gruodžio 31 d.; valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro ir VĮ „Regitra“ duomenimis, atsakovė registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturėjo; administratorė nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, jog kokį tai turtą apeliantas turi ir vengia jį perduoti. Nurodytina ir tai, kad bankroto byloje patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai. Kartu su ieškiniu iškelti bankroto bylą, pateiktas debitorių sąrašas. Šios aplinkybės leidžia pritarti atskirojo skundo argumentams, kad tyčinių ir sąmoningų apelianto veiksmų, kuriais buvo siekiama paslėpti ar sunaikinti įmonės buhalterinius dokumentus, tam, kad nebūtų įmanoma nustatyti konkrečių finansinių sandorių ir jų įtakos įmonės mokumui, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad iš įmonės sąskaitų buvo išgryninami pinigai, tačiau atsakovės vadovas nepateikė jokių dokumentų apie įmonės lėšų panaudojimą, įrodo, jog įmonėje buhalterija buvo vykdoma aplaidžiai, yra pagrįsti prielaidomis, kuriomis teismas negali vadovautis ir kurie, apeliacinio teismo vertinimu, neįrodo kryptingo ir sąmoningo siekio nuslėpti įmonės finansinius duomenis.

48. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nemokumo administratorei perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, leido nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, įmonės kreditoriai ir debitoriai yra žinomi, jų finansinius reikalavimus pagrindžiantys dokumentai egzistuoja, bankroto byloje nebuvo kilę ginčų dėl kreditorių finansinių reikalavimų buvimo fakto, dydžio ir kitų aspektų, todėl nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą požymį.

Dėl procesinės baigties ir žyminio mokesčio

49. Apibendrindamas aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors bylos nagrinėjimo metu nustatytos ir aptartos aplinkybės leidžia atskiruose apelianto veiksmuose, valdant įmonę, įžvelgti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius, tačiau nesant įrodytam priežastiniam ryšiui tarp jų ir sąmoningo siekio pabloginti įmonės finansinę būklę ar sukelti nemokumą, nėra pagrindo pripažinti, jog įmonės UAB „Gaulus“ bankrotas yra tyčinis.

50. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

51. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir taikė tyčinio bankroto reglamentuojančias teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl nepagrįstai pripažino BUAB „Gaulus“ bankrotą tyčiniu. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymas pripažinti BUAB „Gaulus“ bankrotą tyčiniu atmetamas.

52. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 5 dalimi, apeliantui grąžinamas 50 Eur už paduotą atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remiantis šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos Trond Egil AS prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Gaulus“ bankrotą tyčiniu atmesti.

Grąžinti apeliantui R. S. 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2021 m. kovo 16 d. mokėjimo nurodymu.