Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. N. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. K. ir A. R. ieškinį atsakovei R. N. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl paskolos

28. Spręsdama šalių ginčą, teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

29. CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014; 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka paskolinių santykių egzistavimą nurodančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju ieškovei) (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi, nagrinėjamoje byloje būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti esminių paskolos sutarties sąlygų buvimą: paskolos dalyko perdavimą bei paskolos gavėjo įsipareigojimą grąžinti pinigus.

31. Nagrinėjamu atveju rašytinė paskolos sutartis, kurioje būtų esminės sutarties sąlygos, tarp šalių sudaryta nebuvo, paskolos teisinių santykių buvimą ieškovė A. K. iš esmės įrodinėja Luminor banko 2020 m. balandžio 20 d. lėšų pervedimo nurodymu, kuriame užfiksuota, kad A. K. V. V. pervedė 2 640 Eur, mokėjimo paskirtis nurodyta – pavedimas, taip pat savo paaiškinimais ir liudytojos (motinos) A. C. parodymais.

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

33. Minėta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties ir (ar) kitokia rašytine forma (apsikeičiant raštais, el. laiškais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais) išreiškusios valią dėl paskolos sutarties sudarymo.

34. Ieškovės A. K. į bylą pateiktas mokėjimo pavedimas patvirtina, kad ieškovė A. K. 2020 m. balandžio 20 d. mokėjimo pavedimu į V. V. sąskaitą pervedė 2 640 Eur sumą. Ieškovė nurodo, kad pinigus V. V. skolino tam, kad jis galėtų pasinaudoti parama ir įsigyti traktorių.

35. Atsakovė paaiškino, kad ieškovės motiną A. C. ir V. V. siejo artimi santykiai. Tarp jų buvo sudarytas susitarimas pasinaudojant V. V. galimybe iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos gauti paramą žemės ūkio technikai įsigyti, sudaryti A. C. priklausančio traktoriaus pirkimo–pardavimo sandorį, tokiu būdu, kaip paramą, gaunant iš valstybės 15 000 Eur. Atsakovė nurodė, kad V. V. perleistas traktorius ir toliau liko eksploatuojamas ieškovės ūkyje, kuriam vadovavo ieškovės motina A. C.. Šių nurodytų aplinkybių byloje nepaneigė nei ieškovė, nei liudytoja apklausta jos motina A. C., priešingai – A. C. nurodė, jog pati apie galimą paramą sužinojo ir atsakovės tėvui pasiūlė ja pasinaudoti. Atsakovės teiginiai, kad ieškovė iki V. V. mirties nebuvo pareiškusi ir nei raštu, nei žodžiu nereiškė jokių pretenzijų dėl jam pervestų pinigų grąžinimo, nėra paneigti VPK leistinais įrodymais. Atsakovė tvirtina, jog tikrasis susitarimas tarp šalių buvo susitarimas dėl traktoriaus įsigijimo.

38. Teisėjų kolegijai, išklausius atsakovės pateiktus pokalbio tarp atsakovės ir ieškovės mamos A. C. 2022 m. lapkričio 27 d. garso įrašus, susidarė nuomonė, kad labiau tikėtina, jog tarp ieškovės motinos A. C. ir V. V. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį V. V., pasinaudodamas paramą žemės ūkio technikai įsigyti, įsigijo iš A. C. traktorių už 15 000 Eur, tačiau nustatyta, kad nurodytas traktorius, kaip nurodė šalys ir liudytojai, ir toliau liko eksploatuojamas ieškovės ūkyje. Po V. V. mirties faktiškai traktorius atsakovei nebuvo perduotas, o A. C. siekė, kad atsakovė įformintų dokumentus dėl šio traktoriaus perleidimo atgal A. C. (garso įraše girdima, kaip ieškovės motina sako, kad tas traktorius jai iš tiesų priklauso). Ieškovės motina A. C. pokalbiu metu nurodė, kad atsakovei nesutikus perleisti traktoriaus, ieškovė A. K. paskaičiuos tėvo skolas, nurodė, kad nenori pyktis ir suteikia terminą apsispręsti – iki kol sueis terminas palikimui priimti.

39. Spręsdama šalių ginčą, teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis CPK 176 straipsniu, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (1 dalis). Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (2 dalis). CPK 177 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (2 dalis). Remiantis CPK 178 straipsniu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 179 straipsnyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys.

40. Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

41. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Pagal kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo priemonės leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Vertinant garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas, nepažeidžiant subjektų, užfiksuotų įraše, teisių ir interesų, jų teisės į asmens duomenų apsaugą ir privatų gyvenimą. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2006; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010; kt.). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, vertinimo atsakovo teisės į asmens duomenų apsaugą pažeidimo aspektu, kai garso įrašas padarytas atsakovui, kaip duomenų subjektui, nedavus sutikimo daryti pokalbio garso įrašą, yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, spręstina, ar tokie atsakovo teisių apribojimai nustatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka <...> bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2019, 28 punktas).

42. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad garso įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė, kadangi juose nėra užfiksuota jokių asmenų asmeninio gyvenimo aplinkybių; įraše užfiksuoti pasisakymai yra iš esmės aiškiai suprantami, išklausius jų, aišku, kokioje situacijoje įrašai padaryti, apie ką juose kalbama. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į garso įrašo padarymo aplinkybes ir jame užfiksuotą informaciją, nagrinėjamu atveju nepaneigia garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumo, todėl teisėjų kolegija vertina garso įrašą visų įrodymų viseto kontekste.

43. Įvertinusi byloje esančius šalių paaiškinimus bei rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir atsakovės darytus garso įrašus, įvertinęs anksčiau jau nurodytas teismo nustatytas faktines aplinkybes bei byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nepakanka objektyvių duomenų konstatuoti, jog piniginės lėšas, kurias ieškovė A. K. pervedė V. V., V. V. jų gavimo metu įsipareigojo ieškovei grąžinti (CPK 178 straipsnis). Ieškovei neįrodžius V. V. įsipareigojimo perduotas lėšas grąžinti, t. y. nesant antro juridinę reikšmę turinčio fakto – paskolos gavėjo įsipareigojimo tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui, nepatvirtina buvus tarp ieškovės ir V. V. paskolos teisiniams santykiams. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vertinant įrodymus, labiau tikėtina, kad V. V. iš ieškovės gautos lėšos buvo gautos ne kaip paskola, o šalių sudaryto susitarimo, siekiant gauti paramą iš valstybės, kuri, kaip nurodė bylos šalys, buvo panaudota traktoriaus iš ieškovės motinos įsigijimui, kuris taip ir liko naudojamas ieškovės) ūkyje, kurį ji, kaip pati nurodo, perėmė iš motinos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp ieškovės ir atsakovės tėvo buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį dalyje dėl paskolos priteisimo.

Dėl žemės sklypų nuomos

44. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ieškovei A. K. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini) bei žemės sklypas, (duomenys neskelbtini). Ieškovei A. R. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini).

45. Nagrinėjamu atveju ieškovės teigia, kad atsakovui buvo išnuomojusios nurodytus žemės sklypus. 2021 m. liepos 5 d. žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu ieškovė A. K. V. V. vieneriems metams išnuomojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), dalį (4,13 ha) už 900 Eur nuomos mokestį. 2021 m. liepos 5 d. žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu ieškovė A. K. V. V. vieneriems metams išnuomojo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), dalį (1,7394 ha) už 350 Eur nuomos mokestį. 2021 m. gegužės 15 d. žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu ieškovė A. R. V. V. vieneriems metams išnuomojo jai nuosavybės teise priklausantį 1,3546 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) už 330 Eur nuomos mokestį

46. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.545 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. CK 6.547 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė.

47. Rašytinės nuomos sutarties (ne)buvimas yra svarbi aplinkybė formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui dėl teisinių žemės nuomos santykių (ne)egzistavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovės pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog tarp ieškovių ir V. V. egzistavo žemės sklypų nuomos teisiniai santykiai. Bylos duomenis pagrindžia, kad aptartus ginčo žemės sklypų nuomos sutartis vienašališkai pasirašė tik ieškovės, o V. V. nuomos sutarčių pasirašęs nebuvo. Ieškovės taip pat nepateikė įrodymų, kad V. V. kitokiais būdais patvirtino ginčo žemės sklypų nuomos sutartis, kad jis turėjo valią tokias sutartis patvirtinti. Taigi vien remiantis į civilinę bylą pateiktais vienašališkai pasirašytais ginčo žemės sklypų nuomos sutartimis negalima daryti išvados, kad V. V. valia buvo išsinuomoti iš ieškovių žemės sklypus. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovės iš esmės neįrodė, kad buvo suderinti abiejų šalių ketinimai sudaryti ginčo žemės sklypų nuomos sutartis pagal nuomos sutartyse nurodytas sąlygas, t. y. atlygintinai.

