Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M., A. M., ieškovės V. B. bei atsakovų A. Š. ir V. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M., A. M. ir V. B. ieškinį atsakovams A. Š., A. Š. ir V. V. dėl naudojimosi bendra daline nuosavybe (rūsio patalpomis) tvarkos nustatymo bei žalos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. B., A. B. ir D. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

29. Atsakovai A. Š. ir V. V. kartu su apeliaciniu skundu teikia naujus įrodymus (nuotraukas). Nurodo, kad nuotraukos patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad jose yra fiksuota faktinė situacija po sprendimo priėmimo, todėl jos negalėjo būti pateiktos pirmosios instancijos teisme. Prašo pateiktas nuotraukas pridėti prie bylos.

30. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 314 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant būtų galimas atsakovų kartu su apeliaciniu pateiktų naujų įrodymų priėmimas, todėl juos atsisako priimti (CPK 314 straipsnis).

31. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudarą pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas iš dalies ieškovų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, atmestas ieškovų reikalavimas dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo, taip pat atmestas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, o reikalavimas dėl įpareigojimo atstatyti rūsio patalpas į buvusią padėtį paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo ir kitų susijusių reikalavimų

32. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas.

33. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).

34. Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Nors, nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 36 punktas). Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2012).

35. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).

36. Bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Teismo atsisakymas tvirtinti naudojimosi tvarkos nustatymo projektą neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).

37. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

38. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalims ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini), priklauso gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys butai ir kitos patalpos, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinis pastatas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Ieškovui A. M. nuosavybės teise priklauso: 284/756 dalys minėto žemės sklypo, 98,83 kv. m ploto butas Nr. 6 su rūsiu ir su bendro naudojimo patalpa b-3 (1/2 dalis nuo 8,83 kv. m) ir 20/100 dalys minėto ūkinio pastato; ieškovei V. B. nuosavybės teise priklauso: 122/756 dalys žemės sklypo, 42,24 kv. m ploto butas Nr. 5 su rūsiu ir 1/5 dalis ūkinio pastato; atsakovams A. Š. ir A. Š. nuosavybės teise priklauso: kiekvienam po 31/1512 dalį žemės sklypo, kiekvienam po ½ dalį 21,23 kv. m ploto buto Nr. 2 su rūsiu ir kiekvienam po 1/20 dalį ūkinio pastato; trečiajam asmeniui T. B. nuosavybės teise priklauso: 120/756 dalių žemės sklypo, 23,35 kv. m ploto butas Nr. 3, 18,34 kv. m ploto patalpa Nr. 8 ir 29/100 dalys ūkinio pastato; trečiajam asmeniui A. B. nuosavybės teise priklauso: 70/756 dalys žemės sklypo, 24,19 kv. m ploto butas Nr. 1 ir 11/100 dalių ūkinio pastato; trečiajam asmeniui D. M. nuosavybės teise priklauso: 99/756 dalys žemės sklypo, 34,48 kv. m. ploto butas Nr. 4 ir 10/100 dalių ūkinio pastato. Be to, minėtame žemės sklype yra kiemo statiniai (kiemo aikštelė, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ieškovui A. M. priklausantis garažas, unikalu Nr. (duomenys neskelbtini), statinių išdėstymo plane pažymėtas 6I2p. Bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčas, kad ieškovo A. M. vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), priklauso ir jo sutuoktinei ieškovei A. M..

39. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), yra 6 butai ir 1 kita (negyvenamoji) patalpa. Rūsio patalpos priklauso tik 3 butų savininkams, t. y. butui Nr. 6, kuris nuosavybės teise priklauso A. M. ir A. M., butui Nr. 5, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei V. B., ir butui Nr. 2, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams A. Š. ir A. Š.. Šioje byloje, be kita ko, tarp šalių kilo ginčas dėl naudojimosi pastate esančiomis rūsio patalpomis tvarkos nustatymo.

40. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), rūsio patalpų bendras plotas yra 40.81 kv. m. Rūsyje yra keturios pažymėtos patalpos: a-1 (10,59 kv. m), a-2 (12,60 kv. m), a-3 (14,10 kv. m) ir a-4 (3,52 kv. m).

41. Ieškovai per savo atstovę advokatę atsakovams 2019 m. birželio 14 d. pateikė pasiūlymą dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo. Kartu su pasiūlymu ieškovai pateikė R. Š. architektūros biuro parengtą rūsio naudojimosi schemą Nr. 19-05-01. TDP. Kadangi atsakovai su pateiktu pasiūlymu dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo nesutiko, ieškovai kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi rūsio patalpos tvarkos nustatymo atmetė. Ieškovai pateikė apeliacinius skundus.

43. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme yra pateikta pastato bendrojo naudojimo objektų sąvoka. Minėto įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punkte numatyta, kad pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).

45. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovai A. M., A. M. ir V. B. ir atsakovai A. Š. ir A. Š. įsigijo butus su rūsiais, tačiau nei ieškovų, nei atsakovų rūsių patalpos iki šiol nėra identifikuotos, t. y. šalims nuosavybės teise nepriskirta jokia konkreti rūsio patalpa. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šalys būtų susitarimu pakeitę ir (ar) teisės aktų nustatyta tvarka įregistravę rūsyje esančių patalpų kitą paskirtį. Taigi, nagrinėjamu atveju rūsio patalpos dėl kurių naudojimosi tvarkos tarp šalių yra kilęs ginčas yra priskiriamos prie bendrojo naudojimo patalpų.