48. Remiantis Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos pateiktais duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo deklaruotas V. V. 2021 m. ir 2022 m. pateiktose paramos paraiškose, nurodoma, jog žemės sklypo dalį (4,11 ha) 2021 m. paraiškoje deklaravo kitas asmuo, o 2022 m. paraiškoje dalį sklypo (4,13 ha) deklaravo atsakovė (deklaravimo laikas nėra nurodytas). Žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo deklaruotas V. V. 2021 m. ir 2022 m. pateiktose paramos paraiškose. Žemės sklypo dalį (1,82 ha) 2021 m. paraiškoje deklaravo kitas asmuo, o 2022 m. paraiškoje dalį sklypo (1,74 ha) deklaravo atsakovė (deklaravimo laikas nėra nurodytas). Žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. paraiškoje deklaravo V. V. (deklaruota 1,32 ha ploto dalis), o 2022 m. paraiškoje (deklaruota 1,32 ha ploto dalis) – atsakovė. Taigi, paramos paraiškose už 2021 m. atsakovas deklaravo tik vieną iš ginčo sklypų, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė paaiškino, jog ji kaip mirusio tėvo įpėdinė turi teisę paveldėti išmokas, todėl ji šia teise pasinaudojo.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu vien paramos paraiškose ginčo žemės sklypų deklaravimas nėra pakankamas aplinkybei, kad tarp ieškovių ir V. V. susiklostė nurodytų ginčo žemės sklypų nuomos teisiniai santykiai – tai yra nepakanka duomenų konstatuoti, jog buvo susitarta dėl atlygintinio sklypų naudojimo.

50. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė A. K. pripažino atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ieškovė ir V. V. 2019 m. lapkričio 4 d. pasirašė panaudos sutartį dėl pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), ES paramos lėšomis įsigytos ir kitos technikos laikymui. Matyti, kad nurodyta panaudos sutartis sudaryta V. V. siekiant gauti paramą iš valstybės traktoriaus įsigijimui (žr. nutarties 37 punktą). Tiek ieškovė, tiek liudytoja apklausta jos motina A. C. paaiškino, kad siekiant gauti paramą traktoriaus įsigijimui V. V. turėjo padidinti apdirbamos žemės plotus (iš valstybės nuomojo nepakankamą ha kiekį). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į ginčo šalis siejančius santykius, ilgametį jų santykį bei nurodytus tikslus paramai gauti, labiau tikėtina, jog ieškovės V. V. ginčo žemės sklypus taip pat perdavė naudoti neatlygintinai.

51. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat į aplinkybę, jog ieškovės nepateikė jokių objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų, kad V. V. ginčo žemės sklypus buvo išnuomojusios (perdavusios naudoti atlygintinai), teisėjų kolegija daro priešingą išvadą, nei nustatė pirmosios instancijos teismas ir nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada byloje esančiais įrodymais nėra pagrįsta. Todėl nėra objektyvaus pagrindo priteisti ieškovėms iš atsakovės prašomų sumų už žemės nuomą ir ieškinys šioje dalyje negali būti tenkinamas.

Dėl prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo

52. Ieškovė A. K. teigė, kad V. V. naudojamuose žemės sklypuose atliko trąšų ir salietros bėrimo, purškimo nuo žolių, javų kūlimo paslaugas kartu su minėtų paslaugų atlikimu reikalingomis medžiagomis. Ieškovė 2022 m. balandžio 24 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija AC Nr. 001, pagal kurią V. V. pardavė trąšų ir suteikė jų bėrimo paslaugas už 2 183,80 Eur sumą, 2022 m. gegužės 10 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija AC Nr. 002, pagal kurią pardavė V. V. chemikalų nuo žolių ir suteikė jų purškimo paslaugas už 476,26 Eur sumą, 2022 m. gegužės 25 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija AC Nr. 004, pagal kurią pardavė V. V. salietros ir suteikė jos bėrimo paslaugas už 2 183,80 Eur sumą, 2022 m. rugpjūčio 20 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija AC Nr. 005, pagal kurią suteikė V. V. javų kūlimo paslaugas už 929,28 Eur sumą.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė iš esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti labiau pagrįstą išvadą, kad V. V. būtų užsakęs išvardintas paslaugas ir jų atlikimui būtinas priemones. Tokių duomenų byloje nėra, o liudytojos A. C. parodymai vertinti kritiškai kaip bylos baigtimi tiesiogiai suinteresuoto asmens.

54. Pažymėtina, kad CK 1.71 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

55. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kurių pakaktų identifikuoti V. V. valią pasinaudoti paslaugomis ar užsakyti darbus – tokių duomenų byloje nėra jokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais). Aplinkybė, kad ieškovė pateikė trąšų, chemikalų nuo žolių ir salietros įsigijimo dokumentus bei jų panaudojimo V. V. ūkyje apskaitos žurnalus, nepagrindžia aplinkybės, kad V. V. nurodytas paslaugas užsakė bei, kad jos realiai jam buvo suteiktos, o jei taip – kokiu kiekiu. Pastebėtina, kad pati ieškovė yra ūkininkė, todėl vien jos įvairių priemonių (trąšų, chemikalų nuo žolių ir salietros) įsigijimas nepagrindžia, kad tos priemones yra panaudojamos būtent konkrečiame ūkyje, o ne ieškovės ūkyje, kitų ūkininkų ūkyje. Apskaitos žurnalus taip pat vienasmeniškai pildė ieškovė, jose nėra V. V. arba kito nešališko asmens patvirtinimo apie tokių medžiagų panaudojimą jo ūkyje (žemės sklypuose). Byloje taip pat nėra duomenų, kad V. V. tokias sąskaitas būtų gavęs, priėmęs patvirtinęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės, kaip V. V. įpėdinės, prašomų sumų už trąšų ir salietros bėrimą, purškimą nuo žolių, javų kūlimą bei už minėtų paslaugų atlikimui reikalingas medžiagas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad neįrodžius paslaugų suteikimo fakto, nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės prašomų sumų.

Dėl degalų įsigijimo

56. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo tarp šalių nėra, kad 2022 m. rugpjūčio 30 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą serija BPDM Nr.091914 V. V. vardu žemės ūkio darbams atlikti iš UAB „Baltic „Petroleum“ buvo įsigyta 1 200 litrų žymėto dyzelinio kuro žemės ūkiui 1 716 Eur sumai. Už nurodytą kurą apmokėjo ieškovė A. K.. Nurodytą kurą užsakė ieškovės A. K. mama A. C.. Kuras buvo pristatytas į ieškovės A. K. ūkį. Taip pat nustatyta, kad V. V. 2022 m. rugpjūčio mėnesį nukrito nuo kombaino bei nuo patirtų sužalojimų (duomenys neskelbtini) mirė. Tarp šalių nėra ginčo, kad kuras buvo užsakytas, pristatytas ir už jį apmokėta V. V. būnant gydymo įstaigoje, jį užsakė ne V. V., o kitas asmuo (A. C.). Ieškovė įrodinėjo, kad įsigytas kuras buvo panaudotas teikiant būtent V. V. žemės ūkio paslaugas, tačiau nepateikė tai patvirtinančių jokių objektyvių įrodymų nei dėl šio fakto, nei dėl sunaudotų kuro kiekių. Remiantis bylos medžiaga negalima daryti išvados, kad degalai buvo panaudoti apdirbant V. V. žemės sklypą. Pastebėtina, kad priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent ieškovė A. K., kuri teigė, kad kuras buvo reikalingas teikiant paslaugas V. V. žemės sklypams, turėjo įrodyti minėtą aplinkybę (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio ir šioje nurodytoje dalyje ir priteisti skolą už degalus.

57. Kitos šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai teisėjų kolegijos vertinimu neturi įtakos šalių ginčui teisingai išspręsti. Atsižvelgdama į tai, kad kas buvo išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija nusprendžia panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nepagrįstą ir dėl to neteisėtą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovių ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

59. Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

60. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

61. Atmetus ieškovių ieškinį bylinėjimosi išlaidos ieškovėms nėra priteisiamos.

62. Atsakovė už atstovavimą byloje teismo posėdžių metu ir už procesinių dokumentų parengimą pirmosios instancijos teisme patyrė 1 550 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 900 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo parengimą. Nurodytos išlaidos pagrįstos atstovavimo sutartimi, išrašytomis sąskaitomis ir jų apmokėjimo dokumentais. Kadangi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, yra protingos ir proporcingos atliktam darbui, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Atsakovė taip pat sumokėjo 263,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo parengimą. Ieškovių ieškinio netenkinus, atsakovei iš ieškovių proporcingai priteistinos 2 713,00 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis) , t. y. iš ieškovės A. K. – 2 636,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės A. R. – 76,46 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 2 636,54 Eur (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt šešis eurus 54 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės R. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 76,46 Eur (septyniasdešimt šešis eurus 46 centus) bylinėjimosi išlaidų.