47. Apibendrinant tai, kas nurodyta nutarties 43–46 punktuose, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju buto ar kitos patalpos savininkui priklausanti bendrojo naudojimo patalpos (šiuo atveju rūsio) dalis turi būti nustatoma pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalį.

48. Teisėjų kolegija iš byloje esančio VĮ Registrų centro Komercinių paslaugų departamento rūsio patalpų dalių paskaičiavimo projekto nustatė, kad tiek ieškovams, tiek atsakovams priklausanti rūsio patalpų dalis buvo paskaičiuota būtent pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalį. Minėtame projekte nurodyta, kad: bendras rūsio plotas yra 40,81 kv. m; nekilnojamojo turto registre įregistruotas pastato 1A1m bendras plotas 316,19 kv. m; butų (patalpų) su rūsiu įregistruotas plotas 162,30 kv. m. Minėtame projekte nurodyta ir tai, kad: atsakovams A. Š. ir A. Š. priklauso po 654/10000 dalis arba po 2,67 kv. m rūsio patalpų ploto; ieškovei V. B. – 2 603/10 000 dalys arba 10,62 kv. m rūsio patalpų ploto; ieškovams A. M. ir jo sutuoktinei A. M. – 6 086/10 000 dalys arba 24,85 kv. m rūsio patalpų ploto. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad dėl rūsio patalpų idealiųjų dalių dydžio tarp šalių yra kilęs ginčas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu būtų pateikę duomenis, patvirtinančius, jog VĮ Registro centro Komercinių paslaugų departamento rūsio patalpų paskaičiavimo projekte paskaičiuotas rūsio patalpų idealiųjų dalių plotas yra (būtų) neteisingas. Tokių duomenų nepateikta ir apeliaciniame procese.

49. Apibendrinat tai, kas nurodyta nutarties 48 punkte, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, turėjo vadovautis byloje esančiu VĮ Registrų centro Komercinių paslaugų departamento 2019 m. balandžio 1 d. rūsio patalpų dalių paskaičiavimo projektu.

50. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuoja, jog, nenustačius idealiųjų dalių, negali būti sprendžiamas klausimas dėl realiųjų bendraturčių dalių nustatymo, o teisiškai neįregistravus bendraturčių turimų namo dalių, atitinkamai negalima atlikti kitų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2004 m. rugsėjo 8 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011; 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-706/2016; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018, kt.

51. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pirmosios instancijos teismo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, sprendžiant klausimą dėl naudojimosi tvarkos rūsio patalpomis nustatymo.

52. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto), o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

53. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo nurodytomis kasacinio teismo bylomis, pažymi, kad šios bylos ir pirmosios instancijos teismo nurodytų kasacinio teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2004, buvo formuluojami teisės klausimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, dėl bendraturčių teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu, kai parduodama bendrąja nuosavybe esančio turto dalis; civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi buto tvarkos nustatymo ir dėl atidalijimo buto dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės; civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2011 buvo sprendžiami reikalavimai dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismai atmetė šalių reikalavimus, motyvuodami tuo, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės šioje byloje yra saistomas gyvenamojo namo priestato įteisinimo klausimo išsprendimo ir kad ši aplinkybė yra kliūtis bylą nagrinėjančiam teismui išspręsti šalių ginčą jų nurodytu būdu; civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-706/2016 kasacine tvarka buvo sprendžiami reikalavimai dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir dėl patalpų bendraturčių sudaryto prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu; civilinėje byloje Nr. e3K-3-545-611/2018 buvo sprendžiamas klausimas dėl gyvenamojo namo dalių nustatymo. Tuo tarpu šioje byloje, kaip ne kartą minėta, sprendžiamas klausimas dėl naudojimosi rūsio patalpomis, kaip bendrojo naudojimo patalpomis, tvarkos nustatymo. Kaip apskaičiuojamos bendrojo naudojimo patalpų idealiosios dalys yra nurodyta CK 4.82 straipsnio 7 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, turi būti pareikštas savarankiškas reikalavimas dėl idealiųjų dalių nustatymo. Juolab, atsižvelgiant ir į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų VĮ Registrų centro Komercinių paslaugų departamento rūsio patalpų dalių paskaičiavimo projekte apskaičiuotas šalims tenkančias idealiąsias rūsio patalpų dalis.

54. Taigi, apibendrindama tai, kas nurodyta nutarties 50–53 punktuose, teisėjų kolegija sutinka su ieškovų A. M. ir A. M. argumentais, nurodytas apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo pareikšti savarankišką reikalavimą dėl rūsio idealiųjų dalių nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą tirti, vertinti ir, esant pagrindui, vadovautis ieškovų pateiktu VĮ Registrų centro Komercinių paslaugų departamento 2019 m. balandžio 1 d. rūsio patalpų paskaičiavimo projektu.

55. Nepaisant nutarties 54 punkte nurodytų ir nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovų pateiktą 2019 m. G. Š. architektūros biuro parengtą rūsio naudojimosi schemą ir pagrįstai konstatavo, kad: ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarka nėra racionali, patogi ne tik ieškovams, bet ir atsakovams; šalims skiriamos patalpų dalys nėra vienodai vertingos; siūloma tvarka sudaro prielaidas konfliktinėms situacijoms tarp šalių kilti ir kt.

56. Nesutiktina su ieškovų A. M., A. M. ir V. B. argumentais, nurodytais apeliaciniuose skunduose, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl padarė išvadą, jog šalimis skiriamos rūsio patalpos nėra vienodai vertingos, o siūloma naudojimosi tvarka sudaro prielaidas konfliktinėms situacijoms tarp šalių kilti.

57. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad atsakovams skiriama rūsio patalpa yra be langų, kai ieškovams numatytos patalpos su langais arba prie jų. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad ieškovams yra žinoma, jog rūsio patalpos 0-1.A, 0-1.B, 0-2.A ir 0-2.B, dėl kurių yra kilęs esminis ginčas, yra perplanuotos, jomis šiuo metu naudojasi atsakovai A. Š. ir A. Š.. Atsakovai A. Š. ir A. Š. yra įrengę atskirą patekimą į rūsį per buvusį langą, o dėl atsakovų A. Š. ir A. Š. savavališkos statybos įteisinimo teisme vyksta kita byla. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovų A. Š. ir A. Š. siekis yra naudotis atskiru įėjimu. Tuo tarpu pagal ieškovų pateiktą rūsio naudojimosi schemą atsakovai tokios galimybės netektų, nes turėtų naudotis bendru, naujai suformuotu, koridoriumi. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovų prašoma nustatyti rūsio patalpų naudojimosi tvarka sudaro sąlygas šalims nuolat, naudojantis rūsio patalpomis, kontaktuoti, o tuo pačiu ir konfliktuoti, nes sukuria ilgą bendrą koridorių, taip skiriant nemažai ploto bendram naudojimui.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktinėms situacijoms ir dėl kitos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad rūsio patalpoje 0-3, kuri numatyta skirti naudoti ieškovams A. M. ir A. M., yra bendras namo vandens skaitiklis ir ieškovės V. B. buto kanalizacijos vamzdis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių ypatingai įtemptus ir konfliktiškus santykius, abejoja, kad ieškovas A. M. gera valia iškels vandens skaitiklį į bendras patalpas, kaip teigė bylos nagrinėjimo metu. Juolab, kad, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, per visą bylos nagrinėjimo laiką taip ir nebuvo suformuotas savarankiškas reikalavimas dėl vandens skaitiklio perkėlimo. Be to, nėra pateikta ir duomenų, patvirtinančių, kad vandens skaitiklio iškėlimas į bendras patalpas yra techniškai įmanomas. Taigi, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarka neužkerta kelio kilti konfliktinėms situacijoms ateityje, o, priešingai, tik sudaro prielaidas joms atsirasti.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigia ieškovai apeliaciniuose skunduose, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovų pateikta rūsio naudojimosi schema nėra racionali. Be to, byloje nėra pateikta įrodymų, kad pagal ieškovų pateiktą rūsio naudojimosi schemą yra techniškai įmanoma ją įgyvendinti pagal galiojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal ieškovų pateiktą rūsio naudojimosi schemą, rūsio patalpose tektų ne tik statyti pertvaras, bet ir griauti dalį sienos, įrengiant įėjimus į patalpas 0-1.A ir 0-1.B. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad duomenų apie tai, ar galima atlikti tokius darbus 1929 m. statytame daugiabučiame name, nepadarant jam žalos, nėra. Be to, nėra ir duomenų, ar ta siena, kurios dalį reikia išgriauti, siekiant įrengti įėjimus į patalpas 0-1.A ir 0-1.B, nėra laikančioji siena. Tokių duomenų ieškovai nepateikė ir apeliaciniame procese.

60. Pažymėtina ir tai, kad pagal ieškovų reiškiamą reikalavimą visas išlaidas, susijusias su gyvenamojo namo rūsio naujai suprojektuotų pertvarų įrengimu, turi padengti šalys proporcingai jų turimai turto daliai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovai nėra pateikę net preliminarių tokių išlaidų paskaičiavimų (pavyzdžiui, projekto, kiek preliminariai kainuos ieškovų pateiktame siūlyme nurodytų pertvarų įrengimas). Be to, nepateikė duomenų, kaip minėta anksčiau, ar apskritai galima padaryti pakeitimus, nurodytus rūsio naudojimosi schemoje, nenurodė iš kokių medžiagų ketinama tai atlikti, kiek tai truks ir kt. Taigi, ieškovai nepateikė byloje jokių įrodymų, kad jų prašoma nustatyti naudojimosi tvarka yra tiek procedūriškai, tiek techniškai priimtina (t. y. įmanoma įgyvendinti, nedarant neproporcingos žalos daiktui). Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės, visų kitų aplinkybių kontekste, įvertinant ir šalių santykių dabartinį pobūdį, taip pat neužkerta kelio konfliktinėms situacijoms kilti ateityje, o priešingai, – tik sudaro visas galimybes šalims ir toliau konfliktuoti.

61. Nesutiktina su ieškovės V. B. argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad jų pateikta rūsio naudojimosi schema, pagal kurią buvo prašoma nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, buvo parengta pagal nusistovėjusią tvarką, buvusią iki atsakovams tampant 2-ojo buto savininkais.

62. Tai, kad ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi tvarka buvo kitokia, nei nurodyta rūsio naudojimosi schemoje, patvirtina ta aplinkybė, kad tiek ieškovė V. B., tiek trečiasis asmuo T. B., kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu, nurodė, jog patalpa 0-3 buvo padalinta į kelias dalis, iš kurių viena naudojosi pati ieškovė V. B., o kita ieškovai A. M. ir A. M.. Tuo tarpu ieškovų pateiktoje rūsio naudojimosi schemoje patalpoje 0-3 jokių pertvarų nėra. Minėta patalpa yra nurodyta kaip vientisa patalpa, kuri skiriama ieškovų A. M. ir A. M. naudojimui.

63. Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje esančius garso įrašus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė V. B. bylos nagrinėjimo metu ne kartą reikalavo, kad jai būtų skirta jos naudojama dalis patalpoje 0-3. Ir tik pirmosios instancijos teismui tikslinantis ieškovės reikalavimą, pastaroji pasakydavo, kad sutinka su tvarka pagal ieškinį. Tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad naudojimosi rūsio patalpomis tvarka nebuvo panaši į tą, kurią ieškovai prašo nustatyti. Be to, teisėjų kolegija, palyginusi rūsio patalpų schemą ir ieškovų pateiktą rūsio naudojimosi schemą, nustatė, kad ieškovai pageidauja, jog rūsio patalpos a-1 ir a-2 būtų perplanuotos, t. y. būtų pastatytos naujos pertvaros, taip suformuojant iš patalpos a-1 dvi patalpas (0-1.A ir 0.1.B), o iš dalies patalpos a-2 būtų suformuotas bendras koridorius. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad rūsio patalpos anksčiau buvo suformuotos taip, kaip nurodyta rūsio naudojimosi schemoje. Tokių įrodymų nepateikta ir apeliaciniame procese. Taigi, tai taip pat akivaizdžiai patvirtina, kad tokių patalpų, kurios nurodytos rūsio naudojimosi schemoje, nebuvo. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarka neatitinka faktiškai egzistavusios rūsio patalpų naudojimosi tvarkos.

66. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo posėdžio eigą pagal byloje esančius garso įrašus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, ieškovei V. B. duodant parodymus, ją nutraukdavo, kelis kartus tikslinosi ieškovės parodymus, prašė kalbėti apie tai, kas yra susiję su nagrinėjam byla ir bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją ir (ar) buvo pažeisti šalių lygiateisiškumo principai teisėjai vedant teismo posėdžius. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė davė paaiškinimus, turėjo teisę užduoti kitiems byloje asmenis ir klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisėjo vadovavimas teismo posėdžiui atitiko CPK 159, 255 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Taigi, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovės V. B. teisė būti išklausytai ar kitos jos procesinės teisės buvo pažeistos. Juolab, kad buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, sprendžia, kad apeliantės argumentai dėl proceso įstatymo pažeidimų ir jos procesinių teisių suvaržymo, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Kaip ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės V. B. parodymus, duotus teismo posėdžių metu, įvertino netinkamai.

67. Teismas nesutinka ir su ieškovės V. B. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino trečiųjų asmenų T. B. ir (ar) A. B. parodymus. Trečiasis asmuo A. B. 2022 m. kovo 10 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad rūsiais nesinaudojo ir nesinaudoja, todėl dėl prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos nieko negalėjo pasakyti. Tuo tarpu trečiasis asmuo T. B. 2022 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad patalpa, kuri pažymėta a-2, naudojosi ieškovė V. B., o ieškovai A. M. ir A. M. naudojosi patalpa a-3. Be to, pagal žodinį susitarimą ieškovė V. B. naudojosi dalimi a-3 patalpos. Trečiasis asmuo nurodė ir tai, kad patalpa a-4 naudojosi ieškovai A. ir A. M.. Patalpoje a-1 trečiasis asmuo buvo įsirengęs sporto salę. Atsakovė A. Š. naudojosi patalpos a-2 dalimi. Jam išsikrausčius iš patalpos a-1, ja naudojosi buto Nr. 2, kuris šiuo metu priklauso atsakovams A. Š. ir A. Š., buvusi savininkė. Teisėjų kolegijos vertinimu, trečiojo asmens T. B. parodymai, priešingai nei teigia ieškovė V. B. apeliaciniame skunde, taip pat patvirtina, kad ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi tvarka neatitinka buvusios naudojimosi tvarkos. Trečiasis asmuo T. B., taip pat kaip ir ieškovė V. B., iš esmės patvirtino, kad patalpa a-3 buvo padalinta į kelias patalpas. Be to, iš trečiojo asmens T. B. paaiškinimų taip pat galima daryti išvadas, kad: jokio bendro koridoriaus rūsyje niekada nebuvo; patalpa a-1 niekada nebuvo padalinta į atskiras patalpas taip, kaip nurodyta rūsio naudojimosi schemoje.

68. Pažymėtina, kad ieškovė V. B. pateikė apeliacinį skundą tik dėl sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jų reikalavimas nustatyti naudojimosi tvarką rūsio patalpomis. Tuo tarpu ieškovai A. M. ir A. M. savo apeliaciniame skunde prašė jų ieškinį tenkinti visiškai. CPK 306 straipsnio l dalies 4 punktas numato, kad apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta: kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) ir kt. Ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo dalies dėl reikalavimo įpareigoti atsakovus A. Š. ir A. Š. atstatyti rūsio patalpas į buvusią padėtį, kuris buvo paliktas nenagrinėtas, neteisėtumą ir nepagrįstumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir (ar) pagrįstumo plačiau nepasisako. Tik pažymi, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1902-1026/2022 dėl savavališkos statybos įteisinimo. Minėtoje byloje sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl atsakovų A. Š. ir A. Š. savavališkos statybos, apimančios ir dalį rūsio patalpų, įteisinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta aplinkybė buvo ne tik pagrindas palikti ieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovus A. Š. ir A. Š. atstatyti rūsio patalpas į buvusią padėtį nenagrinėtą, bet taip pat šiuo metu yra kliūtis išspręsti šalių ginčą dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo.

Dėl ieškovų A. M. ir A. M. reikalavimų priteisti turtinę ir neturtinę žalą

69. Nagrinėjamu atveju ieškovai A. M. ir A. M. prašė priteisti iš atsakovų A. Š. ir V. V. solidariai 3 908,44 Eur turtinę žalą ir 1 000 Eur neturtinę žalą. Be to, prašė priteisti iš atsakovo V. V. 80,00 Eur turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, – priteisė ieškovams A. M. ir A. M. iš atsakovų A. Š. ir V. V. solidariai 415 Eur turtinės žalos atlyginimą dėl garažo konstrukcijų pažeidimo. Dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacinius skundus pateikė tiek ieškovai A. M. ir A. M., tiek atsakovai A. Š. ir V. V..

70. Pažymėtina, kad deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žala kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Asmuo (šiuo atveju ieškovai A. M. ir A. M.), pareiškęs ieškinį atsakovui (šiuo atveju atsakovams A. Š. ir V. V.) dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama. Taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis). Byloje kilus ginčui dėl žalos atlyginimo teismas nustato ir įvertina faktines aplinkybes, turinčias įrodomosios reikšmės deliktinės atsakomybės sąlygoms konstatuoti. Kiekvienos konkrečios bylos individualios aplinkybės gali patvirtinti arba paneigti kurias nors iš įstatyme įvardytų deliktinės atsakomybės sąlygų. Tik nustačius visas išvardytas įstatyme sąlygas, galima spręsti dėl deliktinės atsakomybės taikymo ir apimties.

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo sprendimo dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pakankamai aiškiai motyvuota – teismas išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išdėstytomis, jiems nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiama sprendimo dalis yra neteisėta, ar nepagrįsta, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

72. Ieškovai A. M. ir A. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad, jų nuomone, ieškinio reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti patenkinti visiškai. Nurodo, kad jie pateikė į bylą pakankamai įrodymų dėl žalos, t. y. pateikė nuotraukas, antstolių surašytus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus su nuotraukomis ir kt. Be to, pažymi, kad ginčijamame sprendime yra nurodyta, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydi nustato teismas. Šiuo atveju ieškovams nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, minėtą normą nurodė, tačiau ja nesivadovavo.

73. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovų reikalavimo priteisti turtinę žalą dėl sandėliuko, biotualeto nugriovimo, skersinio nupjovimo, tvoros išardymo, laiptų sugadinimo, be kita ko, padarė ir išvadą, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kas ieškovų nurodytus statinius išardė ir (ar) nugriovė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad ieškovai neįrodė atsakovų A. Š. ir V. V. neteisėtų veiksmų. Kaip minėta nutarties 72 punkte, ieškovai apeliaciniame skunde tik nurodo, kad jie pateikė pakankamai įrodymų dėl žalos, juos apeliaciniame skunde išvardindami. Tačiau ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo, kurie konkrečiai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovai prašomą priteisti turtinę žalą dėl sandėliuko, biotualeto nugriovimo, skersinio nupjovimo, tvoros išardymo ir laiptų sugadinimo patyrė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija iš ginčijamo sprendimo nustatė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovų apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus tyrė, juos įvertino ir padarė atitinkamas išvadas. Konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo taisyklės, įtvirtintos CPK 176–185 straipsniuose, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovų A. Š. ir V. V. neteisėtus veiksmus dėl sandėliuko, biotualeto nugriovimo, skersinio nupjovimo, tvoros išardymo ir laiptų sugadinimo. Tokių įrodymų nepateikta ir kartu su apeliaciniu skundu. Kaip minėta nutarties 70 punkte, neteisėti veiksmai yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Darytina išvada, kad ieškovams neįrodžius atsakovų neteisėtų veiksmų dėl prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimo dėl sandėliuko, biotualeto nugriovimo, skersinio nupjovimo, tvoros išardymo ir laiptų sugadinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovų reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nesant įrodytų atsakovų A. Š. ir V. Š. neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nustatinėti žalos dydį bei taikyti ieškovų apeliaciniame skunde nurodytą CK 6.249 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas.

74. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu padarė išvadą, jog ieškovai A. M. ir A. M. neįrodė, kad dėl dingusių iš sandėliuko įrankių ir daiktų yra atsakingi atsakovai A. Š. ir V. V.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, neįrodžius neteisėtų atsakovų A. Š. ir V. V. veiksmų, atsakomybė jiems negali būti taikoma. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl žalos už galimai iš sandėliuko dingusius įrankius ir daiktus yra atsakingi atsakovai A. Š. ir V. V.. Tokių įrodymų nepateikta ir apeliaciniame procese.

75. Ieškovai A. M. ir A. M. taip pat prašė priteisti iš atsakovų A. Š. ir V. V. neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovų reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai apeliaciniame skunde nenurodo, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, neteisėtumą ir (ar) nepagrįstumą. Ieškovai tik abstrakčiai nurodo, kad jie pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jų patirtą žalą.

77. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veikla, atsiradusi žalą, priežastis ryšys tarp neteisėtos veiklos ir atsiradusios žalos ir kaltė.

78. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą priteisti neturtinę žalą, konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl ieškovų reikalavimą priteisti neturtinę žalą iš atsakovų atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas tokias aplinkybes, savo išvadas sprendime pakankamai motyvavo ir argumentavo (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala buvo padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis CPK 178 straipsniu, turi įrodyti, tai teigianti šalis. Šiuo atveju ieškovai, prašydama priteisti neturtinę žalą, kaip minėta anksčiau, civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, neįrodė.

79. Atsakovai A. Š. ir V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo dalį, kuria iš jų solidariai ieškovams A. M. ir A. M. priteistas 415 Eur žalos, kurią ieškovai patyrė dėl to, kad buvo nukastas prie garažo esantis šlaitas, atlyginimas. Atsakovai teigia, kad ieškovai nagrinėjamu atveju neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl iš jų žalos atlyginimas ir negalėjo būti priteistas. Tuo tarpu ieškovai, kaip minėta anksčiau, apeliaciniame skunde prašo jų ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos tenkinti visiškai, o šiuo atveju priteisti iš atsakovų jų ieškinyje nurodytą 1 228,44 Eur žalą.

80. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 38 punkte, nustatyta, kad ieškovui A. M. kartu su sutuoktine A. M. nuosavybės teise priklauso garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinių išsidėstymo plane pažymėtas 6I2p, kuris viena siena ribojasi su sandėliuku, statinių išdėstymo plane pažymėtu 2I1ž. Minėtas sandėliukas priklauso butų savininkams, tame tarpe ir šalims, bendrosios dalinės nuosavybės teise. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad yra nukasta dalis šlaito prie sandėliuko 2I1ž ir garažo 6I2p. Minėtos aplinkybės yra užfiksuotos 2019 m. gegužės 7 d., 2019 m. liepos 8 d. ir 2019 m. rugsėjo 3 d. antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose, taip pat UAB „Iraža“ 2019 m. gegužės 30 d. eksperto išvadoje, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. sausio 15 d. išvadoje ir šalių pateiktose nuotraukose. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad buvo atlikti prie ieškovų garažo esančio šlaito (nu)kasimo darbai. Be to, byloje esantis UAB „Proplanas“ 2021 m. balandžio 22 d. statinio konstrukcijų ekspertizės aktas Nr. PRO/DSSE-2021-04-22 patvirtina, kad ieškovo garažo pamatai ir šlaito pagrindai yra ardomi ir dėl blogai įrengtos lietaus vandens nuvedimo sistemos.

81. Teisėjų kolegija, priešingai nei teigia atsakovai A. Š. ir V. Š. apeliaciniame skunde, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma (žr. šios nutarties 80 punktą) patvirtina, jog ieškovų garažo defektų atsiradimo priežastys yra kelios (atlikti šlaito nukasimo darbai ir netinkamai įrengta lietaus vandens nuvedimo sistema), kurios sąveikoje tarpusavyje ir kurios turėjo ir turi įtakos žalos atsiradimui. Akivaizdu, kad tinkama lietaus vandens nuvedimo sistema prie garažo turi pasirūpinti pats ieškovas (ieškovai), dėl to dėl šios aplinkybės atsakovų atsakomybės klausimas negali būti keliamas ir (ar) svarstomas.

82. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktų byloje esančių nuotraukų įvertinimų ir jų pagrindu padaryta išvada, kad iš jų negalima vienareikšmiškai nuspręsti, kas atliko šlaito kasimo darbus prie ieškovų garažo ir (ar) kas prie jų prisidėjo. Kita vertus, pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.).

83. Tai, jog atsakovai A. Š. ir V. V. tvarkė žemės sklypą, be kita ko, atlikinėjo ir tam tikrus žemės sklypo kasimo darbus, buvo nustatyta Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ajame skyriuje, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr.01-1-29861-19. Pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus 2020 m. birželio 3 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamojo V. V. (šioje byloje atsakovo) atžvilgiu buvo nutrauktas, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Minėtame nutarime, be kita ko, nurodyta ir tai, kad surinkti duomenys patvirtina, jog tiek V. V., tiek A. Š. kažkokius kasimo darbus prie pastato darė, kasė gruntą prie sienelės, kur buvo pastatytas dar vienas suoliukas.

84. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, o priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi oficialiojo, turinčio didesnę įrodomąją galią rašytinio įrodymo statuso. Tačiau nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą civilinėje byloje gali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, t. y. kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).

85. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2022 m. sausio 13 d. ir 2022 m. kovo 10 d. teismo posėdžių garso įrašus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovai A. Š. ir V. V. neigė atlikinėję šlaito kasimo darbus prie ieškovo garažo. Nepaisant to, abu atsakovai bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad žemės sklype vykdė tam tikrus aplinkos tvarkymo darbus, t. y. tvarkė teritoriją, tame tarpe ir už sandėliuko, kuris viena siena ribojasi su garažu, sėjo žemės sklype pievelę, šalino šiukšles, įvairus daiktus, nuolaužas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių nuotraukų akivaizdžiai matyti, jog atsakovai kažkokius kasimo darbus prie pastato vis dėl to atliko, nes jose abu yra užfiksuoti su įrankiais, tame tarpe ir kastuvais. Taigi, iš byloje esančių duomenų visumos, tame tarpe ir iš minėto nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, teisėjų kolegijos vertinimu, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovai tam tikrus žemės sklypo tvarkymo, tame tarpe ir kasimo, darbus vis dėl to atliko.

86. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta nutarties 80–85 punktuose, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu (byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, byloje esančiais dokumentais dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo ir kt.) ir padaryta išvada, jog dėl šlaito nukasimo (sujudinimo) atsirado žala, o dėl jos atsiradimo yra atsakingi ir atsakovai A. Š. ir V. V..

87. Ieškovai pateikė 2019 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Skena“ aktą, kuriame yra paskaičiuotos sąnaudos, reikalingos atstatyti terasos sieneles t5 ir t6 bei išgriautus betoninius laiptus. Jame nurodyta, kad terasos atstatymui yra religinga 1 228,44 Eur. Pirmosios instancijos teismas iš šios sumos atėmė išlaidas, reikalingas laiptų atstatymui, t. y. 114,01 Eur (be PVM) išlaidų lentoms, kirtoms betoninių laiptų maršų betonavimo klojiniams, ir 215,27 Eur (be PVM) laiptų maršų konstrukcijų betonavimui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad reikalinga suma žalai kompensuoti sudaro 830,01 Eur ((1 015,24 Eur – 114,01 Eur –215,27 Eur) × 21 proc.). Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos sumos atsakovai neginčijo, iš esmės neigė atlikę neteisėtus veiksmus, kurie būtų pagrindas iš jų priteisti turtinę žalą. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovai nepaneigė, jog garažo konstrukcijų pažeidimams galėjo padaryti įtaką ir nesutvarkyta lietaus vandens nuvedimo sistema. CK 6.249 straipsnio 1 dalis, kaip minėta anksčiau, numato, kad žalos dydį turi nustatyti teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai turi solidariai atlyginti ½ dalį aukščiau nurodytos sumos žalai kompensuoti – 415,00 Eur (830,01 Eur × ½ dalies), o kitą šio reikalavimą dalį atmetė. Solidari atsakomybė, pagrįstu pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kyla iš CK 6.6 straipsnio 3 dalies, kuri numato, jog solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, kai prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, remdamasis bylos duomenimis ir pateiktų į bylą įrodymų visuma, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, konstatuodamas, kad ieškovai įrodė, jog būtent dėl atsakovų veiksmų ieškovai patyrė 415 Eur turtinę žalą.

88. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas turtinės ir neturtinės žalos priteisimo klausimus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino iš įvairių duomenų surinktus įrodymus, o juos vertindamas įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

89. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuoja CPK 93 straipsnyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, kurios taikomos sprendžiant šį klausimą tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 302 straipsnis), tiek ir kasaciniame teisme (CPK 340 straipsnio 5 dalis).

90. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (šio straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (šio straipsnio 4 dalis).

91. Nagrinėjamu atveju atsakovai A. Š. ir V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskaičiavo ieškovų patenkintų reikalavimų dalį, dėl ko buvo neteisingai paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos. Su atsakovų argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad buvo patenkinta 8 proc. ieškinio reikalavimų, šios sprendimo dalies nemotyvavo.

92. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai ieškinyje ir pareiškime dėl ieškinio dalyko patikslinimo reiškė tokius reikalavimus: 1) nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką; 2) įpareigoti atsakovus A. Š. ir A. Š. savo lėšomis ir darbu nedelsiant, bet ne vėliau nei per 20 kalendorinių dienų nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo dienos, atstatyti rūsio patalpas į padėtį, užfiksuotą 1981 m. birželio 29 d. rūsio patalpų plane; 3) pripažinti ieškovams teisę savo ir atsakovų A. Š. bei A. Š. lėšomis įrengti rūsyje pertvaras pagal ieškovų schemą, nustatant, kad ieškovai ir atsakovai A. Š. ir A. Š. proporcingai turto daliai dengia visas išlaidas suprojektuotų pertvarų ir angų įrengimui; 4) priteisti ieškovams A. M. ir A. M. 3 908,44 Eur turtinę žalą solidariai iš atsakovų A. Š. ir V. V. ir 80 Eur turtinę žalą iš atsakovo V. V.; 5) priteisti ieškovams A. M. ir A. M. 1 000 Eur neturtinę žalą iš atsakovų A. Š. ir V. V. lygiomis dalimis.

93. Taigi, ieškovai buvo pareiškę 5 materialinius reikalavimus, o ne keturis, kaip nurodo atsakovai apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimų, iš trijų neturtinių reikalavimų vienas yra pagrindinis, t. y. reikalavimas nustatyti rūsio patalpomis tvarką, o kiti du, t. y. įpareigojimas atstatyti rūsio patalpas ir pripažinti ieškovams teisę savo ir atsakovų lėšomis įrengi pertvaras, yra išvestiniai iš pagrindinio. Tai, kad minėti reikalavimai yra išvestiniai galima daryti išvadą ir iš to, kad ieškovai, pareikšdama ieškinį, yra sumokėję tik 75 Eur žyminį mokestį. Apeliantai pretenzijų dėl ieškovų sumokėto žyminio mokesčio dydžio bylos nagrinėjimo metu nereiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo, skirstant bylinėjimosi išlaidas, minėtų neturtinių reikalavimų vertinti atskirai, kaip trijų savarankiškų reikalavimų. Tuo tarpu turtiniai reikalavimai yra du, nes ieškovai prašė priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Minėti reikalavimai yra savarankiški reikalavimai ir juos, teisėjų kolegijos vertinimu, galima vertinti kaip savarankiškus materialinius reikalavimus.

94. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų pareikštą neturtinį reikalavimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo ir su juo susijusius išvestinius reikalavimus, o vieną išvestinį reikalavimą paliko nenagrinėtą. Be to, pirmosios instancijos teismas atmetė ir vieną turtinį reikalavimą (dėl neturtinės žalos atlyginimo). Tuo tarpu reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovams iš atsakovų 415 Eur turtinės žalos atlyginimą.

95. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų 4 260 Eur turtinę žalą, o vėliau, t. y. 2022 m. sausio 6 d., pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo. Minėtame pareiškime nurodė, kad tikslina prašomos priteisti turtinės žalos dydį, atsižvelgdami į UAB „Skena“ paskaičiuotas sąnaudas, reikalingas atstatyti pažeistas garažo terasos sieneles ir išgriautus betoninius laiptus. Patikslintu pareiškimu ieškovai sumažino prašomą priteisti žalos sumą nuo 4 260 Eur iki 3 988,40 Eur.

96. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o ieškovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma sprendimu, priimtu atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014).

97. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad poreikį sumažinti pradinį ieškinio reikalavimą (buvo sumažinta prašomos priteisti turtinės žalos suma nuo 4 260 Eur iki 3 988,40 Eur) būtų lėmęs atsakovų elgesys. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo laikytina, jog dalyje, kuria buvo sumažintas ieškinio reikalavimas, sprendimas buvo priimtas atsakovų naudai. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovų reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintų (atmestų) dalis turėjo būti skaičiuojama ne nuo patikslintu ieškiniu sumažintos sumos, o nuo 4 260 Eur sumos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas patenkino 10 proc. ieškovų ieškinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo (415 Eur x 100 proc. / 4 260 Eur).

98. Tačiau nesutiktina su atsakovų argumentais, kad visi ieškovų pareikšti reikalavimai turi būti vertinami vienodai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo (ir su juo susijusių išvestinių reikalavimų), taip pat dėl turtinės žalos atlyginimo, todėl šie reikalavimai atitinkamai vertinami po 40 proc. Tuo tarpu turtinis reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinamas 20 proc. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų turtinį reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat neturtinį reikalavimą (dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo) ir su juo susijusius išvestinius reikalavimus, vieną išvestinį reikalavimą palikdamas nenagrinėtą. Tuo tarpu, kaip nustatyta nutarties 97 punkte, patenkino dalį, t. y. 10 proc., turtinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad viso buvo patenkinta 4 proc. ieškinio reikalavimų (40 proc. x 10 proc.)/ 100 proc., o ne 2 proc., kaip nurodyta atsakovų A. Š. ir V. V. apeliaciniame skunde ir ne 8 proc., kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime.

99. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai patyrė 3 393,60 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, o atsakovė A. Š. – 2 987,20 Eur.

100. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau nurodyta, ieškovams iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama 135,74 Eur (3 393,60 Eur x 4 proc.). Tuo tarpu atsakovei iš ieškovų 2 867,71 Eur (2 987,20 Eur x 96 proc.). Įskaičius minėtas sumas, atsakovei iš ieškovų priteisiama 2 731,97 Eur (2 867,71 Eur – 135,74 Eur). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė V. B. reiškė tik neturtinį reikalavimą, kuris buvo įvertintas 40 proc., sprendžia, jog ieškovė V. B. turi atlyginti atsakovei A. Š. 364,26 Eur (2 731,97 Eur x 0,40 proc. /3) bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu iš ieškovų A. M. ir A. M. atsakovei A. Š. priteisiama likusi dalis bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis, t. y. po 1 183,86 Eur (2 731,97 Eur – 364,26 Eur)/2).

101. Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta 4 proc. ieškinio reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia perskirstyti ir pirmosios instancijos teisme turėtas procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei ir atitinkamai: 1) iš ieškovų lygiomis dalimis priteisti po 32,72 Eur (102,25 Eur × 96 proc./ 3) iš kiekvieno ieškovo; 2) iš atsakovų šios išlaidos nepriteisiamos, nes kiekvienam jų tenkanti suma yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (102,25 Eur × 4 proc. / 3) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1, 3, 6 punktai, 92, 93, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2).

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

102. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

103. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovų reikalavimus, nepažeidė materialiosios ar proceso teisės normų, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, dėl ko neteisingai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo. Atitinkamai, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, teisėjų kolegija perskaičiuoja valstybei iš šalių priteisiamas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

104. Kadangi apeliaciniai skundai dėl ginčo esmės netenkinti, keičiama tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, tai išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovų naudai nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Analogiška praktika dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra formuojama ir kasaciniame teisme (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, jo rezoliucinės dalies penktą, šeštą ir septintą pastraipą patikslinti, nurodant:

„Priteisti atsakovei A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t. y. po 1 183,86 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus 86 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti atsakovei A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 364,26 Eur (tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus ir 26 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą

Priteisti valstybei iš ieškovų A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 32,72 Eur (trisdešimt du eurus ir 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.